[Luna Gardner]

Šaltis, besiskverbiantis į kailiu dengiamą odą, stingdė pilkakailės kūną. Nuolat nenustygstanti vietoje, dabar vilkė ramiai gulėjo ant sniegu nuklotos žemės. Krečiantis šaltis neleido nė pajudėti. Mėnulio šviesai prasiskverbus pro tankias medžių šakas ir nušvietus sidabrinį kailį, Luna tik kilstelėjo galvą. Ryškiai mėlynos akys nužvelgė tamsų mišką. Šis skendėdamas tyloje kėlė keistą šiurpą, tik vilkė į tai nekreipė dėmesio. Padėjusi galvą ant priekinių letenų ši užmerkė savo safyrines akis laukdama auštančio ryto. Įprastai ilga naktis prabėganti, kaip viena valanda, dabar prilygo visai amžinybei. Neturėdama jokio noro keltis nuo žemės Luna snūduriavo jausdama nuolat krečiantį šaltį. Galiausiai užsnūdusi kiek ilgesniam laikui pabudo jau auštant. Pirmieji saulės spinduliai ėmė žaisti tamsiame danguje. Sunkiai pakilusi nuo žemės vilkė nužvelgė mišką ir patraukė atgal į pilį. Jautėsi, tarsi būtų apsvaigusi. Keturios kojos įprastai žengiančios tvirtai dabar nebelaikė taip, kaip anksčiau. Kelis kartus susvirduliavusi vilkė įžengė į pilį. Netrukus saulės spinduliams išsklaidžius nakties tamsą koridoriumi žengė juodaplaukė mergina. Deja, kankinęs šaltis niekur nedingo. Jauki Hogvartso šiluma neišsklaidė to keisto jausmo. Perbraukusi ranka per ilgus, juodus plaukus mėlynakė apsidairė. Per šešerius metus atmintinai išmokti koridoriai ir taip puikiai pažįstamos vietos dabar atrodė svetimos ir naujos. Nė pati nesuvokė, kas nutiko. Svaigstanti galva neleido aiškiai suvokti kur ši atsidūrė, o kaustantis šaltis nuolat krėtė merginos kūną. Tyliai suurzgusi Luna žvilgtelėjo į grindis. Šias dengė storas dulkių sluoksnis. Nė nebandydama spėti kur ši atsidūrė, mėlynakė atsirėmė į šalia esančią sieną.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah buvo nuobodu ir slėgė bloga nuojauta, nežinia kodėl, gal tėvui kas nutiko, o gal jam vaidenasi, sunku pasakyti, tačiau norėjosi tamsos ir vienatvės, tačiau, kad ir kaip būtų keista, net esant blogai nuotaikai jam labiau rūpėjo būti susitvarkiusiam, tad Chris' as apsimovė, kaip visada juodomis kelnėmis, baltais marškinukais ir užsimetė Grifų Gūžtos apsiaustą, kad negalvotu profesorei, jog šis tikras pamaiva, kuriam išvaizda rūpi daug labiau, nei mokyklos taisyklės, nors kaip čia iš tiesų buvo net ir jis pats nežinojo.
Vos tik įšėjo iš savo bendrojo kambario, patraukė link koridoriaus, kurio grindys buvo nuklotos storu sluoksniu dulkių, o ant sienų kabantys paveikslai apleisti ir ant jų rodosi voratinklių ir pačių vorų pilna, todėl turbūt jis čia ir žingsniavo, tačiau jį čia kažkas traukė, o priartėjęs prie jo ir išgirdęs Lunos širdies plakimą jis paspartino savo žingsnius, jautė, kad širdis jos plaka, ne taip kaip visada, tad šis pasinaudojęs savo antgamtinę galia, po kelių sekundžių laikė vilkiūkštę savo glėbyje.
- Kas tau yra? - Išsigandęs domėjosi Dawson' as, nežinojo nei ką daryti nei kaip elgtis, jis norėjo padėti, tačiau kaip?
- Gal tau reikia pas seselę? - Jausdamas virpantį merginos kūną, klaustelėjo vampyras.

[Luna Gardner]

Šaltis, sklindantis nuo sienos, ėmė sklisti juodaplaukės kūnu versdamas šį drebėti. Užmerkusi ryškiai mėlynas akis Luna kelias akimirkas stovėjo bandydama nustoti drebėti, deja, nesėkmingai. Regis, kūnas atsisakė klausyti ir leidosi purtomas šalčio. Dar kartą suurzgusi mergina atmerkė akis ir apsidairė. Tamsus koridorius vis dar sukosi. Po velnių... Dabar mėlynakė būtų mielai susirangiusi po šilta anklode jausdama nuo King'o sklindančią šilumą. Tik mergina dabar stovėjo viename iš koridorių vienui viena krečiama šalčio. Turbūt jei kas nors būtų paklausęs iš kurios pusės ši atėjo, juodaplaukei tektų kelias akimirkas gerai pagalvoti. Kilstelėjusi galvą Luna nužvelgė koridorių. Jautri vilkolakės klausa sugavo netoliese plakančią širdį. Įsmeigusi ryškiai mėlynas akis Luna laukė, kol šios savininkas pasirodys, tik deja, besisukantis vaizdas neleido aiškiai matyti. Vis dėl to mergina puikiai suprato, jog po kelių akimirkų glėbyje ją laikė ne kas kitas, kaip šios vaikinas.
-Elijah'au...-juodaplaukės balsas nuskambėjo neįprastai tyliai ir keistai. Atrodė, šaltis sukaustė ne tik kūną, bet ir balsą. Sunkiai kilstelėjusi galvą mergina įsmeigė safyrines akis į žaliai melsvas. Deja, netrukus vaizdas ėmė tempti. Nesipriešindama tam Luna susmuko vaikino glėbyje. Netekus sąmonės dingo ir krėtęs šaltis.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah nesitikėjo rasti Lunos tokioje būsenoje, dabar suprato, kodėl nuojauta jam kuždėjo blogos dalykus, nors labai keista matyti ją silpną, tiksliau sergančią, neaišku, kokia liga ir kaip.
Dawson' as te stovėjo i prilaikydamas merginą savo glėbyje vėpsojo į ją nežinodamas ką daryti, kad ši tiesiog būtų tokia, kaip ir ankščiau.
- Luna, kas tau? - Vos tik šis ištarė šiuos žodžius ji tiesiog susmuko jo glėbyje, aišku šis labai išsigando ir paėmė ją į rankas. - Vilkiūkšte atsigauk, prašau, - bandydamas dar ją gaivinti viena ranka tapšnojo per skruostą, tačiau jokių gyvybės ženklų, todėl dabar yra tik viena išeitis, eiti pas seselę, kol ji dar nors gyva, nors širdies dūžiai buvo ir silpni, tačiau širdis nesustojo, tad šis patogiai paėmęs merginą, greitai "skrido" į ligoninę, nors ir nežinojo, ką daryti, tačiau tuo metu, manė, kad tai geriausia išeitis, jį patį ėmė pilti prakaitas, nežinia kas įvyko su širdimi, o kūnas tiesiog drebėjo iš baimės.
- Luna, - dar vis eidamas koridoriumi bandė prisikviesti vilkę.

[Elride Endlercat]

Elridė neskubėdama vaikščiojo po pilį, kadangi į lauką lįsti kažkaip nesinorėjo. Aišku, ji svarstė išlėkti vakare su savo naujuoju augintiniu, juk šis sėdėti viduj negali, o dar... Mergaitė nežinojo, kuo turėtų jį maitinti, tad svarstė tiesiog paleisti miške, kad drakoniukė galėtų pasigauti sau tai, ko norės. Nors geriau pagavojusi baltapūkė ėmė dvejoti, o kas jei ji susižeis, jei ją kažkas užpuls? Bet vis tiek reikės kažkaip išsisukti, galėtų eiti į biblioteką, tačiau netikėjo, kad ten ras reikiamos informacijos.
Taip vis mąstant mergaitę užgriuvo dar viena dilema - egzaminai. Ji nežinojo, ar sugebės išlaikyti kai kuriuos egzaminus dėl to, kad nesilankė tose pamokose. Aišku, kalta buvo pati, bet ji per daug tingėjo anksti keltis, ne... Ji tiesiog tingėjo keltis iš lovos.
Taip vis svarstydama žaliaakė pasiekė dar jai nežinomą koridorių, kuris neatrodė labai draugiškai. Tamsos mergaitė nemėgo, tad eiti ėmė neužtikrintai, bet vis tiek smalsaudama, ką įdomesnio pamatys. Neprireikė nė minutės, kai Elridė pajautė dar didesnę baimę ir išsitraukė savo geriausę draugę - burtų lazdelę. Panaudojusi lumos burtažodį mergaičiukė truputį atsipalaidavo ir patraukė prie sienos, ant kurios buvo keli paveikslai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Viskas nusibodo. Sėdėti kvailoje mokykloje ir lankyti pamokas... Dafydd tikrai nebuvo tuo patenkintas. Nelabai aišku, kodėl, nes pamokų beveik nelankė. Tačiau į egzaminus nusitempti reikės. Kita vertus, kam to reikia? Nei klastuoliui rūpi, ar jis kada nors baigs Hogvartsą, nei ką. Tačiau jeigu neišlaikys egzaminų, patėvis bus nepatenkintas. Tarsi jis kada nors būna patenkintas.
Su tokiomis mintimis velsietis klaidžiojo po pilį. Oras atrodė gražus, tačiau Dafydd nejautė nė mažiausio poreikio eiti į lauką. Jau geriau sėdėti viduje. Galiausiai klastuolis priėjo kažkokį dar nematytą koridorių. Kas buvo keisčiausia, jame nedegė nė viena žvakė. Ar čia mažvaikiams gąsdinti? paklausė savęs Dafydd ir nutarė, kad tokiame koridoriuje tikrai nieko nebus, tad jis galės ramiai pabūti vienas ir pamąstyti.
Tačiau vos įsukęs į koridorių iš kito, gerokai šviesesnio, Dafydd gavo nusivilti: berniukas tolumoje pamatė, kad kažkas laiko įžiebtą lazdelę. Na ir ko tau čia reikia? mintyse paklausė klastuolis, nors nė neįsivaizdavo, kas toks ar tokia ten yra. Tačiau dėl vieno jis buvo tikras - tas žmogus nėra jo draugas.
Dafydd slinko artyn to visiškai nepageidaujamo žmogaus. Jis stengėsi eiti tyliai - tikėjosi būti neišgirstas. Priėjęs visai arti berniukas pamatė, kad tai baltaplaukė mergaitė. Jeigu nepasivaideno, su Grifų Gūžtos emblema. Dafydd mintyse nusikeikė, o garsiai paklausė:
- Ko tau čia reikia?

[Elride Endlercat]

Mergaitė žvelgė į keistą paveikslą ir jį tyrinėjo. Įdomu buvo tai, kad tas paveikslas nė karto nesujudėjo, rodos, buvo visiškai paprastas, bet Elridei tai patiko. Žiobariškas dalykėlis Hogvartse priminė, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas, kurį ji pamiršo jau nuo vienuolikos metų.
Panelytė buvo tokia susikaupusi, ji dar ir mintyse sau dainas niūniuot pradėjo, kad neišgirdo, jog koridoriuje buvo dar kažkoks žmogus.
Pasigirdęs balsas privertė mergaitę krūptelėti, ji letai pasuko galvą ir nužvelgė dar visai nematytą berniuką. Elridė pavartė savo žalias akis, o tada vos vos šyptelėjo.
-Tavo valdos, kad taip pyksti?-kaip gali būti keista, paauglės balsas buvo ramus, bet tai buvo tik dėl labai paprasto dalykėlio. Jos rankose buvo burtų lazdelė, o su ja baltapūkė visada jautėsi saugiau, tad buvo visiškai atsipalaidavusi.
Grifiukė pakėlė šiek tiek pakreipė burtų lazdelę, kad šviesa eitų ne į paveikslą, o į iš žemių atsiradusį berniuką, mat norėjo jį geriau nužiūrėti. Klastuolis... Nieko nuostabaus.
-Tai, gali jau eit, iš kur atėjęs, leidžiu,-ramiai tarstelėjusi Elridė vėl išspaudė šypseną, šį kartą ji buvo akivaizdžiai dirbtinė ir vėl nužvelgė paveikslą, į kurį spoksojo visą laiką.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd sutriko. Jis buvo įsitikinęs, kad mergiotė jo išsigąs. Kai ji atsisuko, klastuolis pastebėjo, kad ji vyresnė negu jis pamanė iš pradžių. Ką gi, gal ir gerai. Bus linksmiau.
- Aš tiesiog nenoriu tavęs čia matyti, - pasakė berniukas. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt mergiotės klausimas logiškas, tačiau velsietis skubiai nustūmė tą mintį į šoną. - Be to, mergoms nereikėtų vaikščioti po tamsius koridorius vienoms, - kreivai šyptelėjo jis.
Dafydd nebuvo itin patenkintas, kai grifė atkišo į jį lazdelę, tačiau nieko nesakė. Nesilankydamas pamokose praktikos įgyti daug negalėjo, tad šiek tiek nervinosi. Tačiau tikrai neketino jai rodyti, kad jaučiasi nejaukiai.
- Žinai, man tavo leidimo nereikia, - pratarė Dafydd, išgirdęs malonius merginos žodžius. - Pati gali nešdintis. Kiek čia gali spoksoti į tą paveikslą?
Klastuolis žvilgtelėjo į paveikslą ir nustėro: jis visiškai nejudėjo. Būdamas grynakraujis Dafydd nebuvo matęs tokio paveikslo. Jis nė neįsivaizdavo, kad taip gali būti.
- Ką tu pridirbai, kad šitas daiktas nejuda? - paklausė berniukas, piktai nužvelgdamas merginą.

[Elride Endlercat]

Grifė buvo visiškai rami, nujautė, kad tokia ir turėtų išlikti, nes tas vaikinukas nieko gero nežadėjo, o išgirdus jo atsakymą tik dar labiau įsitikino tuo.
-Tai užsimerk, arba dink,-toliau ramiausiu tonu atsakiusi Elridė ėmė svarstyti, ar daug tokių žmonių yra Hogvartse? Atrodo, ji nebuvo šventa, maža pikčiurna, bet visgi, rodos, buvo ir blogesnių. Nesuvokiančių, kokios pasėkmės gali būti už netinkamus žodžius netinkamiems žmonėms.
-Ar ne? Tai patarčiau eiti, kol tavęs čia kažkas neišvydo,-pašaipiai tarstelėjusi Grifiukė mintyse pagyrė save, kad vis dar puikiai tvardosi, nors jei atvirai, jos kumščiai ėmė niežėti.
-Tai ko čia stovi, jei nereikia?-ji nusišypsojo, kadangi jai ėmė atrodyti, kad ji ima nervuoti tą padarėlį, o tas mergiotei labai patiko.-Kai nieko gražesnio aplinkoj nėra, tai ir spoksau,-baltapūkė tikėjosi, kad nepažįstamasis bus pakankamai supratingas dėl jos užuominų, kadangi paveikslas toli gražu nebuvo tobulas, senyvo žmogaus su kreiva nosim...
-A... Burtininkų lepunėlis... Nieko nuostabaus, patarčiau dažniau į Žiobarotyras pamokas nueiti ir susipažinti su jų magijos nepaliestais daiktais,-Grifiukė pasitaisė plaukus ir atitraukė burtų lazdelę nuo paveikslo. Ji pajudėjo prie kitos sienos, kur buvo judantys paveikslai ir nė nežvilgtelėjo į klastuolį.
-Sakei nenori manęs čia matyt, bet kažkodėl vis tiek į mane žiūri.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Žinai, būtų daug paprasčiau, jeigu tu iš čia išsinešdintum, - sušnypštė Dafydd. Jis ir pats nesuprato priežasties, tačiau puikiai suprato, kad mergiotė ima jį gerokai erzinti.
Jis nužvelgė paveikslą, kai išgirdo naujus merginos žodžius. Ir piktai nusijuokė.
- Aš ne merga, kvailele. Man čia nieko neatsitiks. O tau tai tikrai geriau bėgti į lovytę.
Velsietis nežinojo, ką galėtų padaryti, kad atsikratytų ta mergiote. Žinoma, paprasčiausia būtų pačiam išeiti, tačiau klastuolis nė už ką nebūtų to daręs. Ji tikrai nepamanys, kad gali man nurodinėti pagalvojo Dafydd.
- Noriu ir stoviu, - apsimestinai ramiai pasakė klastuolis. Jis nesuprato, ką nori pasakyti mergina, sakydama, kad nieko gražesnio nemato. Mat jis pastebėjo, kad šalia esantys paveikslai yra tikrai gražesni. Tačiau Dafydd tingėjo gilintis į keistuolės žodžius.
- Labai man reikia mokytis apie tuos atmatas, - pasakė Dafydd, kai Elride pasiūlė dažniau apsilankyti Žiobarotyros pamokose. Ir staiga jam į galvą atėjo mintis. - Ooo... Ar tik nebūsi viena iš jų?
Merginai einant link kitos sienos Dafydd nenuleido nuo jos akių. Labiausiai dėl to, kad jam buvo svarbu sekti burtų lazdelės judesius. Be to, jis suprato, kad jam visai smagu ginčytis su ta grife.
- Nei aš į tave žiūriu, nei ką. Tikrai yra ir geresnių vaizdų čia. Šitam koridoriuj, - piktai pasakė Dafydd. Jis pasitraukė per porą žingsnių ir įsistebeilijo į kitą paveikslą, kur buvo pavaizduota sunkiai sužeista moteris. Klastuolis vėl atsisuko į grifę ir pasakė:
- Matai šitą? Jeigu artimiausiu metu nedingsi iš čia, šitas paveikslas parodys tavo ateitį.

[Elride Endlercat]

-Nenoriu neinu, nepatinka dingsti, ar labai sunku suprasti?-mergaičiukė buvo patenkinta, kad ji ėmė erzinti vaikinuką. Iš koridoriaus dingti ji nežadėjo, tik ne kai toks padarėlis bando ją priversti tą padaryti.
-Oi, oi, eik tu geriau egzaminams ruoštis, mažyliams jie sunkūs būna,-Elridės balsas vis dar buvo ramus. Nuostabu! Ji pagaliau išmoko valdytis, na, dar negalima džiaugtis, laiko buvo įvalias, bet visgi, juk nepuolė rėkti, kaip įprastai...
-Nieks norėt nedraudžia,-prunkštelėjusi Elridė mestelėjo paprastutę frazę, ji nujautė, kad toks bendravimas, jei tai galima pavadinti bendravimu, jai buvo į naudą, o vaikinuką nervavo.
-Nežinau, norėsi išsiaiškinsi, kas, kur, kaip, kada,-atrodo net ne į temą atsakiusi mergaitė vos vos šyptelėjo. Ji žinojo, kad yra tokių žmonių, kuriems žiobariškos kilmės padarėliai nepatinka, bet žinojo, kad jie ne tiek ir daug gali pasiekti, kadangi yra išlepę padarėliai.
-Taip, taip, dabar gali sukti žvilgsnį kitur vaidindamas, kad nieko čia nebuvo,-Elridė prunkštelėjo, toks berniuko elgesys jai atrodė šiek tiek vaikiškas. Ji buvo įpratusi, kad pati yra ta, kuri elgiasi vaikiškai, bet šį kartą, rodos, vaikai koridoriuj buvo du, tik aišku mergaitė negalėjo pripažinti, kad pati elgiasi taip.
-O ką aš sakiau...-lėtai sukdama galvą į klastuoli tyliai tarstelėjo mergina. Jai jo elgesys atrodė kvailai.
-Puiku, gali trauktis burtų lazdelę ir tą padaryti, laukiu,-vis dar laikydama savąją lazdelę rankoje, nuo kurios sklido šviesa, Grifė pasitikėdama savimi tarstelėjo ir ėmė stebėti, ką toliau darys klastuolis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Man tikrai tave sunku suprasti, - be galo nuoširdžiai atsakė Dafydd. Jis pagalvojo ir suvokė, kad tikrai - nesuprato nieko, ką kalbėjo su mergiote. Keistuolė. Nebūtų grifė pagalvojo klastuolis. - Beje, pati tu mažylė.
Velsietis nužvelgė merginą ir susimąstė. Kai tik ją pamatė, pagalvojo, kad ji turėtų būti jaunesnė. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau dėl to tikras buvo Dafydd. Ar ji iš tų nevykėlių, kurie mano, kad jaunesnis žmogus yra nieko vertas?
- Ką?? - su panieka nusijuokė Dafydd, nesupratęs, ką norėjo pasakyti mergina. - Kas, kur ką? Kvaiša tu.
Velsietis suprato, kad, ko gero, atrodo kvailai. Ir greičiausiai vaikiškai. Tačiau jam ne itin rūpėjo, ką pagalvos kažkokia merga, kurios jis tikėjosi daugiau gyvenime nesutikti.
- Lauk, lauk - tyliai sumurmėjo Dafydd. Jis išsitraukė burtų lazdelę. Žinoma, nenorėjo parodyti, kad ketina ką nors daryti merginai. Tad tik sumurmėjo: - Lumos!
Net pats nustebo, bet lazdelės galas įsižiebė. Berniukas priėjo prie dar vieno paveikslo, kuriame buvo pavaizduota keturių asmenų šeima: tėvas, motina, sūnus ir duktė. Pats neturėdamas šeimos Dafydd nežinojo, ką reiškia turėti normalius santykius. Jis pajuto, kad ima graudulys. Išsigandęs, kad mergiotė nepamatytų, klastuolis skubiai užgesino lazdelę ir pasitraukė į neapšviestą koridoriaus dalį.

[Elride Endlercat]

-O ar kažkas sakė, kad mane reikia suprasti?-Elridė prunkštelėjo.-Nebe žinai, kaip geriau atsikirsti?-mergaitės veide žaidė šypsena, jai atrodė juokinga, kaip iš pažiūros jaunesnis berniukas bando "pasirodyti".
-Neperženk ribos, gali blogai baigtis,-baltapūkės laisvas kumštukas susigniaužė, paskutiniai žodžiai jai labai nepatiko, bet ar ji kalta, kad prieš ją stovėjo visiškai atsilikęs ir nieko nesuprantantis berniukas? Atrodo, kad net vienuolikmetis suvoktų, ką ji sako, o jis negali.
Grifiukė stovėjo be jokios baimės. O ko jai bijoti? Mergaitė pasitikėjo savo gebėjimais ir reakcija, nors šią dar reikėjo tobulinti. Ji ruošė burtų lazdelę gynybai, tačiau sulaukė visai kito. Dėl tokio berniuko veiksmo baltapūkė ne tik nustebo, bet dar ir juoktis ėmė.
-Bailiuk tu, vaidini tokį kietą, o paprasčiausio burtažodžio negebi panaudoti,-Grifė nuoširdžiai juokėsi, jai tai atrodė juokingiau, nei turėtų būti. Juolab, baimės dėl to padaužos ji visiškai nebeturėjo, nors iš pradžių dar šiek tiek dvejojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šita mergiotė... pradėjo mintį Dafydd, tačiau jos neužbaigė. Jis suprato, kad net mintyse nesugeba apibūdinti, ką mano apie baltaplaukę grifę. Ko gero, ji yra kaip ir daugelis žmonių - tokia, kurios velsietis negali suprasti.
- Kokios ribos? Man gali blogai baigtis dėl tavęs? - neslėpdamas panikos prašneko Dafydd. Jis taip savimi nepasitikėjo, tačiau nė už ką nebūtų pasakęs, kad prisibijo šitos mergiotės. Klastuolis suprato, kad ji, ko gero, lazdelę valdo geriau negu jis. Ir, tikėtina, daug geriau. Bus tau nevaikščioti į pamokas subarė save Dafydd, puikiai žinodamas, kad ir toliau nevaikščios.
Kai klastuolis pasitraukė į tamsesnę koridoriaus dalį, grifė logiškai pavadino jį bailiu. Šioje situacijoje Dafydd nieko geresnio ir negalėjo tikėtis. Tačiau velsietis, žinoma, labai supyko.
- Tu pavadinai mane bailiu?! - sušuko jis - graudulio kaip nebūta. - Dar pažiūrėsim!
Stipriai gniauždamas lazdelę klastuolis pradėjo greitai artintis prie baltaplaukės. Jis karštligiškai galvojo, tačiau nesugalvojo jokio burtažodžio. Galva buvo visiškai tuščia. Tad Dafydd paprasčiausiai pakėlė lazdelę laikančią ranką ir nusitaikė trenkti merginai į veidą.

[Elride Endlercat]

-Mielas berniuk, kad ir kaip bebūtų aš esu vyresnė ir, manau, kad moku šiek tiek daugiau nei Tu,-toliau ramiai kalbėdama Grifė išspraudė šypsena. Juokinga. Labai juokinga. Nieko gero neišmąstydama ji iš tikrųjų ėmė svarstyti apie dingimą iš koridoriaus, kadangi jai darėsi nuobodu, o tas berniūkštis visiškai nedomino jos. O kodėl turėtų? Pasipūtęs Klastuolis.
Ir taip, tokio berniūkščio veiksmo Elridė nesitikėjo ir vienintelis puikus buvo tai, kad reakcija jos buvo pakankamai greita. Išvydusi, kaip greit artinasi Klastuolis baltapūkė net akis spėjo pavartyti.
-Kvailys...-tyliai burbtelėjusi Grifė pastebėjo, kad šis naudoti žada visiškai ne lazdelę, o savo kumščius. Ir kas jai tada belieka? Sąžinės graužatis dėl to, ką ji padarė toliau.
-Stupefy,-spėjusi iškelti burtų lazdelę ir panaudoti jos mėgstamą burtažodį baltapūkė pajautė šiokį tokį skausmą veide. Taigi, nors ir burtažodis pavyko, ji sustabdyti Klastuolio negalėjo, o kas toliau? Ko tikėtis? Nors keista, kad Elridės galvoj buvo ne tas berniūkštis, ar skausmas, o atsiprašymas skirtas jos globėjui, kad ji pasielgė taip negražiai, na, bet bent apsigynė, iš dalies.