0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #30 Prieš 4 metus »
- Šį vieta tikrai atrodo pakankamai saugi.
Pasakė Camilla ir toliau apžiūrinėjo aplinkybes. Visur buvo grybai, bet šį vieta labai skyrėsi nuo pačio miško. Buvo mažas upelis ir nuostabios gamtos garsai. Čia net galima miegoti ar ruošti namų darbus pagalvojo antrakursė ir vėl nužvelgė Emma.
Išgirdus, kad draugė kviečia ją Milla lėtais žingsniai nuėjo prie varnanagės, bet staiga per visą mišką pasigirdo vilkolakio staugimas. Per kūną perbėgo šiurpuliukai. Norėjosi bėgti bet susilaikius mergina tik nužvelgė ją ir atsakė:
- Gal liekam nes taip atrodo, kad čia saugiau.
Bet staiga klastuolė sukluso ir išgirdo, kad kažkas šalia vaikšto. Prisėdusi Cornet per tarpą kur jos užėjo pamatė ryškiai žalias akys iš sapno. Vilkolakis vaikšto aplink šio slėnio ir galima buvo išgirsti kaip žvėrys kvėpuoja.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
-Gerai, likim čia, bet kaip mes išeisim? Juk netupėsim šitam slėnyje iki ryto. Nors iš tiesų tai nežinau, kada jis pasitrauks,-Emma kryptelėjo galva į mišką.
Po truputį artinosi vakaras, pro medžių plyšius šmėkščiojo žalios akys. Varnanagė jautėsi apsupta ir bijojo to padaro, bet visgi linko prie to varianto, kad joms reikės kaip nors pabėgti nelaukiant ryto. Tačiau antrakursė nelabai daug žinojo apie vilkolakius. Na gerai... per kiekvieną pilnatį tapsiu vilkolake, jei jis įkąs... Br... Rudaplaukė sudrebėjo nuo tokių minčių ir paklausė draugės:
-Kaip manai, kada vilkolakiai būna silpniausi?
Mergaitė atsiduso ir atsisėdo šalia upelio. Gal tiesiog reikėtų pataupyti jėgas...Emmai kilo dar vienas, turbūt gana kvailas, klausimas:
-Gal yra kokie nors kerai, atbaidantys vilkolakius?

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
Kūnas drebėjo. Vilkas vaikščiojo aplink. Camilla nenorėjo galvoti apie juos, bet paklausius draugė mergaitė tarė:
- Tikriausiai vakare prieš pilnatį ir po pilnaties.
Pagalvojo mergina:
- Burtažodi? Nežinau,- vėl nusiminus tarė.
Bet staiga klastuolė pamatė didelio vilkolakio ranką. Po to akys ir po keliu skundžiu galima buvo matyti visą kūną. Antrakursė sustingo. Vilkolakis žiūrėjo tiesiai į mergaites ir po truputi artėjo. Nuo šoko klastuolė negalėjo pajudėti. Bet kai Milla išgirdo jo staugimą pasileido bėgti tuo pačiu pagriebusi draugės ranką. Staiga ji sušuko:
- Bėk į kitą pusę,- antrakursė pasileido bėgti į kairę. Vėliau ji pasislėpė už kažkokių krūmų ir stengiesi neišduoti nei vieno garso, kad ją neišgirstu.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #33 Prieš 4 metus »
Kai vilkolakis po truputį pradėjo lįsti iš miško, Emma akimirksniu atsistojo ir stebėjo kiekvieną jo judesį. Koks gražus... Gracingas...Mirtinas. Varnanagė dar iš taip arti niekada nebuvo mačiusi vilko, juo labiau vilkolakio.
Tik kai draugė sugriebė jos ranką antrakursė atsitokėjo. Linktelėjusi klastuolei rudaplaukė nulėkė dešinėn, ieškodama žemų apatinių medžių šakų. Tikėjosi, kad vilkolakis nenubėgo paskui ją. Bet tuo pačiu ir nesinorėjo, kad jis pirmiau užpultų Camillę.
Staiga škotė pamatė puikią šaką užsilipti ir visu greičiu nuskuodė jos link. Pribėgusi Emma nieko nelaukdama užsikabino už šakos ir
pūkšdama prisitraukė. Atsidususi varnanagė apsižvalgė aukštesnės šakos. Pastebėjusi ją rudaplaukė jau kiek sunkiau užlipo ant šakos. Dar giliau atsidususi antrakursė pradėjo dairytis.
Nesimatė nei Millos, nei vilkolakio. Po akimirkos per mišką nuaidėjo stūgsmas ir prie Emmos medžio atsirado vilkolakis. Tikėkimės, jis nemoka laipioti medžiais. Padaras, aišku, pasiekė apatinę šaką, tačiau negalėjo pasinaudoti savo letenimis kaip žmogus rankomis. Varnanagei palengvėjo, tačiau mergaitė tuoj pat prisiminė draugę. O kas jai nutiko?
Sunerimusi ji pašaukė klastuolę:
-Milla!
Nutilusi rudaplaukė suprato, kokią klaidą padarė: atbėgusi draugė jos nepamatys, pastebės tik vilkolakį, kuris, tikriausiai, jai įkąs, klastuolei nespėjus net susigaudyti. Tad Emma pasiruošė lipti iš medžio kai tik reikės.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
Klastuolė žinojo, kad dabar antrakursių gyvenimas gali baigtis, bet mirti mokslo metų pradžioje nesinorėjo. Kartais girdėjosi vilkolakio žingsniai. Rankos jau buvo apdraskytos krūmo šakomis. Staiga mergaitė išgirdo, kad ją kviečia Emma. Klastuolės širdis pradėjo stipriau plakti ir antrakursė pradėjo pergyventi. Camilla išlindo ir pasiruošus lazdelę pradėjo eiti ir apžiūrinėti. Pamačiusi Emma ir vilką kuris atsisuko į ją mergaitės rankos sudrebėjo. Vilkolakis atsisuko į mėlynake ir jau artėjo. Milla apie nieko negalvojus sušuko:
- Bombardo- burtas pataikė tiesiai į vilkolakio koją. Po to pasigirdo stiprus sprogimas ir pasimatė, kad vilko koja buvo sužeista. Lėtais judesiais jis atsisuko į klastuolė. Vilkas buvo taip arti, kad Cmilla galėjo įžiūrėti kiekviena plaukelį. Mėlyna plaukė cyptelėjo ir nenorėjo galvoti, kas gali su ją atsitikti, bet pamačius, kad Vilkolakis jau nori jei įdrėksti pradėjo bėgti į kažkokia puse. Bet pamačius gerą vietelę Milla ten ir pasislėpė.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
Draugei išlindus iš kažkokių krūmokšnių Emma įsitempė. Ji nežinojo ko laukti iš vilkolakio, tad dėl visa ko nulipo viena šaka žemiau. Nugriaudėjus sprogimui antrakursė krūptelėjo ir pasibaisėjo pamačiusi žaizdą.
Vis dėlto varnanagė nesitikėjo, kad Milla panaudos tokius kerus. Ji tik nori išgyventi. Kaip ir aš. Taip galvodama rudaplaukė nusoko nuo apatinės šakos ir atsisuko į vilkolakį. Ar tai tikrai vilkolakis? Gal tai tiesiog didokas vilkas? Juk dar ne naktis! Apsižvalgiusi mergaitė matė, kad jau po poros valandų pasidarys visai tamsu.
Pamačiusi, kad padaras taikosi įdrėksti klastuolei škotė žengė vieną mažutėlį žingsnį ir nukreipusi lazdelę tarė:
-Aquamenti.
Gyvūnui išsimaudžius po nestipria vandens srove jis atsisuko į Emmą ir pasukęs į kairę už kelių metrų skausmingai atsigulė bei padėjo savo sužalotą koją. Bėgo sekundės, bet vilkolakis visiškai nieko nedarė. Tikriausiai jis laukia savo bendrininkų, kurie atkeršys mums.Sutrikusi varnanagė apsižvalgė, ieškodama Camillos. Akies kampučiu stengėsi nepaleisti padaro iš akių. Rudaplaukė atsiduso. Na, kur gi ji dingo? Gal pakviesti? Gal...

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
Klastuolė nuo pergyvenimo, net nesuprato ką padarė. Vilkas buvo nusilpęs ir jau tikrai supykęs. Staiga antrakursė išgirdo jo staugimą ir suprato, kad greitai čia bus daugiau vilkolakių. Ką aš padariau. Camilla pajautė kaip mokinęs apsupo ir dar vienas vilkas tikrai čia yra. Mėlyna plaukė norėjo iš čia pabėgti, bet nieko į galvą neatėjo kaip lėtais žingsniais pasižiūrėti, kas ten vyksta. Milla nematė nei vieno vilkolakio, bet matė Emma. Kelias minutes mėlyna plaukė galvojo ką galima padaryti. Bet ji šūktelėjo:
- Bėgam arba šitie vilkai mus suvalgys!- Klastuolė žiūrėjo ar vilkai ne šalia, bet pakolkas jų nesimatė.
Tik garsai kurie priklausė vilkolakiams. Kūnas drebėjo ir Camillai norėjosi nešdintis iš čia.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #37 Prieš 4 metus »
Per temstantį mišką nuaidėjus dar vienam vilkolakio staugimui Emma pašiurpo. Negi dar...vienas? Reikia kuo greičiau susirasti Millą ir nešdintis iš čia! Tuomet, tarsi perskaičiusi varnanagės mintis, sušuko klastuolė. Rudaplaukė atsisuko į krūmus, iš kurių sklido draugės balsas, visiškai pamiršdama, kad netoliese guli sužeistas vilkolakis. Geriau įsižiūrėjusi mergaitė tarp augalų įsitaisiusią Camillę ir skubiai priėjo prie jos:
-Nešdinamės.-trumpai tarė Emma.
Lyg ką pajutusi škotė atsisuko. Gyvūno jau nebebuvo. Ką aš padariau... Vėl trumpai metusi žvilgsnį į klastuolę varnanagė išsitraukė lazdelę ir įsiklausė. Nieko neįprasto nesigirdėjo.
Staiga kažkas sukrebždėjo ir rudaplaukė net neatsisukusi puolė bėgti. Skuosdama ji pagalvojo, kad tai galėjo būti draugė. Bet antrakursė nesiruošė to patikrinti. Gal radau tinkamą progą sprukti... Laimei, Emma žinojo, kurioje pusėje buvo Hogvartsas ir iškart pasuko į tą pusę. Bet viduje sukirbo sąžinė ir mergaitė sustojo giliai alsuodama.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Dori šlaistėsi uždraustajame miške. Mergaitė jį pamilo per šiuos beveik dvejus metus, kai mokosi Hogvartse. Vaikštinėdama ji prisiminė pirmą kartą, kai čia užklydo su geriete Arlete, ir kaip toji varniukė visko bijojo. Tiesa, Mendel irgi buvo baugu, bet kažkuo miškas ją iškart sužavėjo. Todėl vis dažniau ir dažniau klastuolė čia užklysdavo ir uždraustasis miškas buvo jai pasivaikščiojimų vieta.
Šį sekmadienio rytą dvylikmetė iš pilies išėjo ganėtinai anksti. Buvo sausa, bet šalta ankstyvo pavasario diena, ir mėgaudamiesi ne šlapiu oru mokiniai vienas po kito pėdino į lauką. Mendel nenorėjo būti žmonių spūstyje. Bet ir pilyje kiurksioti šiandien nebuvo noro, todėl mergaitė patraukė į mišką.
Ji ėjo užsimąsčiusi ir daug, kol pasiekė medžių tankmę. Aplink aptemo. Buvo gal tik vidurdienis, bet medžiai užstojo šviesą. Galiausiai mergaitė pamatė kažkokią proskyną ir įžengė į gražią gamtos vietelę, kur medžiai nebuvo tokie tankūs, čiulbėjo keli paukščiai ir tekėjo mažytis upelis. Klastuolei nepatiko tokios jaukios vietos. Ji verčiau pasirinktų kokius tunelius ar olą.
Apsidairiusi atidžiau ji pamatė, kad šioje vietoje auga daug grybų. Grybai Dori priminė ne ką kitą, o herbologos profesorių, Klastūnyno vadovą Matthew Turner.
- Čia jam būtų vieta, - pasakė žiūrėdama į kepurėtuosius.
Mendel negalėjo pamiršti, kaip jis vakar per herbologijos pamoką pasielgė su ja ir Meg. Juk jis negalėjo matyti, kad tie šliužai - mergaičių darbas, tačiau vis tiek jas nubaudė. Apie tai galvodama antrakursė susiraukusi žiūrėjo į grybus.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Na štai, išaušo dar vienas nuostabus pavasario rytas Hogvartse. Esmeralda ėdėjo ant žolės lauke ir šildėsi priešais saulutę. Vėjas papūtė ir ant kaklo sutilidžiavo sidabrinis raktelis... Kažin ką davar jie veikia? gana ilgai su manimi nesusisiekė... Bet jie man sakė, jog visuomet mane stebi Hogvartse, kažin ar mane kažkas mato ir dabar? Ji apsidairė, bet mergaitė sėdėjo tikrai nuošalioje vietelėje, kur ateidavo tik ji. Vargu ar kas ją atsektų iki pat šio Hogvartso apylinkių lopinėlio. Esmeralda atsilošė ir padarydama tiltelį atsistojo, kaip kokia akrobatė. Ji užsimerkė ir kaip jai visuomet patikdavo daryti, nuėjo Uždraustojo miško link visai apie nieką negalvodama. Nežinia kodėl, bet Esmeralda Uždraustajame miške jausdavosi taip pat gerai, kaip ir Hogvartse. Jai net nereikėjo būti atsimerkusiai, kad žinotų per kokį akmenėlį perlipti ar kokį medį apeiti, jeigu tik eina link šio miško. Visuomet taip būdavo, tarsi koks stiprus magnetas ją trauktų ten, link kažko, kažkaip, kažkodėl. Bet mergaitė nelabai norėdavo eiti būtent ten, kur miškas ją kviečia, tarsi kažką miglotai prisimintų ir žinotų, jog ten pavojinga arba... kažkas, jos tenais laukia ir kai sulauks, Esmeraldai kažkas nutiks. Tačiau, kai tik ji būdavo beveik, ten, kur ją šaukdavo, mergaitė ką nors sutikdavo ar panašiai, kas ją išgelbėdavo nuo paslaptingo žmogaus, gyvūno, vietos ar daiktos, kuris ją taip dažnai bandydavo prisivilioti. Taip buvo ir šį kartą. Esmeralda atsistojo, tarsi užvaldyta, bet tam tikra prasme ir savo noru, ji ėjo ramiai, ausyse tarsi pradėjo zvimbti, jos pačios žingsniai garsiai aidėjo galvoje, nors pėdos mindavo paprastą, vešlią žolę. Nieko daugiau negirdėti, nematyti ir nieko neajautė. Tokiais atvejais, ji tik šnibždėdavo sau tuos pačius žodžius ,,Vienas, du, sustok, trys, keturi, įkvėpk, penki, šeši, paklusk." Kol peržengdavo tą nematomą slenkstį į Uždraustąjį mišką, ji tarsi atgaudavo sąmonę. Taip, dar vienas garsus, aidintis žingsnis ir viskas baigta. Esmeralda pradėjo bėgti rankomis patraukdama nuo veido medžių šakas, kurios ją stabdė, tarsi žmonių rankos. Ji peršokdavo išlindusias iš požemės šaknis, kurios ją bendydavo pargriauti, kaip žmonių kojos. Tačiau kiekviena kliūtis būdavo įveikta ir ji be problemų skuosdavo toliau. Galiausiai, ji sustojo, kaip įbesta ir pradėjo giliau kvėpuoti. Vis giliau ir giliau... kol... Ne, šį kartą kažkas ne taip, ji... ji kvėpuoja per giliai, jos kvėpavimas netikslus ir neritmingas. Gražių, žalių akių vyzdžiai pradėjo plėstis ir plėstis vis labiau, kvėpavimas dažnėjo, širdies plakimas greitėjo, o kūnas sustingo. Priešais ją atsirado keistas vyras. Balti plaukai, ledinės akys ir blyški oda bei tas pats gergždžiantis balsas. Tai buvo tas pats vyras, kuris pasirodė ir praeitą kartą Uždraustajame miške, senoje trobelėje.
- Tu... - Esmeralda pabandė išrėkti ,,tu!", bet galva suskaudo.
- Taip, aš, malonu, kad prisimeni. Taigi, dėžutę atidarėte, na o aš tikėjausi dar kažko kito... - nusijuokė baltaplaukis vyras. - Esmeralda, aš suradau tau draugą. Jis panašaus amžiaus, kaip tu, irgi mėgsta įsivelti į nuotykius, tačiau ne toks nutrūktgalviškas, kaip tu. Manau tau jis patiks. Atpažinsi jį iš tokios žymės ant kairio smilkinio - šiašiakampės žvaigždės. Būk gera prieik. - Esmeraldos kūnas tarsi turėdamas sąmonę pajudėjo pats ir ji ištiesė kairę ranką. - Šaunuolė, o dabar pabūk ramiai. - jis išsitraukė lazdelę, kažką sumurmėjo, ir mergina ant riešo pajuto diegimą, tiksliau - skausmą. Vyras pradėjo pusbalsiu tarti žodžius. - Vienas, du, sustok. - jo lazdelė sustojo, ant odos buvo išraižyti su kampai. - Trys, keturi, įkvėpk. - Esmeraldai giliai įkvėpė. - Penki, šeši, paklusk. - žvaigždė buvo išraižyta pilnai, kraujas sruvo upeliais, tačiau ne raudonas, o juodas, kaip rašalas. Mergaitė pajuto, kaip kažkas viduje susikabina, tarsi du kabliukai, o senis pradingo, dar kartą piktai nusikvatojęs. Miškas atkartojo jo balso aidą, o Esmeralda susiėmė kairį riešą ir suriko, kad šitaip sutramdytų ašaras, taip norinčias išsiveržti. Megaitė išgirdo, kaip kažkas ateina jai iš už nugaros ir mergaitė išsigandusi išsitraukė lazdelę, kruvina ranka ir nutaikiusi ją į objektą sušuko - Confrigo! Na, ačiū dienui kerai pataikė į medį, o ne į šešėlį, kurį Esmeralda palaikė priešu. Bet mergaitei keistai skaudėjo riešą, bet net ne kaip žaizdą, na, kaip žaizdą, bet daug stipriau, o kraujas, tiksliau rašalas kraujas nustojo tekėti, tačiau žaizda pradėjo žibėti vis labiau ir labiau, kol sužibo kaip žibintas, šviesa užliedamas viską aplinkui. Esmeralda prisimerkė ir plaukė, kol žaizda nustos žibėti. Kai šviesa išblėso, vietoje gilios žaizdos liko ryškus randas ir jai priešais akis, staiga, tačiau trumpam šmėstelėjo Eriko Dino Miglapučio atvaizdas. Mergaitė išplėtusi akis, klūpojo ant sausos žolės, jausdamasi taip, tarsi kas būtų ją prižadinęs iš žiauraus košmaro.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Esmeralda Aukso Gija »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
Dori galvoje sukosi mintis, kad gal reikėtų šituos grybus pasiimti su savimi, kaip nors užburti, kad Matthew nesugebėtų kerų panaikinti, ir pakišti jam per ateinančią pamoką šiltnamyje. Galbūt kažkur paslėpti, jog šie skleistų dvoką, tačiau Matthew jų nematytų? Tikriausiai pasitarnautų praskiedimo kerai, svarstė dvylikmetė, tačiau kaži, ar aš sugebėsiu juos panaudoti, gūžtelėjo pečiais.
Staiga tamsiaplaukės mintis pertraukė kažkokie balsai, o galiausiai netoliese prašvilpė kerai, tačiau, dėkui išrinktajam Poteriui, į ją nepataikė. Atsisukusi Mendel pamatė žmogų, ir tai buvo ne kas kitas, o jos draugė Esmeralda. Su Esmeralda klastuolė nebendravo jau kurį laiką, tiesiog jos nesusitikdavo pastaruoju metu nei pamokose, nei koridoriuose, nei didžiojoje salėje, tačiau karts nuo karto Dori apie ją pagalvodavo.
Bet Esmeraldai šiandien kažkas buvo tikrai ne taip. Ji klūpojo ant žolės ir atrodė išsigandusi bei pasimetusi. Dėl visa ko antrakursė išsitraukė burtų lazdelę, jei prireiktų apginti save ar grifę, ir pribėgo prie draugės.
- Esmeralda, dėl Merlino barzdos, kas čia vyksta? - paklausė Dori. - Kas ten kalbėjo ir kaip... - dvylikmetės akys nukrypo į grifiukės riešą. - Po velnių, kas tavo rankai? - išpūtė akis.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #41 Prieš 2 metus »
Ugniniais plaukais mergaitė, vis dar baikščiai, kaip koks triušis žvalgėsi aplinkui ir drebančia ranka laikydama lazdelę bandė nusiraminti, nors akyse vaizdas vis dar liejosi. Kažkas, į ką mergaitė taikėsi iš pradžių, priėjo prie jos ir su ja pasisveikino. Mergaitė nuleido lazdelę ir atsisuko į žmogų. Prieš šais ją stovėjo Dori. Tiesa, Esmeralda buvo su ja draugės, tik kad seniai jau matėsi. Dori ji niekur nesutikdavo, nors kartais iškildavo tie prisiminimai, kaip jos susipažino ir panašiai. Esmeralda jai nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.
- Labas, nežinau kas čia nutiko. - ji suspaudė riešą ir užkišo už nugaros. - Žinai, juk miške daug keistų būtybių, taip truputėlį prisižaidžiau...
Ji nuleido akis, nes meluoti nelabai mokėjo, o klastuoliai dažniausiai gimdavo su tokiu talentu. Ji atsistojo ir vengdama žiūrėti Dori į akis, sukryžiavo rankas, kad draugė nematytų išdžiuvusio rašalinio kraujo ir keistai, neįprastai, nenormaliai greitai atsiradusio rando.
- Žinai... gal aš jau eisiu?.. - ji apsisuko ir iųšlėto pradėjo tolti nuo Dori.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #42 Prieš 2 metus »
Esmeralda elgėsi keistai. Tada Dori prisiminė jų nuotykį toje trobelėje, kai paslaptingas vyras įteikė mergaitėms dėžutę, kai kažkoks grifės vyresnis pažįstamas jas išgelbėjo. Atsiminė dvylikmetė ir tą keistą dėžutę, kurią didžiojoje salėje įteikė magiškų gyvūnų priežiūros profesoriui, tačiau vis tik tamsiaplaukė nutarė, jog ten buvo kažkoks pokštas. Tai buvo pakankamai seniai, o nieko nenutiko. Gal nenutiko tau ir kitiems, bet ne Esmeraldai, ėmė svarstyti Mendel. Dori nupurtė šiurpas nuo visų šitų prisiminimų. Dar ir dabar ji nejaukiai jausdavosi, kai kokioje nepažįstamoje, baisokoje vietoje pamatydavo spintą. Tą dieną ją tartum kažkas valdė vienu metu ir tai klastuolei labai nepatiko.
Esmeralda kažką numykė, bet tai buvo tikra nesąmonė. Ji kalba vėjus. Kažkas jai nutiko, buvo įsitikinusi Dori.
- Palauk! - ėmė vytis draugę Mendel ir sugriebė jai už alkūnės. - Esmeralda, kas atsitiko? Juk matau, kad meluoji! Kodėl slepi kitą ranką? Abi gerai žinom, kad nieko čia tam miške baisaus nėra, juolab dieną. Nėra čia jokių keistų būtybių. Aš girdėjau vyrišką balsą. Dėl Hario Poterio akinių, ar tu vėl kalbėjaisi su tuo keistu vyru? - įsistebeilijo į Esmeraldą. - Parodyk tą ranką. Gal... gal galėsiu kuo padėti, - dabar jau ramiai tarė.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #43 Prieš 2 metus »
Esmeraldai tūkstančiai klausimų virė galvoje, bet ją išblaškė Dori, kai sugriebė mergaitę už alkūnęs. Taip Dori truktelėjo ranką ir ,,rašaluotas" riešas pasirodė visu gražumu. Ji išpūtė akis, bet nesipriešino, vis viena, Dori ar taip ar taip jau žino, jog ji meluoja ir pati grifė jai pritarė. Juk Esmeralda šį mišką pažįsta, žino beveik viską apie jį. Net jeigu, kas nors ir būtų iššokę iš šešėlio - Esmeraldos refleksai puikūs, būtų iškarto paleidusi kerus, na, tik gal nėbūtinai taikliai. Ji nuleido galvą ir prabilo.
- Taip, kalbėjausi. Bet jis atsirado tarsi iš niekur. Ir... na, jis sakė, kad rado man draugą... ar kaip ten? Žodžiu, sakė, jog yra berniukas, kuris taip pat turi tokį randą, kaip kad aš. Dar sakė, jog jis irgi dažnai įsivialia į nuotykius, tačiau ne toks nutrūktgalviškas, kaip aš. - mergaitė kaltai šyptelėjo. - Pažįsti tokį? Na, jis sakė, jog berniukas panašaus amžiaus, kaip aš, tai lyg ir turėčiau jį pažinoti...
Esmeralda atsipalaidavo ir kaiką prisiminė.
- Atsimeni, tą dieną, kai reikėjo nunešti dėžutę į Hogvartsą? Juk žiedo paskui neradom. - Esmeralda šyptelėjo savo garsiąja šypsenėle - kilstelėjo antakį ir parodė kreivą šypseną, o kai taip būna, gtai jau visi gali žinoti, jog ji kažką sugalvojo. - Aš surasiu žiedą, užsimausiu jį, kad tas senis mane surastų, bet aš būsiu pasiruošusi ir turėsiu savo grupelę, tame tarpe ir tą berniuką, tave, jeigu tik sutiksi ir dar kažką. Planuoju padaryti taip: vienas grifas, tai yra aš. Vienas klastuolis, tai yra tu. Vienas švilpis, bet turės būti berniukas ir varnas, kuris taip pat turės būti berniukas. Na ir tas paslaptingas jaunuolis, kuris irgi turi tokį randą. Bet jeigu jis bus arb švilpis arba varnas, tai vadinasi mums reikės ieškotis tik da vieno. Ką manai?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Grybų slėnis
« Atsakymas #44 Prieš 2 metus »
Staiga Dori pamatė Esmeraldos ranką, ant kurios buvo lygiai toks pats randas, kaip ir pas Diną, kai jam įkando Apelsinas. Deja, su Dinu Dori nuo to laiko neturėjo jokių reikalų, tačiau ji ir Meg gerokai paplušėjo, kol išsiaiškino, kas per gyvūnas yra Apelsinas. Mergaitei visa šita situacija su Esmeralda priminė juodąja magiją, tačiau Apelsinas buvo kita respublika. Tai galbūt Apelsinas nėra paprastas fanagetas? Gal jis užkeiktas? Dori atsiduso.
- Žinau. Tai bus Dinas iš Švilpynės. Aš ir mano draugė Meg jį išgelbėjome, kai jam įkando toks keistas gyvūnas. Esmė tame, kad mes per daug laiko išsiaiškinome to gyvūno paslaptis ir ruošiamės virti tokį eliksyrą, kuris jam reikalingas, tačiau... tačiau tas gyvūnas, jis paliko tokį patį randą ir Dinui. Dabar aš imu galvoti, jog jis nėra paprastas fanagetas, na, taip jis vadinasi. Galbūt jį kažkas užkeikė...
Mendel atsiduso. Viskas buvo taip painu.
- Turi omenyje, kad būtume kažkokia draugija ar panašiai? Gerai, man tinka, - sutiko Dori.
Tačiau stebėjosi, kodėl Esmeralda nori surinkti po vieną mokinį iš kiekvieno koledžo.
- O galbūt yra dar kažkas, ko aš nežinau? - kilstelėjo antakį. - Kadangi Dinas yra iš Švilpynės, lieka Varno nagas, bet aš nepažįstu nei vieno normalaus berniuko iš ten.
Mendel susiraukė. Apskritai, su varniais jai visiškai nesisekė bendrauti. Ką ji galėjo pakviesti į šitą draugiją, tai buvo Meg arba Alanas, kurie tikriausiai neatsisakytų išsiaiškinti šitų randų paslaptis ir nebijotų veltis į nuotykius. Tačiau nei vienas neatitiko Esmeraldos keliamų kriterijų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »