[Cindy Grant]

  Mergytės galvoje nesisuko nė vienas burtažodis, o rankos bei visas kūnas begalo drebėjo iš išgasčio. Staiga švilpei šovė suvokimas, kad šioji gali naudoti burtažodį, kurį prieš tai panaudojo Emma.
- Diffindo! - Suėmė save į rankas ir vis dėl to panaudojo burtažodį, kuris nupjovė troliuj galvą. Bet visa tai buvo pervėlu, kadangi prieš trolio galvai ir jo visam kūnui nukrentant ant žemės, šis dar spėjo nutrenkti varniukę į šoną. Cindy bėgte pasileido bėgti Emmos link ir jau kaltino save, kad nesugebėjo laiku sugalvoti ir iššaukti burtažodžio. Jos pabalusią veido oda, viena po kitos klapsėjo ašarėlės. Mergaitė atbėgo prie draugės ir krito šalia jos ant kelių, tuoj pat bandydama užčiuopti jos pulsą. - Maldauju, Emma, tik nemirk. - Drebančiu nuo verkimo balsu sumurmėjo Grant, kai šiai niekaip nepavyko užčiuopti pulso. Nors ir žinojo, kad galimybių buvo mažai, ši pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą, tikėdamasi, kad viskas dar gali būti gerai. Oranžinių plaukų savininkei dabar nerūpėjo nė tai, kad ji buvo visa kruvina, nė tai, kad bet kada čia galėjo ateiti kitas trolis ar kita pavojinga būtybė, kuri su mielu noru sužeistų ją. Ši jau dešimt ar daugiau minučių bandė atgaivinti varniukę, kuri nerodė nė menkiausio gyvybės ženklo. Praėjus dar tiek pat laiko, mokinė pasidavė ir tiesiog apsikabino vargšės mergaitės lavoną bei verkė.
- Kas nors padėkit! - Beviltiškai sušuko Cindy, tikėdamasi, kad kas nors iš burtininkų dar buvo šiame mirtį nešančiame labirinte...

[Hayato Shinohara]

   Paskutiniai pasivaikščiojimai rudeniškose šios fermos apylinkėse...
   Per septynerius metus Hayato perprato menką europietišką mentalitetą. Sunku buvo patikėti, kad jo mokslai kažkuria prasme baigėsi - aišku, tai juk tebuvo gigantiškos, baltajam menkapročiui nesuvokiamos dieviškos misijos gabalėlis.
   Ilgi, labiau vagiui nei inteligentui tinkami pirštai iškilmingai atvėrė cigarečių pakelį, vos tik varnas - kad ir kaip įžeidu japonui buvo patekti į „protingiausiąjį“ koledžą, ką gi, bent jau šiuos septynerius metus jie tikrai turėjo savo gretose iš tiesų protingą žmogų - įžengė į Uždraustąjį mišką. Degtukų nebeturėjo ir pamiršo nusipirkti, todėl cigaretę, deja, prisidegė lazdele. Lazdelės ugnim įžiebtas dūmas buvo bene šlykščiausias iš visų įmanomų.
   - Dievai, kokia smarvė, - išsprūdo iš juodaplaukio lūpų kartu su keliais riebiais japoniškais keiksmais.
   Cigaretės spingsulę matyti, jei tik miškas nebūtų tankus ir klaidus, būtum galėjęs iš labai toli. Toks jau buvo šis vėsokas rudens vakaras. Hayato pasistatė apsiausto apykaklę ir atsilaisvino kaklaraištį.
   - Korimasis, hm? - pamintijo, kažkodėl tą pačią sekundę atsiminęs Liuciją. Nelemtieji balti genai, uždaryti ir paslėpti tolimos japono išdavystės, korė jauną sielą. Ačiū dievui, kad jis buvo čia!
   Užsienietis klydinėjo po mišką, akimis šukuodamas medžių viršūnes. Tik po kiek laiko išgirdo kažkokį keistą riksmą. Suprato, ko ten buvo šaukiamasi, bet į tą pusę pasisukęs per daug neskubėjo. Kas galėjo žinoti, kas šaukia ir kokiais tikslais. Uždraustajam miške buvo pilna nedraugiškų ir klaidinančių žvėrių.
   Tik po kelių minučių ėjimo jis pajuto įsidūręs į ranką kažkokiais spygliais ir pasukęs galvą išvydo prie vienos horizontalioje būsenoje klūpinčios kitos - vertikalioje. Azijiečio veidą iškreipė pasišlykštėjimas.
   - Yoroppa, - niekinančiai sušvokštė jis, ketindamas iš čia pasišalinti. Ko gi kito jis tikėjosi? 

[Cindy Grant]

  Trečiakursė liejo ašaras, jausdama didžiulę kaltę, kuri slėgė šios pečius. Mergaitė žinojo, kad galėjo padaryti daugiau, bandant išgelbėti neseniai sutiktos Emmos gyvybę, bet to nepadarė ir dėl to kaltino tik save. Tačiau Cindy pažadėjo sau, kad privalo pargabenti jau be gyvybės ženklų esantį varniukės kūną iki Hogvartso, tad visa drebėdama ir su besiveržiančiu kūkčiojimu, trylikametė atsitraukė nuo vyresniosios mokinės kūno ir atsistojo. Gležnomis rankutėmis šiaip ne taip pakėlusi jį nuo žemės, mergaitė sunkiais žingsniais pradėjo judėti jau matomo išėjimo link. Netoli jo, ji matė kažkokį keistos išvaizdos juodaplaukį, bet manė, kad tai tik ašarų, baimės, panikos ir šoko sukeltos haliucinacijos, tad tiesiog lėtai judėjo išėjimo link. Visgi tai buvo uždraustasis miškas, o ne koks parkas, kuriame buvo galima rasti daugybę žmonių. Švilpukės skruostus plovė ašaros, o rankos, rodėsi, kad tuoj nebeatlaikys svorio ir mirusios mergaitės lavonas nukris ant žemės.
- Kvailos haliucinacijos. - Nuo ašarų drebančiu balsu, kurios vis dar riedėjo oranžinių plaukų savininkės skruostais, ištarė Cindy bei praeidama pro berniuką, savo pečiu prisilietė prie jo peties, taip įsitikindama, kad tai nėra tik haliucinacijos bei tamsiaplaukis yra tikras.

[Hayato Shinohara]

   Hayato dūmijo, net pasistiebęs stebeilydamas į dangų. Per daug laiko jis išmoko visiškai išlaikyti pusiausvyrą tokioj pozicijoj - beje, užtat sunkumų jam iškildavo mėginant vaikščioti paprastai, kaip žmogui. Ryškiai raudoną kimono vilkintis japonas trumpam iškėlė rankas aukštyn, pirštais mėgindamas praskirti medžių viršūnes lyg kukurūzų burbuoles ar rugių varpas - deja, net ir tokiam aukštam jaunuoliui šita užduotis nebuvo įmanoma.
   - Tik iliuzija, tik iliuzija, iliuzija, tik... - kartojo jaunuolis. Plačiai nusišypsojęs dangui, kurio dabar, regis, matėsi daugiau, jis staiga pajuto prisilietimą.
   Pasišlykštėjęs atšoko bent penkis žingsnius atgal, persikreipusiu veidu dėbsojo į nepažįstamą mergaitę, tempiančią... Mergaitės lavoną? Varnas nebuvo tikras, jog kūnas buvo miręs, mat atrodė labai šviežiai, priešingai nei visi kiti kada nors jo matyti šitam prakeiktam miške, kurio padarai vietom esti netgi mažiau išsilavinę nei europiečiai.
   - Ji negyva? - paklausė Hayato, mintyse jau sukdamas idėją, kaip pagelbėti pasauliui, civilizacijai ir mokslui. Na, gal mažumėlę perdėtai skamba. - Kas nutiko? Nesivargink, leisk man ją nuskraidinti, - perdėtai maloniu tonu tarstelėjęs jis paslaugiai prisigretino septintakursis prie, regis, žymiai jaunesnės kolegės iš Hogvartso.
   Išsitraukė lazdelę, mostelėjo ja ir lavonas nevaldomai ištrūko iš nepažįstamosios glėbio, išsitiesė į horizontalią padėtį ir pakibo maždaug pusantro metro aukštyje virš žemės.
   Juodos japono akys žibėjo iš smalsumo ir pasitenkinimo.
   - Trumpam užsidenk ausytes, - maloniai paprašė Hayato, supratingom akimis žvelgdamas į švilpiukę.

[Cindy Grant]

Mergaitės gležnos rankelės sunkiai nešė vyresnios mokinės lavoną, bet ši nežadėjo neištesėti sau ir Emmai duoto pažado ir vistiek siekė savo tikslo. Hogvartsas dar buvo toli, o Cindy skruostus gailiai plovė skaudžios ašaros. Nors ši ir atsitrenkė į kažkokį žmogų, bet negalėjo aukoti jėgų tiesiog stovėdama ir aiškindamasi kas jis, tad žengė dar keletą žingsnelių į priekį. Dėja, bet iš tamsiaplaukio lūpų tuoj pat pasigirdo klausimas. Iš švilpukės buvo girdėtis tik bejėgiškas kūkčiojimas, o vaikinas taip ir nesulaukė atsakymo. Grant nė nespėjo sureaguoti ir jos kruvinos rankos atlaisvėjo, o varniukės kūnas kabojo ore. Mokinės persigandęs žvilgsnis pažvelgė į vaikinuką, o vėliau ir į lavoną.
- Ne, ką tu darai?! Neliesk jos! Aš turiu nugabenti ją į Hogvartsą!
Turbūt bet kas dabar būtų pamanęs, kad Cindy išprotėjo. Šios panikos apimtas veidas, elgesys ir balsas tai tik galėjo patikinti. Oranžinių plaukų savininkė nepasitikėjo šiuo keistoku, ką tik sutiktu vaikinuku, tad nieko gyvu negalėjo leisti jam nugabenti draugės mirusio kūno į Hogvartsą. Ši nežinojo kas jis toks, nežinojo jo ketinimų, tad tikrai negalėjo juo pasitikėti. O ir panika, šokas, visai nepadėjo blaiviai jai mąstyti.
- Maldauju, neliesk jos. - Bejėgišku balseliu maldavo švilpukė, o jos kiek kruviną veidą, be perstojo plovė ašaros.

[Hayato Shinohara]

   Tamsios Hayato akys švytėjo iš smalsumo ir džiaugsmo, žiūrėdamos į ore bekabaliuojantį lavoną. Septintakursiui mostelėjus lazdele, abi mirusiosios rankos nusviro žemyn. Kažką smalsiai tikrindamas japonas pavedžiojo lazdele kairiau ir dešiniau - mirusiosios kūnas atitinkamai pajudėjo norimomis kryptimis, o rankos pasiūbavo į priešingas. Žavingai pasiūbavo, kaip sūpynės. Kada paskutinįsyk jaunuolis naudojosi šituo ypatingu vaikų smaginimosi įrankiu? A, tiesa, čia pat, Uždraustajam miške. Gal buvo pirmam, o gal - antram kurse. Dar buvo su Suzu, smagiai leido laiką... Kur jie ten buvo?
   Labai mąslus ir rimtas Shinoharos žvilgsnis pakilo aukštyn, dėl nukreipto dėmesio ranka nusviro, o lavonas šlykščiai žvektelėjo ant žemės.
   - O aš jos ir neliečiu, europrote, - iš pasibjaurėjimo dėl europietės prisilietimo jaunuolis atšoko. - Užsidenk... Aach, jau sakiau, - burbtelėjo jis ir čia pat ištiesė ranką su lazdele į lavoną. - Crucio, - sušnabždėjo jis.
   Jei ji išgirs, tai bus jos pačios problema. Jis jau pilnametis, jis - nesusekamas. Ministerija nieko nedaro dėl Nedovanotinų kerų naudojimo prevencijos, nebent tai padarytų nepilnametis; sako, kad patys ministerikai, kaip kai kas tyčiodavosi, tuos kerus esant reikalui panaudodavo.
   Lavonas, deja, nė nekrustelėjo. Magija susigėrė į jį be jokio regimo efekto.
   Shinohara nusivylęs suraukė nosį.
   - Ką gi, gali tempti nabašniką pati, - nerūpestingai mestelėjo, patenkinęs smalsumą, ir pasuko ta pačia kryptim, iš kurios ir atėjo, prieš tai išpūtęs kvapnų ir tirštą dūmą beveik tiesiai merginai į veidą.

[Heidi Mollson]

  Dar viena diena ir dar vienas pasivaikščiojimas po mišką, kuriame pagal viską nebuvo galima lankytis. Dar senose taisyklėse buvo skelbiama, kad Uždraustajame miške draudžiama lankytis ir neklausę šios taisyklės bus baudžiami, o iš koledžų bus atimami taškai. Aišku tos taisyklės tikriausiai nebuvo keičiamos jau ilgą laiką ir taip ši taisyklė, kurią ignoravo tiek profesoriai, tiek mokiniai buvo užmiršta, bet kaip bebūtų keista nedingo iš taisyklių sąrašo.
  Nors ir ėjo tuo pačiu takeliu kaip ir visas kitas dienas, tačiau jis šiandien atrodė kažkaip kitur. Jo gale, kurio pagal viską neturėjo būti buvo didelė rožių siena, kuri užtvėrė kelią. Tai iš dalies priminė pasaką, kurioje pasakojama, kaip mergaitė verpdama įsidūrusi į pirštą užmigo ir apie pilį užaugo dideli rožių krūmai. Nors ir kaip tai buvo panašu, tačiau toliau nesimatė jokios pilies.
  Heidi ėmė judėti kiek greičiau link didžiųjų krūmų norėdama sužinoti kas čia tikrai yra. Jos nusivylimui čia tebuvo didelis pailgas krūmas, tačiau mergaitė pastebėjo, kad kiek toliau, kairėje pusėje, buvo šiokia tokia įduba, tad keliauninkė ir patraukė jos link. Po mažiau nei minutės ėjimo tamsiaplaukė priėjo kažką panašaus į įėjimą į rožių krūmų tunelį, kuris vedė kažkur tolyn. Klastuolė kiek pastoviniavo priešais įėjimą į labirintą ir galų gale supratusi, kad neturi ką prarasti žengė tolyn į rožių koridorių tikėdamasi, kad neteks gailėtis.

[Dori Mendel]

Dori kartu su Meg vaikščiojo po mišką. Mergina jautė, kad draugė norėtų kokio nors nuotykio, tačiau Mendel šiais metais buvo kaip niekad skysta. Ji visada mėgo taukšti (na, praeitais metais buvo tylesnė dėl jos gyvenime vykstančių dalykų), tačiau tas jos tauškimas dažnai būdavo su pamąstymais apie gyvenimą ir jo prasmę, koks nors filosofavimas, o dabar klastuolė tiesiog bėrė kaip žirnius į sieną visiškai nereikšmingas, banalias garsines mintis. Kalbėjo ji apie plaukus ir jų dažus, apie tai, kur dar norėtų įsiverti auskarų, o daugiausiai čiauškėjo apie magijos istorijos profesoriaus grožį. O kažkokie nuotykiai, koks nors smegenų miklinimas, ech, šiuo metu klastuolei tai buvo toli toli...
Tačiau uždraustasis miškas nebūtų uždraustuoju, jeigu jame nebūtų milijono paslapčių. Dori aiktelėjo. Prieš ketvirtakurses stovėjo aukšta aukšta raudonų rožių siena. Regis, labirintas. Ak, kokios rožės. Ar man Alanas kada nors padovanos rožių?
- Kaip gražu, ar ne? - vėpsodama paklausė draugės.
Tos rožės tikrai atrodė įspūdingai. Šiame tamsiai žaliame miške šitokia ryškuma... Nieko negalvojusi Mendel įėjo į labirintą. Jame jausmas buvo dar įspūdingesnis, be to, ten taip skaniai kvepėjo gėlėmis... Mendel pirštais perbraukė per rožių sieną, tačiau šios nestipriai nudegino jos pirštus.
- Auč! Neliesk tų rožių! Jos degina!
Dori susiraukė. Kaip toks grožis galėjo būti pavojingas? Paauglė pajautė šiokią tokią grėsmę ir nusprendė, kad pasigrožės labirintu iš toli. Deja, atsigręžus išėjimo nebebuvo.

[Meghan Natali Pritz]

Nors žingsniavo šalia kažką pasakojančios draugės, Meghan buvo susitelkusi į save ir savo mintis. Pastaruoju metu ji pastebėjo, kad eidama su Dori galėjo jos net nesiklausyti. Klastuolė taukšdavo visokius niekus, kurie Meg būdavo nuoširdžiai neįdomūs. Ypač Dori mėgdavo kalbėti apie plaukus, o šios temos švilpiukė nekentė. Tad daug paprasčiau buvo atsijungti ir galvoti apie savus dalykus, nekreipiant dėmesio į draugę.
Po keleto minučių ėjimo Uždraustuoju mišku, kurio metu Meghan svarstė, kokiais būdais būtų galima dar labiau sunervinti misterį Grybą (herbologijos profesorių Matthew Turner), mergaitės pasiekė kažkokią keistą rožių sieną. Dori, savaime suprantama, vėl pradėjo kažką kalbėti ir, Meghan nė nespėjus apsidairyti, draugė jau buvo dingusi, o plyšys, esantis rožių sienoje, užsitraukinėjo. Atsidususi švilpiukė greitai liuoktelėjo į priekį ir vos spėjo patekti į vidų prieš rožėms visiškai užblokuojant kelią pas Dori. Negaliu skųstis, pati norėjau nuotykio...
Atsidūrusi viduje Meghan apsidairė. Gražu, nenuginčysi. Rožės buvo ryškiai raudonos, kvepėjo svaiginamai skaniai. Tačiau kažkas buvo ne taip. Po kelių sekundėlių rudaplaukė suprato.
- Dori, mes labirinte, - ramiai pranešė.
Iš vietos, kur jos stovėjo, vedė trys tuneliai, tačiau kiekvienas baigėsi tamsa, o ne išėjimu. Bent jau kiek Meghan galėjo matyti. Dar kartą atsidususi švilpiukė išsitraukė lazdelę.
- Na, Gyvatėle, kurį tunelį iš trijų renkiesi? - mostelėjusi ranka paklausė, vėl nusišypsodama sau būdinga šelmiška šypsena.

[Dori Mendel]

Dori atsiduso supratusi, kad ji ir Meg atsidūrė spąstuose. Tai reiškė, jog norint iš čia ištrūkti teks miklinti smegenis bei naudoti burtų lazdelę, o gal net kovoti. Anksčiau tokie nuotykiai visai patikdavo merginai, juk vis dėlto su pačia Meg ji susipažino ne kur kitur, o kambaryje be durų, kai dirbdamos komandoje jos rado išėjimą. Tačiau taip buvo anksčiau, o ne dabar. Dabar klastuolė tenorėjo patogesnės vietos užpakaliui padėti, šiokio tokio pavėsio po medžiu nuo saulės, iš kur galėtų stebėti ir apkalbinėti kitus mokinius, na, ir tuo pačiu šokoladinio keksiuko bei šaltų moliūgų sulčių.
O bet tačiau, dabar viso to nebuvo. Teks jungti smegenis. Gerai bent tiek, kad esu su Meg. Ji tai nesukerpėjo, ne taip, kaip aš.
- Eee... aaa... tai gal šitą tiesiai? - parodė į priekį. - Gal eidamos tiesiai išeisim lengviausiai, o ne pateksim į labirinto gilumą? - vylėsi.
- Lumos, - pasišvietė burtų lazdele ir pradėjo tipenti į priekį.
Jau šitiek kartų vaikščiota po mišką. Reikėjo kokios nesąmonės, ar ne? Gerai, kad bent normalus oras.