4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Geiša

Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Atrodo, kad visa planeta jau buvo sukurta. Visi punktai įvykdyti, išskyrus vieną. Planetoje trūko gyvūnų, kurie praskaidrintų japoniukės nuotaiką. Burtų lazdelę jau buvo paruošta ir įbesta į vietą, kurioje turė atsirasti pirmieji gyvūnai - pandos. Šios rūšies individų patūpdė ant kiekvieno kampo, jei taip galima sakyti, į letenėles įdavė po bambuką ir pasiruošė naujam gyvūnų apgyvendinimui. Netrukus čia pasirodė ir vienaragiai, mosuodamai savo spalvingais ir vešliais karčiais. Vienoje pusėje dar išpopuliacino rožines avytes, kitoje - melsvas su blizgučiais lapes. Mintimis ten perkelė ir savo katytę bei save, bet atvaizdu taip ir neatkūrė. Kai jua planeta buvo baigta, mokytoja uždavė klausimą ir kaip visada, Gieša nežinojo atsakymo, bet norėdama pabandyti, kilstelėjo ranką aukštyn.
-Gal Jupiterio ženklas reiškia laisvę, paukštį, šventą dalyką, stiprumą, didumą, magija arba galią? Juk Jupiterio vardu buvo pavadintas senovės romėnų vyriausiasi dievas, graikiškas jo atitikmuo - Dzeusas. Galbūt tai kažkuom su tuo susiję, nes jie buvo stipriausi, galingiausi ir vyriausi? O kam reikalingi orientaciniai ženklai...- mergaitė nutilo, nes atsakymą reikėjo labai apmąstyti,- gal jie buvo sukurti tam tikrus žodžiu pažymėti? Senovėjo dar nebuvo gerai išsivysčiusios kalbos, kuria laisvai galėjai šnekėti, kaip, kad mes, tai galbūt tai buvo lyg žodžių ir sakinių ženklai? - pabaigus atsakymą, pritilo ir šyptelėjo pati sau, juk bent pabandė. Tada vėl įsitaisė ant pagalvėlės, laukdama klausimų tikrųjų atsakymų ir ženklo, kad ji bent kiek teisi.

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
   Bethany ėmė atidžiau nužiūrinėti Lis. Ar ir vaikinai į ją taip spokso? Na, negalėtum pasakyti, kad grifė pavydi savo draugėms ir linki blogo, kaip, pavyzdžiui, kai kurioms kitoms merginoms. Ji tikrai džiaugiasi, kad Lisettė atrodo gražiai ir visa kita. Betei tiesiog patinka draugės stilius, ji tikrai nepavydi. O jei ir pavydi, tai tik trupučiuką, ir tas pavydas yra, kaip sakoma, baltas.
   Trečiakursės mintis nutraukė Lis balsas, kuris šiuo metu jai buvo lyg oras žmogui - nebenorėjo daugiau mąstyti, ar pavydi klastuolei, ar ne.
   - Aš? Na... Tiesą sakant, taip pat nelabai žinau, kokią planetą kursiu. Bet atsižvelgsiu į profesorės žodžius, padarysiu planetą keistą ir netikrovišką. Gal būt joje nebus gravitacijos, žėmė lyg batutas, gyvens drakonai... Na, nežinau. Bet tokie nenormalumai man patiks, manau.
   Mokinė nežymiai šyptelėjo, išsitraukė burtų lazdelę ir pasukiojo ją rankose, tikėdamasi, kad tai už ją sukurs planetą. Deja, tokių stebuklų nebūna. Pirmasis klausimas, šovęs jai į galvą - ar jos planetoje bus gravitacija, ar ne? Taip, be jos būtų daaaaug įdomiau. Taigi, Bethany nusprendė, kad jos ir nebus. Toliau... Oro kvapas ir dangaus spalva. Nors tai yra visiškas laiko švaistymas, bet atmestinai sukurti planetą irgi nėra gerai. Grifė manė, kad visgi dangus jaukiausiai atrodo kai yra mėlynos spalvos, toks, koks iš tiesų turi būti. O oro kvapas bus visiems skirtingas, pagal norus ir pageidavimus. Žemė žmonių gyvenamose vietose bus minkšta, specialiose vietose - lyg tikras batutas. Dabar visi, kas nukris ant žemės, nesusižeis. Be to, iš Betės planetos puikiai matysis Jupiteris bei Liūto žvaigždynas, kas jai atrodė labai šaunu ir ko ji visad norėjo. Septyniuose ugnikalniuose gyvens septyni drakonai, kurie stebės savo apylinkes ir jas saugos. Vietoj yprastinių naminių kačiukų žmonės augins didžiasias kates, kurios bus ypač draugiškos. Taip pat Betės planetoje bus ir šunų (kaipgi be jų) bei delfinų. Visi šie gyvūnai privalės eiti į pamokas, kurios vyks didžiuliame skraidančiame violetiniame pastate, į kurį galima nusigauti iš bet kur. Pastate bus ir baseinų, ir kilometrinių trasų, ir poilsio vietų, ir virtuvių. Viskas, ko reikia gyvūnams. Žmonės gyvens skraidančiuose kotedžuose, galės nuvykti parankioti uogų milžiniškame, tačiau nepavojingame miške. Bus ir parkas, kuriame visi galės treniruotis skraidlentėmis, bėgioti, plaukioti ir panašiai. Kam patinka, galės pasitreniruoti kovos arenoje, nors tokioje nepavojingoje planetoje kažin ar to reiks. O gal? Knygų pasaulyje bus per dvidešimt milijonų, kaip ir filmų bei serialų. Niekam nebus liūdna, ne taip, kaip tikrame pasaulyje, kur liūdesys ir nelaimės gali slypėti už kiekvieno kampo.
   Nusprendusi, kad savo planetą baigė, mergina apsižvalgė ir ištarė, žvelgdama į orą, esantį prieš save:
   - Partumcreo.
   Kaip ir reikėjo tikėtis, jai nepavyko. Anksčiau dėl to gal ir būtų nusiminusi, bet jau seniai apsiprato su ta mintim, kad trečiakursiams ir jaunesniems kai kurie kerai iš pirmo karto nepavyksta. Pabandžiusi dar kartą, o paskui ir dar, pagaliau prieš save išvydo labai tikrovišką savo planetos prototipą. Ypač juokingai atrodė gyvūnai, einantys į mokyklą. Grifė nejučiomis palietė savo planetą ir jos ranka... prasemgo. Ji tarsi įlindo į planetą. Bethany išsižiojusi spoksojo tai į savo pusę rankos, tai į besisukantį rutuliuką. Šis ėmė vis artėti, kol galiausiai mokinės galva taip pat prasmego planetoje. Išorėje tai atrodė nei taip, nei šiaip, o viduje... Ilgaplaukė negalėjo atsistebėti visu tuo, ką mato. Tarsi ji pati vaikščiotų ir gyventų savo sukurtoje planetoje. Virš jis skraidė drakonai, apačioje į milžinišką pastatą žygisvo ir plaukė gyvūnai, šonuose žaidė vaikai ir suaugusieji. Taip, tikras rojus. Ir jis tęsėsi neilgai. Planeta po truputį grįžo į savo vietą - priešais Betę. Ji atsistojo ir greit nudūnė prie profesorės.
   - Profesore, aš užbaigiau savo ,,Sujor" (atvirkščiai būtų rojus) planetą. - pirštu parodė į skrajojantį rutuliuką prie sienos. - Ar gerai?
   Grįžusi į vietą rudaplaukė atsivertė vadovėlį ir nenoriai ėmė skaitinėti. Ko jau ko, bet teorijos tikrai nekentė. Nebuvo nei vieno karto, kai ji jai patiko. Bet argi kažkokia mergiotė gali pakeisti mokymo sistemą?
   - Gal... - pradejo savo bereikšmę litaniją apie Jupiterio ženklą, tačiau vis dėl to nutilo. Kam bereikalo aušinti burną, jei ji vistiek nieko doro nepasakys? - Ehm ehm. Gal orientaciniai ženklai turėjo... turi padėti žmonėms susiorientuoti nepažįstamose vietose, kitose šalyse? Nes juk tikrai ne kiekvienas suoranta visas pasaulio kalbas. Tiksliau, niekas. Orientaciniai ženklai galėjo būti tarsi pasaulio kalba, kurią turėjo suprasti visi. Na, aišku, nieks nekalba ženklais, bet aš ne tai turėjau omeny... - pradėjo murmėti panosėj. - Orientacinai ženklai ir yra orientaciniai ženklai, tokia jų paskirtis, tam jie ir yra sukurti.
   Šiaip ne taip užbaigusi bereikšmę kalbelę vėl įsikniaubė į vadovėlį, kuris šiuo metu pasirodė netgi labai įdomus.

[[2 taškai už iitn ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Užsikišo plaukų sruogą už ausies, su tykia, vos regima šypsenėle klausydamasi atsakymų - dauguma jų, na, tiksliau sakant - visi jų buvo neteisingi viena ar kita prasme, tačiau gi būtų siaubinga tokią tiesą imti ir tiesiog tėkšti į vaikų, kurių dauguma nė negalėjo didžiuotis turią 16 metų, ar tai, kaip ji vadinti mėgo - pirminę pilnametystę.
-Orientaciniai ženklai padeda orientuos aplinkoje, paprasčiau sakant - jie rodo kryptį, padeda gaudytis vietovėje, gi savotišku orientaciniu ženklu būtų galima vadinti net žvaigždes, tačiau jos įeina, kaip minėjau, į kitas esančias kategorijas,- paaiškino dar kartą, kiek tyliau ir ramiau tai, kas rodėsi jai akivaizdu - tačiau iš atsakymų neatrodė, jog kiti suprato viską taip lengvai, kaip ir ji pati; nors ko ji norėti, ji visažinės mokytojos vaidmenį pasiėmus buvo Nana, o ne kas kitas.
-Aiškinant paprasčiau, ženklai, kurie naudojami daugelyje vietų,- ranka bakstelėjo į "", ant lentos nupieštą,- Venera, moteris, varis ir dar kelios reiškšmės, kurių dėl didesnės maišaties neminėsiu - kadangi tokie ženklai dažnai kur naudojami, jų orientacinė reikšmė negali būti siaubingai plati ar išsami, nes tai sukurtų didžiulę maišatį. Gi jeigu Veneros simbolis reikštų, tarkim, eiti tris metrus į kairę, ir tuomet sukti į pusę, į kurią septintą vakaro Saulė atsisukus būtų, tai dažnas galėtų imti ir praleisti pro akis ženklą užskaitant jį kaip tiesiog dekoraciją ar varį, ar dar kažką tokio. Nėra taip, kad ženklai vien tik danguje būtų pavaizduoti, dažnai šie būna išraižyti objektuose ir net pačiame ore palikti kaboti,- atsikvėpė - akak, ir vėl per daug imasi plėstis tema, kuri tikriausiai daugumai įkandama ir neįdomi tokio gilumo lygį, kuriame aiškina ji. Kaip blogai - na, bet ką padarysi,- Ta pačia tema kalbant, ženklai, sukurti vien orientacinių ženklų grupei, kaip kad šis,- perbraukė per lentą matydama, kaip piršto pagalvėlė nusidažo kalkėta balta spalva, sustodama prie "λ" simbolio,- gali būti išsamūs, gali reikšti net ir, tarkim, eiti tris žingsnius į dešinę, ir dešimt metrų laikytis šiaurvakarių krypties, nes tokie, specialiai tam sukurti ženklai, nebus sumaišomi su kažkuo kitu - jie turi tik vieną ir vienintelę reikšmę.
Patrynė pabalusį pirštą į delną, bandydama atsikratyti baltumos - su platesne šypsena veide atsisuko į klasę, ir, žinoma, toliau kalbėdama nereikiamą.
-Apibendrinant, dažno naudojimo ženklai turi vienareikšmiškus ir trumpas, aiškias reikšmes, kol specifiškai orientacijai skirti ženklai - išsamias, dažniausiai naudojamas nurodant kryptį prie kito ženklo vietos. Ak, o dėl to, kaip jie atsirado - seniau, jau pranykusiam burtininkų mieste, kur žmonės būdavo iš anksto, dažnai per spėjimą žvaigždėmis sujungti vienas su kitu, moterys savo gyvenimo kraitį dėdavosi į vieną dėžutę, kurios turinys burtų būdu pereidavo į skrynią, kuri būdavo turima kitos pusės; kai išaušdavo laikas jiems susitikti, ant skrynios atsirasdavo simboliai, pagal kuriuos jaunikis, na, dažniausiai jaunikis, tačiau apskritai sakant - kita pusė - susirasdavo savąją gyvenimo meilę. Su magijos istorija man nėra labai gerai, tad detalių tikslių duoti negaliu, tačiau jei kam įdomu, mielai kada papasakočiau pilną istoriją.
-Ir, gerai, dabar kita praktika, vėl sudėtingesnė ir vėl pilna burtažodžių, šį kartą dviejų - kangulukna ir hablernious ,- atsikvėpė dar kartą, pirštus vėl sutepdama balta kreida; ant lentos užrašė abu žodžius kaip galėjo ryškesnius ir didesnius,- Kangulukna - burtas, leisiantis jums ilgesniam laiko tarpui, nuo pusvalandžio iki penkių valandų, patekti į jūsų planetos vidų, neleidžiant šiai nei pranykti, nei įkalinti jus viduje, nei iškelti pavojaus jūsų gyvybei, nei kas tokio. Pats burtas yra palyginus lengvas, bent jau bus lengvas jums, kadangi patys ir sukūrėt savas planetas - jeigu bandytumėte naudoti jį tam, kad įlįsti į kito sukurtą, ypač be kūrėjo sutikimo, jums reiks trijų ožių turimo užsispyrimo. Antras, hablernious , yra skirtas užslėptų orientacinių ženklų radimui - panašiai kaip žaidžiant šilta šalta, tiesiog viduje imsite jausti, kada artėjate prie šio,- pasigriebė savą lazdelę nuo stalo, kur šį patogiai gulėjo - paėjusi kiek arčiau mokinių, mergina užsimerkė, giliai įkvėpdama ir iškart tylomis ištardama burtą - klasę akimirkai nušvietė ryškesnės spalvos blyksnis, tačiau kaip greitai atsiradęs, taip pat staigiai ir pranyko,- Kiekvieno jūsų planetoje sukūriau po penkis orientacinius ženklus, paslėptus po visur - gyvūnuose, ant pastato sienos, galbūt obuolyje, galbūt saldėsio gabalėlyje. Trys paprasti, turintis paprastą, kaip kad ir Veneros, reikšmę - eiti į kairę, į dešinė, žemyn, aukštyn, taip toliau panašiai, du išsamūs - leidžiu pasiimti vadovėlius, jog galėtumėte šiuos atpažinti, atrasti, žinoma, turit su burto pagalba. Pagal ženklus orientuodamiesi aplinkoje atrasti turite jūsų koledžo spalvos skrynią - vien pamatę ją jūs automatiškai būsit gražinti atgal į klasę, kartu, pirmi du atradę šią gaus papildomus tris taškus savam koledžiui,- tylomis nusijuokę, pusę lūpų šyptelėjus - gi tai turėjo būti paskata atlikti darbui,- Jei yra klausimų, klauskite dabar arba savoje planetoje esant, tiesiog pasišaukit mane, iškart atsirasiu. Pasiklysti neturėtumėte, vis planetas kūrėte visi palyginus mažas - viskas, nuobodžių paaiškinimų atsiklausėt, galite pradėti dirbti.
-Nors, ak, tiesa,- jau traukdama prie savo stalo atsisuko,- dėl Jupiterio ženklo, nebuvo teisingo atsakymo - panelė Karter ėjo teisinga minčių linkme, tačiau tik maža dalimi. Reikšmės nesakysiu, tačiau tai bus vienintelis ženklas, kuris bus įdėtas į jūsų visų planetas, tad reikšmė šio susirasti turėsit savarankiškai.



[[Žodžiu, makalynių makalynė ilgiausia, jei yra neaiškumų - nebijokit klausti, mielai viską paaiškinsiu.
Keli punktai, kurie buvo minėti post'e, bet turėtų būti akcentuojami - visi savose planetose turėsit turėti Jupiterio, aka ♃ ženklą, likusius keturis ženklus - du paprastus, du išplėstos sugalvoti, apskritai visų penkių orientacines ženklų reikšmes sugalvoti. Ženklus galite naudot tokius kaip emoji, simbolius iš čia, kitos kalbos rašmenis ir t.t ir t.t.
Tai, kad minėjau, jog pirmi du, ankščiausiai užduotį užbaigę (ir gerai šią atlikę, mano norimų punktų laikęsi) gaus papildomus tris taškus, tai taip ir bus, dviems pirmiems šiuos pridėsiu prie antros praktikos gautų taškų sumos.
Iš šitos, antrosios praktikos paprastai galite gauti 5 taškus; reikalauju mažiausiai 3-jų postų.
Laikysiu apie pusantros\dvi savaites]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 535
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Žaliaakė nusiminė sužinojusi, jog atskymas buvęs toks paprastas, o ji, kaip ir visi, bandė išrasti dviratį. Stebėdama kaip profesorė kreida braižė simbolius ant lentos ir aiškino kokia viso to prasmė, Klarė savo užrašų knygelėje, kurios niekada nepalikdavo nuošalėje, paišinėjo neaiškius eskizus. Nuo simbolių esančių ant lentos iki klasėje esančių žmonių šukuosenų, tarp jų ir astronomijos žinovės, stovinčios priešais, kad net nepatogu būtų praleisti tokią progą ir nenupiešti.
Istorija apie pamokos eigoje aptariamus ženklus patiko grifiukei. Numetusi pieštuką ant suolo, susidėjo alkūnes ir klausėsi, galvodama apie tai, kaip šią istoriją būtų galima iliustruoti. Kaip dangaus ženklai idealiai gultų ant traškaus akvarelinio popieriaus, sugeriančio kiekvieną istorijos lašą.
Tačiau greit visas svajas išsklaidė pranešimas apie dar vieną praktinę dalį. Strazdanė jau buvo išvargusi, juk vis dėl to jai buvo dar tik dvylika, magija nuo vaikystės nebuvo įaugusį į mergaitės kraują, tad kerais ji naudojosi tik Hogvartse. Šįkart pradėti ji nebeskubėjo. Buvo sunku susikaupti atlikti nors ir nesunkius kerus. Akys lakstė po kabinetą, apžiūrint blizgias sienas ir nuo saulės spindulių ant žmogiškų veidų atsispindinčius saulės zuikučius. Klarė nusižiovavo pasičiupdama vadovėlį ir atsistojo. Nemanė, jog taip patogiai sau prie sienos įsitaisiusi persikels į žiedlapių kupiną planetėlę. Tiesa, net nenorėjo ten keltis - žaloti nuostabių žiedlapių ir trukdyti vyravusią idealią harmoniją atrodė pats didžiausias nusikaltimas, kokį galėtų įvykdyti žvitri dvylikametė. Atsistojusi pasirąžė, timptelėjo kaulėtą šoną atidengusį megztuką žemyn. Kojas įrėmė į žemę tvirčiau, tarsi su burtais reikėtų kautis, kelis kartus kvėptelėjusi ištarė burtažodį:
- Kangulukna. - Mergaitę tarsi truktelėjo. Skrandis apsivertė šuorais, visas kūnas tarsi smego, Klarė neišlaikiusi pusiausvyros parkrito ant minkštos žemės.
Suvaldžiusi nerimstantį skrandį, dvylikametė atmerkė akis. Vaizdas tarytum užbūrė: ryškiaspalviai žiedlapiai puošė kiekvieną matomą kampelį. Ilgaplaukė jautėsi tarsi drugys, vienas iš šios planetos gyventojų. Rijo akimis kiekvieną spalvą, vis dar sėdėdama braukė rankomis per aksominių žiedlapių kilimą, dengiančią nematomą kietą substanciją, ką jau kalbėti apie nuostabų kvapą, nuo kurio bet kam galva apsvaigtų.
Ir kaip po šito reikės grįžtį į žemę , keldamasi nuo žemės atsargiai, kad nepažeistų žiedų paviršiaus mąstė. Tačiau atsargiai būti nebuvo ko ir tai greitai suprato. Gravitacijos trauka čia neveikė taip smarkiai kaip žemėje ir išstypelė žengė lengvai, vos paliesdama aksomo lapelius.
Klarė pasilenkusi pakėlė šalia jos gulėjusį vadovėlį ir pasiruošė keliauti. Šiandien man tikrai padės patogūs batai, dairydamasi šypsojosi savo pačios sukurtam pasaulėliui.


[[1.5 taško už įdomų ir ilgą post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Išgirdusi užduotį, Monika be galo apsidžiaugė. Kūryba. Pagaliau.
Žinoma, Lili suprato, kad užduotis ne iš lengvųjų. Astronomija merginos netraukė, bet buvo paslaptinga ir kažkuo traukė, tad ji buvo pasiskaičiusi - o vienoje knygoje apie šiuos burtus buvo užsimenama. Netgi kai kurie suaugę nesukuria tobulos planetos.
Tačiau Monikai ši pamoka patiko.
Hmm. Pirma - kaip atrodys. Norėtųsi planetos, kuriai būtų gera pačiai gyventi. Šiltos. Ir truputį egzotiškos. Gal pabandyti gan didelę? Tokią, kad neitų apkabinti abiem rankomis... Žolės, aišku, būtų. Minkštos ir ryškios. Ir daug. Ganytųsi triragės karvės... Ir būtų didžiulis parkas su tiltais ir netgi ledaine. Nors žmonių ir nebus. Koks skirtumas. Tai tik maketas.
O dar pastatas,
mąstė Monika. Bus didelis, šviesus, bent keturių aukštų, didžiuliais langais. Gal kokia ambasada? mintyse nusijuokė Mėnesiena. O parkas - aplink ją. O dar toliau laukai. Ir tos karvės. Ir dar kažkokie švelnių spalvų gyvūnai, kad derėtų su aplinka...
Planetos išvaizdą Monika jau sugalvojo. Beliko pats darbas.

[[Pirmoji, aka tavo daroma praktikos dalis jau yra užbaigta, pereik prie praktikos su ženklais]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
The closer you look, the less you will see ♦

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
Monika prisiminė burtažodį {Ikkravertus Planetum}. Vadovėlio pagalba sužinojo, kad norint išburti planetą, ją reikia tiksliai įsivaizduoti. Net kvapą, kokį jaustum tenai būdama. Ir gravitacijos jėgą, viską.
Mėnesiena paėmė į rankas ilgą raudonmedžio lazdelę ir užsimerkusi prieš akis išvydo savo sukurtąją planetą: žalia žole, didžiuliais vešiais medžiais, triragėmis karvėmis, mini liūtukais, didžiuliais rusvais katinais, dar vadinamais liūtangais, šviesų, švelnų kailį turinčiais lamų pusbroliais sparnuotaisiais lamais, gryno, nušienauto šieno kvapu ir besileidžiančia švelniai oranžine saule. Viskas turėjo puikiai derėti.
Bet Lili tikrai nebuvo aukščiausio lygio burtininkė, ir pati tai žinojo.
- Ikkravertus Planetum! - kuo tyliau sušuko mergina. Tačiau tą pačią akimirką tobulosios planetos vizija dingp, ir švilpinukė tebuvo viena tų, bergždžiai kartojančių burtažodį. Ji neabejojo, kad keliems jau pasisekė, bet nesidairė ir vėl ėmė mąstyti apie planetą.
Vos ištarus burtažodį, paširdžiuose kažkas ūžtelėjo ir ranka, ir ranka, laikanti lazdelę, įkaito. M. L. Mėnesiena atsimerkė, tačiau iš lazdelės galo pasirodė tiktai plona dūmų srovelė. Beveik pavyko, Monika.
- Ikkravertus Planetum! - pabandė Lili kiek garsiau, dabar tikrai aiškiai įsivaizdavusi savo kūrinį - ji netgi išgirdo dusliai baubiant trirages ir šlamant aukštą žolę, kuomet mini liūtukai praneria pro ją. Kažkodėl ji juto, kad šįkart pavyks. Štai - tas greitesnis širdies plakimas, įkaitęs delnas, virpanti lazdelė.......
Monika atsimerkė. Nieko.
Ji jautėsi nusivylus... Bet jei dar sykį pabandys, tai nieko blogo.
Mėnesiena darsyk pakartojo burtažodį, jos krumpliai įsitempė...
Ir priešais ją jau plūduriavo mažulytė šviesi planeta.
Negali. Būti. Man. Pavyko. Man pavyko!!
Bet kodėl ji tokia maža? paklausė savęs Lili. Žvilgtelėjo į vadovėlį ir išvydo pastraipą su burtažodžiais, padedančiais padidinti kūrinį.
- Merxiso! - sumurmėjo Monika burtų lazdelę pasuko per milimetrą į šoną. Tiek pat padidėjo ir jos planeta.
Po penkių minučių ji jau turėjo didelę, švytinčią planetą.
Bet... Visi objektai buvo be galo maži!
Rimtai? paklausė savęs Švilpė.
Po dvidešimties minučių kiekvienas daiktas ir gyvūnas jos planetoje buvo reikiamo dydžio. Pagaliau... atsiduso mokinė ir ėmė laukti mokytojos.


[[Duoblepost'inimas yra draudžiamas; pirmoji praktika jau yra užsibaigusi; jeigu jau dalyvauji pamokoje, dalyvauk normaliai ir kaip priklauso, nekuriant savų nesąmonių ir atsižvelgiant į profesoriaus užduotį ar duotą burtą, kuris tikrai, tikrai nėra Ikkravertus Planetum.
Pataisyk iki trečiadienio viską, arba skirsiu -5 taškus]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
The closer you look, the less you will see ♦

*

Neprisijungęs Melisa Arin

  • ****
  • 240
  • Lytis: Moteris
  • too late, I already found what I was looking for
    • labutis
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
Penkiolikmetė klausėsi nepraleisdama nei vieno profesorės žodžio - užduotis skambėjo įdomiai ir kartu kiek sudėtingai, tad nenorėjo pražiopsoti svarbios smulkmenos. Šiek tiek sunerimo dėl savosios planetos turinio: salų dydis ir  kiekis kėlė abejonių. Bet dėl to tai ir buvo magiškas pasaulis, ar ne? Ir kažkoks netikras vandenynas negalėjo sukelti problemų. Melisa nusprendė, kad išsiburs kokią valtelę ar teleportuosis, jei reikės, o tą tylų erzinantį balselį, sakantį, kad nė vieno iš tų burtų nemoka, stengėsi užgniaužti. Teko pripažinti, gana sėkmingai. Nusprendusi, kad taip bus patogiausia, mergina susirašė minėtuosius burtažodžius į sąsiuvinį, jį, vadovėlį bei visa kita įsimetė į tamsiai mėlyną kuprinę, o šią persimetė per petį. ,,Šauni išvyka", - pagalvojo Melisa, graibydama ant grindų kažin kodėl atsidūrusią burtų lazdelę. Kiti mokiniai jau, regis, nieko nelaukdami kėlėsi į savąsias karalystes, blondinė nenorėjo nuo jų atsilikti. Priešingai - pati būtų norėjusi, kad ją, dar pirmakursę, koks nors vyresnėlis būtų pamokęs ar parodęs tinkamą, įkvepiantį pavyzdį. Dabar jautėsi tokia didelė ir suaugusi - ne tik dėl ūgio, bet ir amžiaus. Didžioji mokslų dalis jau buvo baigta, o ir šie mokymosi metai jau ėjo į pabaigą. Tuo nesiskundė, net priešingai - keliantis anksti, sėdint prie vadovėlių ir iki vėlumos galvojant apie nebaigtus namų darbus (šių atlikimas kažkodėl vis nusikeldavo, bet kaltę suverskim Punčkinui, besivalkiojančiam neaiškiais koridoriais ir tuo vedančiam vargšę augintinių išsiilgusią šeimininkę iš proto) atostogos skambėjo kaip išsigelbėjimas, paskutinė viltis ar gurkšnis svajonių išsipildymo.
Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, šiek tiek jaudindamasi varnanagė galiausiai atsistojo prieš savo planetą ir iškėlė burtų lazdelę.
- Kangulukna, - tarė ja mosteldama rutulio link.
Akis apgaubė baltas rūkas, mergina uždengė jas antru bei trečiu pirštais, užsimerkė, o širdžiai kelionė priminė tą supimosi dalį, kai iš aukštai leidžiamasi žemyn. Jausmas visai įdomus, tačiau niekada labai ilgai netrunkantis, Melisa jau buvo spėjusi prisiminti savo kieme Kembridže pastatytas sūpuokles, kai viskas nurimo. Susvirduliavo, rankas patraukė nuo akių, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą. Besimarkstydama ir vis dar mojuodama, galiausiai priprato prie aplinkos pasikeitimo. Planetą dengė debesys ir, regis, atmosfera, ir penkiolikmetė susimąstė, kas nutiktų, jei ji sugalvotų pašaukti profesorę ar dar ką nors? Ar ši, pirštais prasklaidžiusi debesis, pasirodytų didelė ir Melisa pasijustų it mažytis padarėlis, aptiktas neaiškaus milžino? Varnanagė šyptelėjo ir užvertė galvą aukštyn. Nieko žemiško matyti nebuvo, bet, labai atidžiai įsižiūrėjus, atrodė, kad ten, kažkur aukštai, matyti astronomijos kabineto lubos. Blondinė nebuvo tikra, ar tai nėra kokia optinė apgaulė, bet tai nebuvo labai svarbu. Supratusi, kad užduotis pati neatsiliks (o galėtų), nežymiai papurtė galvą ir apsidairė. Planeta atrodė lygiai tokia pati, kaip ir įsivaizdavo. Labiausiai domino tas milžiniškas keksiukas, tad link jo ir patraukė.
- Hablernious, - dar ištarė.


[[1.5 taško už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
the truth's unwinding
scraping away at my mind
please stop asking me to describe


*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 535
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
Tik žengusi kelioliką žingsnių prisiminė, kad reikia ištarti burtažodį, kuris nuojautos būdu padės rasti orientacinius ženklus, taip nereikės klaidžioti po kiekvieną užkampį. Iškėlė lazdelę, nukreipdama ją kažkur į tolį.
- Hablernious. - Įsakmiai, tačiau ramiu, tyliu balsu ištarė Klarė. Viduje tarsi kažkas sukirbėjo, pasikeitė. Žengdama į priekį, jautė tarsi kažkokią trauką, kaip skirtirtingo polio magnetas būtų traukęs grifę prie ženklų.
Perėjus per mažą medžių giraitę, nusėtą nuostabiais baltais žiedlapiais, žaliaakę patraukė vienas iš medžių, kurio viršuje kažkas tarsi žibėjo. Dvylikametė buvo aukšta, net ne pagal savo amžių, tačiau negalėjo pasiekti viršūnės ir įžiūrėti ženklo, kuris tikrai turėjo būti ten, kokių trijų metrų aukštyje, pasislėpęs tarp susipynusio pakalnučių medžio šakų. Kelintąsyk Klarei teko nusivilti, jog buvo tik antrakursė, todėl jai teko kliautis žiobariškais įgūdžiais žymiai daugiau nei burtais, kurie mergaitei pavaldūs patapo tik prieš pusantrų metų.
Karter pasidėjo vadovėlį ant žemės, lazdelę įsikišo į galinę džinsų kišenę, kad neperlaužtų, jei teks iškelti koją aukščiau. Užsiraitojo rankoves, kad nesudraskytų dailaus megztuko ir įsikibo į liaunas šakas, vildamasi, jog šios išlaikys žaliaakę. Sliuogė šakomis tarsi voverė. Nesunku buvo įsivaizduoti Klarę kaip voverę, ilga kaštono atspalvio kasa bolavo palei trumpo megztuko apnuogintą stuburą, sukurdama ilgos, liaunos voverės uodegos įvaizdį. Ir štai, tikslas pasiektas. Tarp žalių lapų, aukščiausioje lajos dalyje, švietė simbolis. Jis tarsi šaukė Klarę, tarytum būtų jos pačios sielos dalis. Kuo arčiau simbolio prisitraukė dvylikametė, tuo stipriau norėjosi šypsotis, atrodė, kad gyvenime nieko netrūksta.
Klarė įsižvelgė į simbolį ant šakos (♒), kuris priminė dvi kampuotas bangeles. Jos buvo įspaustos lygiagrečiai viena kitos. Vandenis... Ištarė vien lūpomis, prisimindama astrologijos simbolį - vieną iš dvylikos zodiako ženklų. Gaila buvo lipti iš medžio, kuriame jautė tokią palaimą, tačiau turėjo įveikti užduotį. Likus kiek daugiau nei metrui nuo žemės, atsargiai, kad neišsisuktų kojų, iššoko iš medžio. Darsyk padėjo gravitacija, ji šiek tiek pristabdė kritimą, ir žaliaakė prisiminė, kodėl sliuogti šakomis buvo žymiai lengviau. Planetos trauka padėjo išsilaikyti ant itin plonų šakų. Strazdanė atsivertė vadovėlį, kadangi nors ir tokios paprastos, bet ženklo reikšmės nežinojo. Susiradusi puslapius, kuriuose buvo didelės lentelės su bent šimtu ženklų, susirado zodiako ženklus. Vandenis - reikšmė paprasta... Ženklas zodiako rate buvo vienuoliktas. Reikėjo žengti vienuoliką žingsnių pagal tuometinę vėjo kryptį. Kaip ir pats ženklas, priklausantis oro stichijai.
Ilgaplaukė apsidairė. Pūtė visai nereikšmingas vėjelis. Krypčių Klarė nežinojo, todėl bandė prisiminti žiobarų mokykloje buvusias išvykas. Pats silpniausias vėjelis priklauso pietums... Tai buvo nelabai svarbu, kadangi reikėjo tiesiog žengti vienuoliką žingsnių į priekį, tačiau buvo gera jaustis ne visiškai kvėšai ir bent kažką suvokti.
Skaičiuodama žengė ir tuo pačiu dairėsi. Kuo greičiau įveiks šią užduotį, tuo greičiau galės griūti į lovą miegamąjame. Visas šis vargas labai išsekino antrakursę. ...devyni, dešimt, vienuolika. Klarė žvilgsniu permetė kiekvieną matomą lopinėlį, tačiau akys neužkibo nė už vieno. Prisimindama kerų veikimą, ji leido sau nurimti ir pasikliauti magija, kuri turėjo nuvesti iki kitos užuominos. Užsimerkė ir leido vesti intuicijai, šeštąjam pojučiui, kurio poveikį greičiausiai ir sustiprino profesorės nurodytas burtas.
Staiga atsimušė į kažką kieto. Tai buvo didžiulis akmuo. Klarė neprisiminė kūrusį šį savo planetoje. Tačiau jis buvo čia. Su kitu ženklu, antra nuoroda link užduoties pabaigos. Jupiteris.... Prisiminus profesorės pastabą, jaunosios grifiukės veidą iškreipė grimasą primenanti kreiva šypsenėlė. Čia, kur niekas negalėjo padėti, mergaitė vėl atsivertė vadovėlį be jo aš čia pražūčiau... Šįkart taip ilgai puslapio nereikėjo taip ilgai ieškoti, padėjo didelis žiedlapis, kuris užimė visą knygos puslapį. Klarė tikrai jo neplėšė nuo medžio. Tačiau besiropščiant jis tiesiog užkrito žaliaakei ant galvos ir ji nusprendusi jį panaudoti. Gal profesorė leis pasilikti vaškinį žiedlapį, priminsiantį apie šią nuostabią gėlių planetą, kurią pati sukūrė. Susiradusi planetų ženklus įsiminė Jupiterio reikšmę. Ji buvo dalinai teisi ženklas turėjo reikšmę, susijusią su 90 laipsnių kampu.
- Trys žingsniai į dešinę, - kalbėjosi pati su savimi žengdama. - Posūkis į dešinę, trys žingsniai... posūkis į kairę.


[[2 taškai už itin ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Žiūrėjo į mokinius, iškart prie darbo puolusius - lūpose, kaip jau įprasta, žaidė lengva šypsena, o žvilgsnis pats netyčiomis nukrypo pro langą; kad ir kaip mėgo nakties metą, vis ši labiausiai su astronomija susijęs ir buvo, tačiau diena ir šios ryškumas, pavasarinė saulė ir vėjelis lengvas, prie kurio prisideda kartkartėmis nosį įkišantis lietaus pliūpsnis - visa tai, kaip ryškiausia gamtos dalelė, vis tik reto pastebima, buvo jos mylima. Kažkas tokio artaus ir estetiško ne tik akiai, tačiau proporcingai atitinkančiai ją, tačiau taipogi sunkiai pastebima..
Tokie dalykai buvo tikroji magija.
Ranka sugniaužė vieną raudonosios suknelės apačios skverną, tampydama ir šį tarsi minkydama gniaužte - tik tuomet akys netyčiomis nukrypo prie laikrodžio, kurio rodyklių siaubingai vengė. Norėjosi atsidusti - tikriausiai dalinai kalta buvo ji, kad duoda ilgas teorijas ir palieka praktikai - o šį kartą net dviems - tiek mažai laiko, net ir dabar, regis, dauguma mokinių nespės įsitekti į paskirtą darbui laiką. Na, ką padarysi - gyveni ir mokaisi, koks gi ten skirtumas, ar realiai iš patirties tokios pasimokysi ką.
Kol didžioji mokinių dalis užsisvajoję klaidžiojo arba sava planeta, arba skubomis bėgiojo aplink šią ženklų ieškant (prisipažins, mergina per daug tingėjo brautis į jų planetas ir stebėti visą procesą, net jei tai ir būtų profesoriškiausia veiksmų eiga, kurią ir turėtų atlikti pagal visus darbinius įsipareigojimus ir taip toliau ir panašiai - na, ką ten padarysi), Nana, atsirėmusi į stalo kampą, tiesiai prieš mokinius būdama, pati klajojo savo mintyse.
Taip, tarkim, mintis - siaubas, kaip noriu miego.
Arba antroji - Motina Šventoji, tas stalo kampas tikrai aštrus, kaži, ar pasiliks įdubimas koks mažutis kampo ir užpakaly..?
Ar kiek rimtesnius dalykus, kaip antai kolega, užkalbinęs ją praeitą dieną ir pasiūlęs sumesti šmutkes - atsiprašau, pamokas - į vieną. Nors iš tos minties kilo tik nervai, tad japonė daug verčiau galvojo visiškai su pamoka nesusijusias mintis, kol pati tinginiavo ir vos susilaikė nežiovavus. It koks tingus katinas kartais buvo ji; kūnas, regis, imdavo ir reaguodavo į kiek didesnės saulės lopinėlį, tiesiog norėdamas susirangyti ir miegoti ten tol, kol oda paraus, iškils pūslės ir ims skaudėti nei niežėti šią taip, kad veik tučtuojau gailėtis imtųsi savų veiksmų.
Rudos akys dar kartą nukrypo ligi laikrodžio rodyklių, vos sulaikė dar vieną atodūsį - ką gi, ką gi. Toks gyvenimėlis, ką padarysi - a nieko nepadarysi - tikriausiai teks sakyti. Jei prisireiks, užlaikys mokinius - bent tol, kol vienas ar du padarys praktiką antrąją - ilgesniam laiko tarpui, patys kalti bus, jei varpo gūžiai nesugrąžins jų į klasės suolą.


[[Pratęsiu pamoką ligi kito savaitgalio, tikriausiai sekmadienį vakare ir uždarysiu - be jokių išimčių ir jokių papildomų pratęsimų, tad jeigu norit reikštis, turit dar savaitę su keliomis dienomis]]
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 535
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Keli ženklo nurodyti posūkiai atskleidė visai kitą vaizdą. Pakėlus akis nebebuvo matyti medžių giraitės - priešais Hogvartso auklėtinę stovėjo nedidelis namų kvartalas. Jupiteris astrologijoje simbolizavo permainas. Lygiai taip pat kaip ir čia, iš gamtos į urbanistinį rojų. Patys namai nebuvo aukšti, maždaug trijų aukštų, tačiau įspūdį kėlė žiedai. Vėl tie patys žiedai, kurie Klarės mintis viliojo ir žavėjo, tarsi pavasario saulė aplankanti vis daugiau dienų. Žiedų kvapas taipogi pasikeitė. Ryškus pakalnučių kvapas, nors ir viliojo, tačiau buvo stiprus ir žaliaakei nuo jo paskaudo galvą. O čia - jazminai. Švelnus dvelksmas tarsi kuteno grifiukės uoslę, stebindamas švelniomis natomis, kurios virpino jautrią sielą. Prie Karter namų, mieste, tėtis pasodino jazminą, tačiau nuostabiu kvapu dabar jis tepriminė apie neįvykdytus pažadus ir parduotus namus.
Gerą pusvalandį Klarė lakstė koridoriais. Bėgioti buvo sunku, teko būti labai atidžiai, kadangi nelygiai persipynusios šakos tarsi gaudė kiekvieną pėdos linkį, norėdamos nusitempti ilgaplaukę į baltų kaip sniegas žiedų sūkūrį. Ženklų niekur nebuvo matyti. Dideliuose kaip menės kambariuose slypėjo baldai: dideli krėslai iš žiedų, dydžio tarytum pusė žiobariško automobilio, meilaus dydžio sofutės, sudarytos iš minkštutėlių pumpurų, dailūs šviestuvai, sudaryti iš pasakiško grožio lapelių, rasos nusaigstytų, tarsi lempukės, žvilgančių žiedų visumoje. Tačiau visi kambariai buvo tušti. Nė vieno ženklo ant nė vieno iš žiedlapių, tik tuštumos pojūtis, kurio niekada nepalyginsi su orientavimosi priemonę radus apėmusiu euforijos pliūpsniu.
Viename iš namų laiptai į palėpę tamsiame koridoriuje slėpė kėdę, šios žiedai buvo šiek tiek rausvi, tarsi laukinės vyšnios, supančios sodų namelius. Priėjus kažkas džinsais kojas aptempusios mergaitės viduje tarsi sukirbėjo, sukeliant nenumaldomą jausmą pakelti kėdę. Apvertusi šią, strazdanė pastebėjo trečiąjį ženklą, sudarytą tarsi iš trijų atskirų simbolių ( ⌿╯∡). Šis, matyt, ir buvo vienas iš sudėtingųjų, kuriuos minėjo jaunoji profesorė. Pravertusi knygą, sunkiai komponavo ženklus iš kurių turėjo užuominą sudėliot. Ėjo puslapių klystkeliais, galvodama apie įvairiausias krypčių ir žingsnių kombinacijas. Ženklas ⌿ nurodė žengti septynioliką žingsnių, kryptimi, priešinga debesų tėkmei. Ženklas ╯ liepė daryti lankstą pro savo paties kairę ranką, aplenkiant kliūtį, artimiausią dešinei rankai, prieš tai korpusą pasukus kairiau. Ir paskutinysis ∡ aiškino, kad reikės eiti palei vandens telkinį, radus artimiausią galimą perėją, ją kirsti.
Suprasdama, jog neturi viso planetos laiko, išėjo iš namo, palikdama norą bent penkioms minutėms prisėsti. Kieme, tęsė darbą nuo pat namo durų. Gaivus vėjelis plukdė debesis į kairę nuo užuominą slėpusio pastato. Tad Klarė suko dešinėn, atidžiai skaičiavo žingsnius, praeidama taku, tarsi specialiai išaustu tarp namų. Sustojo ties paskutiniuoju, kuris pasisukus kairiau ir tapo artimiausia dešinės rankos kliūtimi. Už namo tekėjo solidus upelis. Nedidukas, tačiau sklidinas kvepiančio vandens. Reikėjo daug valios susilaikyti neatsigėrus. Planetos oras buvo šiltas, o dvylikametė neturėjo jokios talpos su vandeniu.
Neatsispyrusi nusiavė batus, nusispyrė kojines, ir ėjo minkšta pakrante, retkarčiais kliudydama vieną kitą vandens lašą. Eiti basomis buvo nuostabu. Vaškiniai žiedai glamonėjo pėdas. Ne, ne kuteno kaip žemiška žolė, o švelniai lietė, sukeldama norą niekada nebeapsiauti, o gal net kuo didesniu plotu odos liesti dievišką paklotą. Kojai užkliuvus už akmens, kraujo lašeliai pasruvo upeliu, tačiau nurodė žaliaakei takelį. Pailgi tarsi pastilės pilkieji, išblukę ir nematomi planetos spalvų gausoje, jie vedė per upelį, šildydami jaunosios burtininkės pėdas, atgaivintas vandens, kuris net tas menkas žaizdeles iškart užgydė.
Peršokus ant paskutiniojo akmens jautė, tarsi ką būtų palikusi už savęs. Debesims šiek tiek pridemdžius šiaip idealizuojamai saulėtą orą, ant vandens iškilo kita žymė. Blizgėjo saulės zuikutis, atsiradęs iš nežinia kur. Žėmė... (⊕), stebėdamasi simbolio paprastumu, po tokio išbandymo nusibraukė kelias išsidraikiusias sruogas, kartu su blizgančiu prakaitu. Nušoko ant žiedlapių žemės, šiek tiek daugiau, ne turėtų išsilaikydama ore. Sukryžiavusi kojas atsivertė vadovėlį ir garsiai sau ištarė reikšmes Žemės simbolis, pats paprasčiausias, jis reiškia penkioliką žingsnių tiesiai.
Žengdama ėmė dainuoti dainą, kuri Klarę lydėjo nuo vaikystės, žodžiai liejosi kaip iš gaidų ...las cosas que vivimos las dejo en un rincon.. , magiška planetos aplinka tarsi nusakė vyravusią nuotaiką.
Staiga viskas dar labiau aptemo. Konės planetoje turėjo lyti, nes kitaip žiedlapiai nuvystų, tačiau artėjo tikra audra. Per sekundės dalelę viskas skendo balose. Mergaitė džiaugėsi, kad sportbačius nešėsi rankoje, kitaip permirkusios kojos jau būtų žliugsėjusios cypiančiuose batuose. Įvairių formų žaibai trankė mažytę planetėlę, lydimi griaustinio. Antrakursė nežinojo kur dėtis, negalėjo niekur bėgti, nes būtų pametusi nuorodą, tačiau ilgai netruko. Viskas dingo taip pat greit, kaip ir prasidėjo. Tačiau priekyje esantys krūmai nuo žaibo iškrovos buvo išdegę. Ženklas. Klarė stebėjo įdomią formą, kol išaiškino jog tai antras sudėtinis ženklas. Krūmai sudarė seką (ℶ⋻ℸ), taip pat sudarytą iš trijų ženklų, kaip ir prieš tai buvusi.
Besisupant nuo kulnų ant pirštų, vėl atėjo laikas atversti vadovėlį, kuris skelbė verdiktą. Klarė apėjo tris kliūtis išsidėsčiusias nuo jos kas 60 laipsnių kampu, sekė septynis prie pat žemės esančius gyvūnus, kurie pasirodė esantys spalvoti drugiai, ir galų gale perėjo tris tiltus, keliančius per didelę sraunią upę, kurioje mergaitė užsisvajojusi vos nepaskandino vadovėlio. Ir štai, upei darant kilpą, tarsi mažoje salelėje stovėjo raudona skrynia.
Užsimerkus vos sekundei, žaliaakė atsidūrė astronomijos kabinete. Neišlaikiusi pusiausvyros parkrito ant užpakalio. Tačiau beveik niekam nepastebint taip pat greitai ir atsistojo, sukaitusį veidą užliejo raudonis. Pritūpusi užsirišo batus, kurie, po greito perbėgimo per tiltus, kad nenusibrozdintų liesų kojelių, jau buvo savo vietoje.
- Profesore... - Norėdama atkreipti dėmesį, kad jau grįžo kreipėsi į užsisvajojusią juodaplaukę kabineto priekyje.

(labai norėjau sutalpint į vieną, kad jei jau niekas nepasisakys, būtų pabaigta, tad jei tingėsis skaityt, ar šiek tiek nerišlu - trumpinau... atsiprašau)


[[2.5 taškai už itin itin ilgą ir siaubingai įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Nana Kannazuki »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
Žiūrėjo, žiūrėjo ir tik žiūrėjo - akys, įsmeigtos į mokinius, aplietos iš pro langų šviečiančios saulės spindulių. Dauguma veidų buvo ramūs, vis dauguma buvo pasinėrę į savo planetą, ieškodami ženklų - kad ir mokytojavimas nebuvo jos stipriausia, ar apskritai bent žiupsneliu kokiu gera dalis, tačiau tokios ramios akimirkos, kai visi kibdavo į darbą, jai visai patiko. Nors gal kiek ne taip pasakė - tokios akimirkos jai patiko labiausiai, vis dažnai trukdavo ir apie pusę ar trečdalį pamokos.
Buvo tylu. Buvo ramu.
Jokio šurmulio - tik langą kartais atsimušančio stipresnio vėjo ūžesys ar paukščiukų čiulbesys, kažkaip tai sugebantis pereiti per stiklą į klasę.
Ramuma jai patiko, ramumas yra ir buvo it kitas harmonijos reikšmę turinti žodis. Tai buvo kažkas, ko buvo siekiama, kažkas, ko buvo norima, kažkas, ką reikia nuolatos turėti ir laikyti savyje. Rami būsena yra auksinė būsena, kaip kažkuomet buvo girdėjusi.
Tyliai dustelėjo, lūpas papuošė pusėtinas vypsnis. Jau mokslo metų pabaiga, huh? Net nepajuto, kaip viskas prabėgo, tiesiog vienas, du, trys - ir baigta. It ne visi metai, ne dvylika mėnesių, o tik trys prabėgę tebūtų. Keista, kaip keista. Atrodo, nė nespėjo nieko padaryti.
Nuskambėjo varpo dūžis - mergina vos pastebimai krūptelėjo, bandydama per daug į šį nereaguoti. Mokiniai vis dar atlikinėjo užduotį, tačiau neatrodė sąžininga juos užlaikyti visos pertraukos metu, tai būtų savotiškai negailestinga, be to, tuomet ji galėtų grįžti atgalios prie savų tyrinėjimų, be jokių baiminimųsi dėl aptikimo ir kamantinėjimo. Arba galėtų pamiegoti - vis naktį jau vieną buvo sutrukdęs incidentas su dvejomis mokinėmis ir miela katyte.
-Mh, taip?- pakėlė galvą, išgirdus kreipinį į ją - keista, kad dar nepriprato prie šio. Septintakursius ir ją teskyrė vos keli metai - kas buvo keista atsižvelgiant į jų pozicijas mokykloje, tačiau savotiškai gerai ir jai, žiūrint į savotišką pirmąją moterį, gražiausią moterį, mėnulio deivę ir Afroditės bučinį, vardu Lilith, apsiėmusią septintakursės vaidmenį,- O, panele Karter, puikiai atlikta užduotis, kartu ir papildomi taškai koledžui. Atrodo, būsite pirmoji, kuri spėjo ir ją pabaigti.
-Gerai, atsibuskite,- atsikrenkštė ir garsiai suplojo rankomis - daugumos magijos galios nebuvo tokios stiprios, kad gebėtų nulįsti į planetą ligi pačio galo; vis didžioji sąmonės dalis lieka paviršiuje, o pažadinti ją gali vos tik didesnis ir į juos orientuotas garsas,- varpas jau nuskambėjo, kas nepabaigėte - nepabaigėte, ką padarysi. Atsisveikinu su jumis ir linkiu gerų vasaros atostogų.
Linktelėjo galva, žiūrėdama, kaip mokiniai spraudžiasi pro duris, vos ne lėkdami laukan - tik paskutiniam peržengus į jos kabineto slenkstį ir išėjus laukan, mergina dar garsiau atsiduso, atsiremdama į stalą - galvą užvertė aukštyn, o pati ilgesniam laikui susimąstė.
Mhh.
Na, ką padarysi.
Kaip bus, taip bus - nėra toks pamestas ir pastumtas šuniukas, kad itin prisirištų prie vietovės ar šiuo atveju - darbo.
Dar kiek laiko pabuvus čia, sutvarkius kabinetą - panaikino pagalvėles, sukrovė šias į atskirą dėžę, o stalus gražino į vietą; nuvalė dulkes ir susirinko savo daiktus - mergina tyliai nusijuokė. Kaži, sugrįš dar čia kitais metais? Kažkiek abejojo; net per daug tuo abejojo. Pats faktas, kad ją realiai išrinko, net su visomis žiniomis, buvo savotiškas stebuklas.
Rankose laikydama kelias knygas, ryškiai raudona suknele pasidabinusi Nana pagaliau ir pati patraukė iš kabineto - užrakino šio duris žiobariškuoju rakto būdu, dėl viso pikto net patikrindama, ar viskas tikrai užrakinta ir saugu, tik tuomet paskutinį kartą atsiduso, patraukdama stačiaisiais pragaro laiptais žemyn.
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019