0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Irish wolfhound

Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Mori stengėsi sutelkti visą dėmesį į savo įsivaizduojamą planetą. Jai buvo neramu kaip ir kiekvieną kartą naudojant naujus kerus. O ypač tuomet, kai žinai, jog šie kerai ne iš lengvųjų. Šlapia nuo prakaito ranka stipriai sugniaužė lazdelę ir mergina tyliai sušnibždėjo:
- Partumcreo.
Nieko neįvyko. Tamsiaplaukė vis dar stovėjo netoli savo suolo. Na, bent jau nebuvo jokio šalutinio poveikio... Apsidairė. Tik kelioms merginoms pavyko burtas. Tad dar turi laiko. Tereikia susikaupti...
- Partumcreo! - šį kart garsiau pasakė burtažodį, tačiau vėl nieko neįvyko.
Antrakursė piktai nutrenkė lazdelę ant stalo ir suglebusi kėdėje pasirėmė veidą delnais. Jos žalios akys kibirkščiavo. Skruostai buvo įraudę, tačiau niekas to nepastebėjo, nes klastuolė slėpė veidą po juodų plaukų skraiste. Galų gale įpykusi ryžtingai ištarė burtažodį:
 - Partumcreo!
Mergina išvydo kalnų namelį, jis jai priminė atostogas su broliu. Jie sėdėjo to paties namelio terasoje, į kurį dabar žiūri ir gerdami kakavą skaitė nuotykių knygas. Daugelis jų buvo fantastinės. Apie burtininkus kurie mintimis išburdavo neregėtus daiktus ar nugalėdavo baisius padarus. Tuomet Kirai tai atrodė realu. Mažytė įsivaizduodavo, jog lankydama Hogvartsą taip pat patirs nepaprastų nuotykių. Na, iš dalies jos svajos išsipildė...
Apsidairiusi klastuolė išvydo pievelę, kurioje žėrėjo sidabriniai lietaus lašai. Jie palengva krito į minkštą žolės patalą nesukeldami nei menkiausio garso. Tokie tylūs ir lengvi... Šalimais šliaužė įstabi kokių trijų metrų gyvatė, tokia pati, kokią kadaise augino brolis. Gyvatės oda tviskėjo nuo mažyčių rasos lašelių. Ji kažko tykojo... Atidžiau įsižiūrėjusi tamsiaplaukė pastebėjo kiškį besislepiantį po rožių krūmu. Ir taip buvo aišku, jog jo dienos suskaičiuotos, mat gyvatė tikrai jo nepasigailės. Nosį kuteno mažytis drugelis, savo melsvais sparnais. Klastuolė priėjo prie arklidžių, kuriose tūnojo neramus vienaragis. Ji žinojo, jog laikyti tokį gyvūną arklidėse, padaro kankinimas. Bet negalėjo atsispirti tokiam grožiui. Su laiku padaras ne taip švyti ir atrodo prasčiau negu laisvėje gyvenantis vienaragis, tačiau dabar jis nemokės elgtis miške, tiesiog pražus.
Pamažu ji pajautė nostalgiją. Mori niekad nemėgo šio jausmo, tad smarkiai užsimerkė ir papurtė galvą. Pramerkusi savo žalias akis išvydo astronomijos kabinetą. Jautėsi visa apdujusi ir mieguista. Tad minutėlei prisėdo ir bandė atsikratyti prisiminimų, kurie jai sukeldavo tą kvailą jausmą. Susierzinusi apsidairė ir nusprendusi, jog niekas nepastebės pradėjo žaisti su mažu stikliniu kamuoliuku, kurį nesenai surado eidama į pelėdyną.
Lengvas ir skaidrus kamuoliukas, buvo vos vieno su puse centimetro dydžio. Net ir pati klastuolė nesuprato, kodėl jis patraukė jos akį. Gal kažkas iš hogiečių bus pametęs? O gal tai kažką reiškia? Tačiau dabar ji tikrai nesuks galvos. Nors tamsiaplaukė ir nenorėjo prisiminti skaudžių akimirkų, tačiau norėdama įsitikinti, jog sugebėjo susikurti planetą turėjo dar kart pakartoti burtažodį.


[[2 taškai už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Lisette intensyviai mąstė ir bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų jos svajonių planeta. Jos rausvais plaukais uždengta galva buvo pilna įvairiausių minčių ir idėjų, tačiau šios, regis, subyrėjo į šipulius, kai šalia prisėdo klastuolės draugė, deja, kiek ją išblaškydama.
-O,- mėlynomis akimis žvilgtelėjo į grifę,- sveika,- žinoma, maloniai nusišypsojo, nors ir mylima draugė kiek sutrukdė darbą,- tiesą sakant, net neįsivaizduoju,- Lis kiek suraukė savo antakius, kai išgirdo Bethany klausimą. Užduotis mergaitei patiko, net labai, tačiau toje rausvoje galvoje yra per daug įvairiausių minčių, iš kurių Klastūnyno atstovei ne visada pavyksta pasirinkti,- galvoju apie daug rožinės ir daug gėlių,- sukikeno mergaitė. Lisettės galvoje susidariusiame salos vaizde buvo ir nemažai berniukų, kurie pamažu ėmė dominti trylikametę, tačiau, žinoma, draugei ji šito nesakė,- o tu? Kaip įsivaizduoji savo planetą?- smalsiu mėlynų akių žvilgsnių dėbtelėjo į Betę,- dėkoju,- sukrizeno klastūnyno atstovė, kai išgirdo, regis, pagyrimą už gan neįprastą rausvaplaukės aprangą. Ties šiais žodžiais Lisette nutraukė pokalbį su Grifų Gūžtos atstove, mat laikas spaudžia, tad tikėjosi, kad šitaip užbaigusi pokalbį, klastuolė padės ne tik sau bet ir draugei, juk priešingu atveju mergaitės užsiplepės ir tikrai nespės atlikti darbo laiku.
Po kiek laiko, regis, Klastūnyno atstovės galvoje jau buvo pilnas jos norimos planetos vaizdas, tad mergaitė jau buvo pasirengusi burti. Ji pasiėmė savo burtų lazdelę, trumpam žvilgtelėjo į šalia sėdinčią draugę ir švelniai mostelėjo ranka:
-Partumcre!- gan drąsiai ir tikrai aiškiai ištarė, tačiau nieko neįvyko. Na, žinoma, juk šis burtažodis nė nėra teisingas, tačiau tai ne visai klastuolės kaltė. Saulės spinduliai apšvietė dalį lentos, tad iš savo vietos, deja, paskutinės raidės neįžiūrėjo.
 
[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Mila Rozan

  • III kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Po ilgo rašinio apie planetą Mila sėdėjo ir dairėsi į bendraklasius. Jai buvo įdomu sužinoti kas ką veikia ir ar jiems pavyko išburti planetą. Tik spėjo mergaitė nusisukti kūnu į kitą pusę nuo rašinio ir jis sudegė į mažyčius lopinėlius.
-Ne!-sušuko Mila atsisukusi į popieriaus skiauteles. Ji jautė vaikų smingantį žvilgsnį į ją. Jos akyse pradėjo kauptis skaidrios ašaros. Kaip taip galėjo atsitikti? Ne tik neverk, Mila, nepasirodyk ištižėle. Gerai susikaupk. Juk atsimeni ką rašei taip? Mergaitė kalbėjo su savimi ir stengėsi nusiraminti. Dar kelis kartus pažvelgus į kitus mokinius ji susikaupė ir nusprendė pradėti rimtai dirbti.
-Partumcreo!-sušuko gan garsiai mergaitė ir iš jos lazdelės išsprogo juodų dūmų kamuolys. Mila dar labiau suraukė savo vešlius antakius ir mėgino dar kartą tik šįkart užsimerkusi.
-Partumcreo!-dabar mergaitė priešais save išvydo juodą dangų ir ryškias žvaigždes. Džiaugsmas jos akyse iš karto atsirado ir jai išsprūdo šiokia tokia šypsena, kad jai pavyko pirmą kartą kažką padaryti su lazdele.Man pavyko! Gerai dabar...Dabar aš noriu gėlių. Taip. Tebūnie bus vasara. Vasaros naktis. Gerai pabandysiu dar kartelį. Mila vėl paėmė lazdelę. Tvirtai ją suspaudė ir drąsiai tarė:
-Partumcreo!-nors Mila buvo įgavusi daugiau pasitikėjimo savimi ir raiškiai tarė žodžius iš jos lazdelės net dūmelis neprasiveržė. Mergaitė vėl nuleido akis į grindis kurios buvo išmargintos įvairiais raštais ir padėjo lazdelę šalia savęs. Greitai pasitikėjimas savimi dingo iš mergaitės akių.Gerai pabandysiu dar kartelį, bet jis turbūt bus nesėkmingas.
-Partumcreo!-šalia jos atsirado nulenkusios žiedus gėlės. Pirmakursė šypsojosi tik atsargiau ji suprato, kad gėlės miega juk naktis.

[[0.5 taško už ilgą post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
Pelenų plunksna raižo mano skruostus, amžinybė leidžia juoktis, tik nieko gero nesako skausmas veriantis man širdį...

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
-Dėkoju, panele Karter,- nusišypsojo mergina, jausdama, kaip ir skruostus papuošia švelnus raustelėjimas. Džiaugėsi, kad grifės pirmoji pamoka neatgrasė - ar juolab, kad į antrąją atžygiavo su tokia didele šypsena - o kartu ir komplimentai, suteikti nesijaučiant pilnai savame kailyje buvo tarsi magiškas spragtelėjimas pirštais žiūrint, kaip viskas aplink nušvinta švelniomis pasakų spalvomis. Trumpai tariant - tai suteikė tų pasitikėjimų gijų, kurių turėjimas niekuomet nesutrukdė.
Veidą tolimiau tebepuošiant šypsenai Nana žiūrėjo į mokinius - į reakcijas, atsispindinčias veiduose išgirdus užduotį ir emocijas, kurių jauni veidai yra pertekę. Tai, kaip jie tarytumei komandiškai nusprendė pirma susikoncentruoti į planetos sukūrimą, tik tuomet bandyti laimę - net jei taip ilgai netrukus po klasę ėmė skambėti tylūs ir ne tokie burtų išrėkimai, vieni sėkmingi, vieni nelabai. Kiek gaila, kad niekas nekūrė planetos ekspromtu, tačiau, regis, didžioji dalis tuo atžvilgiu buvo idealistai.
Tylus balselis privertė pažiūrėti žemyn, iškarto lūpų kampučiams pasikeliant dar aukščiau - galbūt šiandien neatrodė kaip įprastinė mokytoja, galbūt todėl ir pajuto ne vieną žvilgsnį, trumpam ir ne taip įsmigusį į ją, kad ir iš tos jauniausios, regis, mokinės. Keliskart sumirksėjo išgirdusi jos klausimą, tačiau žinoma - pati kažkaip nė nepagalvojo apie tokią situaciją. Gi kai žinai viską, ar tai net patį pagrindą, o galbūt tik tai, jog kažkas ir kitas yra nepaneigiamas faktas atrodo, kad tai yra visų smegenyse įrašyta informacija, atsirandanti tiesiog iš niekur.
-Mhh,- pakėlė akis į vieną mažų planečiukių, prikabintą prie lubų. Gera mintis viską aiškinti it suaugusiai, su visais sudėtingais faktais tikrai nebuvo - tačiau žodžiai, padėsiantys viską paaiškinti lengvai, tačiau ligi lygmens, kur atsirastų bent nuvokimas kas tai tiesiog nelindo galvon,- Tarkim, žinai, kaip nuo medžio krentąs obuolys, ar net lapas, jeigu nėra stipraus vėjo, visuomet leisis žemyn, o ne, tarkim, kils į dangų? Arba, panele Kühn-nemund..? Tikiuosi nesuklydau tariant?, gi kartais būna taip, kad iš džiaugsmo šokinėjate į viršų, tiesa? Tai, kad nekylate dar ir dar aukščiau, o leidžiatės žemyn taipogi būtų gravitacijos padarinys. Šitą minint turėjau omenyje, jog galbūt tavoje planetoje nebus kaip pas mus, galbūt obuoliai vietoje kritimo žemyn kils į viršų tol, kol pakils į dangų.
Nana turėjo pripažinti, kad aiškintoja būti negalėjo - kas buvo ironiška vien pažiūrint į jos profesiją; žinoma, galbūt mergina čia buvo dėl kitų priežasčių, tačiau tai ne ką keitė - nors ir turėjo didžiulį kiekį idėjų ir išmonių, kurias galėjo išreikšti visomis įmanomomis prasmėmis, tačiau reiškė jas taip, kad suprato dažnai tik vienintelė. Tad, žinoma, aiškinimas kitiems taip, jog šie pagautų jos minčių linkį ir suprastų esmę nebuvo nei jos stipriausia pusė, nei geriausia. Nei tokia, kuri gebėtų egzistuoti ilgesniems laiko tarpams.
-Žinau, jog dauguma norėtumėte sukurti planetą, kuri būtų idant tobula visomis prasmėmis - tačiau daug lengviau užduotį atliksite eidami su tuo, kas būtų tobula jums, kartu ir einant su savais instinktais, o ne per daug ir iš visų kampų išmąstytais punktais. Dešimt minučių ir pereiname prie teorijos,- suplojo rankomis, atitraukdama mokinių dėmesį ir pati trumpam atšliedama nuo Noros - tačiau tuoj pat prisėdo šalimais merginos, ant tos mokytojus aukščiau iškeliančios pakylos, pariesdama po savimi kojas ir kalbėdama su ja vienintele,- Jeigu nesupratai ar reikia pagalbos - nebijok klausti. Tam aš čia esu, o tau, kaip ir jauniausiai iš visų, tikriausiai nebus viskas taip lengvai įkandama kaip kitiems trečiakursiams ar vyresniems.


[[Galbūt siaubingai to neakcentavau poste, ((mano klaida, atsiprašau)) tačiau jūsų planetoje turi būti pilną išdėstymą turįs pastatas, koks nors miškas, pieva, parkas ar apskritai kažkas, didžiąją dalimi esantis gamta ir keturių skirtingų rūšių gyvūnai. Jeigu to nebus, žinoma, siaubingai neteisiu ir taškų tikrai neminusuosiu, nes klaida mano padaryta yra, tačiau pilnam planetos sukūrimui pilnai užteks šitų trijų skirtingų punktų, ir vis geriau būtų juos inkorporuoti.
Teorinę dalį paskelbsiu kažkada tarp trečiadienio - penktadienio]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Geiša

Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Geiša be galo, be krašto mėgo astronomiją, tad tai buvo antroji pamoka, į kurią ji atėjo. Pažeme iš paskos vilkosi jos rausvas kimono, šluodamas nuo žemės dulkes, o jazminų šakelė, nešama varnės rankoje, tyliai ir lėtai mėtė žiedadulkes. Grakščiu žingsniu įėjusi į planetų grožių atsiduodančią klasę, atsisėdo į saulės apšviestą suolą kamputyje ir įsiklausė į profesorės žodžius. Sukurti planetą? O dieve... Mano svajonė pildosi vos garsiai nesušukusi ir laimės šokio nesušokusi pirmakursė, puolė galvoti kokią planetą sukurs. Pasiėmusi baltą popieriaus lapą ir žiobariškų, įvairių spalvų pieštukų, nusipiešė dailų apskritimą. Jį nuspalvino rausva spalva. Aplink planetą dar nuiešė penkis baltus bei storus žiedus. Viskas atrodė idealu... Pasiimdama savo juodą užrašinę, užsirašė pamokos temą, o vėliau pradėjo papunktčiui dėstyti viską apie šią planetą.
Citata
1. Rožinė planeta, penki balti bei stori žiedai.
2. Visi planetos pastatai ir daiktai sudaryti iš mikštučių, baltų debesėlių, kuries galima pakelti.
3. Ten gyvenu aš, mano katytė, melsvos blizgančios spalvos lapė, rožinė avytė, spalvotas vienaragis ir juodai balta panda.
4. Ten amžinai šviečia saulė.
5. Galima skraidyti, vaikščioti ant debesų ir nenukristi.
6. Toji planeta vadinasi Geisha (kaip ir mano vardas) ir joje visur sklando magija.
7. Yra tik vienas pastatas - rausvos debesų spalvos rūmai su tūkstančiu kambarių. Viduje lyg labirintais apipinti koridoriai, magiškai keičia kryptį, yra slaptų nišų bei daug daug kramtomosios gumos fabrikų.
8. Aplink pilį auga daug vaivorykštės spalvų gėlių ir medžių.
9. Atmosfera ten jauki, šilta, vasariška, kvapni (jazminų kvapo) ir maloni.
10 Geišoje niekada nelyja, nesninga, neateina naktis ir visada diena bei vasara.
11. Iš mano planetos galima pamatyti daug žvaigždžių (taip, būtent dieną), kurios blizga sidabrine spalva.
Gal iš šio aprašymo ir nepasakysi, bet mergaitė tikrai nėra ir ent nesijaučia bei nenori būti princese. Jai tik patinka visokie tokie mažmožiai kaip blizgučiai, vienaragiai, vaivorykštės, pilys, rausva spalva, kramtomoji guma, vasara, saulė ir žvaigždės. Kai viskas jau buvo apgalvota ir nupiešta, Geisha išsitraukė lazdelę ir pasiruošė burti.
-Partumcreo,- tyliai sušnabždėjo ir kaip tikrai nebuvo keista - nieko neįvyko. Na ir ko tikėtis kai ji pirmą kartą rankoje laiko burtų lazdelę ir sako burtažodį. Jpaonė atsiduso ir bijojo bandyti toliau. Ji labai greit nepasiduoda, bet magijos pasaulyje ji visiškai žalia, tad nieko gero iš anksto iš jo nesitikėkite.
-Partumcreo!- šįkart sušuko, bet negarsiai. Akyse žaibavo rausvi dūmeliai, rodos, planeta kuriasi, bet tai tik kinės vaizduotė,- Partumcreo! Partumcreo!- varnanagė labai stengėsi ir jai gana gerai sekėsi. Netrukus, po kelių dešimčių kartų kartojimo šį burtažodį, atsirado pusė planetos, o Geiša netvėrė džiaugsmu.


[[1.5 taško už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
Nuraminusi savo gerokai per viršų trykštantį džiaugsmą, antrakursė stengėsi toliau.
Vesdama lazdelės galiuku, kūrė takelius. Atsargiai keliavo aplink, nenorėdama pažeisti trapių gėlelių. Magnolijos išraizgė rugiagėlėmis nusėtą kamuoliuką suteikdama nuostabų kontrastą. Balti žiedai tarsi suteikė ryškiaspalvei planetai spindesio. Klarė pati gerėjosi savo kūriniu. Antrakursę tokia magija žavėjo, tikriausiai dėl to, kad negalėjo jos naudoti namuose.
Susikaupusi suko ratelį aplink savo planetėlę. Netrukus ant jos puikavosi balti iš kelių didelių pakalnučių stiebų supinti medeliai, sudarydami kelis miškelius. Neištvėrusi mergaitė prisiartino arčiau ir prikišusi nosytę prie žiedų švelniai pauostė. Kvepėjo dieviškai, taip, kad net galva apsvaigo.
Žaliaakė nusprendė, jog laikas kurti gyvūnus. Galvodama apie kiek įmanoma ryškesnius gyvius, dvylikametė sukūrė geltonas bitutes, kurios tyliai zvimbė aplink ryškiaspalvę planetą. Kiek vėliau atėjo eilė spalvotiems drugiams: raudoni, gelsvi, violetiniai, balti. Mažų sparnelių mirgėjimas tarytum hipotizavo žaliaakę. Žali paukšteliai raudonomis papilvėmis buvo kitas žingsnis, toliau sekė dideli svirpliai, primenantys vasarą savo daina.
Atsargiai, nekliudydama mažųjų gyventojų, Karter kūrė pastatus. Jazminų šakos sudarė sudėtingas kompozicijas. Mažoji architektė šypsojosi, patenkinta savo darbu. Švelniai baksnodama grifiukė sukūrė sodrius violetinius krūmus.
Ties krūmais ir baigėsi visos iš anksto suplanuotos megaitės idėjos. Tačiau ilgakasė įsijautė. Aplink atsirado šviesūs debesėliai, sudaryti iš didelių lengvų plunksnelių. Klarė negalvojo racionaliai, todėl plunksnos, kaip ir tikri debesys, liko šiek tiek permatomos. Žaliaakei bakstelėjus lazdele, plunksnų debesys ėmė suktis dideliais sukūriais.
Supratusi, jog planeta užbaigta, grifiukė nusprendė šiek tiek pasilinksminti. Lazdele kilstelėjusi žiedlapius nuo grindų, paskleidė juos ore aplink planetą, bei baksteldama sau į plaukus sukūrė žiedus, tokius pat kaip planetos, kad prisiderintų.
Džiaugsmingai kreipėsi į profesorę:
- Profesore, ar nieko netrūksta?
Tarė žengdama atgal, ketindama prisėsti ir atsiremti į tvirtą sieną, kad galėtų iš toleliau pasigrožėti savo kūriniu.

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
Theodore, dar visai mieguistas, voliojosi po šilta, kokių penkių centimetrų storio, žalia antklode. Tarsi kažkieno valdomas, kaip tyčia išlipo, taip sakant, kaire koja, o dabar visas apsimiegojęs ir netvarkingas rioglino į astronomijos pamoką, į kurią jis paprastai neitų. Nors apskritai, per visus penkerius mokslo metus, jis nebuvo jokioje pamokoje, beveik nedarė namų darbų ir egzaminų, tai ką jis veikia penktame kurse? Į tą klausimą net jis pats ar aplinkiniai nežinojo ką atsakyti. Štai kas būnai kai pasipūtusiam grynakraujui klastuoliui Teo duodi per daug laisvą laisvę, kad jis tik šiandien sugebėjo ateiti į kokią nors pamoką. Jis nė velnio nežino ką čia veikia, tik sėdi surūgęs suole ir verpia galvoje planą, kaip išeiti iš šios prakeiktos pamokos. Bet ką jau padarysi, įėjo - nebeišeis. Nuleidęs galvą, veidą uždengė mediniu stalu ir jau norėjo garsiai užknarkti, bet deja, pamoka jau startavo, o be miego likęs Teodoras, mintyse nusikeikė, sužinojęs, kad teks dirbti, o ne klausytis teorijos, per kurią jis, tikriausiai, būtų miegojęs. Vargas jam, bet ką padarysi, išsitraukęs juodo aksomo burtų lazdelę, pasidėjo šalia savęs ant stalo ir pradėjo galvoti apie savo planetą. Vasquez nebuvo geras galvotojas, kūrėjas, architektas, burtininkas ar apskritai mokinys, nes dabar jam buvo tikrai ne tas galvoje. Savo planetą jis įsivaizdavo atšiaurią, tuščią, šaltą, mažą, vienišą, skausmingą, tylią, nemalonią, mieguistą - visos blogos, dabartinės klastuolio emocijos. O ką tokioje būsenoje ir besukursi? Berniokas savo planetą pradėjo kurti nuo pačių esminių dalykų. Garsiai sukosėjęs,mintyse sušnabždėjęs burtažodį, ir kaip keista būtų, iš pirmo karto sukūręs nediduką planetos modelį. Ši buvo tamsiai žalios spalvos, o aplink planetą, susikūrusį didelį, platų žiedą, nuspalvino tamsiai tamsiai ir labai tamsiai juoda spalva, kad tarp kosmoso platybių jo net nesimatytų, o priešai, jei galima juos taip pavadinti, skaudžiai trenktųsi į žiedo atbrailą. Atrodo, kad planeta jau sukurta, juk ji tuščia, tokios vaikinas ir norėjo. Bet mokytoja skelbė kitaip. Na, ir kokių gi ten tų pievų, kiemų, pastatų, gyvūnų toje tuščioje palnetoje turėtų būti. Jis visai nenori, kad tas didelis žalias bumbulas būtų prikištas įvairiausių daiktų, o tuo labiau, kad tai jo planeta, o ne profesorės Kannazuki, todėl ji jo planetos tikrai nevaldys. Pasidėjęs dižiulį ir juodą tašką sąmonėje, nusprendė, kad planeta tokia ir liks, bet netrukus jo sprendimas pasikeitė...


[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Geiša

Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
Linksma, gal kiek įkyri, šypsenėlė žaidė tarp japoniukės lūpų. Stebėdama nedidukę rausvą planetą su penkiais baltais žiedais aplink, mintyse šoko laimės ir džiaugsmop šokį. Ką jau ką, bet ji didžiavosi savimi, nepaisant to, kad grynakraujė žiobarė, gal dvidešimt kartų ištarusi burtažodį, tesukebėjo išburti tik pusę planetos. Kitą planetos dalį irgi reikėjo pabaigti, tad įbedusi lazdelę ore, garsokai ištarė burtažodį:
-Partumcreo!- atrodo, kad nieko neįvoko, tad pirmakursė pabandė dar sykį, tada ir dar, ir dar, ir dar, ir dar...dar...dar,- pagaliau!!!- pašoko nuo kėdės kinė, vėliau, semianti visų žvilgsnius, iš gėdos prisėdo ir vėl, bet tai viso labo, buvo tik rutuliukas, o pačios planetos nė ženklo. Pirmas punktas padarytas, tetrūksta planetą papildyti Geišos gražiais galvos ir vaizduotės kūriniais.  Mažoji panelytė Terrel, burtų lazdelę nukreipusi į vieną planetos pusę, švelniai pateikė planetai savo nuomonę apie debesų pievas. Įsivaizdavusi, kad gauna sutikimą pildyti tuščią planetą baltais sniegučio kamuoliais, kvyktelėjo ir linksmai ištardama gerai išpraktikuotą burtažodį, pradėjo vedžioti įsivaizduojamomis gatvelėmis, kurios dabar pus bilnos mažų debesėlių. Pieveles retkarčiais papuošdavo vaivorykštės spalvomis padabintus medžius bei gėlytes, kurios lėtai ir tyliai, varpelio skambumu, dainavo gražias valso melodijos daineles. Kur beeisi - ten pakvips violetiniais jazminais, žiobarų kramtomąja guma ir magija. Geiša savo akyse ir kūrė ją, matė visą tikrovę ir visą fantaziją. Visi vaisiai ir nupelnas - viskas jos. Žaismingai dėliodama meno kūrinėlius į vietas, kas kelias minutes pakildavo iš suolo ir sušukdavo "valio". Štai tokios tos pirmakursės, kai dauguma dalykų kuriama iš peties, su labai stipriu noru, vaizduote ir mintimis. Geisha žinojo, kad jos tėvai labai apsidžiaugs sužinoję, ką ji veikia per pamokas, kaip stengiasi ir, kad jau moka burti, kas atrodytų tikrai neįtikėtina, nuostabu, pasakiška beveik visiems jos draugams. Kai varniukė jau pavargo burti, burtų lazdelę pasidėjo šonan, o pati išsitiesė suolan, galvodama apie savo planetą ir...nejučia užmigo. O susapnavo ji, savo Geishos planetą. Ji lėkė baltomis pievomis, vis nuskindama po spalvotą obuoliuką ar jazminų šakelę. Pribėgdama savo debesų rūmus, įėjo ir pasisveikino su savo mylymiausiąja katyte. Paglostydama dailų ir švelnų kailiuką, jos sapnas staiga nutrūko, o Geiša pasimetusi vėl suskubo į darbą. Prisiminusi kur baigė, įsitiesė, pasiėmė burtų lazdelę ir jau pradėjo laidyti rausvus debesų kamuolius, kurdama svajonių pilį. Įrengė ten ir tūkstančius kambarių, kuriuose net pats Dievas pasiklystų, o pati puikiai žinojo kelią tarp labirintų. Sukūrė ir tuos kelis, kramtomosios gumos fabrikus viduje, bet vienas buvo jos mėgstamiausias. Spėkit koks! Tai jazminų kvapo ir skonio guma, kurios gaminamo buvo daugiausia. Užtruko nemažai laiko, kol buvo sukurti visi rūmai, be to, reikalavo labai daug vaizduotės, pastangų ir jėgų, kurių kinė turėjo palyginus daug. Vienintelė dalyko betrūko iki visiškos planetos baigimo - jos gyventojų, kuriuos varnanagė sukurs kiek vėliau, po dar vienos poilsio pertraukėlės.


[[1.5 taško už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
 Nora ramiai ir tyliai klausėsi mokytojos aiškinimo, tik stipriai linksėdama galva, kad net plaukai, šiandien surišti aukštai į dvi uodegėles, plaistėsi į šalis. Kažkaip pačiai dingtelėjo, kas tos planetos, kai pasekė mokytojos akimis, kurios sustojo ties planetų modeliu prie lubų. Nanai baigus aiškinti, mažoji džiaugsmingai prie jos pripuolė ir stipriai apkabino. Paskubomis mestelėjusi kažką panašaus į "ačiū" pašokinėdama grįžo prie savo pagalvėlės.
 Jau žinojo, ką darys. Jos planetoje tikrai nebus gravi, gravi-- to kažko, kas neleidžia šokinėti labai aukštai. Dėl kitokių smulkmenų net nesijaudino - kaip pavyks, taip, juk nebūtina įsivaizduoti tos kuriamos planetos, ar ne?
 Stipriai užmerkė akis (gal tai padės susikaupti) ir tvirtu balseliu ištarė burtažodį.
 - Partumcreo, Partumcreo, Partumcreo - iš karto nusprendė pakartoti jį kelis sykius, nes buvo tikra, kad nepavyks.
 Tačiau ir pakartojimas nepadėjo, mat nieko neatsirado. Kažkur giliai savo širdelėje pajuto kažkokį negerą jausmą, tačiau tučtuojau jį nuvijo šalin, vien pažiūrėdama į be galo gražius mokytojos plaukus. Tas grožis ją keistai ramino ir negeras jausmas dingo it nebuvęs. Mergytė nutarė vėl pabandyti.
 - Partumcreo - šį sykį ištarė žymiai tvirčiau ir garsiau.
 Iš pradžių neįvyko nieko, tačiau sekundės slinko ir prie ilgų mažosios uodegėlių atsirado pilkas rūkas, kuris judėjo it sukūrys ir formavosi į formą, panašią į rutulį. Tačiau nieko daugiau be to rūko nepavyko padaryti.
 Suraukė mažą kaktytę įtemptai galvodama, ką daro ne taip. Pagalvojo, kad gal vis dėlto reikia nors ką nors sugalvoti, nes ta jos planeta negali gautis iš oro. Kai jos mažoje galvytėje jau subrendo pavirštutiniškas vaizdas pabandė dar kartą.
 - Partumcreo! - šūktelėjo ir iš karto susigūžė, suprasdama, jog turbūt be reikalo atreipė į save bendramokslių dėmesį.
 Vėl atsirado jau pažįstamas rūkas, tačiau dabar jis buvo dar tirštesnis, ilgainiui nusidažė rožine spalva - kaip mergytė ir norėjo. Susiformavo į nelabai lygų kamuolį, jis atrodė minkštas. Varniukė nutarė tai patikrinti - vaikišku pirštuku taukštelėjo į kamuolį ir šis kaip koks muilo burbulas sprogo. Mėlynakė giliai atsiduso, pasirengusi bandyti tiek kartų, kol viskas pavyks.


[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
Veidą nutvieskė dar platesnė šypsena - ir pati, kaip gebėjo laisviau, bet vis vien juntamai apkabino varniukę atgal - keista gal net, kad paprastas žmogiškumo aktas, ypač iš dar jaunų, didžių gyvenimiškų sunkumų nepatyrusių veidų, buvo toks retai regimas dalykas. Ir savotiškai liūdna, net.
Mokinei nubėgus, profesorė linktelėjo į vienos grifės klausimą, lūpas paliko ir tylus "taip, žinoma, visiškai", tačiau mergina pati nebegirdėjo žodžių, išplaukusių iš jos burnos. Ak, teorijos švenčiausios jau laukė jos kaip koksai grobuonis, tik norintis balselį jos pragaran, pas Hadą nusitempti.
Dar kartą apžvelgė mokinius, akimirkai žvilgsnį sustabdydama prie kelių - tikriausiai ne tik pirmoje pamokoje nebuvusių, tačiau norinčių čia nieko neveikti ir paprasčiausiai miegoti, cha! - tik tuomet žvilgsnį nusukdama ant laikrodžio rodyklės, pati nustebdama, kaip greitai tos dešimt - net daugiau - minučių prabėgo.
-Gerai, pereiname prie teorijos. Jei dar kas nesukūrėte savos planetos, prašau teorinę dalį išklausius pasiskubinti ir tai padaryti,- garsiau prabilo, atsistodama iš savos vietos. Tik pajutusi, kad visų žvilgsniai įsmeigti į ją, mergina mostelėjo lazdele, iš lentynų ištraukdama po astronomijos vadovėlį kiekvienam esančiam - vadovėlį paguldė prie kiekvieno sėdimos pagalvėlės, delikačiai ir kaip eina tvarkingiau pristumdama prie dešiniojo pagalvėlės šono - tokiu pat efektingu mostu šiuos ir atvertė, visus tame pačiame puslapyje,- Kaip regite, antroji pamokos tema - astronomijos ženklai.
Giliai įkvėpė - ak, toji saldi, saldi teorija, kuri taip smarkiai atsiliepia gerklei jos. Lazdelę pasidėjo ant stalo, pati pasiėmė baltos ir viską tepti mėgstančios kreidos gabaliuką, prieidama prie lentos ir pradėdama piešti.
-Taigi,- bakstelėjo pirštu į "" ženklą, paskubomis nupaišytą ant lentos,- Moteris. Venera. Tokios yra pirmos mintys, ateinančios pamačius šį ženklą, tiesa? Gal retesnis ir prisimintų, jog kartu tai simbolizuoja ir varį, vieną metalų. Simbolį šį jūs jį atpažįstate, nes jis yra dažno naudojimo. O tarkim,- akimirkai nutilo, vėlei imdama braižyti - šalimais Veneros ir moters simbolio atsirado smulkesnis "",- šitas? Tai taipogi planeta, kartu ir metalo, kuri yra planetai pavaldi, simbolis. Tačiau manau, kad nesidomėję, niekad gyvenime ir nebūtumėt sužinoję, jog tai yra Jupiteris, kurio kontrolėje yra alavas.
Trumpą akimirką įsigalėjo tyla - mergina keliskart giliau įkvėpė, ant veido ir vėl sužibėjo romi šypsenėlė.
-Tiesa, prie smagių faktų krūvos - senovės lietuviai Jupiterį vadino Saulės dukra Indraja,- akimirką trumpą pabandė pagyvinti situaciją - gi galėjo atrodyti, kad ji ima ir kaltina mokinius dėl to, jog šie nežino. Taip gi tikrai nebuvo! Ji tik teparodė, kad jie nežino; išmokyti ji buvo jos pareiga, norima ar ne,- Astronomijoje naudojami ženklai yra skirstomi į kelias kategorijas, šiandien eisime orientacinius ženklus. Žinote, kad pagal žvaigždes, pagal šių išsidėstymą nakties danguje galima orientuotis aplinkui - tačiau burtininkai visuomet yra tie, kurie mėgsta eiti papildomus penkis žingsnius, todėl atsirado ir astronomiški ženklai, kurie nėra vien tik danguje naudojami. Pavyzdžiui, jeigu būtumėte kokio lobio ieškojime ir pamatytumėte Veneros simbolį kaip užuomeną, tai nereiškia, kad kažkur šalia yra moteris arba geras gabalas vario. Orientacine prasme ženklas yra naudojamas su norėjimu pasakyti, kad kairėje pusėje bus galima atrasti šiaurinę žvaigždę, dar labiau supaprastinus - kad reikia eiti į kairę. Šitas,- lentoje dar kartą ėmė piešti, šalimais Jupiterio atsirado ryškesnis " λ",- nebėra planetos simbolis, ir apskritai yra tik orientacijos klasifikavimo simbolis - todėl jis yra dar tikslingesnis. Reikšmė - pakelti galvą į viršų ir žiūrėti į kairę 45° kampu.
-Žinoma, ženklai yra sudėtingas dalykas, tam šį kartą dirbsite su vadovėliais, turėsite geras penkias minutes visus permesti akimis pirminiam įsidėmėjimui. Teoriniai klausimai bus šitie - kokia yra Jupiterio orientacinė reikšmė,- pirštą vėl atvedė prie simbolio, keliskart bakstelėdama į lentą,- ir neprivalomas, tačiau man įdomu, galbūt kažkas žinote - ne vien dėl astronominės orientacijos ženklai buvo sukurti, kad dabar jie labiausiai paplitę yra tokiu naudojimu. Taigi, kitas klausimas - dėl ko orientaciniai ženklai atsirado, ar jie simbolizuoti turėjo kažką, ar kaip?

[[Jei yra klausimų - arba į až, arba su savo veikėju klausiate pamokoje. Planetos sukūrimo praktiką laikysiu iki trečiadienio vakaro, iki tuomet dar užskaitysiu kaip atliktą ir duosiu visus galimus taškus, vėliau šią atlikę jų nebegausite. ]]
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Išgirdusi profesorės atsakymą, Klarė lengviau atsipūtė, ir džiaugdamasi, kad neteks blaškytis tarp teorijos ir praktikos, rankomis rakinėjo žiedelius, puošiančius kaštoninius mergaitės plaukus.
Pamokos eigą toliau diktuojant teorijai, antrakursė pirštais vedžiojo per grindis simbolius, kuriuos mokėjo nuo mažens. Neįprasti ženklai, žaliaakę, kaip menišką sielą, žavėjo. Apie orientacinius ženklus nebuvo girdėjusi, tačiau kadangi augo žiobarų pasaulyje, su logika neblogai bendravo. Juk juos moko matematikos, kuri kartais praverstų ir burtininkams, kurie veltui nekreipė dėmesio į skaičiukus.
Dvylikametė gėrė informaciją ir stengėsi mastyti. Jupiterio simbolis primena ketvertą... Klarės ranka pakilo aukštyn:
- Logiškai mąstant... - nutęsė ilgakasė rikiuodama mintis. - Kadangi Jupiterio planetos simbolis šiek tiek primena ketvertą, galbūt jis dalina viską 90 laipsnių kampu, ir būtent tai galėtų reikšti.  - Antrojo klausimo atsakymo Karter nežinojo, tačiau už mintis juk niekas nebaus?... - Nors tiksliai nežinau, pabandysiu atsakyti ir į neprivalomą klausimą. - Leisdama suprasti, kad dar nebaigė kalbėti, ištarė. -  Manau, kad kai kurie ženklai galėtų būti susiję su senovės romėnų dievais. Juk jie turi tokius pat vardus, kaip planetos. Tad gal atsirado senuose pasakojimuose minint dievus? - Išreiškė ne taip pasitikėdama savimi, kaip dažniausiai.
Atsakiusi nusuko nuo saulės primerktas akis. Čiuptelėjo vadovėlį, kuris gulėjo šalia dešinės grifės kojos ir ėmė godžiai traukti žinias į mažą, gauruotą galvelę, dalinai klausydamasi to, ką kalbėjo kiti mokiniai, juk negalėjo pražiopsoti teisingo atsakymo.

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Paulina Peledauska

  • II kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #26 Prieš 6 metus »
Išgirdusi, kad teorija bus apie orientacijos ženklus Paulina atsipūtė. Juk ji buvusi skautė ir puikiai gaudėsi betkokiuose orientacijos ženkluose. O tėtis jai pasakojo apie šiuos ženklus.
Atsivertė užrašų knygele, kuri vis dar kvepėjo pavasario tulpėmis ir pradėjo klausyti mokytojos.
Pamačiusi, jog mokytoja piešia pirmąjį ženklą pradėjo mąstyti koks tai ženklas bus.Tai primena Veneros, moters ženklą. Biologijos mokytoja sakydavo, kad jai šis ženklas primena veidrodėlį... O išgirdusi, kad tai dar reiškia ir varį suprato, jog šie ženklai turi truputi kitokią reikšmę.
Mokytojai pradėjus piešti antrąjį ženklą Paulina iš kažkur prisiminė šiuos ženklus.
 Šitas primena gulbės kaklą su galva prie sienos ir Jupiterio ženklą.
Paulina lėtai su super aštriai padrožtu, pieštuku užrašų knygelės lapų kraštuose pradėjo piešti ženklus kurie yra lentoje.
Trečiasis ženklas priminė rusišką "L" raidę. Šį ženklą mergaitė žinojo iš skautų. Išgirdusi klausymą Paulina iškart pakėlė ranką.
-Aš manau, kad orientaciniai ženklai buvo sukurti norint atrasti kažką naujo ir pažymeti tą vietą taip, kad ir kitakalbiai suprastu kas čia. Galbūt tai pavojus, galbūt privati žemė. Visi orientaciniai ženklai  turėjo reikšmę ir kažką žymėjo. Žymėjo kelią, kryptį kuria reikia keliauti. Žymėjo pavojų, iškasenas, o gal lobį.
Išreiškusi mintis Paulina klausėsi kitų vaikų, mokytojos ir už lango čiulbančių paukščių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Paulina Peledauska »

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #27 Prieš 6 metus »
 Dešimtmetė buvo bepradedanti dar vieną bandymą sukurti planetą, kai mokytoja vėl pradėjo kažką aiškinti. Mažylė stengėsi kuo įdėmiau klausytis, tačiau veltui - nei žodžio nesuprato. Skaisčiomis akutėmis stebėjo atsirandančius ant lentos simbolius, tačiau neturėjo supratimo, nei ką jie reiškė, nei kam jų reikia. Sutrikusi žiūrėjo palenkusi galvelę ir besukiodama ant putlių pirštukų savo garbanas. Kaktytėje įstrigo gili raukšlelė, keistai nederanti su vaikišku veiduku. Klausimas jai taip pat buvo neaiškus, tad tik tyliai nuleido galvą ir įsmeigė žvilgsnį į vadovėlį. Tiesa, skaitymas nepadėjo - susipainiojo turbūt tik dar labiau nei prieš tai. O trukdyti mokytojai nenorėjo.
 Tačiau ji leido pabaigti planetos kūrimą. Nors tai gerai, mat mažajai jau buvo pradėję kažkas sektis.
 - Partumcreo - ištarė.
 Prie jos galvelės ėmė lėtai formuotis rožinis dujų kamuolis. Jis vėl atrodė minkštas, tačiau šį sykį ji to nebetikrino - nenorėjo vėl susprogdinti. Įsitempė stipriai užmerkusi akytes, įsivaizduodama mintyse minkštą kaip Persų katės kailis paviršių. Kai atsimerkė, rožinis kamuolys atrodė būtent kaip minėtasis kailis. Nudžiugusi ne tik plačiai nusišypsojo, tačiau net ir tyliai nusijuokė.
 - Partumcreo, - sušnabždėjo dar kartą.
 Dabar ant minkšto kamuolio atsirado miškas - gražios melsvos spalvos, o šalia jo žydra pieva ir mėtinės spalvos jūra. Vanduo švelniai bangavo ir net kvėpėjo tikra jūra - kaip pastebėjo mažylė. Smagiai, tačiau švelniai prisilietė burtų lazdele prie pievos ir ant jos atsirado geras pustuzinis kačių - įvairiausių dydžių ir veislių, su dar įvairesniais kailiukais. Viena buvo tokia pati kaip jos Lynn; būtų galėjus prisiekti Stikso vandeniu, kad mato savo katę. Staiga viena iš kačių pašoko aukštyn - ir šoko dar aukščiau ir aukščiau, vis nenukrisdama atgal. Ak kaip puiku! Nėra tos gravi-gravi--, tos jėgos, kuri priverčia grįžti atgal į žemę ir neleidžia pašokti iki dangaus. Jos katė jau buvo prie pat klasės lubų, tad Nora atsistojo ir ją pagavo savo putliais pirščiukais, grąžino atgal ant melsvos žolytės. Laiminga žiūrėjo į bežaidžiančias pievutėje kates, mąstydama, ką dar gali sukurti savo rožinėje kačių planetoje.

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #28 Prieš 6 metus »
Vaikinas buvo sutrikęs tokiu savo noru puošti tuščią planetą. Niekada negalvojo, kad tokiu užsidegimu ir užsispyrimu kurti įkaitusį dujų kamuolį (na, tiksliau ne jo atveju) bus taip smagu, kad net nesinorės, kad pamoka baigtųsi. Ką jau ką, bet Theo vaizduotė pagaliau pasipylė į orą. Žvelgdamas į tą didelį žalią ir gana storoką, užapvalintais kampais ir apskritimo formos, lyg 3D blyną, kybantį virš tamsios spalvos pagalvėlės, kilo beprotiška mintis. Nieks nesako, kad penktakursis koks beprotis, kad tokias mintis galvoja, bet tai tikrai retas atvejis, kaip apleisto pastato sukūrimas. Įbedęs juodo aksomo burtų lazdelę į kietą žalią paviršių, sukūrė didžiulį, akmeninį, smirdančiais dumblu vijokliais ir voratinkliais apkarstytą, seną, apleistą ir keistos formos pastatą. Viduje įrengė daug kambarių, turbūt skirtų kažką suklaidynti, kad nekištu nosies į kito planetą arba šiaip, lobio ieškojimo, kurio ten net nėra, greičiausiai. Koridoriai įšgrįsti kiek ypatingesniais, patogesniais ir gražesniais, juodais akmenimis, skirtais važinėti riedlentėmis (tai bent vienas dalykas apie kurį žino iš žiobarų ir mėgsta važinėti - tai yra riedlentės). Visus įmanomus kampus "užgrūdino" baltais su blizgučiais (tai turėjo reikšti sidabrinę spalvą) voratinkliais. O visas iki vienos sienos - šlapiu dumblu atsiduodančiomis lianomis bei vijokliais. Pro visas patalpas skverbėsi tamsa, šaltis, baimė, skausmas ir pavojus. Taip kaip berniokas ir norėjo. Išvesdamas savo lazdelę iš apleisto pastato rūsio, apkalto tamsaus ąžuolo lentomis, sugrįžo į visą kitą plytinčią erdvę už pastato ribų. Štai jo fantazija ir nutrūko, bet staiga kažkas vėl užvedė varikliuką klastuolio galvoje, uždegė baltos šviesos lemputę ir pasuko auksinį raktelį, lazdelęs galiuke. Kažkur, vidury lauko, sušnibždėjęs burtažodį, sukūrė gana gilią duobę, kuriai suteikė bedugnės pavadinimą. Tada, kelis kartus pasiražęs ir nusižiovavęs, prikimšo planetą pavieniui stovinčių plikų medžių, o tai reiškia, kad jie stovėjo po vieną, toli vienas nuo kito, jų nebuvo daug, buvo netvarkingi, be lapų, be spyglių, nutriušę ir neprižiūrėti. Prie kas antro medžio, prikasinėjo duobių, kiekvieno viršų papuošdamas akmeniniais, apleistais antkapiais. Niekas tikrai nepasakytų, kad ši planeta primena kapines, ne ne, tikrai ne. Teodoras nebuvo itin didelis planetų be gravitacijos gerbėjas, tad žalias taškas ir jame esantys pastatai bei daiktai tupėjo kaip grandinėmis aprišti. Žmonės ir gyvūnai, kurių dar nėra, irgi. Kai atrodė, kad jau viskas padaryta, penktakursis prisiminė ir dar vieną dalyką, tiksliau kelis. Orą "pakvėpino" avokadais, dumbliais, šlapia mediena ir dirvožemiu. Antrasis dalykas, dėl kurio buvo verta susimąstyti - tai gyvūnai. Teo mažiausiai galvojo kokie jam patiko, bet kuriuos įsileis į planetą, buvo svarbiausia užduotis gyvenime. Tai jau tikrai, kad kažkas pakeitė šį burtininką, kad net pačios menkiausios detalės, suvirpina mažas jo smegenis. Užtruko gana daug laiko, kol buvo sugalvotos gyvūnų rūšys. Šiame dujų kamuolyje dabar apsigyveno dešimtys kiekvienos rūšies atstovų: pelėdos, varnos, gyvatės, nuodingos varlės, vorai, vilkai. Vuolia! Pagaliau šita, daug kantrybės reikalaujanti planeta, baigta. Ir ant to momento, mokytoja uždavė klausimą, įvesdama juo į teorinę dalį. Theodore visiškai nežinojo atsakymų, galbūt dėl to, kad nesidomėjo astronomija ir net nesistengė ja domėtis? Nežinodamas ką daryti toliau, minkštai įsitaisė ant žalsvos spalvos pagalvėlės ir klausėsi kitų mokinių, tikėdamasis, kad kokį atsakymą dar galės nugvelbti, kitam tai pasakius, bet mokytojai neišgirdus.


[[1.5 taško už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Melisa Arin

  • Astronomė
  • ****
  • 247
  • Lytis: Moteris
  • too late, I already found what I was looking for
    • labutis
Ats: II pamoka visiems kursams
« Atsakymas #29 Prieš 6 metus »
Kažkodėl atrodė, kad ryžtas išgaravo kartu su keistuoju debesėliu. Taip, žinoma, viskas atrodė smagu, bet galbūt šiandien tiesiog ne darbo diena? Na, kad ir kaip ten bebūtų, ją Melisa galės atšvęsti kiek vėliau bendrajame koledžo kambaryje, o dabar reikėjo darbuotis. Pakaitomis žvelgė tai į tuščią orą prieš save, tai į kitus klasėje buvusius mokinius, kurie jau galėjo puikuotis sukurtomis planetomis. Blondinė atsiduso; kuriam laikui jos mintis nukreipė profesorės kalba. Atidžiai ją išklausė. Dar norėjo atsakyti bent į vieną klausimą, bet, deja, nespėjo. Nusprendusi, kad bus dar tų klausimų, mintimis vėl grįžo prie savosios planetos. Aiškiai įsivaizdavo ją beveik tokią pačią, kaip ir anksčiau, gal tik kiek ryškesnę ar vos vos švytinčią.
- Partumcreo, - garsas tarsi netyčia paliko penktakursės lūpas, jį sekė burtų lazdelės mostas, iš pastarosios išsirutuliojo labai į ankstesnįjį panašus debesėlis. Tik šįkart gerokai ryškesnis ir, regis, tvirtesnis. Dūmai ėmė įgauti formas: iš pradžių susidarė skystį primenantis melsvas pagrindas, iš kurio katrais iššokdavo koks delfinas, viena po kitos dygo salos, iškilo didysis keksiuko formos pastatas, pro nedidelius jo langus buvo galima matyti, jog tai buvo kepykla su visu kepykloms būdingu turiniu; vienose žvaigždžių formos salose įsikūrė nedideli miškeliai, kitose karaliavo lapės su katėmis (Melisai atrodė kiek keista, kad šios taip neblogai sutaria, bet tebūnie). Šiek tiek dūmų užsiliko, tačiau jie labiau panašėjo į debesis, be to, jais gana smagiai nardė paukščiai sidabrinėmis plunksnomis.
Varnanagė apžiūrėjo savo planetą ir patenkinta šyptelėjo.

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nana Kannazuki »
the truth's unwinding
scraping away at my mind
please stop asking me to describe