[Nana Kannazuki]

 Itin keista melancholija buvo apsupusi merginą pastarąsias dienas - galbūt tai buvo pasekmė to, kad į per dideles valias ir į per didelių žygdarbių kelius nusiuntė balsą savąjį, galbūt ir ne, tačiau nesugebėjimą sėkmingai prakalbėti ji kaltino dėl tokių netikėtų emocijų liepsnų, dėl kurių dienas ištisas leido miške; net buvo nukeliavusi į Kentą, jog pasibūti levandų laukuose. Tikriausiai tą aiškiai ėjo regėti - po tokios trumpos, savaitgalinės kelionės, naujoji (bet ne taip ir smarkiai) profesorė ir vėl pakeitė kabinetą, pritaikydama jį saviems norams.
 Šviesias sienas pakeitė į tamsias mėlynas ir tarsi pripildytas mažų blizgučių, žėrinčių kiekvieną kartą, kai į sienas atsimušdavo saulės spinduliai - seniau klasėje buvusius suolus ir kėdes pakeitė į apvalias ir minkštas pagalves, išmėtytas po visą klasę; vienos buvo prie pat sienos, kitos klasės viduryje. Ant palangės buvo įtaisytos kelios į vazą paverktos levandos šakelės, o profesorė and savo stalo buvo pasilikusi kelis žiedelius, kurių, žinoma, mokiniai nematė. Nė nereikėjo sakyti, kad šio augalo kvapas buvo ir aplink klasę pasklidęs.
 Vieninteliai punktai, nesikeitę nuo praeitos pamokos buvo mažos žvaigždutės ir planetos, su siūlu prikabintos prie lubų ir lėtai einančios į vieną, į kitą puses ir saulė, tiesiog lendanti pro langą ir besiskverbianti į kiekvieno atėjūno gelmes. Kaip ir buvo sakiusi, tolimiau laužė tradicijas ir pamokas vykdė dienos metu, šįkart pačiame dienos viduryje, kai pradeda imti tingulys ir nebeatrodo, kad yra prasmės kažką daryti.
 Šiai pamokai pasikeitusi buvo ir Nana - atmetant mažą šypsenėlę, tarsi išgraviruotą josios veide, mergina dėvėjo ryškią raudoną ir apačioje kiek pūstą suknią, kuri ne tik nederėjo su kabineto estetika ir pačios profesorės aplink pasklidusia aura, tačiau apskritai kažkuo atrodė netinkamai, ir net pati mergina negalėjo pasakyti, kas ir kur čia buvo per problema. Nors, ką ten ir padarysi - užmačiusi tokią Kente negalėjo imti ir nenusipirkti, kad ir kokia prieštaringa ir netinkanti kažkuo atrodė. Jautė silpnybę ryškiems ir kontrastuojantiems daiktams, o be to - raudona, pagal ją pačią, visai derėjo su tamsia plaukų spalva.
-Taigi, sveiki,- su paskutinio varpo dūžio aidu pradėjo pamoką, linktelėdama mokiniams, pasisveikinusiems su ja vos atėjus,- prisistatymų vakarėlis buvo praeitos pamokos dalis, o dabar lendame iškart į šią. Esu tikra, kad kuo lengvesnių pamokų mokslų metų gale norėsite jūs, o su praeitos sunkesne užduotimi susidorojote palyginus gerai, tad šiądien sujungsiu du burtus, esančius mokymosi programos dalyje. Paprastai tariant - praktika, teorija ir vėl praktika.
 Pasiėmė lazdelę į rankas ir ant lentos sužibo raidžių kontūrai, išsiraitę į paprastą žodį - partumcreo. Žiūrėdama į mokinių reakcijas berašant - gi ką tik sunaikino jų paskutinį norą tinginiauti į šipulius mažyčius - Nana vos susilaikė nenusijuokusi.
-Pirma dalis - sukuriate savo planetas, kiekvienas atskirai. Burtas nėra lengvas, tad nenusiminkite su pirma ar antra nesėkme pačioje pradžioje. Didelės neprašysiu, tačiau norėtųsi, kad į jūsų sukurtą plotą tilptų pilną išdėstymą turįs pastatas, koks nors miškas, pieva arba parkas ir keturių skirtingų rūšių gyvūnai. Aplinkos spalvos, žemės kietumas, minkštumas, oras ir jo kvapas, gravitacijos buvimas nebuvimas, kokios kitos planetos, žvaigždės, kometos ar dar kas regisi danguje - visa kitą palieku jūsų fantazijai. Jei yra neaiškumų - laukiu klausimų, kitu atveju sėkmės dirbant.
 Atsiduso - keliskart balsas nemaloniai sugirgždėjo ir užsikirto, tačiau to tikriausiai ir tikėtis reikėjo. Giliai įkvėpė po klasę pasklidusių levandų kvapo, leisdama šiam pakliūti į plaučius, tikėdamasi, kad taip tą saldų ir raminantį kvapą išnešios ir po visą jos kūną, o profesorė ir vėlei galės pasijausti esanti tame pačiame levandų lauke, kuriame, regis, taip neseniai buvo.


((Prašyčiau visų, kurie yra žemiau ketvirtakursių nerašyti, kad burtas pavyko iš pirmo karto, vis jis turėtų būti sudėtingas. Kadangi bus dvi skirtingos praktikos dalys, iš šitos max. galit gauti 5 taškus ir iš tos, kuri bus gale - kitus 5 taškus. Prašau darbą atlikti per 2-3 postus, tikriausiai šitą dalį laikysiu apie savaitę ar pusantros, tik tuomet pereisiu prie teorijos. Jei yra neaiškumų - arba į až, arba su savo veikėju klausiate pamokoje.))

[Klarė Konė Karter]

Įėjusi į astronomijos kabinetą Klarė nustebo. Gerąja prasme. Kabineto sienos puošėsi tamsiai mėlynai, o ant žemės voliojosi jaukios pagalvėlės, laukiančios atkeliausiančių mokinių.
Profesorė vilkėjo raudona suknele, kuri tamsiaplaukei labai tiko, tad antrakursė nesusilaikė:
- Laba diena, profesore, Jums labai tinka raudona spalva.
Nenorėjo, kad tai nuskambėtų kažkaip keistai, tačiau džiugi mergaitės nuotaika nugalėjo, ir saulės, blizginančios kabineto sienas dėka, Klarė šypsojosi dar plačiau, mokėjimas visur pastebėti ir vertinti grožį buvo viena teigiamiausių katiniškų akių savininkės savybių.
Dvylikametė įsitaisė ant žemės, sukryžiuodama juodais kniedėtais kedukais apsiautas kojas. Nuo žemės pasičiupo raudoną pagalvėlę ir paspaudė pagalvėlę po nugara, kad būtų minkščiau atsiremti į saulės išildytą sieną.
Suaidėjus varpui, profesorė pradėjo pamoką. Užduotis pasirodė žymiai saugesnė nei praeitą kartą. Grifiukės rankos jau įpusėjo gyti, nepaisant to, kad mergaitė taip ir nenuėjo pas seselę, nes dėl nudegimų jai buvo gėda.
Planeta.... Pirma susigalvosiu kokia ji bus, o tik tada pradėsiu dirbti...

[Dawn Strain]

Dawn tik įžengus į klasę jos šnervės išsiplėtė, kai užuodė keistą, tačiau malonų kvapą. Ji greitai pasisveikino su profesore, kol kiti neužėmė geriausių vietų, įsitaisė ant gražios bei patogios pagalvėlės ir ėmė mąstyti, koks gi kvapas šiame kabinete vyrauja. Varniukei į galvą ėmė kauptis vaizdiniai, kaip ji, vasarą, bėgiodavo po laukus, padėdavo senelei rinkti gėles. "Šios gėlės padės miegoti ramiai, tavęs nebekamuos košmarai ir sapnuosi tik gražiausius sapnus",-ji sakydavo mergaitei savo saldžiu balsu. Dawn aplankė didžiulė nostalgija, tačiau niekaip nesugebėjo prisiminti gėlių pavadinimo. Mergina pamatė ant stalo padėtas levandas ir ji vos nenusijuokė iš savo nemokšiškumo. Na, kad ir kokia mano senelė būdavo gėlių mylėtoja, tačiau tai iš jos tikrai nepaveldėjau. Antrakursė slapta šyptelėjo ir susitelkė į pamoką. Užsirašiusi žodį partumcreo, Dawn šiek tiek paklausė būsimos užduoties ir nusistebėjo. Negi mes pradėsime nuo praktikos? Mergina buvo pratusi išklausyti šimto metų ilgumo teoriją ir tik tada daryti praktiką, tačiau šioje pamokoje viskas buvo kitaip, tad varniukė turėjo su tuo susitaikyti. Na aš visada norėjau sužinoti, kaip atrodytų utopija mūsų žemėje, tad manau, jog galėčiau pati ją sukurti savo planetoje. Antrakursė labai nekantravo pradėti, tačiau jai reikėjo apgalvoti kiekvieną smulkmeną jos planetoje.

[Lisette la Claire]

Profesorė Kannazuki buvo minėjusi, kad jos pamokose uniforma nėra būtina, tad šį kartą Lisette pasinaudojo proga ir į Astronomijos kabinetą žingsniavo apsirėdusi it paprasta trylikametė mergaitė: juodas sijonas aukščiau kelių, tamsiai žalias golfas bei sidabrinė gyvatės apyrankė, žaliai žybsinčiomis akimis (na, juk reikia parodyti, kad ne iš šiaip sau kokio koledžo atėjo). Klastuolė šiandien tvarkingai susišukavo rausvus plaukus bei nepersistengė su blakstienų tušu, kurio perteklius įprastai kibdo mergaitės viršutines ir apatines blakstienas. Šįryt ji turėjo įvalias laiko pasiruošti (visai ne taip, kaip per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, kai atėjo su pižama ir nešukuotais plaukais). Įėjusi į Astronomijos kabinetą, Lisette itin nustebo: sienos iš šviesios spalvos tapo tamsiai mėlynomis, o vietoje nuobodžių klasės suolų ant žemės buvo padėtos, rodos, itin minkštos ir patogios pagalvėlės, o klasės ore buvo išsisklaidęs levandų kvpas.
-Sveiki ir nesveiki,- nusišypsojo trečiakursė ir užsiėmė sau pagalvėlę prie sienos, kad galėtų atsiremti, mat jai pasirodė, jog visai be jokio atlošo bus nepatogu sėdėti.
Nuskambėjus varpo dūžiams, Lisette įsiklausė į profesorės žodžius, tarp ilgų ir baltų pirštų sukinėdama savo burtų lazdelę. Šios pamokos idėja klastuolei atrodė itin malonesnė ir ji nieko nelaukusi ėmė įsivaizduoti, kokia galėtų būti jos svajonių planeta.

[Kamique Lehmann]

     Ryte Kamilė atsikėlusi prisiminė, kad šiandien bus astronomijos pamoka. Pirmakursė atsiminė, kad astronomijos pamokose mokytoja buvo sakiusi, kad uniforma nebūtina, bet Kamilė vistiek ją apsivilko. Kai apsivilko uniforma, mergaitė grįžo į kambarį ir pastebėjo ant spintelės gulintį dubenėlį su keliais saldainiais, pirmakursė pasakė:
    - Na keli saldainiai nepakenks, juk šokoladas pakelia nuotaiką,- pasišokinėdama nuėjo į astronomijos kabinetą. Atėjusi pirmakursė atsisėdo į suolą. Šalia manęs sėdėjo mano draugė. Tuo metu įėjo profesorė ir pasakė:
   -Taigi, sveiki,- mokytoja pasakė ir po kiek laiko užrašė burtažodį ant lentos. Jis buvo pirmakursei taip sunkiai ištariamas, kad gavo jį užsirašyti ant sąsiuvinio. Mokytoja paminėjo, kad iš pirmo karto gali nepavykti. Tad Kamilė nusprendė pagalvoti kokią planetą sukurs, o tik tada pabandyt...

[Bethany Landworth]

   Dažniausiai grifė nenorėdavo eiti į pamokas, būdavo paniurusi ir susinervinusi, vienu žodžiu - be ūpo. Bet į šią Astronomijos pamoką ji norėjo eiti. Tikrai nepamiršo praeitos pamokos ir nuotykių, kuriuos patyrė, vis dar buvo dėkinga profesorei už supažindinimą su savo žvaigždės dalele. Bethany įžengusi ne itin nustebo pasikeitusia aplinka, nors ji ir buvo jauki ir graži, atrodė, kad profesorė šiandien taip pat džiugiai jaučiasi, tad viskas kaip ir išaiškinta. Bet. Visuomet yra ,,bet'', bent jau Betės pasaulyje (kaip gražiai skamba - bet ir Betė). O ką šį kart reiškia tas ,,bet''? Viskas tarsi buvo nuostabu, išskyrus... levandų kvapą, kurio mergina nekentė. Na, gal ne nekentė, bet nemėgo tai tikrai. O dabar teks visas keturiasdešimt penkias minutes prasėdėti šitoj, atsiprašant, smarvėj. Ką gi, teks, kad ir kaip virtų iš pykčio ir nepasitenkinimo, bet tikrai neišsiduos, kad jai nepatinka levandos.
   Trečiakursė pasigrobė vieną iš pagalvėlių ir nusitempė ją šalia Lisettės. Pasisveikinusi apžvelgė ją ir pagalvojo, ar tik ne per jauna dažytis. Tačiau grifei tas stilius patiko ir gal būt, kitą dieną, ji taip pat ateis šiek tiek pasidažiusi. Nenorėjo, kad atrodytų, jog ėmė kopijuoti kitus, bet ką padarysi, kai kažkas labai patinka ir tu nori daryti taip pat. Išklausiusi profesorės rudaplaukė atsiduso. Šitoks darbas nepasirodė vienas iš lengvųjų. Nors kitiems visuomet atrodo sunkiau nusikelti, tarkim, į savo žvaigždės dalelę nei išburti planetos kopiją, tačiau Betei yra atvirkščiai. Tai labai panašu į kūrybinį darbą, o jie jai nesiseka, net labai. Akimirką mergina net pasigailėjo, kad čia atėjo. Trys užduotys, viena labai sunki, o dar tas levandų kvapas, kuris jai nepatiko, bet profesorei, rodos, netgi labai patiko. Bethany dar kartą atsiduso ir pažvelgė į susimąsčiusią Lisettę.
   - Ei, - stumtelėjo ją. - Kokia tavo planeta? Ir... kaip manai, kokią ją kursi? Beje, gražus stiliukas.
   Mėlynakė šyptelėjo ir ėmė galvoti, ką darys pati. Juk sėdėti ir nieko neveikti pamokoje yra neleistina.
   

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]

[Žaneta Froz]

Įėjusi į klasę mergaitę užplūdo keistas jausmas, kabinete visas buvo pasikeitė – sienos iš keistai geltonos spalvos buvo pasikeitusios į mėlynas ir gražiai blizgančias nuo kiekvieno saulės spindulėlio. Vietoj įprastinių trejų eilių suolų buvo pagalvėles išmėtytos kur papuola – vienos vidurį klasės, kitos šalia sienų. Vienintelis dalykas kuris nepasikeitė tai – žvaigždės ir planetos pakabintos ant lubų. Apsidžiaugusi, kad nereikės dirbti prie slegiančiai geltonų sienų Žaneta nustraksėjo prie pagalvėles šalia sienos. Taip pat nuotaiką pakėlė pamokos laikas, juk nereikės mokytis naktį. Atsisėdusi ant minkštutės pagalvėles pirmakursė iš kuprinės išsitraukė plunksną ir pergamentą. Visiškai pasiruošusi dar vienai nuobodžiai pamokos pradžiai. Ir jos puikią nuotaiką šiek tiek  subjuro. Juk niekas nemėgsta teorijos. Bet tada profesorė pranešė, jog pamoka prasidės ir pasibaigs praktika. kaip fainai… Man šiandien taip sekasi! Kol mokytoja rašydama ant lentos burtažodį aiškino ką reiks daryti – Žaneta apžiūrinėjo naują profesorės įvaizdį. Pajutusi, jog žiopso į profesorė – staigiai nudelbė žvilgsnį į pergamentą ir apsimetė rašanti informacija kurią ką tik pasakė profesorė Nana. Profesorei baigus šnekėti ir leidus pradėti mergaitė atsirėmė į sieną ir pradėjo galvoti kokia gi galėtų būti jos planeta...

[Kamique Lehmann]

     Pirmakursė vis galvojo kokią planetą ji galėtu sukurti. Mergaitei niekaip nelindo mintys į galvą, pirmakursė pasakė:
     - Na teks dar ilgai sėdėti suole, kad sugalvočiau kokią planetą sukurti. Juk visada turėdavau tiek daug visokių minčių, o dabar net negaliu sukurti savo įsivaizduojamos planetos,- mergaitė sėdėjo nusiminusi, galvą nuleidusi. Bet po kiek laiko ji atsiminė, kad mokytoja buvo pasakiusi jog iš pirmo karto tikrai nepavyks. Pirmakursei atsiminus mokytojos žodžius iš karto pakilo nuotaika. Kamilė pasiėmė popieriaus lapą ir bandė rašyti ir galvoti kokios taisyklės bus jos planetoje, kaip ji atrodys ir t.t. Po kiek laiko pirmakursė žiūrėjo ir juokėsi, lapas buvo tuščias, Kamilė mintyse sakė:
    - Jei aš piešiau, reiškia viską ištryniau,- pirmakursė puolė į neviltį. Kamilė beimdama kitus lapus pamatė knygą su užrašu " Prasmingi žodžiai" mergaitė atvertė knygos vidurį ir pasakė:
    - Kokia citata aš atversiu, reiškia tokia citata buvo man skirta,- mergaitė atvertusi knygos vidurį rado citatą, ji buvo tokia:

Gyventi reikia tvarkingai. Privalai mokėti susikaupti. Jeigu asmeninis gyvenimas tave verčia nuolat blaškytis – negali tikėtis, kad ką nors padarysi labai gerai. Tavo vidinė energija turi būti sutelkta į tikslą. Jei gyveni tiesiog padrikai, negali to padaryti.

Mergaitė suprato, kad už ją niekas nieko nedarys tad teks jai susikaupti ir pradėti galvoti!

[Melisa Arin]

Miegas dar niekam nepakenkė, tinginystė taip pat. Ar bent taip buvo įsitikinusi Melisa, eidama į astronomijos pamoką. Buvo nusiteikusi nutaisyti draugišką, atsiprašantį, bet kartu ir kažkokį pavargusį veidą, kad numylėtojo koledžo numylėtoji vadovė labai nepyktų už tokį aplaidumą. Tačiau, vos pravėrusi kabineto duris, penktakursė liko nustebinta, ir akimirką jos veide sušmėžavo sumišimas. Negali sakyti, kad tai buvo blogai, net priešingai - visai įdomu ir netikėta. Teliko klausinėti savęs, kaip čia taip nutiko, kad, antrajai pamokai prasidedant, kai kurie net nesugebėjo sužinoti, kas per profesorė to dalyko mokys šįmet. Blondinė, maloniai šypsodamasi ir tipendama link pagalvės prie sienos, mėgino teisintis sau, kad tokie dalykai paprastai būna akivaizdūs, o jų nepastebėjimo priežastis veikiausiai yra miego trūkumas.
Taip, tikriausiai taip ir buvo.
Nesivargino kraustytis kokio nors vadovėlio ar sąsiuvinio - bala nematė, juk ji jau didelė penktakursė, per tokį laiką ir pati galėjo sukurpti kokį nors mokomąjį veikalą.
Patogiai įsitaisiusi ant pagalvės, nugara bei galvą atremdama į sieną ir kojas pastatydama maždaug devyniasdešimties laipsnių kampu, tyliai atsiduso ir sutelkė žvilgsnį į profesorę. Ši pasirodė visai miela, o ir pamokos tema įdomi. Na, gal pats burtažodis nuskambėjo kiek sudėtingai, bet tai buvo ne profesorės bėda. Tikslus planetos dydis taip pat kėlė klausimų, tad nusprendė verčiau kiek palaukti, stebėti kitus mokinius ir kol kas apsimesti, kad intensyviai mąsto apie savo naują asmeninį pasaulėlį.

[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]

[Irish wolfhound]

Klastuolė sėlino Hogvartso koridoriais slėpdamasi nuo saulės. Tačiau jai ne itin pavyko. Saulės spinduliai skverbėsi pro langus ir vis lyžteldavo Mori skruostą. Lyg taikydamiesi apakinti ar nudeginti ir taip jautrią merginos odą.Tai erzino Kirą, kuri markstydamasi bandė nusigauti iki astronomijos pamokos, o ši, vyko kitame pilies gale, negu buvo tamsiaplaukė. Šiaip ne taip, Kira pasiekė astronomijos kabinetą ir kaip visad klestelėjo paskutiname suole, kuris kaip tik buvo šešėlyje ir bent jau kol kas joks saulės spindulys neketino jo paliesti.
Atvirkščiai negu kiti hogiečiai ji visad, per visas pamokas, sėdėdavo toje pačioje vietoje, paskutiniame suole, toliau nuo langų. Na, išskyrus tas dienas kuomet lydavo. Jei užsilikdavo koks laisvas suolas arčiau lango Mori nedvejodama jį užimdavo. Kas jau kas, bet lietus merginai buvo geriausias gamtos reiškinys. Ji klausydavosi, kaip stambūs lietaus lašai bando prasiskverbti pro pilies langus. Lašai vis daužydavosi į stiklą sukeldami monotonišką, raminantį garsą. Galų gale netekęs kantrybės lietus aprimdavo ir įsivyraudavo visiška tyla.
Suskambo varpas pranešdamas apie dar vieną pamoką. Tas garsai, varpo dūžiai, buvo iki gyvo kaulo įgrisę. Jie nekėlė jokių emocijų, tik ilgą atodūsį, kurį nuslopina nebent profesorių žodžiai. Nuobodus ir atsibodęs garsas...
Išklausiusi profesorės monologo Kira kelis kart mintyse pasikartojo burtažodį ir sugniaužė savo burtų lazdelę. Mori žvilgsnis šokinėjo nuo vieno stalo prie kito, niekas dar nebuvo pradėjęs burti. Tad ši ramiai atsisėdo į suolą ir mintyse pradėjo kurtis savo planetą.
Įsivaizdavo jaukų kalnų namelį su didele terasa. Kurioje kas be ko, stovi nedidelis staliukas ir keli supami krėslai, pilni paduškėlių ir pledų. Ant staliuko - dideli puodeliai kakavos ir kelios geros knygos apie burtininkus ir jų nuotykius. Visai čia pat stovi keli vazonai pilni žydinčių gėlių smulkiais žiedais, gardžiai kvepiančių ir linkstančių nuo vėjo ir smulkių lietaus lašų. Taip, lietus, nesmarkus tačiau gaivinantis... Šalia medinio kalnų namelio driekiasi žalia pieva. Ne ta pilkšvai žalia, purvina, kurią galima išvysti vos nutirpus sniegui. Vešli žolė, kuri kutena padus ir sukelia šypseną...


[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]

[Melisa Arin]

Amžinai apsimesti dirbančia negalės, tą šviesiaplaukė spėjo suprasti po poros minučių kiurksojimo ir spoksojimo į baltą batų raištelį. Mergina kiek pasikuitė kuprinėje ir netrukus ištraukė iš jos tamsiai mėlyną bloknotą bei žiobarišką rašiklį. Iš pradžių įsisteibeilijo į lentą, stengdamasi įsiminti burtažodį, kad galėtų teisingai jį nusirašyti. Pasistengė net rašyti didesnėmis raidėmis, jog vėliau tikrai aiškiai perskaitytų ir ištartų. Varnanagė vertė kitą lapą ruošdamasi nusipiešti kokį nors būsimos planetos maketą, bet suprato, kad tai veikiausiai nepadės ir didžiąją pamokos dalį ji sugaiš tiesiog mėgindama bent pakenčiamai pakeverzoti kažką panašaus į namą ar pievą. O kur dar gyvūnai! Melisa atsiduso ir vėl atsirėmė į sieną. Užsimerkė. Stengėsi aiškiai įsivaizduoti maždaug sprindžio ilgio spindulį turintį žydrą rutulį su žvaigždžių formos sidabrinės spalvos salomis. Kiekvienoje jų matė po pievą su nepavojingomis mėlynomis gėlėmis ir linksmai lakstančiomis lapėmis. Blondinė nusprendė, kad melsvoji dalis galėtų būti koks nors skystis su geltonomis žuvimis, bet gravitacijos veikimas jai buvo neaiškus. Juk žiobarišką mokyklą paliko per anksti, o joje kursas apie tai tikriausiai buvo. Kai prisiminė, kad reikės ir pastato, didžiausioje iš žvaigždės formų salų netrukus atsirado milžiniškas šokoladinį keksiuką primenantis statinys. Melisai jis priminė tą meduolinį namą iš pasakos; mergina šyptelėjo ir naujojo pastato vidų įsivaizdavo kaip keksiukų kepyklą. Dar pridėjo paukščių ir kačių - žinojo, kad šie jos saldumynų karalystės nesuvalgys. Na, paukščiams gal ir įtarė šiokį tokį pavojų, bet tai jau buvo jų problema.
- Partumcreo, - tvirtai tarė atsimerkdama ir burtų lazdele bakstelėdama į tuščią orą prieš save.
Iš lazdelės galo išsirutuliojo neaiškios formos žydras debesėlis su ant šono parvirtusiu ir keistai skystu keksiuku. Žvaigždutės labiau priminė trapecijas; varnanagė dar vylėsi, kad galbūt planetai reikia šiek tiek laiko, kad įgautų formą, bet nieko nenutiko - tik garus primenantis šokoladinis glajus lašėjo žemyn, kabineto grindų taip ir nepasiekdamas. Melisa sukikeno ir rankos mostu greitai išsklaidė keistąjį debesį, pasiryžusi mėginti dar kartą.


[[1 taškas už ilgą ir įdomų post'ą]]

[Mila Rozan]

 Mila sėdėjo atsirėmusi į raudoną pagalvėlę ir stengėsi susikaupti ir atidžiai išklausyti profesorės žodžius, bet mergaitė vis svajojo apie kitus dalykus kurie trukdė susikaupti.Na gerai susikaupk pagaliau! subarė save mergaitė. Sukurti planetą...Kokia ji galėtų būti? Gal imti pilną gėlių lauką? Ak,Mila, ar tu iš viso sugebėsi kažką padaryti su lazdele? Mergaitė dar ilgai stengėsi sugalvoti kažką kas jei pavyktų. Kartais jos mintys nukrypdavo ir ji užsimiršdavo apie ką turįs galvoti. Mila tai žiūrėdavo į mokytoją tai į lentą lyg tikėdamasi, kad kažkas už ją viską padarys. Ji išsitraukė iš kuprinės lapelių šūsnį ir seną plunksną kuri jai tarnauja ne pirmi metai žiobariškame gyvenime.Na ką? Ką moku tą tikrai moku-rašyti. Gerai reikia sugalvoti kokios planetos trokštu ir aprašyti jos išvaizdą taip bus lengviau. Taip...Tikrai lengviau... Mila pradėjo kaip užburta greitai rašyti savo planetos išvaizdą. Kartais atsisukdavo į bendraklasius pažiūrėti ką jie veikia. Ar galvoja? Ar jau taria burtažodį? Mergaitės plunksna tik greitai šlamėjo per klasės patalpą, o ji tik kartais sustodavo rašyti ir imdavo galvoti ko dar trūksta jos planetai

[Nora Kühnemund]

Ilgaplaukė įlėkė į klasę pasišokinėdama. Įlėkė - ir nustebusi sustojo tarpduryje. Nors paprastą mokyklą lankė palyginus neilgai, vos keletą mėnesių, tačiau jau žinojo, kad klasėje įprasta yra matyti eilėmis sustatytus suolus bei kėdes, o pats kabinetas yra šviesus, pastelinės spalvos. Taigi to paties tikėjosi ir šičia. Nors, atvirai pasakius, net neturėjo supratimo, kas yra ta astronomija, tai ir jos lūkesčiai buvo iki galo neapibrėžti. Tačiau tikrai nesitikėjo pamatyti to, ką išvydo. Gal dėl to kurį laiką stovėjo tiesiog it mietą prarijusi. Tik po kelių akimirkų, pajutusi kažkokio mokinio, kuris, matyt, norėjo įeiti į klasę, stumtelėjimą, nusipurtė ir žengė vidun į tą nepaprastai gražią erdvę. Strykaliodama pripuolė prie vienos pagalvėlės kažkur klasės viduryje, arti profesorės stalo, gana garsiai į ją klestelėjo. Atsisėdo turkiškai, pridengdama kojas sijonu ir iš susižavėjimo išsiplėtusiomis akimis įsistebeilijo į tą nepaprasto grožio būtybę, kuri, regi, turėjo būti jų mokytoja.
 Nora mėgo viska, kas buvo gražu. Pradedant gamta ir drugeliais, baigiant, be abejo, žmonėmis. Mėgo į juos tiesiog žiūrėti, grožėtis, nė neslėpdavo ją apėmusios savotiškos euforijos. Taigi ir dabar tiesiog žiūrėjo į mokytoją; nors šioji dar net nespėjo nieko pasakyti, tačiau mažoji jau pajautė jai savitą simpatiją, kurią, tarp kitko, jautė beveik visiems.
Tačiau netrukus dešimtmetės kaktoje įsirėžė gilios raukšlytės. Neturėjo supratimo nei ką reiškia žodis planeta, nei kas ta gravi.. gravi.. gravi-kažkas, net neįsidėmėjo pirmąsyk girdimo žodžio. Kas tos kometos? Supraskite, ji net nebaigė pirmos klasės. Iš kur ji turėtų tokius dalykus žinoti? Išplėstomis, tačiau jau nebe iš susižavėjimo, o veikiau iš baimės, akimis dairėsi aplinkui, visas kraujas iš rausvų putlių skruostų nutekėjo kažkur kitur. Atrodė, jokiam kitam vaikui šie žodžiai nekėlė diskomforto, kai kurie jau pradėjo daryti darbą. Norai irgi norėtųsi, tačiau kaip? Pajuto, kaip kažkur gerklėje pradeda kauptis seilės ir augu gumulas, kuris grąsino peraugti į ašaras, kurių ji tikrai netroško.
Suvokė, kad negali taip sėdėti visą pamoką ir nieko neveikti, reikėtų pasiteirauti. Tačiau buvo tikra, kad kiti vaikai ją išjuoks, pašieps jos neišmanymą. Nors buvo gana drąsi, vis dėlto nenorėjo, kad mokiniai susidarytų blogą nuomonę apie ją. Nuvijusi blogas mintis, vėl susigrąžinusi plačią šypseną, atsikėlė iš savo vietos ir ant pirštų galų nutipeno prie mokytojos. Jautėsi keistai stovėdama prieš ją, ne itin norėjosi prašyti pagalbos. Truputį pasimuisčiusi vis dėlto išspaudė dar vieną šypseną ir tyliai, kad niekas neišgirstų, kreipėsi į profesorę.
 - Mokytoja, galite paaiškinti, kas tos planetos ir gravi, gravi, ee, ir tie kiti dalykai, - mindžikuodama vietoje paprašė. – Aš beveik nesimokiau mokykloje ir nežinau tokių dalykų, - nudelbė mėlynas akis į grindis.


[[1.5 taško už ilgą ir įdomų post'ą]]

[Kamique Lehmann]

     Pirmakursė žiūrėjo į citatą kuri buvo jos mamos padovanotoje knygoje.

Gyventi reikia tvarkingai. Privalai mokėti susikaupti. Jeigu asmeninis gyvenimas tave verčia nuolat blaškytis – negali tikėtis, kad ką nors padarysi labai gerai. Tavo vidinė energija turi būti sutelkta į tikslą. Jei gyveni tiesiog padrikai, negali to padaryti.

     Po kiek laiko mergaitė prisiminė, jog kurti reikia savo įsivaizduojama planeta, tad pagalvojo apie savo svajonę. Kamilės svajonė buvo likti amžinai Hogvartse tad ir kurs planetą kurioje bus Hogvartso pilis, prie tos pilies bus ežeras su tiltu. Aplink ją skraido paukščiai, laksto laukiniai žvėreliai, miega prie įėjimo jos mėgstamiausias šunelis vardu Maklaudas. Kamilei patinka labiau naktis negu diena, tad ji nusprendė, kad planetoje visada bus graži, giedra, gaivi naktis su žvaigždėmis ir šiaures pašvaiste. Daugiau pirmakursė savo planetoje nenorėjo nieko.
     Pirmakursė mintyse ištarė burtažodį Partumcreo, tada padėjusi ant suolo burtų lazdelę ištarė garsiai:
    - Partumcreo,  - dar kartą ištarė garsiai prieš bandydama kurti savąją planetą. - Na ką reik atsistoti ir pabandyti  kurti, - sakė mintyse Kamilė. Pirmakursė paėmė burtų lazdelę mintyse bandė įsivaizduoti savo sukurtą planetą, ir ištarė:
    - Partumcreo,  - garsiai ištarė, bet jei nepavyko. - Gal reikia labiau įsivaizduoti, - mintyse sau sakė ir pabandė dar karta.
    - Partumcreo,  - garsiai ir tvirtai ištarė. Pirmakursei perbėgo keli širpuliukai. Ir prieš ją atsidūrė apskritos formos planeta kurioje buvo aiškiai matyti jos mintyse įsivaizduotas vaizdas. Mergaitė jautiesi tokia laiminga, kad iš to džiaugsmo ji šaukė:
    - Profesore, profesore, ateikite greičiau man pavyko, - Kamilė šaukė. Tuo pačiu metu galvojo ar mokytoja išgirdo ir ar ji ateis pažiūrėti?

[[0.5 taško už ilgą post'ą]]

[Klarė Konė Karter]

Įkvėpdama oro, kuris šiandien kvėpėjo labai pažįstamai ir vertė jaustis kaip namie, Klarė net neatkreipdama dėmesio į šaltinį suprato - levandos. Smulkiažiedės gėlytės augo mamos darželyje, kaime.
Mano planeta kvepės... Sau ištarė žaliaakė, įsivaizduodama didelį baltų jazminų krūmą bei nuostabų jų kvapą, tarsi vasaros pradžioje, kai oras tik šyla.
Nustelbta kvapų idėjos grifė leido vaizduotei reikštis toliau. Mintyse kilo planetos vaizdas. Nedidelis, nuo rugiagėlių dangaus mėlynumo kamuolėlis. Su kvepiančiomis sniego baltumo pakalnutėmis vietoj medžių, karališkai violetinės alyvos, vietoj krūmelių, kvepiančios dangumi. Mergaitės galva vaizduotei įsibegėjus net svaigo. Dideli jazmino žiedai ilgaplaukės impulsuose virto pastatais, o takeliai nuostabiomis magnolijomis. Klarės mintyse dūzgė bitutės, plasnojo įvairiaspalviai drugiai, paukšteliai čiulbėjo, vakarines simfonijas kūrė svirpliai.
Išsiblaškiusiai antrakursei prireikė kelių minučių, kol ši susivokė, jog vien įsivaizduoti nepakaks. Kepšteldama ranka sau per kaktą, Klarė tarsi norėjo išsitraukti uniformos apsiausto kišenėje esančią lazdelę. Dvylikametė pamiršo, jog šiandien nevilkėjo pamokoje neprivalomų drabužių. Aukštaūgę puošė laisvos džinsinės kelnės aukštu liemeniu, bei trumpas rožinis megztukas. Ilgus kaštoninius plaukus buvo susipynusi į išsidraikiusią kasą, galvą juosė hipiška juostelė. Lazdelė slėpėsi kaštonplaukės kuprinytėje. Iškrapščiusi lazdelę iš įvairiais daikteliais užgrūstos kuprinės mergaitė ėmėsi burti:
- Partumcreo - ištarė antrakursė, įsivaizduotama dangiško mėlio planetą, tačiau absoliučiai nieko neįvyko.
Mergaitė kelis sykius įkvėpė levandomis persmelkto oro ir trokšo planetos dar karščiau, įsivaizduodama kiekvieną žiedelį.
- Partumcreo. - Ant žemės pabirus pavieniams žiedlapiams Karter supykusi atsiklaupė ant kelių. Pirmame kurse viskas buvo lengviau.. , nusivylimas mergaitės akyse sužvilgo ašaromis, tačiau grifė nebuvo iš kelmo spirta. Ji sugebės viską atlikti pati ir niekas jos neperkalbės.
Klarė panorėjo iš visų jėgų, sukaupė visatos dėmesį į rugiagėlių kamuolėlį, turintį išdygti priešais.
- Partumcreo. - Priešais žaliaakę išdygo kamuolėlis, koks jau čia kamuolėlis, pusės metro skersmens apvalus žiedlapių darinys. Susikibęs iš stiebų ir lapų, pasidengęs nuostabiai mėlynomis rugiagėlėmis.
Ištįselė grifė kelis kartus šoktelėjo į orą, suspausdama rankas prie veido, kad neimtų garsiai krykštauti. Ji dar net neįpusėjo, pavyko tik sukurti planetos pagrindą, tačiau saulėta diena ir gėlių žiedai kėlė rusvaplaukės lūpų kampučius aukštyn, priversdama rausvuose mergaitės skruostuose įsispausti duobutes.

[[1.5 taško už ilgesnį ir įdomų post'ą]]