0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Irish wolfhound

Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Atsimerkusi, pro savo ilgas juodas blakstienas, antrakursė išvydo tamsų siluetą, kuris visas skendėjo tirštame rūke. Siluetas tikrai atrodė kraupiai sulysusi susilenkusi būtybė slinko link Mori skleisdama keistą garsą.
Kiros rankos pradėjo drebėti, ji spaudė lazdelę, kuri atrodo tuoj sutrupės į mažyčius gabalėlius ir ji liks visiškai bejėgė. Klastuolė sunkiai rijo seiles. Jos gerklėje susidarė gumulas, kuris trukdė klykti. Antrakursė manė, jog jai pasisekė, kai ištraukė Baubo statulėlę, bet akivaizdžiai klydo. Nes padaras, kuris taip grėsmingai artinosi tikrai neatrodė gerai nusiteikęs. Priešingai, buvo įsiutęs, kad kažkas jį pažadino. Staiga tamsiaplaukės lazdelė iškrito iš jos prakaituotų rankų ir atsitrenkė į akmenines apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto grindis. Padaras jau buvo prie pat jos, Mori galėjo užuosti jo smarvę. Tad ši greitai pakėlė prie kojų gulėjusią lazdelę ir nutaikiusi Baubui į krūtinę sušuko:
 - Tarantallegra ,- Rimtai? Nieko geresnio sugalvoti negalėjai?
Klastuolė besiginčydama su savimi ir niekaip nesuprasdama kodėl panaudojo būtent šiuos kerus suprato, jog jie Baubo nepaveikė. Matyt bus ne taip ištarusi burtažodį arba tiesiog, ji klaiki burtininkė.
Gerai... mąstyk, mąstyk... Kira norėjo atsisėsti ant kietų grindų užsidengti veidą rankomis ir užsimerkti. Šiaip ar taip, čia pamoka, nieko blogo jai negali atsitikti. Gal kai ji atsimerks padaras bus dingęs? Būdama mažytė, ji visad taip pabėgdavo nuo blogų dalykų, tiesiog jų nematydavo. Gal tai tik dar vienas baisus košmaras? Jai tereikia užsimerkti...
Baubas niekur nedingo, jis stovėjo prieš antrakursę apsuptas paslaptingų dūmų. Tas pats kraupus juodas siluetas, lyg iš kokio žiobarų neskoningo suabo filmo. Mori buvo apėmęs keistas jausmas, jai nebuvo svarbu ką tas padaras gali Kirai padaryti. Ji tik pakreipusi savo tamsią galvą jį tyrinėjo, tačiau nieko naujo nematė. Lėtai pakėlusi burtų lazdelę ir jau visiškai aprimusi tarė:
 - Orbis, - net pati nežinojo iš kur žino šį burtą. Baubas pradėjo suktis dideliu greičiu it viesulas, kol galų gale pradingo žemėje. Grįžo ten, kur jam ir vieta.
Mori numetė lazdelę ir įsistebeilijo į tą vietą, kur kątik buvo Baubas. Bukai spoksojo, lyg galvodama, jog tai dar nepabaiga, jog jis išlįs ir vėl atsistos prieš ją.
Nors antrakursė ne pirmą kartą kovojo jai niekad kovos nepatikdavo. Aišku, smagu nugalėti priešininką, tuomet didžiuojiesi savimi. Tačiau po kovos, adrenalinui atslūgus, ji jausdavosi tokia išsekusi tiek emociškai tiek fiziškai. Matyt, niekad nepriras prie dvikovų.
Perbraukusi pirštais sulipusius plaukus, lėtai pasilenkė ir pasiėmė nukritusią lazdelę. Jau norėjo keltis, bet apsisuko galva, tad taip ir liko sėdėti vidury kabineto bukai spoksodama į besikaunančius mokinius...

---
Papildomas taškas už įdomų postą. /Starkas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Starkas Erikas Ramsay »

*

Neprisijungęs Kaspijanas Blekmitas

  • III kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Kai gali tapti kate, pasaulis pasidaro nebeįdomus.
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
- Accio dėžutę- paslapčia sušnibždėjo Kasparas ir medinė, paprasta dėžutė atskrido jam į rankas. Stebėjęs antrakursės pasirodymą Kasparas tuoj pat suprato ką daryti. atidarė dėžutę, o ten:
- O siaube, ir už ką man šitaip!- pagalvojo Kasparas, nes viduje buvo aitvaro statulėlė.
- Aitvarų neveikia jokie kerai, nors jie degančios būtybės vandens jie nebijo. Mastyk... mastyk, ką daryti? Teks imtis šešėlinių kerų. Kai tik padidino aitvarą jis ėmė kyboti penkios pėdos nuo Kasparo, bet Kasparas neišsigando. Žinojo, kad profesorius jau numano, ką Kasparas darys , tad Kasparas nebelaukė ir pradėjo garsiai sušukęs:
- hominem umbra! - ir Kasparas virto šešėliu. Kilo nuostaba iš kur pirmakursis žino tokius kerus, bet profesorius tik šypsojosi. Kasparas nuvilnijo prie aitvaro( kuris nesuprato kas čia atsitiko) ir ir greitai ištarė:
- pila umbra. - aitvaras ėmė plėsti, ir pavirto šešėliu. O Kasparui ištarus:
- lumos šešėlis iškart išnyko. Kasparas vėl pavirtęs žmogumi susirietė iš skausmo:
- Per ilgai... Negalima tiek būti šešėlinio pavidalo, ką gi tikiuosi dar nepervėlu...- Atsiprašęs Profesoriaus, susirietęs iš skausmo ir lydimas visų akių Kasparas išskubėjo iš klasės.

---
Pirmakursis tikrai negali mokėti tokių kerų, trūksta logikos, kurios visą laiką prašau. Mokytojo pastabų ignoruoti negalima. /Starkas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Starkas Erikas Ramsay »
Laikas praleistas su katėmis niekuomet nėra iššvaistytas.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Išgirdusi užduotį mergaitė abejojo savo galimybėmis. Tikra pabaisa vidury Hogvartso kabineto? Mintys neramino šiaip jau dažniausiai gana normalia saviverte pasižymėjusią Klarę. Pralaukusi kol dauguma mokinių subėgo į kabineto priekį ir nusičiupo tamsias nepermatomas dėželes, žaliaakė neskubėdama šlepseno tarpu tarp suolų ir ištiesusi ranką tarp kitų besimakaluojančių, pagriebė pirmą pasitaikiusią dėžutę, juk vistiek būtybės negalėjai permatyti. Tokia tamsos paskirtis.
Eidama pro sustumtus suolus Karter stebėjo, kaip pirmųjų dėžutes atvėrusių mokinių delnuose atsiranda mažytės pabaisos. Atsirėmusi į paskutinį suolą, garsiai išpūtė orą, bandydama nuteikti save prieš laukiančią užduotį.
Šiek tiek drebančiomis rankomis atidarė dėželę, ištraukdama mažą figūrėlę plaukuoto didelio į žmogų panašaus Klarė jį atpažino. Tai buvo Plaukuotasis Žmogus, mitinė Šiaurės Amerikos indėnų pabaisa valganti žmones. Žaliaakė bandė prisiminti visą legendą. Ši pabaisa nešiojasi drobinį maišą, į kurį kiša žmones.... Pasinaudodamas magija jis suviliodavo, surišdavo, sudraskydavo, o galiausiai ir suėsdavo.... Ją reikia apgauti tris kartus, tada ji paleidžia auką, tokia auksinė taisyklė....
Klarė buvo pasirengusi susikauti su baisiu plaukąžmogiu. Bakstelėjusi lazdele į sumažintą pabaisą jau pastatė kojas plačiau, jei tektų sprukti nesusidorojus.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Kas gi, velniai rautų, nusprendė, kas tokie turime būti? Argi ne vienas iš žmogaus dovanų yra laisva valia? Kodėl tada turiu būti tokia? Kodėl negaliu būti paprasta mergina, dėl nieko nesukanti galvos? Kodėl turėjau patekti į tokią situaciją??? Emilijanos galvoje, kaip visada, buvo pilna filosofijų, kurias gvildenti ji (vėlgi kaip visada) pasirinko patį netinkamiausią laiką. Kad ir kaip buvo įdomu apmąstyti egzistensinius klausimus, galiausiai teko grįžti į realybę, tiksliau - į Apsigynimo nuo juodosios magijos klasę ir pradėti rimtai dirti pamokoje.
Žalios akys tarsi mažyčiai smaragdai gyvai spindėjo Emilijanos veide. Atrodė, turėtų laukti itin smagi praktinė užduotis. Gal reikės aprašyti viską, ką žinai apie kažkokią mitinę būtybę? Tada merginai būtų pats tas. Apie Sirenas galėtų pilti ir pilti, kad tik duotų kas popieriaus. Klausydama mokinių atsakymų šviesiaplaukė vos galėjo nusėdėti vietoje.
Profesorius kurį laiką postringavo apie skirtumą tarp mitinio žvėries ir būtybės. Po teisybei, Emi nelabai klausėsi, dzin jai buvo ant to skirtumo. Tiesiog manė, jog gana lengvai atskirs žvėrį nuo kažko kito, kitaip tariant, nuo savęs. Kas pasiginčys, jos nežemiškai išblyškusi mergina yra žmogiškos kilmės? Tikrai ne. Ji Sirena. Pusiau. Nes dar šio to negali, ką sugeba tikros Sirenos.
Visgi mokytojo užduota praktinė užduotis gerokai skyrėsi nuo tos, kurios tikėjosi Emi. Jis rimtai ar tik juokauja?? Negi tikrai tikisi, jog lyg niekur nieko imsime ir kausimės su pavojingiausiomis būtybėmis? Juk ir iš mūsų, ir iš klasės liks tik šlapia vieta. Deja, su mokytojo sprendimu nepasiginčysi (nors liežuvis sunkiai vertėsi šviesiaplaukį gražuolį vadinti mokytoju; tai skambėjo pernelyg kasdieniškai), tad teko daryti kas liepta.
Greitai nužingsniavusi į klasės priekį Emilijana čiupo dėžutę ir atidariusi ją pakratė. Iškrito baltaplaukės žaliaakės moters perlų baltumo ir skaistumo oda figūrėlė. Sirenos. Emi širdis nukrito į kulnus. Drebanti ranka kilstelėjo lazdelę ir palietė figūrą. Teks kovoti pieš save. Pusiau save.

---
Papildomas taškas už įdomų postą. /Starkas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Starkas Erikas Ramsay »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
 Su šiokia tokia baime Claudie paėmė dėžutę su statulėle. Ji nė kiek nekreipė dėmesio į tai, kad neatsakė teisingai. Paaiškinimas, kad mitinės būtybės yra nemirtingos ir kuo skiriasi nuo magiškų gyvūnų nepadės kovoje. Nors... Jei jos nemirtingos, turbūt teks bandyt sustabdyti. Su pasitikėjimu ir mintimi, kad nieks neleis jos čia nužudyti, šiek tiek drebančia ranka atvėrė dėžutę. Ir tada paaiškėjo, kas bus šios dienos pagrindinis priešas. Pamačius jį jau norėjo spiegti, bet suprato, kad galėjo pasitaikyti baisesnė ir pavojingesnė būtybė. Atsargiai padėjusi dėžutę šiek tiek atokiau ant suolo pastatė gan didelę statulėlę. Tas milžiniškas šuo bus daug didesnis nei statulėlė. Ruoškis. Ji jau norėjo paliesti jį lazdele, bet kai ką prisiminė. Reikėjo prisiminti apie šią būtybę daugiau, kad būtų lengviau suprasti kaip jį nugalėti. Garmas. Panašus į Cerberį, tik turi keturias akis. Skandinavų mitologija. Saugoja požeminį pasaulį ir mirusiųsjų karalystę. Tikrai nelengva užduotis man pasitaikė. Jis nuolat mane stebės. Šiek tiek pagalvojusi apie strategiją (lygiai pusę minutės) nusprendė, kad galvoti užteks ir reikia pradėti veikti. Priminusi sau, kad profesorius yra čia ir niekas neleis jai numirti Hogvartse, šiek tiek atsitraukė. Lazdele palietusi statulą manė, kad niekas nevyksta. Jau norėjo pabandyti dar kartą, bet Garmo statulėlė ėmė plėstis. Išaugusi iki gal dviejų metrų aukščio ir gal trijų pločio atgijo.
 Mokinei ėmė drebėti kojos. Prieš ją stovėjo milžiniško dydžio šuo. Tik jis turėjo keturias akis. Visa šiek tiek drebėdama žvelgė į šunį su pagarbia baime. Na, turbūt teks pradėti. Bet ši mitologinė būtybė pradėjo pirma. Patogiau atistojęs Garmas lėtai žengė prie mergaitės. Lėtai judindamas kojas jis pabrėžė kiekvieną savo žingsnį ir priminė, kad yra gerokai didesnis ir stipresnis už Clau. Supratusi, kad niekur toli nenubės, o ir kovoti teks, antrakursė žengė nedidelį žingsniuką atgal. Stipriai suspaudėi lazdelę it didžiausią turtą (šiuo metu ji ir buvo svarbiausias daiktas) ir ją šiek tiek pakėlė. Supratusi, kad teks panaudoti pirmąjį burtą ėmė naršyti visas galvos kerteles mėgindama rasti tinkamą burtažodį. Nors dar nebuvo apsisprendusi kokį pasirinkti, bet suprato, kad laiko nebėra. Tai nebuvo gyvūnas, negalėjo jo paversti stkline. Ir kitaip nors būtų sunku atkreipti jo dėmesį, nes jis turi net keturias akis. Galų gale pasgirdo burdažodis:
 -Stupefy!- Claudie jį beveik išrėkė.
 Nežinia kodėl pasirinko būtent šį burtažodį, bet jis nesuveikė. Kerai jau norėjo kirsti Garmo krūtinę, bet lyg nematomas skydas atsimušė nuo jo ir atskriejo pačiai mažąjai burtininkei. Ne, ji nesustingo, kerų poveikis atsimušus nebuvo toks stiprus, bet neišlaikiusi pusiausvyros ar dėl pačios paleistų kerų ji nugriuvo ant nugaros. Stengiantis atsikelti pasigirdo lyg čiaudėjimas. Grifė pažvelgė į priešininko snukį. Matėsi, kad jis juokiasi.
 Nors ir prarado šiek tiek jėgų, bet buvo kupina ryžto. Leido emocijoms užvaldyti kūną, nes jame tebuvo tik pyktis ir ryžtas atlikti užduotį. Garme tamsiaplaukė nematė nieko gero, tik neišpasakytą blogį ir norą nugalėti. Šiandien kažkam baigsis blogai. Ir man atrodo, kad žinau kam. Jis pats prisiprašė. Metusi paniekinamą žvilgsnį į šunį, pasiruošė kitam burtui.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
Prieš Klarės akis išdygo tikras milžinas. oho... Ilgakasė užvertė savo kaštono spalvos plaukais dengtą galvą aukštyn ir nuvelgė priešais ją esančią pabaisą. Gauruotis dar apie minutę stovėjo sustingęs, matyt, kad profesoriaus buvo taip užburtas. Per staigiai, nespėjus pasiruošti, užpultas mokinys irgi nebūtų labai geras ženklas. Padaras buvo bent du kartus aukštesnis už išstypelę antrakursę ir beveik rėmė galvą į ir taip labai aukštas Hogvartso kabineto lubas. Pusę pabaisos veido užemė dideli ir smailūs dantys, kurie taip ir taikėsi perplėšti ką nors pusiau. Juodos akys žibėjo, tarsi sagutės, nederėdamos prie grėsmingų ilčių. Gyvio kojos buvo tarsi karvės, su tikromis kanopomis, todėl mergaitė suprato, jei reikės bėgti, teks tai daryti labai greitai.
Ir štai didysis gaurius atgijo ir prašneko:
- Mergaite, aš tave suėsiu. - Jo siaubingas balsas skambėjo per kabinetą, tarsi aidas iš pačio pragaro. Ir žaliaakė net nejautė, kaip žengė žingsnį atgal, drebančiomis kojomis, kurios tarsi nelygiai stovėjo ant lygių kabineto grindų. Klarė galvojo, kaip išsisukti, ir turėjo tai padaryti greitai.
- Neliesk manęs, aš nuodinga ir kieta, nusiskelsi dantis. - Su pabaisa kalbėjosi dvylikametė nežinodama kur nuves jos planas. Staiga Karter suprato ką ji turi daryti. - Leisiu tau mane suvalgyti, jei sugebėsi nukąsti man ranką.
Kol Plaukuotas Žmogus galvojo, Klarė išsitraukė iš kišenės nuo žiemos speigų užsilikusią pirštinę, ir užsimovė ant rankos.
- Duro... - tyliai bet ryžtingai sušnabždėjo ir pajutusi, kad nebegali pajudinti rankos, suprato, jog jos planas išdegs.
Mergaitė atkišo ranką gauruotai žmogystai ir leido kąsti. Pabaisa prisiartinusi griebė Klarę ir iškėlęs du metrus į viršų dantis suleido į pirštiniuotus spąstus. Kai dantys įsirėmė į akmeninę grifės ranką, tarsi patranka sprogo. Garsas triuškino visų aplinkinių ausis ir pabaisa sukliko. Gaurius paleido grifiukę iš rankų ir ši, vos spėdama susilaikyti, kad nenukristų galva žemyn, skaudžiai tėškėsi ant žemės. Pabaisa ėmė vytis mergaitę, kuri vos spėjo pasitraukti po kabineto priekyje sustumtais suolais. Dideliam kailiniuočiui buvo beviltiška palįsti po stalu, kaip mergiotei, tai šis ėmė kelti stalus į viršų, kaip pūkėlius ir žvalgėsi, po kuriuo gi slėpėsi apgavikė dvylikametė.
Klarė tuo metu atvertė pirštinę ir nusviedė ją bet kur po suolais, kad netrukdytų. Jausdama, kad suolas viršum jos kyla, žaliaakė ėmė klykti, šliauždama iš paskutiniųjų, kad nebūtų prigauta. Tačiau pabaisą kėlė suolą po suolo, sėdamas paniką jaunosios grifiukės galvoje. Kaštonplaukė beviltiškai suko mintis, kaip išsisukti toliau, juk apgavo pabaisą tik kartelį, tai reiškė, kod žmogėdra ją suris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Klarė Konė Karter »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
 Mitologija nebuvo Jasminos stiprioji pusė. Apie ją nelabai daug išmanė, tiksliau neišmanė beveik nieko. Būtent dėl šios priežasties pamokos teorija jai nepatiko. Kažką suniurnėjusi, kad negaus taškų atidžiai išklausė praktikos. Šito ji tai nesitikėjo. Mintis, kad tikra mitinė būtybė ne tik bus Hogvartse, bet ir reikės su ja kautis buvo gan keista. Nežinia ar klastuolė bijojo, ar džiaugėsi, nes veide atsispindėjo šiek tiek šelmiška šypsenėlė kuri galėjo reikšti skirtingus dalykus. Laiminga, kad užduoti bus įdomi, bet kartu ir su baime, nes yra dar tik pirmakursė ir nemoka daug kerų gan išdidžiai atsistojo, nes toks jau jos charakteris. Gan lėtai, nedideliais žingsniukais nuėjo link pirmojo suolo su dėžutėmis. Atsargiai paėmusi vieną iš esančių medinių dėžučių, nusinešė ją ant savo suolo, kur sėdėjo viena. Su nekantrumu atidarė dėžutę ir išvydo kažkokią statulėlę, kuri nelabai jai priminė kokią nors mitinę būtybę. Tai nebuvo keista, nes ji jomis nesidomėjo. Gal ir būtų pažinusi, jei ne jos neišmanybas. Beje, statulėlėje nelabai atsispindėjo mitinės būtybės bruožai, o tai galėjo suklaidinti. Kai pamatysiu prieš save esantį kažkokį padarą, tai turbūt suprasiu su kuo turiu reikalą.
 Šiek tiek neatsakingai ji pastatė statulėlę tiesiai ir giliai įkvėpusi palietė lazdele. Netrukus ji pradėjo keistis ir didėti. Negali būti... Negi čia?.. taip, tai buvo viena iš keisčiausių mitinių būtybių- Sfinksas. Gulintis siluetas rodos pasirąžė ir atsistojo. Prieš klastuolę stovėjo liūtas su žmogaus galva, tas, kuris gauna gyvybę. Mokinė nesitikėjo šitokio padaro. Nugalėti sfinksą nebuvo lengva užduotis.
 -Taigi taigi. Ką čia turim? Ogi raganiukę. Vis tiek taisyklės lieka tos pačios,-Sfinksas pradėjo kalbėti mergaitės mintyse.
 -Negi tu?..- mokinė nesuprato ir ištarė pašnibždomis klausimą.
 Rodos, kad Sfinksas supyko. Lėtais ir grakščiais žingsniais jis judėjo link pirmakursės. Vos spėjusi pamatyti, kad sesuo kaunasi su dideliu šunimi gavo atsakymą:
 -Hm... Tai negi nori, kad čia visi išgirstų tą klausimą? Tada visiems grėstų mirtis. Taktika ta pati- tavęs paklausiu, tu neatsakai ar atsakai neteisingai ir aš tave praryju. Ne veltu mane vadina tuo, kuris gauna gyvybę. Taigi pasiruošusi?- Sfinksas įkvėpė oro.
 Mokinė apsižvalgė. Tikrai nesinorėtų, kad kas nors nukentėtų iš kitų mokinių. Netgi sesuo, iš kurios ji šaipydavosi ir nelabai mėgo atrodė nekalta. Yra dvi galimybės. Arba įminsiu mįslę ir Sfinksas dings, arba turėsiu su juo susikauti. Manau, kad geresnis pirmasis variantas, nors iš tikro nežinau kaip bus. Jasmina sunkiai nurijo seilę ir apsižiūrėjo kur tiktų labiausiai bėgti, nors tai būtų labai kvaila ir neatsakinga mintis. Nuo mitinės būtybės nepabėgsi, liūtas su žmogaus galva ir stipresnis, ir greitesnis.
 -Gerai,-bandydama nepastebimai pasiimti lazdelę tarė.- Užmink mįslę.
 Sfinksas pakėlė galvą ir nusikvatojo. Tik šį kartą ne mintyse, o tikrai išleisdamas garsą, kurį turbūt visi išgirdo. Su plakančia širdimi ir nedidele baime (tai buvo labai neįprasta) mokinė banė pažvelgti kuo ramesniu veidu.
 -Na, mergyt prisiprašei. Ankstesnę mįslę jau įminė, tad turiu tau naują,- būtybė šiek tiek pakreipė galvą lyg mąstydamas ir protingomis akimis išpyškino ketureilį, kuris ir turėjo būti mįslė.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
Dawn pagavo save žiūrint į vieną tašką gana ilgą laiką, ir suprato, jog praleido didžiąją dalį teorijos. Merginai būdavo sunkiausia susikoncentruoti būtent per teoriją, nes tai būdavo (ir yra) pati nuobodžiausia pamokos dalis, tačiau antrakursė stengiasi nieko nepraleisti ir stengtis užsidirbti šiek tiek taškų savo koledžui už atsakinėjimą. Dabar tau ir vėl reikės skolintis užrašus iš draugų, kadangi tu ir vėl nesiklausei,-subarė save Dawn. Po kelių minučių iki jos atkeliavo dėžutė ir varniukė nesuprato, ką su ja daryti. Dawn apsižvalgė po klasę ir lėtai atidarė dėžutę. Dėžutėje buvo daug įvairių statulėlių, atrodo, mitinių būtybių. Mergina, nieko nelaukusi, paėmė vieną ir pakraupo, kai pamatė kaulus aptraukusia oda, giliomis akiduobėmis būtybę savo rankose. Na, toks "suvenyras" nelabai tiktų mano kambaryje. Tačiau Dawn širdis minutėlei sustojo plakti, kai pamatė dauguma įvairių būtybių prieš kitus mokinius. Su jais reiks kovoti? O kaip man jį atversti? Na, nemanau, jog kasnors išvis norėtų tai atversti...-pagalvojo Dawn žiūrėdama į bene skeletą savo rankose. Pamačiusi, jog dauguma būtent šitai ir daro, varniukė pastatė statulėlę ant žemės ir švelniai palietė lazdele statulėlę, tikėdamasi, jog jai nepavyks ir merginai nereikės su šiuo padaru kovoti, tačiau prieš merginos akis iš statulėlės išaugo šlykštus, gelsvos odos, apie 2 metrų aukščio padaras, su labai aštriais dantimis. Nuo būtybės sklido kompostų, irančių lavonų kvapas. Mergina staigiai užsidengė nosį ir tuo pat metu suvokė, jog prieš ją stovi Vendigas.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Mintyse virė įvairios idėjos. Nuo apsimetimo lėle, iki bandymų pasiversti kokiu gyviu. Žaliaakė žinojo, kad šios mintys beviltiškos. Antrakursei tokių kerų neįkąst. Tačiau amžinai slinkti ji negalėjo. Kabinetas, taip pat ir suolai, turėjo ribas.
Klarė prisiminė kerus, kuriuos mokėsi dar pirmaisiais mokslo metais.
Slėpdamasi po suolais stengėsi nutaisyti kuo įtakingesnį balsą:
- Jei mane nugalėsi lenktynėse, galėsi mane suėsti, kitaip nepasiduosiu! - Žaliaakė manė, kad balsas skambėjo visai pakenčiamai. Galima būtų abejoti, tačiau tik pažįstant grifę pakankamai artimai.
Mitinė būtybė turėjo sutikti. Tokios buvo taisyklės. Dar keli suolai atitrūko nuo beveik pabaisos nurinktos eilės. Plaukuotasis žmogus naudojosi magija. Tam jam nereikėjo nei lazdelės, nei ypatingų įgūdžių, ne taip kaip antrametei Hogvartso mokinei, padarui viskas buvo perduota prigimtimi.
- Lenktyniausim iki kito galo. Geriau jau net nesušilk, vis tiek suėsiu.
Dvylikametės galvoje nuo minčių tiesiog virė, kaip koks seno kompiuteris, nebesutalpinant informacijos tinkamu greičiu, tiesiog perkaito. Kaip aš tikiuosi, kad šitas suveiks. Turi suveikti, kitaip man šakės...
Klarė sustojo tarp suolų, tą patį padarė ir plaukažmogis. Jis buvo tikrai kraupus. Kaukšintys dantys neleido mergaitei susikaupti, adrenalinas plūdo pro šviesią odą pulsuojančiomis venomis, tarsi upė lietingą pavasarį. Sulenkta startui, aptempta juodais, nelabai bėgti patogiais, džinsais mergaitės koja net virpėjo nuo sukeltos įtampos.
- Vienas... - Kvailos stygos, išduoda nerimą, mintys trukdė susikaupti rungčiai už gyvenimą. - Du... - Susiimk, maže- Trys!
Klarė dideliais šuorais, pridėdama rankų mostus lėkė į priekį. Tačiau šalia buvusi pabaisa sukčiavo ir naudodamasi magija tiesiogine prasme skrido link finišo linijos. Jei ne dabar, tai jau niekada nutaikė lazdelę į pabaisą. Nusitaikyti buvo lengva, prisimenant plaukuoto žmogaus dydį.
- Laceus! - suriko Klarė žymiai garsiau, nei tikriausiai reikėjo, bet kaip kitaip elgsies, kai tavo gyvybė kabo ant didelės gauruotos pabaisos plauko.
Ir išties - pavyko. Pabaisos kojas apvijo stora virvė, pargriaudama siaubūną ant žemės. Ne dėl to, kad skrendant jam tų kojų labai reikėtų, tačiau netikėtumas ir minčių sutrukdymas šįkart buvo lemiami veiksniai.
Net nesustodama Klarė bėgo toliau, bėgo, ir nesustojo tol, kol nepasiekė finišo liniją atstojusio kito tarpo tarp suolų pabaigos. Atrodė, jog tuoj išvems visą pasaulį, tai ko buvo ir nebuvo suvalgiusi, širdis išsitaškys aptaškydama kabinetą, tačiau pabaisa jau šuoliavo mergaitės link. Grifė gynėsi kaip galėjo.
- Ebublio. - Lazdele bakstelėjo sau į krūtinę ir apsigaubė burbulu, kuris turėjo apginti žaliaakę nuo susivėlusios būtybės. Padarui bebandant kaip nors pasiekti mergaitę, ši kalbėjo toliau. - Mes juk susitarėm. - Veidas buvo surauktas, ne tiek iš baimės, kiek strazdanė dar nebuvo atgavusi kvapo po tokio intensyvios kovos tarp mokinių nudrengtų suolų.
Tik viena apgavystė, tik viena. Dievuli, saugok...Klarė nebuvo labai pamaldi, tačiau kada, jei ne dabar. Galvojo apie tai, kokį mitą vaikystėje ji skaitė apie Plaukuotą žmogų, matyt visos tos knygos, kurias vaikystėje judriai mergaitei pirko mama, buvo tik pasiruošimas prieš tikrąjį gyvenimą, magišką pasaulį, kuriame pabaisų netrūko ne tik knygų iliustracijose, tačiau ir realybėje.
Mitas pasakojo apie vaikinuką, kurio tėvą suėdė priešais grifiukę stovini pabaisa, o jo vaikis pasinaudojo mamos gudrumu ir šunimis. Šunys, jei tik pavyks, bent kelioms sekundėms...
Neturėdama kitos išeities žaliaakė bandė apgauti pabaisą.
- Šis burbulas sprogdamas nuneš pusę klasės, ką aš padariau... - Gudraudama tarė Karter, apžvelgdama visas kabineto puses, tikėdamasi, jog pabaisai nebuvo žinomi žmonių naudojami kerai. Išties burbulas išnyksta, net nesprogsta.
Ir štai, pabaisa, nenuleisdama akių nuo gardaus kąsnelio, žengė atatupsta. To Klarei ir reikėjo. Kuo greičiau lazdele bakstelėjusi skaidrų burbulą ištarė:
- Indago! - Lazdelė nukreiptą į artimiausią suolą, turėjo paversti jį šunimi, tačiau nors daiktas įgavo šiokią tokia keturkojo forma, liko tarsi ilgai poliruotas medis, ir sunkiai judėjo. Vis dėl to ji buvo tik puskraujė antrakursė ir praktikos naudotos per pamokas buvo per mažai. Tūkstantis Merlinų, kur reikės dabar dėtis, Tačiau Klarei jau krentant po suolu, kad galėtų lengviau apsiginti, šuo ėmė loti. Ir nors medinėmis ir letai judančiomis kojomis, vijo pabaisą lauk iš kabineto. Nerangiai iškišta grifiukės galva sekė kiekvieną judesį. Pagaliau plaukuotas žmogus nuvytas iki pat kabineto durų, subyrėjo į dulkes, tarytum nebūtų egzistavęs.
Atsirėmusi į suolus mergaitė šnopavo. Nelabai suprato, kas jai pavyko, o kas ne. Nerūpėjo ir klibinkščiuojanti nepavykusi transfigūracija, kuri mėgdžiodama šunį klebinėjo po kabinetą, galbūt trukdydama kitiems. Nerūpėjo ir tai ką darė kiti. Užvertusi galvą taip ir liko sėdėti po suolu. Adrenalinui atsitraukiant emocijos užliejo susitaršiusią galvą. Iš paskutiniųjų valdėsi tam, kad neišbėgtų iš kabineto išrėkdama neigiamas emocijas, kurias katik patyrė. Gyvenimas nebūna vien tik gražus, ir jai reikės prisitaikyti.

---
Papildomi 2 taškai už ilgą ir įdomų postą./Starkas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Starkas Erikas Ramsay »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Seidė Kopas

  • IV kursas
  • *
  • 30
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
Pakilusi iš savo suolo Sadie giliai įkvėpė. Jautėsi išsigandusi ir sutrikusi, nes nieko neišmanė apie mitologiją. Vienintelės mitinės būtybės, apie kurias buvo daugiau girdėjusi buvo kentaurai ir dar šiek tiek sirenos, bet dėžutėje galėjo tūnoti bet kas. Mergaitę labiausiai gąsdino mintis, kad jai paklius tokia būtybė, kurios ji nesugebės įveikti. O kas nutiks jei mane prirems prie sienos ir ilgais nagais perdurs krūtinę? Arba išdraskys akis? Arba...
Kramtydama apatinę lūpą Sadie lėtai nuslinko pasiimti savo dėžutės. Aplinkui mokiniai jau buvo pradėję savo darbus. Kai kurie iš jų puikiai tvarkėsi, kai kurie tikriausiai jautėsi taip pat kaip ir Sadie – nesuprantantys ką daro ir belaukiantys, kad pamoka kuo greičiau baigtųsi. Grifiukė papurtė galvą ir drebančiomis rankomis paėmė į rankas dėžutę. Nusiramink, Sadie! Tikrai nemirsi per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką! Juk nemirsiu?.. Sadie tikrai nesuprato, kodėl taip staiga išsigando. Paprastai pamokose ji jausdavosi pakankamai drąsiai, galbūt kartais netgi per drąsiai, kas neretai pakišdavo jai koją, bet būtent dabar ji nujautė kažką negero. Užmerkusi akis mergaitė stengėsi save paruošti viskam. Ir nedidelei pabaisai, ir skraidančiai, ugnimi besispjaudančiai, milžiniškus nagus turinčiai, dantimis plėšančiai, burtams atspariai, galbūt net nematomai, šviesos greičiu judančiai žudymo mašinai. Sadie piktai papurtė galvą. Nenorėjo per daug prisigalvoti, juk ji tik antrakursė, neturėtų pasitaikyti labai pavojinga mitinė būtybė. Bent tikėjosi tokios negauti. Burnoje pajuto kraujo skonį ir suprato, kad visą šį laiką ji įnirtingai kandžiojo savo lūpą, kuri pastaruoju metu niekaip negalėjo iki galo užgyti. Mergaitė sukaupusi visą drąsą atidarė medinę dėžutę ir paleido ją iš rankų kai pamatė kas jos viduje. Grifiukė išsitraukė lazdelę. Man pavyks... Sadie nedrąsiai, vos vos prilietė statulėlę lazdelės galiuku ir greitu judesiu atšoko atgal. Pabaisa dėžutėje kelis kartus išsiplėtė ir štai prieš Sadie stovi bjauri būtybė su gličių gyvačių krūva ant galvos, šiurkščiais žvynais padengta oda, dideliais auksiniais sparnais ir varinėmis rankomis, kurių pirštai turėjo ilgus nagus. Nagai buvo tokie aštrūs, kad tikriausiai galėjo vienu judesiu perplėšti Sadie gerklę. Grifiukė išsižiojusi žiopsojo į pabaisą, kurios vardo niekaip neįstengė prisiminti. Būtybė išskleidė  sparnus ir pražiojo nasrus, kuriuose buvo įstatyti smailūs iltys, pro burną vis kyščiojo ilgi raudoni liežuviai - pabaisa pasiruošė pulti. Sadie susivokusi kur yra ir ką turi daryti tvirčiau suspaudė lazdelę ir nutaikė ją tiesiai į būtybę, kuri nieko nelaukusi puolė mergaitę.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Tirtėdama iš baimės, mergina žiūrėjo, kaip padaras savo didelėm, geltonom akim tyrinėja aplinką aplink save, uostinėja orą. Dawn stengėsi nejudėti, kadangi mažiausiai norėjo, jog padaras ją pastebėtų stovinčią priešais jį. Širdis trankėsi kaip pašėlusi ir varniukė stengėsi sugalvoti, kaip vendigą padaryti nepavojingu. Ar Riddikulus suveiktų? Ne, tai veikia tik kaukams, o jis - nėra kaukas, ir regis, tuoj pat mane puls. Tai supratusi mergina žaibo greičiu lazdelę nutaikė į atbėgantį padarą ir sušuko:
-Stupefy!
Iš lazdelės išėjo baltas pliūpsnis, kuris, merginos nelaimei, nepataikė į padarą ir nuskrido kažkur į sieną. Vendigo, atrodo, žybsnis visai neišgąsdino, ir jis iššiepęs savo iltis, bėgo į Dawn, rengdamasis suleisti savo dantis į mergaitės odą. Varniukė staigiai ėmė trauktis atgal ir galiausiai supratusi, jog padaras yra per daug greitas, pradėjo skuosti kuo greičiau nuo jo. Dawn girdėjo vendigo švokštimą, šaižų klyksmą jai tiesiai už nugaros. Mergina, apimta panikos, ėmė bliauti.
- Ne, ne, ne, ne, aš nenoriu to daryti! Kas nors sustabdykit jį!
Bėgdama ji nieko aplink save nematė, įsitrenkė į suolą ir pajuto skausmą. Susiėmusi už šono bandė skuosti toliau, tačiau staiga pajuto ledinius, ilgus bei kaulėtus pirštus sau ant kaklo. Antrakursė pašiurpo ir greitai tvėrėsi suolo, kadangi neketino būti sudraskytai. Lazdelė iškrito jai iš rankų. Dawn ėmė spardytis, su nagais driokstelėjo padaro ranką, tačiau jam tai buvo niekai. Mergina kūkčiodama bandė pasprukti iš vendigo rankų, ir užkart pradėjo gailėtis, jog šiandien ėjo į pamokas.

---
Papildomas taškas už įdomų postą. /Starkas
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Starkas Erikas Ramsay »

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Ats: Trečia ANJM pamoka visiems kursams
« Atsakymas #26 Prieš 6 metus »
 Starkitas iš savo mokytojo vietos įdėmiai stebėjo visą klasę, kad galėtų nors akies kampučiu matyti kiekvieną kovą. Žinoma, įkalintos stalulėlėse būtybės nėra tokios stiprios, kaip tikrieji jų atitikmenys, tačiau vis vieną gali padaryti nemažai žalos mažiau patyrusiems mokinukams. Be to, tarp jų (būtybių) buvo keletas tikrai pavojingų, kovoje su kuriais pats Starkas turėtų labai pasistengti, ką jau bekalbėti apie trylikamečius ar dar jaunesnius burtininkus.
 Nors daugumai kovos sekėsi visai gerai, tačiau viena varniukė susidūrė su didele bėda, kovodama su vendingu. Kurį laiką vaikinukas stebėjo jųdviejų kovą, gal visgi mergaičiukė ras jėgų pasipriešinti pabaisai, tačiau galiausiai nutarė įsiterpti pats, nes neatrodė, kad mergytė, berods vardu Dawn, susitvarkys pati. Greitai mestelėjo pirmą į galvą atėjusį burtažodį į būtybę. Šioji nesitikėjo puolimo iš nugaros, net kerams pataikius į jos kūną neatsisuko. Galiausiai iš jos liko krūvelė dulkių.
 Susidorojęs su vendingu buvęs Ilvermonietis nutarė padėti nukentėjusiai mokinei. Priėjo prie jos ir palietė lazdele jos ranką, ant kurios "puikavosi" keletas žaizdų.
 - Episkey, - numalšino jos skausmą.
 Supratęs, jog mergytė ne tik sužeisto, bet ir gerokai įbauginta, paleido jos pusėn bežodžius raminamuosius kerus, kurie turėtų padėti jai atgauti normalią būklę. Palaukė, kol raminamoji energija jį apleis, o tada padėjo varnei atsikelti.
 - Tikiuosi, jautiesi geriau? Manyčiau, turėtum. Jei vis dėlto pasijusi blogiau, nedelsdama eik pas seselę. Arba gali ateiti pas mane, ypač, jei turėsi bėdų su užmigimu ar kuo panašiu, bandysiu pagelbėti, - nuoširdžiai nusišypsojo varnei.
 Tuo metu pasigirdo varpo dūžiai. Starkas atsistojo prieš klasę.
 - Dėkoju visiems už pamoką. Šaunuoliai, kam pavyko sėkmingai susikauti su mitine būtybe. Jei kam ne, tai ne priežastis nusiminti, jum tiesiog trūksta praktikos. Esu įsitikinęs, jog ilgainiui joks padaras nesukels jums mirtino pavojaus, tereikia daugiau pasipraktikuoti. O dabar jau galite eiti. Gerų atostogų visiems, tikiuosi, susitiksime kitąmet, - šyptelėjo, nors pats net nebuvo įsitikinęs, ar norės dar mokytojauti, kuo toliau, tuo dažniau  jo galvon ateidavo mintys, kad gal visgi tai ne jam.
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame