[Vintė Adamson]

  Buvo pietų metas. Hogvartse iš pirmo žvilgsnio nebūtum pastebėjęs nieko neįprasto. Tačiau, vos užsukus į magiškų gyvūnų priežiūros kabinetą, akį rėžė prie patalpos dizaino (samanomis dengto grindinio, medinių suolų, ant sienų esančio linguojančių medžių vaizdo) labai netinkantis reiškinys - išmaniosios technologijos. Dar vakar vakare Givens, pasiskolinusi iš žiobarotyros profesorės kompiuterį, projektorių, jo ekraną ir kelias dešimtis planšetinių kompiuterių, paruošė klasę rytojaus pamokai.
  Vos įsmukusi į klasę, albinosė panosėje sušnibždėjo kelis burtažodžius, nors porai valandų suteikiančius galimybę Hogvartse naudoti išmaniuosius įrenginius. Pati juos valdyti mokėjo puikiai, juk buvo žiobarų kilmės, tad buvo tekę ne kartą su šiais prietaisais susidurti.
  Po pusvalandžio prasivėrė klasės durys, ir į patalpos vidų pradėjo plūsti mokiniai. Profesorė negalėjo nepastebėti, kaip smalsiai jie nužiūri ant Givens stalo gulinčias bei Hogvartse neįprastas mokymosi priemones. Margareta pasisveikindavo su kiekvienu vaiku, kartais net trumpai pasišnekučiuodavo. Saulė, besiveržianti pro langus, kėlė nuotaiką ir vertė šypsotis.
  Atėjus laikui pradėti pamoką, profesorė entuziastingai tarė:
  - Sveiki, mokiniai. Kaip greitai bėga laikas, tiesa? Štai susirinkome jau į antrąją magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, - apžvelgusi klasę, nupūtė prie veido prilipusią baltų plaukų sruogą ir tęsė toliau. - Manau, šiandien vertėtų padaryti kai ką, ko jau ilgą laiką neturėjote galimybės atlikti, - panagrinėti konkretų gyvūną.
  Taip tarusi, spustelėjo kelis mygtukus kompiuteryje. Po poros sekundžių mokiniai projektoriaus ekrane išvydo skraidantį ir įstabiai atrodantį gyvūną, primenantį roplio ir drugelio mišinį. Mėlynos ir žalios spalvų padaras atrodė ir žavingai, ir pavojingai.
  - Ar kas nors numano, į kokį magiškąjį gyvūną šiuo metu žvelgiame? - uždavusi klausimą, profesorė laukė (vylėsi, teisingų) atsakymų.

[Claudie Amneta]

Claudie lengvu žingsniu žengė į magiškų gyvūnų priežiūros kabinetą. Pasisveikinusi su profesore atsisėdo pirmoje pasitaikiusioje vietoje. Na, magiški gyvūnai žiobarų pasaulyje buvo mitai ir legendos, bet čia- tai gryniausia realybė. Ir šis padarėlis, kurio pavadinimą norėjo sužinoti profesorė Givens greičiausiai buvo vienas iš jų. Prisiminus, kad šiek tiek panašus į žiobarišką, grifės ranka pakilo:
-Manyčiau, kad tai kokios nors rūšies laumžirgis. Jis šiek tiek panašus į drugelį.
Na, gal tai buvo ir paminėtas padarėlis, o gal ir ne, bet antrakursės ranka nusileido. Apžiūrėjusi klasę (tai darydavo kiekvieną kartą, kai laukdavo atsakymo), ji vėl sekė profesorė judesius. Žinoma, tikėjosi ir dar vieno dalyko- kokios nors draugės, kuri prisėstų šalia. Būtų smagu su kuo nors pasėdėti. Vienai kažkaip liūdna... Gal Mirjam prisės šalia? Claudie akimis ieškojo draugės.

((+1 taškas už pirmąjį post'ą pamokoje))

[Žaneta Froz]

Žaneta sėdėdama pirmajam suole kartu su Violeta laukė kol mokytoja užduos klausimą kurią jau galima buvo numanyti nes mokytoja per projektorių parodė gyvūną tad greičiausiai reikės pasakyti koks tai gyvūnas. Ir tai raganaitė atspėjo klausimas buvo toks, tad Žaneta pirmoji pakėlė ranką
-   Tai Marianos drugys. – tvirtai atsakė mergaitė kai profesorė leido jai kalbėti. – nors atrodo gana agresyvus šis gyvis yra gana švelnus ir romus. Bet supykęs gali skaudžiai užvožti su spygliuota uodega. Gyvūnai poruojasi pavasarį, o paskui patelės išperi kiaušinius dydžio kaip žmogus. Jauniklius laiko iki 2 metų ir paleidžia tik tada kai jaunikliai gali pasirūpinti patys. -išpyškino Žaneta nesuprasdama ką sako ir tik dabar susivokė jog greičiausiai nusišnekėjo prieš visą klasę. nu kodėl man taip nesiseka?

[Bethany Landworth]

   Štai ir dar vienas kartas, kai Betė įžengia į magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą. Dar vienas kartas, kai ji ateina į šią pamoką. Dar vienas kartas, kai ji sužinos kažką naujo ar prisimins užmirštą informaciją. Ir dar vienas kartas, kai teks iškęsti teoriją.
   Trečiakursė ramiai pasisveikino su profesore ir mokiniais, o tada nušlepsėjo į priekinį suolą. Atsakinėti daug nesiruošė, tačiau priekyje visuomet geriau, nes nesiblaškai, geriau girdi profesorę/ių. Apsidairiusi ir šyptelėjus keliems pažįstamiems mokiniams, mergina išsitraukė juodraštį ir ėmė paišinėti, laukdama teorijos. Per kiekvieną pamoką kamuoja tie patys klausimai: ko klaus dabar? Ar bus sunku? Kiek taškų duos už teoriją? O tai, bėgant laikui, imdavo vis labiau slėgti. Turi nertis iš kailio, kad išmastytum atsakymą. O šis kartas - tikrai ne išimtis.
   - Na, Claudie pasakė, jog tai gali būti laumžirgis. Pirmiausia jai pritariau, bet jūs sakėte, kad tai magiškasis gyvūnas, vadinasi ne laumžirgis. Kažkur girdėjau ar skaičiau apie šiuos padarus, tik nelabai atsimenu kaip jie vadinasi... Gal Mėlynieji Karveliai? Pala, ne... Mėlynieji Karpeliai! Eee... lygtais. Jei atmintis neapgauna.
   Bethany susigūžė kamuojama blogo atsakymo nuojautos (kaip ir per kiekvieną teoriją) ir truputį pasigailėjo, kad astisėdo pirmame suole.

[Irish wolfhound]

Lėkdama dar į vieną pamoką ir bandydama bent kiek sutramdyti juodus plaukus, kurie tiesiog skraidė į visas puses, Mori priėjo Magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą.
Vos įžengusi į erdvų kabinetą, Kira sustojo viduryje klasės ir įsistebeilijo į žiobariškas technologijas primenančius prietaisus. Tie griozdiški daiktai Mori atrodė keistai. Ji buvo kilusi iš senos burtininkų šeimos ir apie žiobarus ne itin nusimanė. Klastuolei atrodė, jog jie tokie lengvabūdžiai. Vis beperstojo tarškiabtys apie bereikšmius dalykus ir skubantys, lyg galėtų pabėgti nuo šio pasaulio. Kartais žiobarai savotiškai žavėjo antrakursę. Tas jų naivumas ir optimizmas, kurio taip trūko Kirai, tiesiog traukė merginą, kad ir kaip ji to nenori pripažinti.
Supratusi, jog vis dar stovi vidury kabineto ir spokso pražiojusi burną, nenorėdama atrodyti visiška bukagalvė, tiesiog susirado atokesnį suolą ir klestelėjo ant kėdės.
Prasidėjus pamokai mokytoja įjungė projektorių ir tamsiaplaukė išvydo įstabaus grožio gyvūną vis skraidantį ekrane. Dideli žalsvai melsvi sparnai beperstojo plasnojo, lyg norėtų išskristi iš ekrano ir pranykti danguje. Mori nežinojo kas tai per gyvūnas, tad tiesiog klausėsi kitų atsakymų negalėdama nuleisti savo žibančių akių nuo projektoriaus.

[Klarė Konė Karter]

Baigdama kramsnoti moliūgų pyragėlį Klarė žengė magiškų gyvūnų priežiūros kabineto link. Diena buvo rudeniškai vėsi, tačiau saulėta, tad ir jaunosios grifiukės nuotaika buvo gan pakili. Įžengusi į kabinetą mergaitė pasisveikino su profesore ir nelaukdama kol kiti užims visas vietas prie saule pulsuojančio lango, dribtelėjo į artimiausią laisvą vietą šalia senos medinės palangės. Antrakursė nustebo magijos mokykloje išvysdama tikrai labai žiobarišką daiktą - projektorių. Profesorė rodė gyvūną, panašų į drugelį ar laumžirgį, tačiau sparnuotis buvo padengtas mėlynais ir žalsvais žvynais, būdingais ropliams.
- Manau, tai Jūrinis žvyniasparnis drugys. - Bandė spėti Klarė. - Jie nuostabus, tačiau gana pavojingi.
Saulės užburta dvylikametė užsisvajojo apie pakrantę prie ežero, pilną nuostabių, spalvotų sparnuočių. Lauke esanti saulė sklisdama pro pilies langus tikrai nepadėjo žaliaakei susikaupti.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui dienos lėkte lėkė. Čia atrodė dar tik ką tik sėdėjo pirmoje, o dabar jau žingsniuoja į antrąją magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką.
Pustuštėje klasėje greit atsisėdo į sau įprastą vietą, viename iš pirmųjų vidurinių suolų. Grifas atkreipė dėmesį ir į žiobariškas technologijas esančias kabinete, bet per daug įspūdžio jam tai nepaliko, nes pats, kai nesimoko, gyvena žiobariškame pasaulyje.
Prasidėjus pamokai vaikinas nudžiugo, nes pagaliau bus kalbama apie konkretų gyvūną, o to jau senokai buvo pasigedęs. Tačiau nesuprato, kam profesorė pasitelkė ne magiškas technologijas pavaizduoti jam, užuot atsinešusi jo nuotrauką. Juk joje atsispindėtų jo judesiai taip pat. Nebent nebuvo gyvūno nuotraukos. Tuomet iškart kitas klausimas "O iš kur tada filmuota medžiaga?". Kaip ten bebūtų, iš tiesų trumpaplaukiui tai dabar mažiausiai rūpėjo.
- Tai afrikietiškasis driežasparnis. Pagrinde jie gyvena Afrikos miškuose. Mėlini sparnai byloja, jog padaras nenusiteikęs priešiškai ir palietus jį nieko nenutiktų. Tačiau jiems įgaunant raudonesnę spalvą reikia vengti imti jį, nes jo kūnas išskiria rūgštį, kuria jis gali sužaloti. Kuo raudonesni sparnai, tuo stipresnė rūgšties koncentracija,- viską išpyškino, ką žinojo apie gyvį, bet neaišku ar projektoriuje buvo būtent tas, apie kurį jis ir kalbėjo.

[Dawn Strain]

Pirmoji magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka Dawn paliko nenumaldomą įspūdį, tad tvarkaraštyje pamačiusi, jog šiandien bus magiškų gyvūnų priežiūra, mergina apsidžiaugė, tačiau varniukei ūpą gadino tai, jog jai nelabai sekėsi atskirti gyvūnus, taip pat, kaip ir herbologijoje - augalus. Ji niekada negalėjo pasigirti savo žiniomis apie gyvūnus ir tai, jog jais domėjosi. Na, bet su laiku viskas keičiasi, ar ne?-pagalvojo ji, kai sėdėjo klasėje ir žiūrėjo į didžiulį vaizdą, kurį išgavo projektorius. Dawn norėjo paliesti tą didžiulį šviesos pluoštą, kuris sklido iš to aparačiuko, tarsi tas pluoštas jai suteiktų magiškų galių, bet ji sėdėjo per toli. Kai mokiniai atsakinėjo į klausimus, Dawn vis žiūrėjo į besikeičiantį vaizdą "ekrane". Nežinojau, jog tokie dalykėliai gali išgauti tiek daug spalvų. Antrakursė sėdėjo pasirėmusi galvą ranka kaip užhipnotizuota ir kvailai šypsojosi.

[Elna Klumpar]

  Kas vyksta? Elnai tikrai reikia apsilankyti ligoninės sparne ir pasitikrinti, ar ji tik kažko ne to neužvalgė. Varnė kažkaip net netingi nueiti į dvi pamokas per dieną! Nors tas jos pamokų lankymas labai jau įdomus. Mergaitė stengiasi ištempti iki praktinės dalies, nes teorija yra visiškai ne jos dalykas. Teorija skirta apsidairyti po klasę ir galbūt susirast pažįstamų. Argi ne? Kaip tai ne? Norit pasakyt, kad nėra smagu slinkti prie kokio pažįstamo ar nepažįstamo žmogaus ir klausti ką, po velniais, reikia daryti? Taip, tikras smagumas.
  Įžengusi į klasę El nieko nelaukusi išsidrebė vidurinės eilės viduriniame suole, kitaip sakant savo mėgtsamiausiam. Variukė vis dar nepamiršo, kas ten vyko praeitais metai, todėl tik akies kampučiu dirstelėjo kokie ten griozdai ant stalo ir nuleido galvą. O, kokios įdomios rankos! Kaip visada profesorių įžanginę pamokos dalis trylikametei negirdima, o mėgstamų pažįstamų klasėje nėra. Ak, ak, nors imk ir apsiverk. Nebent ta dailininkė Klarė, bet ne. Per daug turbūt tingisi kilti iš taip gražiai skambančios vietos. Vidurinės eilės vidurinis suolas.

[Nicole Fields]

     Susikrovusi vadovėlius, pergamento šūsnį ir rašalo buteliukus, Nicolė išskubėjo iš bibliotekos į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Suspėjo kaip tik laiku ir klestelėjo į savo nuolatinę vietą. Ją labai nustebino žiobariškos technologijos kabinete, daug kas atrodė nauja ir keista, ypač tos plonos šviečiančios lentelės ant stalų. Nicolė smalsiai stebėjo ekranėlį ir vos išgirdo, ką kalba profesorė. Tada ji pakėlė galvą ir ekrane išvydo keistą skraidantį gyvūną. Ji nenutuokė, kas tai galėtų būti. Lyg ir buvo jau kažkur mačiusi panašų padarą, bet nebuvo tikra, kas jis toks. Bendrakursiai dalinosi savo mintimis, o ji negalėjo atitraukti akių ne tik nuo to padaro, bet ir nuo visų tų technikos stebuklų. Po kelių akimirkų Nicolė nusprendė irgi išbandyti savo laimę.
     – Ar tai tik ne Atogrąžų sparnuotasis virideroplis? Kiek žinau, jie yra labai reti ir gana pavojingi, nuo jų dažnai nukenčia žiobarai... Jie nemėgsta draugijos, juos sunku sugauti...
     Na va, ir nusišnekėjo... Šį kartą gal buvo verčiau patylėti. Žinoma, Nicolė žinojo, kad profesorė gal ir nepyks dėl tokio kvailo atsakymo, bet vis tiek pasijautė labai labai kvailai. Tokio prasto ir neapgalvoto atsakymo dar nebuvo pasakiusi. Ji nuleido galvą ir klausėsi, ką kalba kiti mokiniai. Į jos mintis ėmė lįsti visokiausios mintys apie Atogrąžų miškus, jų gyvūnus ir kitus gyvius. Ji ėmė tikėtis, kad likusi pamokos dalis bus sėkmingesnė.

[Tracee Korrine Shillady]

Tracee atėjo į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Jos akys buvo šiek tiek apsiblausiosios, mat dėl kai kurių dalykų ji buvo neišsimiegojusi ir nervuota. Ji šiąnakt miegojo apie 3 valandas - tiksliau nuėjo 3 h miegoti ir kėlėsi 6 h ryto. Jei tėtis tai sužinotų, mažų mažiausiai neleistų eiti iš namų savaitei, o močiutė ją pasisodintų ir mažų mažiausiai aiškintų apie miego naudą.
Tracee tikrai pastebėjo klasėje atsiradusį kompiuterį. Jį ji buvo mačiusi pas savo draugę žiobarę. Na, antrakursė juk turėjo su kažkuo leisti dienas iki kol ji gavo laišką iš Hogvartso. Dabar ta draugė tiesiog mano, kad Tracee visiems mokslo metams išvyksta į kažkokią griežtą mergaičių mokyklą ir grįžta tik per atostogas.
Ji susirado kuo nuošalesnį suolą priešpaskutinėje eilėje šalia sienos. Varniukė klausėsi mokytojos ir tik tada kai įsižiebė ekrane gyvūnėlis mergaitė pastebėjo šį ekraną. Kas jau ko, bet tokio nebuvo mačiusi. Gyvūnas buvo labai įdomus pusiau lyg roplys - pusiau lyg drugys. Tracee mintyse nusišypsojo kai suprato, kad šie žodžiai labai gerai rimuojasi. Jos veido išraiška nė kiek nepakito. Na tokia buvo ta Tracee Alethea - uždara užsispyrusi Varniukė. Mergaitė apsidairė po klasę ar ir daugiau neišvįs kokių staigmenų ir toliau klausėsi mokytojos. Tiesa, Varniukė, nors ir protinga nė nenumanė koks gyvūnas yra ten pavaizduotas...
 

[Nora Kühnemund]

 Mergytė pašokinėdama atlėkė į magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą. Laukė šios pamokos, labai norėjo pamatyti įvairius gražius gyvūnėlius, vienaragius ar undinėles, apie kurias buvo tiek girdėjusi. Todėl viltingai atlėkė į kabinetą. Be proto nustebo pamačiusi ant suolų nedidukus juodus ekranėlius. Nors faktiškai buvo puskraujė, tačiau apie Žiobarų gyvenimą nenutuokė nieko, nes tėvas jas palikos vos gimus Norai ir mergaites augino tiktai motina, o šioji, būdama gryna ragana, jokių technologijų nenaudojo ir neleido naudoti dukroms.
 Nebuvo jokio mygtuko, tad sutrikusi mergytė tik žvelgė į ekranėlį. Ilgainiui didelis ekranas, esantis ant sienos tiesiai priešais ją, "užsidegė" ir jame pasirodė paveiksliukas. Dešimtmetė net aiktelėjo, pamačiusi gyvį. Tai nebuvo nei vienaragis, nei undinėlė, kad ir kaip būtų gaila. Iškreipė drebančias lūpytes, jau pasiruošusi pulti į ašaras, tačiau jos prigimtinis optimizmas vėl nugalėjo - jei dabar mokosi apie kažkokius nemielus driežus, reiškiasi, gražūs gyvūnėliai bus vėliau, ar ne? O tai dar geriau, nes geriausius dalykus reikia palikti pabaigai, ar ne taip? Tai todėl saldumynų mama duoda tik suvalgius sriubos.
 Kiti mokiniai atrodė labai protingi, priešingai nei ji, nors ir buvo varnė. Neturėjo jokio supratimo ar net įsivaizdavimo, kaip galėtų atrodyti paveiksliuke pavaizduotas gyvūnėlis. Supykusi ant savęs ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės viltingai žvelgė į mokytoją. Gal ši pasakys, kad kiti vaikai suklydo, tada Nora galės džiaugtis, kad nieko nesakė ir neapsikvailino.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Alisa Faun]

Mergaitė lėtai per pilį eidama ir mąstydama atėjo į Magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą. Magiškųjų gyvūnų priežiūra galima sakyti yra jos sritis, kadangi ji visų pirma buvo turbūt persiskaičiusi literatūros, kurią taip mėgo, o visų antra ji gyveno nedideliame miestelyje su burtininkų šeimyna, taigi kartais tekdavo namuose paauginti tai Knisį, tai Pelėdą kurią vis dar turi, teko netgi turėti namuose namų elfą vardu Janko, tačiau teko jį atiduoti. Ji vos įėjusi į kabinetą pamatė ant mokytojos stalo padėtus išmaniuosius prietaisus. Alisa niekada tikrovėje jų nematė. Juos matė tik knygoje apie Žiobarus kurią jai padovanojo žiobarų kilmės motina.
Mergaitė atsisėdusi į savo vietą žvelgė į ekraną klasėje. Netrukus jame pasirodė gyvio paveikslėlis. Alisa nė nenumanė koks tai gyvis. Ją apėmė nuojautą, kad ji jį kažkur jau mačiusi, bet ji nė nežinojo kur. Miške šalia Abingdono ji nepamatytų jokio magiško gyvūno, o ypač dar kur nors Oksforde. Švilpiukė nurijo seilę iš nevilties. Na ką, nežinau, tai nežinau, teks bandyti kitą kartą... - pasakė sau Alisa ir nulenkė galvą.
Tačiau jai vis dar sukosi mintys: Kur aš jį galėjau matyti? Kur?

[Lisette la Claire]

Lisette šią dieną buvo itin geros nuotaikos, tačiau niekas, net ir ji pati, negalėjo pasakyti kodėl. Šis jos džiaugsmas nebuvo toks, kad, rodos, šiandien bus visiems draugiška, geranoriška ir panašiai... Tikrai ne! Tačiau atrodė, jog mergaitė galėtų tiesiog pavergti visus savo gera nuotaika... Na, kad ir kaip ten bebūtų, rausvaplaukė dabar skuodė į Magiškų Gyvūnų Priežiūros kabinetą. Priėjusi pastarojo duris, mergaitė švelniai stumtelėjo jas ir peržengė slenkstį, kuris, rodės, skyrė koridoriaus šurmulį nuo ramaus miško. Tiesą sakant, už durų buvo ne visai miškas, tačiau klasės interjeras bei pro langus šviečianti saulė būtent tokį vaizdą ir kūrė. Rodės, kad trūko tik paukščių čiulpėjimo.
-Laba diena,- plačiai išsišiepė Lisette, įžengusi į klasę. Trečiakursė klestelėjo į suolą prie lango, kad už jo šviečianti saulė galėtų apšviesti blyškią klastuolės odą. Tik atsisėdusi rausvaplaukė pamatė priekyje keistą ekraną, kažkokį tai prietaisą ir ant stalo gulinčių milžiniškų telefonų, su kuriais teko dirbti žiobarotyros pamokoje. Lisette keistu žvilgsniu vėptelėjo į juos ir suraukė antakius.   Ji nebuvo didelė technologijų fanė, mat visada augo be jų ir buvo puikus pavyzdys, kad norint išgyventi, telefonas nėra būtinas.
Klastuolė sukryžiavo kojas ir pirštu  švelniai perbraukė per šįryt padažytas blakstienas. Ji jautėsi keistai, tačiau toks įvaizdis jai patiko. Šiaip ne taip nuskambėjęs varpas pranešė apie pamokos pradžią. Priekyje buvusiame ekrane įsijungė vaizdas, o tai kiek suglumino trečiakursę, mat tokių dalykų jai per savo dar ganėtinai trumpą gyvenimėlį regėti neteko. Ekrane buvo lyg ir kažkoks keistas vabzdys, kuris klastuolei kėlė šleikštulį. Ji nusuko savo mėlynas akis nuo ekrano ir vėptelėjo į atsakinėjančius mokinius.

[Margo Diuken]

 Taigi, mėgstamų ir nelabai pamokų sankryžoje magiškųjų gyvūnų priežiūra pasirinko tinkamą kryptį ir varnės akyse ėmė artėti link tų, į kurias ji vis dar eina su susižavėjimu ir lūkesčiais, pasiryžimu ir entuziazmu. Galima drąsiai teigti, kad MPG jau visai finišo tiesiojoje, nes Margo vis dažniau užsuka į bibliotekos labirintų eilę kalbančią vien apie padarus, o po to, galiausiai artyn žengiančio pavasario šaukiama, vis ilgiau ir ilgiau būna lauke. Daug kas tai pastebėjo, bet retas kuris pastebi, kad vos už dviejų žingsnių nuo Hogvartso vartų plyti milžiniška karalystė ir Margo ne tik šiaip sau nuobodžiai bastosi.
 Pavasariui atžingsniavus ir atitirpdžius merginos kraują ji vėl gyvena. Įkvepia gaivaus oro į žiemos užterštus plaučius ir daugiau nebenustoja kvėpavusi.
 Dabar ji nebeduso šalčiu. Sėdėjo viename iš tuzino kažkada idealiai vienodų, bet dabar pilnų inicialų ir meilės laiškelių suolų ir pasirėmusi galvą spoksojo į už lango švelniai besišypsančią saulę.
 -Įtariu, kad tai Karibų koralinė undinė. Tai vandens padarai gyvenantys Karibų jūroje. Jos nėra labai didelės, netgi gana mažos, dydis gali svyruoti nuo 3 iki 30 centimetrų. Gimsta jau suaugėlio išvaizdos, su amžiumi tik įgyją ūgio. Plaukioja kaip jūrų arkliukai, naudodamos savo vėžiškas, nareliais padengtas uodegas, kurių gale turi mėlynai žalsvus, margus, karpytus pelekus. Ant nugaros turi tokio paties rašto ataugas, panašias į sparnus. Juos naudoja apsaugai, kad miegančių nesurytų kiti jūros gyventojai - susisuka tarytum į kokoną, mat bene pusė jų kūno nėra niekaip apsaugotas. Dieną pajutus pavojų pasislėpti Karibų koralinėms undinėms padeda į aktinijas panašūs plaukai, kuriuos jos mėgsta papuošti viena kita kriaukle, taip pat galintys nudilginti. Pagrindinis darbas - auginti koralus, rūpintis jūros augalais. - lėtai ir aiškiai, bei įprastai su trupinėliu išdidumo išsakė savo susidomėjimo gyvūnais atneštas žinias, prieš tai atsukusi saulės spinduliams glostyti skruostą ir mandagiai nukreipusi žvilgsnį į klasės priekį.

((+1 taškas už įdomų post'ą))