[Raven Krystall Walters]

Darbas į priekį judėjo pamažu. Mirjam troško kuo greičiau dingti iš šitos ankštos ir dulkinos patalpos, kad kuitėsi po žiobarišką šlamštą visu pajėgumu. Ko čia tik nebuvo - pradedant paprasčiausiais daikteliais, kaip užrašų knygutės, pliušiniai meškiukai, pakabukai, magnetukai ir baigiant kojinėmis, senais telefonais ir drabužiais.
 - Man... amm, taip, viskas gerai,- dirbtinokai nusišypsojo Mirjam atsakydama į Klarės klausimą ir stengdamasi neparodyti savo išgąsčio ar kaip ji ten jautėsi. Tiesiog nepatiko šitas tamsus kalėjimas. Mergaitei dingojosi, jog jei laiku neras tų velnio neštų ir pamestų varlių, ją uždarys šitoje patalpoje ir neleis išeiti.
Vyresnyiajam grifui Edgar'ui matyt irgi pabodo be tikslo kuistis po žiobarišką šlamštą, tad sumanė kaip tą procesą palengvinti. Kerų banga nematoma perbraukė daiktus.
 - Aha, gerai,- Mirjam atsakė į Edgar'o paaiškinimą ir ėmė dar greičiau versti visus daiktus.
Klarei pradinus už šlamšto klano Mirjam jau ėmė nerimauti - o kas jei tos išsvajotos varlytės tikrai neatsiras? Bet štai ją pasiekė draugės balsas, kuris pranešė apie atrastą daiktą. Beveik pašokusi iš laimės mergaitė pastebėjo vos neužlipusi ant kažkokio raktelio su prie jo prikabintu neaiškios kilmės priedu. Raktai skleidė švelnų švytėjimą, blizgėjimą ar dar ten kažką, kas Mirjam rūpėjo it pernykštis sniegas. Kitaip pasakius, buvo nė motais. Lyg didžiausią lobį nuo žemės pakėlė raktą.
 - Čia bus dar viena varlytė,- kiek per garsiai tarstelėjo Mirjam - juk patalpa buvo mažytė ir vienas kitą grifai girdėjo kuo puikiausiai.
Mergaitė kilstelėjo lazdelę ir ištarė:
 - Žiobarus.
Paukšt - dvylikametės rankoje atsirado daili šokoladinė varlė. Pašokusi iš džiaugsmo ji nuošuoliavo pas Klarę pasigirti savo laimikiu, bet kažkokiu būdu sugebėjo užkliūti už ant žemės riogsančio meškiuko ir išsitėkšti nosimi į pagalvę.
 - Auč,- tyliai ištarė ir vėl pašoko ant kojų. Juk taip smagu - gal nereikės kirmyti šiame kambarėlyje taip ilgai, kaip manė mergaitė.

[Klarė Konė Karter]

Suprasdama, kad užimtomis rankomis nepavyks išlipti už visur besipinančių daiktų krūvos, mergaitė atsargiai pasidėjo užburtą rutulį, o gal turėtų sakyti varlę, į kišenę, tam, kad atvertus šioji nepaspruktų. Lazdelę pasidėjusi į laisvą apsiausto kišenę, Klarė atsirėmusi rankomis į stabiliau atrodančius daiktus pasikėlė ant kojų.
Iš už pusę žaliaakės ūgio dengiančios daiktų krūvos grifiukė matė, kaip Miriam ištraukė nediduką raktelį ir jį pervertusi burtininkų mėgiamu skanėstu patraukė bendrakursės link. Pasiekusi pusiaukelę rudaakė mergaitė užkliuvo už vieno iš augybės daiktų ir parkrito.
Nesusilaikydama nesusijuokusi Klarė tyliai prunkštelėjo. Visada buvo juokinga kai kiti krenta. Tiesą sakant, ir pačiai kristi buvo juokinga.
- Nesusižeidei? - Atsargiai pati ropšdamasi per daiktus tarsi alpinistė žaliaakė ėjo prie jau pasikelti jau spėjusios bendramokslės. - Matyt ir man savąją reiktų atburti.
Išsitraukusi žvilgantį stiklo kamuolėlį iš kišenės ir lazdelę iš kitos Klarė susikaupė, tikėdamasi, jog pavyks ir nukreipė lazdelę į žiobarišką siuvenyrą:
- Žobarus. - Ištarė, ir kamuoliukas antrakursės delne atvirto į šokoladinę varlę, kuri tik atversta jau taikėsi sprukti iš smulkių Klarės Konės rankų.
Sučiupusi varlę už galinės kojos dvylikametė nuo rankos atitraukė visada su savimi turimą plaukų gumelę ir užkišdama ją už kitos, dar likusios ant riešo, galus užmazgė ant varlės kojyčių. Šitaip pririšta šokoladukė negalėjo pasprukti.
- Mielai tau nukasčiau galvą, bet kadangi būsi reikalinga kaip įrodymas, gali dar pagyventi... - Juokais grifė kreipėsi į užburtą saldainį.

[Džeimsas Greywindas]

Nusuko žvilgsnį nuo merginų, vos Carol prašneko bejausmiu balsu. Rodos apsimetinėti, kad viskas gerai nepavyko. Nors tai nebuvo ištarta garsiai, aiškiai jautė, kad šaltoji juodaplaukė pastebėjo jo nerimą. O gal ne "galbūt", o "tikrai". Ankšta, dulkėta ir tamsi patalpa, apkrauta žiobarišku šlamštu slėgė iš viršaus lyg keliatonės betoninės sienos. Darėsi nejauku, bet bent jau tai leido nukreipti mintis nuo kitos problemos.
- Per daug laiko užsims, kad viską surūšiuotume,- perlipdamas kelis bemagių žaislus atsakė į klausimą.  Užlysdamas už didesnės daiktų krūvos pajuto, kad vėl penktakursė bando surasti jo akis. Sučiaupė lūpas ir dingo bendrakoledžėms iš akių. Beveik. Tik blausi Lumos šviesa išdavė jo buvimo vietą. Vaikinas žvilgtelėjo dešinėn ir širdis nusirito į kulnus. Lyg šaltu vandeniu aplietas atšoko, bato kulnu užgaudamas žarsteklį. Pastarasis skambiai sužvangęs nukrito ant grindų.
- Nox- sušnabždėjo, vos judindamas lūpas. Šviesa užgeso. Įsivyravo tamsa. Išpėstos akys nemirksėdamos spoksojo į apdulkėjusį veidrodį. Į savo vos matomą apgailėtiną atvaizdą. Beakės tuščios akiduobės
 be jausmų spoksojo į kitapus stiklo stovintį savo žemišką pavidalą. Beodis, iškilusių kaulų ir išryškėjusių kraujagyslių padaras, su pailgėjusiais, smailiais nagais. Giliai įkvėpė. Šito jam per daug. Šitos ankštos patalpos, šito jausmo, kad vaikšto peilių ašmenimis ir šito veidrodžio. Atvaizdas išiepė smailius dantis, nepridengtus audinių ir kraupiai nusišypsojo ar bent nutaikė tokią grimasą, kokią gali turėti be veido raumenų. Jei tik įmanoma. Pirštais palietė skruostą. Užčiuopė odą ir savo šypseną. Pasimetimas peraugo į visai ką kitą. Ko gero jautėsi kaip beprotis. Taip. Visada taip bus. Nuo veidrodžių nepasislėpsi, jie visada parodys tavo tikrąjį pavidalą, kad ir koks būtum ne žmogus. Ar empusa, ar sirena ar dar kažkoks velnias. Stovėjo lyg iškaltas. Lyg užhipnotizuotas savo atvaizdo, lyg... ar šiaip iš ko. Pragarui nereikia odos. Nereikia apvalkalo. Tu- ten toks koks ir esi. Bet, jei nuspręsta taip, kad gyvensi Žemėj, turėsi tai įsigyt. Tai pasekmė to, kad gyveni viršuj. Bet vistiek ugnis ar veidrodis papasakos apie tikrąjį tave.  Djevelenas akimirksniu atsisuko ir šoktelėjo šalin, kai kažkoks kūnas rėžėsi į veidrodį, visiškai sunaikindamas lygųjį paviršių. Pažiro tūkstančiai šukių. Išspaudė nepatenkintą tylų urzgesį, pritūpdamas ant aukštesnės krūvos viršaus. Rankoje, tarp pirštų akimirksniu kaip mat atsirado lazdelė. Girdėjo prislopintą letenų šlepsėjimą, urzgesį. Gyvybę. Dar vieną apart čia esančių trijų.
- Lumos- ištarė ir prieš save išvydo neryškų suaugusį tigro patiną. Šis išsišiepė, apnuogindamas iltis ir iš krūtinės išsirovė urzgimas. Piktas mat. Žvėris įtempęs raumenis, nerimo vietoj gręždamas žvilgsniu juodaplaukį. Grifas vyptelėjo, akyse įsižiebė pavojingos ugnelės. Ne, jis nebuvo bejausmis. Tiesiog jų nerodė, kai nereikėjo ar nenorėjo.
- Tu saugai. Daiktą,- pusbalsiu išrėžė tarp pirštų sukdamas drakono širdies stygos šerdies lazdelę. Patinas tik suurzgė ir šoktelėjo vaikino pusėn. Adrenalinas plūstelėjo į venas. Metėsi nuo krūvos, kairėn ant žemės. Veikė ne šaltas protas, o inkstintai ir kvaila drąsa su užsispyrimu. Bei noras pasigalinėti. Be to, reik kažkaip nusodinti vieton tą katuką? Ar ne? Kiek prisiminė čia ne visi kerai veikia. Lieka tik jėga ir gudrumas. O ypač gudrumu. Trys paaugliai. Nesvarbu, kad burtininkai, nesvarbu, kad vienas iš jų antgamtikas, prieš stambų, tvirtai sudėtą tigrą. Galima juos vadinti bejėgiais, nes čia neveikia kerai, čia vienas esti iš prigimties silpnas, lyginant su kitais padarais. Totalus pavojus.
Vaikinas su senoviniu, nešiojamu laikrodžiu rankose (kurį ir nugriebė trigriukui nuo panosės), po ganėtinai trumpo laiko atsirado prie grifių. Sumurmėjęs "Žiobarus" laikrodį atvertė į šokoladinę varlę. Šią įsidėjo į kelnių kišenę, kur užčiuopė kentauro odos pirštines, atsparias sidabro poveikiui.
-Turim svečią,- galva linktelėjo į didžiąją katę. Pasirodo ne vien čia buvo prikrauta daiktų. Bet ir gyvūnų. Labai pavojingų.
- Claudie, kaip gali greičiau surask varlę, o mes pabandysim tą katuką nusodinti, - šaltu, įsakimiu tonu išrėžė,- Carol, pasiruošusi? - kreipėsi į mažai pažįstamą merginą. Jos egzistencija jam kėlė šiokį tokį prislopintą smalsumą. Praeitais metais jos nematė. Nugirdo, kad tuosius metus, kai pats buvo ketvirtakursis, mergina vykdė praktiką. Tačiau lažinosi, kad ta praktika nebuvo vien ta praktika, kurią kiti įsivaizduoja. Žymiai kažkas povojingesnio. Žvilgtelėjo į abi merginas. Viena visai jaunutė, kokia gal trečiakursė, miela grifė, kuriai Gyvenimas savo tikrojo veido neparodė. Užtait jai kiek pavydėjo. Clau dar nėra sunaikintas gyvenimas, kaip jam ar... Carol. O šiai ledaakei gražuolei užtenka kiurksot lediniu veidu. Dabar yra kits reikalas. Po to vėl galės grįžti prie savo ankstesnės veiklos. Nes Ponas Tigriukas baisiai nepatenkintas tuom, kad čia egzistuoja vaikai ir ketina juos sudraskyti. Kaip ir bent vienas iš jų, baisiai nepatenkintas, kad katinėlis egzistuoja. Iš kelnių kišenės išsitraukė kentauro odos, tamsiai rudas pirštines. Šias apsimovęs nieko nelaukęs iš bato aule įtaisyto specialaus dėklo ištraukė peilį su sidabro priemaišomis. O va šitą įsigyjo po Antrojo Hogvartso mūšio.
O dabar. Tigras.

((Caroline, Claudie, su katinu ir ieškojimu neužisžaidžiam. Kiekvienas po postą ir einam daryt antrąją užduotį.))

[Claudie Amneta]

Toks jausmas... Tame mažame "Vidurnakčio" kambarėlyje tvyrojo keistas jausmas. Nors iš pradžių Claudie buvo linksmai nusiteikusi, bet tokia slogi aplinka pakeitė ir jos nuotaiką. Lyg penktakursiai būtų neapčiuopiami tamsūs dujų, šviesos, ar panašios medžiagos kamuoliai, o mažoji antrakursė silpnas auksinės šviesos kamuoliukas, kuris dabar užgeso ir tapo tokiu pat pilku kaip ir kiti. Na, gal tai nebuvo pats geriausias palyginimas, nes jautėsi dar prasčiau. Pastebėjus komandos draugės rankoje varlę nuliūdo. O aš taip stengiausi... Jau norėjo atsisėsti į kampuką ir pravirkti, bet nematoma jėga liepė bandyti toliau. Šiuo metu jai reikėjo atgauti vidinę ramybę, taip būtų lengviau susikaupti. Slogioje aplinkoje prisiminė pratimus, kurie anksčiau padėdavo. Tereikdavo įsivaizduoti iš  savęs sklindančią auksinę ar labai šviesiai žydrą spalvą. Bet laikas spaudė, o pratimui nepadėjus ėmė baksnoti į gėlių vazoną.
-Žiobarus, žiobarus, žiobarus...- gal penkioliktą sykį bandant nieko neįvyko. Tada priėjo prie  didelio pieniško šokolado pavadinimu ,,Milka" ir pradėjo vėl kartoti burtažodį.-Žiobarus, žiobarus, žiobarus...
Ir tada nieko neįvykus bandė su dar keliais daiktais: tušinuku, šukomis ir  varpeliu. Galiausiai pamačiusi didžiulį tigrą... Grifė pasielgė gan neįprastai- toliau dirbo. Jai jau nebebuvo taip baisu, kaip pirmame kurse. Bet dar nesinorėjo lyginti su penktakursiais- jie vyresni, labiau patyrę, pasitiki savimi ir turi didesnę grifišką sielą. Atsisukusi į tigrą nugara ėmė toliau ieškoti varlės. Ir greit rado. Tik ne šokoladinę, o tikrą. Iš kur ji čia atsirado? Gal tikrai čia yra daugiau gyvūnų? Negi skrynutėse pridera slėpti varles? Prisiminusi tigrą pusbalsiu patarė:
-Tik prisiminkit, čia burtai negalioja. Taip pat nesistebėkit, jei šokuos varlės ar kiti gyvūnai. Ką tik radau vieną skrynutėje.
Kaire ranka laikydama varlę dar pabandė ją atburti. Bet veltui. Nesidairydama kaip sekasi sutramdyti tigrą, mokinė padėjo varlę ant spintelės. Tikėkimės neužsimuš. Gal ramiai patupės vietoje. Bet kai varlė ėmė šokuoti lentyna... Raumeningos kojos judėjo lyg pagal taktą. Galiausiai apsistojo prie gražių auksinių auskarų. Jie įsmeikti į pagalvėlę atrodė gundančiai ir patraukliai. Raudono rubino akmenėliai žibėjo aukso apvade. Na jie nesiskyrė nuo magiškų, nes žiobariški auskarai į raganų buvo labai panašūs. Jau norėjusi kitiems parodyti tikrai grifei tinkančius auskarus sustojo. Tigras. Taip, tigras. Jie bando jį nuraminti, o aš mąstau apie auskarus? Reikia susikaupti ties užduotimi. Drebančia ranka paėmusi pagalvėlę ji lyg šnekėjosi su varle. Tu manai, kad čia yra šokoladinė varlė? Na pažiūrėsim. Netyčia nusičaudėjus ištarė jau gerai išmoktą burtažodį:
-Žiobarus!- šio bandymo turbūt niekam nepavyko neišgirsti. Netrukus pasigirdo gan tylus balsas.- Džeimsai, Caroline, radau varlę. Dabar galime eiti iš šito atsibodusio kambario...
Nors viduje džiaugėsi labai, bet kol kas bandė to neparodyti. Lyg tai būtų įprasta. Na, bent jau kol kas. Kol yra šiame kambaryje su tigru, ji tikrai dar nerodys ryškių emocijų. Gal dar katinas viską supras? Galiausiai atsisuko į savo komandos narius. Pagaliau pamatė penktakursės veidą, kurio nematė po nevykusio bandymo atburti dienoratį. Įsitempusi mokinė bandė geriau įžvelgti tamsoje slypinčius mokinius. Žinoma, jie turbūt išgirdo. Dabar nenori nieko sakyti. Turbūt irgi dėl tigriuko. Visas šis kambarys ją jau trigdė. Norėjosi kuo greičiau iš jo bėgti ir niekada nebegrįžti. Na, svarbu, kad viskas pasibaigtų gerai. Žinoma, nepakenktų ir komandos laimėjimas...

[Edgar Jeffter]

Mergaitės rodosi išgirdo vaikino žodžius. Tad šis įsimetęs kišeninį laikrodį sau į kišenę, šiaip ne taip perlipdamas visokiausius rakandus, kuriais buvo nuklotos visos grindys, pasiekė duris. Į jas atsirėmęs juodaplaukis stebėjo antrakurses beieškant užburto daikto. Labai ilgai netruko, bet viena grifė rado tai ko ieškojo. Kone iš paskos, neatsilikdama nuo komandos draugės ir Miriam džiūgavo savo laimikiu. Tikriausiai jaunąsias Hogvartso mokinukes tas džiaugsmas ant tiek apakino, jog nieko nebematė sau po kojomis ir ėmė griuvinėti tamsos apgaubtame kambaryje. Edgar'as matydamas, kad jo kolegės sveikos ir neužsigavusios susijuokė. Jam tai kėlė klausimą ar negi toks išsiblaškęs buvo ir jis pats. Nors trys metai ir nedidelis laiko tarpas, bet grifą jis vis tiek pakeitė, gal nedaug, bet pakeitė.
- Šaunuolės,- pagyrė savo bendrakoledžes, kurios jau ėmėsi atkeitinėti užkerėtus daiktus, - Manau laikas eiti klasėn,- palinksėjo joms galva ir pravėrė duris.
- Nox,- užgesino prieš tai įžiebtą švieselę, talkinusią tamsumoje. Juodaplaukis prisimerkė, akys jau buvo spėjusios atprasti nuo šviesos. Klasėje jau buvo lenta, kuri skelbė naują užduotį. Rašyti? Kur? Ant žemės? piktai papurtęs galvą į šonus atsisuko į išeinančias komandos drauges.
- Rodosi komandinis darbas, bent jau tam kartui baigėsi,- ir klestelėjo ant klasės grindų pasiimdamas iš kišenės rašalo, plunksną ir apdriskusią pergamento skiautę, nepamiršdamas ir rasto kišeninio laikroduko.

[Caroline Elase Wilding]

Džeimsas, regis, neketino ilgai užsižaisti su Caroline žvilgsniu ar dar kažkuo. Netrukus vaikinas pataraukė tolyn link daiktų krūvos. Buvo tamsu. Lumos maxima mintyse ištarė. Kadangi jo dėka puikiausiai įvaldė Bežodžius kerus, nebebuvo reikalo rėkauti it beprotei. Nors... ką padarysi, jei kaskart burtažodį ištarusi mintyse ji atsimindavo viską - viską, ką patyrė vadinamoje "praktikoje". Taigi, tenka rinktis. Velniai rautų, vėl vaizduotė įsisiūbavo... gal tabletės nebeveikia? Ir kiek, vardan Merlino, mes jau praleidom šitam kambary? Gal jau laikas? Ilgai nesvarsčiusi Carol išsitraukė iš kišenės buteliuką. Nurijo vieną piliulę, bet tiek toli gražu nepakako. Vėl pakračiusi buteliuką penkiolikmetė pakraupo. Tuščias??? Kaip jis sugebėjo pasibaigti??? Gal jau per daug vartoju? Kaip bebūtų, kitas pakelis saugiai gulėjo po čiužiniu tolimame miegamajame. Ir jokios vilties artimiausiu metu jį pasiekti. Ką gi, turės užtekti ir tiek. Tikėkimės, likusi pamokos dalis praeis ramiai. Tikėkimės.
Trenksmas, nuskambėjęs tylioje tamsoje pasidarė toks kurtinantis, kad mergina paprasčiausiai negalėjo ramiai tarsi niekur nieko dirbti toliau.
 - Džei?- pusiau paklausė, pusiau ištarė Carol.- Viskas gerai?
Iš už krūvos pasigirdo prislopintas vaikino balsas. Ir ne tik - tuksinti širdis. Kažkur visai arti. Mergina įsitempė. Ar realybė, ar vaizduotė? Visgi netrukus išgirdo Džeimsą ją kviečiant.
 - Claudie,- Caroline suspaudė jaunesnei draugei petį.- Kad ir kas nutiktų - neik ten. Būk čia, surask tą velnio neštą ir pamestą varlę, bet neik. Mes susitvarkysim,- mergina labai norėjo tikėti, tuo, ką kalė į galvą Clau.
 - Taip, aš pasiruošusi,- šaltu balsu atraportavo Carol ir kažkokiu magišku būdu atsikeberiojo  pas Džei.
Tigras neatrodė nusiteikęs labai draugiškai. Tiksliau pasakius, matyt buvo nepietavęs. O štai visai netoli slankiojo visai pamanomas užkandis - trys švieži kepsneliai. Automatiškai griebėsi lazdelės, bet netrukus prisiminė, jog tai nepagelbės. Pamatė vaikiną išsitraukiat peilį. Menkoje lazdelės šviesoje jis keistai blizgėjo, tarsi būtų ne vieno metalo. Ką gi, peilio kilmė merginą dabar turėjo dominti mažiausiai, nes buvo ir kitų užsiėmimų. Tarkime, sulaikyti šį žavų katinuką, kad nenutrauktų grifams galvų.
Galva buvo tarsi vatinė, o mintyse vis iškildavo prisiminimai apie jį, Veltui Carol bandė save įtikinti, jog dabar netinkamas metas apie tai galvoti.
Staiga kilo visiškai nutrūktgalviška mintis. Ji žinojo, kaip susitvarkyti su tigru. Bėda, kad toks būdas gali neišdegti. Paprasčiausiai reikėjo pasiekti vieną tašką papilvėje ir jį suspausti - tai kates veikia migdančiai. Tik kad... norint pasiekti tą stebuklingą tašką reikia leisti tigrui užšokti ant savęs, nes mergina abejojo, ar šis mielas katinukas leisis pakasomas.
 - Claudie rado varlę. Jau tuoj iš čia ištrūksim. Kai ką sugalvojau, bet nieko nedaryk. Jei nepavyks, pasakysiu.
Žengė žingsnį artyn katės. Akyse mirguliavo, žaidė prisiminimai. Ji žengia artyn jo. Puikiai žinodama, kas bus. Bet vis tiek. Tigro atvaizdas vis susidrumsdavo ir retsykiais Carol matydavo nebe dryžuotą gyvūną, o jį. Realiai - koks skirtumas. pavojingi turbūt abu vienodai. Ištiesė rankas ir pliaukštelėjo katei panosėje. labai tikėjosi, jog tigras į tai sureaguos kaip į įžeidimą ir šoks. Pavyko. gyvūnas iššiepė dantis ir šoko. Net visiškai sukaustyta baimės Carol negalėjo nepastebėti padaro grožio ir šuolio grakštumo. Adrenalinas kiek malšino skausmą, kurį sukėlė nagų suleidimas ties raktikauliu. Žinodama, jog turi vos sekundę merginos ranka greitai nuslydo žvėries papilve ir suspaudė kailį. Pajuto, kaip tigras suglebo ant jos. Lyg ir pavyko. Vienintelė bėdelė, jog katė sukniubo vos sekundei. O tada visu svoriu užgulta Carol pajuto, kaip padarėlis atsigauna. Ir bėda, kad šis kuo puikiausiai suvokė, jog po juo guli visai gardus kąsnelis. Tiesa, viso labo depresijos pagauta paauglė, bet matyt kačiukas buvo tikrai išalkęs ir nutarė, jog sueis ir tokia. Mergina suklykė aštriems nagams ariant jos ranką nuo žasto iki pat raktikaulio ir šiuo beveik pasiekė kaklą. Kad ir kaip Carol savęs nekentė, bet palikti gyvenimo tokiu būdų nenorėjo. Suklykusi apsiblaususiomis akimis ėmė ieškoti Džeimso. Kažkaip miglotai prisiminė, jog šis stovėjo šalia, bet jo nematė, negalėjo rasti. Akys užtemo, vaizdas ėmė suktis. Rudos akys visiškai sustiklėjo. Vienintelis pliusas - traukėsi skausmas. Ir jis nebegalės Carol pasiekti. Nors... kas gi žino.

[Klarė Konė Karter]

Supratusi, kad užduotis baigta, ir metas lįsti lauk, Klarė nuleidusi lazdelę taip, jog šviestų į kliūčių ruožu pavirtusias grindis šiaip netaip nesukliuvusi nusikabarojo prie durų. Palaukusi, kol Miriam prieis prie išėjimo iš milžiniškos netvarkos buveinės, antrakursė kartu su vienmete mergaite išlindo lauk.
Šviesa, išlindus iš tamsios skylės, akino žalias dvylikametės akis. Grifė užsidengė akis ranka, ir po truputėlį atleisdama pirštus pratinosi prie kitokio apšvietimo.
Ant lentos priešais buvo dailiai suraityta kita užduotis. Perskaičiusi Klarė apsižvalgė. Išgirdusi vyresnio grifo tariamus žodžius, mergaitė gūžtelėdama pečiais atsakė:
- Turbūt.
Grifė nutarė neiti link kuprinės, paliktos kažkur, klasės kampe. Žaliaakė išsitraukė visada kišenėje ją lydėjusią užrašų knygelę ir jos spiralėje įsmeigtą žiobarišką tušinuką. Kadangi jau žiobarotyra, tai tikrai nepakenks... tyliai sukikeno.
Suradusi daugiau laisvos vietos antrakursė išsidrebė ant pilvo ir mataruodama kojomis ėmė rašyti:

Siuvenyrinis sniego rutulys
Šis daiktas turi gražaus, beverčio niekučio, dulkes renkančio prisiminimo paskirtį. Dažniausiai tokius iš kelionių žiobarams parveža kiti žiobarai. Pats rutulys pagamintas iš permatomo stiklo, kurio viduje yra skystis. Skystyje plaukioja baltos granulės, primenančios sniegą ir supurčius rutulį krentančios kaip per pūgą. Apatinėje rutulio dalyje yra nedidelė, dažniausiai keramikinė, platforma, su nedideliu užrašu, iš kurios vietos rutulys parvežtas. Vietoje, kur rutulys įsistato į platformėlę yra pastatas, ant kurio krenta viduje esantis sniegas. Naudos šis rutulys nelabai teikia, dažniausiai arba juo yra parodomas dėmesys, dovanojant žmogui, kuris juos kolekcionuoja, arba atvirkščiai, jie dovanojami nesugalvojant, nesukant galvos ką įteikti. Žalos nepadaro, tik kaupia dulkes, kurios galėtų pakenkti alergiškiems žmonėms. Arba sudaužius rutulį galima įsipjauti.

Pasirašiusi apačioje, Klarė, kaip nurodymai liepė, atsistojo, pasitaisė uniformą ir nunešė perlenktą išplėštą iš knygelės lapą profesoriui.
Neturėdama ką daugiau veikti, mergaitė įsitaisė prie vienos iš kambarius skiriančių sienelių ir toje pačioje užrašų knygelėje ėmė laisva, atpalaiduota ranka eskizuoti kabinete rašančius ar jau pabaigusius rašyti klasės draugus. Piešti grifei patiko. Tai buvo įprotis, kuriuo ji užkišdavo daugumą laisvų minučių.

[Edgar Jeffter]

Sunku buvo sustatyti suolus nepatenkintas juodaplaukis tuo, jog teks rašyti ant žemės, pradėjo savo aprašymą į pergamento skiautę.

Kišeninis laikrodis

Kišeninis laikrodis, tai daiktas, kaip ir kiti laikrodžiai, galintis parodyti laiką, paros metą. Jis yra metalinis ir paprastai dar turi pritvirtintą grandinėlę prie jo. Patį laikrodį pamatysi tik atidaręs dangtelį dengiantį jį. Jis yra nedidelis puikiai telpantis į kišenę, būtent dėl to ir yra vadinamas kišeniniu laikrodžiu. Tai ganėtinai senas daiktas, todėl dabar pamatysi tik retą žiobarą turintį tokį. Jei išvis pamatysi, kadangi tokio tipo laikrodžius pakeitė ant riešų nešiojami laikrodžiai, o kai kuriems užtenka tiesiog mobilaus telefono, kuris taip pat turi laikrodžio funkciją.

Edgar Jeffter
V kursas
Grifų Gūžta

Baigęs aprašymą juodaplaukis perlenkė popieriaus lapelį per pusė ir nuėjo link profesoriaus Lancer.
- Štai, padaryta,- atkišo savo darbą mokytojui, - Ir kitą kartą, per rašto darbus, gal galėtumėte gražinti suolus? Nes nemanau, jog pats teiksitės visas mūsų rašliavas taisyti atsisėdęs ant žemės,- pasipiktinusiu žvilgsniu išdėstęs pamokos vadovui ką mano apie rašymą ant grindų, penktakursis nuslinko prie klasės durų, laukti varpo dūžių, bylojančių apie pamokos pabaigą.
Ojojoj.. Vos nepamiršau.. atsipeikėjęs, kad neatvertė daikto, stvėrė laikroduką iš kišenės drauge su savo burtų lazdele.
- Žiobarus- greitai pamosavo ir žiobariško kišeninio laikrodžio vietoje atsirado šokoladinė varlė. Magiškas skanumynas jau norėjo šuoliuoti savais keliais, bet grifas, jam to neleido padaryt, stverdamas pirštų galais šį už kojos ir įsimesdamas sau į burną.

[Džeimsas Greywindas]

"Kai ką sugalvojau, bet nieko nedaryk."
Niekada. Tik per jo lavoną. Sustingo, kuomet tigrui glėbin šoko bendraamžė. Su akyse atsispindinčiu siaubu regėjo šį pavojingą žaidimą, kai suglebusi didžioji katė atkuto.
- Bėk! - užriko ant Claudie, šią su rasta šokoladine varle, ūmai išstumdamas pro duris. Durys su trenksmu atsilopojo ir užsitrenkė, pritardamos merginos klyksmui. Mąstymas pabėgo, viskas vyko automatiškai ir pernelyg greitai. Pakėlė ranką, užsimojo ir paleido peilį perdaug nesitaikydamas. Žvėris suriaumojo, su dešinėj aky styrančiu ginklu. Dalinai apakintas žvėris su sukruvinatais Caroline kraujo nagais, šoktelėjo pasitraukdamas šalin. Pašiaušęs keterą ir siaubingai urgzdamas ėmė blaškytis iš skausmo. Lyg robotas, nemąstydamas prilėkė prie alpsatančios merginos. Pirštų galiukais vos spėjo priliesti josios juoduosius plaukus, kai  didžioji katė šoko ant paauglių. Kairėje laikyta lazdelė iškrito iš rankos ir dunkstelėjus nusirideno žeme. Kažkokiu stebuklingu būdu iš dryžiaus snukio išplėšęs peilį, šį iš rankų išmušė gauruota letena. Pirštinėtą kumštį, laikiusį ašmenį, perėžė tamsiai raudoni, kruvini rėžiai. Persmelkė skausmas, kankindamas visus nervus. Atšoko. Ant dulkinų grindų kaptelėjo keli verdantys kraujo lašai. Skausmo riksmą nuslopino sukąsti žandikauliai ir keiksmažodžių lavina mintyse. Viskas vyko lyg per rūką. Slystelėjo, nelygiai padėjęs padą, tuo pačiu užkabindamas kažkokį žiobarišką daiktą. Ką gi, nesiseka. Tvirčiau suspaudė ašmenpeilį, kai padaras įsiutęs šoko ant velniašunio. Nė nepajuto kai iššiepė po pabudimo pailgėjusius ir pasmailėjusius iltinius dantis ir suurzgė. Oda papilkėjo ir ėmė luptis. Įsibėgėjęs šoko ant tigro. Letena šį nubloškė, vos spėjęs suvaryti peilį krūtinėn su smailiais nagais. Išbyrėjusios veidrodžio šukės atspindėjo djeveleno ir tigro kovą. Tik stiklo atšvaituose kovą šoko pragariškas, kraupus padaras su galingu plėšrūnu, nei kaip buvo realybėj. Bumbtelėjimas ir tyla.
 Kone nieko šią minutę neprisiminė kas vyko iš kovos, tik jautė be proto besibaladojančią širdį ir sustirusias galunes, kylančią paniką ir dusulį. Suklupo ant kelių prie kruvino merginos kūno, akie kamputyje pastebėdamas katinišką, suglebusį kūną. Negyvą. Alsuojantį mirtimi. Trūksmingai įkvėpė oro, drebančiomis, apdraskytais drabužiais pridengtonis rankomis paliesdamas grifės žaizdą. Galiukus maloniai apgaubė paparastas, šiluma alsuojantis kraujas. Išpradžių tai buvo nedrąsus žingsnis, lyg spręsdas ar sugebės tai padaryti.
- Carol...- tyliai sušnabždėjo. Galiausiai tvirtai plaštakomis užspaudė rėžius, idant sustabdytų plūstantį kraują. Kūnas drebėjo, trūko oro, juto, kad tuoj išprotės. Šiandien jam visko tiesiog per daug. Visiškai pamiršęs savo ranką, skubėdmas, nerangiai nusirengė savo mokyklinį apsiaustą, likdamas tik su tamsiais marškinais, kurių rankoves atsiraitojo nė nemąstydamas.
- Ei, Carol...-  drąsiau ir garsiau tarė, sugraibaliojęs peilį, perėžė drabužį į kelias dalis,- Carol! Tik neužmik, po velnių! Rėžiai tęsėsi nuo žasto iki raktikaulio. Bet vistiek pavojinga. Ji gali nukraujuoti, dėl per vėl imtųsi veiksmų gali žuti. Medžiagos dalimis, paskubomis aptavarstė šios dienos problemą, be paliovos skubėdamas, bei nervuodamasis.
- Aš tave užmušiu, prisiekiu, kai pasveiksi. Užmušiu. Gal tu kvaila ar nori anksčiau nudvėsti, a? Per anksti, per anksti, klausyk,- griežė dantimis ir liejo pyktį. Tvarsčiai imo raudonėti ir šlapti. Vos ne juto kaip žaizda tvinksi. Kaip ir jo ranka. Tiksliai. Visa pirštinė buvo šlapia, lipni, sunkiai nuimama. Susierzinęs nusikeikė. Akyse tavaravo, darėsi tamsu, net prie magiśkos lazdelės šviesos, kai šią po kovos susirado. Kiek atsitraukęs peilio pjūviu, perpjovė šlapią pirštinę, šią taip nuplėšdamas ir pašalindamas nuo plaštakos. Nugara atsukęs paslaptingos merginos pusėn, atsisėdo ant žemės, nes jautė kaip kojos linko.
- Ne ne ne ne,- pinantis liežuviui, lūžtančui balsui suinkštė. Burtai čia neveikė, o tvarsčiai nesustabdys jo nenormalaus kraujo. Sugrįžusi panika ir baimė paėmė viską. Gerklėj užstrigo gumulys, o akyse ėmė kauptis ašaros. Tik to tigro pritrūko, kad palūžtų. Rodos visas skausmas, tiek emocinis, tiek fizinis, visa baimė užgulė pečius, slėgdamas ir murktydamas žemyn. Į patį dugną. Jam tik  penkiolika. O jau emociškai prarado tėvus, saugumą, buvo priverstas žudyti ir trokšti žudymo. Jis besielis, su užsiliksių sentimentų gabalais, kurie kitų noru bus išpjauti ir sunaikinti. Buvo. Yra. Bus. Sukando dantis. Sužalotą ranką iš pykčio trenkė sienon.Kūną supurtė aštrus skaumas. O dar ta mergina. Sužeista. Nereikėjo, nereikėjo, nereikėjo čia eiti. Nereikėjo. Taip, čia Hogvartsas, geriausia mokykla pasaulyje, kurioje... gali mirti. Taip, mirti. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Atsisuko į juodaplaukės kryptin. Ne jis čia svarbus, o ji. Dabar. Sugriebęs pirmos pasitaikiusios kažkokios medžiagos atplaišą, storai apsivyniojo kumštį. Jei temps rudaakę į kabinetą pas kitus, gali sukelti paniką. Bet ten veiks burtai. Jei čia liks, nesukels, bet nukraujuos. Pasikviesti profesorius? Kol ateis, metai praeis. Atbula ranka nusivalė akis, bandydamas viską sudelioti į vietas.
-Carol?... Viskas... bus gerai,- išlemeno,- peilį paslėpdamas vėl bato aule, o sužeistą, aptvarstytą, ko gero jau be sąmonės merginą paėmė ant rankų, kiek galima švelniau. Bet norint greičiau viską atlikti, švelnumui vietos nėra, bent jau pas šį grifą. Batu, taip, bato spyriu, atlapojo duris ir atsidūrė "Vidurnakčio" komandos kambario tarpduryje, normalioj žmogaus būsenoj, be kitų dudesnių pakitimų. Vos jau galėjo naudotis kerais, nepastebimai transfigūravo savo kraujo savybes į žmogiškas. Tai turėtų padėti, bent trumpam. Alyse žaidė pyktis ir neapykanta. Tuoj koks veiksmas ar žodis, ar žvilgsnis ir pratrūks. Kokio velnio galima naudotis tik dvejais kerais, kai yra pavojingų padarų?! Ne visi vaikai yra medžiotojai, kad ginklais galėtų naukauti žvėrį. Ypač keturiolikmečiai.

[Hayato Shinohara]

Taenral, nebekreipdamas dėmesio į dvi merginas, ieškančias užburtų varlių po kitus kambario kampus, sliūkino pirmyn. Tai jam truputį priminė juokingą liūtų, vilkų, ar kitų gaujomis gyvenančių plėšrūnų medžioklės inscenizaciją ar imitaciją - dievaži, plėšrieji grifiukai begarsiai pasiskirstė po medžioklės plotą ir gaudo varles.
- Žobarus,- ištarė Faamsurjad, nukreipęs lazdelę į senovinį ant sienos kabantį paveikslą. Nieko neįvyko. ,,Gal mus išvis apmulkino?" - pamintijo vaikinukas, toliau žvalgydamasis ten, kur apšviečia lazdelė. Taenralis pašvietė į lubas - ant grindų kiekvienas žioplys gali pamatyti, o sugalvoti užversti akis aukštyn - ne kiekvienas. Ant lubų kabėjo didelis senovinis šviestuvas - keista, kad trečiakursis netaranavo jo galva praeidamas.
- Žobarus! - ištarė, nukreipdamas lazdelę į apdulkėjusį šviestuvą. Bam - ir netikėtai šviestuvas susitraukė, o ant grindų šleptelėjo maža, žavi ir vikri šokoladinė varlytė. Pajutusi pavojų, ji pasiskubino slėptis.
- O tu rupke...- sutrikęs šoko ant jos Taenral, bet ši išsmuko iš po pirštų, palikdama nerangų grifą tįsoti ant grindų.
- Ateik čia, rupūžėl...- keiktelėjo moksleivis ir pakišo ranką po foteliu, kur nulindo varlė. Pajuto, kaip ji bando įkasti į pirštą bedante burna ir staigiai sučiupo ją, pirštą įgrūsdamas giliau į vidurius. ,,O šventas Merlinai..." - pasišlykštėjęs pamintijo Taenralis. Šokoladinė varlytė, pasirodo, irgi turėjo vidurius, skrandį, ir viską kaip reikalas. Galite įsivaizduoti, kaip šlykštu tai sugrūsti, suspausti ir ištrėkšti. Nesvarbu, kad tai tik šokoladas.
- Radau dar vieną. - tyliai pranešė berniukas kolegoms.

[Claudie Amneta]

 -Bėk!
 Rodos šis žodis buvo skirtas Claudie. Išsigandusi mokinė pasielgė kaip beširdė. Nors jautė, kad tikrai nebūtų niekuo padėjsi, bet sąžinė grifę smerkė. Taip, ji paklausė Džeimso ir pabėgo, bet tai buvo nepaprastai sunkus žingsnis. Jautė, kad reikia pasipriešinti ir padėti, bet... Gal taip buvo geriau. Nors fizinis kūnas liko sveikas, bet šis įvykis sutrigdė emocijas ir psichiką. Kai išsigandusi išbėgo, atsigręžė daug žvilgsnių, bet mintys sakė: Jie išsikapstys. Yra pakankamai protingi.
 Pamačiusi naują užduotį ant lentos sustingo. Dar viena užuomina apie tą pragaro kambarį ir ji išprotės. Tik jau ne dabar. Dabar ji negalės atlikti jokios užduoties, kai Carol su Džeimsu tenai, tame kambaryje kaunasi su tigru. Prieš pabėgdama matė, kaip didžioji katė sužeidė Carol, o dabar ir penktakursiui tikriausiai klius.
 -Profesoriau,- tarė ryžtingu balsu.- Gal galėčiau rašinėlį atnešti į jūsų kabinetą?- sunkiai nurijusi seilę kalbėjo toliau.- Matote... Pamačiau tokių vaizdų, dėl kurių dabar negaliu susikaupti.
 Nebeturėjo nei noro, nei jėgų mąstyti apie tai, ką pasakė. Tik veidu srūvančios ašaros bylojo, kaip jai sunku. Ašarų upeliai tekėjo vagelėmis. Vagos jai priminė sužalotą penktakursę, tad kaštoniniai plaukai užkrito ant akių ir lyg prilipo. Braukdama juos nuo veido stengėsi tvardytis, bet jai nepavyko.

[Caroline Elase Wilding]

Tamsa. Gąsdinanti. Šiurpi. Ir kartu maloni. Visą Carol skausmą nusinešė juoduma. Švelniai. Gražiai. Retsykiais ji atsimerkdavo, bet nieko nematydavo, tos sekundės buvo... nenusakomos. Per trumpos, kad ką suvoktum, bet net per ilgos pajusti tą skausmą, kai petys ir ranka beveik suakėti tigro nagų. Kažkuriuo metu mergina buvo sąmoninga pakankamai, jog suvoktų, kad tigras jau nebegyvas. Tai merginą kiek nuramino, bet netrukus nugąsdino kitas dalykas. Džeimsas. Jis buvo.. kitoks. Carol net nežinojo koks. Viena buvo aišku, kaip ir tas skausmas - vaikinas nebuvo žmogus. Velniai žino kas, bet ne žmogus. Sudaužyto veidrodžio šukės Carol puikiai reprezentavo dvikovą. Žaidimą su mirtimi. Tamsus kambarys nebeatrodė kaip pamokai, ugdymui skirta patalpa. Ji tapo žutbūtinės kovos lauku. Nors... Juk ir Caroline praktiką labai panorėjęs galėtum pavadinti edukacija. Juk taip ir buvo. Praktinis pademonstravimas, kas atsitiks, jei ir toliau aklai pasitikėsi visais ir leisies. Deja, rezultatai nebeatšaukiami. Visa pamoka atliekama ant mokinio kailio. Juk tik taip gali kažko išmokti.
Merginos mintys vėl susidrumstė, nusitempė į tamsą. Kuri staiga prašviesėjo.
 

***

Mergina prabudo kažkur, kur buvo labai šalta. Atsimerkė. Pamatė sieną, uždengtą baltu kilimu. Šaltis reiškė kalnus. Pajuto šiltą ranką, slystančią jos pečiais. Staiga atsirado ir skausmas. Carol pakreipė galvą. Ją lietė balta plaštaka.
 - Kitą kartą skaudės labiau, taigi pratinkis,- išgirdo žemo tembro balsą. Rudos akys susitiko su juodomis. Tai buvo jis. Pirštų galiukais palietė žaizdą. Carol tyliai suaimanavo. Jai skaudėjo. Pakreipusi galvą ji pamatė išraižytą ženklą. Keista, bet tik vieną. Paprastai merginos oda buvo pilnutėlė tokių žymių.
 - Kas yra?- paklausė išgirdusi savo vardą. Vėl pajuto kažką liečiant žaizdą. Kažkokiu karštu daiktu. Klyktelėjusi pabandė išsprukti, bet nepavyko. Stiprios rankos prispaudė prie gulto.
 - Niekur, neisi, juk pati to norėjai. Aš tik darau, ko prašei.
Užmušk, Carol neprisiminė prašiusi, jog ją kas raižytų karštomis adatomis. Nebent buvo visiškai girta. Bėda tame, jog vietoje to vienintelio vakaro, kai pasigėrė normaliai atmintyje bolavo skylė. Matyt, tada ir pasakė. Jautė adatą smingant į sužalotą odą, jautė ant žemės varvant kraują. Klykė, kol užkimo. Žinojo - gali klykti, kiek patiks - čia kalnai, kilometrai nė gyvos dvasios. Taigi niekas neišgirs. O ji neištrūks. O kur gi pabėgusi eis? Kokią ketvirtą dieną taps vienu papildomu skaičiuku gelbėtojo suvestinėje, kaip dar viena auka, žuvusi kalnuose. Ir viskas. Daugiau nieko. Iš paskutiniųjų stengėsi neužsimerkti, bet ir neturėjo jėgų žiūrėti į tas juodas akis. Ir į savo raižomą ranką.
 - Juk to norėjai, ar ne,- Grėsmingai paklausė jis. Carol tiesiog linktelėjo. Ką čia daugiau bepasakysi.

***

Carol! Tik neužmik, po velnių! Kažkur tolumoje suskambėjo garsas. Kadangi iš skausmo buvo beatsijungianti, mergina nesuvokė, jog tai ne jo balsas.
Kažkodėl galvoje ėmė pintis vaizdai, sumišę su realybe (turint galvoje Carol būklę, realybė jai buvo labai realityvi savoka, bet tikrovę jos smegenys šiuo metu suvokė kaip buvimą su anonimiškuoju asmeniu, o ne tamsų kambarį pamokoje). Mergina girdėjo kažkokį balsą, kurį jau priprantančios prie skausmo smegenys sugebėjo identifikuoti.
Caroline stipriai užmerkė akis ir pamėgino surasti balso šaltinį. Kurį laiką paklaidžiojusi savo minčių vingiuose mergina atsimerkė tamsiame kambaryje. Juto medžiagą prie nuogo peties ir raktikaulio. Smogė ir skausmas, bet Carol jau buvo iš dalies su juo apsipratusi. Girdėjo kažkur blaškantis Džeimsą, matė jo kruvinas rankas. Retsykiais užsimerkdama ji grįždavo ir į kitą tikrovę savo galvoje, kur egzistavo jis ir karštų adatų paliktos žymės.
Visiškai susijaukusi tarp dviejų realybių Carol pajuto kylanti nuo žemės. Pati atsistoti niekaip negalėjo, tad smegenys priėmė sprendimą, jog ją neša. Nežinojo kas. Tiesiog sveikąja ranka įsikibo tam kažkam už sprando ir laikėsi. Bijojo pasileisti, bijojo pasimesti tarp tikrovių. Išgirdo išspiriamų durų garsą. Klausa labai išaštrėjo, rodės, girdi net žemėn kapsinčius kraujo lašus. Akimirką apsidžiaugė, jog pasibaigė tabletės. Jei nebūtų išgėrusi, dabar dar labiau raitytųsi iš skausmo. Jei būtų išgėrusi dvi ar tris, dabar nebepabustų. Visiškai. Carol nebesistengė kovoti. Tiesiog pasidavė tamsai. Nors neskaudės, nebeklyks, nedepresuos. Tylu. Skausmas traukėsi, malšo. Gal ją kas gydė, o gal rudaakė paprasčiausiai žengė dar vieną žingsnį, priartinantį ją prie Kito pasaulio. Delnu tebebuvo užsikabinusi už ją nešusiojo kaklo. Tai buvo vienintelis ryšys su šiuo pasauliu. Kad ir kas tai buvo, mergina negalėjo pasileisti. Bijojo. Tad tik stipriau užsikabino. 

[Vintė Adamson]

  Galbūt net pernelyg susikaupęs Hubertas plunksnočiu keverzojo antrąją užduotį ant pergamento lapo. Pagaliau baigęs ir padėjęs tašką, kukliai šyptelėjo, pasidžiaugęs, jog (dar) nepatyrė kokios nesėkmės.

 

Žaislinis ponis

Šis įvairiaspalvis guminis vaikiškas žaislas yra skirtas pakelti jaunesnio amžiaus žiobariškų individų nuotaiką. Jis turi labai blogą savybę - užmynus plika koja, šią galūnę skaudės dar ilgai. Žaislinis ponis paplitęs žiobarų tarpe. Šis daiktas gaminamas įvairiuose žaislų gaminimo fabrikuose, o pardavinėjamas - vaikiškų žaislų parduotuvėse.

  Darkart perskaitęs parašytą tekstą ir po apačia pasirašęs savo vardą, Hubertas lėtai atsistojo, nuėjo prie profesoriaus ir padavė jam savo darbą. Vėliau grįžo į savo vietą bei ėmė kantriai laukti pamokos galo.