0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
 Norėjosi viską mesti. Koks tikslas bandyti kažką daryti, jeigu tai niekam neberūpi? Taip, klientai rastų Kiškutį uždarytą, tačiau prie to priprastų. Norėjo išnykti. Nieko nejausti, bet tuo pačiu - jausti kažką. Jausmų sūkurys, į kurį pati įsisuko, darėsi nebevaldomas. Jasmine pradėjo dirbti Ministerijoje. Jai ten gerai sekėsi - kitaip, nei Claudie. Sesuo atrodė patenkinta kitu darbu, o likusi vyriausia iš seserų, Clau, pradėjo abejoti, ar gyvenimas išvis turi tikslą.
 Net jei nebegrįžtų? Kas pasikeistų, jei negrįžtų? Nusileido pora apgriuvusių laiptelių. Juk trūko tiek nedaug, kad paslystų ar už ko nors užsikabintų. Lyg ieškotų Giltinės šiuose griuvėsiuose. Ar kvailas per didelis pasitikėjimas išlindo visai netikėtai? Juk pati gerai žinojo, kas nutiko paskutinį kartą, kai nusprendė, jog yra pakankamai pasiruošusi kovai. Būtų paprasčiau pradingti čia, tapti tragedija, apie kurią gal būt parašys Magijos Žinios ir išnykti niekam nieko nepaaiškinus. Tai buvo savanaudiška. Gyveno ne dėl savęs, o kai pabandė, nebežinojo ką išvis daryti.
 - Ramiai,- tyliai sušnibždėjo sau po nosimi. Nutilęs Londono triukšmas leido išskirti kitą garsą. Neramus kvėpavimas, kuris nebuvo jos. Sunkiai nurijo seiles. Dar keli laipteliai. Ji buvo lengvas taikinys. Delne stipriai spaudė raudonmedžio lazdelę. Tu grifė, pameni? Nebėgo. Norėjo pasitikti likimą, todėl paruošusi lazdelę nusileido paskutiniais laipteliais ir pasuko už kampo. Ką?!
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Melijandra Julija Lorijan

Ji pamiršo tinkamai sugerti Antivilkinį eliksyrą, o ji, kvailė, susiprato per vėlai!
Stengdamasi susinormalinti kvėpavimą, atsirėmė į šaltą metro sieną. Vengė atidžiai apžvelgti Demonų metro. Per daug skaudžių įvykių čia nutiko. Virpulys ją krėtė.
-Kvailė, kvailė...durna višta...- niršo ant savęs, gniauždama kumštį, be jokios gėdos, suvarydama nagus giliai į odą, bet, kokia nelaimė, šiuos nusikirpo, tad beveik jokio skausmo nejuto. Sudavė kumštį į šiukščią sieną. Švediškai susikeikė.
Jai galas. Jai galas Ministerijoj. Gailas jos darbui! Galvon lėkė angliški, rusiški, lenkiški, švediški keiksmažodžiai, Mela susimėmė save ir skaudžiai sudribo ant žemės.
Susikeikė dar kartą.
Po velnių, kad jei tik nieko nesusitiktų! Tada tyliai sarkastiškai susijuokė. Dirba vilkolakių registre, bendradarbiauja su vilkolakių gaudymo skyriumi. Kokia gyvenimo ironija! Turbūt jos kolegos nesuklydo, juokaudami, jog ateis diena, kai jie patys turės ją sutramdyti. Manė, kad ši diena niekados neateis. Deja...
Melijandra papurtė galvą, tada susiėmė už jos. Geriausia iškeliauti oru. Bet...koks kvailys tą darytų? Ji nesuspės. Kas nutiks, jei keliaudama oru, jau pradės virsti į vilkolakę? Ar...ji pajus skausmą? Agoniją? Bet ar verta tą žinoti? Geriau kentėti, nei žinoti, jog nudėjai žmones...
Mela griebėsi už šono, per drabužį suleido savo bukus nagus. Užsimerkė. Kvėpuok. Galvok apie vietą, kur nori keliauti. Ūdrų Žabangai. Miškas. Širdis suvirpėjo iš džiagsmo. Tas lapų šlamėjimas viršum galvos, žvaigždių paklodė, silpnai prasiskverbianti pro tamsių medžių lapų stogą. Vėjo gijos, šokančios tarp medžių šakų, pašiaušdamos krūmus, žolę, jos tamsiai pilkšvą kailį.
Baimė slopo. Jautėsi vis stipriau ir tvirčiau, kad jai pavyks iškeliauti oru namo. Jau įsivaizdavo tą džiaugsmą, supratus, kad jai pavyko - niekas nenukentės nuo jos.
Bet tas džiaugsmas greitai pavirto į kūną sustingdantį siaubą, sumišimą, šlaikštų, stirpų nusivylimą, jog tau niekas nepavyks, nes padarei žiaurią, neatitaisomą klaidą.
Melijandra kaip šoko ant kojų iš siaubo, išvysdama Claudie.
-Ką tu čia veiki!?- išsprūdo panikiškos baimės perkreiptas šūksnis,- Nešdinkis iš čia!
Atšoko nuo Jasmine Amnetos, taip pat dirbančios Magijos Ministerijoje, sesers.
Lorijan buvo taip įsigilinusi į norą išsinešdinti iš čia, kad net nepastebėjo Demonų metro laiptais žemyn nusileidančios kadaise Egipte sutiktos buvusios "bosės". Eina perkūnais tas likimas!
Melijandra darsyk papurtė galvą. Jai to per daug! Viskas! Tegul baigia Likimas ar Dievas tyčiotis iš jos...! Čia kas, haliucinacija? Taip nutinka iš stiprios baimės? Mela to nežinojo ir nenorėjo sužinoti.
Dar keliais žingsniais atsupta atsitraukė nuo Claudie. Nenorėjo pagalvoti, kaip baisiai atrodė prieš ją. Bet ir Clau pati neatrodė gerai. Rudai pilkos akys pastebėjo kažkokį pasikeitimą Amnetos elgesyje, ne, prieš susidūrimą, Clau dėl kažko buvo susierzinusi.
Deja, Mela šiai nieko padėti negalėjo, pati klimpo savo bėdų mėšle.
-Clau...N-nešdinkis iš čia...p-prašau...!- sunkiai išlemeno, jausdama kaip tuoj pilnatis pasirodys.
Nešdinkis, beprote! Antraip mirsi!- rėkė viduje, nesuprasdama kaip Claudie gali ramiai jaustis per pilnaties naktį!
Tą akimirką kažkoks siaubas surakino Melijandrą. Suvokimas. Ne! Aš nebūsi Igoris! Nepasiduosiu tam! Claudie nebus mano Elna!
Bet taip buvo taip naivu sakyti.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #107 Prieš 10 mėnesių »
Šios pavasario atostogos, mergaitei taip patiko, taip priminė tas šiltas ir gražias dienas pilyje, Japonijoje, prie sakurų su tėveliu ir gražiai iškeptais keksiukais. Dabar jaunoji princesė leido atostogas ne pilyje, o Londone, pas pusseserę Sabriną. Gyventi pas Sabriną yra tikras košmaras Christinai, lova tik su vienu čiužiniu, fenekams nepatogu, maistas per prastas, vyras neskiria visiškai dėmesio, vaikai klykauja, norėjosi tiesiog eiti kur nors pasivaikščioti, artimiau susipažinti su Londonu, vis gi šio miesto, kilmingos šeimos atstovė nepažino taip kaip tarkim Tokijo. Kadangi truputėlį buvo vėjelis, Christina užsidėjo savo dailų švarkelį, ilgą sijonėlį ir baltus marškinukus, užrištus kaspinėliu. Juodos garbanos buvo kaip visad paleistos. Neatsisveikinusi su dvejais nevykėliais, princesė užtrenkė durimis ir laikydama vienoje rankoje šiltą, rožių arbatėlę, ėjo kažkur, kur vedė kojos. Tikiuosi, kad bent į šią arbatą, Sabrina neįpylė kokios tekilos ar ko nors panašaus, fui kaip ji gali tokias makalynes gerti, visa mano šeimyna kažkokia alkoholikų, nesupranta kas yra tikras skonis. Apie Veroniką išvis tyliu... Fenekai buvo įkišti į rožinę kuprinę, jie irgi norėjo įkvėpti gryno oro, o kad jo įkvėpti, Christina Vanessa Granger prasegė kuprinę. Tikiuosi, kad neišbėgs kaip praeitą kartą... Bubnys juk kaip visad pašėlęs.
   Darėsi jau kiek tamsiau, saulė leidosi žemyn. Panelė negalėjo suprasti kur randasi, bet buvo akivaizdu, jog tai yra apleista stotis. Keturiolikmetei pasidarė nejauku. Net labai. Ai, nesvarbu, jau čia geriau, nei pas Sabriną su tais nenormaliais vaikais. Ši atsisėdo ant kažkokio suoliuko ir apsimetė, kad ko nors laukia, nors iš tiesų norėjo tiesiog pasisėdėti ir pailsėti, dar prisiminus, kad kuprinėje yra sausainukų, išvis nuotaika pakilo ir nebebuvo tos baimės, ateinant prie apleistos stoties. Valgydama šokoladinius sausainius, tiesiog mėgavosi oru ir galvojo, kaip reikės nepasiklystant persigabenti pas Sabriną. Vis dėl to, čia nakvoti būtų per daug žiauru. Fenekai stebėjo mergaitę ir bandė išlikti ramūs, kad gautų bent trupinėlį sausainio.
 - Ko spoksai, durniau, - Pavartaliojo akis princesė ir pasižiūrėjo į Bubnį. - Gaus sausainių nebent Deo, arba Maila. Vienintelės kurios moka gerbti būsimą karalienę, o tu, tu gausi nebent trupinį, esi toks pat negeras kaip ir katinas Ocelis, - Garbanė vėl pavartaliojo akis ir padavė du sausainius, abejiems fenekams. Bubnys liko nuskriaustas. Nu ką jau padarysi, kad elgesys kaip pas Sabrinos vaikus. Mergaitė užmerkė akis.



*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 103
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #108 Prieš 10 mėnesių »
Pavasaris, šeštadienio popietė, šiltas, nors ir kiek vėjuotas oras. Kaip kam tai pats tobuliausias laikas. Gal taip ir buvo, tačiau Tobiui visiškai nerūpėjo. Tiesą pasakius, jam nerūpėdavo, lyja, sninga ar šviečia saulė. Orai ar savaitės dienos visiškai neturėjo įtakos jo nuotaikai. Vienintelis skirtumas tarp visų dienų Tobiui buvo ar reikia eiti į darbą, ar ne. O kadangi ši diena buvo iš tų retų, kuomet nereikėjo, vaikinas nusprendė išeiti pasivaikščioti. Aišku, prieš tai buvo įprasta treniruotė, kad nors kiek nusiramintų, o tada jau galėjo išeiti iš namų.
Juodi marškinėliai trumpomis rankovėmis, dailiai pabrėžiantys vaikino figūrą ir raumenis, juodi džinsai, tokios pat spalvos kerzai, mylimiausios grandinės, kabančios ant klubų, kaip visada netvarkingai gulintys juodi plaukai ir vaikinas pasiruošęs keliauti... nežinia kur. O ir koks skirtumas?
Po kelių valandų klaidžiojimo po Londoną, vaikinas atklydo į vietą, kurioje dar niekad nebuvo. Panašu, kad tai buvo kažkokia apleista metro stotis. Tobias buvo girdėjęs gandų, kad čia renkasi visos padugnės, juodieji burtininkai, vilkolakiai, kartais ir psichai. Normalus žmogus čia nosies tikrai nekištų, nes bijotų ją prarasti, tačiau Tobias nė iš tolo nebuvo normalus, tad labai mielai nusileido aptriušusiais laiptais į dar labiau aptriušusią, purviną ir smirdinčią skylę, kuri ankščiau tarnavo kaip stotis. Giliai širdyje juodaplaukis net vylėsi, kad jį kas nors užpuls - būtų proga pasimušti.
Nors į vidų pro duris ir apmusijusius langus dar krito šiek tiek šviesos, stotyje jau tvyrojo prieblanda. Jaukumo nepridėjo ir palubėje kraupiai blykčiojantis šviestuvas. Tobias patraukė gilyn į stotį iš pažiūros ramiu žingsniu, tačiau įtempti rankų raumenys rodė ką kitą. Vaikino žingsnių aidas ritosi tolyn į stotį kraupiai sugausdamas.
Po poros minutėlių vaikino akys užfiksavo ant suoliuko sėdinčią figūrėlę. Tamsūs garbanoti plaukai siekė liemenį, o apsirengusi ji buvo tikrai ne kaip paprasta mergaitė. Puošnūs suderinti drabužiai dvelkė prabanga ir išdidumu. Juodaplaukio nuomone, jai buvo maždaug keturiolika.
Vos Tobias pastebėjo mergaitę, jo paties veidas vėl įgavo įprastąją kaukę. Kol buvo vienas, trumpam buvo ją nusimetęs, tačiau pamatęs gyvą būtybę, vėl įgavo savo emocijų nerodantį veidą. Vėl pasislėpęs už savosios ledo sienos, Tobias pajuto, kad jam palengvėjo. Taip, iš tiesų, nieko nejausti buvo žymiai lengviau.
Nelėtindamas žingsnio, vaikinas nužingsniavo link mergaitės, nors ėjo ne pas ją. Jei kelias vedė pro tamsiaplaukę, Tobiui neliko nieko kito, kaip tik pro ją praeiti. Tikėdamasis, kad ji bus supratinga ir tylės, vaikinas pabandė praeiti pro suoliuką, ant kurio buvo įsitaisiusi nepažįstamoji.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #109 Prieš 10 mėnesių »
Ilgai nesimiegojo. Bet užtat buvo toks ryškus sapnas, kad pačią japonę, krėtė šaltis ir šiurpuliai per visą kūną. Mergaitė stengėsi į sapną nepakliūti, vis dėl to, viskas atrodė labai keistai, beveik taip pačiai kaip realiame pasaulyje. Ta pati stotelė, tas pats metų laikas. Tik sapne, Mikasa maitino visus tris fenekus, ne miegojo, o visai netoliese ėjo toks gražus vaikinas, kurio Sei dar nebuvo mačiusi. Toks aukštas, stiprus. Mikasa pramerkusi akis, pamatė lygiai tokį patį vaikiną, kuris buvo sapne. Nuo kada aš čia aiškiaregė patapau? Garbanės širdis pradėjo stipriai plakti, o pilvą kuteno drugeliai. Princesė nusipurtė, atidžiau įsižiūrėjo į vaikiną ir supratusi, kad negali leisti tiesiog jam praeiti, atsistojo priešais jį. Išdidžiosios panelės šypsena tiesiog pati, automatiškai pakilo, o akys žiūrėjo tiesiai į jo ryškiai mėlynas akis. Yoshitaka garsiai nurijo seilę, įkvėpusi ir iškvėpusi, paėmė jam už rankos. Net neberūpėjo fenekai, kurie miegojo arba ne, rožinėje kuprinėje. Ką sakyti, durne, ką sakyti? Pala, ar aš ką tik save taip pavadinau? Kas man darosi, Jeronimai... arba greičiau sakyk, arba pasiimk fenekus ir varyk namo.- Mikasos širdis ėmė dar stipriau plakti, o akys tempti. Kodėl akys aptemo, mergaitė neturėjo nei žalio, nei rožinio supratimo, gal dėl to, kad meilė užplūdo visą kūną ir visas emocijas, arba dėl to, kad per visą dieną suvalgė tik porą sausainukų. Ir tai, neskanių. Šalta ranka, vis dar laikė šio keisto vaikino delną, o pati Mikasa, išdrįso prikalbinti keistuolį.
 - Niekur neik, - Yoshitaka šyptelėjo nuoširdžia šypsenėle, kurios beveik niekada neišvysi mergaitės veide, nebent per magiškųjų gyvūnų priežiūrą, kai reikėdavo netikrai rodyti pagarbą dėdei Rafael.
   Princesė nebežinojo ką dar galėtų pridurti, bet tiesiog norėjo su jaunuoliu nueiti kur nors prie daug gėlių, pasišnekėti, laikyti ne tik jo ranką, bet ir stipriai apkabinti. Tamsiaplaukė jautėsi labai keistai, gal kiek nejaukiai. Juk tai buvo visiška priešingybė šiai išdidžiai asmenybei, kažkokia netikėta meilė iš pirmo žvilgsnio. Juk Mikasa net jo nepažinojo, gal jis valkata, pavogęs gražius drabužius? Gal jis koks vargšas gyvenantis lūšnoj? Juk tokio vaikino, tėvas tikrai į pilį nepriimtų. Tikriausiai ne tik nepriimtų, bet ir neleistų turėti Sei tokio vaikino. Ką reikėjo daryti? Reikėjo susipažinti, kad įsitikinti, jog jis turtingas ir nėra vargšas. Jei ir yra neturtingas, tėčiui bus galima pameluoti, kad turtingas. Jeronimai, aš jam privalėsiu visą pilį aprodyti, pavaišinti pačiais gražiausiais keksiukais žemėje, įrengti kambarį, jis man darys kiekvieną rytą kavą.
  - Kaip ir sakiau, niekur neisi, atsisėsk ant suoliuko, labai norėčiau su tavimi susipažinti, - Princesė mirktelėjo akimi ir vėl nusišypsojo. - Aš Mikasa, jei nori sužinoti apie mane daugiau, atsisėsk, - Ši vėl lyg įsakydama tarė ir po sekundės nusisuko, kad nesimatytų tie išraudę žandai. Velnias, jis atrodo vyresnis nei penkiolikos, jeigu jam tokios keturiolikmetės nedomina? Ai, aš visiems patinku, patiksiu ir jam.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Mikasa Sei Yoshitaka »



*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 103
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #110 Prieš 10 mėnesių »
Tolumoje, tamsoje, vis dar bildėjo neaiškūs garsai. Saulė vis leidosi ir netrukus vienintelis šviesos šaltinis liko kraupusis blyksintis ir girgždantis šviestuvas palubėje. Nors nežinia, ar galima jį vadinti šviesos šaltiniu, kai realiai jis beveik jokios šviesos neskleidė. Tačiau užteks tyčiotis iš vargšo atgyvenos šviestuvo. Juk ne jo kaltė, kad jį taip neatsakingai apleido žmonės ir paliko likimo valiai kažkokioje dievo pamirštoje stotyje.
Tobio matyta mergaičiukė aiškiai neišklausė jo maldų ir, vietoj to, kad jį ramiai praleistų, pastojo kelią. Vaikinas matė, kaip ji į jį žiūri. Tiksliau, net ne žiūri, o ryja akimis. To man dar betrūko. Kodėl tos mažos mergaitės negali svaigti žiūrėdamos į kokius populiarius dainininkus ar kas ten populiaru. Palikit mane ramybėj.
Tamsiaplaukė pačiupo Tobio ranką. Vaikinas pajuto, kaip kraujas verda jo gyslomis ir kaip mielai jis dabar trenktų tai mergaičiukei už tai, kad drįso prie jo prisiliesti. Ne, Tobias nebuvo savimyla. Netgi priešingai - jis savęs nekentė taip, kad vargu ar būtų atsiradęs žmogus, kuris ko nors labiau nekęstų. Tačiau vaikinas netoleravo artimų santykių, prisilietimų ar šiaip bet kokio artumo. Fizinis kontaktas jam reiškė muštynes. Vaikystėje - dėl to, kad tėvai prie jo prisiliesdavo tik mušdami, dabar - dėl to, kad jis prie ko nors prisiliesdavo tik mušdamasis. Žodžiu, juodaplaukio pasaulėlyje fizinis kontaktas buvo lygus fiziniam skausmui. Nusiramink, juk ji vaikas. Nepradėk mušti beginklės mergaitės. Tobias vis dar buvo pasislėpęs po savo ledo kauke, tačiau po ja virė arši kova. Galiausiai, su daug valios pastangų, vaikinas nuramino save ir ištraukė savo ledinį delną iš mergaičiukės gniaužtų. Apsidžiaugęs dėl savo valios tvirtumo, juodaplaukis norėjo eiti tolyn, tačiau nepažįstamoji to neleido. Jai liepus jam neiti, vaikinas kilstelėjo antakius. Tu man dar įsakinėsi? Princesyte, o karūna nenukris? Mergaičiukė, prisistačiusi Mikasos vardu (pasipūtusi japonė. Kas gali būt geriau?) pradėjo kažką taukšti, kad jei jis pasiliksiąs, ji jam papasakosianti apie save. Tarsi man būtų įdomu. Nesusireikšmink tiek.
Mikasa vis šypsojosi, o Tobias žvelgė į šalį. Galiausiai, jai pasakius paskutinį sakinį, vaikinas nužvelgė ją su savo ledine išraiška, kilstelėjo antakį ir metė į ją savo geriausią ar-tu-čia-rimtai žvilgsnį. Tuomet perbraukė pirštais per savo juodutėlius plaukus ir pasisuko eiti tolyn. Kažkokios mergytės jo nedomino, vaikinas turėjo savų reikalų. Pavyzdžiui, duoti kam nors į snukį, o geriausia - gauti atgal.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 237
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #111 Prieš 7 mėnesius »
Dar vienas nenusisekęs vakaras Londone. Bretas atkako į sostinę tikėdamasis susirasti kokį darbelį, tačiau niekas nenorėjo leisti šiam žaviam jaunuoliui vargintis uždirbant svarus ar galeonus. Nenuostabu, kad kišenėse švilpavo vėjai, o nuotaika buvo bjauri. Aplankęs kelis prasčiausius barus buvo skubiai iš jų išvytas, kas sutrukdė susirasti panelę vakarui kartu praleisti. Akivaizdu, kad sostinėje darėsi vis sunkiau. Sėdėti Sautende nesinorėjo visiškai. Ar jam teks ieškoti kokio kito didesnio miesto, kuriame rastų tiek panelių, tiek darbo? Tranzuoti darėsi vis sunkiau, kas tarsi bylojo, kad reikėtų susirasti miestą pakankamai netoli nuo sostinės ir tos lūšnos, kurią O'Connor šeima vadino namais. Ten, priešingai nei po tiltu, bent jau buvo lova. Lovą, kurią jam nesant namie prakeikti mažvaikiai nuolat užimdavo - dėl šito Bretas buvo visiškai tikras. Tai gerokai siutino, bet jis nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų mažius priversti nesiartinti prie jo patalų. Kuo jiems blogi miegmaišiai?! Maža to, kad būtent Bretas nuolat turi lydėti ir prižiūrėti mažvaikes sesutes, net ir lovos tuoj neteks!
Tokiomis piktomis mintimis ūžiančia galva vyrukas pasiekė kažkokią apleistą stotį. Neįsivaizdavo, kaip čia atsidūrė, mat nebūtų galėjęs pasakyti, kurioje Londono dalyje yra. O ir koks vis dėlto skirtumas, jeigu aplink nėra nė vienos dailios panelės?! Ką jam čia iš viso veikti? Vis dėlto ant galvos nekrito jokie nesąmoningi krituliai, tad visai tiko praleisti kiek laiko čia. Jeigu bent kartą pasiseks, visai netrukus pas jį ateis kokia nors gražuolė, tik ir ieškanti šaunaus vaikino, kuris galėtų palaikyti kompaniją tokioje nelabai jaukioje vietoje. Taip, viskas bus gerai.
Bretas nusileido žemyn, kur buvo negi kiek baisoka. Vis dėlto tingėjo kur nors judintis, tad susirado šiek tiek sveikesnį suoliuką ir klestelėjo ant jo. Sėdėjo ir laukė kokios nors princesės, kuri būtinai netrukus čia pasirodys.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Katherine Silverstone

Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #112 Prieš 7 mėnesius »
    Atostogos. Demono metro stotis. Tyla ir ramybė - labiausiai vertinamas dalykas numirusiesiems. Ramiai iškeliauti į anapilin. Katherine tikėjo, kad to reikėjo gyvatėms, jos iškeliauja į pomirtinį gyvenimą, kaip žmonės.
   Taikos ir darnumo niekas negalėjo sudrumsti prie senųjų traukinių,  daugelis bijodavo užeiti dėl skleidžiamų gandų, kad mistiški dalykai vyksta - riksmai, dingusių žmonių. O gal tai nebuvo visai gandai. Silverstone tuo negalėjo patikėti pasakomis iš žmonių.
   Puiki vieta atsisveikinti su savo mylimais ir brangiais draugais. Septyni gyvačių kapavietės nebuvo išdraskytos per ilgą laikotarpį, tai tik patvirtino tą faktą, kad atėjo laikas ir aštuntai prisidėti prie savo giminių ir iškeliauti į dausas.
   Grifė laikėsi savo laidomoji etiketo - gražiai pasipuošdavo: blizgėdavo balti švarus plaukai, nė purvinos dėmelės ant juodos suknelės ir kairėje rankoje laikoma viena balta rožė, kurią pavogė pasitaikiusiai progai iš pagyvenusios gėlių parduotuvės savininkės.
  Atrodė, kaip nekaltas vaikas netyčiomis pasiklydęs po metro. Saulės nusileidę spinduliai leido matant žengti pro nevalytus ir apdergtus laiptus. Jau mąstė, kur galėtų palaidoti savo negyvą gyvatę.
  Plaukai švelniai glostė žvynuota kūnelį pasikabinusi ant kaklo, o mėlynos akys dairėsi aplinkui. Viskas liejosi akyse nuo ašarų lavinos. Raudonos akys vos įžiūrėjo, kad tolumoje ant suoliuko kurio visados sėdėdavo Silverstone prisiminti savo šventasias gyvates sėdi juodas vyriškio siluetas. Juodo šešėlio įžiūrėti nebuvo įmanoma dėl susiliejusio vaizdo, bet pagalvojo, kad tai pagyvenęs žmogus.
  Nežymiai kostelėjo ir arčiau priėjo prie silueto nejusdama savisaugos instinkto.
    - Pone, jus tikriausiai pasiklydote dėl savo žioplumo, bet šis metro jau nebeveikia. - pasakė Katherine. - Jus reikia palydėti į namus?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Katherine Silverstone »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 237
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #113 Prieš 7 mėnesius »
Gyvenimas gali būti gražus. Kai esi vienas, ir tavęs niekas neerzina, gyventi pasidaro netgi visai smagu. Būtent taip dabar jautėsi geidžiamiausias Britanijos bomžas. Sėdėjo kažkokiame apleistame užkaboryje ir mėgavosi vienatve. Žinoma, jeigu kompaniją palaikytų žavi panelė, viskas būtų dar nuostabiau. Būtent dėl tos priežasties Bretas sėdėjo ir svajojo apie tai, kaip prie jo prieina gražuolė ir pasiūlo ką nors nuveikti kartu. Mintyse piešė dailų veidelį ir vaizdus, ką būtų galima nuveikti. Nė nepastebėjo, kaip lūpose atsirado "žavioji" šypsena.
Kad ir kaip tikėjosi sulaukti merginos, nesitikėjo, kad tai nutiks taip greitai. Dėl to išgirdęs balsą net pašoko. Žinoma, iš karto apsidžiaugė ir pažvelgė į atėjusiąją. Smegenis ir širdį iš karto užkariavo nusivylimas: ji buvo stipriai per jauna. Kažkoks vaikas. Ką su tokia galima veikti? Bretas nė neketino slėpti savo nusivylimo, tad netaręs nė žodžio klestelėjo atgal ant suoliuko ir nusisuko. Pradėjo svarstyti, kaip nusikratyti šitos mažės, kad atėjusi daili panelė nepamanytų esą jis užsiėmęs.
- O ką pati čia pametei? - piktu balsu vis dėlto paklausė mergaitės. Visiškai nenorėjo turėti su ja kažkokių reikalų. Bet negi taip paimsi ir išeisi? Atsargiai pažvelgė į vaiką, bet su didžiausiu nusivylimu suprato: manydamas, kad ji yra pernelyg jauna, nė kiek nesuklydo.
Bretas vėl atsistojo ir nuėjo prie bėgių. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad čia nevažiuoja jokie traukiniai. Tad ką šita čia galvoja, kai jam aiškina tokius dalykus?! Atsisukęs į ją norėjo kažką pasakyti, bet laiku prikando liežuvį. Argi ji verta aušinti burną? Tėra kažkokia kvaila mažė! Vis tik reikėjo ja nusikratyti.
- Mamytė ir tėvelis nepasiges? Geriau keliauk namučio, kol blogas dėdė nenuskriaudė, - negarsiai pratarė vyrukas neįsivaizduodamas, ar nenaudinga mažvaikė jį išgirs.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Katherine Silverstone

Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #114 Prieš 5 mėnesius »
  Tai turėjo būti greitai surengtos laidotuvės gyvatei ir  po to grįžti toliau klaidžioti po Londono gatves. Bet ne, turėjo kažkas sukliūdyti apraudoti vargšą būtybę. Žmogus. Žmonės atrodo išties negerbdavo kapinių apie kurias niekas nežinojo, viena tai galėjai spręsti iš nepažįstamojo aptriušiusių rūbų. Žinoma, ne visi būdavo kilę iš turtingų šeimų, bet pagarba numirusiesiems turėjo būti, bent jau padoriau apsirengti, bet iš kur jam žinoti apie laidotuves?
   Nepažįstamasis visgi visai nepriminė senuko iš vyriško ir tvirtaus balso, bet ir nebuvo pirmosios jaunystės. 
    - Pamečiau laiko nuovoką, kai reikėjo suprasti, kad po metro vaikštinėja benamiai.
   Piktas žmogaus nustatytas balsas išties erzino merginą, kad jau norėjo trenkti į tarpkojį. O gal netgi norėjo jį nunuodyti su savąją gyvate, bet deja nebuvo šalia, kad galėtų įkąsti žmogėdrai žmogui į koją ir akimirksniu numirtų.
   Atrodo, kad vyriškis negalėjo nustygti vienoje vietoje. Vieną akimirka sėdėjo prie suoliuko, o kita stovyniuoja prie bėgių.
     -Tipo jus blogas dėde? Tuoj trenksiu jums, kad maža nepasirodys. - kimiai atsikosėjo. - Ką čia veiki seni?

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 237
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #115 Prieš 5 mėnesius »
Šita mažvaikė pradėjo gerokai erzinti. Bretas nesuprato, kodėl ji negali tiesiog išsinešdinti ir nustoti trukdyti kitiems. Argi jai būtina sėdėti čia ir dabar? Tikrai galėtų nuveikti ką nors naudingesnio, pavyzdžiui, išvesti iš kantrybės tėvus. Ji ir toliau kažką vapėjo, kas pamažu pradėjo tiesiog pjauti ausis. Vyrukas pajuto irztąs, o tai nežadėjo nieko gero. Norėjo tiesiog pabūti vienas ir pasiruošti smagiai nakčiai su kokia nors vyresne ir dailesne panele už šitą po kojomis pasipainiojusią mažę.
Bretui pasirodė, kad mergiotės tonas pasidarė dar ir ironiškas, o tai suteikė pretekstą dar labiau supykti. Daugiau nieko nesakęs priėjo prie mažvaikės ir čiupo jai už rankos. Kelias akimirkas neapykantos kupinomis akimis žiūrėjo jai į akis ir galiausiai nebesivaldė - trenkė jai į nosį. Vis dar tylomis žengė tolyn ir norėjo eiti sau, bet staiga pyktis dar labiau sukilo. Rudaplaukis atsisuko ir atsidūręs mergiotei už nugaros staigiai apsivijo kaklą ir pradėjo spausti. Žinoma, nieko nesakė, nes tą daryti paprasčiausiai nebuvo prasmės, be to, šis vyrukas niekada nebuvo pernelyg plepus.
Ilgokai dusinęs mergelę nutarė, kad ji nejuda, o gal netgi ir nekvėpuoja. Deja, tai pykčio nė kiek nesumažino. Nereikia čia trintis po apleistas stotis! Kas ją čia kvietė? Bretas tiesiog norėjo pabūti vienas. Pati kalta, kad atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.
Vis dėlto kūno taip palikti nesinorėjo - ką gali žinoti, gal visai netrukus čia susirinks jos draugai. Be to, anglas net nebuvo tikras, kad ta mažvaikė išties negyva. Visiškai nešvelniai pakėlė ją ant rankų ir apsidairė. Nieko protingiau nesugalvojo, tad nužingsniavo iki bėgių ir numetė mergiotę ant jų. Jeigu atsibus, tegul mąsto, kaip ten atsidūrė. Jeigu ne... Ką gi, jos niekas nė nepasiges.
Nusišypsojęs savo "žaviąja" šypsena Bretas nužvelgė stotį ir galiausiai patraukė išėjimo link. Laimei, visiškai neišsikruvino, tad jau po dešimties minučių galės bandyti sužavėti kokią nors gražuolę.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Burtininkas
  • ****
  • 343
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleista metro stotis, dar žinoma kaip Demonų metro
« Atsakymas #116 Prieš 4 mėnesius »
Vėlus, rudens vakaras. Vegard žygiavo tamsiomis Londono gatvėmis vilkėdamas juodą paltą, užsidėjęs juodą skrybelę. Batų auliukai tauškėjo plytelėmis ir sukūrė malonią atmosferą. Kur gi Saeterhaug ėjo taip vėlai? Atsakymo į klausimą eilinis praeivis sulaukęs nebūtų, jaunuolis skubėjo į apleistą metro stotį, kur sutartu laiku turėjo perduoti labai paslaptingą, nelabai legalią prekę vienai merginai. Gyventi visgi reikia, o legalaus darbo Vegard nenori, likusias savo gyvenimo dienas jis norėjo gyventi linksmai, verta paminėti, kad Vegard neseniai sukako 18, o jis jau ruošiasi mirti, eh, tas Vegard... Švelnus vėjelis malonimo buvusį klastuolį. Pravažiuodavo vos kelios mašinos, tačiau niekas paslaptingojo kilnios šeimos atstovo nematė, nes šis buvo tarsi šešėlis vienišose Londono gatvėse. Tiesa, toks ir buvo jo slapyvardis - Londono tuščių gatvių šešėlis. Trys kanapių suktinės ramiai gulėjo vaikino palto kišenėje ir laukė akimirkos, kol bus uždegtos ir švelniai surūkytos. Juodaplaukio veide pasirodė demoniška šypsena. Praėjo gera valanda keliavimo, kol Vegard priartėjo prie to legendinio įėjimo, kur dažniausiai ir perduodavo nelegalias medžiagas klientams. Pakėlęs galvą, apsidairė ir greitai nusileido laipteliais.