0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ella Moon

  • II kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • nieko nežinau
Ella nustebo, nes nesitikėjo tokios reakcijos iš vienos mergaitės. Bet vėliau, išgirdusi teisingą atsakymą, iškėlė šiek tiek drebančią ranką ir parodė į antrą kajutę, kurioje sėdėjo viena Mija.
- Teisingai, - liūdnai tarė vaiduoklis.
 Mergaitė metė baisų žvilgsnį į vaiduoklį ir daugiau nieko nesakė. Jis vedė pirmakursę per metro, o tas, atrodo, niekada nesibaigs.
- Ji yra transe, - prabilo vaiduoklis. - Tuoj atsibus, bet bus pasimetusi. Šiuo metu ji iš naujo sapnuoja šitą dieną. Dabar aš tave šiek tiek įkalinsiu, - tarė ir pagiežingai nusišypsojo.
- A... Ne! - Mergaitė nespėjo nieko padaryti, kai ją atskyrė grotos. Vienuolikmetė girdėjo, kaip vaiduoklis už jų aiškino Mijai, kad reikės išvaduoti ją. Keletas sekundžių, ir Ella nieko nebegirdėjo. Jos galvoje sukosi tik viena mintis - o kad galėčiau bent minutę normaliai pakalbėti su Mija...
 Vaizdas aptemo.

*

Neprisijungęs Mia Moon

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mažos katytės
Ella nieko neatsakė:
- Aš sapnuoju...- suprato mergaitė
Mija atsibudo. Prieš ją stovėjo vaiduoklis. Vienuolikmetė atsistojo, ji jau žinojo, kad jos laukia. Todėl drąsiai pasakė vaiduokliui:
- Tai kokios taisyklės?
- Tau reikės išgelbėti Ella, o tiksliau jums reiks abiems išsigelbėti.- Vaiduoklis nusišypsojo.- Jums reikės prijaukinti patį pavojingiausia drakoną, bet iš pradžių tau reikės išgelbėti save ir pusseserę, o kaip aš tau nesakysiu.-Jis pasižiūrėjo į Miją.-  Einam...
Vaiduoklis nuvedė pirmakursė prie Ellos:
- Kad išgelbėti pusseserę tu turi 10min, o, kad prijaukinti drakoną jus turėsite 15min, Sėmės.
Vaiduoklis išnyko. Ji pasižiūrėjo į Ella, kuri buvo uždaryta:
- Man jis pasakė, kad reikia kartu išsigelbėti, o po to ir drakoną prijaukinti,- Mija apsižvalgė.- Jeigu ką nors pamatysi sakyk, nes jeigu aš tavęs neišgelbėsiu, tai ir aš neišsigelbėsiu.
Ji pradėjo žvalgytis. Švilpė pamatė kambario kampe seifą. Priėjus Mija suprato, kad reikia surasti kodą ir raktą nuo seifo, o jame jau ir bus raktas. Mergaitė atsisuko į Ella...


*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Kiek metų prabėgo? Šešeri, septyneri? Nebesuvokė. Laikas jau seniai nebeegzistavo. Anksčiau jį matuodavo lygiais, vienodais įbrėžimais durų staktoje - dar vienos merginų gyvenimo punktyrą. Kol vienos tų linijų pabaigti nepajėgė - ir ji vis dar tęsiasi, tik pats neranda jėgų pažymėti. Paprastai vengdavo tokių vietų - jos jaukdavo mintis, o nuo to bėgo visus tuos metus. Viską kontroliuoti. Stiklas. Skaidrus, lygus, vėsus. Neįbrėžtas, neįskilęs - toks buvo visą gyvenimą. Ir bus. Jis kitaip nemoka. Ir niekada nemokėjo.
Susinėrė rankas ir įsistebeilijo į tamsumą, laukiančią nusileidus išdaužytom ir greičiausiai vis dar iškruvintom pakopom. Nežinojo, ką ras viduje. Labai abejojo, ar tada kas bent lavonus pasirūpino išnešt. Įkvėpti, iškvėpti. Kodėl negrįžo į kalnus, nenugirdė dar vienos jaunos mergaitės? Ne, taip negalima. Linija turi nutrūkti, tik tada įbrėš naują. Tvirtų ir užtikrintų žingsnių aidas tuneliais nusirito tolyn. Neužfiksavo kito žmogaus, jokio kito padaro. Lūpas iškreipė pašaipus šypsnis. Kaži, ko tikėjosi - ferumų, laukiančių su fanfarom, kaip anąsyk?
Nepasivargino užsižiebt lazdelės - šviesos pluoštas tik atbukindavo žvilgsnį. O ir vietą atsiminė puikiai, kad ir po tiek metų. Dar viena data, įsirėžusi giliau trijų pagrindinių smegenų vingių. Prakeikti benkartai Greywindai. Įkvėpė mirties tvaiko persisunkusio oro. Vis dar tebestovėjo laiptų apačioj, leido skaidriam krištolui prisiminimų pavidalu bėgti pro pirštus. Septyneri metai. O viskas taip bauginančiai nepakitę.
Pirštai atsargiai apčiuopė vėsų metalą. Oda nubėgo šiurpai, raumenys įsitempė - medžiotojo juslės budo iš ilgai trukusio letargo. Visada tuo jausmu mėgaudavosi. Po kojom sugirgždėjo akmenų ir betono nuolaužos. Atsargiai patraukė tolyn. Žinojo, kad buvo vienas, bet sulyg kiekvienu žingsniu iš tolimiausių atminties užkaborių jį lydėjo žvilgsniai visų, per kuriuos tada čia atsidūrė. Tamsiai rudas akis ignoravo - jas ištraukdavo tik prie butelio, kai minčių sienos būdavo ne tokios trapios. Įkvėpė. Greywindas. Vaikis, kurį pamatęs gyvą, mielai tą nedidelę klaidelę ištaisytų. Po velnių, ar dėl to tada dvejus metus praslampinėjo kankinamas svetimo proto, įterpto į jo asmenybę? Tunelis, kuriuo ėjo atidžiai žvalgydamasis, išsišakojo, atverdamas tą pačią kryžkelę, kurioje ji kadaise dingo. Neatšaukiamai. Sugniaužė peilio rankeną. Įkvėpti, iškvėpti. Ar tikrai buvo tik sadistas? Nes kokio velnio tada trenkėsi į vietą, kurioje akivaizdžiai išsidraskys visas kada nors padarytas ir jau sugijusias žaizdas? Juodos akys įsmigo į Demonų mūšio metu išsprogdintą sieną. Dievaži, galėjo didžiuotis. Ją išmokė puikiai, gal net per daug - turint galvoj, kad po to už tai atsiėmė su kaupu. Ir tai dar ne pabaiga. Žvilgsnis slydo visais kampais, nuolaužom užverstais užkaboriais, nišomis. Kūnų nebebuvo. Nežinia, ko tikėjosi - svetimų rankų sustabdytas jos kvėpavimas galimai išvarytų iš proto, bet tada nors žinotų. Galėtų būti tikras, palikti šitą ašarų pakalnę būdamas garantuotas bent dėl vieno dalyko. Dabar... vėl vyptelėjo, rankoje apsukdamas ginklą. Ieškos įrodymo. Laiko turi. Arba... Staigiai pakėlė galvą. Žingsnių dar negirdėjo, tačiau kito egzistenciją apčiuopti galėjo. Dramblio kaulo rankena automatiškai atgulė delne. Vilkas pabudo.

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down

Kaidenui apsilankyti Londone teko vos kelis kartus, kai buvo jaunas ir nepatyręs jauniklis, dar prižiūrimas savo keistuolių globėjų. Prisimena, tada buvo keista girdėti žmones, šnekančius kaip karalienė, standartizuotai tariančius balses ir vartojančius visai kitokį, jam beveik negirdėtą žargoną. Gal ir truputį keista, tačiau šis prisiminimas ryškiausias. Galima būtų manyti, kad dėl to, jog tada dar nežinojo esąs magiškas, o užaugęs žiobarų šeimoje, tarp žiobarų, ėjęs į žiobarų mokyklą, ir negalėjo galvoti esąs koks nors kitoks. Žinoma, jo vaikiškoje galvoje vaizduotė buvo išvešėjusi ir jis kartais žaizdavo piratus, drakonus, burtininkus ir panašiai. Bet tai tebuvo žaidimai ir fantazijos. Galbūt todėl, kad neturėjo skersinio skersgatvio, kiauro katilo ar naktinio autobuso patirties, neturėjo ir ką didaus prisiminti.
Tačiau dabar, bevaikščiodamas nykiomis to paties miesto gatvėmis, irgi nematė nieko, ką būtų verta įsidėti į galvą. Tai jo pirmoji tikra, savarankiška išvyka į Londoną, kuris neapsiriboja saugiais burtininkų kvartalais. Kaidenas sau turėjo pripažinti esąs nusivylęs.
Žinoma, visada būtų galima teigti, kad pernelyg daug tikėjosi. Gražių mergaičių ir bernelių, spindinčių parduotuvių vitrinų, besišypsančių veidų ir jaukių barų bei kavinių. Per daug tikėjosi. Dabar rudens pabaiga, šalta ir lynoja, visi užsiėmę savo reikalais ir niekam nerūpi po gatves be tikslo besibastantis bernelis.
Po kurio laiko, šitaip eidamas kur kojos neša, atsidūrė prie laiptų, vedančių į ryškiai apleistą metro stotį. Nieko ypatingo, kai pagalvoji, tačiau čia Kaidenas pajuto magijos dvelksmą. Nelabai geros magijos. Negalėtų sakyti turintis puikią nuojautą, intuiciją ir panašiai, šiaip buvo vidutinis magas, nei labai galingas, nei labai menkas. Ir naudotis burtų lazdele pernelyg nemėgo. Bet štai iš šios vietos, iš apšnerkštų, slidžiai atrodančių laiptų apačios padvelkė vos juntamas piktos magijos vėjelis. Šiaip jau Kaidenas būtų nešęs pakinklius kuo toliau nuo tokios vietos, tačiau šį kartą jo vidinė logika ir atsargumas kažkodėl nesuveikė. Keista, turint omeny ir tai, kad šiaip buvo bailus ir nelabai geras kovotojas, o juk leidžiantis į tokią vietą vienareikšmiškai reikia mokėti apsiginti.
Leisdamasis laiptais žemyn, varnanagis pasidžiaugė, kad dabar yra pilnametis ir niekas jo neužsipuls, kad naudojasi magija vidury (beveik) žiobarų Londono. Stengėsi eiti tyliai, kad aidintys žingsniai nesutrikdytų kokių tai piktų padarų. Metro platforma buvo baugi. Aptrupėjusi, aidi ir didelė. Beeinant gilyn, šviesa nuo laiptų ėmė blukti ir galiausiai Kaideną apgaubė tiršta, lipni tamsa. Vos girdimai sumurmėjęs burtažodį, uždegė lazdelės galiuką ir jau ruošėsi eiti, bet pasigirdo iš kitos pusės ataidintys žmogaus žingsniai. Kaidenas persigando, užgesino šviesą ir jau ruošėsi bėgti, tačiau iš baimės negalėjo pajudinti nė piršto, liko stovėti prikaustytas prie suskeldėjusių traukinių platformos plytelių aklinoje tamsoje. Staiga žingsniai nutilo. Kaidenas nepajautė jokios jam nepalankios būtybės šalia savęs ir mažumėlę atsipalaidavo. Praėjo dar viena tyli minutė. Bernelis nuleido pečius, giliai atsiduso. Uždegė lazdelės galiuką mažute šviesele, skleidžiančia vos sprindžio ploto šviesos apskritimą. Nukreipė ją priešais save į žemę ir kaip didžiausias kvailys, kokį galėtume sugalvoti, pasileido bėgti į priekį, tolyn nuo savo laiptų, tiesiai į aidėjusių žingsnių pusę.
민태연


*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Kažkas išdrįso čia pasirodyti. Čia - jo šventovėje, gyvose kapinėse, kur dar gyvas klajojančios mirties pėdsakas. Kur kadaise galėjai tapti vienintelio tikro dalyko šitame gyvenime - mirties - liudininku. Tai nebuvo pasaka ar istorija. Tarp ant šito betoninio grindinio tikrai liejosi kraujas, odą paglostydavo paskutinis atodūsis,  o lūpose nutildavo riksmas. Jis visa tai matė, prisiminė dar geriau, nei norėtų. Iš dalies troško pamiršti, kad nebetektų ieškoti. Bet iš dalies būtent tai ir teikė jo egzistencijai prasmę. Kančia ir skausmas buvo vieninteliai pastovūs palydovai - trokšdavo juos matyti, sukelti, patirti. O dabar, kai neliečiamai šventą mirties buveinę savo egzistavimu kažkas sugebėjo suteršti... Dabar troško dar labiau.
Įsiklausė, ieškodamas tikslios vietos. Tuneliai nebuvo jo teritorija, nesijausdavo saugiai uždarose, žmogaus sukurtose nenatūraliai klaidžiose erdvėse, o ši buvo kaip tk tokia. Visgi, beveik galėjo išgirsti kito žmogaus alsavimą, jo skleidžiamą šilumą. Prasegė striukę, iš vidinės kišenės išsitraukdamas pastaruoju metu retai naudojamą lazdelę. Menka tikimybė, kad po apleistą Demonų metro šliaužinėja koks smalsus ir naivus žiobarų paaugliukas - biuro žiurkių vaikai tupi savo urveliuose ir nekiša nosies į vietas, kurios yra bent kiek pranašesnės už pastaruosius. Ir taip pat naivu būtų tikėtis, kad į kadais vykusio mūšio vietą atsdangino visiškai asitiktinis prašalaitis, pakldęs prastesniuose Londono rajonuose. Ne, čia turėjo būti kažkuris iš jų, iš likusių gyvų, jei tokių išvis buvo. Miglotai prisiminė paskutines minutes, bet, regis, mėlynos spalvos regėjimo lauke vis dar netrūko, o štai Mirtininkų nuo pat sprogimo nebematė nei vieno.
Dramblio kaulo rankena atgulė kairėje rankoje - žinojo, kad tikrai neprames, o štai su burtais jau kitaip. Ėjo lėtai, kas kelis žingsnius įsiklausydamas, ar tebejaučia svetimą pėdsaką. Artyn ir artyn, kol iš nuostabos sustingo pats. Pėdsakas pajudėjo. Žmogus, vietoje to, kad bėgtų, artėjo link jo. Sugniaužė lazdelę. Joks sveiko proto ir mąstantis individas taip nesielgtų, o jeigu elgiasi... Ką gi, iš jų tuomet nei vienas smegenim nepasižymėjo. Regis, turim jau pakankamai įrodymų. Atsirėmė į sieną. Įkvėpė. Raumenys nevalingai įsitempė, alsavimas padažnėjo. Atprato nuo judėjimo, nuo medžioklės, nuo fakto, jog visada turi būti pasirengęs. Juk jis - Ašalainas Blekmoras, jo instinktai visada nugali jausmą. Visada? Greiti, netolygūs, skubrūs žingsniai jau buvo visai čia pat, o jis tebestovėjo nesuvokdamas, ką darys. Gali praleisti tolyn, palikti paklysti begaliniuose tuneliuose, kuriuose galimai dar užsilikęs vienas kitas skeletukas ar senosios pelkės pėdsakas. Gali nesureaguoti - juk ne jo reikalas. Tačiau žmonės čia be reikalo nevaikšto. Turi būti kažkuris iš jų, turi kažką, žinoti, turi... Prieš akis bėgo vaizdai ir jau sunkiai galėjo atrinkti tikruosius. Akies krašteliu išvydo magiškos šviesos pluoštą, kažkur miglotai pažįstamą žingsnių ritmą.  Greywindas. Kitaip negali būti. Jis. Prakeiktas benkartas, nežinia, kaip tiek laiko išvaikščiojo su nuosava galva ant pečių. Amžinai ištrūkdavo. Visoms amžinybėms ateina galas. Staigiai apsisuko.
Peilį paleido nesitaikydamas - žinojo, neprames. Nenorėjo pataikyti tiksliai, į tą tašką, kuris garantuotai išmuš paskutin atodūsį iš glebaus žmogaus kūno, ne. Dabar norėjo tiesos. Lygiais, ritmingais žingsniais išėjo į šviesą. Pats nepasivargino užsidegti, bent kol kas. 
 - Tu,- tučiuose koridoriuose garsas nuaidėjo gerokai garsiau, negu būtų tikėjęsis. Norėjo pats, be jokios priklausomybės nuo magiško šviesos šaltinio pasižiūrėt į tas nenatūraliai šviesaus mėlio akis. Juk tokios čia ir buvo, taip?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Ashalain Blackmore »

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Kaidenas neturėjo priešų. Bent ne tokių, kurie norėtų jį nušluoti nuo žemės paviršiaus, sutrinti į miltus, paversti dulkele. Neturėjo ir kada tokių įsigyti – Hogvartse mokėsi paskutiniuosius metus, o ten į dvikovas ir mirtinus priešus žiūrėjo kreivai. Be to, ir pats Kyden buvo labiau susidomėjęs mergaičių ir bernelių išvaizda bei romantiniais ketinimais. Ir neprisiminė kam nors siekęs kam nors specialiai pakenkti. Tad visai nekeista, kad ne iki galo suprato tolesnius įvykius.
Vaikinukas beveik instinktyviai pajuto kažką skriejant į jo pusę ir ranka užsidengė veidą. Nepaprastai aštrus objektas trenkėsi į jo dilbį ir įsmigo nepervėręs kiaurai. Mesta buvo su keistai stipria jėga. Nudiegė baisus skausmas, Kaidenas suriko nesavu balsu, kaip koks užpultas žvėris. Lazdelė iškrito iš rankos ir vis dar švytėdama pasirideno grindiniu. Negalėjo nieko mąstyti tik tai, kad jam skauda, kad bėga kraujas ir kad kažkoks aštrus daiktas – peilis – styro iš jo dilbio. Delnu sugniaužęs dešiniosios rankos riešą, ašaroms pasipylus iš akių, suklupo.
Praėjus akimirkai sąmonė sugrįžo. Visų pirmą akimirką išpeikė save, kam pasielgė taip neįmanomai kvailai. Išgirdo, kaip jo užpuolikas kreipėsi. Ne vardu ar dar kaip atpažįstamai, grėsmingai skambančia intonacija. Pasigirdo artėjantys žingsniai. Kaidenui staiga sveikas protas pargrįžo ir jis paleidęs sužeistą ranką apsigraibė aplink ieškodamas kažkur nuriedėjusios lazdelės. Vos tik ši palietė pirštus, iškėlė ją tiesiai priešais save ir nukreipęs į užpuoliko pusę, kurio siluetą lyg ir matė akims pripratus prie tamsos, riktelėjo pirmą į galvą šovusį nuginklavimo burtažodį.
Blykstelėjo raudona šviesa, bet ar pataikė, Kaidenui nebuvo labai svarbu, svarbiausia dabar buvo nešti pakinklius atgal, lauk iš šitos prakeiktos metro stoties. Gaila, kad nemokėjo keliauti oru, būtų tuoj pat vietoj teleportavęsis namo. Tačiau bernelis tik pažeme kuo greičiausiai pasislinko kelis žingsnius link išėjimo, negrabiai atsistojo, vėl riktelėjo burtažodį – šįkart sustingdymo – ir pasileido bėgti. Tačiau toli nenubėgo. Nežinia, ar iš siaubo, ar pakrikusios koordinacijos, ar dėl to, kad jį užpuolęs piktadarys ėmėsi veiksmų, išsitėškė ant plytelių skaudžiai nusimušdamas kelius. Negana to, pataikė nusileisti ir ant sužeistosios rankos, iš kurios vis dar styrojo nepažįstamojo peilis. Smūgis į žemę žaizdą tarytum dar pagilino, nors Kaidenas negalėjo būti tuo tikras. Viską temdantis skausmas vėl įsibrovė į smegenis. Bernelis riktelėjo ir sugriebęs už keistai malonios paliesti ginklo rankenos, staigia trūktelėjęs jį ištraukė. Baisinga klaida. Kraujas plūstelėjo galingu upeliu, skausmas tik padidėjo. Apleistoje metro stotyje nuaidėjo kraują stingdantis (ironiškas) klyksmas, kurį pasekė desperatiškas vaikino verksmas. Šis kažkur giliai mintyse buvo įsitikinęs, kad jam jau vienuoliktoji valanda, tačiau, galbūt gana kvailai, pasiduoti nenorėjo. Nežiūrėdamas sveikąja ranka nutaikė lazdelę už savęs ir sušnabždėjo dar vieną stingdantįjį užkeikimą. Greičiausiai prašovė pro šalį.
민태연


*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Pataikė - o ir nesitikėjo pramesti. Visi jie tebuvo vaikai. Tegul ir mokėsi apsieiti su kažkuo kitu, negu trapi burtų lazdelė kažkur kitur, nei klasė pliušinėm sienom, minkšom grindim ir užapvalintais kampais (jokios užuominos į psichiatrinę, juk jo galvoje tokia sąvoka net neegzistavo), visi jie buvo vaikai. Tik vienas kitas išgyveno savo įgūdžių dėka - jei išgyveno išvis. O aštuoniolikinis Greywindas tada tebuvo šunytis, bailiai šliaužiantis prie šeimininko svarstydamas, už ką gaus per kuprą. Tikriausiai todėl nuo mažens neapkentė šunų - tarsi pasityčiojimas iš vilko natūralios jėgos, nepriklausomybės ir tikros plėšrūno prigimties. Pastarąja prieš septynerius metus pažinotasis tikrai nepasižymėjo, todėl ir nesitikėjo, kad tai bus stebuklingai pasikeitę. Bet visgi - visgi menkutė nuostaba sukirbėjo kažkur stiklinių lentynų užaboriuose: ar tikrai būtų taip lengvai parmušęs beveik aklai? Jei taip, tikrai negalėjo pataikyti mirtino ar bent mirtinai pavojingo smūgio - kodėl jis nebėga, nesigina? Vaikiui, kurio visą gyvenimą kadais kontroliavo skausmas, toks sužeidimas neturėtų būt nepakeliamas.
Pernelyg užsigalvojo, leido sau nutolti, paprastai įtemptos juslės atbuko - vos vos, tačiau to pakako, kad nuginklavimo kerai lazdelę ištrauktų iš rankos. Keiktelėjo ir pasilenkė, išvengdamas raudono stingdomojo žaibo. Laimei, kad nesugalvojo išmušt peilių, tačiau nuo kada priešininką prisileidžia taip arti? Juolab Greywindą? Atprato, iš jo teliko marionetė su senojo medžiotojo atvaizdu. Kur greitis, reakcija, dvidešimt planų į priekį? Dievaži, nėra juk senas, kad amžius pateisintų refleksų nebuvimą. Nors... Dvidešimt devyneri - retas jų tiek ištempdavo. Taigi šituo klausimu tas prakeiktas benkartas jam padarė paslaugą - ir net ne vieną: nors to ir nenorėjo, bet išsaugojo Carol gyvą ar bent sumaniai nuslėpė jos mirties faktą ir įprasmino kerštą. Nei vienas iš jų vyrų negebėjo ištempti taip ilgai.
Galbūt todėl jį taip žavėjo mirtis, jos teikiama saldi užmarštis - visada saugus prieglobstis.
Iš už striukės išsitraukė dar po vieną durklą. Smailesni, šiek tiek didesni ir mažau nučiupinėti - aukštesnė jo kolekcijos pakopa. Neskubėdamas patraukė aidinčių žingsnių link, vis nukišdamas tolyn mintį, kad dabartinė Greywindo versija tikrai nebūtų tokia neprotaujanti, kad keltų žemės drebėjimo lygio triukšmą. Nelygūs, skubrūs žingsniai, pagreitėjęs alsavimas, kliuviniai - viskas buvo patiekta ant sidabrinės lėkštutės. Leido sau neskubėti, pasimėgauti per daugelį kartų išugdytą ramybę, kurios išmušti nepajėgė net metai ne savo prote. Prakeikti Slapstūnai. Prakeiktas Greywindas.
Bernioką užtiko besivoliojantį tarp nuolaužų, kažkaip sugebėjusį išsilupti peilį sau iš rankos (tai va kur pataikė, pasirodo, taiklumas irgi nebestebuklingas paliko). Vyptelėjo ir pasilenkęs pakėlė. Net neketino mėginti nugramdyti kraujo - tam turėjo atskirą laiką. Užsikišo naudotą ginklą už diržo. Vėliau. Įgudusiu judesiu čiupo vaikį už kaklo ir, pakėlęs nuo žemės, prispaudė prie sienos. Susiraukė. Buvo stebėtinai lengva. Greywindą prisiminė sunkesnį. Pilnai ištiesęs ranką atsitraukė, tamsoje mėgindamas įžiūrėti bruožus. Kerų blyksnių apakintos jautrios akys negebėjo taip greitai prisitaikyti prie tamsos - pirštais jautė kito kūno šilumą, miego arterijos pulsaciją, tačiau nesugebėjo tiksliai nusakyti akių spalvos.
 - Kur ji?- iškošė pro dantis. Nemėgo kalbėti nematydamas veido.- Kas atsitiko Carolin?- nemalonus nekantrumo virpulys perbėgo per stuburą, akimirkai sujaukė mintis - jam nepatiko būti tokiam priklausomam, nors tuo pačiu nuostabu buvo po tiek metų savo rankose turėti kažką, iš ko reikalaujama atsakomybės. Tikriausiai todėl ir neapsižiūrėjo neatėmęs iš Greywindo lazdelės. Juk jis viską numato, taip?

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Akimirka ant purvino grindinio, kita – prispaustas prie purvinos sienos. Geležiniai gniaužtai, spaudžiantys gerklę, bet rodos, kad sąmoningai nepakankamai stipriai, kad Kaideną pasmaugtų. Ir vis tiek, negalėtum sakyti, kad buvo malonu. Jautė karštą kraują susigeriant į rankovę, tekant dilbiu žemyn ir nuo pirštų galų tykštant mažais lašeliais žemyn. Kitam delne tebeturėjo lazdelę, tačiau kažkodėl nekilo noras ja tuoj pat pasinaudoti. Galbūt todėl, kad jautėsi atsidūręs visiškai beviltiškoje padėtyje: jį tuoj pasmaugs ir gyvenimas bus baigtas. Apgailėtinai. Paprastai tokia mintis žmones paskatina muistytis mirties gniaužtuose, jie stengiasi išeiti kaip tik įmanoma įspūdingiau. Tarytum mirę prisimins, kad jei ne gyvenimas, tai bent jau mirtis buvo graži ir didinga. Nesvarbu, kad būtų vieninteliai tokia – aplink nėra liudininkų, o vienintelis jo galimas žudikas neatrodo taip, lyg nešiotųsi kur savy bent dalelę pagarbos priešui ar, žiūrint į vien Kaideno situaciją, aukai.
Akimirką jautė į kaklą alsuojančią užbaigtį, kitą suvokė, kad jo užpuolikas dar nenori jo pribaigti. Klausimas buvo keistas. Ar bent jau keistas Kaidenui.
Vargšas bernelis mintyse išrikiavo visas pažinotas mergaites, ir nei vienos iš jų vardas nebuvo Carol. Nebuvo net panašaus į jį. Viskas pasidarė aišku. Kaideno užpuolikas apsiriko. Palaikė Kaideną kažkuo kitu. Mažutė, vos jaučiama palengvėjimo bangelė nusirito vaikinuko kūnu, sužibo nedidelė viltis, kad nors ir sudaužytas bei sužeistas, vis dėl to liks gyvas. Varnanagio įsivaizdavimu, niekas negalėjo būti toks mirtinai beširdis.
- Nežinau jokios Carol, - sušvokštė. – Ne tas, kurio... ieškai. Kaidenas.
Gal tai tebuvo įsivaizdavimas, o gal tikrai jo gerklę gniaužęs delnas atsileido. Kaidenas galėjo vos vos laisviau kvėpuoti. Garsiai ištaręs užkeikimą, uždegė stiprią šviesą ant lazdelės galo ir nukreipė sau į veidą. Dabar tenorėjo būti paleistas, kad galėtų eiti namo. Susitvarkyti žaizdas ir sumušimus, ką nors apkabinti ir nugrūsti šią traumuojančią patirtį kuo giliau. Šviesa plieskė į veidą, į rudas Kaideno akis, kurias išdrįso pakelti į užpuoliko veidą. Visai ne vietoj ir ne laiku sužeistąjį bernelį aplankė nuostaba, nepasakytum, kad nemaloni. Stebuklingų spindulių nušviestas veidas prieš jį, be jokios abejonės atrodė niūrus ir gal net piktas, tačiau tuo pat metu... žavingas? Gražus? Kaidenas nebesuprato nieko ir tik stebeilijosi į neįtikėtinai tamsias to vyro akis.
민태연


*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Akimirką jį palaikė keistas jausmas, galbūt tam tikra euforijos atmaina, kai pagaliau pasieki tai, ko ilgą laiką ieškojai ar troškai. Nepasakytum, kad naktimis sapnuodavo mielą Greywindo snukutį, tačiau reta diena praeidavo be mirties apie jį. Dėl Carol turėjo kažką kaltinti. Kažkodėl tai buvo lengviausias, o gal ir labiausiai logiškas variantas. Gyveno prisiminimais apie ją, keršto troškimu ir kadaise patirtais išgyvenimais. Dabarties neturėjo. Nebeturėjo. Iki dabar. Dabar viena iš jį slegiančių paslapčių bus pagaliau išaiškinta, nukelta, palaidota atskirai, ir galbūt - galbūt vieną dieną galės paskutinį kartą įkvėpti jausdamas tik savo paties svorį. Veikiausiai iš gana ilgos tylos turėjo susiprasti, kad ta akimirka ateis dar labai negreit.
Tikėjosi neigimo, gal net visai tikėtino spjūvio į veidą - tai buvo suplanavęs, tam buvo pasiruošęs. Atrodė, jo viskam. Tačiau jam prabilus beveik sustingo. Neatpažino tembro. Nesistebėtina, turint galvoje, kad vyriškus balsus skyrė daug prasčiau, tačiau buvo beveik tikras, kad šitas buvo naujas. Tas "beveik" žudė. Nepakentė nieko, kas nebuvo idealiai tvarkinga, aišku, suvokiama... Paprasčiau tariant visko, kas nuo šios sekundės vyko apleistame Demonų metro. Pirštai nejučia atsileido - suprato tik iš to, kad silpniau jautė kraujo pulsaciją. Nebekontroliavo savo veiksmų. Ir velnias čia nešė?
Lazdelės šviesa sudirgino vyzdžius, tačiau laikėsi neužsimerkęs. Akimirka, dvi, trys. Pro akinančiai baltą šydą ėmė ryškėti bruožai. Mintyse nupieštas griežtų linijų, varno juodumos ir ledo mėlio derinys eižėjo, šukė po šukės krito žemyn, atidengdamas kaštoninius plaukus ir rudas akis, ryškius skruostikaulius ir putlias lūpas. Priešingybę. Nepažįstamą.
Jis neprisivertė pajudėti, nors suvokė, kad turėtų dingti iš čia ir, pageidautina, kuo skubiau. Ne tas. Ne Greywindas. O visą gyvenimą būdavo viską suplanavęs, pasiruošęs tūkstančiams alternatyvų, iš esmės visoms, išskyrus šitai. Kaip galėjo? Juk niekada neklysdavo. Ranka tebelietė vaikino (regis, sakėsi ir savo vardą?) kaklą - neuronai taip ir nesugebėjo nusiųsti komandos ją patraukti. Regai apsipratus prie šviesos (ji vis dar nepatiko, buvo pernelyg nenatūrali, per daug ryški, per daug iškreipė paviršių kontūrus), niekaip nesugebėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo. Ruduma nebuvo identiška Carol - tą pastebėjo pirmiausia. Viskas, ką šiuo metu galėjo jausti, buvo bukai deginantis maudimas kažkur viduje, kur krito aštrios minčių šukės. Vėliau, kai prisimindavo tą dieną, nesusilaikydavo nepagalvojęs, kad kažkur po tuo skausmu slypėjo ir jaudulys - panašus į tą, kurį paskutinįkart jautė prieš beveik dešimtmetį. Tačiau dabar... dabar tegalėjo mintyse dar ir dar kartą išgyventi būtent tą sekundė, kai įsižiebusi lazdelė jo galvoje įžiebė ugnį, deginančią visa, kas žmogiška.
Nesugebėjo nusukti akių, bet nebegalėjo ir žiūrėti pats. Susikaupęs lėtai nuleido ranką. Raumenys neatsipalaidavo. Kvėpuoti. Išgyveno daug, išgyvens ir tai. Ar tėvas, senelis jautė būtent tai? Ar dėl to pasitraukė? Kiekvienas netikslumas, neplanuotas nukrypimas nuo tvarkos, plano prilygo žemės drebėjimui. Nuo kada prisimena juos?
 - Ką čia veiki?- trūksmingas kvėpavimas privertė tarp žodžių palikti nenaūraliai skambančias pauzes. Akys nevalingai nukrypo į krauju permirkusią rankovę, nubrozdinimus. Iškvėpė. Metro, tamsu, tylu. Galėjo. Norėjo. Užtektų vieno judesio - jis jau sužeistas. Niekas neras, net jeigu ir pasiges. Net jeigu ką galiausiai ir užtiks, tai tebus bedvasis kūnas apleistoje stotyje prastos reputacijos rajone. Ar maža čia nelaimių? Juolab, kad vaikinas atrodė pakankamai jaunas. Sukando dantis. Juos vis dar skyrė vos kelios dešimtys centimetrų, kuriems įveikti pakaktų ištiesti ranką. Taip ir padarė - pirštų galiukai atsargiai pagavo benutykštantį kraujo lašą. O gal visgi susivaldys? Nors tam prasmės kaip ir nebėra. Kraujas. Juto skausmą - jo norėjo. Tačiau kažkur giliai taip pat kirbėjo metų metus neišgyventi pojūčiai. Kurie lietė stipriau.

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Nežinojo, ką atsakyti. Galėjo pasakyti bet ką. Kad užklydo netyčia, kas turbūt ir buvo gryniausia ir vienintelė tiesa. Galėjo apsimesti, kad ėjo čia kažko ieškodamas. Ko? Nežinojo, nespėjo sumąstyti. Galų gale, ko gali reikėti jam, mažam ir nereikšmingam burtų pasaulio atstovui, šioje niūroje, gąsdinančioje vietoje? Kaidenas šiuo metu tiesiog džiaugėsi likęs gyvas, džiaugėsi nebejausdamas šaltų geležinių gniaužtų ant savo gerklės. Norėjo nuslysti siena žemyn ir susmukti ant žemės, iš staiga užplūdusio palengvėjimo ėmė drebėti kojos. Tačiau išsilaikė neparkritęs. Visa dar stebeilijo į jį užpuolusio vyro veidą, nors šis ir nuleido akis. Negalėjo suprasti, kas dėjosi šio galvoje, bet įsivaizdavo, kad turėtų būti apimtas didaus nusivylimo, turėtų būti pikta, kad į rankas jam pakliuvo visai ne tas, kurio ieškojo. Kaidenas pagalvojo, kad jeigu būtų jo vietoje, tiesiog liepsnotų pykčiu.
Bernelis išleido tylų, drebantį atodūsį. Bijojo pajudėti iš vietos, jautė nuo pirštų vis lėčiau lašantį kraują. Ranka, laikiusi lazdelę, pavargo. Mažučiu riešo kryptelėjimu paleido šviesos kamuolį aukštai į palubę. Šviesa aplink du vyrus nublanko, veidai paskendo šešėliuose, bruožai suaštrėjo. Kaidenas nuleido ranką, iš atsipalaidavusių pirštų išslydo lazdelė ir klaktelėjusi nukrito ant žemės.
Nesuprato, kaip dabar turėtų jaustis. Ką tik patyrė baisiausią užpuolimą visame savo apgailėtiname gyvenime, skaudėjo sužeistą ranką, sumuštus ir nubrozdintus kelius. Pamanė, kad trūksta tik išprievartavimo, ir galėtų žingsniuoti į ministeriją su visais parodymais, galima mėlyne ant kaklo nuo priešo gniaužtų, sužeista ranka. Tačiau tuo pat metu kažkodėl visai nenorėjo to daryti. Galbūt būtų paprasčiau nusigerti. Juk tai buvo laikoma įprastu būdu pamiršti visus gyvenimo sunkumus, ar ne?
Galbūt dėl emocinės traumos, kurią ką tik patyrė, krūvio, galbūt iš skausmo, galbūt iš vis dar kaustančios baimės, gal dėl ko kito, pajuto akyse besitvenkiančias ašaras. Gerklėje ėmė kilti gumulas, tačiau nesugebėjo išspausti nė garso. Viskas, ko tuo visiškos tylos momentu troško, tebuvo grįžti namo. Sumirksėjo, vienintelė ašara nusirito skruostu. Kilstelėjęs sveiką ranką, ją greitai nubraukė delnu. Įkvėpė. Atsakydamas į užpuoliko, kurio vardo vis dar nežinojo ir nemanė norįs sužinoti, klausimą, gūžtelėjo pečiais.
- Aš tiesiog noriu namo, - be galo tyliai sumurmėjo. Pamanė, kad suteikus norui žodinį, kalbinį pavidalą, šis greičiau išsipildys.
민태연


*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Dėkui visiems tiems, kuriais žmonės ar kiti padarai tiki, kad jis susiprotėjo lazdelės šviesą pasiųsti palubėn. Atslinkę šešėliai palaimingai ramino peršėti pradėjusias akis, vyzdžiai vėl išsiplėtė - rega grįžo. Blausesnėje šviesoje priešais stovintis atrodė vyresnis, aštresnių bruožų, mažiau skausmingas matyti. Vis dar negalėjo prisiversti nusisukti, tegul ankstesnė jo paties versija būtų nedelsdama pasitraukusi ir palikusi auką tvarkytis su savimi kaip tik patinka. Dalis vis dar norėjo taip padaryti - būtų protingiausia. Tačiau priverstinai įkvėpdamas tegalėjo jausti aštrų kraujo ir baimės kvapą, tarsi prikausčiusį vietoje ir neleidžiantį nusukti akių.
Jame juto pažeidžiamumą. Tyrą, nesuvaidintą, natūraliai kylantį iš slapčiausių širdies užkaborių, lediniais pirštais besiskinantį kelią aukštyn, besibraunantį pro gerklę ir galiausiai išsiveržiantį ašarų pavidalu. Gal tada įsikalbėjo galįs girdėti net ir trūkčiojantį kvėpavimą, lydimą atodūsių, pastangas susivaldyt - o gal tiesiog norėjo tai matyti. Sukandęs dantis po vieną atpalaidavo rankų raumenis. Jo viduje gyvenanti tamsuma kilo iš sudužusių vaizdinių šukių, tebedraskančių žaizdas kažkur giliai viduje, ir viesulu veržėsi į išorę, ieškojo menkiausių savitvardos spragų. Tylūs, neužtikrinti, beveik negirdimai ištarti vaikinuko žodžiai kontrolei sudavė stipresnį smūgį, nei būtų galėjęs pagalvoti.Nuo pat pradžių suprato, kad ilgai išsilaikyti nesugebės net jeigu norėtų - o norėjo mažiausiai. Kone pirmą kartą po tiek metų be buko maudimo pajuto adrenalino pliūpsnius, tikslą - viską, o dabar to atsisakys vien todėl, kad apakintas neatpažino, ką vejasi? Sulaikė kvėpavimą vengdamas neuronus pernelyg stipriai veikiančio drėgmės, sumišusios su krauju, prakaitu ir požemiu kvapo.
 - Esi tikras, kad gali grįžti?- iškvėpė. Neskubėti, lėčiau. Per greitai. Kaži kiek laiko to nedarė: anksčiau aksomo minkštumo gomurinės gaidos dabar priminė sudūlėjusį raudonmedį - kadaise dailų pažiūrėti, bet dabar praradusį tiek žavesį, tiek paskirtį.
Vėliau stebėjosi, kaip toks nukrypimas jo nesudaužė - anksčiau niekaip nebūtų atlaikęs. Dainiaus balsas, nors naudojamas palyginti retai, buvo pastovus, nekintantis ir visada patikima išeitis. Dabar liko toks, koks yra, su savo veiksmų padariniais prieš akis. Ir nepasakytum, kad pastarieji jo nedžiugino. Paleisti Kaideno (regis, taip save vadino? Jau neprisiminė, ne ten buvo susikoncentravęs), savaime suprantama, negalėjo ir netroško. Kalėjimo nebijojo, gal net džiaugtųsi priverstne ramybe, tačiau mintis, kad bus iššvaistyta tokia galimybė, buvo kas kita.
Įkvėpęs prisivertė pajdėti ir iš už diržo išsitraukė vis dar kruviną peilį. Pats nesuprato, kodėl jo kruopščiai nenuvalė, kaip ir anksčiau. Vienos klaidos, vienos klaidos... Tik klausimas, kodėl jos nebeveikė taip stipriai, kaip anksčiau. O gal tik laikino palengvėjimo dėka dabar nejaučia viduje viesulų siaučiančių stiklo šukių? Bet kokiu atveju, tam dar greičiausiai turės nemažai laiko apgalvoti. Peilis idealiai švaria geležte nugulė jam skirtoje vietoje už striukės pamušalo. Pakėlė akis, nužvelgdamas sužeistą, pasimetusį vaiką? jaunuolį? vyrą? Nebūtų sugebėjęs apsispręsti. Negebėjo ir nutarti, kaip visgi elgsis toliau. Keista, bet minčių gausa beveik neklaidino. Gal dar ir verta kurį laiką pasivaidenti ant šios žemelės, o ne po ja? Bet kokiu atveju, Demonų metro nebuvo blogiausia vieta mirti - kartą jau buvo tam pasiruošęs, o kiek žinojo, Greywindo dėka masine kapaviete stotis tarnavo jau kurį laiką.
 - Grįžti nesugebėsi. Nerasi net kelio iš čia, nebent klaidžiotum traukinių bėgiais tikėdamasis sėkmės, o tam, atrodo, laiko nepakaks,- nužvelgė paties padarytą žaizdą: tikrai netobulą, tačiau tai beveik netrikdė.

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Gyvenime nebūtų pagalvojęs, kad gali pakliūti į tokią situaciją. Tačiau nieko keisto, pasaulis taip susitvarko, kad rytą atsibudęs Temzėje po tiltu irgi mąstai apie tai, kad negalėjo taip nutikti būtent tau. Žmonės, o jų tarpe ir Kaidneas, linkę išskirti save kaip vienintelį, kuriam jokiu būdų neįmanoma patirti kone mirtinų dalykų. Ir dabartinė vaikinuko situacija buvo būtent tokia, kokios nebūtų galėjęs įsivaizduoti net didžiausiuose košmaruose.
Širdis daužėsi krūtinėje, keliai drebėjo, o jis vis dar iš paskutiniųjų kovojo su žemės trauka, su mirtinu noru sukniubti ant purvinų plytelių kaip kokis skuduras. Prieš kelias akimirkas buvo įsitikinęs, kad jeigu ne pėsčiomis, tai bent kokiais kitais būdais parsigaus namo, nesvarbu, ar tuneliais, ar sienomis, ar kanalizacijos vamzdžiais. Viešpatie, juk jo rankose - nesuskaičiuojami magiški būdai pasiųsti kam nors žinią. Susilopyti ranką, kad nenukraujuotų. Žmogus, atsidūręs šulinio dugne, mąsto tik apie tai, kaip išlipti. Kaidenas, atsidūręs arti mirties, mąstė apie tai, kaip išgyventi. O jeigu ir pasiliktų čia, juk galėtų maitintis žiurkėmis, kol galų gale jo kas nors pasigestų. Širdy tebelaikė kruopelę vilties, kad neteks prieiti iki tokių kraštutinumų.
Ranką ir kūną varstantis skausmas virto buku maudimu. Ak, nejaugi taip greitai priprato, kad nė nebejaučia? O gal.. Matyt, daug tikresnė tiesa ta, kad jo smegenys ir kūnas pasiduoda. Racionalaus proto likučiai kuždėjo, kad tai nesąmoninga. Kaidenas turėtų būti pajėgus judėti ir išsigelbėti ir...
Balsas buvo keistas. Kitoks, neįprastas, negirdėtas. Į skutelius sudraskęs visą mažutytę viltį sugrįžti namo.
Galbūt Kaidenas buvo silpnas. Pats visada turėjo tokią nuojautą, giliai slepiamą ir gniuždančią. Niekuo neypatingas (tik gražiu veidu), paprastas ir silpnas. Turėjo tikslų ir svajonių, buvo ambicingas ir šiaip gal net visai žavingas. Bet silpnas, nesutvertas būti vartomas ir purtomas pasaulio negandų. Bent taip atrodė akimirką tą, kai visiškai besąlygiškai patikėjo jį užpuolusiojo žodžiais.
Vaikinukas nuslydo siena žemyn ir dunkstelėjo ant žemės. Užsidengė veidą delnais ir nusikeikė, tyliai, garsas prislopintas delnų, tačiau mirtinoj tyloj girdimas lygiai taip, kaip neįprastai lėtas kito žmogaus kvėpavimas. O gal jis nė velnio ne žmogus, kažkur giliai nuskambėjo blausi mintis ir dingo iš akiračio.
Akimirka, dvi. Kaidenas buvo bepradedąs susitaikyti su mintimi, kad čia ir mirs. Tačiau kažkas jo viduj norėjo kovoti. Jeigu jau iš čia neišeis pats, tai jį išves kas nors kitas. Žiobaras, burtininkas, bet kas. Kad ir tas pats, kuris šitaip sužeidė. Juk visko pasauly pasitaiko. Svarbiausia likti gyvam, kad būtų ką išvesti. Nebūtų buvę labai linksma, jeigu atėję jo išgelbėti rastų tik labai dailaus bernelio lavoną.
Jis prisiminė netoliese turinčią gulėti anksčiau iš pirštų paleistą lazdelę. Tikėjosi, kad ji nenuriedėjo pernelyg toli, kad negalėtų pasiekti. Ištiesė sveikąją ranką į šalį ir delnu pagrabaliojo tamsoje. Milžiniškas vyro siluetas priešais užstojo šviesos kamuoliuką palubėje, metė juodą šešėlį, todėl Kaidenas turėjo pasikliauti tik lietimo jusle. Surado, užčiuopė ir sugniaužė delne. Kaip kokį šiaudą beskęsdamas. Nemokėjo jokių gydymo kerų. Bet mokėjo išburti objektus iš oro. Tvarstis, šovė į galvą. Galbūt ne tai, ko iš tikrųjų reikia, tačiau bent jau kažkas apčiuopiamo ir tikro.
Pamėgino susikaupti, nestaugti iš naujo užplūdus skausmui, kurį vėl pajuto baisingu stiprumu. Keletą kartų įkvėpė ir iškvėpė, lėtai, bet užtikrintai pamosavo lazdele ir išsibūrė sau baltos drobinės juostos gabalą, ne tokį šaunų ir gražų, kokį būtų galėjęs būdamas šviesaus būvio, tačiau turėjo pakakti. Naudodamasis viena ranka ir dantimis ėmė negrabiai vynioti tvarstį ant krauju paplūdusio dilbio, inkšdamas iš skausmo, tačiau su kažkokiu keistu ryžtu, kuris iškilo į paviršių paskutinę akimirką.
민태연


*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Stebėjo. Anksčiau tai buvo viena mėgstamiausių jo dalių, dabar keistai erzino. Prisivertė neskubėti - gal vėliau to gailėsis? Žvilgsniu nulydėjo susmunkantį vaikiną kas mirksnį tikrindamas savitvardą. Kad ir pakitęs, dainiaus balsas šiokią tokią įtaką padarė. Mažytę, beveik nepastebimą lyginant su tuo, kokia turėtų būti: juk dešimtis kartų matė merginų akis apsiblausiant ir vėl nuskaidrėjant, stebėjo atvirus, nuogus žvilgsnius į tolį, nesipriešinančius kūnus, kuriam laikui pavergtus protus. Tai turėjo savotiško laukinio grožio, kurio nebūtų galėjęs paaiškinti net ir apdovanotas geresne iškalba. Juolab, kad pats šito iki galo nesuvokė. Dainiaus galia buvo duotybė, kuria nuo gimimo naudojosi net natūraliau nei kvėpavimu - vėliau mąstydavo, ar tai apibūdina jo žmogiškumą. Ir ar išvis yra ką apibūdinti.
Priešais susmukęs vaikinas akivaizdžiai gyveno kitaip. Proporcingi, dailūs bruožai traukė - nesumeluosi - tačiau matomas pažeidžiamumas taip pat nekėlė pasišlykštėjimo, priešingai nei kituose vyriškos lyties asmenyse. Todėl nemėgdavo su jais turėti reikalų, mieliau pašalindavo nematydamas. Vyras, maldaujantis pasigailėjimo? Vien tokia mintis keldavo šleikštulį, ką jau kalbėti apie vaizdą. Matė kartą. Daugiau nenorėjo.
Todėl nebyliai stebėjo pagirtinas, tačiau neitin veiksmingas pastangas kažkaip išgyventi, mėginimus daryti viską, kas jo galioje, kad išliktų gyvas. Vyptelėjo pats sau. Pasiduoda žaidimui. Kaip? Taip papastai, po tiek metų, galų gale po to, kai svetimo kraujo lašais buvo nuplautos visos jo viltys galų gale bent akimirką pagyventi neslegiamam keršto prievolės. Anksčiau būtų... Kaži, kelintą kartą lygino ankstesnį save su dabartimi, vis stebėdamasis, kaip gali išlaikyti nedrumstas mintis. Nemalonios šilumos bangos akimirkai nukratė stuburą pamačius Kaideno rankoje lazdelę, tačiau lėti, stebėtinai tikslūs mostai nebuvo nukreipti į jį. Nevalingai kilstelėjo lūpų kampučius. Buvo visiškai praradęs budrumą, tad jeigu vaikinukui užteko jėgų nusičiupti lazdelę, tikrai būtų užtekę jį pasiųst jei ne po žemėm, tai bent ant jų. Kiek dar gali sau leisti klaidų? Fortūna niekada jo nemylėjo - pradedant nuo to, kaip gimė, baigiant tuo, kaip greičiausiai numirs - kaip ir visi Blekmorai, su pistoletu burnoj. Geriausiu atveju. Tačiau šiandien... Atsargiai įkvėpė laukdamas tokiais momentais užklumpančio svaigulio. Nesulaukė. Gal tik kiek didesnio adrenalino, sumišusio su krauju, nors jau nebuvo tikras, pagal ką turėtų matuoti.
Pritūpė prie Kaideno apdairiai išlaikydamas atstumą - isteriško blaškymosi reikėjo mažiausiai. Dar nepasitikėjo savimi taip, kad susivaldytų tokiu atveju. Akyse ieškojo atstumsiančių bruožų, kažko, kas leistų atsilaikyti prieš jo žvilgsnį. Šitai paprastai būdavo paskutinis lašas - arba pasiduos, arba ne. Ir nors riešuto rudumo akys masino, tebegalėjo galvoti. Stiklas mintyse tebebuvo sveikas - arba taip sutrūkęs, kad nei nepastebėjo naujų įbrėžimų. Kartais jokio skirtumo. Tarp pirštų suspaudė likusį tvarsčio galiuką, kita ranka švelniai (kiek sugebėjo) prisiliesdamas prie žaizdos. Juto aplink jau kurį laiką siaučiant baimės ir skausmo pavidalais besimaskuojančias emocijas, tačiau įtartinai lengvai gebėjo jas ignoruoti. Įgudusiais judesiais kelis kartus apsuko tvarstį apie ranką, nors iš jo, deja, greičiausiai mažoka bus naudos. Nešvari žaizda. Kilstelėjo kruvinus pirštus prie lūpų. Toks jausmas, kad Greywindą savo galvoje vaikėsi prieš amžinybę. Ar gali būti, kad čia ateidamas galvojo tik apie tai, kaip greičiau palįsti po velėna, jeigu motina žemelė dar teiktųsi priimti tokį antžmogį? Iškvėpė. Kraujo ir baimės kvapas pro kvėpavimo takus skverbėsi į smegenis, budindamas iš miego jame snaudžiantį... po tiek metų vis dar nesugalvojo gero pavadinimo. O gyveno jis tikrai palyginti ilgai. Turėjo pats sau pripažinti, kad net tas kelias euforines minutes nuo mirties neatsitraukė taip toli kaip dabar - kada tikrai turėjo tikslą. Kokį? Nebuvo tikras. Nesuprato, kaip gali pakelti tiek nepažįstamų, svetimų dalykų: keista trauka, bet ne moteriai, troškimas, bet ne svaigulys, aiškus protas, netemdomas neplanuotų dalykų krušos. Atitraukė akis nuo kruvino vaikino dilbio, vengdamas pažvelgti jam tiesiai į akis. Netipiška - juk galų gale medžiotojas buvo jis pats. 
 - Nemanau, kad gali kažkur eiti ir juo labiau - kam nors apie tai papasakoti. Išvesti iš čia tave galiu tik aš. Esam giliai po Londonu, toli nuo pagrindinių takų,- tiesą pasakius, iki šiol stebėjosi, kaip Kaidenas sugebėjo čia atšliaužti. Tokie žavingi jaunimo egzemplioriai paprastai nesivalkioja po apleistus metro, ką jau kalbėti apie jo gilumas.- Galvok.
Mintis nutrūko. Šviesos kamuolėlis, iki tol tykiai skraidžiojęs palubėje, nusileido arčiau šeimininko, taip apšviesdamas abiejų bruožus ir patamsindamas šešėlius. Įkyriai besibraunanti baltuma apakino, skausmingai susitraukę vyzdžiai išmušė iš vėžių. Trūksmingai įkvėpė. Žinojo, kad regėjimas netrukus sugrįš, paprasčiausiai nebuvo pratęs prie staigaus ir dirbtino pasikeitimo. Neramino ne tai -  būtent tada pajuto prie Kaideno atsidūręs arti. Pernelyg arti.

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Jautėsi pavargęs, kone nežmoniškai. Ir negrabiai jo paties pirštų vyniojamas dilbis suskaudo it į jį būtų naujai įterpti dar dešimt mažų peiliukų. Kaideno smegenų kamputy kirbėjo mintis, kad liks randas, jo nuostabus gražus kūnas įgis randą labiausiai matomoj vietoj, ir tarytum tik tai vaikinuką šią nelemtą akimirką turėtų jaudinti. Tačiau mintelė buvo silpna, o vien tai, kad nugrūsta į smegenų kamputį, regėjosi nereikšminga. Vargu ar kas apskritai galėjo būti reikšminga pačios tamsos akivaizdoje. Kaidenas tą akimirką dar nežinojo, tačiau jo pasąmonėje ir sieloje ir dar kur nors, kas neša bent kokią svarbą visoje esybėje įsirašė tikriausiai vėliau neracionalia laikysima tamsos baimė. Tokios, kurioj težybsi vienas mažas nepasiekiamas šviesos kamuolėlis, o aplink ir priešais augantys šešėliai, regis, lenkiasi vis arčiau ir arčiau ir arčiau ir ak..
Kaidenas suinkštė išsigandęs. Be garso aiktelėjo, vos šalti kito žmogaus pirštai palytėjo tų pačių rankų darbą. Įtraukė gurkšnį oro ir tarytum susitraukė į save, tikėdamasis kažin ko neaiškaus, skausmingo. Prieblandoje jis ne ką teįžiūrėjo ant ano vyro veido, o nuo šviesos kamuolėlio kažkur toli palubėj atšvaitai kaip tyčia nežybsėjo ano akyse. Jos rodėsi it bedugnės, godžios bedugnės, it norinčios savuoju žvilgsniu išsiurbti visą šiltą rudumą iš Kaideno rainelių ir pasiglemžti sau, sau, sau. Vaikinukas sudrebėjo.
Jis visą tai pamirš. Ar bent jau stengsis pamiršti, nugrūs kur giliai į pasąmonės ir papasąmonės ir išvis nepasiekiamų gylių šulinius, bedugnes ir prisieks sau širdy, savo paties širdimi ir tų mylimų olandų žiobarų, kurie jį užaugino normaliu žmogumi, širdimis. Prisieks, kad niekad, o niekad neištrauks šių į šviesą. Tada jis dar nežinojo, kad turbūt dar labai ilgai vilksis šitą tamsą paskui save, jei jau ne žmogaus priešais jį pavidalu, tai kitais, kur kas arčiau odos esančiais. Temps sau už kulnų, prie pirštų kone prisirišęs it juodą purviną šleifą per gatves, o už akių rainelių naktimis šoks ši, ir dar daugelis būsimų tamsų, ir vien dienos šviesa matysis kaip išeitis. Užmirš, kaip miegoti, nebegalės miegoti, ir drebėdamas vėjuose ir žliaugdamas prakaitu karštyje, prisisėmęs burną smėlio ir kartais vandens rymos ties išėjimu į rytus laukdamas aušros. Ir ne vien ši, dar daug kitų tamsybių šitaip lems. Bet tą akimirką Kaidenas šito dar nežinojo, ir turbūt turėjo džiaugtis nežinąs. Bet tą akimirką jam rūpėjo kiti dalykai.
Jis nebekreipė dėmesio į savo vis dar skausmu degančią ir kur kas šauniau, nei pats sugebėjo, apvyniotą dešiniąją ranką. Anie žodžiai, ištarti šitaip, apie negalėjimą kalbėti, nei išeiti, apie vienintelę išeitį - kliautis tuo nepažįstamuoju, kuris kol kas buvo ne kas kitas, tik baisus, baisus ir gero nežadantis padaras, šitie žodžiai kažką labai didžiai besipriešinančio uždegė vidujai Kaideno, ir šis akimirką užsimerkė kvėpuodamas paviršutiniškai, trūksmingai.
Atsimerkė į šviesą, kažin ko nusileidusią tiesiai priešais, aštriais šešėliais nutapiusią, tačiau aiškiai apšviečiančią ano vyro veidą, kuris staiga atsidūrė prie pat. Dar vos centimetras, ir jiedu susimuštų nosimis. Kaidenas prisimerkė ryškioje šviesoje, o kraujas, varinėjamas beprotiškai besibaladojančios širdies, staiga suošė ausyse. Kaidenas nesuprato, apie ką jis turėtų galvoti, kokį velnią jis turėtų galvoti, tai ir nelabai galvojo.
Kad ir koks gražus buvo tas akyse besidvejinantis veidas, kad ir kaip būtų paprasta jį sugriebti ir.. na, nežinau, ką padaryti, Kaidenas pasielgė truputį priešingai ir nelabai draugiškai.
- Ne, - suinkštė jis, nebūdamas tikras, kam sako ne. Kilstelėjo ranką ir delnu nustūmė šio veidą tolyn nuo savęs ir nėrė lauk pro šone atsivėrusį tarpą tarp judviejų kūnų. Jis kokį metrą ropojo, tada svirdikuliuodamas atsistojo, delną įrėmė į sieną lyg save prilaikydamas. Tačiau ilgai nelaukė, nė neatsigręždamas vėl puolė bėgti į tą pusę, kur manė esant išėjimą. Žingsniai aidėjo, o jis toli ir nenubėgo. Ar iš siaubo, ar iš ko, tačiau jo kojos susipynė, Kaidenas pats už savęs užkliuvo ir vėl, dar kartelį virto nosimi ant žemės, klyktelėdamas it nesavu balsu. Susirietė, kelius prispaudė prie krūtinės, purvinais skruostais vėl ėmė tekėti karštas sūrus vanduo. Kaidenas balsu sukūkčiojo.
민태연


*

Melijandra Julija Lorijan

Buvo vėlyvus penktadienio vakaras, kai į miesto centrą susigrūsdavo visas Londonas, o šalutinės, mažiau žinomos gatvės ištuštėdavo, kai kurios tapdavo tuščiau nei tuščia. Melijandra kaip tik iš po darbo greitai lėkė kaip tik tokia gatve, melsdamasi visų Helgos Švilpynės barsukų, nesutikti nė vieno žmogaus. Tik ne šį kartą.
Nežinia koks vėjas papūtė ir Melijandra vėl grįžo į Magijos Ministeriją, tik jau ne į transporto ir susisiekimo, o į magiškų gyvūnų kontrolės departamentą kaip darbuotoja. Aišku, puse etato dirbo kaip lobių atkeikėja, bet tai dabar nebuvo svarbiausia. Gal troškimas sužinoti kas tiksliai vyksta Magijos Ministerijoje po mūšio, o gal noras tikrai pakeisti vilkolakių padėtį (kuris, gaila, nepasikeitė į gerą) Jungtinėje Karalystėje, nuginė Melą į šį departamentą. Deja, ji nenutuokė, jog ištrūkusi iš Avery-Mišelės manipuliacijos tinklo, papuolė į Iano žudikės vadės valdžią, ir tiesiogiai paklūsta mafijos bosei. Kuri tikrai žino jos rasę - Melijandra registravosi kartu su Igoriu. Žinojo, jog šis užsiregistravimas reikš dalinai mirties bausmę, tačiau baudos nenorėjo mokėti. Kita vertus, paprastiems žmonėms išgauti rasių sąrašą buvo begalo sunku, ar bent taip tikėjosi Mela.
Kojos ją pačią atvedė į Demonų metro. Čia buvo pilna košmariškų prisiminimų, tačiau skubančiai pasislėpti nuo visų akių Melai ši vieta buvo tobula. Skubiai nubildėjo laiptais ir tik pasukusi už metro kampo, sustojo, gaudydama kvapą. Vilkėjo tamius, laisvus paprastus tačiau Magijos Ministerijos darbui tinkančius drabužius, tik jei ne departamento emblema, aplinkiniams neiškiltų klausimas ką šioje bjaurioje ir įtartinoje vietoje veikia darbuotoja. Mela žinojo, jog jei kas to užklaus, ji pati neturės laiko į tai atsakyti. Suprato, kad nespėtų, o ir išgąsčio liežuvis susipintų.