[Džeimsas Greywindas]

Londono visai ne pakrašty ir visai ne centre, stūksojo apleista, jau senai ne pagal paskirtį naudojama požeminė metro stotis - dar viena iš dviejų šimtų septynesdešimt ir taip Londono turimų. Į ją galėjai patekti pro bedurį, vandalų išmėsinėtą įėjimą, nusileisdamas senai nevalytais, apdergtais laiptais, iš šonų įrėmintais jau spalvą praradusiais turėklais. Šią atkarpą įveikęs, patektum į vėsų apvalubį niūrų tunelį, kuriam kad ir kokią menką, bet pastovią šviesą suteikė beduris įėjimas. Tiesiai prieš tave atsivertų keleiviams skirtas platus, atsilupinėjančio gindinio šaligatvis. Kairėje žemiau už pėsčiųjų zonos rastum bėgius ir jiems kompaniją palaikančią bjaurią, aptrupėjusio tinko sieną. Priešingoje pusėje netgi kabo stendas su užmirštais traukinių tvarkaraščiais. Kažkada ši stotis buvo prikimšta žmonių ir begalinio triukšmo, tačiau dabar metro tunelyje karaliavo žiurkės, vorai ir nykuma. Dėl pasikartojančių žmonių dingimų ir rastų kraupių žudynių radimviečių, dėl girdimų riksmų ir aimanų per pilnatis, ne tik burtininkai, bet ir žiobarai vieningai aplenkia šią vietovę, o religingesni iš jų metro pavadina Demonų, tikėdami nelabųjų lankymosi galimybėmis... kame buvo tiesos. Vilkolakiai ir vampyrai, netgi nuo Azkabano atitrūkę psichai čia lankosi dažnai, metro paversdami dar vienu juodosios magijos ir jos šalininkų traukos centru. Patarsiu nuoširdžiai: nenori anksčiau nudvėsti ar ką - geriau nekišk nei savo ilgo snapo, nei gyvatiškų dantų, nei mielo snukučio, nei liūto gaurų. Bet jei vis dėlto susidomėjai - patikėk, pasirūpink geru užnugariu, nes joks namų elfas tavęs iš čia gyvo neištrauks.

[Džeimsas Greywindas]

Naktis. Tamsi. Paslaptinga. Aklina ir pavojinga. Įkyrus, pavasario pradžios lietaus pliaupimas, jau visiems įgrisęs iki gyvo kaulo, aidėjo per visą apleistą stotį, taip gadindamas mažiausiai penkiasdešimties pabėgėlių nervus. Na, bent jau beveik sausą pastogią turim,- ant kito šono apsiversdamas pagalvojo per keturesdešimt metų turįs pabėgelių iš Sirijos ir panašių šalių, grupės ūsuotasis lyderis, Anglijoje prisitatęs Stefano vardu. Keliasdešimtą kartą pasimuistė, bandydamas kuo patogiau įsitaisyti ant šaltų ir purvinų metro bėgių. Jau seniai niekas čia nevažiavo, tai buvo galima spręsti iš aprūdijusių bėgių, tad nebuvo ko čia bijoti. Na, bent kol kas. Sunkiai atsiduso jau spėjęs pražilti vyras ir sunkiai atsisėdo, nugarą įrėmęs į sieną. Daugelis karavano narių buvo sugulę kur papuolė ant savo atklodžių ar iš kažkur atitystų čiužinių. Tuos laiminguosius- daugiausiai vakai ir moterys, kurie buvo įsitaisę ant patogesnio pagrindo, išvargę snaudė ar tiesiog brudavo ant pėsčiųjų šaligatvio- jame jau ryškiai trūko vietos, nes ne kiekvienas, liaudiškai tariant, norėjo susiprastinti. Be to aplinkui kai kur telkšnojo balos. Tad, kai kuriems vyrams po varginančios ir daug nervų atėmusios dienos, teko ilsėtis bėgių glėbyje- tarp jų ir Stefas. Pastarasis nejaukiai apsidairė, be paliovos atidžiai skenuodamas aplinką- vos įėjęs pajuto, kad klaida buvo čia apsistoti, bet lauke kaip iš kibiro pilantis lietus, pasigirstantis dundėjimas (Gal Dievas boulingą žaidžia, ką?- pasakė vienas vyras raminantis išsigandusį mažametį šviesplaukį berniuką) ir niūriai apniukęs dangus, šaukte šaukė, kad susimąstytų apie pastogę. Demonų metro ir buvo pirma pasitaikiusi vietovė apsistoti- kokios kitos įstaigos siūlančios saugią buveinę aplinkui nesimatė, o eikvoti jėgas paieškoms nesinorėjo. Vyras krūptelėjo kai už nugaros kitapus sienos pasigirdo lyg geležinių nagų braukimas. Totalus vaiduoklynas,- pamanė, skubiai vydamas šalin mintis ir ramindamas save, kad tai tik pasigirdo. Apskritai viskas čia slėgė, bet akimirka ir viduje įsigalėjo baimė. Netrukus krūptelėjo kai pjuto nedrąsų prisilietimą prie dešinio peties. Atsisukęs vyras sutiko dideles, vaikiškas akis ir šviesaplaukę galvą.
-Sofi...
- Dėde, man baisu,- sumurmėjo aštuonmetė dukterėčia Sofi, įsitaisiusi Stefano glėbį,- ir neramu...
-Žinau,- sušnabždėjo, sau prie smakro prispausdamas rudaplaukę galvytę,- viskas bus gerai,- nei iš to, nei iš šio tvirčiau pasakė. Vėl pasigirdo nagų kaukšėjimas, bet jau arčiau ir ne už sienos. Dar syk. Kažkas artinosi. Vyras švelniai atstūmęs mergytę pašoko ant kojų. Skubiai apsidairė, akimis šaudydamas į šalis. Tyla. Vyriškis kiek luktelėjęs lėtais ir kiek bandydmas tylesniais žingsniais ėmė brautis per per miegančiuosius ant kelio linijos. Už nugaros palikęs rudaplaukę, žiobaras primerkė akis bandydamas įžiūrėti tamsoj skęstantį tunelį priešais jį. Pastarasis skendėjo aklinoje tamsoje. Iš ten aidu atsimušė vėl nagų kaukšėjimas ir tylus urzgimas. Vyras prismerkęs, pagautas smalsumo žengė su lyg medinėmis kojomis kelis žingsnius priekin pajutęs lengvą šilumos pliūpsnį. Klaida, klaida ir dar kartą klaida. Didelis, neaiškus šešėlis atsiplėšęs nuo tamsos šoktelėjo ant vyro, dantimis įsikabindamas į kaklą. Vienas trūktelėjimas ir galva nuriedėjo bėgių grindiniu. Pasipylė kraujas. Ausis perėžė aštuonmetės kyklsmas, pažadindamas visus aplinkui.
Viskas akimirksniu patapo pragaro dalimi. Skaumsas, ašaros ir klyksmai. Kraujas, žaizdos ir mirtis. Stovyklėlė akimirksniu tapo vienu milžinišku kraujo ir mėsgalių klano dalimi. Moterys su vaikais išsibudinę klykė ir bandė bėgti. Vyrai pasimetę irgi bėgo, keli drąsnesni bandė atgrasinti Trakėnų veislės žirgo aukščio (1,62-1,65) padarą, bet akimirksniu padėdavo galvas ant grindinio.
Besielis kianitinėmis akimis patenkintas žvilgsniu grežė buvusį chaosą. Chaosas. Pragaras. Malonumas. Tvirčiau savo žabtais suspaudė ranką ir kiek pamuistęs galvą, išplėšęs galūnę nuo kūno paleido. Negyvėlio kūnas bumptelėjo ant krauju nusidažiusio grindinio. Iššiepęs aštrius dantis grėsmingai, bet su šiokiu tokiu malonumu suurzgė, dantimis vėl pasilenkdamas ir vėl drąskydamas kruviną mėsos gabalą. Iš penkiasdešimties geresnio gyvenimo ieškotojų teliko tik mažiau nei trečdalis, dabar savo dienas užbaiginėdami agonijoje, sunkiai sužeisti, su sudraskytais kūnais ir nutrauktomis galūnėmis. Visi kiti negyvi. Kažkur pakankamai toli nuo žvėries šliubtelėjo patraukta kažkuri (nesigilinkim) kūno dalis ir miglos aptrauktas melsvas akis sutiko išsigandusios tamsiai rudas akis. Eli, stebuklingai išgyvenusi košmarą, net dabar specialiai nebekvėpuojanti, kaip tik dabar nulėmė savo gyvenimo baigtį. Nesusilaikiusi įkvėpė troškaus nakties oro. Išsigandusios akys stebėjo kai žiobarų kraujo sukruvintu, purvinu, šiurkčiu (kaip vėliau suprato, kailio spalva panašėjo į purvo, ne pats kailis buvo purvinas) trumpu kailiu padabintas, tvirtai sudėtas kūnas atsisuko į jos pusę. Pastebėjo kaklą suvaržytą sidabrinę grandinę, ir dešinę akį vagojantį randą. Ši kiek spygtelėjo, laiku užsidengdama burna ir taip dvigubai išduodama apie savo egzistenciją. Per kruviną grindinį parėjo už įprastinius, žymiai ilgesnių nagų rėžimas, kai į vilką ar lokio ir liūto hibridą primenantis padaras, stipriai atsispyręs šoktelėjo ant susigūžusios merginos. Iš kruvino veido pasigirdo ausį rėžiantis klyksmas. Dėl savigynos inkstinto kilstelėjo ranką su peiliu rankoje. Prisiminė tik du dalykus: tai deginančią šilumą vos rankų pirštais palietė kailį, lyg ne ranką ne prie kailio rankelę pridėjo, o į įkaitintą orkaitę ranką įkišo; ir tamsiai raudoną, verdantį, ranką, laikiusią peilį nudeginusią, karštą kraują, pasirodžiusį vos suvarė peilį vilkžvėrio krūtinėn. Pastarasis nepatenkintas suurzgęs smogė naguota letena merginai per veidą, šį numargindamas keliais skausmingais raudonais rėžiais. Eli suriko griūdama kniūbsčia. Peilis iškrito iš rankų, kai nieko nelaukęs pilkanuguris pragaro šuo šoko ant šios. Akimirka ir ši su iškvėpta gyvybe gulėjo kraujo klane. Padaras atsitraukė, kažkada ypatingai ryškiai žydromis akimis, dabar melsvomis, miglos aptrauktomis, įsiūčiu ir beprotyste žiburiuojančiomis akimis nužvelgdamas Demonų metro. Suvaržymo amuletas, kažkada trukdęs net pagalvoti apie kanibalizmą ar kraujo nuleidimą, dabar grandinės forma ramiai gulėjo, nes tiksliau padaro sielos dalis įkalinta amulete, kuri ir vertė elgtis kaip ir pridera savininkui, puikiai žinojo kad pabudęs djevelenas turi išsisiautėti. Jau seniai Greywindų šeimoje, faktas, kad penkiolikmetis ar vyresnėlis išskerdė daugiau nei tuziną pilkasielių, buvo priimtinas ir nediskututuotinas, kad kažkas čia blogai. Čia jau taip Pragaras ir Slapstūnai surėdė taip. Kaip ir pilkų ir juodų sielų medžiojimą, o baltų, tyrų- nelietimą. Nes jau tada ir pats Velnias niekuom nepadės. Djevelenas, kitaip velnio šuo lėtai pasuko atgamtiškiems atstovams atsiduodančią irimu ir puvėsiais, bei lavonais, galvą kaip ir visą kūną dešinėn. Pašiaušė keterą kai sukarkė violetinaakė geležsnapė, geležplunksnė, geležnagė feruma. Iš praviro snukio išsirovė urzgimas, bet varnieška jau buvo susirinkusi savo šešėlinių dūminų skraistes ir plunksnas. Slapstūnai arti.
***
Keli Slapstūnai apsirėdę jiems įprastais tamsiai mėlynais apsiaustais, kerais užmušinėjo likusius košmaro dalyvius. Ambrozijus į šalis papurtė galvą, bato galu pabaksnodamas į tamsiai raudonu, verdančiu krauju suterštą sidabrinę grandinę.
- Jis nusiėmė? Kaip?
- Bendžeminai, aš nežinau,- suurzgė atsisukdamas į septyniolikmetį mokinį, visiems iki kaulo įgrisusį vien dėl to, kad yra Ragvaldsonų, senos Slapstūnų šeimos atžala ir tai, kad pastarasis ir brolijos samdomo žudiko, kuriam jokio skirtumo brolijos narys ar ne, svarbiausia, kad tik daug sumoka, Serevo sūnėnas, -tiesiog nežinau.
Melavo. Turėjo idėją kodėl smarkiai nusisdraskęs ir taip ploną iš Pragaro kilusių padarų odą, bei išsinėręs lyg gyvatė iš senosios odos, vienintelis tikras Greywindų vaikas, per tiek amžių pagaliau išsivadavo iš Suvaržymo amuleto. Turbūt jo ryšys su savo močiute Mere Konstancija Greywind ir nebuvo toks stiprus, kad galėtų atlikyti šitai,- pamanė,- Bet tai ne viskas. Jam liežuvis irgi atsirišo. Gali šnekėti apie bet ką...- vis niaukėsi. Kad tave velniai. Nervina. Erzina. Užknisa. Burtininkas atsisuko į Rėjų Revą. Pastarsis lyg pamišęs kažko ieškojo. Iš vis ką jis ras tarp lavonų, ugnies žibintų šviesoje? Savo pamestą lazdelę? Absurdas. Bet kita vertus šis Ponas Prietranka Slapstūnas buvo įgudęs sekėjas, anksčiau paskirtas stebėti tos tyliapėdės demonės Jekaterinos, dabar Džeimso. Negi nori nudvėsti? Gal. Visgi toks darbas vargina nejuokais. Pastarasis vyriškis nieko netaręs dingo tamsoje.
- Ir kodėl visi Serevo mokiniai tokie užknisantys, - pakankamai garsiai suniurzgė, pastabą taikydamas Bendžiaminui, -nešk savo užpakalį, keliaujam. Vistiek jau visi numarinti.
Idiotas, negi tingėjo visus nudėt? Dabar mums kaip kokiai mamai išpaskos vaikščioti ar viską gerai atlieka ir viską nužudo. Oi, pasigailės jie, - suurzgė mintyse. Kažkada būtas pakantumas djevelenams išnyko lyg rytinis dūmas ir vietą užėmė nuoskauda, užtaisyta Fredo Greywindo dėka. Šiknius,- pridūrė, ignoruodamas faktą, kad akimirksniu sužinojo faktą, kad už pusšimčio metrų rado Rėjaus lavoną. Ant riešo nutūpė stambi feruma, kažką suklykaudama. Tas tik  suraukė antakius ir praėjęs Sofi ir Stefano lavonus apsisuko ant kulno, pasigirdo pokštelėjimas ir vyras dingo, kaip ir dar keletas narių. Įsivyravo tyla.

[skrickus123]

pagaliau Delphini Nagini Mockingbird užbaigė savo tobulą planą, kaip sunaikinti Beatrice ir pasilikti su mylimu tėveliu vienu du. O taip, ji buvo iškrypusi, norėjo su juo duotis, juk čia jokia kraujomaiša, tėtis dabar turi kitą kūną, kito kraujo. O velniai, ją visą net pagaugais nueidavo, kai tas aukštas juodaplaukis švelnia ranka paliesdavo liaunus jos pečius. Kai pranyks toji pamėklė ir tėvo gestai nebebus tokie tėviški. O pagal Delphi planą panelė Dumbledore nusižudys, žinoma nusižudys. Kam jai pačiai ją žudyti? Paskui tėvelis niekada jos nemylės, nes įsižiūrėjęs tą nusususią grifiūkštę. O ta nusususi grifiūkštė turi silpną vietą, tai Solveiga Silvia von Sjuard, jaunesnioji jos sesutė. Fe, tamposi ją visur su savim, seilėjasi... veh! O ji, ji pabus protingesnė. Nusiuntė tai kvaišai pirmo kurso varnanagei laišką, jog jos sesuo yra sužeista ir skubiai nori ją pamatyti šiame užkampyje, o pati Beatrice dabar kuo ramiausiai sėdi apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje ir žinoma flirtuoja su Delphi tėvu, su sidabraplaukės mylimuoju. Raudona akis pagavo šviesių plaukų šmėstelėjimą, iš už kampo pasirodė mažas kūnelis. Puikiai suprasdama, jog auka taip pat vampyriškos kilmės, nieko nelaukusi šoko ant mergaitės ir suleido dantis. Oi, kiek bus juoko, kai tėvelio mylimoji nušoks nuo kokio observatorijos bokšto.

[Marina Silvia Farley]

Solveiga Silvia von Sjuard skriete skriejo į sesers atsiųstame laiške nurodytą vietą. „Tris, Tris, tik nebūk negyva, ak, maldauju, tik nebūk negyva.“ Mergaitė raudojo, iš raudonų akių liejosi ašaros. Galbūt todėl, kad ji dar buvo pusiau žmogus, dar nenustojusi bresti ir senti. Mėlynus kontaktinius lešius kažkur išsiplėšė ir išmetė, kad galėtų geriau matyti. Kojas aptaškė vanduo. Mergaičiukė perbėgo tiesiai per fontaną. O ką? Dėl sesers ir ugnį galima peršokti. Šaltas rudens vėjas kandžiojo baltus it marmuras skruostus, pro ausis švilpė vėjas, o šviesūs plaukai buvo susitaršę ir plaikstėsi už nugaros. Kažkokia  apleista metro stotis pasitiko ją dvelkdama šalčiu ir baime. „Negi sesuo taip sužeista, kad negali pati pasijudinti? O palaukit, ką ji čia veiktų? Juk sakėsi eisianti šiandien į pamokas, ir jai liepė, dar palydėjo iki transfigūracijos kabineto.“ Kai varnanagės smegenys pagaliau iššifravo klastą buvo jau per vėlu, Solveiga dar mėgino mintimis priversti sieną griūti, tačiau į vampyriukės regos lauką staiga papuolė trumpi sidabriniai plaukučiai ir dantys susmigo į gerklę. Von Sjuard juto tirštą, savo pačios raudonai pilką kraują tekantį krūtine, smakru... tolumoje, lyg pro rūką išgirdo šuns urzgimą.
-šuniukas... – kupinu meilės balsu suvapėjo ir nurimo geležiniuose užpuolikės gniaužtuose.

[Džeimsas Greywindas]

Rodos visos dienos bus apsiniaukusios, su tais pačiais garsais ir vaizdais Demonų metro. Bent jau tiek, kiek gali būti įprastos dienos čia. Bent jau iki tol kol... kažkas sudrumstė tylą vėl. Prieš savaitę užklydę žiobarai, dabar... dvi būtybės, prasmirdusios vampyrų dvoku. Kraujas. Kad ir koks vampyrų kraujas būtų sausas, it tas sausas ar koks vynas, neskanus ir šlykštus, o mėsa liesa ir nemaistinga, vistiek priviliojo pastaruoju laiku šioj Dievo užmirštoj skylėn atsivilkusį padarą. Djevelenas neramstingai pakėlė galvą nuo letenų išgirdęs tolimą skubų šlepsėjimą per vandenį. Kažkas čia atsibels šlapiomis kojomis. Ak, jam nepatiko sušlapęs maistas. Toks... fe. Netrukus pakilo karščiu alsuojantis kūnas, ilgokais nagais brūžindamas per aptrupėjusį grindinį. Niekas jo nematė ir niekas jo negirdėjo, apart pasigirstančio kraupių nagų dzingtelėjimų. Smailios ausys prigludo ir ketera pasišiaušė, kai į blausų, nespalvotą regos akiratį pateko stipresni kvapai ir judantys objektai. Besielis, Pragaro šuva suurzgė išiepdamas iltis, išlysdamas iš šešėlių ir kiantinines, neapykantos pilnas akis įsmeigdamas į aukštenęją vampyrę, pasičiupusią jaunėlę. O taip, žmogiškas protas nebedirbo, bet puikiai prisiminė ir suvokė kur yra jo pykčio objektai. Nors jaunesnioji jam nieko nereiškė, papuolusi į šiurkštakailio padugnės akiratį, jai grėsė tokia pati lemtis kaip  čia besimėtančių kaulų savininkų. Jom abiem. Milžiniškas vilko išvaizdos hibridas darsyk suurzgė ir dingo metro šešėliuose. Tik trumpas miražas. Demonų metro vėl paskendo neramioj tyloj. Staiga, lyg iš niekur atsiradusios iltys sugriebė sidabraplaukės koją, kažkaip sugebėdamas brūkštelėti nagais ir mažesnęją. Trūktelėjo parversdamos ant purvinos, nevalytos žemės ir stipriai sukandęs snukis, be paliovos urgzdamas, ėmė traukti kūną kuo toliau nuo vampyriško kraujo klano, šį pratęsdamas dar labiau. Mišrūnas paleido koją ir sugriebė moterį už gerklės vis draskydamas josios kūną. Nagais arė odą ir laužė sprando kaulus, mėgaudamas visu šiuo fiasko, šiaip sau. Kankino ir žudė iš malonumo. Taip jau buvo sukurtas. Kad ir šis puolimas kaip "iš oro"... Nors jos įsiveržė į jo teritoriją. O pastarąją reikia ginti. Uoslę pasiekė kraujo kvapas ir padaras dar labiau patapo neramus.

[skrickus123]

Pusiau žmogiškas, pusiau vampyriškas kraujas liejosi atverdamas nuostabų paveikslą: šviesūs poilgiai plaukai, šiurpiai užverstos raudonos akys, trapus ir silpnas, po jos pačios stangriu kūnu nebesipriešinantis smulkutis kūnelis. Ak, taip, Delphi visada mėgo žudyti vaikus, juk tik jų kraujas suteikdavo sidabraplaukei laimės. Žinoma, jokio čia didvyriškumo paguldyti į pavėsį pirmakursę, bet prakeiktoji tuo be galo didžiavosi, juk tai ji Voldemorto duktė, tamsiausio ir pikčiausio visų laikų burtininko, ir tai jai, o ne kažkokiai Beatričei priklausė toji vieta šalia jo. Ak, tas aukštas žavingas tamsiaplaukis... truputį per ilgai užsisvajojusi apie laimę nepajuto staiga priartėjusio pavojaus. Koją sugriebė galingos iltys, kažkoks nežemiškas padaras tempė lauk ją nuo grobio.
-Beatriče! Tau vis tiek nepavyks išgelbėti savo sesers, jūs abi būsite lavon... – aštrūs dantys perrėžė gerklę atidengdamos ne tamsiaplaukės merginos, kurią tikėjosi išvysti, o tamsaus šiurkštaus kailio vaizdą. Tai nebuvo tėvelio numylėtinė, ne, tai buvo padaras, baisesnės prigimties išsigimėlis negu ji pati, tokios būtybės nebuvo regėjusi gyvenime: nei tai šuo, nei tai vilkas... ilgi pratisi riksmai perplėšė apleistos stoties tylą, ją sustabdė, sustabdė prie pat tikslo. Sidabraplaukė mėgino suklikti iš įsiūčio, mėgino išsivaduoti, šauktis tėvo.
-Tėėėtiii, mano tamsos valdove! – bet riksmas slopo, garsas malšo, jėgos taip pat palengva apleido kūną. Prieš nugrimzdama į tamsą ji dar spėjo pamatyti ant grindinio išsipleikusį mažosios šviesiaplaukės kūnelį perrėžta gerkle. Kažkas jos kūne suaktyvino baimės hormonus, kaip tada, Azkabane, tik čia nebuvo fenikso. Plaukiodama kažkur, tamsoje, pro akis skriejant visam gyvenimui išvydo tamsią naktį, mišką, užuodė kvapą, tada jis buvo ne toks juntamas, bet kažkur puikiai pažįstamas. Lyg bandant įrodyti kažkam patalpoje, jog ji dar esanti gyva, o gal iš inercijos atmerkė šiurpiai raudonas akis ir sušnypštė:
-Džeimsas Greywindas... – daugiau nebepajėgė. Likimo ironija, jog paskutiniai prakeiktosios žodžiai priešo vardas, ištartas šnypštūniškai.

[Marina Silvia Farley]

Kažin kas užkabino Solveigos koją dantimis. Vaizdas liejosi, aplink viskas skydo į vieną didžiulę blyškią dėmę. Mergaitė mėgino sutelkti žvilgsnį ties girdimu urzgesiu, tačiau nepavyko. Tas padaras, užmatė šunį viena akimi ir tik vieną akimirką, vėliau visa tai išskydo į riksmų bei draskomo metalo džeržgesio simfoniją. Užpuolikė ją paleido, dabar panelė von Sjuard gulėjo savo kraujo baloje viena, niekieno nekliudoma, nebent kovos garsų, sklindančių po visą demonų metro. Žaizda gerklėje gijo netaip sparčiai kaip tikram vampyrui, todėl, kad mergaitė dar buvo pusiau žmogiška, vis ji brendo. Nepasiliks gi vienuolikmetės stovyje kaip koksai nemirtingasis vaikelis. „Džeimsas Greywindas.“ Išgirdo šnypščiant ir savo varniškomis smegenimis suvokė, jog sidabraplaukė taria šuns vardą. „Tik kodėl tada jis toks žmogiškas? O gal tai ne šuo? Gal tai pavidalo keitėjas?“ įsakiusi silpnutėms virpančioms kojoms pakelti save nuo šalto grindinio šliaužte prišliaužė prie sienos. Tvirtais smulkiais mažyčiais pirščiukais įsikibusi akmenų ėmė stotis glausdamasi šešėliuose. Solveiga nežinojo kuo viskas baigsis, tik žinojo, kad privalo ištrūkti gyva, pamatyti seserį, antrakursius broliukus, tėvus... „Gal kartais pavyktų susitarti su tuo Džeimsu, ypač jei tai pavidalo keitėjas, juk tada jis nėra instinktų valdomas žvėris, į vilkolakį nepanašus...?“ buvo viena baugi mintelė, trukdžiusi optimistiškiems vampyraitės pamąstymams, verčianti tvirčiau susisiausti mėlyną apsiaustą: „O galbūt tai daug baisiau negu vilkolakis? Nei šuva, nei vilkas... tai kas jis?“ Smulkutis kūnelis tirtėjo iš šalčio ir skausmo, iš baimės ir drąsos. Užmerkusi raudonas kraugeriškas akis pamėėgino pajudinti vieną akmenį sienoje, patikrinti, ar jai užteks jėgų. Deja, akmuo stovėjo kaip stovėjęs mūre, tik žaizda gerklėje nuo didžiulių pastangų panaudoti talentą, dar labiau atsivėrė. Keiktelėjusi Solveiga išspjovė sau po kojom pliūpsnį kraujų, jai tučtuojau buvo reikalinga pagalba. Tik vienas klausimas tvyrojo pakibęs ore: ką darys šuo Džeimsas, baigęs doroti sidabraplaukės maitą, mat ta prakeikta gyvatė neturėjo jokių šancų išsigelbėti.

[Džeimsas Greywindas]

Suurgzė išgirdęs merdinčiosios šnypštimą. Tačiau greit nutilo ir anas ir rikmsai, viską užgulė vėl atsiradusią tylą nutraukiantis galvos nusukimas ir atskyrimas nuo kūno. Kruvina, išsidraikiusiais plaukais galva, tvirtai sukąsta nasruose, bumbtelėjo ant grindinio, šviesaplaukės mergytės akivaizdoje. Žvėris atsisuko į šią išiepdamas iltis ir įsmeigdamas gyvūliško įniršio pripildytas akis. Mergaitė vampyrė, prisiglaudusi prie akmeninės sienos, visa kruvina tirtėjo. Kiekvieną jos judesį djevelenas stebėjo. Kiekvieną jos bandymą pajudinti sumūrintus akmenis sienoje. Kiekvieną. Bet pats po kol kas nejudėjo, tik akys bėgiojo metro stoties šešėliuose. Galiausiai, nagų krebždėjimui pranešus, pajudėjo, letenomis užkliudydamas negyvėlės kūną. Karščiu alsuojantis šiurkščiakailis pavojingai lėtai ir gąsdinančiai artėjo prie būtybės prieš jo akis. Papurtęs galvą pašiaušė keterą ir lyg tūkstančių vilkų kauksmai nusirito apleistos, juodosios pentagramos pažymėta metro stotimi. Ne, taip nekaukė tiek vilkų. Taip, tai kaukė vienas. Ne, tai ne Geležinis vilkas. Ir ne, tai ne lietuvių kilmės padaras. Pastarasis ketindamas griebti vampyraitei už kojų pašoko, šalia pat kaukštelėdamas dantimis, bet kerų pliūpsnis šūnį nutrenkė prie sienos, gražiai šį beveik įmūrydams į sieną, tačiau realiai atsipirko tik mėlynėmis ir sutrenkimais. Pakilo dulkių debesis įkyriai grauždamas akimis, bei versdamas ašaroti nosį ir gerklę. Ui, tai yra kosėti. Kažkur padurnavusi stoties lempa įsijungė, apšviesdama blausų lopinėlį žemės, kurio ir dėka šmėstelėjo žmogaus silueatas. Elektra vėl dingo, o lietus lauke vėl prapliupo stipriau mažinti vandens atsargas ten aukštai. Viskas truko trumpai, lyg kažkas būtų įjungęs "stop laikui" mygtuką ir dėl to, ši akimirka tapo dar labiau įsimintinesnė. Girdėjosi barbenimas, bet tokią ramybės akimirkėlę per kurią laisvai turėjai laiko dėti į kelnes, greit pasibaigė, kai tamsiai pilkas mišrūnas, gerokai apsvaigęs pakilo nuo grindinio. Tačiau tasai siluetas įsiterpė tarp Pragaro kūrinio ir kol kas žmogiškosios vampyraitės. Gobtuvas trukdė įžvelgti veidą, bet moteriški pirštai kilstelėję lazdelę padaro pusėn, daug daugiau papasakojo apie tąją asmenybę.
-Nedaryk to,- sužnabždėjo būtybė, atsukusi nugarą Solveigai. Beveik pašaipiai šyptelėjo sumurmėdama kokį pasišaipymą, bet per daug tylų, kad net ir vampyro jauniklio ausis išgirstų. Viena plaukų sruoga iškrito pro gobtuvą. Nematomos akys susmigo į djeveleną, kuris neketino atsižadėti savo planų. Vos anas pakilo darkart kilstelėjo lazdelę ir pasiuntė kerus į žvėrį. Antri kerai išaukė gynėją. Sidabrinis briedis, kažkada prieš daugelį metų turėjęs kitokį pavidalą, bet pakeistą stiprių emocijų, išskrido pro metro įėjimą. "Juk sakiau"- lyg tai moters judesiai sakė. Djevelenas išvengė kerų, bet treti, ugnies, apgaubė visą kūną. Pro besilydantį kailį iškilo kaulai, pasimatė vidaus organai ir kraujagyslės. Nesigirdėjo jokio skausmo inkštimo, tik įniršio kauksmas, kai iš ugnies kamuolio išoko šuns griaučiai su tuščiomis akiduobėmis, užsilikusiu vidaus gėriu ir puolė dvi stovinčias moteriškas būtybes.

[Marina Silvia Farley]

Išspjovusi dar vieną kraujo pliūpsnį Solveiga žvelgė į vaizdą, kaip merginos, kurios dėka gimė, ir kuri atsiviliojo ją čia, kad nužudytų, galva tabaluoja žvėries dantyse jau atskirta nuo kūno.
-sudeginti! Ją reikia sudeginti! – išgargė ji gyvūnui, jau besitaikančiam šokti ant jos. Keista, kažkaip nebijojo jo, anaiptol, varnei pasidarė gaila to žmogaus, kuris užvaldytas baisių, už jį galingesnių jėgų nesuvokia kas esąs. Žaizda gerklėje ėmė tvinksėti, vadinasi, pradėjo gyti, bent jau šiek tiek. stoties tamsą perskrodė kraują veriantis staugsmas, tai buvo jo staugsmas. Šviesiaplaukė mergaitė iškart palinko prie padaro. „Gal jam ką nors skauda? Širdį jam skauda.“ Uždavė ir atsakė pati į savo klausimą. Pastarasis visai  prie pat kaukštelėjo dantimis, bet Solveiga maža smulkia rankute tebesiekė paglostyti šuniui viršugalvį. Baimė, kad jos neteks dingo už devynių marių ir devynių kalnų. Tačiau jai dar nespėjus paliesti trumpo tamsaus kailio, gyvūnėlis trenkėsi į sieną nuo kažkieno paleistų kerų. „Sesuo?“ pamanė mergaitė, tačiau vieną akimirką įsižiebusios lempos šviesos apšviesta moteris nepanėšėjo nei į vieną varnanagės pažįstamą asmenį. Toji moteris kažžką jam kalbėjo, tačiau Džeimsas matyt buvo per šaltas, kad išgirstų. Ne! Ttai ji per šalta, visąlaik yra galimybė prisibrauti prie betkokio žvėries širdies, nes visi ją turi vienokią ar kitokią, priklausomai nuo rūšies. O toji, slepianti savo veidą būtybė tik laidė kerus į šuniuką. Ne, taip ji nieko nepeš. Jau truputėlį sutvirtėjusiomis kojomis smulkutė mergaitė žengė žingsnį nuo sienos, perduodama visą kūno pusiausvyrą tik savai galiai. Ir jai pavyko, nors į šoną šiek tiek užmetė. Žengus dar vieną, skausmas vėl perplėšė gerklę. Kai tamsiai pilką pavidalą apgaubė ugnies kamuolys nuo dar vieno pliūpsnio moters kerų, jo kailis ėmė lydytis, o raudonose mergaitės akyse pasirodė tikros ašaros.
-neee! Ką tu darai! negi visas pasaulis yra galingas tik kerais! Negi visa tai jau tapo žudymo mašina!? – žodžiai liejosi perplėšdami tylą, o mažytis smulkus kūnelis skriedamas mažino atstumą tarp savęs ir kaulų kratinio. Įniršio kauksmas nuskambėjo tą pačią akimirką perplėšdamas jos širdį pusiau.
-Džei! – spėjo sušukti, nes antrą turėtą ištarti vardo skiemenį nuslopino dar vienas kraujo pliūpsnis tekštelėjęs ant grindinio. Ji nė nesuvokė kaip ką tik jį pašaukė, negalėjo suvokti, juk nepažinojo jo, bet trumpinys visai jai patiko, ypač kai šitaip nėra laiko.
-neskriausk jo, jis nesupranta ką daro! – šis šūksnis buvo skirtas moteriai vis laidančiai kerus to keisto sutvėrimo pusėn. Ir pagaliau smulki tvirta rankutė prilietė karščiu pulsuojantį šoną.
-Džei, juk tu visai nenori to daryti. – sušnabždėjo į ausį girdimai tik jam vienam, nes pagal jų ūgius šioji buvo prie pat mergaitės lūpų. Nuodų ir vaistų profesoriaus duktė, kitaip dar mamos praminta „tėvelio dukrelė“, nes visur sekiodavo kaip uodegytė, vis dar tikėjo, jog pasaulis nėra visiškai žlugęs. Solveiga žvelgė tiesiai į tuščias akiduobes, tačiau puikiai įsivaizdavo, kaip ten švyti dangaus mėlynė, ta vieta, kur ir slypėjo jo tikroji širdis. Akys - tai sielos veidrodis. O jo akys buvo šviesiai šviesiai mėlynos, giedro dangaus spalvos. Vadinasi, jo siela buvo lygiai tokios pat spalvos, tik kažkieno žiauriai apgauta, nuslopinta ir pražudyta. Tačiau tai netrugdė kovoti iš visų jėgų, jog ją susigrąžinti.

[Džeimsas Greywindas]

-Maže! Ką tu darai?! Mirti nori?!- sukliko moteris, vos paleidusi kerus į begalvės vampyrės kūną. Ugnis akimirksniu pasiglemžė lavoną. Toji vampyraitė buvo tikra beprotė lyg apsėsta šliaužianti to djeveleno pusėn. Šastelėjo šalia sugriebdama mergytę už drabužių, bet ranka išslydo. Gobtuvas nukrito nuo veido apnuogindamas tamsiai mėlynus plaukus ir rudas akis, tačiau, deja, pikčiurna tamsa neleido to pamatyti stambiu planu.
- Grįžk! Tu nesupranti! Jie neturi širdies kaip ir sielos! Ką tu čia pasailioji per nesąmones?!- rėkė dvidešimtmetė, vos toji mergička prisigretino prie to Pragaro išperos, šnabždėdama kažkokius žodžius. Bet anas nebuvo nusiteikęs klausytis jo tikro vardo trumpinių ir kitų pasakėlių. Sugriebė šviesaplaukę už peties giliai suleisdamas aptrupėjusius dantis. Šie nusidažė vampyro krauju, kaip ir pati panelė von Sjuard, jau tapusi kruvinu mėsos gabalu, o ne žmogumi, eee tai yra, vampyru.
-Tėve mūsų, kuris esi danguje...
Žvėris sustingo.
- Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė...
Moteris, nuleidusi galvą, išsidraikiusiais plaukais, klūpėjo ant kelių, rankose gniauždama rožančių ir karštai melsdamasi. Stebėtina, kaip ką tik rėkusi būtybė, gali taip nurimti, bei imti... melstis nuoširdžia malda.
-Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje... Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien- šnabždesiai virto garsia malda. Besielis, Pragaro dalis, kaip ir kieviena padugnė, bijojo Jo vardo. Nenuostabu, nes kievienas velnias dingsta su nuoširdžia malda. Djevelenas paleidęs pirmakursę, gergždiančiu balsu ėmė žemai urgzti, keliais žingsniais vis traukdamasis.
-Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams....- moters žodžiai aidėjo šiurpiame Demonų metro stoties aide. Pakėlusi galvą, vis dar šnekėdama maldą ir laikydama rožančių, dabar tik vienoje rankoje, pakilo nuo žemės, netyčiomis bato galu paspirdama savo tuopos lazdelę, iškritusią iš rankų, kai ėmė rožančių ir palto kišenės. Keliais žingsniais rudaakė įveikė atstumą, skiriantį ją nuo Varno Nago koledžui priklausančios mokinės. Sugriebusi geležiniais pirštais ją, vis dar veidą atsukusi į šunį, lėtai ėmė dėlioti kojas atgal.
-Ir neleisk mūsų gundyti,- Aš nespėsiu,- susivokė mintyse, pagauta baimės. Griaučių kratinys irgi tupintis tokioje pačioje situacijoje irgi nerimo. Medžiotoja užsikirto, kas išlošė Velnio šunui dėti kelis žingsnius pirmyn. Susiprotėjusi ką padariusi susigrizbo toliau tarti žodžius:
-Bet gelbėk mus nuo pikto!- iš visų plaučių sušuko, už nugaros sviesdama, kiek gali žmogiškos jėgos, jauniklę ant laptų į viršų, kadangi jau šalia buvo prie išėjimo, - Amen!- pabaigė maldą, kai padaras visu ūgiu staigiau stryktelėjęs užgriuvo Medžiotoją. Bet ši nebėgo atgal, neklykė ir nemeldė pasigailėjimo. Tik stovėjo, idant kad jos auka, išgelbėtų nežinomą asmenybę.
"Mano vardas Kaspija Luterdah. Esu Medžiotoja ir man dvidešimt vieneri. Vienąsyk mane išgelbėjo vampyras. Jam asmeniškai skolos negrąžinsiu, bet grąžinsiu jei kitą vampyrą išgelbėsiu. Todėl ir aš gelbsčiau tave... Nepasitikėk jais. Nepasitikėk tais Pragaro kankiniais, kad ir kokia naivi būtum."- paskutinės mintys, perduotos legilimatijos dėka, šturmavo Solveigos Silvia von Sjuard protą,- "Prašau..."- ir užgeso.
Kruvinas vaizdas atsiverė prie šiosios akis.

[Marina Silvia Farley]

Kai aptrupėję dantys susmigo į petį skausmas perplėšė galvą pusiau.
-tau būtų gerai susirūpinti dantų higiena. – išspaudė Solveiga dar gyvūnui į ausį kai nežinomoji moteris pradėjo melstis ir padaras ją paleido. Vampyriukė teturėjo jėgų susmukti ant žemės šalia keturkojo ir užsimerkti. Deja, niekas jai šito padaryti neleido. Žmogiški pirštai pakėlė bejėgę ir sviedė laiptų pusėn. Galva skambiai taukštelėjo į vieną pakopų, akyse pažiro fėjarverkai. „...Kaspija...“ „...man 21...“ „...pragaro kankiniai...“ padriki žodžiai pasiekė panelės von Sjuard mintis. „Dievaži, kokia jauna.“ Vangiai pamintijo, o kaži kokia nesuvokiama jėga traukė atgal, atgal pas jį, pas vilkšunį mėlynomis kaip dangus akimis. Ji užvaldė jaunėlės dvasią ir protą, tačiau medžiotojos auka, skolos grąžinimas pasiliko moksliukės galvoje. Vertindama ją, iš paskutinių jėgų atsistojo ir ėmė šliaužti laiptais aukštyn, panosėje murmėdama antrąją maldos dalį: „Sveika Marija.“ Dėl visa ko, jei gyvūnas kartais sugalvotų vytis. Keisčiausia, jog Solveiga net norėjo, jog ją vytųsi, kažkur giliai sieloje slypėjo nepaaiškinamas troškimas. „Ne.“ Nukirto sau pačiai, „Tu grįši pas artimuosius gyva. Dabar Solveiga, tu susikaupsi, atsistosi ir imsi blaiviai mąstyti.“ Kaip tarė taip ir padarė. Prabėgus geroms penkioms minutėms blondinė jau stovėjo lauke, visu kūnu traukdama į save gaivią rudens vėsą. "Achilai?" mintyse ištarė ir airiškasis feniksas, žaliai sidabrinėmis plunksnomis po minutes nutūpė mergaitei ant peties. Tvirtai įsitvėrusi jo uodegos pajuto kaistant. Bum! ir gatvė prie apleistos metro stoties liko tuščia.

[Džeimsas Greywindas]

Tolygus lietaus lašų kapsėjimas skrodė užsistovėjusią tylą. Sunkus batas įžengė į balą, pataškydamas vandenį į visas keturias puses.
- Toks jausmas, kad čia be prakeikto lyjimo daugiau nieks nevyksta,- Slapstūnas užvertė galvą ir įsisteibilyjo į mirksiančią metro lempą. Balse buvo justi nepasitenkinimas ir nostalgija saulėtam orui, - rimtai.
- Turi kažką prieš lietų, a? - Bendžiaminas atsisuko į Vladeiną, tą patį pilkaakį snukelį, su kuriuo vyko į Hogvartsą įspėti Džeimso apie Brolijos rūstybę. Bet pastarasis taip ir nenusidangino tenai.
Reikėjo tai numanyti,- prikando lūpą švedas,- Dėl Dievo meilės, Greywindai sunkiai klauso. Dar viena rakštis subinėj. Tuoj net negalėsim atsisėti vargeli.
- Ne,- granitinių akių savininkas ramiai atitarė į pašaipią bendražygio repliką, nė nežvilgtelėjęs ano pusėn. Mąsliai pasikasė pakaušį,- manai, jis ateis?
Benkartas nusuko akis į rūke ir lietuje pasislėpusią vieną iš Londono gatvių. Abu stovėjo gerai matomoje vietoje prie pat įėjimo į apleistąjį metro, nuramstę sienas nugaromis, bei tyliai džiaugdamiesi, kad neteko šlapti. O kas keisčiausia buvo- jie nesislapstė. Nors nebuvo nuo ko, kai net jokio gyvo padaro nesimatė, o pačios ferumos tylėjo kaip po karo, bado ir maro. Patraukė pečiais.
- Turėtų, jei nenori užversti kanopas anksčiau laiko.
Vladeinas pavartė akis šiurkščiu tonu prunkštelėjęs.
- Ne. Turėjau omeny Ambrozijų.
Iš Bendžiamino sulaukė dar vieno pečių pakilnojimo.
- Kas ten žino. Tik Dievas viršuj ir velnias apačioj.
Taip pasibaigė abiejų vyrų pokalbis, užleidęs vietą senbuvei tylai. Vladeinas paniro į apmąstymus ką veiks po užduoties ir tikėdamasis, kad orai pasitaisys, o Bendžiaminas ir liko mąstyti apie Greywindų užknisamumą. Vietą kartais užgoždavo ilgesys savo sesutei Vilijai ir likusiai šeimai Skandinavijoje. Mintys apie grįžimą namo taip užvaldė, kad net neišgirdo pažįstamo ferumų klyksmo, vėliau tylutėlio pokštelėjimo. Kažkas atkeliavo oru. Turbūt šlapias kaip ciūckis,- pamanė Vladeinas išsitraukęs lazdelę, taip pasiruošdamas atvykėlio priėmimui. Akies krašteliu matė, kaip pats pilkšvarudaplaukis liko rymoti spoksodamas į lietų. Nusikeikė mintyse. Už tokį abejingumą ir atsargumo stoką būtų seniausiai netekęs anas galvos. Tačiau, Bendžiaminas to nesuprasdamas spjovė šalin: Šiandien gi savaitgalis. Kodėl negalima atsipalaiduoti?...
Bežodis žudymo užkeikimas pralėkė visai šalia juosmens, tiesiai durų ertmėn, į lietų. Bendžiaminas tarsi pabudintas iš sapno pasišlykštėjęs plojosi prie sienos, paikos mintys iškart išsilakstė. Širdis nusirito į kulnus, o ausyse ėmė velniškai spengti. Griuvo ant kelių. Paklaikusiomis akimis pastebėjo kruviną petį, ko gero sužeistą jau po žaliojo žaibo, skausmas smogė galvon it geras butelis ugninės. Norėjo iš sumišimo ir nevilties rėkti, bet suprato, kad negali. Negali girdėti, negali šnekėti. Slapstūnas suvokė esąs apkerėtas savo abejingumo dėka. Panika sutraukė krūtinę, plaučius. Svirduoliuodamas stojosi, rankomis naršė kišenes ieškodamas savosios juodojo riešuto burtų lazdelės. Užčiuopęs, akimirksniu šoko šalin, išvengdamas kaulų panaikinimo kerų. Durė lazdele sau į kaklą, mintyse maldamas kerų atkeikimus, bei šokinėdamas pasieniais nuo užkeikimų paliūpų. Adrenalinas plūstelėjo kraujan, pajuto kaip viršų ima šaltakraujiškumas sumišęs su baime, kaip kvėpavimo takų stingulys nyksta. Prieš akis matė blyksiančius burtažodžius, besipliekiantį Vladeiną ir tamsią figūrą, kurios vienas kitas užkeikimas priversdavo Sarevo sūnėną šokti valsą pasieniais. Tačiau, toji figūra buvo per daug liekna, moteriška, kad verstų manyti esant kitai, numanomai, asmenybei.
-Mutatio Skullus,- pažnibždomis Slapstūnas pasiuntė merginos pusėn skausmingą galvos mutaciją. Paskui dar kelis nejuokingus burtažodžius. Nuo stagių riešo pasukimų, nemalonus skausmas sukaustydavo visą sužeistą ranką. Keliais šuoliais įveikė atstumą skiriantį jį nuo bendražygio ir įsibrovėlės. Išvydęs be proto garbanotą raudonplaukę galvą, jauną, beveik aštuoniolikos metų veidą ir smaragdines akis, pasiuto kaip katinas su prispausta uodega. Ši mergiotė užklupo jį iš pasalų!
Tuo tarpu, Vladeinas, šypsodamasis ta, savo beveik bedante šypsena, siuntinėjo pašaipias iš koto verčiančias replikas raudonolaukei, itin profesionaliai puolančiai jį. Vos ši susinervinusi paleido Nukryžiavimo užkeikimą vėl užgiedojo:
- Mergele, baik juokus. Manai su šituo mane užmuši? Geriau pasakyk-
- NUTILK!- užriko ana,- Nutilk visiems laikams, Slapstūne!- į bedantį paleido žalią žaibą. Ambrozijus sugriebė klajūnės riešą nukreipdamas į lubas. Kerai šturmavo viršun, sukeldami smulkių atplaišų lietutį.
Bendžiamino smūgis į nugarą pargriovė magiškąją Žaną d'Ark, o iškoštas "Bombardo" ištaškė į gabalėlius merginos kairę koją, dešinę gerokai apdraskė. Kraujas liejosi į visas puses. Kurtinantis riksmas nuaidėjo apleista metro stotimi. Susiėmusi už to kas liko iš buvusios galūnės, voliojosi ant purvino grindinio klykdama. Purvinas batas įsirėmė į krūtinę ir gerokai prispaudė prie grindų bespurdantį kūną.
- Šlykšti padugnė. Jei manai, kad vienąsyk užklupai mus nepasiruošusius, tai nemanyk, kad ir užmuši! - Ragnvaldsonas rėkė. Rėkė ant savęs, rėkė ant tos mergiūkštės. Patraukęs batą pritūpęs bedė lazdele aštuoniolikmetei kaklan. Nelauktai atsiradęs Ambrozijus su Vladeinu stovėjo atokiau stebėdami sceną, bet pasiruošę nenumanytiems atvejams.
- Mes amžini, kol mūsų priešas gyvas,- sušvokštė mergina ne į kontekstą. Pasiutusiai ėmė springti krauju, mataruoti rankomis, kol galiausiai iškvėpė paskutines jėgas. Mėlynapsiausčiai vyrai kartu išsprogino akis, netikėdami tuo ką išgirdo.
- Labas rytas antram frontui, vyručiai,- Grigas nepakeldamas akių išstenėjo, kol Vladeinas kaip pasiutęs putojosi:
- TAIP IR MANIAU! AŠ JUMS SAKIAU! SUŠIKTUS PUSANTRŲ METŲ TYLĖJO, O DABAR NUSPRENDĖ ATSIŲSTI SAVIŽUDĘ, KAD PRANEŠTŲ, KAD JIE DAR SUKNISTAI KVĖPUOJA!
---
Nesuvokė, kad tai padarė. Jis sučiupo Raveną von Sjuardą, vieną iš bene garsiausios Hogvartso šeimos narį. Ir dar vampyrą. Stingdantis skausmas kaustė dilbį, o kiekvienas žingsnis pareikalaudavo papildomos dozės nervų, antraip kitaip išprotės.
Ne, aš nevirsiu vampyru. Ne, ne, ne, nevirsiu, nenoriu!- kartojo mintyse kaip užsuktas. Bijojo, žiauriai bijojo. O kas, jei vampyro naguose taip pat egzistuoja nuodai kaip ir iltyse?... Deje, dar per Apsigynimo nuo juodosios magiją nešnekėjo apie tokius sutvėrimus. "Reikėtų pasiūlyti",- taip būtų pašaipiai pagalvojęs, bet skausmas išlavė visas tokias mintis.
Tuoj visai ruduo. Kai kurie lapai krito, kai kur lijo. Kaip ir vėl Londone. Septyniolikmetis atskrido oru - šis skrydis buvo pats pirmas ir pats sėkmingiausias - ir iškart atsirėmė į Demonų metro sieną. Paleido sustingdyto, kerais praradusio regos ir klausos vampyro jauniklio riešą. Šis krito ant šaligatvio, kruvini drabužiai dar labiau išsipurvino. Vėl eilinį sykį čia buvo viskas purvina kaip ir per kiekvieną liūčių metą.

[Džeimsas Greywindas]

Viską gaubė tamsa- aklina ir baugi. Nieko nematė, nieko negirdėjo. Net negalėjo pajudėti. Tai varė depresiją ir neviltį. Vangiai jau galėjo sudėlioti Kelionmilčių kamabario įvykius, suprasti kas nutiko ir kodėl. Tik be perstojo mintyse rėkė: "nereikėjo, nereikėjo ten eiti. Nereikėjo susitikti su juo! Nereikėjo!" O dabar... esąs nežino kur. Velniškas sukimasis, troškimas vemti ir lyg taukimas žemyn akimirksniu pasibaigė. Oda pašiurpo nuo pakitusios, vėsesnės oro temperatūros, tačiau tai buvo nepabaiga: praradęs atramą tėškėsi žemėn, tiesiai veidu į lietaus išplautą purvą, vos Džeimsas paleido jo riešą. Suinkštė - bet kerų dėka Raveno niekas neišgirdo - kritęs užsigavo sužeistą šoną, o dailiai vampyriška marmūzei teko gerokai apsilamdyti ir išsipurvinti. Sugebėjo kažkaip prasikirsti ir kaktą, šia nuvarvėjo tamsaus kraujo srovelė, o skruostais ir ašarų. Keturiolikmečio krūtinė plyšo iš jausmų audros: čia maišėsi ir pyktis, ir skausmas, ir neviltis. Čia prieš akis iškilo jo mamos ir sesutės paveikslai, šiuos greitai pakeitė tėvo, bei brolio dvynio. Galiausiai, pagrindinę vietą užėmė Hugino žūties vaizdas. Mintis nesitraukė, vaizdinys irgi. Matė, kaip abiturientas rankomis nusuko varno kaklą. Kaip desperatiškas sparnų plakimas ir krankimas virtęs ausį rėžiančiu klykimu nuslopo, kūnelis suglebo. Gyvybė apleido jo minčių draugo plunksnas, akys parardo žibėjimą...
Ravenas desperatiškai įkvėpė oro, dingęs sielvartas vėl užgrobė esybę. Trūko deguonies, duso čia pat. Iš akių pasipylė ašaros. Norėjo klykti, bet negalėjo. Suknistai negalėjo. Tiesiog gulėjo ir skendo savo pačio skausme. Nutrauktas ryšys daug labiau žudė, negu mintis, kad pats yra velnias žino kur.
O dieve.
Supratimas užkabino ir isterija pasigavo grifą. Jis kažkur, kažkur, tėtis su broliu toli, toli.
Aš mirsiu! O dieve...
Gyveno ta mintimi nežinia kiek laiko. Stingulys su isterija tai pasigaudavo vėl, tai nuslopdavo. Kol galiausiai ėmė po skruostu justi gličią purvo masę ir viskas pasidarė vienodai, kitaip sakant, atsijungė nuo pasaulio būdamas sąmonės būsenoje. Ašaros nudžiūvo, o uoslę ėmė dirginti žmonių ir ligos kvapai- tai vienintelis likęs jutimas, kurio neatėmė bendrakoledžis. Galbūt nesusiprotėjo, kad vampyro jauniklis gali susidaryti nuomonę kur yra. O gal žinojo, bet to nereikėjo daryti. Visgi aplinka kurioje atsirado buvo nežinoma. Neatpažino to nevalyta aplinka ir surūdijusia geležimi (metro bėgiai) atsiduodančio kvapo. Tačiau, spėjo, kad yra kažkur Londone - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdo. Ką atpažino, tai tik Džeimos kvapą, o likusiųjų trijų ne. Kažkas vyko, bet nesuprato kas. Net uoslė čia mažai ką gelbėjo.
Kai viskas pasibaigė ir pajuto, kaip kelios poros rankų jį pakelia, lūpos nebyliai prabilo:
"Tėti. Mama. Sole. Fasai. Aš... aš..."
Vieniša ašara nuslydo juodaplaukio auskaakio Raveno von Sjuardo skruostu ir nukritusi susigėrė žemėn... ir dingo.

[Džeimsas Greywindas]

Laisvąja ranka susiėmė už sužeistosios, pirštų pagalvėlėmis braukė, ieškodamas ar tik gydomieji kerai neprarado savo proveikio. Rado tik užkrešėjusius kauburėlius ir atsiduso.
- Rodos ne aš vienas pagrąžintas,- išstenėjo pastebėjęs Bendžiaminą kruvinu pečiu. Kitų dviejų Slapstūnų drabužiai irgi neatsiliko kraujo kiekiu, nors patys ir nekraujavo. Kažkas sprogo. Tik kiek pasukęs galvą, pastebėjo raudonam klane gulintį sudraskytą merginos kūną.
- O,- tik tiek teištarė ir susigūžė vos Ambrozijus žingine pasileido link būsimo septintakursio. Šiam artėjant viltys žlugo, panika sustingdė kūną, - Aš viską padariau ką liepėt! Ravenas von Sjuardas čia, Sorenui primaliau apie Natalją! Padariau... Viską žinau apie Tomo kariauną... Sakėt, kad tai pabaiga, paliksit mane ramybėj! - desperatiškai sukliko suvokęs kas vyksta, griebėsi paskutinio šiaudo. Susileido vietoj, kai Vladeinas su Bendžiaminu parklupdę užlaužė rankas, suinkštė iš skausmo, o Ambrozijus suėmęs už smakro, nieko netaręs įsibrovė į jo mintis. Juto kaip Slapstūnas it juntamas svetimkūnis naršė jo naujausius prisiminimus, kaip traukė visą Tomo Viljamo Ridlio sukurto susibūrimo sakomą informaciją, skaičiavo susirinkusiuosius. Maža, kreiva šypsenėlė atsirado Grigo veide. Paleidęs smakrą atsitraukę sukrizenęs.
- Sena organizacija... Jėzusmarija, kaip gandai visus mus išpučia,- nusijuokė,- ten tik trupiniai! Ką jis padarys prieš mus? - likusieji brolijos nariai susižvelgė nesuprasdami apie ką vyresnysis tauškia. Naudoti legilimatiją prieš vyresnį ir daug daugiau gerbiamą Brolijos narį neketino,- gerai, ten pusė Sąrašo, bet vis tiek. Aišku tik tiek, kad Hogvartsas kyla, o kovoti dviems frontams mums Crucio į kaktą,- atsisuko į Džeimsą,- tai tik žodžiai... Ypač po to, kai tu ir tavo buvusi draugė merdėjančiai brolijai yra raktas į karius. Į Ridlius. Gali džiaugtis tik tuo, kad atsikratei dviejomis Nesulaužomomis priesaikomis,- šyptelėjo.
- IGNACIJUS HELERIS PRISIEKĖ! NEGI LEISI MIRTI SAVO PUSBROLIUI?! - Greywindo tonas atgavo senesnį stiprumą ir įtūžį.
- Ne mano problemos, kad jis ir duos tau kitą užduotį. Ir ne mano, kad pats pasišovė priimti Nesulaužomą.
- Tu jį privertei.
Greywindų artimas šeimos draugas liko stypsoti, vis dar kreivai besišypsodamas. Štai koks jis buvo. Padarys bet ką, nužudys net artimiausius, kad pasiektų savo tikslą.
- Labos, Džei,- lazdelės galiukas atsirado prieš pat vaikino melsvas akis,- Obliviate.
Kerais ištrynė visus įtarimą keliančius pokalbius, įskaitant ir dabartinį, susijusius su Slasptūnų nariais, panaikino Kelnionmilčių kambario įvykius, pertvarkė susitikimą su Ravenu į atsitiktines, netyčines peštynes su vampyru čia, Demonų metro, į kurį užsuko po Tomo užduoties įvykdymo. Užtikęs Džeimso prisiminimus besikuičiant Guolį, lengvai paniuro, bet šių neištrynė, bet ir aplinkiniams nepasakė apie dvigubą išdavystę. Vardant įtarimo nuslinkimo ir likimo eigos. Viską sutvarkė taip, kad pats Tamsos valdovas nesuvoktų, kad šalia jo tupi išdavikas. Baigęs smogė kumščiu išjungdamas vaikiną.
- Na va, vienu gaidžiu mažiau,- pakratė plaštaką keturiasdešimtmetį turintis vyras,- bet du dar liko,- grįžtelėjo į kitus du dvidešimtmetį įkopusius vaikinus. Šie paleido sąmonės netekusį kūną ir kaltai susižvalgė tarpusavy,- KOKĮ JŪS VELNIĄ SUGALVOJOT NESISAUGOTI, JŪS MAŽI ŠŪDŽIAI?!- užstaugė, kad net besąmonės gulintįjį prikeltų,- atsibodo gyventi?! Juk ten galėjo visi Amžininkai susirinkti, ką jūs būtumėt darę, a?- tuodu moralizavo it koks tėvas. Panašūs santykiai vyravo ir pačioj brolijoj, kad ir kaip ją pieštų kiti. Visi gi ten tik žmonės buvo, nebuvo kažkokie neįveikiamieji ar didžiausias baubas. Turėjo šeimas, draugus, nebuvo vien tik savanaudiškų ir sadistiškų tikslų siekianti kompanija. Mažai kuo ir su pačiu Pragaru susijusi, nors fanatikų buvo. Buvo, bet mažai.
- Žodžiu,- supratęs, kad jaunikliai ir toliau stovės netarę jokio garso,- pakuokimės.
Po kelių akimirkų čia nieko neliko: nei kraujo, nei Raveno, nei Slapstūnų. Tik ant šaligtavio tįsatis grifo kūnas.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Šalti lietaus lašai, prasiskverbiantys ir nutikšantys ant Demonų metro laiptų pakopų, kūrė vos įsivaizduojamus krioklelius, kurie tįsė vandenį tolyn į apleistos stoties gilumą. Ritmingą lijimą, perskrosdavo griaustinis, stipresnis vėjo gūsis su rudeninių lapų sauja parankėj. Tai buvo rudens pradžia, paskutinieji Hogvartso abiturientams mokslo metai. Kaip kam- tik viso labo menkimiekis , o kitiems- naujo gyvenimo pradžia, baltas knygos lapas, kaip sakoma.
Griaustinis dar garsiau nugriaudėjo, šviesa perskrodė rudens tamsumą, ir ramiais žingsniais žengenčią žmogystą, apsisiautusią tamsiai rudu apsiaustu. Šioji, rodos, neitin skubėjo link liūdnai pagarsėjusio Demonų metro. Tačiau tai tik atrodė pašaliniams.
Mėlynai pilkos akys sužibėjo po susivėlusiomis nuo lietaus ir vėjo rudomis garbanomis, kai asmuo nulipo laiptais, reikalaujančiais skubaus remonto darbų. Igoris apsižvalgė. Liūtis su griaustiniu liko už nugaros, ir jis negalėjo patikėti, kad Londone iš vis būna tokių lietaus lavinų. Kas jau kas, bet Koukvorte, buvo rimčiau, - pamąstė, susiraukdamas. Jaunuolis išsitraukė savo burtų lazdelę, kartu mintyse pasakydamas drabužių išsidžiovinimo burtažodį. Sausėjant lietaus permirkusiais drabužiams,  antgamtikas juto kitų užklydėlių kvapus, kurie trenkė nuo kiekvieno metro kampo, kaip ir sukręšėjęs kraujas, kuris minėjo dvi kovas, vykusias čia, šioje užkampėje, tačiau Igoriui nežinomas.
Septintakursis nužvelgė savo vilkolakiškomis akimis juodąją pentagramą, nupieštą per visą sieną. Atsiduso. Kurį laiką pavartė savo ąžuolinę burtų lazdelę rankose, pramankštino pečius, ir keiksmažodis nuskriejo per visą požeminę stotį.
Skausmo perkreiptu veidu, tamsoje švilpis palietė dešinį petį su delnu, apdengtu be pirštų turinčia pirštine, slepiančia žiauriai apdaužytais krumplius. Igoris trumpam užsimerkė. Atmintyje iškilo visi įvykiai nutikę gimtinėje, Virdžinijos valstijoje, būnant kartu su klanu. Medžiotojai, vilkatų įstatymai, Ochgteinai, Emousai, Viskerviliai, Teutai , Breinonai, Šajai...
Garbanius giliai įkvėpė.
Emilijana.
Staiga atsimerkė. Jis negalėjo patikėti savo sprendimu. Negalėjo patikėti, kad jo arba jos gyvybė tuojaus kabės ant plauko. Velniai griebtų, jis su šiuo sprendimu atves medžiotojus Hogvartsan, taip pakenkdamas kitiems antgamtikams.
Lorijanas-Greywindas giliai įkvėpė. Stengėsi kuo tvarkingiau susidėlioti mintis. Nėra blogo kas neįšeitų į gerą.
Griaustinis nugriaudėjo, pabudindamas septyniolikmetį iš minčių, primindamas, kad turi čia susitikti su djevelenu Džeimsu. Vilkolakis tvirčiau suspaudė savo burtų lazdelę. Mintyse dėl šventos ramybės kartojosi visus burtažodžius, kerus, išmoktus Ilvermonyje ir Hogvartse.
Igoris pasirengė laukimui.