[Caroline Elase Wilding]

[DERYBŲ FRONTAS]

Mergina tyliai suvaitojo, kapanodamasi iš skeveldrų krūvos, atsiradusios po sprogimo. Vienintelė strėlė - ir toji buvo taikli. Pavyko. Pavyko. Juk tai galų gale žingsnis į priekį, įgyta persvara. Nors iš tiesų nebuvo svarbu, ar tose juodose garbanose dar kada žais saulės šviesa. Nebuvo svarbu. Tačiau visgi - mirties tvaikui užkišus gerklę, įsiskverbus į drabužius, plaukus, odą... Ji visgi norėjo iš čia ištrūkti. Įkvėpė įtampa persotinto oro. Pirmasis dalykas, kurį ji pamatė, buvo kraujas. Daug kraujo. Po milžiniško, ausų būgneliu užspaudusio garso atrodė, kad Demonų metro vyrauja kapų tyla. Kapų, būtent - metro virto gyvomis kapinėmis, kaip pastebėjo Caroline nors kažkiek apsipratusi su tamsa. Ferumų akys. Tiesiog jautė jų žvilgsnius. Ištroškusius kraujo. Pertekusius neapykanta. Žiaurius. Vos nesuklykė. Šiurpulys nupurtė visą liesą kūną, rankos nevalingai virpėjo. Ką. Jie. Padarė. Slapstūnų vietoje buvo iki kaulų smegenų pažįstami, atmintin įsirėžę veidai. Negyvi. Sumaitoti Carol rankų paleistos strėlės. Ir taip - jeigu mėlynapsiausčių govada norėjo Mirtininkus išmušti iš vėžių - jai tat kuo puikiausiai pasisekė. Iki tol, kol kapų tylą pakeitė sparnų plasnojimas. Ne, ne tokių, kuriuos girdi paukščiams kylant nuo žemės. Ne, tai ne laisvės garsas, kurį taip mėgo mergina, laiškuose pasirašinėdavusi Zoja. Tai buvo kuo tikriausias artėjančios mirties garsas. Viskas - nuo pakilusių Ferumų krankimo iki skeveldromis nuklotų grindų - absoliučiai viskas tapo viena didele puota Mirties garbei. O pati kaltininkė čia švaistėsi visais kilometriniais sijonais kur tik papuola, užmerkdama akis, sustabdydama širdis, nutildydama riksmą gerklėje, galvas paguldydama ant krauju pasipuošusių Demomų Metro grindų. Amžiną poilsį siunčia Mirtis išvaduotoja.
Akis užtemdė Ferumų masė. Sparnas prie sparno, plunksna prie plunksnos, ir tos menkos properšos su šviesa neliko. Juodaplaukė mergina liko įkaltina nuo draugų ir priešų. Viename, vientisame gyvame kalėjime. Susigūžė. Krankimas permušė viską - net jos pačios mintis. Galėjo klykti, rėkti, galėjo tylėti. Rezultatas vis viena tas pats. Sekundė. Dvi. Kranktelėjimas prie pat ausies. Instinktyviai kilstelėjo ranką, nublokšdama varną. Skausmas perdūrė plaštaką kiaurai. Klyktelėjo, iš už diržo išsitraukė peilį. Juodaplaukė kapojo aklai - negalėjo matyti, ranka užsidengusi veidą saugojo akis nuo kirčių. Be jų liktų bejėgė. Net jei vieną kitą pabaisą pavyko pakloti, aplinkui sūkuriavo šimtai, gal net tūkstančiai porų sparnų, metalo aštrumo snapai, nagai buvo pasiruošę kapoti, susitepti krauju, pasisotinti. Akys blyksėjo visur, kur tik pasisuksi. Sparnai plakė rankas, kojas, nugarą, retsykiais užkabindami nagais. Ferumos suprato atradusios auką, tad rimtai nepuolė. Tik žaidė. Žinojo, kad Carolin su savo peilių arsenalu buvo bejėgė prieš jas. O ir pagalbos nesulauks - visi - ir Mirtininkai, ir Slapstūnų marionetės buvo įkalinti Ferumų sparnų ir snapų maišalynėje, o per kakofoniją negirdėjai nei savo paties minčių, ką jau kalbėti apie kitų šauksmus - kurių, kaip ir lavonų, čia netrūko. Rytas jau išaušo kruvinas.
Nesusivokė, kad nebekovoja tik tada, kai po pakaušiu pajuto cementines grindis. Ji parkrito kniūbščia. Nebežinojo, kiek laiko čia yra apsupta gyvos sienos. Ferumos netilo, leidosi vis žemiau, sparnais plakdamos nugarą, žaismingai grybščiodamos už garbanų. Kodėl jos nepuola? Carol gulėjo susigūžusi, įsitempusi laukė, kada snapai ims kapoti ją, nagai akės švelnią odą. Bet to neįvyko. Kakofonija aptilo, pasigirdo ir žmogaus žingsniai. Atsargiai pakėlė akis. Be aplinkui sūkuriuojančių Ferumų atsirado Slapstūnai. Smūgis per galvą. Carol tik pro rūką jautė ją tempiančias rankas. Nelygias, nuolaužų primėtytas grindis, girdėjo lydintį, tačiau iš tolydžio tolstantį Ferumų krankimą. Į kojas plakėsi apsiaustų klostės.

Ir vėl pametė laiko nuovoką, kol galiausiai atsigavo - ir vėl - nuo smūgio. Ją vilkusios būtybės tiesiog numetė ant grindų kažkur tolėliau nuo kryžkelės - mergina sprendė iš to, kad po kūnu nejautė tiek daug aštrių skeveldrų ir dulkių. Instinktyviai griebėsi už klubo, kur visada kalbėdavo bent vienas ginklas. Nieko nebuvo. Lazdelės rankovėje irgi. Kimiai sudejavo, atsargiai kilstelėjo galvą, tačiau mėlynapsiausčiai buvo dingę. Atsisėdo, nugara atsirėmė į sieną. Kiekvienas judesys tiesiog degino sudaužytą, Ferumų sukapotą kūną - rodės, neliko nei vieno sveikesnio milimetro. Septyniolikmetė ranką užkišo už bato aulo, kur paprastai būdavo dar vienas peilis, skirtas atsargai. Tuščia. Patyliukais keiktelėjo ir pakėlė galvą.
Staigiai nuleido akis, tikėdamasi, kad tik pasivaideno. Anokia naujiena - juk vaizdinius matydavo dažnai. Tačiau tamsoje tebebolavo pakaruoklis. Siaubą pakeitė šiok toks susidomėjimas. Juodaplaukė, pasiremdama sienos, pakilo ir atsargiai apėjo lavoną. Klyksmas užstrigo gerklėje. Šarmos paliestos garbanos. Raukšlėtas veidas. Ir visų baisiausia - akys. Išvirtusios, negyvos. Tačiau tamsiai rudos. Caroline akys. Wildingų akys.
 - Seneli...- žodžiai strigo. Carol niekada nebuvo per daug artima su savo gimine. Tačiau senelis, Robertas Wildingas atrodė iš visų normaliausias. O ji ir nesusimąstė, kur jis staiga prapuolė. Nenuostabu. Iš tos pusės žinių negirdėjo jau porą metų. Turėjo numanyti, kad kaltas ne vien jos sąstingis.- Seneli,- mergina susmuko čia pat, kur stovėjusi. Net keista taip gailėti žmogaus, su kuriuo jau trečius metus nepalaikei ryšių. Pakaruoklis tykiai siūbavo ant virvės, išverstos rudos akys žvelgė į Carol.
 - K-kąą?- ištarė garsiai ir apsidairė aplinkui.- Nykit iš mano galvos, prakeiktieji,- sugriežė dantimis. Nors ir aplinkui nieko nematė, buvo tikrai kieno tai darbas.- Meluoji...- jau netvirtai ištarė. Dievaži, balsas galvoje buvo toks pažįstamas ir tūkstančius kartų girdėtas. Prireikė kelių minučių, kol septyniolikmetė pagaliau atrinko kas.- Tu! Po galais tu?- Akyse iškilo juodaplaukis vyras geraširdiškomis rudomis akimis.- Būk prakeiktas,- iškošė.- Kaip tu galėjai? Savo tikrą tėvą?! Man nusispjaut, kiek suknistų psichų priklauso Slapstūnams, tačiau aš ne. Manęs nenudėsi,- ištarė tyliai, tačiau buvo tikra, jog kam reikėjo, tas išgirdo. Wildingai. Slapstūnai. Neįmanoma. Nors ne, įmanoma.
---
Prieš dvylika metų, Jorkšyras.
 - Dėde Elijau, dėde Elijau!- mažytė, gal kokių penkerių juodaplaukė garbanė mergytė perbėgo židinio blausiai apšviestą kukliai apstatytą svetainę ir puolė į glėbį besijuokiančiam stipriam jaunam vyrui, vilkinčiam mėlynu apsiaustu. Židinio atšvaituose žibėjo abiejų rudos akys, šviesa žaidė juoduose plaukuose.
 - Tik pažiūrėk, kaip tu paaugai nuo ano karto kai matėmės!- Elijus Wildingas apsuko mergytę ratu ir pastatęs ant žemės žingtelėjo atgal.- Jau visa panelė.
Iš krėslo atsistojo rausvaplaukė moteris, priėjusi kažką pašnibždėjo mažajai Carol ir šioji džiugiai šoktelėjusi aukštyn greitai nubėgo laiptais aukštyn.
 - Elijau, neturime daug laiko. Klok greitai,- Rozali Wilding neatrodė labai patenkinta vyro apsilankymu.
 - Brolija siunčia žinių,- palinkęs Slapstūnas greitai kalbėjo palinkęs prie moters ausies. Šioji iš tolydžio pritardavo jo žodžiams. Abu buvo taip įsitraukę į savo pokalbį, kad nepastebėjo už turėklų užsiglaudusios mažos juodaplaukės mergytės.
----
Septyniolikmetė iš prisiminimų sugrįžo pačiu laiku. Lyg per miglą matė jos linkui skriejantį žalią žaibą. Neturėjo lazdelės, neturėjo peilio - jokios galimybės gintis. Instinktyviai griuvo ant žemės, užsidirbdama dar porą naujų mėlynių. Tu rupūže gauruota... Girdėjo žingsnius, artėjančius prie merginos. Stojosi. Nenorėjo būti lengvu taikiniu. Apskritai, nenorėjo būti taikiniu. Norėjo būti lygiaverte kovotoja, tačiau pasaulis visgi nėra norų tenkinimo fabrikas, ar ne? Tamsoje pasirodė vyro apybrėžos. Juodi plaukai. Rudos akys. Tvirtas stotas. Iki kaulų smegenų Elijus Wildingas.
 - Tik pažiūrėk, kaip mūsų mažylė Carol paaugo. Gaila man tave žudyti. Bet prisižaidei. Dievaži, geras spektaklis. Buvome šimtu procentu tikri, kad taip giliai nugrimzdai į širdelės dramas, kad tikrai neįsitrauksi į panašias nesąmones.
 - Vadinasi klydot. Jūs visi. Pirmyn. Nudėk mane. Aš beginklė. Visa tavo,- juodaplaukė pašaipiai šyptelėjo.
 - Ojei, tik nereikia dramos. Darau tau paslaugą.
Mintyse blykstelėjo Ašo veidas. Darau tau paslaugą, Carolin. Virpulys supurtė juodaplaukę nuo galvos iki kojų. Ji nebegalvojo, nebedvejojo. Apsisuko. Žiebė krikštatėviui alkūne į krūtinę. Elijus, matyt nesitikėjęs tokio neapgalvoto, netgi kvailo žingsnio, akimirkai sutriko. Ir tos akimirkos Carol pakako. Prasibrovusi pro mylimą giminaitį ji išlėkė iš aklavietės į tunelius. Bėgo aklai, nesidairydama, kol kampe pastebėjo berniuko siluetą.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

[DERYBŲ FRONTAS]

 Visada bus vėl. Nežinosi, kada vėl padarysi tą pačią klaidą, nežinosi kada vėl tapsi masalu medžioklei, nežinosi, kad vėl turėsi dumti akis kitiems.
ežinojai, bet tai buvo taip paprasta daryti.
Paprasta meluoti. Apsimetinėti kitu. Ne tuo kuo esi.
Lengva žudyti, lengva pasiųsti anapilin, susitempti rankas kito krauju.
Juk tu- medžiotojas medžiojamojo kailyje. Viskas galima.
...Pas mane per daug šviesos, kad sukurčiau tamsą,“- tai žodžiai, kuriuos taria kiekvienas, kuris turi ką slėpti, kiekvienas, kuris bando save nuraminti, kad nesą blogas...

...Caroline smūgis į grindinį. To nesitikėjęs, Igoris išsitiesė, akies krašteliu pastebėdamas Trič smūgį Fredui. Ką jūs padarėt. Septyniolikmetis instinktyviai susirietė, kojas parietė, rankas priglaudė prie krūtinės ir užsimerkė. Vaikinas nutuokė ką padarys Slapstūnai. Pažinojo, tiek kiek galėjo. Mes mirsime kaip kvailiai. Smūgis į grindis, Riddle ryšulio plaukai, kurie pasirodo priklausė Blackmore ir Silkham giminėms, šmėstelėjo  prieš jau atmerktas antgamtiko akis. Mergaitė stryktelėjo link įkaitų, išlaisvindama juos, ir link Lorijano atskriejo sustingdyta Mela. Brolis staigiai pašoko ant kojų ir  čiupo seserį į glėbį. Sulysęs, nukankintas kūnelis prisiglaudė prie vilkolakio krūtinės, ilgesys, nerimas, palaima, baimė vienu metu užgožė Igorio mintis, blaivų protą. Julyte mano. Veiksmas aplinkui suletėjo Lorijanui; jaunuolio rankos apsivijo aplink rudaplaukės pečius ir tylūs žodžiai pasiekė būsimos šeštakursės ausis. Tai buvo netik atkerėjimas.
...Ferdum delo ere quotxsum esento, Saemero...
Sprogimas užgožė kitus žodžius ir po to pakilo violetinių akių ir juodų sparnų banga.
-Sel rmi er, gilto meri,- suurgzė Igoris, paleisdamas iš akių dvivardę merginą, kur pašokusi, nulėkė- tačiau žinojo- jie niekur toli nenubėgs. Ir nereikia. Mėlynai pilkos akys aršiai nužvelgė Ferumas. Jų nagai, sparnai kaip žabas šovė link vilkolakio, kuris įsišiepęs pasiruošė kovai. Jis nebuvo kvailas tik truputį trenktas. Švilpiška prasme.
Burtų lazdelė it katana pakilo prieš varnas- keli burtažodžiai, smūgiai su rankomis. Sparnų juoduma sutirštėjo, kažkur subolavo Wilding ar Tričės figūra, tačiau Igoris nepasidavė- toliau trankė prakeikas ir velnio neštas Ferumas, o tos- negailėdamos savo jėgų- arė antgamtiką nagais, kapojo snapais, bet tai nebuvo septyniolikmečiui pirmas skausmo antplūdis, tad kovojo toliau. Kol.
Buvo per toli žengta.
Arkangelo vardą turintis jaunuolis susverdėjo, vaizdas prieš akis sumirguliavo. Kažkur dešinėje trakštelėjo burtų lazdelės mediena. Migla aptraukė vilkolakio regos lauką ir šis suklupo ir išsitiesė ant grindų.
Tamsa.

Ar prisiminat jausmą, kai miegate ir sapnuodami jaučiate, kai krentate žemyn be pabaigos, kol atsibundate?
Gabrielis staigiai atmerkė akis ir gilia įkvėpė sauso metro oro. Į plaučius plūstelėjus orui, ir juodas šešėlis pakibo viršum vaikino.
Tai ką, dar vienas Lorijanas atguls į mano kolekciją? Gaila, Ragvaldsono nėra, negalės pasigirti surinkęs visą šeimą,- pasigirdo iki gyvo kaulo žinomas balsas mintyse.
Igoris Gabrielis Lorijanas Greywindas pasuko akis į kairę ir siaubas sukaustė kūną. Šalia gulinčio jaunuolio atsitūpė į Slapstūnas, kadaise tarnavęs Medžiotojams. Septyniolikmečiui pritrūko kvapo ir žodžių.
-Tu...- Igorio veide pasirodė nuostaba, sumišimas. Širdis vos neišoko iš krūtinės,- TU!?  Aš tavimi PASITIKĖJAU!
-O aš-ne,- sarkakstiškai šyptelėjo tų pačių akių vyras,- Seniai nesimatėme, anūkėli.
Igoris staigiai pašoko, ranka nuslydo link kišenės, kur turėjo būti lazdelė, tačiau į šį judesį Myša sureagavo ir greitai pakišo savąją prie rudaplaukio kaklo.
-Judesys ir mirsi,-sušnypštė grėsmingai tyliai,- Nenervink manęs.
-Keista girdėti tokius žodžius iš tavęs,-sucypė kitas Lorijanas, kai lazdelė vos ne įsmigo į gerklę.
Vyras nusišypsojo ir sustingdymo kerai sukaustė vilkolakio galūnes.
-Man taip pat,- sukikeno pikniudžikiškai.
Myša- Slapstūnas ir buvęs Medžiotojas?..... kas per....-nuoskauda ir neviltis sugniaužė Igį. Ne, neįmanoma...
Iš prisiminimų iškilo gera širdingas, malonus, supratingas, padedantis, gelbstantis ir griežtas senelis. Neįmanoma. Jis negalėjo būt tokiu  veidmainiu!
Už nugaros suurzgė Viela. Slapstūnas pasimuistė, įdėmiai nužvelgė sutrikusį anūką. Netikėtai čiupo Igio smakrą ir jį pasuko į lavonas.
-Turėjai gražius ir talentingus tėvus, Igi,- su pašaipia gaida tarė Myša. Mėlynai pilkose akyse blykstelėjo žiaurumas,- Kaip gaila, bet jie dabar mirę. Deja, šis likimas nepaleis ir tavęs...
Švilpis, netikėdamas savimi, nenoromis pažvelgė į Adamsą ir Ariną. Šilti, bet mirę. Šilti lavonai? Sielvarto sustingdytą širdį įsiplieskė kažkokia nenormali viltis.
Toliese esantys Slapstūnai nušoko nuo platformos ant bėgių, kur ir buvo Igoris su Myša.
-Nužudykit jį. Senatas ir kiti Lorijanai negali žinoti, kad tai mano darbas,- davė gretai nurodymus, atsitraukdamas alfa,- Tik švariai...-ir su šiais paskutiniais žodžiais nuaidėjo garsus urzgesys.
-Dideli batalionai visados teisūs..- suurzgė vienas iš Slaptūnų, įgarsindamas bei išversdamas iš Kiko kalbos vieną Igorio mintį, pavogtą iš Napoleono:

... Ferdum delo ere quotxsum esento...

[Marina Silvia Farley]

Visa aptraukusiai baltai miglai nepasipriešinsi, niekur nepaspruksi nuo jos, neišsivaduosi. Ji persekios tave kiekviename žingsnyje, kai eisi gelbėti draugą, žudyti priešą, net kai miegosi... nepaliks tavęs ramybėje. Nes tai ne migla, o įsiūtis, beribis, tačiau ne aklas, o tobulai išugdytas, brandintas tarsi šimtametis vynas statinėje senelio palėpėje. Mifritai žuvo beveik iškart, iškart, dar net neprasidėjus tikram rimtam mūšiui, buvo kažkokiu nesuvokiamu būdu susekti, išgalabyti po vieną. Jos Mifritai, jos bendražygiai, jos draugai, jos šeima... tai kam laikyti šitiek metų pagrobtą, kalinant auksiniame sarkofage, jei visą gentį galima išžudyti vos per kelias akimirkas? Ooo, ji puikiai žinojo kodėl, juk jiems saldžiau viską apžaisti, padaryti savaip. Padugnės jojiko kostiumą vilkinti baltaplaukė, stebuklingai likusi viena gyva iš visų, nusišluostė bejėgę pykčio ašarą, juk teturėjo trylika, nors kūnas tvirtas, širdelė minkšta. Gaila, gaila žvelgti į visas tas skerdynes ir... ir niekuo negalėti padėti, visiškai niekuo. Juos apgavo, kažkas juos apgavo, ir ji būtinai išsiaiškins išdaviko vardą bei pavardę, o tada...
Pranykus abiems frontams, gerokai trinktelėta galva į grindinį, blondinė įsmuko vidun, ant kaklo žibantis didžiulis raudonas rubinas svaidė žaibus, tačiau šįkart ne jis vienas puošė gražuolės kaklą, šalia nemažiau žibėjo mėlynas brangakmenis, įsodintas vilko atvaizdui į kaktą. Demonų metro buvo gerokai apšviestas, tačiau niekas nesutrukdė jai ten įeiti, niekas nesulaikė patekusios į patalpą. Ten tebuvo dvi figūros, viena Beatričės Georgianos Riddle, kita... Džeimso Greywindo. Aukštaūgė sustingo, violetinės jos akys susmigo į šviesiai mėlynas, suvokimas mušė galvon tarsi žaibas, žaibas, nuo kurio tamsioje audroje nesuspėjai išsisukti. Dabar nebūtum galėjęs atpakalia ranka nubraukti menkos, netyčiomis ištryškusios pykčio ašarėlės, nes jos liejosi viena po kitos, prausdamos dailius švelnius skruostus, žingsnis po žingsnio ji prišoko artyn.
-tu, - bedė pirštu Džeimsui  krūtinėn, - kaip tu galėjai? – bejėgiškas, kvailas, banalus, niekam tikęs klausimas perskrodė erdvę. Tarsi neišmanydama kur dėti akių, desperatiškai įsikibo žvilgsniu į juodas alkanos vampyrės akis.
-Bėk! Na ko gi tu stovi?! Nemanau, jog verta su juo pasilikti dar bent minutę ir gaišti savo brangų laiką, bėk pas sūnų, Donaldas kažkur tuneliuose, bėk! – numanydama, jog ilgiau raginti nereikės, mergina vėl atsigręžė į Džeimsą, bestovintį prie sienos, buvo priėjusi arti arti, kone girdėjo jo alsavimą.
-Nemanau, kad ji kada nors tau atleis už tai, už sūnų, juolab, jei pati išsigelbės, o Donaldui Rokui Ridliui kas nors nutiks. – ašaros tebebyrėjo, žodžiai neatrodė šiurkštūs, įžeidžiantys, ar išspjauti, jei nereikėjo rėkti, nereikėjo šluostytis ašarų ir atrodyti piktai, nes ji žinojo šio sakinio galią, galią sakinio, kurio dėka žmogus sužino, jog kadaise rūpėjusi mergina ne tik ištekėjo, virto vampyre, bet ir pagimdė didžiausiam priešui sūnų. Nebūtų nustebusi jei grifas nesureaguotų, dabar teatrodė šaltas bei viskam abejingas, net jos ašarom, kurios tyliai kapsėjo ant vilko amuleto, su mėlynu brangakmeniu kaktoje.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Negalėjo patikėti, jog buvo šitaip apgauti ir išmaudyti savo pačių planuose, savo pačių sumanymuose, galima pasakyti, tikrai, savo pačių vaikiškume. Arba ne, arba paprasčiausiai tų žmonių žiaurume, tačiau vien dėl to, kad tai konstatuosi, viskas nepasibaigs geruoju. Kol ferumos drąskė visus iš eilės, kol dvėsė jos laikomas žmogaus pavidalo mutantas, kol jos likimo draugai gavo į kaulus ir buvo atskirti vienas nuo kito, išmėtyti nežinia kur, visą tą laiką ji stovėjo įsikibusi netikro Fredo kaklo. Jis su jais... nereikėjo proto, jog suprastum kelias praleistas smaugiamo asmens raides, pakako legilimantijos, nuo kurios vos gaudydamas orą net mutantaas negalėtų atsiginti. Tylomis svarstė, ar tas Fredas buvo tikras? Na tas, kuris atėjo pas juos į treniruotę. Tikriausiai ne. vangiai pamintijo kur Tomas, kur sūnus, išgąsdintas, vienas... bet Rokas nebus labai išsigandęs, ne, tai ne jo būdui. Ne. be galo pažįstamas balsas pašaukė ją vardu, tačiau ji neatsimerkė, tebestovėjo vienui viena, kažkur jautė kabančio lavono tvaiką, žinojo, jog tas kūnas priklausė jos motinai. Tik skausmo ar jausmų nepajuto, viską gaubė santūrus šaltis.
-Tai vis dėl to pasidavei. – nuskambėjo šaltas jos mecosopranas. – Ar žinai kodėl niekada nemylėjau tavęs kaip vyro? O todėl, kad žinojau tave esant silpną, lengvai pažeidžiamą. Tu šlykštesnis už Tomą, nužudžiusį krūvą nekaltų vaikų, moterų bei vyrų, nes tu dėl savo silpnumo išdavei draugus, ko jis per visus devyniasdešimt metų nebuvo padaręs. – ji nekaltino, nerėkė, ji juokėsi. Išvydusi verkiančią Andželiką dar labiau prajuko, išsitraukė šeivamedžio lazdelę, kuri tikriausiai vienintelė liko sveika iš buvusių derybų fronte, kadangi įsitvėrusi „Fredo“ nė nemėgino ja pasinaudoti, nukreipė ją į apšviestą salę ir mintyse sušnabždėjus Acio iš pakampių į rankas tikrai sulėkė krūva medienos nuolaužų. Gaubiama tokios pat apatijos taisė vieną medinį pagalaitį po kito, juk savininkai be abejonių verks savo lazdelių, nes nieko nėr brangiau už savą, nuo vienuolikos metų nešiotą medienos gabalėlį, tik vaikų grobikai nesupranta to, jie nesupranta nieko. Vieną akimirką panūdo išplėšti iš Džeimso lazdelę, perlaužti ją ir sutrypti koja, bet ji ne Slapstūnė, ji ne tokia kaip jis. Tingiai niūniuodama „Pakaruoklio medį“ ridinėjo ant delno Igorio ir Caroline lazdeles, šios buvo sveikos kaip ir anksčiau, už tai galėjo dėkoti savo gumbuotąjai, penkiolikos colių draugei. Bet staiga iš stingulio pažadino Likos balsas. Bėk! klykė kažkur mintyse. Taip, bėgu. Tačiau tebestovėjo kaip stovėjusi, tik du žodžiai: Sūnus, Donaldas... Tik jie privvertė pagaliau pramerkti juodas akis. Šimtą metų tamsiaplaukės raginti nereikėjo, susikišusi visas tris lazdeles į saugią vietą nudūmė pirmo pasitaikiusio tunelio link. Tamsa pasitiko ramiai, paslėpdama bėgančiąją savo šešėliuose.

[Donald Rock Riddle]

Nors ir kaip trynėsi iš paskutiniųjų jėgų savo pusiau vampyriška oda į pančius, kad ir kaip inkštė, dėmesio neatkreipė. Pagaliau neviltiškai nutilęs pasidavė likimo valiai, nors mintys tebesiuntė pavojaus signalus. Tada...
BUM!
Viskas aplink sprogo, metro akmenys ritosi laidodami po savimi Slapstūnus. Jis matė tą ranką, paleidusią lemtingą strėlę, atvėrusią jam akis. Trylikametis susivokė, jog čia kažkas negerai, tikri Slapstūnai būtų atkreipę į jį dėmesį, į jo pastangas, arba dar labiau surišę, arba bent jau norėdami pasišaipyti, paerzinti motiną, tačiau užuot tai darę, jie tik juokėsi iš Carol, Tričės ir to kito vaikino, dar labiau tuos atbaidydami. Kai motina atsidūrė visai šalia, norėjo sukuždėti jai tai į ausį, perspėti, deja... nespėjo, nes šios juodos akys švietė ne tik alkiu, bet ir baisia neapykanta. Tai jos klaida, neapykanta. Niekada negalima jai leisti užvaldyti kūno, kaip ir panikai. Su neapykanta toli nenueisi, nieko su ja nelaimėsi. pasvarstymai baigėsi vos iš stingdomųjų kerų išlaisvintą kūnelį sučiupo smulki rankelė, pasaulį užstojo raudonų plaukų kupeta.
-Gwyn... – išsprūdo atodūsis iš jo lūpų, - Ar matei Mariną? – vietoj to, jog perspėtų, jog pasakytų... jis paklausė apie tą raganą, pravardžiuojančią jį užkandine, kai tik būna ūpo. Kodėl! Kodėl po perkūnais yra toks kvailys, o gal būt todėl, kad žino esant jau per vėlu? Užvirus visai mėsmalei neišlaikė Gwyneiros rankos, o rodės, kad mergaitė ir pati ją ištraukusi kažkur prašapo, neaišku, dėl to kalti Slapstūnai, ar tik koks naujas jos sumanymas...
TRINKT!
Pasaulis sukosi, sukosi ir jis, įtrauktas į dulkes, į beprotiško šokio sūkurį, šokio su mirtimi.
Atmerkė akis, ne, neatmerkė, nepajėgė jų atmerkti. Galvą plėšė begalinis skausmas. Tamsa, tyla, jis vienas, vienas kažkur, nežinomoje šalyje.
Žingsniai, šįkart jį pažadino žingsniai. Gal mama atneša skrebučių su arbata į lovą? Juk taip skauda galvą... tuštuma.
Žingsniai, šįkart arčiau. Ne, jis ne namie, jis mūšyje.
-Caroline... – prasivėrė sukepusios lūpos, nors nieko nematė, užuodė jos kvapą, atskyrė jį, mergina buvo kažkur visai netoliese.... pamėgino pakelti ranką, paliesti akis, po galų sugriebus nagais vokus praplėšti jas, tačiau vos priėjus akiduobes pirštai įklimpo į lipnų skystį, į jo paties kraują. Panika perkreipė veidą, netoliese kaktoje užčiuopus kažkokią skeveldrą.
NEEE!!!
Jis negali apakti! Ne! Pirštai vis tiek pasiekė akis, iš kurių sunkėsi kraujai, kaip ir iš kaktos, desperacijos kupini nagai užplėšė vokus.
Klyksmas
Veriantis krūtinę, kupinas skausmo
Blaškydamasis it sužeistas žvėris išlupo skeveldrą iš kaktos, šveitė ją kažkur šonan. Akyse šokinėjo tamsiai raudoni taškeliai. kraujas, pusvampyrio kraujas... susivokė. Galbūt, jei pavyktų jį išplauti ką nors ir pamatytų.
Žingsniai... bet šįkart ne Caroline Wilding... jie nelyginant žaibas išsausėjusį medį pasiekė itin jautrias pusvampyrio ausis.

[Džeimsas Greywindas]

Leiskit man ramiai numirti, po paraliais.
Sprogimas viską apvertė aukštyn kojomis - vieną minutę mintyse dedikavo savo paskutinius žodžius skausmui, kitą neišlaikęs spaudimo griuvo žemėn leisdamas palaidodamas po nuolaužomis. Šios spaudė krūtinę it nekarpyti mirties nagai. Nežinojo kas vyksta, pasimetimo lygis viršijo gerą šimtą procentų. Girdėjo balsus, pažįstamus iki gyvo kaulo (juos prisiminęs suvirpėjo, vis dar negalėjo suvokti įsižiebusios vilties galios, kuri užpildė tuščią jauniklio kūną), tylius, grasinančius, pašaipius, nuobodžiaujančius. Vėliau kažkas skrido ir...
Dabar jis po nuolaužomis. Pirmosiomis sekundėmis galėjo džiaugtis judesio laisve, bet greitai tuom užspringo svoriui užvertus Raveną.
Kas toliau?
Suinkštęs sudejavo. Itin stambus akmens gabalas prislėgęs spaudė keturiolikmečio koją. Tiesa ta, kad jos nejautė. Kiekvienas bandymas galūnę pajudinti vertė klykti iki užkimimo. Nulaužtais nagais bandė nustumti kitus stambesnius gabalus, bet raumenys vargiai klausė nusilpusio savininko norų. Įkvėpė troškaus oro. Krūtinė vos vos kilnojosi. Jėgų vos vos.
Kur jo tėtis? Brolis? Kodėl čia tik Beatričė?! Mintys su veiksmais petys į petį slinko vėžlio greičiu. Turėjo praeiti trylika vampyrui itin ilgų sekundžių, kad pabandytų pasijudinti antrąkart. Psichologinė kančia buvo stipresnė už fizinę. Įkvėpė dar sykį. Su deguonies gurkšnio pripildyta krūtine atslinko dar didesnė agonija. Rankos nusviro, mintys išlįsti iš gabalų krūvos mirė. Vaikinas tik trūksmingai kvėpavo, vėl liko negyvas kiautas su vargiai bevykstančiomis kai kuriomis gyvybėnimės funkcijomis.
Ferumos viršuje visdar draskėsi. Nepjuto, kai jo pačio kakta, veidas, akmenų neužversti kūno lopinėliai nusidažo netvarkingomis raudonomis linijomis. Organizmas atbuko nuo skausmo jausmo. Nuo visos aplinkos, tarsi viskas apsitraukė migla - klausa taip aršiai nebegaudė juodųjų varnų plunksnų plakimo, klyksmų, prieš akis stūkstanti tamsa nebejaudino vampyro, o lytėjimu nebejautė tokio didelio spaudimo. Net užmiršo kodėl jis čia yra, mirties baimė išnyko, jau nebebuvo prasmės kaip atsisveikins su šiuo pasauliu. Svarbiausia ramybė, o kokiu būdu ji ateis nesvarbu, tik kad greitai. Ir galiausiau Mirtis ateis kaip išlaisvintoja.
Aš esu Ravenas von Sjuardas. Turiu augintinį varną ir mane ketina nužudyti varnos. Gyvenimo ironija.
Kažkas lyg spragtelėjo pirštais ir tosios varnos nutilo, dingo. Kaip tik tuo metu, kažkas jį čiupo iš po griuvėsių, ataidėjo pokštelėjimas ir Raveno skrandis suvaitojo.
---
Prisiekė, apsivems. Bet? Tik suvaitojo.
Tyla sutiko jį. Kitus tamsa, bet jį- tyla. Prie tamsos pratęs, prie tylos - ne. Net ir kalėdamas girdėjo Slapstūnų balsus, likimo draugų kvėpavimus ir pastangas išsivaduoti. Šioks toks garsas visada būdavo, tad nenuostabu, kad prie jo priprato. Todėl būtent dabar, toji tyla pribloškė von Sjuardą. Būtų įsitempęs, išplėtęs akis, urzgęs, muistęsis, išsiepęs vampyriškus dantis, griebęs burtiniškąją lazdelę, tariąs burtažodžius... bet gerklė buvo užkimšta baime, lazdelės neturėjo, o visą kitą atlikti nepajėgė nei psichiškai, nei fiziškai. Buvimas įkaitu palaužė eliksyrininko sūnaus pusvampyrišką dvasią.
Slapstūnas, laikęs jį paleido. Vėjas trumpai švilptelėjo ausyse ir visu svoriu dribo žemyn, susibarškindamas ne tik dantis su smakru, bet ir piktai suinkšdamas.
Pavargo nuo viso šito mėšlo. Ir kodėl gi jis pradėjo tą pokalbį su Džei Kelionmilčių kambaryje, a? Kur jo smegenys?! Nebūtų nei pagrobtas ir taip nekentėtų, o dar, Huginas būtų GYVAS!
Žemė buvo kieta. Kaip nutrenkė, taip ir liko gulėti, o Slapstūnas sugebėjo pasišalinti. Tai nenuramino grifo širdies. Toji brolija sukta, ką žinai, gal tai dar vienas jos manevras savo žiaurumą parodyti? Trumpam paliks ramybėje, leis nusiraminti tavo širdžiai, užliūliuos tavo nervus, o po to smogs, šokiruos iki nevilties, griaudami, sunakindami tavo ir tavo artimųjų gyvenimus? Ko gero taip, aiškus jų stiliukas.
Nežinia kas, privertė juodaplaukį pasikelti ant alkūnių - gal suvokimas, kad neleis šitaip pasielgti su Beatriče, Sorenu, Fasiru, jam likusiais vieninteliais, tikraisiais artimaisiais? Juk Solveiga mirusi, motina irgi...
Jei tik galėtų verkti, pravirktų.
O gal ir jie negyvi, tik viena Tris? Siaubinga mintis it žaibas trenkė grifui į makaulę. Jei gyvi būtų, čia irgi būtų atsitrenkę...
Pasirėmęs alkūne ėmė šliaužti, taip, žliaužti, desperatiškai, visaip ignoruodamas lūžusią koją. Ir be paliovos urgzdamas. Tik kartkalėmis sukąsti dantys užtildydavo pykčio giesmę. Ne, taip nebus! NIEKADA!
Dabar tikrai neleis sau ramiai numirti, kur tau!
Šaltas vėjas trenkėsi į kruviną, išpurvintą veidą. Ravenas sutrikęs sustojo. Tylus aiktelėjimas išsivadavo iš suskeldėjusių lūpų.
Negi jis prie išėjimo?
Gaivų orą traukė į plaučius, vėjas kedeno sulipusius plaukus. Taip seniai kvėpavo kažkuom grynu. Laisvė čia pat. Tereikia sukaupti visas jėgas ir nusigauti pas tėvą pranešti apie vykstantį mūšį, bei pakviesti pastiprinimą! Ravenas suvirpėjo iš jaudulio ir stipresnės vilties.
- Tai jau ketini palikti vakarėlį, mh?
Jis ir vėl per daug pasitikėjo vėju. Šis ir vėl užliūliavo taip, kad nepastebėjo kylančios grėsmės. Ravenas nugurgė seiles ir sustingo. Tokio nusivylimo dar nejautė. Krito į dar didesnę bedugnę. Tamsu, tamsu.
Specialiai, specialiai jį atvilko čia, kad anie galėtų pasimėgauti sadistiniais vakarėliais, galėtų atkeršyti šiems paaugliams, sugandinti jų gyvenimus, sumalti. Pasimėgauti jų kančia. Jauni greitai miršta mūšiuose. O tai taip nuo-bo-du. Geriau, kai juos pakankini psichologiškai, lėtai, bet užtikrintai, krūvį vis pridedant, o galiausiai trumfuodamas užbaigi, kuomet tavo auka prašo pasigailėjimo ir ši užverčia kanopas/letenas/nagus.
O jis bejėgis. Slapstūnas iškėlė lazdelę ir kančia sukaustė vampyrą. Riksmai nusirito tuneliais, gąsdindami visus iš eilės. O po to nutilo. Dingo. Net ir jei išgirdęs riksmą kas puls bėgti iš Mirtininkų, niekas nesugebės rasti Raveno von Sjuardo.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Tas kvailys puolė, vos visi spėjo susirinkti. Mergina apšalo iš siaubo. Burna prasivėrė, bet neišleido jokio garso, leidžiančio suprasti kokia baimė apėmė Mariną, išgirdusią sprogimą ten, kur patraukė Igoris, Caroline su Beatriče. Net neatsisveikinę... Už tai anuos norėjo nutrenkti iš vaizdo, kas jei tai paskutinis jų susimatymas?! Kas, jei daugiau jų nepamatys, o tuo labiau Beatričės? Nei banalių "mes grįšim" ir panašiai... Ničnieko, absoliučiai.
Nenuostabu kodėl Klodui išseko nervų klodai (juk kaip įkaitė buvo laikoma jo įsižiūrėta Mela, Igio sesuo) ir šis pratrūko kvailai mosuodamas tuo kalaviju. Negi su juo kažką padarys tiems Slapstūnams? Ogi nieko.
Ferumos sukilo, o mergaitę kaip ir visus kitus apgaubė jų kruvina puota, taip pat ir Slapstūnai teikėsi pasirodyti.
Jiems šakės.
Sparnai ir nagai, snapai negailestingai trylikmetę plakė, kojos neišlaikė ir ji suklupo. Riksmas iš vis užstrigo kažkur krūtinėje, baimė it stingdantis šaltis suparalyžiavo galūnes kartu su protu. O labiausiai paniką kėlė tai, kad apart varnų klyksmų nieko negirdėjo - nei bendražygių, nei priešininkų. Kas, jei ji čia vienintelė gyva? Pečiai įsitempė ir Marina visiškai parkritusi ant grindinio susisuko į kamuoliuką, eglės lazdelę smarkiai suspausdama. Stipriai užmerkusi akis meldė pabaigos ir ramybės. Kur ji, kada ji ateis? Kokio velnio čia trenkėsi, kodėl šito mūšio, šito karo nepaliko savo įtėviams, Tvardovskiui, kitiems vyresniesiems? Jai tik vargani trylika!...
Pati kalta. Pati kalta, kad čia plėšėsi eiti, kad gąsdino tas varnas, kurios matyt ir privertė sukilti tokią geliažsparnių puotą. Kalta. Visiškai.
Nesuvokė kiek laiko praėjo, kodėl taip akimirksniu geležsnapės užsičiaupė, jautė tik kūnu srūvantį pirmąjį kraują šioje metro dalyje. Šiek tiek pakėlė galvą, sujudino įsitempusius raumenis, bet tamsoje, net ir susiraukusi, nieko neįžvelgė. Iki kol kažkas tamsynėje sujudėjo. Tylus urzgesys pasiekė Lilės ausis, priversdamas mergiotę ir vėl, ir vėl sudrebėti. Dabar jau visiškai prarado kalbos dovaną.
-...kaip lygus su lygiu, a? Gal patikrinkim? - ir žalias žaibas perskrodė, it Klodo laikytas kardas, erdvę.
Juodojo paltuko savininkės akys išsiplėtė, o veidas dar labiau pabalo. Tą minutę nesuvokė kas nutiko.
---
-Ustrixano nuplisan.
Apsivilinimo užkeikimo tartis prižadino mergiotę iš sąmonės netikimo. Staigiai pašoko, sugebėdama trenktis į sieną šonu. Kojos sulinko. Ranka pakėlė lazdelę, bet pirštai suvirpino tik orą. Kerai lėkė tiesiai į Mariną, o ji beginklė.
Tunelys. Bėgiai ir tiek. Nei kampo, už kurio galėtų pasislėpti, nei dar kažko.
-Prirodio yxtramentus.
Trylikmetė nematė to, kas laidė kerus. Girsėjo tik aršų, diktuojantį balsą, kuris itin gąsdino mergaitę.

[Ashalain Blackmore]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Ji išėjo. Iki paskutinės minutės netikėjo, kad ji galės taip paprastai apsisukti ir išeiti. Kodėl taip paprastai? Atrodo, kad Mirtis sudėtinga, daugialypė, nepaprasta ir kaskart žavinti, tačiau dabar... Žiūrėjo į tris tolstančias figūras ir nesuvokė, ką jaučia iš tiesų. Taip ilgai nepasidavė jausmams. Taip ilgai viską leido valdyti šaltam protui. Taip ilgai buvo viskas aišku. Iki tol, kol atsirado ji. Po galais, kas jam darosi? Kodėl negali tiesiog abejingai žvelgti į mirtį, kaip tai darė tūkstančius kartų iki šiol? Bet dabar negalėjo. Sukando dantis. Nežinia jį žudė. Nežinojo, ar dar galės apie pirštus susukti jos šilkines juodas garbanas, žiūrėti kaip šviesa žaidžia jose? O gal daugiau nei jis, nei ji nebematys šviesos? Galbūt viskas, kas lydės juo mirštant tebus grafičiais padabintos Demonų metro sienos? O mirtį juos lydės mėlynų apsiaustų šnaresys ir ferumų krankimas? Slapstūnų juokas? Piktdžiuga? Pasitenkinimas? Jie buvo profesionalai šitam žaidime. Bet nereiškia, kad galės laimėti. Negalės.
Kryžkelėje nebuvo girdėti, kas dedasi kitame fronte. Tačiau įtampa ir nerimas buvo justi visur - šliaužė grindimis, leidosi nuo lubų, gėrėsi į drabužius, smelkėsi į kvėpavimo takus, prisotino orą. Dusino. Jis tiesiog negalėjo nustovėti ramiai, o tat jam visai nepatiko. Buvo pratęs nusiraminti pavojingiausiose, įtempčiausiose situacijose. Išlaikyti blaivų protą. Nežinia tiesiog vedė iš proto. Pirštais čiuopė durklų smaigalius, nušveistus, išgaląstus iki blizgesio, tviskėjimo, gaudančio kiekvieną šykštų šviesos blyksnį.
Sprogimas.
Sukando dantis. Negali būti. Jie ten tik trise, jeigu neskaičiuosime jau mėnesius laikomų įkaitų, iš kurių naudos kaip iš ožio vilnų. Nežinojo kiek mėlynapsiausčių stypso Derybų fronte. Lygiai taip pat nežinojo ir visų Carol bei Beatričės parengtų gudrybių, nors nutuokė, kad tokių bus. Nuo pat pradžių visi čia esantys žinojo, kad kova bus žūtbūtinė. Kad Slapstūnai kovos dėl savo vardo, dėl garbės. O Mirtininkai - dėl savo gyvybės. Dėl galimybės dar kartą išvysti saulės šviesą, Dėl žmonių, kurie jų laukia, tiki, kad grįš. Taigi kurie turėjo daugiau galimybių laimėti? Tačiau. Jėgos nelygios ir visi tą puikiai žino. prireikė milžiniškų pastangų nepulti ton pusėn, kur dingo trys derybininkai. Turėjo laikytis plano, jei dar tai nors truputėlį įmanoma. Girdėjo miglotus šūksmus, trenksmus. Jautė agoniją - iš toli. Tačiau jau tai maitino vidaus demonus - mirtis buvo visur - ir jis galėjo tai pajusti stovėdamas gerokai toliau. Įkvėpė. Nebegalėjo ištverti nejudėjęs. Dar kelios sekundės, ir puls į kitą frontą.
Penkios.
Keturios.
Trys.
Dvi.
Vie...
Jam nereikėjo pasitraukti. Kaip malonu - Slapstūnų pakalikai teikėsi patys čia ateiti. Na žinoma, ko daugiau iš jų tikėtis - tik puolimo iš užnugario, iš pasalų... Tikrai ne tie, kurie kausis sąžiningai, kurie stos vienas prieš vieną. Jeigu jie čia... Reiškia derybininkams nepavyko susitarti. Kurgi - turėjo tai suvokti jau iš sprogimo. Nesuvokė, kad stovi nejudėdamas, kol nepajuto skausmo. Sukandęs dantis išsitraukė strėlę iš peties. Lankas? Romantiška. Ir visai originalu. Žibantys, išpuoselėti ginklai skrodė orą. Turėjo mėtyti kita ranka, tačiau visi peiliai pasiekė tikslą. Prasiskynė kelią, po savęs palikdamas puotą Mirčiai. Žaizda tvinksėjo, tačiau skausmas netrukdė - atvirkščiai - pabudino. Paliko tą košę srėbti kitiems - tik dabar susimąstė, kad nuo pat Slapstūnų atsiradimo nematė kitų Mirtininkų, su juo stovėjusių Kryžkelės fronte. Tačiau dabar ne tas galvoj. Metė dar vieną ginklą ir pasileido į tunelių tamsą. Rūpėjo tik vienas vardas, vienas žmogus. Carolin.

[Džeimsas Greywindas]

- Ar žinai kas čia?
Maždaug vienuolikos metų berniukas su mėlyne paakyje pakėlė juodaplaukę galvą. Šviesiai mėlynos akys kelioms sekundėms sutiko tokias pačias, po jų- greitai nuleido žvilgsnį. Vaikiški pirštukai perbraukė aštrią amuleto briauną. Linktelėjo galva.
- Amuletas su mūsų giminės herbu.
- Žinai jo paskirtį?
Berniukas tylėjo. Tėvo akivaizdoje nenorėjo suklysti, spėlioti, juk atsakymo nė nežinojo. O ką žinai kas anam užeis? Kiekvienas skaudus žodis iš gimdytojo pusės žeidė "storos odos" neturintį jaunąjį Džeimsą. Kiekvienas jo lyginimas su Igoriu, kuris šeimoje buvo it išskirtinė žvaigždė, vertė jaustis menkaverte atlieka. Žodžių dar mažai, veiksmų irgi, bet viso šito fiasko pradžia jau neigiamai veikė nieko nežinantį vienuolikmetį, kol kas dar nemačiusio tikro pragaro. Dar tik pradžia, o auksinis narvelis byra. Džei akys nuslydo link už sėdinčio tėvo nugaros esančių pravertų durų, kurios išryškino koridoriaus kontūrus. Kažkur ten guli paslaptingas laiškas akcentuotas jam iš Ilvermonio burtų ir kerėjimo mokyklos. Kažkur ten nugirdo šiurpą keliantį pasakojimą apie Igorį ir...
- Žinai? - Fredo baritonas privertė nusipurtyti ir pabusti iš minčių. Mėlynakis nieko neatsakė, tiesiog sėdėjo kaip sėdėjęs batų galais nesiekdamas grindų dėl pernelyg vienuolikmečiui aukštos kėdės. Tik akys, dar nemokančios slėpti jausmų ir minčių viską išdavė biologiniam tėvui. Šis prisimerkė.
- Tai šeimos ženklas, duodamas TIK šeimos nariams. Juo gali minčių pagalba prisišaukti žetono turėtoją. Aišku, stipriais kerais galima panaikinti jo galią, sunaikinti, - Greywindas patylėjo,-  saugok daug geriau nei savo akį, - pašaipiai mestelėjo sūnui su dešinės akies puošmena. Paradoksalu, bet šiai išnykus, jau dvylikos gaus kitą, kurią nešios iki mirties.
Būsimas Ilvermonietis nunarino galvą supratęs užuomeną, o rombo formos daikčiuką paslėpė kelnių kišenėje. Ten gulės lazdelė, išdavusi savininko draugus.
- Tokius amuletus turi kiekviena giminė, kuri priklauso Slapstūnams, kaip savo skiriamąjį ženklą, - Fredas sustojo nutylėdamas faktą, kad šis skiriamasis ženklas kartu yra ir grandinės, pančiojančios kitus, brolijos galybės ženklas,- tavo krikštatėvio giminė turi stumbro atvaizdą su smaragdu. Mes - vilką su safyru. Tačiau, kitaip nei kiti, turime dar vieną jo formą, kurią nešioja tik kai kurie giminės išrinktieji, - vyras iš po marškinių ištraukė sidabrine grandinėlę su amuletu. Kuo skyrėsi nuo pirmosios tuom, kad brangakmenis buvo ryškesnis, šviesesnis, o vilko atvaizdas vaizdavo įniršusį žvėrį, o ne ramiai lūkuriuojantį kaip pirmojoje versijoje, - taigi turime du: vieną, kurį duodame naujam šeimos nariui arba tam, kuris nėra djevelenas. Antrąjį- tiems, kurie yra djevelenai...
- Kas yra Slapstūnai? Djevelenai? - Džei sukruto, smalsumas apgaubė vaiko veidą, net pamiršo, kad negali trukdyti kalbančiojo vyresniojo.
Greywindas atsiduso. Tai nebuvo tas dūsavimas, kuris reiškė "koks mano vaikas smalsus, kaip man gera", bet "Merlinai švenčiausias" blogąja prasme.
- Mes.

---

Beatriče...
Ir ką gi jis galiausiai jaučia jai?
Nieko.
Juodos vampyrės akys, toks, iki gyvo kaulo pažįstamas veidas, tie patys plaukai... ir visa tai atsidavė žlugdančiu šalčiu. Tau šaltis netinka, Juodaake. Oi kaip netinka. Ir vėl, grįžęs karingumas sumišęs su santūrumu. Jei ne šie metai, vargai patikėtų ar tokia asmenybė kaip Tris gali palūžti. O visgi gali.
- O tu tiesiog stovėjai ir nieko nedarei,- šiek tiek kilstelėjo veidą, tačiau jam įprasta pašaipi, kreiva šypsenėlė lūpose neatsirado,- ir tai vadinasi draugyste?
Akis už akį, dantis už dantį, - tylutėlė mintis slystelėjo per pasąmonės užkaborius. Jei čia būtų senasis Džeimsas Greywindas, dar Beatričės Sandros Riddle sutiktas per Kerėjimo pamoką, jei tas pats, su kuriuo kovėsi Antrąjame Hogvartso mūšyje, tai tas pats Džei būtų išrėžęs daug ką. Pradedant tuo, kad išdavė tik ją, daugiau jokių draugų jis neturįs, Caroline, Igoris ar net ta pati Andželika tėra tik kažkas IKI pažįstamųjų, daugiau nieko, baigiant tuom, kad... pavargo. Pavargo bėgti, prarasti, neturėti normalaus atramos taško, užuovėjos ar kažko kas padėtų kvėpuoti. Ar tai suteikė Mirtininkai, Hogvartsas, Tris? Tiesiai šviesiai: Mirtininkai tik dar daugiau bėdų; Hogvartsas - pančius ir įsipareigojimus; Džordžiana - trumpą džiaugsmą, virtusį narkotikais. Kur tas džiaugsmas?!... Ji bent turėjo normalią motiną, tiesa, ši žuvo jo kaltės dėka, bet dabar sūnų, įdukrą, vyrą! Apie Igorį iš vis patylėt geriau reik. Caroline bent gavo Edgarą ir sugebėjo išsikapstyti iš bedugnės. Kiekvienas turėjo skausmą, bet už jį Dievas atidavė džiugesį. Džei saviškės dozės negavo. Ir palūžo.
Nutylėjo Elikos žodžius. Merginos atsiradimas privertė sukrusti vaikiną, nors nežymiai. Pasigailėjo, kad kiti šios mifritės nerado, nenužudė. Dabar bejausmiškai teko žvelgti į tas apsižliumbusias itin retas violetines akis (Kodėl visos moterys aplink mane verkia?), paraudusius, šlapius skruostus, išsidraikiusius baltus plaukus. Nighingale klausimas be paliovos skambėjo galvoje, nutylėtas sarkastiškas atsakymas taip pat.
- Man jos atleidimo ir nereikia, Elika, - suniurzgė kreipdamasis taip kaip tik vienas jis kreipiasi mifritės adresu, galiausiai nutraukdamas tylą iš savo pusės. Ši buvo ypač arti. Akimirksniui nusuko akis. Pačio, tuometinio keturiolikmečio, dovanotas amuletas su savo giminės atvaizdu Pelėdyne Juodaakei kažkaip sugebėjo atsirasti ant jaunėlės kaklo šalia įspūdingo rubino. Kaip?... Juk tas tėvo duotas daiktelis tą dieną, kai gavo laišką iš Ilvermonio, reiškė šeimos narį, o tuo metu Tris ir buvo tokia. Andželika prie čia iš vis nei į mietą, nei į tvorą. JI NĖRA JAM ŠEIMA!
- Kaip tu apsaugosi savo sūnų, tuo labiau draugus, jei dovanų nemoki saugoti, Juodaake,- tyliai sušnabždėjo staigiu riešo pasukimu išsitraukdamas lazdelę. Nebe reikalo atsidangino būtent pas buvusią draugę.
Relashio - kibirkštys iškviestos bežodžių kerų išplėšė lazdeles iš rankų. Dar vienas mostas ir jos atsirado kito delnuose. Viens du trys, dailiai perlaužtos nukrito ant Demonų metro grindinio. Šešėlis sujudėjo ties Tris, Likai už nugaros pasigirdo pokštelėjimas, Džei atšoko nuo jos. Kone atmintinai žinojo kas vyksta kuriame nors metro tunelyje: tuoj prie Caroline ir Dono sambūrio atsiras perpykęs jos krikštatėvis, tuoj Raveno lavonas pakibs ant virvių, o Marina savo akimis pamatys tikrų tikriausią Mirtį.
Evanor
Pulso mors morde
Conjunctivitis
Trys bežodžių kerų bangos iš skirtingų pusių atakavo Mirtininkes.
Slasptūnas privertė iš galvos išmesti mintį sušukti joms bėgti. Kas tu?- seniai užduotas klausimas vėl užgimė mintyse. Dar tada, per Tomo vedamą Apsigynimo nuo Juodosios pamoką į šį atsakymą atsakė savo vardu ir pavarde. Tas tiesa, bet kas jis? Mirtininkas, Slapstūnas ar?...
Pakėlė lazdelę. Dar vieni kerai nulėkė Tris pusėn. Slogutis dingo, širdį sukaustė baimė. Jis kovojo prieš draugę. Ir tai dar labiau žlugdė nei vergovė. Negi draugystės ryšys dar nemirė, o jausmai gyvi?... Tai paaiškintų viską. Judėjo kaip tas, kuris turėjęs itin didelę patirtį kovose, staigūs, greiti, agresyvūs mostai, gerai įvaldyti bežodžiai kerai... Žinojo turintis užnugarį. Bet vidus trukdė susikaupti visiškai.

[Marina Silvia Farley]

Lazdelės trakštelėjimas primena kaulo lūžį, tik ne jai. Priešininko paleistos kerų papliūpos primena fėjarverkus, tik ne jai. Šūvis primena širdies dūžį ——— taip, jai. Kai ginklas trukteli ranką pirmyn, tarsi skatindamas nestovėti, nenusigręžti nuo fronto linijos, kai šaltas metalas nuo atatrankos sudrebina petį pajunti, jog esi gyva, gyva kaip niekad. Kai „mylimasis“ staiga pavirsta priešu ir ima veikti tau iš už nugaros, nieko keisto. Tai jos gyvenime įprasta, netgi per daug kasdieniška. Rožmedžio lazdelė tarkštelėjusi nukrito ant grindinio su dar kitom dviem, ištrauktom pabėgti nespėjusiai Beatričei iš rankų. Ir kas dėl to kaltas? Tas, ką ji vadino broliu? Buvęs Djevelenas?
-Pažvelk į mane Džei, - suskambo gomurinis skambus balsas, tarsi vėjo varpeliai būtų sklandę ore. – gal ir galima pabėgt nuo savo rasės, pasirinkt žmogišką gyvenimą, tačiau nuo savo prigimties nepabėgsi. Žmogus per silpnas, kad jai atsispirtų. – vaikinui paklusus, bei atsisukus, nuo žemės pakėlė perlaužtas lazdeles: iš vienos kįšojo baltutėlaitis velos plaukas. Mergina jį ištraukė.
-Imk, dovanoju, kad primintų tą, kuri išties tave mylėjo, o taip, Solveiga von Sjuard tave tikrai mylėjo, gaila, aš ją nužudžiau, o tu dabar dar ir sulaužei jos lazdelę. Tik tokiam ciuckiui kaip tu nėra nieko švento, tik tavo šeimininkas. – nedidukas pistoletas iššovė sidabrinę kulką į vieną iš paminėtų ciūckio šeimininkų, o gal draugų, kolegų... Koks skirtumas palikdamas Beatričę grumtis su priešais išdygusiu šešėliu vieną, juk tebeturėjo savąją lazdelę, kai tuo tarpu klastuolės rankose tebuvo dvi perlaužtos, o trečia dar ir su išmėsinėta šęrdimi. It marionetės kojomis sumaskatavo ore nepavojingomis liekanomis., kreivai paleisti kerai išsitaškė kažkur į sienas, o gal į juos pačius. Geras dalykas tos kulkos, kartais žymiai geresnės nei lazdelė.
-Eikš paskui mane. – pakvietė tuo pačiu prikimusiu mecosopranu, o tada, kad būtų greičiau, čiupo vaikiną už rankos nusitempdama kito tunelio šešėliuose. Keli kerai praskrido visai čia pat, vienas pašiaušė plaukus, dabar ji turėjo marionetę.
-Pridenk mane brangusis. – manipuliuodama pačių Slapstūnų nariu kaip skydu nulindo į tamsą. Keli miklūs šūviai į priekį, vienam jau paskutiniai, kitam tik sužeidžiantys padėjo prasibrauti dviems aukštaūgiams siluetams, baltaplaukei merginai saugomai tamsiaplaukio vaikino. Kitokiomis aplinkybėmis galėjai pamanyti tai esant didvyriškumo gestu, tačiau dabar... kai atsidūrė pakankamai tuščioje vietoje sustojo, čiupusi Džeimsą atrėmė į sieną.
-Atiduok man savo lazdelę. – toliau murkė, puikiai žinodama galutinai supainiojanti vaikino, kurio pasitikėjimą sugriovė, jausmus. Vartaliodama rankose juodalksniio lazdelę žodžius bėrė greit, prodainiu, tarsi XVIII amžiuje keliaujančios trupės dalyvė.
-Andželika niekada nebūtų patekusi į klastūnyną, net savo noru, ji grifė, tikra grifė iš pašaknų! Dora, tyra, ji išsigelbėjo iš Slapstūnų nelaisvės dar prieš penkiasdešimt metų, deja pakliuvo į rankas vienam Blackmorui. Mano močiutė buvo be galo nuostabus žmogus! Vos pagimdžiusi Elizą numirė. Gaila, bet lemtis matyt kaip ir genai, keliauja iš kartos į kartą. Džonui Silkhamui išprievartavus Elizą Blackmore gimiau aš: Gwyneira Silvia Nightingale. – sulig pasakojimu balti plaukai raudonėjo, dailus princesės veidas įgavo lapiškus bruožus, kūnas smulkėjo, žemėjo... smulkutė ranka slystelėjo kišenėn ištraukdama kuokštą sniego baltumo plaukų.
-Štai kas liko iš Andželikos de Peyrak, amuletas su rubinu ir plaukai, jau beveik visus baigiau išnaudoti tave persekiodama. Tik nežudyti tavęs atėjau, ne, būtųm pernelyg laimingas, tu gyvensi, gyvensi su skausmu bei prisiminimais Džei, gyvensi. – žavingai nusišypsojusi lapeveidė uždainavo:
-Saldų sapnelį sapnuok, mik, Džeimsai, miegok... – paskubomis apsidairydama aplink atvertė suglebusį kūną. Žinojo, jog už pusės minutės pradės rinktis „svečiai“, todėl privalėjo būti itin apdairi. Smulkutėje rankelėje sušvito rubinas, supamas mažų deimančiukų, subolavo apnuoginta vyriška, jau apžėlusi krūtinė.... vienas karštas prilietimas ir vaikinui virš širdies subolavo snaigė, iš įdago pasipylęs kraujas sušildė Gwyn sielą, tolumoj pasigirdo žingsniai. Lapeveidė akimirkai priglaudė lūpas prie žaizdos.
-Šaltis tau blogiau už mirtį, tiesa? – paskubomis nubraukusi neklusnią, ant tarpuakio užkritusią juodų plaukų sruogą atsistojo, buvo per smulki, per vikri, jog taip greit pasiektų kerai, todėl už trisdešimt metrų matydama į ją besitaikančius mėlynapsiausčius pasinaudodama juodalksnio lazdele sukūrė skydą tarp jų ir savęs su Džeimsu, o tada dingo tunelių gilumoje, žinodama, jog jiedu dar susitiks.
Bebėgant širdį drąskė skausmas, prisiminus tą neklusnią juodų plaukų sruogą, nuo prakaito prilipusią, bejėgiam berniukui sukruvinta krūtine, prie kaktos. ranka instinktyviai priglaudė juodalksnio lazdelę prie savęs, tarsi motina kūdikį. daina išsiveržė savaime, skirta nežalojimui, nepavojinga...
-E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

Kvyktelėjo pirmiesiems kerams "griebus" už kojų. Oda pašiurpo, akyse sužibo ašaros, o kojų oda ėmė skausmingai tvilkčioti apsvilinta. Mergina klūptelėjo, sumataravo rankomis gaudydama pusiausvyrą, paskutinę akimirką išlikdama ant pėdų. Antrąjam žaibui prašovus krito veidu tiesiai į metro bėgius. Galvoje skambtelėjo varpai, iš praskeltos kaktos nuvarvėjo stipresnė kraujo srovelė. Skubiai apsivertė ant nugaros, kojomis spardydamasi bandė keltis, bet prieš kruviną veidą švystelėjęs šešėlis užgniaužė keturiolikmetės šūksnį. Raumenys sustingo, įstempė, Marina nekvėpavo. Išsiplėtę vyzdžiai pagavo prietemą. Jos persekiotojas įžiebė šviesą. Kam?! Tylus, nedrąsus balsas perskrodė ervę. Buvusiai klastuolei ant kaktos išoko veizoliai. Balsas pasikartojo. Toks pažįstamas iki kaulo smegenų...
- Donai?... - suvapėjo judindama lūpas.
- Donai!
Tonas atsiliepė. Lilės burna persikreipė trečiam šūksniui, kūnas pasiruošė šokti ant kojų ir pasileisti draugo pusėn. Tačiau, savisaugos instinktas liepė likti. Švieselė išryškėjo tamsoje. Donas turi lazdelę?- naiviai savęs paklausė ir tuoj pat mintyse sau atsakė,- Kvaile tu, o jei ten Slapstūnas?! Jei ten tik iliuzija?! Donaldo ten nėra!.
- Marina...
Juodaplaukė šoko ant kojų. Nervai, įtampa atempė blaivų protą. Nemiga, baimė dėl ateities. Tai visiškai sunaikino Ridlių įvaikintą valkatėlę. Saugus, sotus gyvenimas mainais pavogė įtarumą ir liežuvį, savarankiškumą ir laisvę. Ji žlugusi. Ji ne Marina Lilė Grindelwald. Ji ne ta senoji akiplėša. Ji ta mergiotė, pasiilgusi pasipūtusio draugo... savo asmeninės Užkandinės.
Raudonoji beretė nuslydo nuo galvos, kojos apačioje švytavo it pasiutusi laikrodžio švytuoklė. Tas balsas, tas tonas sujaukė mokinės protą, jis atėmė galią mąstyti blaiviai. Širdis daužėsi krūtinėje, plaučiams trūko oro. Ji bėgo švieselės pusėn. Jis ten, ten... jis te..n- kūkčiojo mintyse.
- DONAI!!
Ji bėgo švieselės pusėn, bėgo Slapstūnui tiesiai į nasrus.
- DON...
Švyturėlis staigiai dingo. Blykst ir nėra. Mirtininkė sustojo lyg įbesta, sukdama ratus, dairydamasi į visas puses. Kur jis, kur jis, kur jis?!
- ai...- pabaigė trūkinėjančiu balsu. Visas šis žaidimas skersai jai gerklės stovėjo. Klodo žūtis, žalias žaibas vis dar stovėjo priešakyje, pagalvojimas, kad tai tikrai nutiko purtė juodaplaukę iki sielos gelmių. Mintis, kad jos draugas grifas pagrobtas, kiti vyresnieji pabirę tarsi grūdai iš maišo vimdė skydo trokštančią būtybę. Tiesiog... ramybės. Duokit.
Kažkas vėl švystelėjo, būsima ketvirtakursė atšoko atgal, iš įpročio pirštus kišdama į kišenę lazdelės. O lazdelės nebuvo.
- Aš čia,- storesnis, labiau vyriškesnis tonas suskambo šalia garbanės ausies. Deguonis užstrigo kvėpavimo takuose, ji ir vėl apmerdėjo, sustiklėjo. Nė neatsisuko į persekiotoją. Tai jis, jis išsidirbinėjo parodijuodamas Donaldą, Marinos silpnybę ir stiprybę atsukdamas priešais ją pačią. Įkliuvo.
- Pasiilgai Dono? Tuoj greit pasimatysit. Anapus,- baugiai suniurzgė lazdele susukdamas kelis mostus. Šiek tiek atšlijo nuo persigandusios mergytės. Lilė nesupratusi žudiko veiksnų išsirovė priekin, pustydama batus priešingon kryptim. Trūkt, sidabrinė gija apspupo klastuolės kaklą, dar vienas raudonmedžio lazdelės judesys, kerų kilpa griaudama Mirtininkę atbulomis ėmė sekti paskui Slapstūną tarsi šis temptų nematomą kerų virvę. Tamsiaakė sužviegė, virvė smaugė kaklą, griebėsi rankomis už kerų gijos, bet tai neatlaisvino gerklės. Teliko tik batais arti purviną grindinį ir sekti burtininką į tamsą. Lilė muistėsi, spardėsi, blaškėsi, bet tai nepadėjo ištrūkti iš kerų, o tuo labiau Slapstūno regos lauko. Viskas pasidarė į vieną tamsią, didelę dėmę, juk raganiaus iškviesta šviesa buvo panaikinta, o ji absoliučiai nesigaudė aplinkoje, ypač tamsioje.
Pajuto dar vieną trūktelėjimą, visiškai ištiesė ant grindų.
-Nužudykit jį. Senatas ir kiti Lorijanai negali žinoti, kad tai mano darbas...- Marinos akys išsiplėtė, o burna atvipo it žuvies žiauna.
- Nori pamatyti kaip miršta jis?- tylutėliai sušnibždėjo palinkdamas ypač arti keturiolikmetės. Ji galėjo justi Slapstūno kvėpavimą glostantį jos kaklą,- tavo niekam tikęs draugelis Mirtininkas? Taip mirs ir Donaldas Rokas Ridlis. Bėjėgis,- suokė toliau lazdelę įbesdamas į nugarą ir atsukdamas Hogvartsietę visu veidu į fiasko tolėliau. Lilė akimirksniu užsimerkė išvydus nukreiptą lazdelę Igorio pusėn.
- Atsimerk.
- Ne,- suinkštė ši.
- Atsimerk, aš tau pasakiau,- mergina papurtė galvą. Su žodžiais pajuto kaip pasipriešinimo dalyvės, jos, vokai atsiplėšia kerais. Pradėjo muistytis, bet buvo nuraminta.
- Ava...- metro dalyje nuskambėjo grėsminga burtažodžo dalis.
Mirtininkė sustingusi stebėjo Igorio egzekuciją. Kraujas sustojo gyslose. Nereikėjo nei kerų.
- Ne,- ašaros paskandino mokinėe skruostus. Kūnas drebėjo iš isterijos. Niekas nemirs dar sykį jos akivaizdoje! Niekas! Širdis katalojosi varinėdama kraują, kojos tirpo iš įtampos, galva neišnešė tokios velniavos. Niekas! Nemirs!
- NE!- sužviegė lyg ne Igį, o ją skerstų. Kaklą suspaudė niekur nedingusi sidabrinė gija, toliau dusindama merginą. Tačiau šįsyk ši nepasidavė spaudimui. Pašoko pastumdama Slapstūną. Griebė už riešo, bandydama atimti lazdelę. Jos riksmas pakankamai buvo garsus, kad išgirstų ir anie, ir pakankamas, kad čia užvirtų grumtynės. Marina springo ašaromis, beveik nieko nematė, bet toliau draskėsi. Turbūt čia kilęs triukšmas leis Igiui pabėgti. Akimirką pavyko pačiupti, tačiau ta mažyte pergale sumokėjo stūmimu į sieną.
- IGI! SURASK AŠĄ, ONO IR TVARDOV- spėjo suklykti, kai kerų pliūpsnis įmūrino ją į sieną atimdamas galimybę judėti, šnekėti, girdėti ir kvėpuoti. Tik matyti. Įkvėpė paskutinį oro gurkšnį...

[Džeimsas Greywindas]

Klūpinėdamas, pasiramstydamas sienomis bėgo. Rankose spaudė pavogtą lazdelę. Žinojo, kad negalės idealiai ja pasinaudoti, bet šilta ginklo mediena kūrė saugumo atmosferą šioje kruvinoje mėsmalėje. Neprisiminė kaip sugebėjo pabėgti nuo jį kankinusio Slapstūno gniaužtų, gal, jį ir vėl specialiai paleido, kad klajodamas kitiems atneštų baimę, sielvartą ir skausmą? Jie mėgsta žaisti,- mintyse vangiai perplaukė nešokiruojantis suvokimas. Su tuo jau seniau buvo susitaikęs.
Vampyriška klausa - viskas kas Ravenui liko, apart uoslės  - pagavo klyksmą, kuris savo ruožtu, it nujautęs, kad jį išgirdo nutilo. Vėliau, nosis užuodė pusvampyrio kraują, kažką panašaus į jį. Von Sjuardas sustojo pečiu atsiremdamas į metro sieną, o lazdelę virpančia ranka ištiesdamas priešais save. Jis šalia kažko, ko nesugebėjo prisiminti.
"Kas tu?"- norėjo paklausti, bet ūmiai suvokė, kad sukepusios lūpos, nors ir pravertos, neištarė jokio žodžio, jokio skiemens. Iškankintas, nusilpęs kūmas virpėjo iš įtampos taip ir negavęs atsakymo į nepasakytą klausimą. Pasigirdo žingsniai. Už nugaros. Vaikinas negrabiai žengė žingsnį atgal atsisukdamas į garso šaltinį. Kvapas sakė apie žmones. Pavojingus žmones. Ravenas sunkiai nugurgė seiles ir tyliai pratarė spėdamas tam už nugaros:
- Tu tas antras vampyras? Donaldas?
Trečias kvapas pasiekė vampyro uoslės receptorius. Mergina?... Juto, kad dar akimirka ir širdis iššoks iš krūtinės, o žemės prasiskirs ir jis ners į Pragarą tiesiai. Tie žmonės dar buvo toli, bet...
Kažkas lipnaus ir tiršto tikštelėjo ant kaktos. Po sekundės skystis nutekėjo veidu ir kritęs įsigėrė į žemę. Bat tai nebuvo jo kraujas. Nei to vaikinuko. Kvapas pažįstamas?...
Apie ją buvo girdėjęs. Arba iš tėvo, arba aplinkinių pasakojimų apie legendinę Anabetę Liz, besiėdžiusią su jo tėvu, amžinu Nuodų ir vaistų profesoriumi. Ir ji, pakabinta ore, be virvės, jam virš galvos, kruvina. Dar vienas kraujo lašas nutiško kiek tolėliau nuo jo. Smegenis ėmė nervingai spausti. Kraujas... Kraujas, šis pusvampyris taip seniai jo gėrė... nudės net savo bendrarūšį, kad tik gautų to svaiginančio lipnaus skysčio. Sukepusias lūpas apsilaižė. Toks alkis suėmė, kad tarp pirštų nenulaikė tinkamai lazdelės. Viskas suplanuota. Viskas apskaičiuota. Specialiai iškankintas, marintas, dabar virto grėsme saviškiams, kurie norėjo Raveną von Sjuardą išgelbėti. Vyšnios su drakono šerdimi lazdelė iškrito ir tyliai taukštelėjusi pasitiko purvą apačioje. Paskutinis lašas jo kantrybės taurėje.
Čia yra tas Donas ir kažkokia mergina... Įkvėpk, nežudyk, iškvėpk, nusiramink. Virpančius pirštus sugniaužė į kumštį.
- Jie čia,- sušvokštė įsikąsdamas sau į vidinę skruosto pusę. Savas kraujas užpildė burną. Vos nesusivėmė,- Slapstūnai,- pridūrė drebančiu balsu. Alkį užlaikė savyje, baimės - ne. Jis nenori pas juos grįžti! Staigiai pasilenkė pagriebdamas šalia bato nukritusią vogtą lazdelę. Pagal garsą, uoslę bandė nuspręsti kur kas yra, bet galiausiai nesitaikęs paleido kerus:
- Bombardo.
Bet tik tartas jo žodis privertė sujaukti pabėgimo planą. Tikėjosi puoliamųjų kerų, bet gavo pelkę vieta jų. Taip, kojos susmigo į šlapią, vandeningą masę ir ši metro dalis pavirto pelkę, trukdančią greitai judėti, bei išmušančią iš vėžių. Tokią, kokią paliko Fredis su Džordžu Vizliais, berods, Ambridž valdymo laikais Hogvartse.
Palei ausis praskriejo dar tuntas kerų. Ir pajuto, kaip ėmė smegti gilyn, į pelkės glėbį.

[Melijandra Julija Lorijan]

-Bėk su vėjo gūsiu
Bėk su saulės spinduliu
Aš tavęs lauskiu pusiaukelėj
Miško žalio glūdumoj.

Tylus, svaiginantis balsas skambėjo prie Melos ausies.

-Tiesą ir meilę ten surasi
Karštą ir gaivią kaip vanduo
Paukščių giesmės aidės
Laimins tavo žingsnį Afroditė ir Artemidė
Miško žalio glūdumoj.

Melos blakstienos virptelėjo. Moteriškas balsas nesustodamas aidėjo prie jos ausies. Tyras kaip vandens, švelnus kaip šiltas vėjo gūsis, raginantis kaip rožių kvapas.

-Atsimerk ir išvysk
Savo likimą aiškų
Pergales saldžias ir pralaimėjimus karčius
Miško žalio glūdumoj.

Rudaplaukė palengva atsimerkė. Jos rudai pilkos akys po lėto nukrypo balso link, tačiau giesmininkės nebuvo. Tik aklina šviesa, kuri vertė susiraukti. Apdujusi antgamtikė sujudėjo, sumirksėjo, ir šviesa, ir balsas staiga dingo. Šalti, sustirę pirštai  vietoj raminančiai šiltų plytelių, jūros druskos žiupsnelių tarpuose, užščiuopė kietą gruntą, žolės stiebelius, liaunas beržų šakeles, o akys pamatė pilką, balsvą rytmečio šviesą. Apsimiegojusi mergina susiraukė.
Ji lauke.
Švilpė žaibiškai pašoko, svaigulys išsilakstė į visas puses.
Ji laisva! Gyva!
Iš nuostabos išplėstos vilkolakiškos akys apžvelgė aplinkui, apsisuko, ir iš tiesų- švilpė stovėjo kažkokioje gatvėje, prineštoj žemių ir kito bieso.
Ji ne fronte.
"Surask žvaigždę perlų tarp plieno ir juodmežio."
Ji nesustingdyta.
" -...Jie nesužinos. Man padės..."
Ją Igoris atkerėjo, paleido ir sakė bėgti. Tačiau Slapstūnai ją sučiupo.
Kaip ir buvo planuota.
Kaip ir buvo tikėtasi.

Tamsiai žalia figūra šmėkštelėjo ryto pilkumoj, tarp medžių kamienų. Minkšti žingsniai nesukėlė jokio garso, nė vienas kėkštas nepragydo, skelbdamas pavojaus signalo. Tyla.
Tamsaus gymio, vienuolikos metų mergaitė prie lūpų prispaudė rodomąjį pirštą, jos mėlynai žalios akys prisimerkė.
Vėjas sušiaušė medžių šakas.

Vyras pritūpė, jo stiprūs pirštai palietė šaltą pastato atbrailą. Pilkai gelsvos akys nukrypo į rudaplaukę merginą, kuri nubėgo gilyn į gatvių labirintus. Šis, savo ruožtu, atsitiesė ir apsisukęs ant kulno, nuėjo stogu. Staiga, akimirką buvusi čia, gelsva figūra pradingo.
Iškeliavo oru.

Melijandra peršokusi tvorą, atsidūrė dar kitoje gatvėje. Būsima šeštakursės ausyse vien tik aidėjo įsakymas. Mergina greitai pasuksi į dešinį gatvės įsišakojimą, bėgte nulėkė. Desperatiškas kvėpavimas, širdies plakimas, skambėjo penkiolikmetės ausyse, tačiau visa tai neužgožė  už nugaros sunkių žingsnių. Staiga, juodas, abstraktus siluetas pralėkė pro švilpę, priversdamas ją iš išgąsčio suklykti.
Mergina tučtuojau dėjo ant stabdžių, vos neapsiersdama kūliais. Juodas siluetas taip pat sustojo, bet tik priešais buvusią įkaitę ir mikliu judesiu nutaikė burtų lazdelę į rudaplaukę garbanę. Mela neteko žado. Sunkūs, greiti žingsniai prisivijo stovinčuosius.
-Slapstūnai taip nežaidžia,- rusiškas akcentas pašiurpino būsimos šeštakursės klausą. Juodas siluetas pakreipė galvą,- hm?
Melijandra atsargiai nusisuko už nugaros ir pamatė dar du juodus siluetus, po to atsisuko, lėtai rinkdama žodžius:
Žvaigždė...juodmedis...plienas..- ir nespėjus pabaigti švilpei, už nugaros stovintis siluetas čiupo merginą už riešo, ir  kartu iškeliavo oru. Tačiau ir likę du siluetai neatsiliko nuo pastarųjų- šie irgi išsidangino, palikdami gatvę tuščią. Tik juodos padaro akutės kurį laiką praskenavo aplinką, bet ir tas vėliau ar anksčiau, pabraukęs uodegą, išsinešdino toliau siūsti žinių iš frontų.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris surakintas gulėjo ant Demonų metro bėgių. Pasimetęs vaikinas, išplėstomis iš nuostabos ir siaubo akimis žvelgė į vieną mėlynplaustį, kuris  ištarė vertimą. Tamsiai rudos akys šaltai blykstelėjo pro gobtuvu.

-Igori, čia kaip treniruotė,- sušvokšdamas tarė pusbrolis Daimonas, atsiremdamas į ąžuolo kamieną.

Tamsiai pilku apsiaustu stovintis vyriškis atsiduso. Jo rudus plaukus, kuriose jau matėsi žilos sruogos, darkė Londono pavasario vėjas.
-Pasimatysime kitoje pusėje,- burbtelėjo po nosimi.

Igoris suklapsėjo akimis. Mintys pašėlusiu greičiu skriejo vilkolakio galvoje. "Surask lokį, lūšį ir vilką tarp mėlynų idiotų."
Pasirinkimas kaip maximoje,- dingtelėjo kvaila mintis jaunuoliui, kuris nužvelgė į Slapstūnus.
Myša atsisuko į prakalbusį vyrą. Jo veidas tapo neperskaitomu.
-Žinau, kad dideli batalionai teisūs,- sugriežė dantimis, nors keista šypsenėlė pasirodė vyresnio vilkolakio lūpose, bet staiga pamojęs ranka, tarė,- ko stovite ? Šiais metais nudėsit jį ar ne?
Ir tada viskas įvyko greitai.
Beveik ištarti Nedovanotiniai kerai buvo nutraukti, kai isterikiškas Marinos klyksmas perėžė visų stovinčių klausą 
Jaunesniosios Mirtininkės prašymas kaip varpo dūžis sugriaudėjo Igio galvoje, tačiau buvo per vėlu.
Trys Slapstūnai nulėkė link Marinos, o prakalbusysis su Myša susižvalgė. Jų veiduose nebuvo matyti baimės.

Slapstūnė lėkdama paskui kitus du saviškius, mikliu judesiu išsitraukė burtų lazdelę ir staigiai sustojusi, sušnypštė:
-Sectumsempra.
Vienas Slapstūnus susverdėjo, nespėjęs apsiginti. Kitas žaibišku greičiu atsisuko į Slapstūnę.
Jo veide sušmėžavo nuostaba. Vyras suprato, kad Fredo Greywindo sukilimas buvo sužlugdytas, tai kas dabar per velnias?
Puolusi Slapstūnė nusimetė gobtuvą ir nukreipė į saviškį lazdelę. Vikriai apsigynė nuo jai adresuotų kerų pliūpsnio. Buvusi Ilvermonietė nusijuokė skardžiu balsu:
-Pabėgęs nuo vilko, užšoksi ant meškos!

Viens, du, trys... sustingdyti raumenys atsipalaidavo ir Igoris buvo pastatytas ant kojų. Sutrikęs žvelgė prie kojų gulintį Slapstūną, kuris bandė jį nužudyti. Myša dirstelėjo į savo sūnaus ir jo žmonos lavonus, o paskui ir į prakalbusysį. Šis linktelėjo ir nuskuodė padėti buvusiai Ilvermonietei.
Igoris su Myša susižvalgė.
-Baigiam spektaklį.


Sirena Kris prislinko prie žilstančio vyro.
-Myša..
Tamsiai pilku apsiaustu apsisiautęs vyras atsigręžė.
-Jie susitvarkys,- ramiu balsu tarė šis.
Kristijana įsikando į apatinę lūpą.
Netikėtai, prie pat antgamtikų kojų atsidangino Kim- magiška raudonoji panda.
-Mela pas Viskervilius,- atreportavo.
Myša vyptelėjo.
-Pabaikit diversiją tunelyje ir praneškit mūsų draugams, kad dideli batalionai teisūs.

 Igoris dėbtelėjo į pusiau rusą, pusiau žydą.
-Užsičiaupk,- burbtelėjo piktas ir lengvu judesiu užsikabarojo į ąžuolą.
-Pyksti, kad nesi fronto linijoje?- iš apačios pasigirdo Daimono balsas, tačiau Gabrielis neatsakė.
Slapstūnai ir kiti Mirtininkai manė, kad jis yra metro stotyje, tačiau nebuvo. Aleksas ir Migelis išgėrę multieliksyro sulčių, bei naudodamiesi oklumantija sėkmingai "pavadavo" jį su Myša.
Gama vis lipo šakomis, kol galiausiai prieš akis atsivėrė apylinkės aplink įėjimą į Demonų Metro. Mėlynai pilkų akių savininkas matė, kai kituose medžiuose tupėjo Emousai. Tristana iškėlė burtų lazdelę, parodydama, kad mato Igorį. Lorijanas linktelėjo.
Sušnarėjo lapai, ir šalimais atsidangino Daimonas.
-Eritrėja pranešė, kad Teutai vietose.
-Ten ta pati, su kuria susitiko Mela ir Treice, kai nuklydo vasarą į Teutų teritoriją?
Pusbrolis teigiamai numykė.
-Ta pati.
Tyla įsivyravo tarp jaunuolių. Buvo nelengva laukti kol alfos praneš, kada veikti. Myšai, išmestam iš senatoriaus pareigų, daug atsiėjo, kol Senatą įtikino susigrumti su Slapstūnais.
*

Kraujo skonis ant lūpų priminė jaunuoliui, kad reikia keltis, tačiau išvaistytos jėgos dvikovai, paliko kūną bejėgį.
Igoris, visas drebantis, staigiai apsivertė ant kito šono, garsiai suinkšdamas iš skausmo.
Slapstūno koja pralėkė po šoną, grasindama suknežinti vilkolakio kaukolę.
Atleisk, Mela.
Igis vargiai iškėlė burtų lazdelę. Kruvinos lūpos ištarė kerus. Tamsoje žybtelėjo batas.
Ir Emi...
Apstulbęs Slapstūnas, jau norėdamas rėžti nedovanotinus kerus, išgirdo pokštelėjimą, ir jo priešininkas išsidangino nešyklės pagalba iš Demonų Metro tunelių.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Tamsą jai užstojo tamsus šešėlis. Taip taip, tamsa tamsoje ir vis dėlto, juodos vampyrės akys pagavo šešėlio šmėstelėjimą. Vampyrės ranka iš pasalų kirto orą nutėkšdama kelio kliūtį it nubrauktų nereikalingą dulkę nuo komodos. Solveigos, Caroline ir Igorio lazdelės buvo atimtos iš jos šaukiamaisiais kerais matyt, galbūt vėl sulaužytos, tačiau spausdama delne savąją nesigilino į nieką. tegu tik pamėgina nuginkluot, šeivamedžio lazdelė ne iš kelmo spirta, be to, prieš visą šį renginį dar ir užkerėta neliečiamumo kerais, Tomo darbas. vyro paveikslą mintyse keitė sūnaus, todėl aurorė įtraukė nosimi oro, tačiau dar neužuodusi vaiko kvapo išgirdo jo klyksmą. Žaibišku greičiu kojos nešė į tą vietą, akrobatiškai spardydamos į šalis tuos, kas drįso pastoti kelią. Knietėjo berniuką pašaukti vardu, deja, nesirįžo, bijojo prišaukti kokių nors rimtesnių padarų nei žmonės iš priešininkų stovyklos, neabejojo, jog ir Slapstūnai turi visokių padarų: vampyrų, vilkolakių, gal net dar baisesnių. Sustojo prie ant žemės išsipleikusio sūnaus kūnelio, jo akys kraujavo. Jų tikslas aiškus, atimti mano vaiko galias. moteris prisiminė tą pirmą kartą kai Donas žvilgsniu paguldė jį norėjusį primušti gatvės vaikėzą į purvą, sukeldamas jam nežmoniškus skausmus, prisiminė, kaip berniuku didžiavosi Tomas... vieniša ašara nuriedėjo jos skruostu.
-Doni... – sušnabždėjo, švelniai paliesdama ranka jo degančią kaktą. – neplėšk akyčių, negalima. – aiškino tarsi mažam vaikui. Pridėjusi burtų lazdelę prie žaizdų su visišku susitelkimu ėmėsi gydymo.
Tiesiog gražu, mąstė Džonas Silkhamas iš už kampo žvelgdamas į tris figūras, vieną vampyrę, kitą dar virsmo stadijoj pusiaužmogį, o trečią žmogišką žmogų. visi užsiėmę seilėjimuisi, ar ne per tai žuvo toji kvaiša juodaplaukė mergiūkštė? Gatvių šmėkla per vieną vakarą virtusi princese. Ne, savosios Gwyn jis niekada taip neauklėjo, užtat dabar tokia mitri it žaltys, nori nenori turi didžiuotis, tik tą paliktą išdavikės spragą teks užkaišiot geru diržu, o gal net... gal net leis Tobiui su jėga nudrėksti jos nekaltybę, galbūt tapusi moterimi Gwyn suprastų... galbūt tapusi žmona po padu... Ilgiems apmąstymams laiko nebuvo, o Džonui terūpėjo surasti bei savo rankomis nudėti Nataliją Zubovą, pamokyti ją už du savo bendražygius jei tas šmikis sadistas to nesugebėjo. Juk paliko miške tą paleistuvę kraujuojančią. Trys vikrūs lazdelės mostelėjimai, trys Slapstūnų sukurtų kerų strėlės nuskriejo taikinių link. Pirmoji įsmigo jau baigusiai žaizdas tvarkyti mamytei į nugarą, antroji per jos petį pataikė tiesiai besisėdančiam berniukui krūtinėn, o trečioji itin taikliai kabino jau kažką spėjusią pastebėti žmonių padermės atstovę, kažkokią itin ne jo skonio juodaplaukę garbanę. Tada išlindo iš už kampo ir peršokdamas kraujo balą nurūko tolyn, link savo tikslo, link Gwyneiros ir Natalijos Kuramarotini Zubovos.
Tričė nespėjo susivokti, kai į nugarą pataikę kerai paskleidė šilumą po visą kūną. Mirties kerai spėjo šmėstelėti galvoje, o tada kūnas pasviro nebegalėdamas išsilaikyti ant dviejų kojų, tunelyje keturiomis stojjo įsiutusi beveik katino dydžio žiurkė.