[Igoris Lorijanas Greywindas]

Lipnus, pustirštis kraujas lipino Igoriui gerklę, skausmas rakino kiekvieną raumenį, šaltis ir metro drėgmė skverbėsi į jaunuolio kaulus. Norėjo išrėžti Džeimsui, kad susikištų savo ironišką balselį į savo ausis, tačiau patylėjo. Ir taip vos ne lavonas, prieš įbrolio kumščius jau neatsilaikytų, jei tasai vėl nepakiltų smogti jam. Dink, Greywindai...- suurzgė mintyse ir stirpiai sukando dantis. Skausmas, bet staiga jį pakeitė nuostaba.
Mela? Grįžk!- norėjo surikt sesers pavymiui, tačiau balsas tik nuaidėjo mintyse. Švilpis iš sumišimo išsiplėtusiomis akimis stebėjo kaip dvivardė penktakursė nulėkė paskui djeveleną, krikštasūnį, jo tėvų žudiką. Ne.
Igorio rankos nusviro, ąžuolinė burtų lazdelė- taip pat. Ji pražus. Ledinė baimė įsibrovė į vilkolakio širdį. Jo sesutė, jo Mela... Švilpis vangiai papurtė galvą, tarsi nuvydamas baisiais mintis. Ne, ji nepražus. Slapstūnai išsikasė sau duobę- nereikėjo jos išvešt į Švediją- Mela, buvusi drumštrangietė. Antgamtikas ir toliau būtų it stabo ištiktas stovėjęs, paniręs į mintis, jei ne Emilijanos burbesiai po nosimi. Mėlynai pilkos akys prisimerkė ir iš praeities išniro vaizdinys. Emi, tu iš tikrųjų neradai savo giminės?- norėjo paklausti, bet iš krūtinės gelmių pasigirdo slopi aimana.
-Lengva tau pasakyt,- kimiai išpyškino  rudaplaukis, dėbteldamas į bendrakoledžės darbą,- Tvradoskis nieko nepagelbės,- suniurnėjo,- Jis apie tai nieko neturi žinoti.  Aš pats su Džeimsu susitvarkysiu,- dingtelėjo mintis galvon Mirtininkui, -Ačiū,- padėkojo sirenai už rūpestį, ir pats prisilaikydamas už improvizuoto tvarsčio (pernelyg svaigo galva pačiam susitvarkyti) ir tyliai, kiek įmanydamas susikaupė. Paėmė McWelle už rankos. Tyla.
Pokštelėjimas.
Ir dviejų antgamtikų jau nebebuvo.
Tik vieniša Džeimso burtų lazdelė gulėjo tamsoje, čia Demonų Metre, kur neužilgo bus pralieta daugiau žmogiško ir antgamtikšo kraujo.

[Džeimsas Greywindas]

Dešimtys varnų striksėdamos purvinu Demonų metro grindiniu kranksėjo savo šaižiais balsais.
"Ar įmanoma pabėgti nuo mirties?"
Jų violetinės akys žibėjo tamsoje, o juodos plunksnos susiliejo su aplinka. Atrodė, kad tik akys laksto apleistoje stotyje.
"Ne."
Baugus paukščių klykavimas vertė pagaugais nueiti kūną. Vos žengus, juoda, judanti plunksnų masė suplasnodavo geležiniais sparnais, daugelis šaudavo į viršų ir dar labiau paleisdavo gerkles.
"O gal visgi?"
Pasižiūrėjus į laikrodžius, šie rodydavo prieš keturias. Ryto. Londonas skendėjo dar nepatekėjusios saulės juodumoje, gaivus, drėgnas oras kuteno kvėpavimo takus. Šalta. Geriau įsižiūrėjus žemė nubarstyta šlapio sniego. Laiptai, vedantys į Demonų metro - irgi. Prie įėjimo pralėkė keli juoduliai. Stojo tyla.
"Nuo mirties niekas nepabėgs. Nei vampyrai, nei vilkolakiai."
Patraukus tolyn nuo metro įėjimo, kai kurios varnos atskildavo nuo grupės ir nulėkdavo gilyn į tunelį. Lyg kelrodžiai. Kitos, sekdavo iš paskos, dar kitos, žnaibydavo atklydėlius jiems judant. Paskutiniosios likdavo vietoje žaibuodamos neįprastomis savo akimis.
"Net jei ir prisigersi Jaunystės eliksyro, Mirtis visada bus šalia."
Gerokai atitolus, jau seniausiai kėblinant nenaudojamomis metro vėžėmis, šios išsišakodavo į dvi dalis, šaunančias dešinėn ir kairėn. Čia, ferumos sustodavo ir spiginandavo į atklydėlius. "Ką pasirinksi? Draugus ir mūšį, ar savo kailį ir galimybę gyventi ilgiau?"- tarsi sakydavo jos. Dešinėje pusėje tupėjo daugiausia, o kairiausioje- mažiausiai. Pagal tai galėjai spręsti kuri pusė ką duos. Deja, bet į dešinę praleis tik tris asmenybes. Ferumų uždanga pakils kapodama svetimus, pasigirs pokštelėjimai už nugarų ir atsiras mėlynapsiausčiai su paruoštomis lazdelėmis.
"Taisyklės yra taisyklės. Nelaužykit, jei nenorit šokti su Mirtimi"- pasigirs Bendžjamino Ragvaldsono balsas.
---
Ambrozijus susiėdė su Fredu, šį išvadindamas išdaviku, nesugebančiu surasti savo šeimos buvimo vietos, taip pat iškeliančiu nebūtas sąlygas bei privilegijas nedalyvauti broliui ir seseriai mūšyje. Savo ruožtu Greywindas pagrasino prikąsti buvusiam Varno Nago koledžiečiui  liežuvį nekaltinant jo nebūtais dalykais. Kitaip pačiam Grigui teks prižiūrėti sąvąjį kunigėlį žiobarą brolį, antraip netūrėsiąs kam nuodėmių išsipasakoti. Pasikarščiavęs Grigas atkirto, esąs vidurinysis Brendono ir Merės sūnus praras šiltą vietelę aurorų štabe- jo galios leido taip elgtis. Likusieji organizacijos nariai tylomis stebėjo žodžių pjautynes.
"Pamiršai kas aš esu, drauguži. Net ir neturėdamas djeveleniškos prigimties, nemanyk, kad nesu pavojingas. Nerizikuok grodamas mano nervais, žmogau."- grėsmingu baritonu suurzgė. Jo nejaudino faktas dėl klibančios kėdės Magijos ministerijoje,- "nežaisk tokius žaidimus, nes mirsi siaubingai".
"Gali pabėgti nuo mūšio, bet nuo mirties- ne."
Gerai, kad Hortas su Leviana Prancūzijoje,- oklumantija apsišarvavęs vyras atsargiai pagalvojo, nenuleisdamas žvilgsnio nuo besiputojančio, bet jau nutilusio Slapstūno,-Jiems ne vieta čia, ypač Frederikui. Niekas neturi suuosti Greywindų pagausėjimo, nei tai, kad didžioji dalis nepriklauso Slapstūnams.
Niekas turi sužinoti, kad statoma revoliucija.
---
Nuo kryžkelės paėjus gerą gabalą galėjai išvysti trūkinėjančią metro šviesą. Vos jai įsižiebus, pastebėdavai stovinčią grupelę su tamsiomis safyrinėmis mantijomis. Šalia jos būriavosi ferumos. Iš  visos grupelės  išsiskyrė viena figūra savo bruožais: šviesiai mėlynos akys, juodi plaukai su barzda, išmarginti žilstelėjusių gijų. Griežtas veidas ir nuožmus žvilgsnis. Auroro uniforma ir velniškas panašumas į visai kitą žmogystą. Džeimso tėvas stovėjo šonu priekį visų kitų, sunėrę rankas ir karts nuo karto dirstelėdamas į supančiotus paauglius. Ravenas von Sjuardas, Melijandra Julija Lorijan, Donaldas Rokas Ridlis buvo sustingdyti bei surišti vienon krūvon. Vargu ar trys poros kojų sugebės neklūpčiojant pabėgti nuo pagrobėjų. Neskaitant antgamtikų, šioje metro dalyje buvo šeši Slapstūnai. Lilas, septyniolikmetis raudonplaukis nervingai spaudė savąją lazdelę. Ambrozijus šiam linktelėjo galva it ramindamas jaunuolio nervus. "Viskas bus gerai"- šnekėjo. Visi likusieji mažiau daugiau nervinosi. Kaštonplaukė Reičelė kramtė lūpą. Ši, dvidešimtmetė mergina, kišenėje spaudė sidabrinį kryželį. Vladeinas tarp pirštų vartė žiobarišką cigaretę, be galimybės ramiai užsitraukti. Šalia Eriko kojų, galvą purtydamas tupėjo Serevo vilkšunė Viela. Rusvakailė priplojusi uodegą prie žemės, nosimi traukė šaltą orą, uosdama galimą visko pradžią ir pabaigą. Jos tikrojo šeimininko niekur nesimatė. Be jo, trūko dar vieno žmogaus.
Tai buvo trečias kartas per visą brolijos istoriją, kuomet jos veiksmais išlenda į dienos šviesą. Prieš pasirodant kviestiesiams, burtininkai vienas kitam linktelėjo paslėpdami jausmus ir nerimą po abejingumo kaukėmis.
Iš tamsos išnirus trims siluetams, Fredas, pakėlė žydras akis nužvelgdamas priešais susirinkuosius. Juto, kaip baladojasi sava širdis, varinėdama normalų kraują. Kaip ir jo sūnų, kaip ir visus Greywindų likučius, liga palaužė viduriniojo Brendono ir Merės sūnaus antgamtiškąją pusę. Karštas kraujas atvėso, o šuo atvirto į žmogų. Amžiams.
Nuo derybų baigties priklausė ir buvusio nario tolimesnis likimas. Nepaisydami susidariusios padėties, lūpų kampučiai pakilo išvydę Igorį. Trumpa tyla stojo tarp dviejų frontų. Kiekvienas iš čia esančiųjų nujautė, kad kažko trūksta. Pastarojo, nebuvo nei kitoje, Mirtininkų pusėje, nei šioje - Slapstūnų. Bent jau dabar.
- Turite du pasirinkimus,- nevyniodamas į vatą pradėjo, kas buvo itin būdinga visiems Greywindams, išskyrus jauniausiąjį tos šeimos narį, kuris karts nuo karto mėgdavo įterpti užuomenas vardant negreitos tiesos pasakymo,- arba prisijunkite prie mūsų, taip išgelbėdami savo artimuosius, arba pasmerkite visus mirti,- mostelėjo ranka į antgamtikus. Gestas parodė mirties kelią: pirmieji mirs belaisviai prieš draugų akis, po to patys stebėtojai tuo pačiu metu kaip ir likusieji Mirtininkai kryžkelėje.
- Žodžiu, mirtis visiems,- paprastai subambėjo Valdeinas, galiausiai ugnies išvietimo burtais užsidegdamas žiobarišką sveikatos gadintoją. Užsirūkė. Reičelė silpnai šyptelėjo vos tramdydama juoką. Visada. Vladas elgsis kaip paskutinis ramiausias kvailys, net ir sudėtingiausiose situacijose taip pakeldamas kitiems ūpą,- tik netempkit gumos ir be dramų, manęs namie laukia slibinraupiais serganti pusseserė,- išpūtė dūmą,- be to, dar nesumokėjau mokesčius už šildymą, mano dienotvarkė visa perpildyta, tad mūšio tikrai nebus,- lyg kalbėdamas apie pelėdų kainas Skersiniame Skergatvyje porino Slapstūnas, vos vos šyptelėdamas, - taigi? Ką manot?

[Džeimsas Greywindas]

[DERYBŲ FRONTAS]

Jis nematė šviesos jau daug laiko. Tuo tarpu, tamsa tapo jo geriausiu draugu.
Jis buvo aklas.
Nugara jautė kito vampyro kaulus. Tiek mažai belikę mėsos. Žinojo, kad pats panašiai atrodo: sulysęs, purvinas, krauju apsitaškęs. Drabužiai apiplyšę. Ten, kur turėtų būti akys - po mažą siaubo filmą. Vokai užmerkti, skruostai tamsiai raudoni.
Akys buvo išplėštos.
Liežuviu perbraukė per dantis. Seniai kada gėrė kraują ar vandenį. Vampyriškas troškulys tapo senu kaimynu, kuriam pasiduodavo vos prisiminęs skonį. Nuo tada, liežuvis, vidinės skruostų pusės, riešai, pirštai liko sukandžioti. Malšino alkį pats save žalodamas. Savas kraujas nebuvo itin skanus, greičiau vimdė negu suteikė trumpalaikį palengvėjimą. Tačiau sustoti nesustojo- žalojo save toliau net ir bandydamas pamiršti psichologinį skausmą, minčių ir sielos draugo žūtį, negu atsigerti.
Huginai...
Laikas sustojo. Iš pradžių skaičiavo dienas, savaites, mėnesius, bet galiausiai pametė skaičių. Pasidavė. Mintys, kad jį suras tėvas su broliu jau apdulkėjo. Viltis visgi ne visada miršta paskutinė. Šįsyk greičiausiai kūnas.
Fasirai...
Prarado ne tik lauko nuojautą, bet vietos. Nežinojo nei kur jis yra, klausimas iš vis: ar jis bent Anglijoje?
Tėve...
Klausa, uoslė ir lytėjimas liko jam vieninteliai kas padėjo gaudytis pasaulyje. Nors kalbos dovaną prarado. Taip, Ravenas von Sjuardas galėjo šnekėti, bet Neviltis ir Nenoras kaip slibino kiaušinis užspaudė liežuvį. Jo jau neapvers dėl psichologinio svorio. Atsiribojo nuo visų. Net tada, kai į jocelę įnešė dar vieną vampyro jauniklį,  Ravenas nekurstė vilties pabėgti. Tylėjo kaip stabo ištiktas. O kai atsirado ir vilkolakiukė, suvokė, kad niekas negali išsigelbėti nuo Jų. Reiškias, jei negali išsigelbėti, kovoti, tai tada kokia tikimybė pabėgti? Jokia.Viskas žlugo. Iš eliksyrininko sūnaus teliko tik apvalkalas. Vidus mirė.
Solveiga...
Šaltas grindinys sėdimąjai ir visiems kaulams kėlė diskomfortą kaip ir nutirpusios kojos be galimybės šias pajudinti. Šaltis žnaibė purvinus skruostus. Ir čia jis kokią valandą. Jautėsi kaip maišas. Tuščias, bet kažkaip sugebantis užsimti stebėtinai svarbią vietą. Kodėl jį pagrobė?
Mama...
Dėl to, kad jo tėvas Sorenas von Sjuardas? Kad jis vampyras? Dėl ko? Kas nori von Sjuardų žūties?
Beatriče...
Ar tai turi kažkokią prasmę? Kuo Jiems užkliuvo jis, jo sesutė, jo motina?...
Kur jie?...
Keturiolikmetis sėdėjo ramiai, nunarinęs galvą. Girdėjo balsus, žingsius, bet nepakėlė galvos pasidomėti kas čia vyksta. Jam patiko tamsa. Su ja ir liks. Tik kai balsai sustiprėjo, prisidėjo dar ir nauji, suvokė, kad jau viskas prasidėjo.

[Donald Rock Riddle]

[DERYBŲ FRONTAS]

Jis buvo piktas ant viso pasaulio, be galo pasiilgęs tėvų, o labiausiai, Marinos. Galbūt vien dėl jos ir nedrebėjo Slapstūnų kalinamas, džiaugėsi didvyriškai apsaugojęs mergaitę, kurios liežuvis nesivvertė vadinti seserimi, ir paimtas į nelaisvę pats. Tamsiai rudi, Ridlių liūtuko gaurai atrodė susivėlę, purvini, tačiau vis tiek pasipūtę, tik nežvilgėjo, akys juodos bei alkanos, nors mėginamos paslėpti použmerktomis blakstienomis, tarsi sakyte sakė: Mama, tėti, Marina, man viskas gerai. nugara jautė kitą vampyrą, šalia užuodė vilkolakės kvapą. Užkandinė, Marinos užkandinė. nusišaipė mintyse pats mirdamas iš alkio. Šią akimirką puikiai suprato kaip tada traukinyje jautėsi gatvinė mergaičiukė, nutįsusiais juodais plaukais, su menku ryšulėliu, šuniškai išalkusi. Deja, Donaldas niekaip nesuvokė, už ką likimas jam šitaip? Juk pamaitino alkstančią, suteikė prieglobstį, lygtai niekada nieko nenuskriaudė. Jo, vadinasi: nusišypsok pasauliui ir jis išbalados tau dantis. Taiklu, kitaip nė negali būti. tūnojo kažkur atgabentas, iš kvapo nedaug ką tegalėjo suprasti, iš regos tik tiek, jog yra supamas daugelio karių. Galbūt įkaitai pagaliau bus perduoti? nedrąsiai, tačiau logiškai pamintijo smulkutis berniukas. Tada galvą it strėlė perskrodė kita mintis: o kokia bus kaina, kaina už juos.
Ilgai laukti nereikėjo, vienas jaunuolis prabilo, prabilo kažkam, ko Donaldas gerai nematė pro kito įkaito galvą, tačiau nuo to ką išgirdo, atsistojo ausys, plaukai pasišiaušė, iš krūtinės išsiveržė laukinis urzgesys. Tikėjo, jog mama ką nors sugalvos, tačiau jau ir pats turėjo nediduką planą chuliganą, neveltui gyveno su klastuole, ne veltui buvo klastuolio sūnus. Taip, Rokas gali būti ne tik teisingas, kilnus grifas, bet taip pat žiaurus, apgaulingas klastuolis. Gaila, šiios pusės gyvenime dar niekada nerodė, todėl turėjo išeiti nesunkiai. Stingdomieji kerai tebeveikė, tačiau urzgesys nesiliovė, pasigirdus tarsi metalo džeržgesiui kūnas iš paskutiniųjų ėmė trintis į virvę, tereikėjo sulaukti akimirkos, tos menkutės akimirkos, kai į jį atsigręš kurio nors sargybinio kerai, tada ir bus laikas nesnausti.

[Melijandra Julija Lorijan]

[DERYBŲ FRONTAS]

Ji pametė dienų skaičių. Tačiau žinojimas, kad praėjo daug laiko, jos neguodė, o atvirkščiai- žlugdė.
Kur Igoris?
Mela keikė save už savo kvailumą ir naivumą, už savo lengvabūdiškumą. Ir kodėl gi jai taip parūpo pasakyt Džeimsui, kad bėgtų? Juk vis vien ne jos rūpestis, kad medžiotojai susidomėjo juo. Jei išvis, švilpės priešai nudaigotų tą djeveleną, pasaulyje apmažėtų vienu savanaudžiu. Tai ko gi švilpė nulėkė į Grinvičą pas Greywindą?
Švilpiškas protas. Tas pats protas, kurio net nepajėgė pakeist ir užgožti Drumštrango diciplina, mokymai.
Mela iš įpročio sukando dantis, tačiau nieko neišėjo- sustingdyta buvo. Skausmas perbėgo per nejudrų, išvargintą antgamtikės kūną.
Susitikimas su Slapstūnais nebuvo vienas iš linksmųjų, neneigiant fakto, kad tą naktį danguje pasirodė pilnatis, kuri tamsiu paros metu išsilaikė savaitę. Mėlynplausčiams buvo daug vargo, kol sutraumdė vilkiūkštę. Atrodė, kad mergina tuoj pabėgs iš nelaisvės, tačiau pasirodė, kad ir priešai turi savo antgamtikų, ir tada visos viltys sudužo į šipulius, bet tai Melos iki galo nesugniuždė. Bandė dar kartą. Nepavyko. Trečias kartas. Vėl nesėkmė. Ir galiausiai Juliją nugabeno į kitą patalpą, kuri smirdėte smirdėjo vampyrais. Pasirodo ir šie buvo belaisviais. Ši žinia stipriai smogė švilpei per protą, ją šokiravo jauniklių aklis, likimai. Suprato, kad Slapstūnams nieko nereiškia belaisvių amžius. Nieko.
Melijandra klausėsi pokalbio, kentė skausmą, maldavo Dievo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, ir giliai širdyje troško pajudėti. Ir... pamatyti brolį.
Bet išgirsti kažkokio vyro žodžiai, privertė penktakursę mintyse sudrebėti. Lengvabūdiškas vis dar balsas aidėjo Melijandros galvoje, ir ši apšąlo iš baimės.Pasakykit kažkas, kad Mirtininkai turi planą...pasakykit...

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Ėjo pirma. Susisupusi į juodą paltuką, rankose niršiai spaudė eglės medienos lazdelę. Lūpos sučiauptos, akys nevaikiškai įtūžusios.
"Kaip trylikmetė gali turėti tiek daug neapykantos?"
Garų tumulai ėjo iš burnos, batai smigo į patižusias sniego užuomazgas.
"Visgi gali."
Marina papurtė galvą. Kelios stambios, juodos garbanos sugebėjo išlįsti iš po raudonos beretės.
"Taip negali būti".
Nuleido akis. Šalia Demonų metro tupėjo dvi juodos varnos. Violetinės jų akys spigino į ją. Jų akių žvilgsniai, rodės, apkalbinėjo mažąją klastūnę. Mergaitė dar labiau suspaudusi pamėlusias lūpas papurtė galvą.
"Pasirodo gali".
Griebė drakono šerdies lazdelę staigiai šlapdribos gniužulą kerais sviesdama ferumų pusėn. Aklinoje tamsoje nematė ar pataikė ar ne, girdėjo tik paukščių krankimą, sparnų plakimą. Neviltis ir neapykanta vertė elgtis neapgalvotai- varnų išbaidymu ko gero sužadino broliją. Tačiau kas iš to? Norėjo visiems galvas ištaškyti. Arba griūti ir prapliupti ašaromis klykdama Mirties vardą. Norėjo daug ko. Jai tebuvo suknisti trylika metų, gerai, tuoj keturiolika, o ji jau pavargusi brūžina kojomis lik kažko, kas turėtų viską išaiškinti. Nuo tada, kai sužinojo galutinę datą, nuo tada, kai ėjo gulti, neužmigo. Gulėjo atmerktomis akimis spoksodama į kambario lubas. Kartais užmigdavo, bet akimirksniu prabusdavo desperatiškai ieškodama lazdelės. Kuomet išvakarėse atėjo Beatričė į jos kambarį, Marina sėdėjo lovoje, lazdelės galiuke įžiebusi šviesą, vartydama Kerėjimo ir Apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlius. Ieškodama kažko, kas galėtų padėti kovoje. Puoliamųjų kerų. Visko iš eilės. It vienaragio kraujo prisirijęs papildomos porcijos.
"Toks jau pasaulis".
Buvo prieš keturias. Šaltis ir vėjas dirgino organizmą, apsimiegojusios akys klaidžiojo ties metro įėjimu. Priglaudusi lazdelę prie klubo, lėtai nulipo laiptais nė nedirstelėdama ar kiti seka iš paskos. Viduje buvo ypač daug varnų. Jų klyksmų kakofonija vertė Lilę pasijusti kaip sapne, ir taip normaliai nesuvokė savo judesių koordinacijos, plaukė tarsi sapnuodama. It per miglą. Ranka nekilo išvaikyti tų plunksnų darinių. Lėtais tipenimais yrėsi per tą juodumą, kai kurios geležsnapės kilo pešdamos drabužius, bet staigūs klastuolės judesiai priversdavo violetinaakes skristi šalin. Iki tol, kol būrys neužsipuolė mergiotės. Ridlių įdukra prisidengdama rankomis, užmerktomis akimis blaškėsi. Spardėsi ir muistėsi. Lazdelę laikė tvirtai, tačiau kerų nenaudojo. Spygtelėjusi pasileido bėgti. Bėgo tol, kol pasiekė kryžkėlę. Visa migla dingo, akys praregėjo, suvokė temperatūros skirtumus, rodos, visi jutimai įsijungė. Gaudė orą. Širdis baladojosi. Kojos linko, o rankos drebėjo. Įtampa nuliejo visą kūną. Girdėjo, kad ir kiti seka paskui ją. Negi ir juos užpuolė tos baisuoklės?
- Kur... kur eiti,- sušvokštė dairydamasi.
Kryžkelėje kol kas nieko nebuvo.

[Beatrice Georgiana Riddle]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Ji žingsniavo neatitraukdama žvilgsnio nuo priekyje judančios figūrėlės, juodais, ilgais, banguotais plaukais. Nežinojo, ar gerai daro leidžianti Mariną pirmą, o jei ten pasala? Deja pasirinkimo neturėjo, pati pirmoji eiti negalėjo, juolab, slegiama naštos. Vampyrei ant rankų, susisukęs gemalo pozoje gulėjo padarėlis, gaubiamas ilgų raudonų plaukų. Jo kojos bei rankos buvo supančiotos, lūpas kaustė sustingdymo užkeikimas. Maža to nešulėlį dengė sidabriškas metalinis tinklas, galutinai įkalinantis, suvaržantis bet kokį veiksmą.
Keturios ryto, aplink ramu, visi kiti vilkosi už nugaros, toks mat jau tas planas, žinoma Carol su Igoriu turėjo žygiuoti kažkur netoliese, juk visiems kartu reiks praeiti į derybų frontą. Tričė abejojo, ar bus praleisti kiti, bet jai buvo nė motais, be savo nešulio niekur neis, turi ir ji ką grąžinti Slapstūnams. Priglaudė šiltą kūnelį prie krūtinės, šio užmerktos akys bylojo jog jis miega. O ko norėt, juk dar tik keturios ryto... pažvelgė už nugaros, žinojo, kad kažkur giliai  pasislėpusi, netoliese laukia mifritų govada su dviemis seserimis lakštingalomis, pasiruošusi išlįsti vos tik Natalija Kura pamanys atėjus tinkamam metui, juk ji čia akyloji aiškiaregė, todėl plaktis su visais nėra reikalo, tegu būna su seserimi, juk neaišku kiek laiko jiedviem dar liko. Nuo tokių minčių tamsiaplaukę ponią Riddle persmelkė skausmas, vidinis, drąskantis širdį, kurios ji neturėjo, tačiau tikėjo, kad turi, juk antraip negalėtų mylėti, neapkęsti... paprasčiausiai net jausti negalėtų. Aplink rodės tuščia, tvirčiau apglobė miegantį mąžą padarėlį rankomis ir žengė vidun.

[DERYBŲ FRONTAS]

Viduje kaip ir lauke skraidė tuntai Ferumų ir tai buvo pirmas dalykas, kurį Beatričė pastebėjo. Antras dalykas, ją sukrėtė, nors vampyrė būdama miego nenorėjo, nes apskritai nemiegojo, įkaitai atrodė baisiai, atvirkščiai nei jos įkaitukas, švarus, žvilgančiais plaukais, ramiai miegantis, tarsi savos motinos kūdikis. O tie trys, sėdintys ant šaltų grindų tiesiog apgailėtini, sušalę, alkani, apibraižyti, brolis... mergina stvėrėsi už burnos, jos brolis neteko akių.
-Klausyk, tu sentimentų pritvinkęs dramos aktorėli, nustok malt liežuviu, verčiau pasilaikyk tai mergužėlėms. Nors abejoju, ar pamačiusios šitą. – Tris pirštu dūrė Melos pusėn, - apskritai kuri mergužėlė norės turėti su tavim reikalų, nebent pagrobsi jos tėvus ir paprašysi išpirkos. O dabar kalbėsiu aš. gerai, tarkim sutinku pereiti jūsų pusėn mainais į savo sūnų, bet kas jeigu mano sūnus po kelių metų pasirodytų talentingesnis už mane? Ar tada sąndėris nutrūktų? Ar tada gvieštumėtės jo prieš jo valią nužudydami jo motiną? – ji šaipėsi, akivaizdžiai tyčiojosi žvelgdama žeminančiu žvilgsniu, rodos nekreipdama dėmesio į sūnų.
-Kitas dalykas. Kokios garantijos, kad pas jus taip jauku ir šilta? Jei net jūsiškiai nuo jūsų liaudiškai tariant tepa slides. – ji nusikvatojo, juokas perskrodė demonų metro tarsi varpeliai, kuriems akompanavo sparnų šlamesys.
-Gwyneira Silkham, slapstūno Džono Silkhamo ir amžininkės Elizos Blackmore duktė. Dainė, gebanti savo daina priversti paklusti bet ką, išpildyti kiekvieną jos norą. Ar kartais tokios nepasigedot? Berods nešė kudašių prieš pora mėnesių. Tai kodėl, a? Ar valgyt nedavėt? Juk gyveno su tėvu, priklausė jums, o kur dar visi mergginos talentai... kaip matot, išlaikiau ją geriau negu jūs mano sūnų. – burkavo meiliai glostydama raudoną nešulio sruogą pro plonyčių sidabrinių virbų tarpą. – neabejoju, ilgai ieškojote, ak ilgai... – liūdnai atsiduso. – tai kokius mainus siūlote dabar? - kita ranka laikė šeivamedžio lazdelę, prispaustą prie įkaitę gaubiančio raizginio, auksinės akys tarsi sakė: jis pavojingas, tinklas, o ypač prie jo prispausta lazdelė, todėl geriau nė nebandykit sukčiaut.

[Caroline Elase Wilding]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Tamsu, dar net neišaušę. Geras laikas tokiems dalykėliams, ar ne? Juk panašūs sandėriai dažniausiai vyksta tamsos priedangoje. Kaži, ko visi tikisi? Prie tamsos daugiau drąsos? Iš esmės, dieną ar naktį - faktas tas pats. Tačiau toks jau padaras tas žmogus. Nematomas, arba ne visai matomas ji jaučiasi daug saugesnis. Lyg globojamas Nakties tarsi motinos, jos tamsos skraiste apsiaustas.
Gobtuvas slėpė juodas garbanas, rudos akys žvelgė tiesiai priešais save, tai yra į Beatričės nugarą. Jautė šalimais žingsniuojantį Igorį, beveik galėjo girdėti kvėpavimą to mažo padarėlio Tričės glėbyje. Nežinojo kas jis. Tiesiog nieko nematydama sekė paskui ją. Mintimis grįžo į treniruotę, pasitarimą senojoje kvidičo aikštėje. Nemokėjo nusakyti, ką jautė, kai Džeimso vietoje staiga stojo Slapstūnas. Neprisiminė ką jautė ir tada, kai jos vardas šalia Beatričės Džordžianos ir Igorio Gabrielio buvo ištartas to žmogaus lūpomis. Susisiautė apsiaustą, nejučiomis pagalvojusi, kad tai galbūt paskutiniai žingsniai, kuriuos ji žengia. Kad daugeliui susirinkusių čia tai bus paskutiniai žingsniai, kad paskutinis dalykas, kurį jie matys, bus išpaišytos, apleistos Demonų metro sienos... Na, bent jau nebus viena. Į derybų frontą jie žengs trise, o juk govada mėlynapsiausčių Slapstūnų vis šiokia tokia kompanija, ar ne? Paskui Beatričę įžengė vidun, dar kartelį atsigręždama ir pasižiūrėdama už savęs. Galbūt mato paskutinį kartą.

[DERYBŲ FRONTAS]

Ji visada nemažai galvojo apie mirtį. Juk kiekvienas ją suvokiame kitaip, ar ne? Dar būdama visai mažytė ir stebėdama patalan atgulusį senelį ir senelės ašaras manė, kad Mirtis - tai kažkoks žmogus, kuris ateis ir išsives senelį, o vėliau sugrąžins visiškai sveiką. "Ateis ir pas tave mirtis išvaduotoja, nusineš kančias"- kas vakarą raudodavo senelė. Tuo tarpu mažylė Carol, žaisdama šalimais, pirmą kartą susimąstė apie tą kraupų dalyką (reiškinį, padarą - vadink kaip nori), kurį paišome su dalgiu. Laikui bėgant suvokimas apie giltinę keitėsi, tačiau mintis, tačiau epitetas "išvaduotoja" beveik visada vienokiu arba kitokiu pavidalu į mintis pasibelsdavo. Ar taip bus ir dabar? savęs klausė ji, su nepasitikėjimu žvelgdama į tamsoje šiurpiai blyksinčias Ferumų akis. Jau arti. Dievaži, išeinant dar nematė Ašo taip besidraskančio. Tikrai galvojo, kad nepaspruks nuo jo gyva. Tačiau jis jos net nelietė. Tik stovėjo, trankydamas viską, kas po ranka pakliūva, į sieną. Mergina nežinojo ką ir manyti. Gal net jo akyse atsispindėjo skausmas? Ne, negali būti.
Akys ėmė apsiprasti su tamsa, tačiau netrukus to ir nebereikėjo - tolumoje vis blykstelėdavo metro šviesa, apšviesdama krūvą vienoje vietoje susispietusių figūrų. Kilstelėjusi rankas nusitraukė gobtuvą. Menkoje šviesoje sužibo juodos garbanos ir rudos akys. Tik šįsyk netuščios. Degančios ryžtu, kerštu ar kaip ten dar pavadinsi nepagadinsi. Apžvelgė šutvę mėlynapsiausčių, nekrutindama nei raumenėlio veide. Tačiau visas pasipūtimas bemaž išgaravo, per plauką nesudaužydamas abejingumo kaukės veide, kai Carol pastebėjo įkaitus. Ji gyvenime matė visko. Tačiau... Aklas Ravenas, tikriausiai Ravenas, nes Fasiro čia būti negalėjo, o vaikinas kaip du vandens lašai buvo panašus į tą, su kuriuo mergina susipažino proskynoje. Tik aklas. Dievaži, juk jis dar vaikas... Pamačius Donaldą septyniolikmetė vos neišrėkė tų žodžių garsiai. Dirstelėjo į Beatričę. Šioji atrodė gana rami, turint galvoje, kad priešais surišti ir suluošinti sėdėjo jos brolis ir sūnus. Šalia jų buvo mergina. Gal kokių penkiolikos, pažįstamomis akimis. Igorio sesuo dingtelėjo. Spustelėjo Beatričei petį, prieš šiai imant kalbėti.
 - Kažkam mokesčiai nemokėti, tragedija...- sau panosėj suburbėjo. Turbūt jos vietoj daugiau naudos būtų davęs Ašas. Nors ir nekalbus, tačiau kai reikėdavo aštraus liežuvio, jau čia jis galėjo rungtis su amžinatilsį Natalie von Sjuard. Carol susiraukė. Neperprato Slapstūnų mąstymo. Igoris - taip, talentingas, jo sesuo įkalinta, taipogi įsūnis. Beatričė - taip, įkaitu paimti jos brolis ir sūnus. O ką aš čia veikiu? septyniolikmetė netikėjo, kad priešininkai šiaip sau jos būtų pareikalavę šalia Lorijano ir Riddle. Tačiau visgi dar nesuvokė kodėl. Apsilaižė suskeldėjusias lūpas, sekdama Tričės žodžius. Tai štai kas miega ant jos rankų. Blackmore? Teisingai išgirdau? Taip ar taip, tikras Slapstūnų vaikas, tfu. Kad ir ką tauškė tasai mėlynapsiaustis su nemokėtais mokesčiais, įtampa buvo tokia tvirta, kad peiliu galima raikyti, o mūšiui įsižiebti čia tereikėjo kibirkštėlės.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Eiti paskui Tričę, Mariną, Carolinę buvo durnas jausmas. Lygiai taip pat eiti mirčiai į glėbį. Bet, visgi, paslaptingumo prie durnumo netrūko. Anaiptol. O kur dar toji ryto tyla su karksančiai Ferumų būriais, kurie vertė jaustis, kad tave apkalbinėja lyg tas juodas, sulysęs katinas pas vienus pažįstamus. Bet per daug nežodžiaukime- grįžkime prie Igorio.
Šis tamsiai pilku apsisiautęs goglino paskui moteriškos lyties bendražyges, jo galvoje pūtė žvarbūs vėjai, kaip sakant buvo tuščiau negu tuščia toje makaulėje, akys be jokios kruopelytės dėmesio apžiūrinėjo Demonų Metro grindinį. Ką gi, jis grįžo čia. Atrodė prabėgo ištisi amžiai, nors praėjo tik vieni mokslo metai nuo paskutinio pasirodymo šioje skylėje. Abiturientas susiraukė ir giliai atsiduso. Gal jis daugiau ir nebematys šio Londono užkampio, Hogvartso, tačiau mirties nebijojo.
O kam jos bijoti? Vis vien jos dėka susitiks su savo artimiaisiais, kaip pavyzdžiui Adamsu Lorijanu ir Arina Fedora Lorijan- savo ir Melos tikraisiais tėvais. O gal ir su pačia Melijandra? Tą akimirką kai vietoj Džeimso pasirodė esąs Fredas Greywindas, Igoris Gabrielis pajuto nerimo kibirkštį, sakančią, kad jo sesers tarp gyvų nėra. Kodėl? Slapstūnai suktos asmenybės, nežinai ką jie iškrės, kaip ir buvusi grifė- Tričė, nešanti ant savo rankų nematytą ryšulį, ar kaip ir Caroline, kuri it pardavusi paskutines savo žemes kėblino paskui būsimą aurorę.

[DERYBŲ FRONTAS]

Lorijanas nežinojo ką daryti, kai pagaliau pamatė kitos pusės atstovus...ir..ir įkaitus. Širdis vos nesustojo plakus, siaubas pakirto kojas, blaivų protą.
Mela.
Jo mažoji sesutė.
Visa išvargusi, alkana, sulįsusi. Veide, kur kadaise matėsi nuoširdi, plati šypsena, buvo tik pilkuma ir nuovargis. Igoris buvo šokiruotas, o dar tas Fredo veidelis ir ironiškas balselis. Jei nebūtų tokia komplikuota situacija, švilpis būtų seniausiai išmalęs jiems snukius (pamirškim faktą tą, kad pats gautų ne ką mažiau).
Sugriežė dantimis, bet nutylėjo- leido kalbėti Riddlei. Neburbėjo kaip Wilding. Tylėjo ir piktai vėpsojo į Slapstūnų šutvę. Giliai širdyje gailėjo Melos, Donaldo, o ypač Raveno likimo.
Už ką jiems tai? Ką jie padarė jums?- pyktis sukilo vilkolakio širdyje. Kuo jie taip jums nusikalto?

[Džeimsas Greywindas]

[DERYBŲ FRONTAS]

Jie liko sukrėsti. Viena susiėmė už burnos, kita vos neprarado abejingumo kontrolės, kitas griežė dantimis, piktai spiginindamas akutėmis.
Kokie jie dar vaikai. Beveik aštuoniolika, devyniolika? Vis tiek dar vaikai. Vaikai, kurie įsivaizduoja turintys daug patirties, kovojantys su pasaulio lygio problemomis. Niekas ta jų patirtis, tegu palygina su daug vyresnio. Jau kitas reikalas. O kas čia jų? Kažkas kažką pagrasino ir jau deda į kelnes. Vaikšto depresyviniais snukučiais, rūko suktines, vartoja tonomis tabletes - vardink kiek nori, sąrašas per ilgas. Va tokių personų labiausiai nekenčia, kurie, vos kažkas kažkur pirsteli ir jau dvėsta, rėkdami, kad miršta.
Nekinamos žydros akys perbėgo jaunuolių veidais. Nepalūžę ir kartu taip palūžę. Kerų mėsa, dingtelėjo. Net ir Igoris, kurį pažinojo kai šis penkiametis gniužulas tįsojo Greywindų namuos. Po šitiekos metų jis buvusiam Slapstūnui nieko nereiškė. Kaip ir sūnus. Tai tebuvo tik marionetės kruviname spektaklyje, kuriuos dar reikėtų labiau apgesinti. Ir šiti priešais prisijungs taip pat- nori ar nenori to.
Metro šviesa staigia išsijungė, visus panardindama į tamsą. Kuomet išgirdo. Tylų panosės burbesį. Šviesa vėl įsijungė ir teikėsi atkreipti dėmesį juodaplaukę garbanę, be galo ryžtingai nusiteikusią. Wilding? Jos rudos akys privertė prikelti senus prisiminimus.
Riddle rėžė Valdeinui moralą - gaila čia nebuvo Celestės Victoria Lavenzos, iš jos įspūdingesnės sulauktų, ne taip nuobodu būtų - tokį, kokį girdėjo ištisus devynis metus iš pačios brolijos ir pašalinių kaip šita trijulė priešais. Vladeinas išsišiepė nieko neatsakydamas. Eilinė jo vaidyba. Tegu ir tyli. Ne, tegu iš vis nekvėpuoja.
- Ne,- galiausiai įsiterpė pagrindinis Slapstūnų derybininkas. Kaip suprato, Mirtininkų pusei atstovavo vyriausioji iš grupelės- Beatričė. Kiti tylėjo it vandens į burną prisisėmę,- nenutrūktų,- paneigė merginos nuomonę. Ko gero su šitu pasisakymu nustebino visus iš eilės. Įprastoje padėtyje, ne tokioje svarbioje ir įtemptoje, už nugaros esantys bendražygiai subruzdėtų susižvalgydami tarpusavyje. Niekas jiems to nepranešė. Bet dabar, stovėjo tarsi akmeninės statulos, be reakcijos. Tik viena Viela pakankamai judėjo kaip šuo, kitaip atrodytų lyg iškamša ne vietoje ir ne tinkamu laiku.
Teko keisti planą.
- Žodis yra žodis, mes jo laikomės,- kitaip nei besišaipanti auroro mokinė, nejuokaudamas atsakė.
Gerai, išskyrus Sarevą, bet to šunsnukio dabar nėra,- pridūrtų kiti mintyse.
Suvokė, kad pasitikėjimui užtarnauti gali tekti sudaryti Nesulaužomą priesaiką. Vėliau. Kai visos sąlygos bus išsiaiškintos. Rizikuoti taip greitai neketino.
Vienaip ar kitaip, tai būtų praktiškesnis ėjimas, žiūrint į ateitį. Kam žudyti gerą dėl geresnio kai gali turėti abu? Ir visai be prievartos. Tereikia tik pačios motinos inciatyvos, gebėjimo susukti galvą savo berniukui. Užtruktų laiko, bet verta bandyti. Žodžiu, visgi, kai turi šeimos galvą gali susikviesti ir visą likusią giminę.
- Tai priklauso nuo tavęs, vampyre,- visas antgamtikės savotiškas drąskymasis, rodės, daužėsi į abejingumo sieną. Ramus, šaltas tonas sakė, tai ką reikėjo sakyti, bejausmis ir nuobodus. Greywindai tikrai nebuvo tie padarai, kurie itin draugavo su humoro rūšimis,- kaip pasiklosi, taip ir gausi- ar šilumą ir tas savo garantijas, ar špygą taukuotą. Jie,- linktelėjo galva supančiotųjų pusėn,- nusižengė ir gavo savo dalį. Akis už akį, dantis už dantį, kaip sakoma.
Antakiai kilstelėjo kaktoje.
- Tik nereikia,- apgailestaudamas tarė,- Pas jus irgi mėgstama dingti iš sudėties. Pasirodo, tavo vyrelio kalbos ne visus įkvepia, o Tvardovskis ne toks akylas, kad sulaikytų išdavikus ar išgelbėtų mirštančiuosius.
Fredo žvilgsnis nuslydo ties Riddle nešuliu. Kaip ir visų likusiųjų. Prisiekė, Reičelė vos nesulaužė savo kryželio. Ak, ji, ir vėl. Šypsena nelauktais atsirado jo veide. Kreiva ir žiauri. Vyras nejučiomis atsipalaidavo, bet budrumo neprarado.
- Toks pat, Beatriče, toks pat,- kabliukas skirtas sutrikdyti Slapstūnus surūdijo. Jis aiškiai tai paskelbė. Dezertyrė neverta jų dėmesio.
Dėl raudonplaukės Gwyneiros Silkham cackintis neverta... viskas suplanuota, sužiūrėta.
Viskas. Tereikia tik tam veiksmų. Net ir kokia eiga bus, niekas gyvas neišeis iš Demonų metro be jų leidimo. Dirstelėjo pro petį. Kažkas sujudėjo jiems už nugarų. Savas. Sunertas rankas nuleido, taip liepdamas Lilui su Vladeinui dingti. Pastarasis vangiai numetė cigaretę, primynęs kulnu, apsisuko ir su porininku dingo šešėliuose, daugiau nieko netarę.

[Caroline Elase Wilding]

[DERYBŲ FRONTAS]

Ji stovėjo labai ramiai, beveik nejudėdama, tik šykštūs metro lempų šviesos pluoštai tykiai žaidė juodose garbanose, tarsi patvirtindami, jog juodu apsiaustu apsigaubusi figūra dar gyva, ne tik statula. Rudos akys be jokių skrupulų spitrijo į Slapstūnų snukučius, tarsi mesdamos iššūkį - kas pirmas nusuks akis. O šiaip, mergina dar iš Ašo išmoko domėtis priešu. Kad ir spinduliuojantys galia, mėlynapsiausčiau garbanei pasirodė kažkokie... kvailoki. Negi ne kvaila taip beatodairiškai pasitikėti savo jėgomis? Tegu tau už nugaros stovi patikima govada karių, o priešais - vos keli paaugliai depresyviais snukučiais, beveik palaužti iš koto verčiančio įkaitų vaizdo, tačiau visgi gal derėtų nors kiek pasisaugoti? Arba nors apsimesti, kad tai darai? Bent jau Carol asmeniškai daug labiau siaubą varė pasiruošę gintis kariai, o ne nuobodžiaujantys, tarsi mokinukai paskutinę pamoką. Gal Caroline ir atrodė švelniai tariant, apatiška viskam, kas vyko jai prieš akis, tačiau ausys gaudė kiekvieną žodį. Ištiesė juoda pirštine apmautą ranką, paprasčiausiai padėjo ją Igoriui ant peties. Niekada nemokėjo palaikyti, nors nujausdavo, kada reikia pagalbos. Visgi nekoks jausmas broliui matyti labiau į gyvą lavoną nei į žmogų panašią seserį. Galbūt dar viskas bus gerai. Gwyneira Silkham-Blackmore vis dar jų rankose. Sužinotų Ašas... Blackmore ne tokia jau ir dažna pavardė...
Nepatenkinta suraukė antakius, išgirdusi Greywindo žodžius. Ramus kaip belgas, rodos, aptarinėja kokį geriau tortuką arbatos popietei pirkti, o ne kažkieno gyvenimo ir mirties klausimus. Nepaisant to, sandėris ėjosi ne visai taip, kaip ji tikėjosi. Buvo tikra, kad dėl Gwyneiros Silkham Slapstūnai tikrai nors kiek sutriks. Visgi savas vaikas, dargi su tokiais gebėjimais. Bet kur tau - mėlynapsiaustis Fredas nesiteikė raumenėlio veide pakrutint dėl raudonplaukės Beatričės glėbyje, ką jau apie kitokius veiksmus, o jo užnugaris... labiau rodės kaip govada gyvų statulų, o ne žmonės. Viltis, kad pavyks išeiti be kraujo praliejimo - kad ir vaikiškai naivi, tačiau vis dar nemirusi, kaip paskutinis lapas ant rudens paliesto pliko medžio, atkakliai tebesipriešinantis vėjui, niekaip neatsiskiriantis nuo motinos šakelės - dabar dužo į šipulius, tarsi neatsargaus vaiko numestas trapus žaislas. Sudužo, išlaisvindama giliai širdyje glūdėjusį pyktį. Ne, ramiai. Šitoj vietoj reikia sveiko proto, arba judviejų su Triče planas nueis šuniui ant uodegos. Rudos akys pažvelgė į kalbančiojo Slapstūno. Dievaži, lygiai tokios pat ir Džei. Obuolys nuo obels netoli rieda. Mąsliai, nepaleisdama iš akių Fredo Greywindo, septyniolikmetė skenavo už Slapstūnų esančią sieną. Teturėjo vieną vienintelę galimybę, arba... Geriausia motyvacija buvo įkaitai. Pavargę, sulysę, alkani, apdaužyti, apskritai į žmones nepanašūs. Gerai, gana pasakaičių. Atsisuko į Tričę, pasiųsdama persigandusio vaiko žvilgsnį. Nepastebimai pirštinėta ranka užlindo už apsiausto klosčių. Ponia Riddle žinojo, ką tai reiškia. Žinojo ir Caroline, kai beveik nesitaikydama paleido sprogstamąją strėlę į už visų mėlynapsiausčių stūksančią apleisto metro sieną. Sekundės, kaip įprastai tokiais atvejais būna, išsitempė. Dar strėlei nepasiekus sienos Carol atsidūrė arčiau Beatričės ir Igorio, pargriaudama jį ant žemės, staiga susivokusi, jog jis nieko nežino. Sprogimo banga  nusirito per visą metro, sukeldama dulkių rūką, kuris laikinai atskyrė Mirtininkų derybininkus ir Slapstūnus. Kryžkelė paskendo nuolaužose.
Atsistojo, tebedengiama sprogimo maišalynės. Greitai nusipurtė plaukus nuo akių. Čiupo Beatričei iš rankų sidabro tinkle tebesnaudžiančią raudonplaukę. Net nežiūrėjo, kaip Tričei pavyks įvykdyti savo dalį. Pritūpusi tylomis prašė visų įmanomų dievų, kad mėlynapsiausčių govada nors kiek pasimestų ir duotų joms laiko. Nors kelias brangias sekundes. Prašau,
 prašau, jau beveik karštligiškos mintys sruvo tamsiaplaukei lazdele vieną po kito knebinėjant tinklo mazgus. Paskutinis... giliai atsikvėpė septyniolikmetė ir pasitraukė nuo ant sumaitoto grindinio gulinčios raudonplaukės, nebevaržomos sidabrinio tinklo pančių. Padarė tai, kas jos jėgoms. Teliko melstis, kad pavyktų Tričei. Kad visas šitas fiasko duotų nors kiek naudos. Kad ponia Riddle pasielgė teisingai viltis dėdama į Gwyneiros Slikham-Blackmore galias.

[Beatrice Georgiana Riddle]

[DERYBŲ FRONTAS]

Moteris stovėjo ir klausėsi, žvelgė ir akyse žaidė juoko kibirkštėlės. Jie kai ką pamiršo, pamiršo, kad nori jos, pamiršo, kad užsimanė jos galių, jos stiprybės, jos išmintingumo. Kaip liaudis sako: „Puikybė visada žengia drauge savanaudiškumo.“ O ką? Jei tvirta pora, tebūnie. tas malimas liežuviais jau baigė įgristi, tikrai reikėjo atsivesti kokią mergužėlę, kuri valandų valandas galėtų malti liežuvėliu. Ne, Tričė buvo karė. Ne politikė. Tačiau suprato reikalą dar šiek tiek pratęsti žodžių žaidimą, mat Carol žūtbūt reikėjo sekundėlės išlikti nepastebimai. Veikiausiai čia nė negalėjai tikėtis mažiau dėmesio, o dar kai dvi personos kažkur neaiškiai dingo, juk tikrai ne todėl, jog pamatė juos „įsibauginusius“. Nereikia nuvertinti moters, išlaikančios prie šono patį tamsos valdovą, pagimdžiusios jam sūnų ir dar vampyrės, tikriausiai slapstūnai užmigę ant savo laurų pamanė, liūdną sūnaus vaizdą susilpninsiant motinos gebėjimus. Toli gražu jie nepažinojo Beatričės Džordžianos Dumbledore-Riddle, juodaakės feniksės. Tą akimirką atsiminė kaip ją vadindavo Džeimsas ir užklupo suvokimas...
-Na, jei dezertyrų jums nereikia, nesunkiai sugebėsiu išsilaisvinti iš priespaudos. – nusikvatojo tamsiaplaukė, tvirtai tebespausdama prie savęs šiltą kūnelį. – o gal jūs paprasčiausiai bijote ją susigrąžinti, kad amžininkai neužvirtų pirties, a? Svyla uodegos? – balsas skambėjo grėsmingai, juodos akys prisimerkė. O taip, ji buvo alkana, alkana specialiai. Ir tada nutiko tai, kas turėjo nutikti. Iš pažiūros paprastutė strėlė, paleista ne iš lanko, o vien įgudusios Caroline Wilding rankos nuskriejo Slapstūnų link, bet tarsi klišai paleista įsmigo sienon virš jų galvų.
BUM!!!!!!!!!
Ups, aš atsiprašau, ta strėlė buvo užkerėta sprogstamoji. mintijo Tričė šokdama savo tvirtu kūnu tiesiai per plytgalių laviną link surištų įkaitų. Žuvelė sidabriniame tinkle seniai dingo iš rankų, kas reiškė, jog garbanė draugė toliau sėkmingai vykdo savo plano dalį. Vienai vampyriškai akimirkai ponia Riddle priglaudė Donaldą prie krūtinės, juodu užklojo sienos gabalai. Tik laiko daug nebuvo. Žinojo, darkart sau priminė, jog elgiasi savanaudiškiausiai iš visų, bet pripažinkim, motinai sūnus visada bus brangiausias: ne brolis, ne tėtis, ne mama, sūnus – tas mažytis padarėlis, iš meilės atėjęs į šį pasaulį, nešiotas po širdimi. Juk juto kiekvieną jo spirtelėjimą, kuris sumaitodavo vieną kitą šonkaulį, kiekvieną pasiražymą, ji mylėjo Roką labiausiai už viską pasaulyje. Vienu rankų truktelėjimu virvės perplįšo pusiau. Grifė teisino save tuo, kad išlaisvino visus, nors toliau turėjo eiti patys. Nukreipusi šeivamedžio lazdelę atstingdė sūnų, vėliau paleido kelis finite kažkur link kitų įkaitų, tikėjosi, kad pataikė, kad bent Melijandrą Lorijan pavyko atstingdyti, mat ji neatrodė tokia susibaigusi ir visai praverstų. Čiupo vilkolakę kita ranka, tikėdamasi sūnų atsistosiant patį, o ir Gwyneira Silkham-Blackmore jau išdygo prie šono.
-Imk juos abu ir saugok! – šnibžtelėjo į ausį per griūnančių akmenų triukšmą. Jei kas stovėjo pasaloj, bus lavonų, oj bus. su tokiomis mintimis staigiai atsistojo, didelės akys susirado taip gerai pažįstamas šviesiai mėlynas, vienas šuolis ir Fredas Greywindas jau galėjo papasakot koks jausmas kai vampyrės kumštis žiebia tau į žandikaulį.
-Kur Džeimsas! Kur padėjai mano brolį žiurke! Gal eilinį kartą primušei? – nežinojo kodėl taip pavadino jaunąjį Greywindą, tačiau jis jai buvo tikresnis sielos brolis negu Fasiras ar Ravenas kada nors galėtų būti. Jis buvo drauge sunkiuoju laikotarpiu, palaikė atrasdamas vis naujų nuotykių, kurių jai taip reikėjo. Kita ranka gniaužė auroro kaklą, jų veidus skyrė vos keli coliai.

[Marina Silvia Farley]

[DERYBŲ FRONTAS]

Iš miego ją pažadino sprogimas, šilta oda pajuto šaltus kitos prisilietimus. Tai buvo Beatričės draugė Caroline, ji painiojo sidabrinio tinklo mazgelius. Netrukus Gwyneira jau stovėjo ant kojų, o aplink krito sienos gabalai. Žinojo kur link turi traukti, tačiau buvo žmogus, todėl sunkiai sekėsi įveikti kliūtis, kurios skyrė nuo prie įkaitų besidarbuojančios vampyrės. Akimirką merginai pasirodė, jog nespės, nesuskubs, jog jai nepavyks ir visas planas nueis šuniui ant uodegos, bet kitą sekundėlę atgijus gudrumui bei budrumui, lapeveidė grakščiai nušokavo per plytgalių nuolaužas. Op nuo vieno, ant kito, tarsi būtų kokia balerina. Ilguose raudonuuose, besidraikančiuose plaukuose sėdo dulkės, uždengdamos ją tarsi švytuojančią vėliavą. Žinoma, apsižiūrėjo ir priekį ir užnugarį, juk tebebuvo nepilnametė mergaitė, o nesuaugusi kaip Caroline Wilding ar juo labiau Fredas Greywindas. Nutūpusi šalia žaibiškai, bet padrikai besidarbuojančios vampyrės sučiupo atstingdytą vampyriuką už rankos, kitą pagavo vilkolakės pirštus. Liūdnai nužvelgė aklą vaikinuką, suprasdama, jog trečios rankos neturi, o laiko juo labiau. Tempdama beveik bendraamžius iš nuolaužų krūvos, stengėsi pasiekti bent jau Caroline su kitu vaikinu Igoriu, Mirtininkų barikadų pusę. Slapstūnai, Amžininkai... nuo šiandien bus ir Mirtininkai. pamintijo dezertyrė skubiai stumdama tebesustingdytą kūną Igorio pusėn, mat Tričės paleisti atstingdomieji kerai Melijandros visgi nepasiekė. Iki švilpio buvo likę gal 20 colių, todėl ji tikėjosi, jog jis ne tik seserį sugaus, o ir kaip pridera ją atstingdys. Rankas gėlė nuo penkiolikmetės kūno svorio, gerai, kad bent berniukas valiojo naudotis savomis kojomis. Gwyn susmuko ant grindų plytgalio užuoglaudoje, pasirįžusi uždainuoti dainelę bet kam, kas tik drįs paleisti į ją kokius kerus ar apskritai prisiartinti su blogais ketinimais. Reikėjo mažumėlę atgauti jėgas, kol vėl galės pajudėti. Melijandra ne tik, kad svėrė daugiau už ją, bet buvo aukštesnė kokiais penkiais centimetrais. Dievaži, betįsdama manė, kad plįš rankų raumenys, vis dėlto taip nenutiko, tačiau raumenys atsisakė klausyti, jos gulėjo ant kelių virpėdamos it kokios malkos. Mūšis prasidėjo.

[Claude de Lomenie-Chambord]

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Švelnus vėjalis taršė gelsvus plaukus, mėlynos akys lipo nuo bemiegės nakties. Klodas de Lomeni-Šamboras žygiavo kažkur pačios eilės gale, už jo tebuvo tik Andželika su savo mifritais, pasislėpusi kažkur netoliese, galbūt kokiam miške, nors Londone vargiai net panašią medžių priebėgą būtum suradęs. Jo mintys nedavė ramybės, vis iškeldamos prieš akis bendrakoledžietės Melijandros paveikslą. Ji ten, dėl jos deramasi, o aš turiu laukti čia?- pamanė apsidairydamas Kryžkelės fronte. Net nepastebėjo, kai čia įslinko. Nors niekada nekalbėjo su kursu vyresne rudaplauke, jautė jai pačius šilčiausius jausmus, netikėjo, kad šioji galėtų jį atstumti, o ir joks vaikinukas, nei iš Švilpynės, nei iš kur kitur, kol kas nepretendavo. Visiems sustojus būdamas iš smulkesnių prasibrovė į priekį, atsistojo šalia kitos mergaitės, šįkart jaunesnės už jį, apsikarsčiusios ilgomis juodomis sruogomis, prie kurių labai derėjo juodas paltukas. Tačiau visas mintis apie paltuką išblaškė viduje, Derybų fronto zonoje, nuaidėjęs galingas sprogimas. Iš kaži kur būtų atskyręs griūvančių, sienų bildesį, net pažadintas nakčia švilpis sugebėtų pasakyti kas vyksta. Mela, Mela, Mela...- it varpo dūžiai mušė makaulėn, ėmė trūkti oro, stresas, susidraugavęs su panika, užvaldė ketvirtakursį nuo kojų pirštų iki pat šviesių plaukų galiukų. Netikėjo, jog sprogimą galėjo sukelti Mirtininkai, žinoma, tai Slapstūnų darbas, kad pagąsdintų, kad įbaugintų... ir todėl jiems nebūtina pasigailėti kurio nors įkaito, pasigailėti mergaitės rudais plaukais, bei pilkai rudomis akimis. Negalvodamas šoko į priekį.
Kardas, kabėjęs prie diržo kaži kaip savaime atsidūrė įsiūčio virpinamoje rankoje,
akys tematė viena, kelią link Derybų fronto, jo posūkį iš kurio ir ataidėjo sprogimo garsai.
Jis puolė.

[Džeimsas Greywindas]

[DERYBŲ FRONTAS]

Išsišiepė. Balti, smailesni už normalaus žmogaus dantys sublizgo tamsoje.
- Maža mergaitė daug šneka.
Šviesa dingo. Absoliučiai visur. Metro paniro į akliną tamsą. Tokią, kuri kėlė paniką. Tokią, kurios dėka manei, kad esi aklas iki kojų panagių.
Vienas...
Feruma suklykė.
Du...
Sprogimas išdraskė sieną, masyvios skeveldros puolė visus: ir Slapstūnus, ir Mirtininkus. Pastarųjų planas ėjosi kaip per sviestą. Įkaitai atgavinėjo laisvę, Beatričė spjaudėsi ranka smaugdama aurorą. Bet ar ji žinojo, kad tai tik eilinė vaidyba? Eilinis Slapstūnų teatras rengiamas prieš kiekvieną tokį išėjimą viešumon? Fredas išsišiepė ir išstenėjo:
- Ten kur jam ir vieta.
Beatričė rankose spaudė vyro, perkopusio tris dešimtis, kaklą. Žymiai jaunesnio nei Fredas. Paklaikusios pilkos akys smigo į vampyrės veidą, burna žiopčiojo neišgirstamus žodžius. Jam trūko oro. Vampyrė nė nežinodama žudė ne Slapstūną, o tikslią, kerais sukurtą jo kopiją, įkinkytą į visai kitą asmenybę. Kitais žodžiais tariant, šioje metro dalyje joks Slapstūnas nebuvo įkėlęs kojos, tuo labiau nei Mirtininkų susitikime Ūdrų Žabangų senojoje kvidičo aikštėje. Žudys savo rankomis tuos, kuriuos žino kaip nuluptus. Tarkim, kad ir Natalie von Sjuard. Arba Anabetę Liz. Šitaip geriau lįs pavojui į sėdimąją, bet į naujas aukas, jų sambūrius žiūrės atsargiai, nesvarbu kokią patirtį šie turi. Išegzaminuos, ištestuos... Tie, kurie žudo slapstydamiesi.
Užvaldymo užkeikimu apsukti aplink pirštą, sudėtingų kerų bei eliksyrų pagalba sukurtos keturių brolijos narių išvaizdos kopijos su įterptais kai kuriais prisiminimais (jei Mirtininkų legilimantai sugalvotų panaudoti savo sugebėjimus), dabar, specialiai nutrauktos apgaulės metu rodė tikrąjį savo veidą. Slapstūnų kopijos keitė išvaizdą, atgavinėjo tikruosius balsus, prisiminimus, bet ne visos sugebėjo įkvėpti- sprogimas, skeveldros padarė savo darbą. Sutraiškytos galvos, prislėgti kūnai, pirmasis kraujas... Nuslopinti riksmai ir dejonės. Sprogimo aidas nuaidėjo tuneliais gilyn, mirties kvapas įsisegė į kiekvieno drabužius, o įtampa užkišo gerkles. Viskam nutilus, fone nesimatė Vielos, Serevo šuns.
- Su...s,- pilkaakis vyras stenėjo Juodaakės rankose, jo vienintelio balsas skambėjo nykumoje. Ant išrasotos vyro kaktos nutūpė feruma, nagais įsirėždama į odą. Ši nusidažė raudoniu. Ferumo suklykė iškėsdama sparnus, papūsdama plunksnas ir Riddle akivaizdoje snapu išplėšdama pilkąsias akis. Slapstūnams daugiau nereikia panaudotų žaislų. Vyras rėkė, muistėsi. Pakraščiuose tupinėjusios varnos pakilo, tylą nutraukė geležinių sparnų mūša, lydima griausmingo kranksimo. Jos puolė likusias gyvas Slapstūnų kopijas, Mirtininkus, jų išgelbėtuosius. Geležiniais nagais arė kūnus, klykė į ausis apkurtindamos kvėpuojančius, braižė, draskė palikdamos kruvinus rėžius. Violetinės akys žibėjo Derybų fronte lyg nauja šviesa. Jų kruvina, mirtį nešanti simfonija užgožė kitus garsus. Juodi paukščių kūnai susiliejo į dar tamsesnę masę. Puolė paskui bėgančius, visus iš eilės. Naująjį akląjį apspito dar daugiau varnų. Akimirka ir jis sutrūkčiojo. Nurimo. Bet varnų puota- ne. Niekas gyvas iš čia neišvys saulės. Kaip neišvydo Fredas Greywindas. Kaip planas nuversti esamąjį brolijos lyderį žlugo kartu su sąmokslo šalininkais.
Plunksnos virto rankomis, snapai burnomis, nebyliai tarančiomis kerų pavadinimus. Chaosas įgavo naują pagreitį. Mirtininkų fiasko žlugo, o Slapstūnų pasala įsirovė į priekį. Nuo pat pirmųjų Tomo žodžių Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, nuo pat pirmojo Mirtininko atsiradimo, jie žinojo, jie nutuokė, kad šie vaikai nešoks pagal jų dūdelę, užteko pamatyti jų akis. Teliko tik vaidinti neišmanėlę broliją, kuriai smagu grobti vaikus. Apsimesti gal kiek silpnesniais, užliūliuoti... Teliko juos prisivilioti arčiau ir nusukti sprandą. Tą ir dabar darė nutraukdami šį prakeiktą spektaklį. Ko jau ko, bet nelaikys tokio žvėries šalia savęs. Ko jau ko, bet nesiderės su išieptais nasrais. Donaldo Roko Ridlio pagrobimas ir pirmosios Mirtininkų treniruotės nutraukimas parodė tos gaujos vidų. Jiems Laisvė yra vadas. Jiems Niekas yra vadas. Kiekvienas už save, net jei ir draugėn suėję, vardant kažkokių kilnesnių tikslų.
Dar vieno konkurento brolijai nereikia.
Itin agresyvus vilkas, kurio nesugebėjo prisijaukinti, paliekamas ramybėje ar ne?
Šiuo atveju, nužudomas.
Trečdalis ferumų transformavosi į sunkiai įžiūriamus siluetus, užgožiamus sparnų košės. Per kakofoniją negalėjai išgirsti net savo minčių, o tuo labiau žingsnių, kvėpavimo ar smūgių garsų. Randuotos ar padengtos slibino odos pirštinėmis rankos griebė už plaukų, rankų, grubiai trūktelėdavo į savo pusę Mirtininkus, po smakru pakišdavo lazdelę ir neištarę nė žodžio, nesuabejoję, neįžvelgiamais veidais paslėptais po gobtuvais, išnykdavo su nešuliais. Besipriešinančius užlauždavo iškart, atimdavo lazdeles, jas sulaužydavo, numesdavo šalin... Isterikinius atjungdavo nuo sąmonės pavadėlio. Žingsnis po žingsnio, tyliai, bet užtikrintai, aršiai, nesibodėdami sužeisti mirtinai, gaudė Derybų fronto vaikučius.
Lai visos kaukės dingsta.
Lai visi išsilaksto po vieną. (Sena patirtis sakė - lengviau išžudyti po vieną atskirai, negu visus iškart krūvoje su baime, kad gali sulaukti kirčio nugaron.)
Lai visi suvokia, kad ferumos, kurias nužudė Solveiga von Sjuard Akromantulų lizde ir visos likusios, kurias kas kur matė, buvo ne varnos, o žmonės.
Visi nukankinti galiausiai sutiks Mirtį kaip išlaisvintoją.
---
Caroline Wilding atsidūrė aklavietėje visiškai nuginkluota. Šalia jos, tamsoje bolavo pakartas kūnas. Tai buvo Caroline senelis.
Ar bent nutuoki, kiek esi susijusi su Slapstūnais?- šiurpą keliantis balsas įsiskverbė į juodaplaukės galvą. Tačiau niekur aplinkui nesimatė legilimanto.
Ar žinai, kad kai kurie tavo giminaičiai priklausė, priklauso ir priklausys brolijai?...- iki kaulo pažįstamas balsas galiausiai sudirgintų prisiminimų pagalba pasakė kas jis yra: Wildingas, Caroline dėdė ir krikštatėvis.
Merginai už nugaros išryškėjo mėlynapsiausčiai siluetai. Vienas iš jų žengė žingsnį, gerokai išskirdamas save iš kitų.
Aš jį nudėjau, nužudysiu ir tave.
Žalias žaibas perskriejo erdvę.
---
Igoris Gabrielis Lorijanas atsirado šalia savo pakartų tėvų lavonų. Nors jų žūties data nebuvo šių metų, tačiau jie išsilaikė gerai. Lyg dabar šnekėję, juokęsi, o kitą akimirką nužudyti. Šilti.
Serevo vilkšunė sėdėjo po pakartųjų kojomis, bet jos šeimininko niekur nesimatė.
Tai ką, dar vienas Lorijanas atguls į mano kolekciją? Gaila, Ragvaldsono nėra, negalės pasigirti surinkęs visą šeimą,- prabilo legilimantijos būdu buvęs Medžiotojas, medžiojęs Lorijanų klaną.
Galiausiai, suskambėjo paspirtas akmenukas ir šalia gyvūno atsirado keli Slapstūnai.
Kova užvirė.
---
Beatričė Džordžiana Riddle liko viena Derybų fronte, tarp nuolaužų ir lavonų. Su pakartu jos motinos lavonu prieš akis. Be sūnaus, be pavykusio plano rezultatų. Slapstūnų nė kvapo.
- Beatriče...- tolimas aidas atsimušė metro sienomis kviesdamas vardo savininkę eiti paskui šauksmą. Viltingas, skausmingas, ramus.
---
Ravenas von Sjuardas, Melijandra Julija Lorijan, Donaldas Rokas Ridlis su Gwyneira Silkham- Blackmore buvo atskirti ir nutrenkti į atskiras vietoves kaip ir derybų trijulė, tik be laukiančių Slapstūnų, įspaudusių žymę jų gyvenime.
---
Vienaip ar kitaip, metro patapo kabančių lavonų kapinėmis. Lavonų, kuriuos pažinojo Mirtininkai: Anabetės Liz, Fredo Greywindo, Natalie von Sjuard, Ambrozijaus Grigo, Eriko ir Reičelės Wildingų, Arinos bei Adamsų Lorijanų, Caroline senelio... ir tai tik pusė.
Vieni sudraskyti, kiti lyg ką tik vaikščioję...

[KRYŽKELĖS FRONTAS]

Kilus sprogimui Derybų fronte, Klodas neišlaikė nervų ir puolė. Ferumų uždanga paliko sudarydama tą pačią mėsmalę kaip ir prieštai buvusiame fronte, dabar skaudžiai sunaikintame, pašalintame. Derybos, kurios net ir nenorėjo egzistuoti, žlugo.
Bendžjaminas iškart atsirado, už jo- dar daugiau brolijiečių. Sugriežė dantimis, griebė už pakarpos naivų bernioką, tėškė į sieną praskeldamas galvą. Kvailą kardą paspyrė bato galu tolyn nuo vaikio. Vos išsitraukė lazdelę, kaip tik tuo metu ferumos nutyko.
- Mirtininkai susitinka su mirtimi kaip lygus su lygiu, a? - prisikišęs prie veido švilpioką sušnypštė, - gal patikrinkim?
Lazdelės galiukas bakstelėjo šviesaplaukiui į pilvą. O lūpos nebyliai ištarė "Avada Kedavra".
Tai buvo ženklas supakuoti ir šią kompaniją.
---
Vladeinas su dalimi bendražygių išskerdė užsislėpusių mifritų klaną. Žemė nusidažė krauju, o neišaušęs rytas gavo tragedijos vardą. Deja, bet pats neišvydo saulės šviesos kaip vienas iš paskutiniųjų Fredo Greywindo revoliucijos šalininkų. Lilas Jerekonovas šį atskyręs nuo išgyvenusiųjų negyvai nukankino išgaudamas kitų sukilimo dalyvių vardus.
---
Džeimsas Greywindas abejingomis akimis žvelgė į pakartą tėvo lavoną. Tai tiesa?- tąsyk paklausė Serevo. Žodinio atsakymo negavo, tik galvos linktelėjimą - taip, tavo tėvas kūrė sukilimą. "Bet jei nusisuksi nuo brolijos kaip Fredas su Ambrozijumi, kaip Lorijanai, pats tave savo rankomis užmušiu, vaike. Nešok su Mirtimi taip anksti."
Vaikinas nusuko nuo išniekinto lavono mėlynas akis. Jokio liūdesio, jokio džiaugsmo, tik įtampa. Atsukęs nugarą lėtais žingsniais patraukė tolyn į tamsą. Nebe sergantis, bet vis tiek viena koja grabe.
Praėjo Klodo de Lomeni-Šamboro pakabintą išsikvėpusį kūną. Prakeiktas Bendžjaminas, velnio neštas ir pamestas sadistas, nepasibodėjo ir pribraižioti kruvinų gėlyčių. Batai kaip mat permirko vykusių Kryžkelės fronto skerdynių raudoniu. Bet dalyviai čia nesivaideno. Slapstūnai ko gero išmėtė po metro kampelius. Slogi nuotaika grojo septyniolikmečio nervais. Per daug visko tokiam apspangusiam rytui. Faktas tas, kad net nemiegojo nomaliai. O dar mifritų skerdynės ir čia... žvelgė tikrai kaip su išjungtais jausmais. Sukandęs dantis pasiskubino dingti iš kryžkelės pasukdamas į buvusį derybų frontą. Kiek tų būtybių gula ant jo sąžinės? Na, jei tik ją turi. Ačiū Merlinui, nematė Andželikos, tai šienavo be graužaties ir kitų banalybių.
Tikrai kelios dešimtys.
Dar keliasdešimt tylių žingsnių, patikrinimas ar lazdelė guli saugiai, įkvėpimas ir iškvėpimas žmogiško kvapo ir išniro metro šviesai įsijungus.
- Seniai nesimatėm,- paprastu ramiu balsu ištarė žvelgdamas į Beatričės akis. Būtent jo balsas kvietė ją eiti paskui. Sunėrė rankas. Dauguma žaizdų veide jau apgijusios, laikysen atsistačiusi, jau nebe tas vaikščiojantis lavonas, nors skausmas buvo justi. Tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas vaikino, su tamsiai mėlynu apsiaustu.