0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Griaustinis pertraukė metro stotyje aidinčius žingsnius. Džeimsas žvilgtelėjo per petį į pliaupiančiame lietuje pasislėpusią gatvę ir kitus pastatus. Melsvos akys neišdavė jausmų ir minčių besisukančių septyniolikmečio galvoje. O gal ir išduotų, jei žinotų ką yra padaręs. Tačiau, vaikinas buvo ramus, net ir žinodamas, kad jo laukia Igoris, įbrolis vilkolakis, su tūkstančiu klausimų, kurie gali atnešti ir šiokios tokios žalos.
-Kaip visada,- po nosim sumurmėjo, bet adresuotą kam: lietui ar švilpiui, negalėjo pasakyti. Turbūt abiems. Juodaplaukis nusisuko nuo įėjimo angos ir lėtai dėdamas kojas ėmė lipti laiptais žemyn, į apleistosios stoties gilumą.
- Gerai, turiu klausimą: ko tu čia mane pasikvietei?- tolimoje boluojantis vilkolakio siluetas privertė išspausti klausimą. Nerimas, būnant šalia jo, dar labiau sustiprėjo. Šlapias batas dunkstelėjo ant pakankamai sauso metro grindinio, pranešdamas, kad jo savininkas įveikė laiptų atkarpą. Bet toliau nepasijudino. Staigus riešo pasukimas, lazdelės ištraukimas ir patalpoje įsižiebė balsva šviesa, prilipusi prie juodalksnio lazdelės. Ši, sugebėjo apšviesti kiek išbalusį veidą, numargintą seno, dešinę akį vagojančio rando. Pats Grifų Gūžtos koledžo atstovas atsidavė ne savo įprastiniu kvapu, o nelygus, trūkčiojantis kvėpavimas išdavė, kad kažkas ne taip. Vaikinas žengęs kelis žingsnius į šalį, patraukė šešėlin ir nugarą atrėmęs sienon, atsisėdo.
- Sakyk ko nori, Igi, netampyk gumos ir nervų,- galvą pakreipė šiek tiek į bendraamžio pusę,- patikėk, niekam tai nepatinka.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Žingsniai, balsas, kvėpavimas...
Igoris atsisuko į atėjusį Džeimsą. Mėlynai pilkos akys įsmigo į sudarkytą įbrolio veidą, akimirką klausydamasis djeveleno kvėpavimo. Garbanius ilgą laiką nesimatė iš pirmo žvilgsnio pasimeitusiu Džeimsu, o ypač šeštame kurse. Pala, gal iš viso nesusitiko?
-Pasikalbėt, kvaily, o ne arbatėlės pagurkšnoti. Štai ko aš tave pakviečiau,- atkirto Igoris, žiūrėdamas, kaip kitas septintakursis atsisėda. Balsas išdavė, kad vilkolakis per atostogas matė labiau šalto, nei šilto.
Vos kelių sekundžių įsivyrusią tylą tarp abiejų vaikinų, pertraukė kurtinantis griaustinio griausmas.
Kelias akimirkas palūkuriavęs, Igoris vėl prakalbo:
-Ką žinai apie mano tėvus, Džei?- nieko nevyniodamas į vatą išpyškino, bandydamas patausoti tamsiaplaukio nervų,- Jie buvo susiję su Slapstūnais? Nužudyti jų, ar mirė kokioje avarijoje?- klausinėjo antgamtikas, tuo tarpu lėtai artėdamas prie balsvos šviesos savininko.
Švilpis burtų lazdelės šviesoje sugniaužė kumštį.
-Man sakė, kad viską apie savo tėvus turiu iš tavęs sužinoti, o ne iš jų,- neminėdamas nei vardų, nei pavardžių, kalbėjo toliau. Švilpio baritonas šiek tiek virptelėjo dėl augančios įtampos ir susierzinimo septyniolikmečio krūtinėje, tačiau tai užgožė lietaus ir griaustinio tarpusavio simfonija.
Igis stengėsi neišpyškinti kuo mažiau viužuomenų apie Lorijanus, kad juos susirado, kad jis- su jais, nes tai sukeltų nepatogumų giminės "likučiui". Antraip Slapstūnai gali pradėti domėtis gimine, jei jau nesusigrizbo.
-Nemeluok man,- pridūrė Igis, stipriau sugniauždamas savo ąžuolinę burtų lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi,- nemeluok, supranti? Netampyk maniškių nervų.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
- Aišku,- tyliai nutęsė nusukdamas veidą,- taip ir maniau,- dar tyliau pridūrė užmerkdamas akis. Sunkiai įkvėpė oro. Įbrolio balse girdėjosi šaltumas, nebūdingas vaikinui, atrodė kažkiek pasikeitęs, bet švilpiškumas liko toje pačioje pavardėje ir panagėse. Niekas nepakeis Igorio Gabrielio Lorijano,- suvokė vangiai atmerkęs akis. Išvydo prisiartinusį šešėlį, visiškai įsitempusį iš nerimo ir įtampos. Lažinosi, kad ir pats atrodė ne ką mažiau įsitempęs ir kiek susigūžęs it stoviniuojantis septyniolikmetis bet kurią akimirką ketintų pulti fiziškai.
- Paslaptims metas išaiškėti, ką?- pakėlė nunarintą galvą vilkolakio pusėn,- matau smalsuoliu patapai, bet esmė, kad čia jokių paslapčių nėra. Be reikalo kvaršini sau galvą, Igi.
Širdis tankiau suspurdėjo krūtinėje, bet tik vieną akimirką- po jos vėl grįžo į ankstesnį, įprastą, nieko neišduodantį ritmą. Nurijo susidariusį gumulą.

- Žinau ką ir tu žinai. Girdėjai tą patį ką girdėjau ir aš: tave paliko. Tavo tėvai tiesiog išėjo, nes neapkentė tavęs kaip vilkolakio... Štai ir viskas. Tokia istorija. Ir čia tikrai nereikia gniaužti kumščių ir griežti dantimis dėl to apgailėtinų tėvų poelgio. Aš jų nepaskatinau taip daryti, o tuo labiau Fred... mano tėvas, tavo patėvis ar kiti Greywindai,- nesusilaikė kreivai šyptelėjęs apnuogindamas baltus dantis. Net ir šviesos ruožely, sunkiai galėjo įžvelgti Lorijano fizionomiją (pastarasis dar buvo per toli), bet intuicija sakė, kad šiam nepatiks jo mimika, - džiaukis, kad gyveni su mumis, o ne kažkur vienišas vaiknamyje, brolau.
Spiginantį apsiblaususių mėlynų akių žvilgsnį nuleido žemėn. Tarsi galvodamas ką čia dar pasakyti, tingiai, pasiremdamas rankomis atsistojo. Su kiekvienu judesiu, kelių sąnariai gailiai sutraškėdavo. Juto, jei dar pasėdės, tai ir neatsistos. O ir šaltas grindinys nesuteikė jokio komforto garantijų toliau pratęsti tokią veiklą. Nusivalęs delnais nematomas dulkes, linktelėjo kitakoledžiui.
- Jei tu nieko prieš, aš jau eisiu, - nusisukdamas nuo aukštojo pašnekovo metė per petį, - kaip ir viską jau išaiškinom, - veide pasirodė įžūli, prie pavojingos atmosferos tinkanti šypsena, - susitiksim Hogvartse... arba mūšio lauke,- paskutinius žodžius užgožė pastiprėjęs lietaus šniokštimas. Lyg su užsakymu sudundėjo griaustinis, o šviesos kamuolėlis išprašytas lazdelės kerų neskubiai pajudėjo išėjimo link.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Igoris vos susilaikė kumščiu nevožę grifui į veidą. Giliai įkvėpė, iškvėpė, susitvardė laikinai,  nieko nesakė Džeimsui, kolei šis nepatraukė link išėjimo. Vilkolakio ausiai Slapstūnų "šedevro" širdis vis dar plakė kuo ramiausiai, nei pirmai.
-MELAS!- suriko švilpis, jau nebe išlaikydamas įsiūčio savyje. Greitai atsisukęs, jaunuolis nukreipė ąžuolinę burtų lazdelę į įbrolį. Antgamtiko kūnas visas virpėjo nuo įtampos ir pykčio.
-Jie manęs nepaliko, dėl to, kad esu vilkolakis! Jie irgi buvo tokie patys!- šauksmas užgožė lietaus pliaupimą su griaustiniu.
Garbanius tankiai kvėpuodamas žengė žingsnį link juodaplaukio. Atrodė kaip muškietininkas su špaga iš žiobaro Aleksandro Diumos kngos "Trys muškietininkai", o gal kaip Aaron Burr, nutaikęs į Aleksandrą Hamiltoną Wogdon pistoletą, iš Lin-Manuel Mirando miuziklo "Hamiltonas" ?
Žingsnis antras, trečias, ir Igio mintyse nuskambėjo Incarcerous, kerai, kurie taikinį suriša virvėmis.
Kai Demonų Metro apšvietė žaibo šviesa, virvės išlindo iš Lorijano lazdelės ir stipriai apsivijo Grifų Gūžtos koledžo nario kojas, juosmenį su rankomis.
-Dabar viską išpasakok,- rūščiai iškošė pro dantis septyniolikmetis, kurio akys įtariai varstė djeveleną,- Dabar pat!

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Įniršęs įbrolio šūksnis privertė sustoti, atsisukti ir klausiamai pakelti antakius it nusistebėdamas, dėl ko čia reikia rėkauti. Tačiau, kad ir kokia išorės vaidyba būtų, širdis pamažu ėmė daužytis aršiau, išduodama baimę ir aplink kaklą besiberžiančią melo kilpą.
Turbūt skaudėjo,- pats išplėtė akis šokiruotas savo sadistiškos minties. Ką gi, prie savo charakterio aprašymo bus galima įtraukti ir tai.
-T...- žodžius iš lūpų išplėšė ūmiai susiformavusi virvė -nebebuvo idealios reakcijos- ši ir apsivijo aplink kūną, išversdama iš batų, priversdama plotis ant šaligatvio ir dantis pabarškinti. Sucypė skausmui pervėrus sužeistą koją, su skausmu atkliuksėjo ir augantis pyktis, nepamainomas Džeimso draugužis. Kaip Caroline depresija, kaip Beatričei kančios, kaip Tomo pasipūtimas. Tvardydamasis įkvėpė it dėliodamas savitvardą aplink save kaip mūrą, nepralaužiamąją sieną. Bet Igorio balsas, judesiai, bei kvėpavimas šioje lindynėje, visa jo egzistencija, tąjį mūrą griovė, klibino iš pamatų.
Tas suskis tikrai užknisa.
Sugriežęs dantimis atsivertė ant nugaros, nagais, batais ir keiksmais bandydamas nudraskyti kerų išauktus pančius. Dar pakudakuosi ten, pats tave pasmaugsiu šia virve,- suniurzgė sau, neįtikėdamai dar ramus, nors juto, kad tuoj iškabins akis vos dar anas pražios savo prakeiktus žabtus. Toks siutas buvo suėmęs. Adrenalinas plūstelėjo į venas tarsi pranašas agresyvesnių judesių. Viena, dvi... trys ir virvagaliai nuspirti nukrito toliau nuo grifo. Septyniolikmetis pašoko, paskui judesį atskrido garsus, tikras juokas. Nuoširdus, bet savaip pašaipus. Nesusilaikė matydamas kaip anksčiau vadintas "brolis" plėšosi reikalaudamas tiesos, koks jis naivus ir kvailas, rodos, įkūnijantis visas tiesas ir visas dorybes, švilpiškas... Kaip jis kovoja už kažką geresnio tik legaliais veiksmais, būdais. Toks savotišas gėrio užtaisas kėlė krizulį vaikino, įpratusio draskytis visais būdas, kad išgyventų, pusę. O ir kitų susinervinimas šitokiais momentais irgi tokį kėlė. Tačiau, juokas pasibaigė, užlūžo supratus, kad, va, su tokiu gėriu galima ir daugiau pasiekti. Gerklę užspaudė gumulas, o viduj liko tik pastipusios musės, bet ir tai, tik jų šešėliai. Igoris turėjo seserį, padorią likusią giminę, namus Hogvartse ir galbūt, galbūt mylimąją... Pyktis apdemdė protą, kumščiai automatiškai susipaudė daug tvirčiau. Ne, ne pyktis. Pavydas. Aš juk nieko neturiu,- kažkur prieš akis šmėstelėjo ir viduj kažkas trūko.
- O Merlinai, Igi, užsičiaupk!- sušukęs nusivaipė. Abiturientą vimdė priešais jį lazdelę iškėlęs vilkolakis. Ir velniškai skaudėjo. Tik dabar suprato, koks jis esąs absurdiškai tuščias. Na ir kas, velniop tai. Bent neturiu ką prarasti. O tas šūdžius turi,- galiu meluoti, galiu nemeluoti, bet nieko tu negausi dykai, brolyti,- kreipinį pašaipiai pabrėžė,- tai užsikišk tu pagaliau, prakeiktas šunyti! - iškėlė ir savąją juodalksnio, bet taip ir nedrįsdamas paleisti kerus, nors viduje putojo. Priešais jį stovėjo tikras žmogus, ne sapnas, ne projekcija ir ne dar kažkas. Ir tai ne treniruotė. Dar niekada nebuvo pakėlęs rankos prieš... tą, kurį nemenkai pažinojo, ketindamas pabaigti jam galą. Tau čia ne Bendžjaminas ir ne Grigas su savo perkreiptais snukeliais, kurie tik prašosi išmalami.
- Nagi, apsiverk, švilpiuk,- baritonas patapo dar žemesniu ir dar grėsmingesniu po nemenkos tylos pauzės,- apsiverk, kad mano tariamas krikštatėvis,- viskas, suvokė, jau pradėjo, pats nekontroliuodamas savo liežuvio. Bet sudužusio kiaušinio jau nesulipdys, tad nenoromis tęsė toliau, bandydamas dar labiau įskaudinti Gabrielių,- užlenkė tavo tėvelius.
Širdis kalatojosi kaip pašėlus, rankos tapo slidžios nuo prakaito, o kojos linko tiesiogine to žodžio prasme. Paskutinė ištarta žodžio raidė, drąsus riešo pasukimas su toliau jį pratęsančiu murmesiu, išslydusiu iš dantų- kerų žaibas paliko lazdelę. O tik vėliau ataidėję murmesiai, sudarė vieną žodį. Sectumsempra. Juk reikia ginti tolimesnę informaciją.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Pyktis apėmė visą kūną, blaivų protą, įtempė kiekvieną raumenį. Rudaplaukio širdis ir pritariamasis choras solistui, pašėliškusiai daužėsi krūtinėje. Stipriai sugniaužta burtų lazdelė vos virptelėjo, rodės tuo pasirodys kerų gija. Igis giliai įkvėpė, bandydamas iki paskutiniųjų susitvardyti,  kad nepultų ant Džeimso, kad jo nesuplėšytų į djeveleniškus gabalus.
Visa tai išaukė įbrolio pašaipūs žodžiai, kurie žlugdyte žlugdė Igorį viduje. Tai nebuvo "O Merlinai, Igi, užsičiaupk!" ar "tai užsikišk tu pagaliau, prakeiktas šunyti!". Ne, tai dar buvo visai nieko.
-Pats užsičiaupk!,- suriko garbanius, neištvėręs,- Nutilk!- spėjo riktelti, kol audros griausmas neužgožė visų aplinkinių garsų.
Nesutramdomas įsiūtis įsirovė į Igorį, adrealinas sukilo. Jei Džei nebūtų taip tolokai, Igoris būtų jam vožęs iš visų jėgų. Taip, į jo taip negražų veidelį.
Lorijanas sugniaužė kumštį. Jis neapkentė kai asmenys, kaip "brolis", paniekina jo koledžą, o tai ir buvo galima įžvelgti priešais stovinčio tamsiaplaukio žodžiuose.
Žiūrėk, kad ateityje, koks nors švilpis neišgelbėtų tavo sušiktos gyvasties ar tavęs nudėtų,
-sugriežė dantimis pats sau.
Tačiau tolemesni žodžiai, išgirsti iš jau nepakenčiamo grifo, išmušė iš vėžių abiturentą. Igoris buvo jau bešokęs ant antgamtiko, bet greitai sustojo, susvyravo, vos neišsitiesė ant Demonų metro grindinio. Apstulbintas švilpis dėbtelėjo į įbrolį. Mėlynai pilkose akyse žybtelėjo sumišimas ir nuostaba, kuri persimainė į panišką baimę. Šalti baimės pirštai palietė vilkolakio krūtinę, kvėpavimas sutankėjo, suskaustyta širdis rodės tuoj nustos plakti. Kojos tapo švininės. Burtų lazdelė, virpančioje rankoje, nusileido.
Ir po kelių akimirkų keliai atsitrenkė į šaltas apleisto metro grindis
Igoris buvo apstulbęs. Pritrenktas. Smegenys vangiai suprato sužinotą informaciją. Bet tai te truko trumpai.
Serevas.
Serevas.
Serevas.

Švilpio lūpos virptelėjo, bet nei vienas garsas, raidė, skiemuo, žodis nebuvo išgirstas.
Ne...
Ne...
N-nee..

Igio pečiai virptelėjo, galva nusileido. Inkstytuviai įkvėpė oro, bamdydamas numalšinti paniką ir isteriją.
Ne!
Bet veltui. Neviltis, sielvartas užgožė blaivų protą ir Igoris savyje suriko.
NNEE!!
Rankomis sugniaužė galvą, sulinko.
Igis drebėjo.
Kodėl? Kodėl? Kodėl? Už ką? Kodėl? Dėl ko? Kodėl taip atsitiko?
Serevas.
Krikštatėvis.
Džeimsas.

Staiga atsimerkė. Neviltis, sielvartas susimaišė ir tapo nesutramdomu pykčiu. Kerštas, neapykanta užvirė vilkolakio kraujyje.
-TU!- sustaugė it sužeistas žvėris, pašokdamas ant kojų. Kerštas, užkeiktas pyktis jam suteikė naujų, nesutramdomų jėgų,- DŽEIMSAI GREYWINDAI!- suriaumojo Lorijanas ir puolė.
Greitai atmušęs pasiūstus kerus su Protego pasiuntė mielojo brolelio pusėn Reducto. Šoko kairėn, vėl paleido Langlock ir Petrificus Totalus kerus.
Ir staiga, prišoko prie Džeimso. Žiauriai trenkė į sieną, čiupo už gerklės, įrėmė burtų lazdelę į djeleveno krūtinę.
-Sakyk viską,- piktai suurzgė,- Sakyk, viską apie Serevą ir mano tėvus!- suriko įsiutęs Igoris ir pradėjo smaugti grifą,- Rėžk greičiau!

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Reakcija į pasakytą tiesos dalį buvo nepamirštama. Ir iš ties, nesitikėjo, kad vilkolakis sukniubs, beveik palūždamas. Na taip, tėvų žudiką jis vis tiek buvo matęs kelis kartus, galbūt buvo artimas. Ką gali žinoti. Džeimsas juk nemokėjo legilimatijos, o tuo labiau oklumatijos. Nežinojo ir kas darėsi vilkato galvoje. Tačiau, pasimetęs veidas atpirko viską. Apatinė lūpa suvirpėjo it norėdama kažką pasakyti, bet to nepadarė. Garbaniui pašokus, juodaplaukis metėsi keliais metrais atgal, raumenys įsitempė, o akys išsiplėtė išgąsdintos tokio staigaus judesio, pilno agresijos. Į šūksnį nieko neatsakė, tik dar labiau kilstelėjo drakono šerdies lazdelę. Perliejo šaltis, vėliau ir karštis. Igorio mestas Reducto praskriejo klišai, nuskeldamas Demonų metro sienos kampą, Greywindui už nugaros. Vaikinas krūptelėjo nuo sieną triuškinančio garso- atrodė, kad kažkas jam laužė kaulus. Skeveldros privertė atšokti tiesiai į priekį, priešininkui į nagus. Vienas aštrus gabalas kliudė petį, septintakursio vos neišversdamas iš pusiausvyros ir priversdamas suinkšti. Palenkė galvą žemyn, dar kelioms atplaišoms praskriejus pro ausis ir kūną. Vis dar tylėjo.
Brolis šūkaliavo. Pyko. Ir laidė kerus. Su kiekvienu lazdelės pasukimu, kilstelėjimu, leidžiant atsakomąjį Conjunctivitis grifas jautė kylantį šleikštulį gerkle, tiesiai iš skrandžio, o sumuštas petis maudė. Judėjo nerangiai ir šlūbčiojo, bet antruosius Igorio pykčio protrūkio kerus atmušė Skydiniais burtažodžiais. Kreiva šypsena ir pašaipus žvilgsnis šviesos greičiu išrūko laukan, vaikinai surėmus lazdeles. Dabar, sučiauptos lūpos dulkėjo veide, o primerktos žydros akys, bandė nuspėti tolimesnius įbrolio ketinimus.
Keturiolikos būdamas, pirmąsyk susitiko su Igoriu po išvykimo iš JAV, kuomet paliko namus, motiną ir Ilvermonį. Tada, Karališkojoje Grinvičo observatorijoje, Londone, manė, kad galbūt pavyks toliau pratęsti broliškus santykius. Deja, bet po kelių susitikimų, kylančios problemos, atskiri pasauliai ir atsiradę skirtingi draugai, atskyrė bendraamžius, suplėšė tarpusavio ryšį. Net vėl buvimas skirtinguose koledžuose atrodė kaip nepralaužiamas barjeras berniukams, kurie viens kitą pažinojo nuo penkerių metų. Viskas žlugo. Ir išsirutuliavo iki štai ko- vieno kito snukių malimo. O jei tik būtų labiau bendravę, ši tiesa galbūt nebūtų sukėlusi tiek jausmų...
Džeimsas labiau kilstelėjo galvą ir pasitraukė dešinėn, išvengdamas burtažodžio, besikėsinančio suparalyžiuoti mokinį. Išvengė vilko, bet užlipo ant meškos. Švilpis trenkė į sieną,  visas oras ištrūko laukan, akyse sumirguliavo susidūrus dar ir pakaušiui. Tvirti pirštai apsivijo aplik gerklę imdami savaip dusinti. Jau dabar trūko kuo kvėpuoti mėlynakio kvėpavimo takams. Kojos linko. Pajuto kaip medžio gabalėlis įsirėmė į krūtinę. Būtent šiuo metu, bejausmiame veide atsirado bjaurus vypsnis. Net tada, kai nieko neatsakė, o įbrolis pradėjo smaugti. Vos sugebėjo įkvėpti, žioptelėti.
- Gerai, gerai, pasaky...siu, tik baik,- suinkštė, bandydamas nuvalyti tą šypseną, bandydamas apsimesti, kad turi kitų planų, o gal suprato, kad po paraliais, jam velniškai striuka,- tavo tėvus nužudė Sarevas vien dėl to, kad jie nesutiko atiduoti Slapstūnams tavęs kaip mokino. Įvyko susirėmimas ir tavo tėveliams buvo atimtos gyvybės. Netyčia. Ak, taip. Jie buvo tos sušikos brolijos dalis,- sukrizeno,- Tau buvo ketveri ir... niekada neatsirask per arti priešininko, broliuk,- pakreipdamas kalbą suvapėjo, parodydamas kruvinus dantis. Rizikavo. Žiauriai. Bet vis tiek neišsižadėjo plano. Spovė seilių ir kraujo mišinį Lorijanui veidan, stūmė rankomis atgal nuo savęs ir su lazdele rankose paleido bežodį Diffindo. Bent jau vienas geras dalykas, kurį išmoko iš tos benkartės Tomo dukros Delfinės.
-Petrificus Totalus,- garsiai tepasakė užsikosėdamas krauju. Nugara atsirėmė į sieną, prie kurios ką tik smaugė Igis. Nusivalė lūpas,- eik velniop, Igi. Velniop ir kaip tavo tėvai,- prikimusiai sudžergždė. Pavydas vis dar tebegraužė širdį. Ir dėl to, kad pasakė tą dalį apie Lorijanų mirtį. Kaip jis išgyvens toliau? Slapstūnai tai supras, greitai. O tariamas jo krikštatėvis nuraus galvą, juk kiek tas kliedėjo, kad nori pats pasakyti. Tai kam tiek metų tylėjai, a?- šaltokomis rankomis trindamas kaklą piktinosi mintyse, gaudydamas kvapą ir spausdamas lazdelę.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Skeverdoms išlėkus
Džeimsą trenkus
Igoris nusprendė nebegailėt niekados "brolio". Net kai ir tasai djevelenas inkštė, kad švilpis jį paleistų, Igis nesiklausė, tik dar labiau sugniaužė grifiūkštį, suleisdamas žmogiškus nagus į drabužius.
Kol įsiutęs septyniolimetis smogė Džei galvą į sieną. Urzgesys tyliai sugaudė prie kito amtgamtiko ausų.
-Kas dar?- sugriežė vilkolakis, kai išgirdo iš priešo lūpų informaciją,- ką dar aš turiu žinot!?- Igis visas įsitempė, pečiai, rankos drebėjo it drugio krečiamos. Jis negalėjo patikėt, kad jo tėvai priklausė Slapstūnams? Jo ir Melijandros tėvai- Slapstūnai?
Akimirką sutriko ir tai kainavo kraujo ir seilių makalynę veidan. Švilpis, vos spėjęs išvengti rudeniškos Greywindo dovanėlės, šoko kairėn. Tačiau nespėjo.
Skausmas pervėrė kairį šoną, drabužiai nusidažė raudoniu. Iš nuostabos išsiplėtumis akimis Lorijanas sulinko, begarso suriko. Jaunuolis inkstytuviai griebėsi už šono, bet ir savo ruožtu suniurnėjo Protego.
Vaikinas sustingo. Jis juto, kaip per dešinę plaštaką sunkiasi kraujas, kaip žaizda nepaliaujamai dilgčioja. Paklaikusiomis akimis Igis išsitiesė. Tamsoje matė savo kruvinas rankas. Silpnumas apėmė jaunuolį.  Enervo
Septintakursis giliai įkvėpęs mintyse sušvokštė: Everte Statum, o paskui ir Pulso mors morde.
Ir po akimirkos Igoris užsimaskavo tamsoje.
-Prirodio yxtramentus,- lyg  už Džeimso nugaros nuaidėjo Igio balsas.
Smūgis į pakaušį. Smūgis iš kojos į pakinklius. Rankos čiupo tamsiaplaukį už kaklo.  Su Fenikso plunska burtų lazdelę prisiglaudė prie Greywindo smilkinio.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
Igoris jį pažinojo kaip tris savo pirštus, jei ne mažiau. Puikiai žinojo, koks yra be moralės, su kokiu pavažiavusiu stogu ir išsigimusiu troškimu gyventi, visus kitus pasiunčiant myriop, vardant savo norų. Žinojo, jei kas pajudins šitą ledo sieną, pamatys tikrų tikraisausią ugnį, jausmų dėka. O gal ne?
- Greywindai tave įvaikino dėl priežasties, kad Slapstūnai pasiimtų kaip jų įsūnį ir nelįstų prie manęs. Vis tiek tas pats sūnus ir pavardė! Bandė apgauti, bet nepaėjo, nors ir nelindo, nes rado kitą,- nusispjovė,- galėjo ir paimti, man kaip tik būtų buvę geriau! Ar dabar patenkintas, ką? Viską žinai, tai dink man iš akių, I..- burtažodis rėžėsi krūtinėn, parversdamas ant šaligatvio. Ausyse sužviegė varpai, akyse sumirguliavo, stuburas sucypė it skerdžiamas goblinas. Lazdelė sugebėjo iškristi iš rankų ir dingti tamsoje. Igoris atrba per daug kvailas, arba per daug pasitikintis savo jėgomis, bet kaip ir bebūtų, paleido mirtinus kerus abituriento pusėn. Veidas sustingo iš nuostabos, nesitikėjęs tokio poelgio, vertėsi šali, prakeikdamas visą pasaulį ir Igorį.
Kerai nekliudė, ačiū Dievui. Tiksliau, nesusiformavo. Kitą uždusinti buvo neįmanoma, paprastam, gerai, beveik eiliniui, švilpiui, dar besimokinančiam Hogvartse. Čia jau pažengusių vyresniųjų galimybės, gal greičiau net seniai jau nebe pasirodančių Mirties Valgytojų privilegija. Per daug įsijautė,- nusišaipė mintyse. Bet akimirksniu ir...
- TU KĄ, NORI MAN NUŽUDYTI, KAI AŠ TAU VISKĄ PASAKIAU?! OT KOKS ĮBROLIS!- sužviegė nesavu balsu. Puikiai suvokė, kad pats irgi ne ką auksinis, bet va šitas vilkolakis... trūksta žodžių. Paleisti kerus, kurie panaikina visus vidaus organus?! Kur čia švilpiškumas? Ai, draugiškas organų panaikinimas?... O, geras.
- Tu geriau žiūrėk mažiau pilnaties,- sušnypštė pašokdamas ant kojų, kanopų barbenimo karste lygio žaibui vėl nekliudžius mėlynakio. Bet nepastebėjęs priešininko liko stypsoti vietoje be burtiniško įnagio.
Kur Lorijanas?
Fizinės atakos į pakaušį sugebėjo išvengti, bet kitos ne. Eilinį sykį sukniubo. Rodos, tuoj kojos su visu kūnu pateiks pareiškimą dėl neįgalumo tolimesniams darbams.
- Aš tau viską pasakiau,- sužiobčiojo švilpiui sugriebus už gerklės ir įrėmus lazdelę į smilkinį. Rankos nusviro. Kūnas suglebo. Nebeturėjo jėgų ir noro toliau draskytis su bendraamžiu, tad pasidavė tikėdamasis, kad anas susiprotės jį paleisti. O jei ne, liko žodžiai.

*

Melijandra Julija Lorijan

Rudeninė audra šėlo Londone, ko ir nebuvo Ūdrų Žabanguose. Rodės, žemė ir dangus maišosi, rodės, kad niekad nebus pabaigos.
Na... kaip čia pasakius...
Vienam asmenui, tai buvo pabaiga. Tačiau to dar pati nesusiprotėjo.
Melijandra greitai lėkdama per balas skuodė Londono gatvėmis, keikdama save, kodėl gi nepasiliko tame parke, Ūdrų Žabanguose. O juk ten buvo puikus oras!
Antgamtikė prasmukusi pro vielinės tvoros plyšį, sustojo. Lietus nepaliaujamai krito iš dangaus, griaustinis ir toliau dundėjo viršum miesto ir skubančių praeivių galvų, vėjas vis šukavo apylinkes, vienišai ūžė skerstgatviuose, akligatviuose ir kituose biesuose. Penkiolikmetė, sustirusi į ožio ragą, dirstelėjo per dešinį petį. Vienišas žibintas apšvietė geltona šviesa jauną antgamtikės veidą, mačiusį daug negerų dalykų.
Dvivardė mergina įsiklausė. Lietaus lašai nenumaldomai barbeno į namų stogus. Kiekvienas kaptelėjimas, vis daugiau suteikdavo trapios vilties Melijandrai. Giliai įkvėpė.
 Žmonių nėra.
Lengviau atsikvėpė. Dabar te reikia sulaukti Emilijanos, tos švilpės sirenos, su kuria susipažino per pagalvių karą, Švilpynės koledžo bendrajame kambaryje.
Vilkolakė nežinojo kodėl su bendraamže atsidangino į sostinę. Negalėjo to paaiškinti. O gal tiesiog norėjo vienos pasibastyti po miestą?
Galiausiai Mela blausiai šyptelėjusi McWellei, kuri jau pasivijusi jaunąją Lorijan, patraukė tolyn. Tylėjo. Mėgavosi audros garsais. Nekreipė dėmesio į pasišiaušiusius plaukus. Tiesiog ėjo ir tiek, kolei, nuėjusi kelis metrus, prakalbo:
-Emilijana, kai būsi viena, pasiskaityt tą raštelį. Paršau tavęs, tai svarbu,- tarė, vypteldama. Melos akyse blykstelėjo lyg maldaujantis žiburėlis,- Teks pasukti galvą, bet susidorosi,- pasakė prisimindama užrašytą tekstą.
Ir nuo to laiko buvusi Drumštramgietė tylėjo. Bet, kažkas viršuje nesprendė kitaip, kai švilpės pasuko link  apleistos metro stoties.
Jautrias ausis pasiekė tylūs šūksniai, smūgiai, bildesys- visa ši simfonija sklido būtent iš ten kur ėjo Melijandra su Emilijana.
Staiga, rudaplaukė sustojo it įbesta į žemę. Sumišimas, baimė, nerimas apgaubė merginą, širdis pradėjo spračiau plakti.
Ar jai pasigirdo?
Pasigirdo smūgis į galvą. Įsiūčio peripildytas šūksnis.
-Emi?- rudaplaukės balsas virptelėjo. Penkiolikmetė iš siaubo išsiplėtusiomis akimis pažvelgė į kitą švilpę,- Tu girdi tai?
Vėl šūksnis.
Suakmenėjusi Melijandra atsisuko į Demonų metro pusę. Širdis nusirto į kulnus.
Nė nesvarstydama pasekmių Julija įpuolė į apleistą metro stotį, ir vos ne žiobtelėjo iš šoko.
Jos
Kruvinas
Brolis
Yra
Ten
Ir
Laiko
Džeimsą.
Tą patį, kurį matė susitikime Apsigynime nuo juodosios magijos kabinete.
Mergina trumpam susverdėjo iš nuostabos.
Kas per velnias čia vyksta!?
Greywindas putojo iš pykčio, Igis jį stipriai laikė, rodės, bet kurią akimirką nudės.
-Igori!- sukliko sesuo, puldama link susikibusių vaikinų,- SUSTOKIT!- suriko, ištraukdama burtų lazdelę.
-Relasio!- paleido kerus Džeimso pusėn.
Ir tą akimirką švilpė prilėkė tarp abiturientų, nukreipdama burtų lazdelę į grifą.
-Nejudėk!

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 182
  • ... the Sirens are singing your song
Vėjo gūsis sutaršė dviejų antgamtikių plaukus,  o sostinė pasitiko tikru aglišku lietumi ir ne taip būdinga audra. Kiek susiraukusi Emilijana stabtelėjo ir juodą paltą susisagstė iki kaklo - Ūdrų Žabanguose oras buvo nepalyginti geresnis. Toji audra tarsi pranašavo kažką, kažką negero, tačiau sirena, kaip ir pratusi,  stengėsi nekreipti dėmesio į kvailas nuojautas. Vėjo šuoras sutaršė baltus plaukus, lietus merkė kiaurai, tykiai barbendamas į šaligatvį, namų stogus, šiukšlių konteinerius,  medžių lapus ir viską,  kas tik pasitaikė kelyje. Tad nenuostabu,  kad tokiu oru, kai motulei gamtai isterijos užeina ir dangus primena vakarykštį cepeliną,  niekas laukan nosies nekiša. Tačiau Emi tai netgi tiko.  Lietus jai per daug netrukdė, juolab,  kad su juo siejosi... Hmmm.... Pasakykime,  įdomūs, prisiminimai,  dėl kurių penkiolikametė  jautėsi kažkuo kalta prieš priekyje žingsniuojančią bendrakoledžę vilkolakę. 
Šioji stabtelėjo prie vienišo žibinto palaukdama su palto sagomis užtrukusios Emilijanos. Vengdamos balų merginos nužingsniavo tuščia gatve. 
Melijandrai prabilus sirena nejučia įkišusi ranką kišenėn pirštais apčiuopė sulankstytą raštelį.
- Perskaitysiu.  Ir tikiuosi,  kad suprasiu tai, ką reikia ir taip,  kaip reikia, - tylomis ištarė,  nors per lietaus barbenimą ir audros kakofoniją niekas nebūtų išgirdęs išskyrus jautria klausa pasižyminčias nežmogiškas ausis.  Nebuvo Emi paslapčių,  kodų ir šifrų mėgėja, tačiau aplinkybės priverčia pamėgti viską.
Jautrios ausys...  Merginų žingsniai ritmingai artėjo link apleistos metro stoties,  kol staiga Mela sustojo ir įsiklausė. Jos pavyzdžiu stabtelėjo ir Emilijana. Smūgiai ir juos pakeičiantys riksmai. Šūksniai ir trenksmai. Nerimas,  baimė,  išgąstis lėtai smelkėsi sirenos minčių link. Juk tai Londonas...  Gal kokie chuliganai vaikiūkščiai susipešė... kažkodėl mergina nemokėjo meluoti pati sau.  Atsisuko į Melijandrą ir rudau pilkose akyse pamatė atsispindinčius lygiai tokius pat jausmus.
- Mela,  ir aš tai girdžiu. Bijau...- Emi taip ir nepabaigė sakinio. Vilkolakė stačia galva jau įpuolė į apleistą stotį. Sirena greitai nusekė jai iš paskos. Batų kulniukai ritmingai sukaukšėjo baltaplaukei skuodžiant laiptais, įsipindami į lašų barbenimą. Besidaužančia širdimi Emi pakėlė akis,  tuo pačiu kišenėje ieškodama lazdelės. Ir sustingo. Tiesiog apmirė,  pakirto kojas. Igoris. Džeimsas.  Kraujas.  Krauju permirkę Igio marškiniai,  sumuštas Džei veidas...  Viskas. Tokio įsiutusio švilpio Emilijana dar nebuvo mačiusi. Rodės, buvo pasiruošęs net nudėti įbrolį, o šis... Žalios akys keliskart sumirksėjo, tarsi netikėdamos tuo,  ką mato. 
 - PO VELNIŲ LIAUKITĖS!- merginos balsas net drebėjo. Atgavusi žadą ji įkandin Melijandros pasileido link vaikinų.
 - Kas jums abiems pasidarė?! - išsitraukusi lazdelę Emi įsiterpė tarp juodviejų,  pakaitomis pažvelgdama čia į vieną,  čia į kitą. Fiksavo sumušimus, kraują,  pyktį abiejų,  o ypač Igorio veide. Kas turėjo nutikti,  kad jie priėjo iki to?  Kas?? Galiausiai paaiškinimo ieškojo rudai pilkose Melos akyse, vėliau į tą pačią pažįstamą pilkumą žvelgdama Igorio akyse ir tyliai klausdama "kodėl".

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Džeimsas viską išpyškino, pasakė tai, kas buvo slėpta dvylika metų. Tačiau, Igoriui tai buvo negana. Jis visa širdimi ir savo esybe virė neapykanta, kerštu Greywindams. Kaip tasai Džeimsas tikisi, kad jis nustos pulti? Kai tasai krikštatėvis nužudė jo tėvus!? Kai išdraskė jo šeimą, atskyrė jį nuo Melijandros!? Kaip?
Igoris dar stipriau sugniaužė Džei kaklą. Antgamtikas siuto. Dar papildomai išgirsta tiesos dalis, garbanių pavertė dar labiau nevaldomesniu- Slapstūno užkeikimas atliko savo darbą.
-Pasakei? Ir tikiesi, kad paleisiu tave niekur nieko?-sugriaudėjo rūsčiai Lorijanas, jusdamas įbrolio pulsą kakle. Septyniolikmetis sugriežė dantimis, ir jau būtų sakęs kažką tamsiaplaukiui, jei ne žingsniai. Lengvi, greiti žingsniai.
Mergaitiškas šūksnis.
Ir Igoris tarsi elektra nupurtytas atsisuko į įėjimą, vendantį į Demonų metro.
Link jo bėgo rudaplaukė garbanė. Pro šią kupetą švietė rudai pilkos akys.
Mela.
Iš kur ji atsirado?
Vilkolakis su nuostabos išraiška veide sumirksėjo.
Kaip?
Rankos nusviro, Džeimsas, nuskriejo it muštukas nuo blokšto tolyn. Bet tai dar nebuvo pabaiga. Lyg kažkas trenkęs abiturientui per galvą, susverdėjo nežymiai.
E
M
I
?
KĄ?
Tos žalios, katiniškos akys, smulkutis kūnas ir sireniškas protas. Emilijana McWelle stovėjo priešais jį. Igoriui žemė pradėjo slysti po kojomis. Ne, tai sapnas. Ne, tau realybė.
Švilpis žengtelėjo atbulomis, kūną sukaustė sumišimas, kurį netrukus pakeitė baimė. Jie negali būti kartu. Negali.
Jei sužinos, pamatys- bus galas.
Ne.
Vilkolakis kelis kartus sumirksėjo. Net žaizdos skausmas neprabudino mėlynai pilkų akių savininko iš sąstingio ir šoko.

Prieš du mėnesius, birželis. Virdžinijos valstija, JAV.

Myša dėbtelėjo į Igorį.
-Tu tuo tikras?
-Mmm...-numykė šis, vis dar mintyse keikdamas Sabelą, kuri jo ir sesers atvykimo progą vožė jam į nosį. Negi animagės visada būna tokios?
-Igooori?
Švilpis suniurnėjo mintyse ir iš karto apsiniaukė viduje. Jo mėlynai pilkos akys žvilgtelėjo į klano alfą, jau perkopusį šešiasdešimt vienerius metus, nors atrodė kaip keturiasdešimties.
-Myša, Senatas nesužinos,- tyliai sušvokštė, patikindamas,- Nesužinos.
-Netikiu,- atkirto tasai, patraukdamas link ąžuolinio stalo, apkrauto visokiais popiergaliais, blanknotais, žiobariškais popieriais, kalbančiais apie mokesčius,  sutartis prekyboje. Klanas negalėjo tikėtis darbo iš Magiškojo pasaulio, o ypač iš MACUSA'os, tad dirbo žiobariškame versle- daugelis dirbo medžioklės sektoriuje, pramonėje.
Pro  stiklinius langus skverbėsi vasaros šviesa, apšviesdama miško spalvų kambarį: spintas, kilimą, stalus, milžinišką Virdžinijos ir aplinkinių valstijų žemėlapį, kabantį per visą sieną, priešingoje pusėje nei langai.
Lorijanų galva atsisėdo į krėslą, ir nužvelgė nuo galvos iki kojų savo anūką.
-Aš rimtai, turi viską apsvartstyti- tu žinai, kaip Senatas susidoros su tais, kurie sulaužo Vilkatų įstatymus. Nesielk spontaniškai- nuo tavo sprendimo priklauso mūsų klano gyvavimo trukmė,- ramiu balsu pasakė.
Būsimas septintakursis sumurmėjo po nosimi.
Myša pakėlė antakius.
-Ar supratai?

Taip,- lyg per miglą sau atsakė abiturientas, atsikvošėdamas. Prakeiksmas trumpam atslūgo, paliko Igorį vieną.
Švilpis nepatikliai pažiūrėjęs į dvi penkiolikmetes, atsisuko į aptrankytą Džeimsą.
Pyktis nurimo, bet kerštas nuslopo tik šiam kartui.
-Nešdinkis,-suniurzgė žiauriai įbroliui Lorijanas,- dink iš mano akių, savanaudi kvaily!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 296
  • Lytis: Moteris
-Ne,- atšovė besiputojančiam Igoriui, valdomam užkeikimo. Šis jau norėjo ką dar bepridurti, bet metro stingdančią tylą ir lauko šaršalą perskrodė mergaitiški šūksniai ir batų kaukšėjimai. Iš lauko tamsos išniro Mela, Igorio sesutė ir nepažįstama gražuolė, Lorijan bendraamžė.
- O, laba diena,- sarkastiškai atitarė į merginų šauksmus, bet ilgesnės tirados nesugebėjo pratęsti kai penkiolikmetės riksmas atskriejo kartu su kerais. Jų smogimoji galia nusviedė vaikiną kuo toliau nuo švilpių  sambūrio. Ausyse sužviegė vėjas. Drėbėsi ant pilvo. Minutes gulėjo vangiai svąrstydamas ar tik kuri dalis nelūžo. Iš vis ar jis sugebės po šio drąskymosi normaliai paeiti? Šai kur klausimas. Mėlynių bus kaip miške,- suniurzgė mintyse, lėtai keldamasis. Tarp dantų užspaudė aiktelėjimą, vos peršautą koją pajudino. Kažkur šalia trynėsi mažoji švilpiukė su nutaikyta lazdele į jo makufelį.
- Atleisk, bet negaliu. Čia tas pats kaip Tomas neišgali neminėti tų prakeiktų savo mielų ugdytinių,- suurzgė pakeldamas galvą. Toji gražuolė pakaitomis spoksojo tai į jį, tai į Igį. Ar jam pasivaideno ar tikrai ta mergiotė ieškojo atsakymo įbrolio akyse? Nežinia koks nušvitimas, supratimas, bei suvokimas aplankė, tačiau nujautė tik vieną- kažkas siejo Igorį su tąja mergina.
Ko žiopsai? Nemačiusi peštynių? Turbūt ne.
Galiausiai stovėjo ant kojų.
- Ak, kaip tu mane gražiai pavadinai. Žinai, aš taip pat taip pavadinčiau... tave,- skėstelėjo rankomis, bandydamas sulaikyti kraujo turinį gerklėje. Paklaikusiomis akimis ieškojo pamestos savo lazdelės. Mintyse nusikeikė. Apsisuko ant kulno, pasigirdo pokštelėjimas ir vaikinas išnyko. Be lazdelės. Be šeimos bei savo norų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Melijandra Julija Lorijan

Mela įdėmiai klausėsi Igorio ir Džeimso pokalbio, stengėsi suprasti kokia velniava dabar įvyko.
Ko jie taip susiriejo?-dingtelėjo mintis švilpei galvon. Tačiau taip ir nieko iki galo nesuprato rudaplaukė, lyg migloj pavinėjo, nieko nesuprato, o paklausti- nepaklausė, ne laikas ir ne vieta. Greičiau kažkuriam iš vaikinų užkabintų jautrią stygą su šiuo klausinėjimu.
Melijandra atsisuko į kauju pasruvusį brolį. Vilkolakės širdis su baime suspurdėjo. Norėjo pulti prie Igio, tačiau išugdytas Drumštrange šaltas
protas, paliepė  sekti paskui Greywindą, tikėdamasi išgauti kokių nors žinių. Broliu pasirūpins sirena. Emilijana, pažiūrėk Igorį,-štai ką pasakė rudai pilkos Melos Julijos akys, kai penkiolikmetė atsigręžė į bendraamžę. Linktelėjo ir atsisuko į tamsiaplaukį. Staiga, pasigirdo pokštelėjimas ir djevelenas pradingo, persikėlė oru į kažin kurią vietą.
Mergaitė suspaudė lūpas. Ji turi greičiau veikti, nuspręsti kaip daryt. Prarasti šansą pasikalbėt akis į akį su Džeimsu- neketino, tačiau lįsti į pavojų su septintakursiu, kuris buvo aptrankytas ir trankė brolį- nežavėjo ši mintis. Juk ką gali žinot? Džeimsas gal ir to laukia?
Lorijan giliai įkvėpė. Dėl visa ko- grifui neieškos lazdelės.
Švilpė nužvelgė kitus švilpius.
-Mes dar pasimatysim,-tarė švelniai bendrakoledžė ir apsiprendė.
Netrukus jaunuosios raganos Demonų metro nebuvo- pasinaudojusi tamsa ir antgamtiškais gebėjimais, išlavintais per atostogas, Melijandra išlėkė iš šios vietos, ieškodama Džeimso Greywindo atvykimo vietos.
Mela turėjo kai ką jam pasakyt.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 182
  • ... the Sirens are singing your song
Ir kas jas atvedė čia - neaišku. Melijandros, kaip sesers, nuojauta, atsitiktinumas ar Likimas - spėlioti tikrai vėlu. Emilijana stengėsi negalvoti, kas būtų atsitikę, jeigu merginos nebūtų atėjusios. Pirmą kartą matė Igorį taip nesivaldantį. Tokį pasiutusį, gatavą galvą nutraukti, uždusinti ar kaip kitaip atimti gyvybę. Nejučiomis sudrebėjo. Nenorėjo tikėti, jog tai tas pats asmuo, kurį ji pažinojo. Tiesiog negalėjo.
O Džeimsas nepasikeitė. Visada buvo niūrus, ironiškas, neslepiantis įtūžio ar dar ko. Toks pasirodė ir dabar. Kiek pašaipiai žvilgsniu nuvėręs abi merginas atsakė Igoriui. Jie visada gerai sutardavo, tai kas turėjo atsitikti, kad šitaip susipjautų? Čia jau net nebejuokinga... Žalios akys tankiai mirksėjo tarsi besipriešindamos per ryškiai šviesai. Džeimsas beveik nesilaikė ant kojų, krauju pasruvusios akys ir žaizdos rodė, jog šis suklups dar nepasiekęs laiptų, vedančių į Londoną merkiantį lietų. Tačiau septintakursis grifas visgi sugebėjo atsistoti. Emi net nesistengė jo sulaikyti - kur jis nueis šitaip sužalotas? Tačiau tyliai pokštelėdamas vaikinas išnyko oru. Velniai rautų... Sirena tikrai nebuvo patenkinta, tačiau jai labiau rūpėjo Igoris. Jeigu jau Džei geba išnykti oru, jam nėra taip jau ir blogai, ar ne? Va ką reiškia švilpiškos smegenys. Tik vėliau į galvą atėjo mintis, kad vaikinas gali būti pavojingas.
Skėstelėjusi rankomis Emilijana nuleido lazdelę ir atsistojo tiesiai. Nebebuvo reikalo tarsi kolonai stypsoti tarp dviejų besipešančių brolelių saugant, kad abiejų galvos liktų ten, kur turi būti. Igoris atrodė prastai - marškiniai prie šone padarytos žaizdos buvo kiaurai persisunkę krauju. Ir velnias jus nešė čia trankytis... Suirzusi Emilijana atsisuko į Melijandrą. O šioji mintimis ir akimis išsiuntusi paliepimą pasirūpinti broliu, atsisveikinusi pasišalino.
 - Mela!- sirena žinojo, jog vilkolakė dabar jau gali būti kitam Londono pakrašty, tačiau vis tiek šūktelėjo. Ir kas jai šovė į galvą - vienai vytis septyniolikmetį ir, rodos, irgi antgamtiką.
Apleistame metro Emilijana liko viena su Igiu. Nejučia į mintis ėmė skverbtis vaizdai, kuriuos penkiolikmetė iš visų jėgų stengėsi išvaikyti - ne laikas ir ne vieta. Po galais, kiek tai gali tęstis?
 - Kas jums, vardan Merlino, šovė į galvą?- pati sau panosėje burbėdama švilpė nuo kaklo nusivyniojo šalikėlį ir priėjo arčiau Igorio.- Nejudėk,- tyliai paliepė, kilstelėdama krauju permirkusį audinį ir prispausdama šalikėlį prie žaizdos - gal nors kiek sustabdys trykštantį raudonį. Kraujo Emilijana nebijojo, tačiau visgi nesiryžo išbandyti elementariausio gydymo užkeikimo - baiminosi, kad labiau pakenks nei padės.
Nuleidusi akis prabilo:
 - Einam iš čia. Tu sužeistas, o aš viena tau padėti nesugebėsiu,- mergina nurijo tūkstančius liežuvį deginančių klausimų: kodėl, kaip, už ką? Viena ranka prilaikydama improvizuotą tvarstį, šviesiaplaukė laisvosios pirštais apčiuopė Julijos įduotą raštelį kišenėje. Ar atsakymai slypi čia? Tereikia ištaikyti palankų laiką, kai liks viena ir išsiaiškinti.
Apsisukusi šviesiaplaukė dar kartą apžvelgė Demonų metro. Vaizdelis šiurpokas, tačiau du paaugliai regis ten buvo vieni. Sirena net nusipurtė - nuoširdžiai tikėjosi, kad daugiau čia sugrįžti neteks. Nors norėjo į Londono dienos šviesą išlįsti kuo greičiau, tačiau visgi praėjo dar kelios minutės, kol apie nesenus įvykius čia bylojo tik šviežiais kraujo lašais aptaškytos purvinos grindys.