[Kota Lunalight]

- Vaikų namuose, - išlemeno ji, nežiūrėdama į Sarą. Bijojo sutikti jos žvilgsnį, pati net nežinojo kodėl. Atsidususi ji užsimetė netikrą šypsena ant savo porcelianinio veidelio ir pasilenkusi ėmė atidžiai skaityti knygą. - Čia nieko nėra daugiau, - galiausiai pareiškė ji, užversdama knygą.
Numetusi sidabrinė sruogą nuo peties, ji prisitraukė arčiau dar vieną knygą, kitą padavė Sarai ir vėl įniko skaityti. Keista, tačiau informacija dabar visiškai galvon nelindo, tarsi ten kažkas būtų kokią blokadą pastatęs. Atsidususi Kota atsisuko į Sarą, kai iš šios lūpų išsprūdo ne itin korektiškas klausimas.
- Ne. Niekad nesijaučiau esanti viršesnė už kitą, - atsakė ji, šįsyk jau savo mėlynomis akimis žiūrėdama į bendraklasę.

((0,5 taško už post'ą))

[Sara Nikolė Keyes]

-Ahh...atleisk, kad tokių klausimų klausinėju, tiesiog...-atsiprašė  trylikametė ir nutilo.
Gavusi knyga apie žiobarų pagrindines kilmes, atsivertė turinį ir išvydo tris kilmes: Grynakraujai, puskraujai ir žiobarų kilmės burtininkai.

1.Grynakraujai. 1-50psl.
2.Puskraujai.50-120psl.
3.Žiobarų kilmė.120-210psl.

Atsivertusi šimtą dvidešimtą puslapį, puslapio gale mergaitė pamatė jai jau žinomą sakinį, bet vis tiek jį perskaitė:
-Žiobarų kilmės burtininkus kartais vadinami purvakraujais, dėl to, kad jie yra ne gryno kraujo.Na mes šį sakinį sakinį žinome, bet gal vis dėl    užsirašykime jį,-varnanagė dar sykį pakartojo sakinį, tik šį kartą lėčiau ir pati jį užsirašė ant pergamento.
-Gal kokios nors informacijos tu radai?

((0,5 taško už post'ą))

[Lupa Heft]

Lupa liko sužavėta, kai pamatė Nyxos nupieštus burtininkų eskizus. Jie atrodė nuostabiai! Jai labai patiko stebėti visą darbo eigą.
- Freya, mes tikrai gausime pačius geriausius balus! - sušuko Švilpiukė.
Lupa įdėmiai įsižiūrėjo į visus keturis magus ir pastebėjo jog Tomo Marvolo Ridlio veido dar nėra. Netrukus Lupa išgirdo ir draugės klausimą.
- Aš, asmeniškai, labiau norėčiau pavaizduoti Tomą jau kaip Voldemortą. Manau, kad jau būdamas tamsos valdovu, būdamas tokios formos, Tomas buvo labiau susijęs su Hariu Poteriu. Juk tada jis ir bandė pastarąjį nužudyti.
Lupa pastvėrė savo angliuką ir nusprendė, kad labai nori pabandyti nupiešti bent jau Voldemorto veidą. Ištiesus ranką virš milžiniško plakato, švilpė pradėjo piešti šiek tiek apskritą veido formą, tuomet perėjo prie akių. Lupa anglimi stengėsi pavaizduoti tas šaltas, šiek tiek melsvos spalvos akis, įrėmintas tamsiais ratilais. Jos buvo giliose akiduobėse ir suteikė valdingumo bei galios įspūdį.  Baigusi darbą prie tikrai įspūdingų akių, pagaliau Lupa galėjo prieiti prie jos mėgstamiausios vietos - nosies. Pasižymėjusi du įstrižus brukšnelius, kur turėjo būti šnervės, mergaitė šešėlio pagalba suformavo tą veido iškilusią vietą, kur turėjo būti nosis. Mat jau taip atsitiko, kad Voldemortas ir teturėjo tas dvi šnerves. Nosies nebuvo. Paskui Lupa labai greitai pasižymėjo lūpų linijas, nupiešė nemažas ausis ir baigusi atsitraukė. Jos akimis žiūrint, bendras vaizdas atrodė neblogai.Na va, užrašai jau yra, piešiniai taip pat beveik baigti. Turėtų atrodyti neblogai.
- Freya, ką manai? Gal galėtume palikti mano piešinį? Manau, kad atrodo ne taip jau ir prastai. Manau, kad mus puikiai įvertins, - nusišypsojo Lupa.

((Papildomas taškas už ilgą post'ą))

[Klarė Konė Karter]

Priešais nuobodžiaujančios, užduotį pabaigusios Klarės akis ant suolo magiškai nusileido raštelis. Raštelis buvo nuo profesorės Faun, ir skelbė, jog baigę užduotį grifai gali pradėti pristatyti savo projektą, kuris, beje, buvo bendromis jėgomis parašyta daina.
Antrakursė užsimetė gitaros diržą taip, jog mylimas dvispalvis instumentas kabėtų ant nugaros. Atsistojo ir į rankas pasičiupo kėdę ant kurios pasidėjo lapą su eilėmis ir pieštuku pažymėtais akordais bei pirštuotėmis. Atsargiai, kad netrinkteltų mylimo instrumento į sieną, palei langus dvylikametė lėtai slinko į kabineto priekį. Išlindusi iš už suolų, Klarė pasižiūrėjo į profesorę, tarsi laukdama pritarimo, nukeliavo maždaug iki klasės vidurio ir tyliai nuleido kėdę ant žemės. Pačiupusį lapą į rankas jaunoji Karter mikliai apsuko gitaros diržą taip, kad instrumentas nugulė į savo vietą, tiesiai ant kedės jau spėjusiai prisėsti mergaitei ant kelių. Gitaros kraštu prispaudusi lapo, prirašyto eilėmis, kraštą, žaliaakė buvo pasiruošusi pristatyti. Dar kartą žvilgtelėjusi į profesorę, Klarė sujudindama stygas kostelėjo, taip dalinai atkreipdama ir kabinete esančių mokinių dėmesį, kad ir šis kėlė grifiukei šiokią tokią baimę. Nurijusi seiles, tarytum prarydama baimę Klarė prabilo:
- Mes su Edgaru rašėme apie puskraujus burtininkus, ir mūsų projekto rezultatas - daina. Žodžius parašė Edgaras, o aš pasistengiau su melodija... - Nutęsdama savo prakalbą mergaitė stengėsi nuraminti save.
Mokiniams pritilus Klarė ėmė dainuoti. Mergaitės balsas, seniai gavęs progą prikelti melodiją gyvenimui iš pradžių skambėjo šiek tiek prikimęs, tačiau žemas ir greitai paminęs, ką reiškia dainuoti tapo skaidriu ir melodingu, antrakursė aiškiai tarė penktakursio parašytus žodžius, pridėdama vidutiniškai greitą, tarsi dainuojamosios poezijos melodiją:

Kur stebuklai egzistavo,
Ten ir magų daug gyveno.
Susiskrtę jie ten buvo,
Pagal kilmes iš mandrumo.

Nors ir keturios jų buvo,
Tris paliksim už bordiūro.
Apie vieną tik šnekėsim,
Apie puskraujus plepėsim.

Žiobarų bei magų jie vaikai.
Burti galintys gerai.
Tad paimkim kelis jų,
Kad smagiau gal būtų juk.

Albas, Remas ir Minerva,
Tai draugai be jokių nervų,
Daug kur jie ten figūravo,
Nuo vaikystės dominavo.

Pradžioj Hogvartse mokinuos,
Grifams skynė pagyrimus.
Nes geriausiems atstovavo,
Kuo didžiuojamės begalo.

Dar brolijai jie priklausė,
Fenikso, bet ne kaliausės.
Saugojo ir tokį vaiką vieną,
Kuris herojum tapo vieną dieną.

Ordinais pasidabinę,
Hogvartse jie mat mokinę.
Ir karuose dalyvavo
Kur daug blogio nokautavo.

Paprastutė melodija kabino žodžius tarsi medų, paversdama dainą lengvai įsimenama ir tarsi atsikartojančia galvoje. Tokia, kokią dažniausiai, prisimeni po didelio laiko tarpo prabudus ryte, nors net neprisimeni kur ją girdėjai. Baigusi dainuoti Klarė nieko nelaukė, stryktelėjusi padėjo eiles profesorei ant stalo, tarsi palikdama įrodymą, kad mokiniai per pamoką dirbo ir vėl persimetusi gitarą ant peties pakeliui pačiupusi kėdę nuklibinkščiavo atgal į savo vietą šalia vyresnio grifo.
- Tikiuosi labai nesusimoviau? - Pašnibždomis iš adrenalino dar plačiomis akimis spoksodama atsargiai paklausė šalia sėdinčio vaikino.

((1,5 taško už ilgą post'ą + 1 taškas už įdomų post'ą))
|Abu gaunat papildomus penkis taškus už šį darbą|

[Edgar Jeffter]

Kas čia per raštelių siuntinėjimai susikvatojo grifas, matydamas profesorės raštelį leidžiantį eiti pristatyti darbą, nors pati profesorė sėdi vos už kelių metrų nuo mokinių. Klarei pasiėmus gitarą ir nužengus prieš klasę, Edgar'as liko sėdėti savo vietoje. Vis dėl to jis jau savo, ką sugebėjo, padarė. Daugiau viskas kas liko buvo nebe jo stiprioji pusė, todėl tik bereikalingas stypčiojimas šalia antrakursės nebūtų jam atnešęs jokios naudos.
Mergaitei ėmus dainuoti, matėsi šioks toks pasimetimas. Galbūt jaudulys, bet po poros stulpelių ši įsivažiavo, kaip priklauso ir eilėraštį ji puikiai prisitaikė sau, taip jį perdainuodama nepriekaištingai. O gal jaunosios grifės balsas buvo nepriekaištingas ir galėjo, bet kokią nevykusią rašliavą paversti kažkuo įspūdingu.
Trumpai, bet garsiai papliauškėjo penktakursis delnais, kai jo darbo partnerė baigė pasirodymą ir grįžo atgal į suolą.
- Gal pradžioje, keik ir panikavai, bet toliau buvo puiku. Dėkoju už puikų užduoties įgyvendinimą,- dėkodamas dabar džiaugėsi juodaplaukis atliktu darbu.

((0,5 taško už post'ą))
|Jeigu nematei, po Klarės post'us parašiau, kad abu gaunat papildomus 5 taškus už pristatymą|

[Freya Nyxia Fireblood]

Freya visiškai pritarė Lupos minčiai Ridlį piešti jau Voldemorto pavidale. Mergaitė šiek tiek nustebo, kai pati Heft su savo keistuoju angliuku ėmėsi piešti minėtojo tamsos valdovo veidą. Nyxa atsitraukė ir pažvelgė į dviejų antrakursių darbą.
- Lupa, tikrai nuostabu! Nemaniau, jog moki taip piešti,- šyptelėjo varnė. - Viskas atrodo tikrai gerai. Taačiaaauuu.. trūksta vieno dalyko.
Tamsiaplaukė skubriai atsistojo, papurtydama aptingusias kojas, ir vėl nukreipė lazdelę į jų didįjį piešinį, dabar jau papildytą žodžiais.
- Colovaria, - sumurmėjo varniukė.
Pora sekundėlių, ir mergaičių nupiešti burtininkai nusidažė tikroviškomis spalvomis - žiūrint iš tolo, burtininkai pasirodytų lyg gyvi. Jie pradėjo judėti, kaip ir visi portretai magijos pasaulyje. Tiesa, nelabai „žmogiškais" judesiais - jie buvo sukaustyti, lėti ir, rodos, robotiški. Na, tačiau jie bent judėjo.. Freya vėl pritūpė ant žemės šalia švilpės.
- Taigi, ar suradai, kaip susieti šiuos burtininkus? Aš nelabai turiu minčių, be to, rodos, tu geriau išmanai. - varnė užmetė žvilgsnį link švilpiukės su viltimi akyse - iš tiesų, Freya nedaug ką žinojo apie minėtus magus..

((0,5 taško už post'ą))

[Lisette la Claire]

Lisette iškvėpė susikaupusį anglies dvidegenį, pamačiusi, kad Kiyomi viskas gerai, kad profesorė Faun sugebėjo prikelti varnę, rodės, kad rausvaplaukei - kaip sako žiobarai - akmuo nuo širdies nuriedėjo.
-Na, tu kaip ir girdėjai šią vaidinimo idėją, tiesa?- klustelėjo trečiakursė, atsisėsdama atgal į savo kėdę,- Dawn, tačiau manau, kad turėtume pabrėžti, jog grynakraujai, kaip rašoma vadovėlyje, būna išdidesni,- rausvaplaukė nusuko savo mėlynų akių žvilgsnį į Dawn,- galiu parodyti puikų pavyzdį. Pavyzdžiui Drakas Smirdžius buvo grynakraujis ir jis itin didžiavosi savo kilme bei smerkė puskraujus kartu su žiobarų kilmės burtininkais, tačiau tiek Haris, tiek Dumbldoras buvo itin paprasti, mandagūs, nors ir nebuvo grynakraujai,- numetė šypsnį varnėms ir įbedė savo žvilgsnį į Magijos Istorijos vadovėlį, tačiau neilgam. Klastuolė žvilgtelėjo į varnę, kuri vaidino vieną ir vienintelį Albą Dumbldorą, ir žinoma, nesulaikė savo mergaitiško juoko.
-Dawn, tu puiki aktorė,- vis dar kvatojo Lisette,- galbūt tai galėtų būti mūsų vaidinimo dalis?- nustojo juoktis klastuolė ir susimąstė,- būtų tikrai puiku! Viena iš mūsų galėtų būti žiobarų kilmės burtininkė - Hermiona,- trečiakursės mėlynos akys krypo į Kiyomi,- ji būtų puikus žiobarų kilmės burtininkų pavyzdys. Juk Hermiona buvo didi ir itin puiki burtininkė, nors jos šeimoje nebuvo nei raganų, nei burtininkų,- vis dar žiūrėjo tiesiai į Kiy akis, tikėdamasi, kad varnė supras užuominą, jog būtent jai ir siūlomas Hermionos vaidmuo,- na, o aš tada galėčiau būti itin pasipūtusi grynakraujė Belatriks, juk ji grynakraujė, tiesa?- kiek susimąstė Lisette, mat nebuvo tikra.

((Papildomas taškas už ilgą post'ą))

[Rafaela Ginoble]

 Išgirdusi komentarą apie jos natūralų grožį nuraudo (visai ne dailiai) iki pat plaukų šaknų. Mažai tetrūko, kad susilietų su neilgomis garbanomis. Ironiška, bet trūko ne jos veidui, o kaip tik plaukams - jie, turėdami savy kiek oranžinės spalvos atspalvio, šią akimirką buvo šviesesni už buroko atspalvio veidą, kuris, lyg to būtų maža, vis dar buvo nusėtas nesveikomis dėmėmis, kurios atsiranda ilgai verkiant, bei nuvagotas iki galo neišdžiūvusių ašarų upelių.
 Nusprendė daugiau nesižeminti, nes ir taip jau spėja, kad vaikinukas susidarė apie ją ne itin gerą nuomonę, švelniai tariant, ir nedaryti sau gėdos. Dar daugiau. Galbūt dėl šios priežasties nutarė patylėti, nes vėl pro lūpas ištrūktų ne tai, ko reikia ir vėl susimautų. Dar sykį.
 Kad susitelktų ties kažkuo kitu (o ne ties apmąstymais apie savo beviltišką egzistavimą. Ir ne, depresijos jai negrįžo, nė kiek. Beviltiškas ta prasme, kad jai vis niekas nesiseka, viskas krenta iš rankų - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis), bandė prisiminti žinomus jai ir kažkuo nusipelniusius Žiobarų kilmės burtininkus.
 - Žinai, kartais yra pamirštama apie didžių žmonių motinas, kurios nors mažytę kruopelytę, bet irgi prisidėjo prie tų žmonių didybės... tai, manau, mum nedera pamiršti Lilės Poter, ką manai? - kreipėsi į bendrasuolį.
 Pavarčiusi dar kažkokią po ranka kliuvusią knygiūkštę, rado dar keletą pavyzdžių.
 - Ką tik perskaičiau apie italų tyrinėtoją Francesco Ginoble, kuris sukūrė pirmuosius skydinius kerus, manau, tai irgi vertas dėmesio burtininkas. Ir taip, jis kilęs iš Žiobarų. Tiesą pasakius, jis nė nežinojo, kad yra burtininkas, kol jam nepavyko sukurti mano paminėtų kerų.
 Pabandė dar ką nors rasti, tačiau jos paieškos buvo bergždžios.
 - Klausyk, kad taip gražiai pieši,- pažvelgė tiesiai švilpiui į akis, - tai gal tu ką nors nupiešk užduota tema? Aš gal parašysiu kokį eilėraštuką ar kitą nesąmonę, - nusijuokė, tačiau juokas neskambėjo linksmai.

((Papildomas taškas už post'ą))

[Lupa Heft]

Lupa vis mąstė, kaip susieti Freyos minėtus burtininkus. Deja, švilpiukei čia kažko trūko ir ji sumąstė kai ką pakeisti.
- Klausyk, Nyxa, o gal norėtum vietoje Edvardo Lupino sugalvoti kitą burtininką? Jis man kažkaip nesiderina prie kitų trijų. Matai, Džeimsas Sirijus Poteris yra Hario Poterio sūnus ir jie kažkaip susiję su Voldemortu, o Edvardas nelabai.
Lupa labai įtemptai galvojo. Koks gi burtininkas dar galėtų būti susijęs ir su Hariu, ir su Tomu Marvolu Ridliu?
Lupa iš lėto nupėdino prie knygų spintos. Pasiėmusi dar vieną knygą, mergaitė pradėjo ją vartyti. Pasiskaitinėjusi kelias minutes, Lupa staigiai išpūtė akis ir pakėle galvą. Kaip aš galėjau būti tokia kvaila? Kaip galėjau jos neprisiminti? Švilpiukė greitai padėjo knygą į vietą ir skubiai nubėgo prie Freyos. Atsisėdusi šalia, ji pažvelgė varniukei į veidą ir nusišypsojo.
 - Nyxa, kai ką prisiminiau! Dukra! Voldemortas turėjo dukrą! Jos vardas buvo Delfė. Ji puikiai tiks prie kitų trijų. Bus labai šaunu: tėvas ir sūnus, tėvas ir dukra.
Lupa kelias sekundes atsikvėpė.
- Galėsime tiesiog papasakoti istoriją apie Harį ir Tomą. O vėliau pabaigsime užsimindamos apie jų vaikus. Pasakysime, kad Delfė gimė Smirdžių dvare prieš Hogvartso mūšį ir, kad ji yra Voldemorto ir Belatriks Lestreindž duktė. Ką manai?
Lupai jos idėjos patiko, beliko sulaukti, ką pasakys Freya ir kokių minčių turės ji.

((Papildomas taškas už ilgą post'ą))

[Charlotte Faun]

Laikas. Regis, tai vienas iš tų nedaugelio dalykų, kurį sustabdyti yra ne žmogaus valioje. Jis kaip tik galėdamas spaudžia mus, neleidžia pailsėti, atsikvėpti ir sustoti. Keista manyti, kad toks įpareigojantis dalykas gali sutilpti paprastame laikrodyje. Keista iš vis jį ten bandyti sutalpinti. Juk laikas tikrai nėra kažkas, ką reikėtų skaičiuoti sekundėmis, minutėmis ar valandomis stebint tas tris apgailėtinas laikrodžio rodykles. Jį reikia jausti širdimi. Nes argi neskaičiuojant minučių, tų per greitai skubančių išdavikių minučių, būtų įmanoma kažkur skubėti, kažkur vėluoti?
Kartais atrodo, kad viskas, ką sugeba laikas - tai tik skubėti, o tokiomis situacijomis, kai norisi jog jis eitų greičiau - eiti lėtai, dar lėčiau negu kad sraigės ar vėžliai. Žodžiu, nesugeba nieko kito kaip tik kankinti žmones. O kai kurie žmonės yra kaip laikas - skuba, bėga nuo tavęs, kai tau jų labiausiai reikia, arba kaip tik elgiasi atvirkščiai.
Šią nors ir apsiniaukusią, bet savotiškai gražią dieną laikas skubėjo. Ne tik, kad skubėjo, bet lėkė kaip akis išdegęs. Ir tai datė per greitai. Ploniausioji, sekundes skaičiuojanti rodyklėlė esanti senoviniame mediniame laikrodyje ant vienos iš dabar jau tamsiai raudonų sienų, klasės priekyje, kad visi galėtų jį matyti, per šią pamoką vieną ratą apsukdavo ne per vieną minutę, o net trigubai ar bent jau dvigubai greičiau negu tai darydavo įprastai. Nors kita vertus, gal taip atrodė tik Charlottei. Juk kiekvienas laiką dažnai suvokiame skirtingai. O kaip žinia, jeigu darai ką nors, kas tau patinka - laikas bėga greičiau, tačiau jeigu darai ką nors, kas tau nepatinka - laikas tarsi sustoja. Tad kas čia žino, galbūt ši pamoka, kuri kol kas profesorei visai patiko ir nebuvo itin sunki mokiniams kaip tik atrodė kaip kankynė, kuri, regis, niekaid nesibaigs.
Kad ir kaip bebūtų, per šią pamoką laikrodžio rodyklės sukosi patrakusiu greičiu. Regis, tik ką profesorė jaudinosi, bijojo, kad niekam nepatiks ir gal net susimovė per savo prisistatymą mokiniams, o dabar ji jau beveik nebebijo, kad kam nors neįtiks. Net keista kaip žmogus gali taip pakeisti savo nuomonę per vieną pamoką.
Arbatos puodelis, iš kurio gėrė profesorė, jau seniai stovėjo tuščias. Ji galvojo, kad gal derėtų užsiplikyti dar arbatos, - juk jos niekada negali būti per daug, - tačiau tada pastebėjo, kad liko jau visai nedaug laiko iki varpo, skelbiančio pamokos pabaigą. Merlino barza, o ką dabar daryti? Juk pamoka jau beveik baigėsi, o kol kas savo darbo nepristatė nei viena grupė, - profesorės mintyse atsirado šiokia tokia panika, ji atsispindėjo ir jos veide. Jos nuotaika netrukus subjuro.
Laimei, du mokiniai iš Grifų Gūžtos jau pabaigė savo darbą. Tai pastebėjusi profesorė nusiuntė jiems raštelį, kad jiedu jau gali pristatyti savo padarytą darbą. Žinoma, ji galėjo ir nueiti, bet kam vargintis, stotis ir dar kur nors eiti, švaistyti savo jėgas ir gyvenimo laiką, jeigu galima vienu burtų lazdelės mostelėjimu tiesiog nusiųsti raštelį?
Išklausiusi nuostabaus eilėraščio dainos pavidalu, atliekamo grojant gitarai, profesorė šiltai nusišypsojo mokinei, ką tik atlikusiai šį kūrinį. Dar kiek palaukusi, ar neatsiras daugiau norinčių pristatyti tai, ką padarė, - gaila, tokių neatsirado, - profesorė lėtai atsistojo ir nuėjo iki klasės vidurio, kad mokiniai galėtų geriau ją matyti. Šiek tiek palaukusi, kol visi nutils ir kuriam laikui pakels galvas nuo savo darbų, prabilo:
- Visų pirma, tai noriu labai padėkoti panelei Karter ir ponaičiui Jeffer, kad jie spėjo padaryti savo darbą ir dar jį pateikė taip gražiai, - Charlottė pažvelgė į šių dviejų grifiukų suolą ir abiems nusišypsojo. - Vėliau tikrai gausite už tai taškų, - dar kartelį šyptelėjo. Trumpai patylėjusi, ji kalbėjo toliau, - Žinote, kad ir kaip aš norėčiau su jumis čia pabūti ilgiau, negaliu, nes pamoka jau beveik baigėsi, - profesorė liūdnai žvilgtelėjo į laikrodį. Vos kelios minutės iki varpo dūžių, pasklisiančių po visus pilies kampelius.., - ir kaip matau, daugelis iš jūsų dar nespėjote pabaigti savo darbo ir jo pristatyti. Bet puikiai suprantu, kad iš tiesų stengėtės ir sunkiai dirbote, todėl turbūt norėtumėte, kad ta gyvenimo valanda, kurią paaukojote šiai pamokai nenueitų šuniui ant uodegos. Tad pamaniau, jog jeigu kas nors iš čia esančių sugalvos, jog nori papildomų taškų už paruoštą darbą ir jo pristatymą, prašau, galit ateiti pas mane į kabinetą ir atsinešę savo plakatą ar tai, ką darėte man pristatyti. Šiam dalykui padaryti turite vieną savaitę. Jeigu ateisite, tai labai prašau, ateikite visa grupelė. Juk tai buvo komandinis darbas. - Šią akimirką profesorė trumpam nustojo tauškėti ir susimąstė. Ar viską pasakiau? Ai, bala nematė, jeigu kas nors turės klausimų, ateis ir pasiklaus. - Na, o jeigu turite kokių nors klausimų - dar galite manęs pasiklausti. Ačiū visiems dalyvavusiems šioje pamokoje ir tikiuosi, kad dar pasimatysime kitose pamokose! Beje, jeigu nesunku, arbatos puodelius atneškite man, nors galite ir palikti ant savo suolo. Galite susidėti daiktus ir ramiai išeiti iš kabineto. - sulig šiais profesorės žodžiais nuskambėjo varpas, pranešantis apie pamokos pabaigą.
Charlottė klestelėjo atgal į savo patogiąją kėdę, o tada vis puse lūpų tarstelėdavo „Viso gero“ ar „Iki“ išienantiems ir su ja atsisveikinantiems mokiniams. Galiausiai visiems mokiniams palikus jos kabinetą jai vienai, ji atsiduso. Ak, net nemaniau, kad laikas gali taip greitai bėgti... Regis, pamoka ką tik prasidėjo, tačiau štai, aš sėdžiu čia viena su savo mintimis, o varpas jau seniai nuskambėjęs.
Gal kiek per daug galvodama apie laiką ir jo esmę, paskirtį žmonių gyvenime, profesorė nuo suolų surinko puodelius, o tada kažkokiu ilgu, sunkiai ištariamu burtažodžiu iš oro išbūrė kriauklę ir į šią sudėjo nešvarius puodelius. Kada nors išplausiu, - cha, visi žinome, ką tokioje situacijoje reiškia „kada nors“. Vietoj to ji sugalvojo išburti kažkada Hogvatrse išmoktą išburti juodąją skylę. Žinoma, šioji nebuvo baisiai didelėk tačiau prarijo kriauklę kartu su puodeliais. Velnias, puodeliai! - per vėlai suprato, kad puodelių taip pradanginti nereikėjo ji nusikeikė mintyse. Bet ką padarysi. Juk ne pirmi ir tikrai ne paskutiniai puodeliai mano gyvenime... Dar kartelį perėjusi per tuščią klasę, įsitikino, kad niekas nieko nepaliko, ir sugrįžo į savo vietą.
Išsivirusi vandens, juo užpylė kavą (o, taip, kavą, ne arbatą. Keista, tiesa?) ir palaukusi keletą minučių, kaip maža mergaitė kojas užsikėlė ant kėdės, kelius prisitraukė arčiau. Netrukus kavos puodelį pasiėmė į kaip visada šaltas rankas ir iš lėto gurkšnojo ją kiek prabudinantį gėrimą, vėl ilgesingai žvelgdama į rūku apkamšytas Uždraustojo miško medžių viršūnes, jos galvoje besimezgant ne visai leistinoms mintims apie šį paslaptingą mišką...

((Ačiū visiems dalyvavusiems šioje pamokoje. Atsiprašau, kad jos pabaigą vis perkėlinėjau, bet ak, Jūs kaip tik turėjot daugiau laiko užbaigti savo darbams. Gaila, kad nevisiems pavyko. Todėl kaip ir sakiau pačiame post‘e, galit ateiti į mano kabinetą ir ten pristatyti tai, ką jau būsite padarę. Už post‘us ten papildomų taškų negausite, tačiau gausite taškų už patį darbą. Taigi, kaip jau minėjau, pristatymui turite savaitę laiko. Jeigu pristatinėsit, tai tiesiog parašykite kad atėję iš karto gavote mano leidimą pristatyti, o tada rašykite kaip pristatinėjate. Kiekvienas komandos narys turi parašyti bent vieną pristatymo post‘ą, o jeigu norit, galit ir daugiau. Jeigu turite kokių klausimų – klauskite a.ž. Sėkmės!))
((P.S. artimiausiu metu turėčiau skirti taškus už pamoką, bet jų surašymas po post'ais ir suskaičiavimas gali kiek užtrukti))