[Freya Nyxia Fireblood]

- Na ką, likome tik tu ir aš.. - suburbėjo Freya, iš padilbių žvelgdama į manekeną - šis atrodė baisiai šiurpiai.
Staigaus oro iškvėpimu belydinčiu žingsniu Nyxa šiek tiek atsitraukė nuo tos būtybės, primenančios patį baisiausią vaiko košmarą. Freya lėtu, bet tvirtu judesiu iškėlė lazdelę priešais save - laikas praktikai. Mergaitė jau buvo besušaukianti burtažodį, bet visai netoli jos nuskambėjo piktas balsas - „Bombarda!" - ir garsus sprogimas.  Staigiu judesiu pasukusi galvą tamsiaplaukė vos vos spėjo pasilenkti, kai manekeno ranka praskriejo pro jos galvą - trūko vos kelių milimetrų. Išsprogdinusi akis mergaitė stebeilijosi aplink ir bandė apsiraminti - kas čia per velnias ką tik nutiko?! Po kelių atsikvėpimo minučių Freya vėl grįžo į susikaupimo stadiją. Vėl atkišusi lazdelę tiesiai prieš manekeno fizionomiją, Nyxa jautėsi pasiruošusi.
- Cranfite, - suniurnėjo mergaitė panosėje.
Žinoma, jokio poveikio. Apskritai, kaip gali manekenas pamėlynuoti nuo haliucinacijas sukeliančio burto?!
- Nagi, nagi, nagiii! Cranfite! - jau šiek tiek suirzusi, pakeltu balsu, šūktelėjo mergaitė.
Vėl nieko. Freya, jausdamasi visiškai nukankinta, užsidengė veidą rankomis - be-vil-tiš-ka. Šiaip ne taip patraukusi šaltas rankas Freya pakėlė akis į tą prakeiktą manekeną. Žvilgsnį patraukė iki tol ten nebuvusi detalė - manekeno kairiosios rankos pirštų galiukai įgavo šviesiai žydrą atspalvį - vos vos matomą.
- Cranfite! - trečiąjį kartą, šįkart jau džiugiai, sušuko Nyxa.
Taip, manekenas įgavo ryškią ryškią spalvą - tačiau ne mėlyną. Šio galva dabar švietė ryškiai purpurine spalva - beveik tokio pat ryškumo, kaip ir Freyos akys. Pečiai ir liemuo nusidažė žydros ir violetinės  besimainančių spalvų mišiniu, o pirštai švietė turkio mėlynumu. Velnias, velnias, velnias. „Fey, tu visiška gyvenimo nesėkmė" - mintyse supeikė save tamsiaplaukė, kurios skruostai dabar lėtai dažėsi rausva spalva. Mergaitė atsisuko į šalimais stoviniuojantį profesorių.
- Profesoriau Ramsay?.. - nurijusi gėdos kartėlį, nedrąsiai ranką pakėlė mergaitė, - Kaip čia pasakius.. o ką reiškia, kai manekenas ne pamėlynuoja, o.. na.. gal jūs pats pažiūrėkit.. - nevilties apimta Nyxa mostelėjo link savojo „ nepavykusio eksperimento".

---
+1 už įdomų postą. /Starkas

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi atrodė tarsi pabudusi iš transo. Ne, tai tik juokelis apibūdinti varnės išvaizdą ir jausmus. Išorė atrodė rami ir džiugi su pašaipia šypsenėle, bet vidus blaškėsi. Ji nesuprato savo jausmų virtinos, glaubė baimė, nors nežinojo kodėl. Dar vakar sužinojo apie savo senelio mirtį ir visiškai palūžo, palikdama mokslus nuošaly. Ji paprastai nenutuokdavo apie tokius dalykus, bet širdis perspėjo, kad visa tai tiesa. Ji gyva ir žino, kad neprikels jo iš numirusiųjų, nes jis klajoja anapus. Kiy net nesuprato kokią klaidą padarė atėjusi į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką ir neatsakius į papraščiausią klausimą, kurio metu būtų uždirbusi taškų savo koledžui. Viskas atrodė lyg žaidimas ir trečiakursė susitaikė su tuo, galvodama, kad išėjus iš šio juodąja magija kvepenčio kabineto, viskas grįš į senas vėžes - senelis bus gyvas ir ji toliau mokysis, jos širdžiai to netrukdžius. Kai pagaliau ji atsipalaidavo ir bent kiek sutelkė mintis į naująjį profesorių, šis paskelbė užduotį. Reikėjo panaudoti haliucinacijų kerus prieš manekeną, įsivaizduojant jį priešu. Kai Harlė atsistojo prieš savo tariamąjį "priešą", nutaikė lazdelę į jį ir pabandė prisiminti kokį burtažodį riekia panaudoti.

***
Klasėje aidėjo burtažodis, vienas ir tas pats. Iš aidų ir sužinojo, Kiyomi, reikiamą burtažodį. Varniukei reikėjo pastangų sutelkti mintis į manekeną, o ne žmogų, turbūt vienintelį supratusį šios mažosios Bith dukrelės mintis ir jausmus. Reikėjo viską pastumti į šalį, susikaupti, kas sunkiai sekėsi. Harley vos nulaikė lazdelė, galvodama ar iš vis vertėjo čia eiti. Juk galėtų ramiai, laisvai ir nevaržomai išsiverkti, valgant šokoladinį tortą varno nago mergaičių miegamajame. Bet pagaliau jai pavyko sutelkti viską į savo rankas, viskas dabar buvo valdomas pačios Kiyomi ir ne atvirkščiai. Lazdelė buvo nutaikyta kažkur į netikrą priešą, o lūpose malėsi kartojamas burtažodis.
-Cranfite!- kiek tylokai riktelėjo ji ir kaip ir buvo tikėtasi - nieko neįvyko, kaip ir daugeliam kitų. Mergaitei teks pakartoti tai dar kartą, o jėgos buvo išsekusios. Kelias minutes prasėdėjusi ant kėdės, vėl susikaupė ir pabandė dar. Nieko. Ir vėl nieko. Dar kartą nieko. Kad ir kiek kartų ji bandė, niekas neįvyko, manekenas koks buvo, toks ir liko. Tada Kiy įpyko ir visu garsu sušuko:
-Cranfite!- ir rudaplaukės nuostabai, jai pavyko! Žmogutis nusidažė melsva spalva, kaip ir minėjo profesorius Ramsay. Ji atlošė galvą ir nusiramino, pyktis atlėgo ir ją vėl užplūdo mintys apie senelį.

---
+1 už įdomius postus. /Starkas

[Starkas Erikas Ramsay]

 Profesorius tingiai vaikštinėjo po klasę, stebėdamas dirbančius (ir nebūtinai) mokinius. Kol kas sekėsi ne itin gerai, nors jo parinkti kerai tikrai nebuvo vieni sunkesnių, verčiau atvirkščiai. Hm, nebent bus blogai manekenus užkerėjęs, tačiau vargu, visada tokie paprasti dalykėliai jam sekdavosi gerai. Iš apmąstymų vaikinuką pažadino mergaitiškas balsas. Pakėlęs galvą, išklausė antrakursės, apsirengusios Varno Nago uniforma.
 - Panele Fireblood, esate iš dalies teisi, - šyptelėjo, - iš tikrųjų, dažnai naudojami kerai gali būti šizofrenijos priežastis. – kiek patylėjęs pridūrė – tačiau šie kerai gyvūnų neveikia, mat yra skirti tik žmonėms ir kitoms, panašioms rasėms, tarkim, goblinams bei milžinams.
 Reikės kažkur pasižymėti mergaitę, rodės, gali iš jos išaugti gana perspektyvi mokinė. Starkas nesiruošė išskirti kokių nors moksleivių, tačiau gabūs vaikai visada džiugina. Ypač, jei jie ne tik gabūs, tačiau ir gebantys mąstyti. Tikėkimės, tokių ir daugiau atsiras.
 Aštuoniolikmečio dėmesį patraukė, rodės, labai jau nepatenkintas grifiukas. Vaikinukas buvos vos keliais metais už jį jaunesnis, tad labai tikėtina, jog jis piktinosi tokiu jaunu Starko amžiumi. Be abejo, buvęs klastuolis nė nesiruošė dėl to sukti galvos. Kaip tik tą akimirką minėtasis grifas kreipėsi į profesorių.
 Starkas Erikas tik šyptelėjo puse lūpų, apdovanojęs vaikiną tokiu žvilgsniu, kokiu žiūrima į išdaigų iškrėtusius vaikus, nė nesiruošdamas aušint burnos bergždžiais įtikinėjimais, ir paleido kerus į manekeną. Pastarasis išsyk pakeitė spalvą iš kūno atspalvio į mėlyną.
 - Ką gi, ponaiti Jeffter, turbūt į pirmą jūsų klausimą atsakyti neprivalau, - šyptelėjo, žvilgsnis tapo minkštesnis, tačiau jau kitą sekundės dalį surimtėjo, - Ir ne, jais dažyti negalima. Šiuo išskirtiniu atveju manekenai yra užkerėti, kad, suveikus kerams, pakeistų spalvą. Kaip kitaip sužinotumėte, kad jums pasisėkė? – klausiamai pažvelgė į juodaplaukį ir draugiškai nusijuokė.
 Kitiems mokiniams kol kas sekėsi ne ką geriau. Starkas įdėmiai stebėjo jų pastangas, nesikišdamas į nepasisekimus ir per prievartą nesiūlydamas pagalbos. Laikėsi nuomonės, kad reikia moksleivius kuo anksčiau reikia pratinti prie savarankiško darbo, be to, jei kuriam atsirastų problemų, visada gali patys kreiptis į jį. Jam ir pačiam niekada nepatikdavo, kai profesoriai, vos pastebėję menkiausią klaidelę, visur kišdavo savo penkis knutus.
 Jo ausis pasiekė dar vienas atsakymas, šįsyk nusprendė nekomentuoti, tik sutikdamas linktelėjo galva. Klastūnyno atstovė buvo teisi, nors ir kerai iš esmės nėra skirti išmušinėjimui iš vėžių. Tačiau dėl tokios smulkmenos nesiruošė daryti jokios pastabos.
 Jau norėjo grįžti savo vieton, kai klasėje pasigirdo sprogimas. Staigiai atsisukęs, pastebėjo sprogusį manekeną ir šalia jo stovinčią apstulbusią mokinę. Ką gi, visko atsitinka. Keliais burtų lazdelės mostelėjimas greitai sutvarkė netvarką. Ačiū Merlinui, rodos, niekas nesusižeidė.
 - Taip, šie kerai iš tiesų yra naudojami teisiant nusikaltėlius, nors, žinoma, dažniau yra naudojami geriamieji haliucinatai, vien dėl jų trumpesnio poveikio, - ramiu balsu atsakė į dar vienos mokinės atsakymą, šįtaip stengdamasis nuraminti ne tik save, tačiau ir klasę, idant niekas nepradėtų panikuoti.
 Galiausiai Starkui buvo lemta ir nudžiugti šiandien, mat pagaliau vienai mokinei kerai pavyko. Tiesa, kiek kitaip nei tikėtasi, tačiau tai nebuvo didelė klaida, mat efektas – daugiau ar mažiau tikslus – buvo pasiektas. Smalsiai žvelgė į ant plastmasinio kūno susidariusias spalvas, kasydamasis smakrą. Atsakė jau žymiai linksmesniu tonu.
 - Šaunuolė. O dėl spalvos... ką gi, čia matyt šalutinis klasėje paskleistų kerų poveikis, pasireiškiantis nevisada, - gūžtelėjo pečiais, - neturi dėl ko jaudintis.
 Nusprendė nešvaistyti daugiau laiko tuščioms kalboms. Ypač, kad Freya nebuvo vienintelė mokinė, susitvarkiusi su užduotimi. Grįžęs į klasės priekį, kreipėsi į visus mokinius.
 - Tikiuosi, netrukus kerai pasiseks visiems arba bent jau daugumai, - nusišypsojo, atsiremdamas į stalą bei sukišdamas rankas į kelnių kišenes, - Jei kam jau pavyko, galite susirasti sau porą, jei ne iš tokio pat, tai bent jau panašaus kurso, kad turėtumėte panašias jėgas. Kitas praktinės užduoties etapas bus, - džiaugsmingai šyptelėjo, - dvikovos.
 Keliais burtų lazdelės mostelėjimais sustūmė suolus į patalpos šonus, padarydamas viduryje daug vietos.
 - Kausitės vieni su kitais, tačiau privalote laikytis kelių taisyklių. Visų pirma, jokių tradicinių nuginklavimo, sužeidimo ar panašių kerų. Apie nedovanotinus net nekalbu, - akys pasidarė griežtos, - Klasėje paskleisti kerai neleis jums nužudyti ar mirtinai sužeisti priešininko, tačiau vis dėlto būkit atsargūs, nes baigsis visos gydomųjų eliksyrų atsargos, - linksmai nusijuokė. - Jei kas neaišku arba reikės pagalbos, kreipkitės.
 Su paskutiniaisiais žodžiais įsitaisė profesoriaus krėsle. Padėjęs šalia savęs bloknotą, pasiruošė konspektuoti dažniausiai pasitaikančias mokinių klaidas. Gal ateityje pavyktų padaryti iš to kokį seminarą.

[Klarė Konė Karter]

Klarė išgirdusi tai, kad šįkart atsakė teisingai šiek tiek nurimo. Ji nesijautė tokia beviltiška. Teisingas atsakymas ją įkvėpė stengtis. Pamiršti nelaimėtą mūšį ir galbūt laimėti dar nebaigtą karą.
Priėjusi arčiau manekeno Klarė išsitraukė lazdelę iš kišenės ir ištiesė prieš vis dar stovintį manekeną.
- Cranfite! - Nepasiduodama ištarė grifė. Pamačiusi lyg ir vos vos melsvą blykstelėjimą ji nusprendė pabandyti dar sykį. Norėjo pereiti prie kitos praktikos dalies, neatsilikti nuo kitų klasės draugų. Matyt didelis noras žaliaakei padėjo:
- Cranfite! - ir didelei antrakursės Karter nuostabai manekenas nusidažė pasteline žydra spalva.
Nežinodama ar toks rezultatas tiks profesoriui nutarė paklausti.
- Profesoriau, ar šviesiai žydra spalva reiškia, jog pavyko?
Suspaudusi sukryžiuotus pirštus Klarė laukė atsakymo.

[Edgar Jeffter]

Profesoriaus įrodymas, jog kerai veikia be jokio paaiškinimo tik dar labiau ėmė įtikinti Jeffter'į, jog pastarasis šiek tiek iš tiesų yra apimtas pasipūteliškumo. Dar kelias akimirkas paspoksojęs kreivai, kol jam dar atsakinėjo dėl dažymo, atsisuko atgal į manekeną ir ruošėsi dirbti toliau. To padaryti aišku nepavyko, nes Erikas Ramsey, kaip mat, neleido to padaryti paskelbdamas kitą pamokos užduotį. Šioji jau sugebėjo penktakursio viduje sukelti džiugesio, nes per ją reikės kovoti, o tas dalykas itin patiko jam. Tačiau ėmus vaikinui dairytis po klasę jis nematė sau tinkamo varžo. Visi buvo bent pora metų jaunesni, o tai kiek suerzino grifą, nes atkaklaus pasivaržymo negalės sulaukti. Kaip bebūtų guodėsi, kad gal bent kam galės pagelbėti, padėdamas pasipraktikuoti, todėl nusprendė pasirinktį savo koledžo atstovę, kaip dvikovos partnerę.
- Labas,- tarstelėjo priėjęs prie Klarės, - Nori pakovoti?,- sukrizendamas paklausė ir iškart patikino, - Nebijok, iš manęs toks ir kovotojas, nemanau, kad nepajėgtum manęs įveikti.
Matydamas, kad mergaitė dar laukia profesoriaus atsakymo, juodaplaukis žvilgtelėjo į pamoką vedantį asmenį, tuomet atgal į mergaitę:
- Pavyko, pavyko,- atsakė už mokytoją, norėdamas kuo greičiau pradėti.

[Klarė Konė Karter]

Tai, kad inscenizuos tikras dvikovas Klarę neramino. Ji išvis nemėgo net apsižodžiuoti, o čia reikės mosuoti burtų lazdele prieš kitą žmogų. Geros nuotaikos Klarės veide šiandien pamatyti turbūt nebeteks.
Grifiukė dairėsi per klasę, dauguma mokinių buvo jai nepažįstami. Kai kurie jau sustojo poromis. Besidarant prie jos priėjo pažįstamas grifas.
- Labas, - atsakė antrakursė vyresniąjam. - Na kaip čia pasakius, nesu didelė smurto gerbėja, - Klarė kikeno, be tai buvo ne nuoširdus juokas, o veikiau isteriškas krizenimas kilęs žaliaakei susierzinus. - Visų pirma, mokaisi trejais metais ilgiau, esi geriausių mokinių viršūnėje ir dar sakai, jog manęs, mažvaikės, neįveiksi? - Klarės balsas šnekant šiek tiek lūžo.
Edgaras nebuvo kaltas dėl to, kaip šiandien jautėsi ilgakasė. Todėl vedama vidinių ginčų ji vistiek  ištarė atsakymą:
- Na, mane įveiks bet kuris esantis šioje klasėje, tad, koks skirtumas? - dar per sekundėlę antrakursė susikaupė. - Atsiprašau, man šiandien nekokia diena, o su dvikova net nežinau nuo ko pradėti ir kaip tai vyksta.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Vos įžengusi į pirmąją savo šeštaisiais mokslo metais apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką Beatričė pastebėjo jauno vaikino, kuris buvo naujasis profesorius, mirktelėjimą. Skeptiškai nužvelgusi vidutinio ūgio būtybę susivėlusia smėlio spalvos ševeliūra klestelėjo į vieną pirmųjų suolų ir ėmė laukti kas bus. Ilgi, tarsi žiemos vakarai, pamąstymai, profesoriaus daugžodžiavimas, nors vaikinas ir bandė apsimesti, kad yra kitaip, varė tamsiaplaukei žiovulį. Tiesa, ji nežiovavo, tik pasirėmusi alkūnėmis į suolą pasidėjo ant delnų smakrą. Mergina klausėsi daugybės klausimų bei atsakymų, žvelgė tai į profesorių tai į mokinius, tai į vėliau atsiradusius manikenus. Grifė nesistengė nieko atsakinėti ar klausinėti, apie kovą išmanė kur kas daugiau negu visi tie antrakursiai ir trečiakursiai. Vos profesoriui Ramzie paskelbus pirmąją užduotį iš apsiausto kišenės išsitraukė savąją šeivamedžio lazdelę ir persisukusi suole tingiai mostelėjo ja vieno manikeno pusėn. Šis iškart pakeitė spalvą. atsisukusi atgal, į klasės priekį pasitvarkė ant kaklo iš po raudono šaliko išlindusį žalią, vienintelį turimą prisiminimą iš to, kas buvo anksčiau. Negi klastūnyno šalikas, vilkimas po jos pačios koledžo raudonuoju gali ką nors pakeisti? Bet ji tikėjo, kad gali. Užmerkusi tamsias akis tylėjo ir mėgino apsigobusi klasėje tvyrančia šiluma išnykti, tačiau ne, jaunasis profesorius tuoj paskelbė naują užduotį. Na ir kas iš to? Vienintelis Edgar čia buvo jai tinkamas varžovas, tačiau jis jau dirba su kažkokia mažvaike, taigi belieka sėdėti apsišarvojus kantrybe ir mąstyti apie nusisekusį ir nenusisekusį savo gyvenimą.

[Dawn Strain]

Mergina stovėjo kaip į žemę įbesta žiūrėdama į savo gabalais išdrabstytą manekeną, o profesorius, tarsi tai būtų menkniekis, mostelėjo lazdele ir manekenas stovėjo kaip naujas. Dawn apsisuko kelis kartus pažiūrėti, ar nieko nesužeidė. Na, regis viskas gerai. Šiek tiek drebėdama, tačiau žinodama, jog išvengė problemų, mergina bandė prisiminti burtažodį, kurį reikėjo šią pamoką naudoti. Cranfia...Cranfiii...Cranfite!  Dawn atsipūtė ir pažiūrėjo į tą nelemtą manekeną. Ji įkvėpė oro, nutaikė lazdelę į manekeną ir pradėjo burti.
-Cranfite
Dawn net nesitikėjo kažką padaryti gerai iš pirmo karto, tad nepavykus, ji bandė dar kartą.
-Cranfite!
Ji lyg ir pamatė melsvą spalvą, tačiau ji atsirado tik sekundei. Dawn viena ausimi klausėsi profesoriaus kalbėjimo apie kitą užduotį ir ji pradėjo panikuoti, jog nespės. Ji dar kartą susiėmė ir garsiai pasakė:
-Cranfite!
Manekenas stovėjo kaip stovėjęs, tačiau merginos laimei, jis pakeitė savo spalvą. Dawn pašoko iš džiaugsmo.

Mėlynas manekenas jai atrodė nebe toks baisus ir ji staiga prisiminė, jog tai nėra paskutinė užduotis. Prisiminusi profesoriaus žodžius, Dawn bandė susirasti dar vieną mokinį, su kuriuo galėtų eiti į dvikovą. Dvikova...Aš dar noriu gyventi. Nurijusi savo nerimą apie kerus, kurie gali sužeisti, mergina ėjo ieškotis poros. Visur stovėjo mokiniai jau seniausiai susigrupavę. Na, jeigu ir nerasčiau nieko, tai galėčiau nueiti pas profesorių ir pasakyti, jog nedarysiu užduoties... Jos mintis nutraukė ji pati, kai pamatė rusvaplaukę merginą. Dawn atrodė, jog rusvaplaukė dar neturi su kuo daryti užduoties, tad ji prie jos nuėjo. Dawn priėjusi atsikrenkštė, kad jos balsas nebūtų toks rėžiantis ausis.
-Labas. Aa, aš esu Dawn. Gal nori kartu daryti užduotį? Jeigu jau turi su kuo daryti, aš suprasiu.

[Edgar Jeffter]

- Na ir kas, kad ir neįveiksi manęs, kaip sakaisi,- vėl šyptelėjo juodaplaukis, - Tačiau kažin ar įveiksiu ir aš tave..,- patylindamas balsą baigė juodaplakis, tuo pačiu kilstelėdamas savo antakį aukštyn.
- Juk burtažodžių žinai? Žinai.. Pasirink tinkamą, kur bent kiek galėtų man pakenkti ir panaudok jį prieš mane,- jau surimtėjęs Edgar'as išdėstė antrakursiai, ko šioji turėtų imtis. Mokinys, kad ir ką galvojo apie profesorių, vis tiek manė, kad šis užskaitys užduotį, kad ir kaip netinkamai būtų pasirinktas burtažodis, nors realiai su visais kerais buvo įmanoma kažką sugalvoti.
- Stok čia,- timptelėjęs grifiukę už rankos, penktakursis ją pastatė prie sienos, į laisvą plotą, atokiau nuo kitų moksleivių, kad nei šie nesimaišytų grifams, ir kad patys netrukdytų kitiems. Po to Edgar'as atsitraukė per kokius dešimt žingsnių nuo Klarės ir atsisukęs į ją, pažvelgė žudančiai rimtu ir mažumėle piktu žvilgsniu sakydamas.
- Pradėk, mažoji drauge!

[Klarė Konė Karter]

- Tik nenusileisk man specialiai, - Klarė nemėgo atrodyti silpna, tačiau nekentė, kai jai pasiduodavo vien dėl to, kad ji mažesnė. Kai buvo vaikas ją tėtis taip mokė žaisti šachmatais. - Nekenčiu kai taip daro. - Prisiminimas apie tėtį buvo skaudus, žaliaakė susiraukė.
Antrakursė bandė prisiminti burtažodžius kuriuos mokėsi rašydama užduotis. Kelis turėjo galvoje, bet nebuvo tikrai ar jie padės.
Edgaras pertraukė jaunesniosios grifės mintis trukteldamas link sienos. Klarė suprato, jog dabar jau nebebus kelio atgal ir teks tikrai išbandyti burtus ant kito žmogaus.
Pamačiusi vyresniojo grifo išraišką ir tai, kaip jis susikaupęs bandė ją šiek tiek įbauginti. Tačiau Klarė emė juoktis. Vyresnis koledžo draugas nė kiek negasdino jaunesnėlės.
Su šiokiomis tokiomis pastangomis rusvaplaukė susikaupė. Juokas šiek tiek išsklaidė Klarės kūną kausčiusią įtampą. Ji išsitraukė lazdelę iš sugniaužtos apsiausto rankovės ... kas bus, tas, tebūnie... Klarė ištarė juokingiausius kerus kokius tik galėjo prisiminti:
- Sardine! - ištarė drąsiai antrakursė.
Kerai turėjo priversti Edgarui iš nosies kristi sardines.

[Caroline Elase Wilding]

Atėjusi į pamoką Caroline net neketino čia kažko veikti. Taip sakant, atėjo "dėl pliusiuko', kad galėtų ramia sąžine pasakyti tėvams "ne, savyje neužsidariau, taip, lankiausi pamokose". Apie kažko darymą ten nebuvo jokios kalbos. Labai ramia sąžine teorijai ir pirmajai užduočiai skirtą laiką ji praleido apmąstydama (eilinį kartą) savo kelionę. Iš šalies žmonės matė tamsiaplaukę rudaakę garbanę. Kol šioji nepakeldavo neapykanta ir šaltumu spindinčių akių. Tiesą sakant, viskas jau buvo tiek kartų pergalvota ir išanalizuota, kad jau bloga darėsi. Bet ką padarysi, jeigu pamokoje nieko veikti nesinorėjo, o paganyti akis į jaunąjį profesorių kad ir norėjosi, bet ir buvo negalima, ir tam reikėtų pakelti galvą, o palikti saugią garbanų uždangą merginai norėjosi mažiausiai. Deja, nusiplovusi nuo pirmų dviejų pamokos dalių trečios nelabai galėjo praleisti.
Apsižvalgiusi klasėje pamatė jau dirbančias visas poras. Žvilgsnį patraukė viena mergina, berods vardu Beatrice ar kažkaip panašiai. Ji atrodė vyresnė ir su patirtim, o to Carol ir norėjo. Nors profesorius paminėjo, jog stipriai sužeisti bus neįmanoma, bet mergina tikėjosi iš pamokos parsinešti kokį randelį - tada galėtų legaliai vaikščioti liūdna ir depresuota. Pakilusi Carol nužingsniavo prie merginos ir paklausė:
 - Kaip matau, neturi poros. Gal norėtumei kartu?
Aišku, čia būtų tikęs ir linksmas bei draugiškas tonas, net šio Carol balse su žiburiu nebūtumei atradęs, tad prieš panelę Riddle stovėjo juoda suknele vilkinti būtybė be jokios šilumos akyse.

[Alisa Feles]

 ,,Tikriausiai man aišku, kad nepavyks, o jei ir pavyks tai nebent kitame gyvenime"- juokėsi iš savęs Liza stovėdama prie manekeną. Mergaitei niekada nepavykdavo su tokiomis užduotimis susidoroti greitai. Ji džiaugėsi, kad tai tik manekenas. Varniukė  norėjo greičiau pabaigti šią užduotį, nes jos laukė antra, bet kaip visada ji liks paskutinė. Jei tai būtų tikras žmogus jis tikriausiai numirtų iš nuobodulio. Mergaitė nedrąsiai pakėlė lazdelę ir ištarė:
-Cranfite,- ištarė nedrąsiai mergaitė, bet aišku kaip visada jai nepavyko. ,,O ką aš sakiau?"- vėl juokėsi iš savęs varniukė. Bet greit surimtėjo ir vėl pabandė.
-Cranfite,- truputį tvirčiau ištarė mergaitė, bet Liza nebūtų Liza jei jai pavyktų.
-Cranfite Kodėl? Nagi,-šaukė vėl Liza.
   ,, Kiek galima? Negi aš jau tokia kvailutė, kad net tokio burtažodžio neištariu? Juk aš galiu!- pyko ant savęs Liza po šešto bandymo. Atrodė, kad joje susikaupė visas pyktis ir jis tuoj išsiverš kaip bomba.
-Cranfite,- sušuko mergaitė, jos visas pyktis išsiveržė. Iš lazdelės galo pasileido burtas tiesiai į manekeną. Manekenas nusidažė mėlynai. ,,Tikriausiai juokaujat?"- džiaugėsi varniukė. Ji negalėjo patikėti, kad jai pavyko. Juk tai ji, o jai niekada nėra pavykę.
-Ar kas nors matėt?- paklausė Liza aplinkui esančių žmonių, bet niekas jai neatsakė, nes visi buvo užsiėmę savais reikalais.


 Liza džiaugėsi, nes jai pagaliau pavyko ir taip greit. Bet paskui prisiminė, kad jai reikės dar susirasti su kuo kovoti, o tai sunku. Ir ji visai nenorėjo susižeisti, o tai įmanoma, nes su jos sraigės lėtumu, net pati sraigė ją nugalėtų. Bet pamoka yra pamoka.
-Gal kas norėtų susikaut su manimi dvikovoje?- garsiai pasakė Liza, o paskui tyliai sumurmėjo,- prieš mane laimėti lengva.

---
+1 už įdomų postą. /Starkas

[Edgar Jeffter]

- Nė neketinu,- juodaplaukis patikino antrakursę, jog šioji nerimautų dėl galimo pasidavinėjimo.
Edgar'as nekantriai laukė merginos atakos, bet ši ėmė kvatotis, taip prajuokindama ir jį, įnešdama į jo rimtą veidą šypseną. Grifas rankose nelaikė savo burtų lazdelės. Ne todėl, kad nuvertino savo varžovę, tačiau pamiršo apie ją, o tai dvikovoje yra negeras ženklas. Bet vaikinuko laimei, Klarei išsitraukus savąjį ginklą, jis prisiminė ir apie savąjį ir nedelsdamas stvėrė jį iš savo kelnių kišenės ir pasiruošė gynybai. Sardine?! vos tik išgirdo merginos ištratą burtažodį, išsyk pakartojo savo galvoje, kad rastų atoveiksmį, jei nenori snarglėtis žuvimi. Penkiolikmetis greičiau spėjo sugalvoti ne atoveiksmį, bet kaip šiuos kerus priversti tapti nieko vertais. Juodaplaukis, susigūžtelėdamas, užsidengė save su savo  ranka, paslėpta po pirštine, tai jo visi kerai eitų tik į ją. Kerams pasiekus tikslą, Jeffter'is pajuto lyg būtų kumštelėta į jo ranką. Vėl normaliai išsitiesęs nusišypsojo.
- Puikus bandymas. Vos manęs nepričiupai,- pagyrė to paties koledžo mokinę, kuri galėjo priversti jį dusti žuvimi, tačiau šie kerai suveikia prasiskverbę iki taikinio kūno. Aišku drabužiai nėra nepereinami kerų, bet jie negalėjo pereiti to, kas slėpėsi už grifo pirštinės. Kad ir kaip pats tuo netikėtų ar nenorėtų pripažinti, tačiau šį sykį žaliaakiui pagelbėjo ta nelemtoji jo ranka.
- Orchideous- sumosavęs ratu ištarė Edgar'as, sau į laisvą ranką išsiburdamas gėlių puokštę, su kuria priėjo prie Klarės. Tuomet ištiesė ranką norėdamas perduoti gėles jai.
- O čia apdovanojimas už tai.

---
+1 už įdomų postą. /Starkas

[Klarė Konė Karter]

Klarė ištarusi kerus stebėjo, kaip penktakursis juos atmušė pirštinėta ranka. Nesupratusi kodėl kerai neveikia grifė šiek tiek sutriko. Juk ji pati matė, kaip kerai pataikė į vaikino ranką.
- Kaip tau taip pavyko? - nustebusi žaliaakė paklausė vyresnio dvikovos priešininko. Ji nuleido ranką su lazdele, tačiau jei ką buvo pasirengusi greitai užsimoti. - Dėkui, stengiausi - padėkojusi už pagyras ir pamaniusi, kad galbūt kišasi ne į savo reikalus Klarė raudo.
Pamačiusi Edgaro išburtas gėles jaunoji grifiukė pradėjo juoktis.
- Pasiduodi? - Klarė erzino beprieinantį grifą pakeldama antakius. - Ačiū, - paimdama gėles iš vyresnėlio Klarė jau buvo tokia raudona, kad galėtų konkūruoti su vėžiu, - reikėjo man bent kartą kirstelti už sardines, dabar jausiuos vyresnių skriaudike... - grifė burbėjo neužsičiaupdama dėl netikėtos dvikovos eigos.

[Lisette la Claire]

Išgirdusi profesoriaus balsą, Lisette pakėlė galvą ir pasitraukė rausvus plaukus nuo veido. Rodos, jos žandai jau vėl buvo įprastos spalvos. Klastuolės mėlynos akys kiek išsprogo, kai klasės gale atsirado manekenai, itin panašūs į tikrus žmones. Išgirdusi užduotį, Lisette lėtai atsistojo iš savo siuolo ir nužingsniavo manekenų link. Laimei, burtažodis buvo užrašytas ant lentos, mat klastuolė buvo kiek išsiblaškiusi po keisto savo atsakymo. Mergaitė užsikišo savo rausvą plaukų sruogą už ausies ir iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę.
-Cranfite,- akivaizdžiai per tingiai ištarė, tad nė nesistebėjo, jog visiškai nieko neįvyko. Lisette matė, kad kai kuriems mokiniams jau pavyko įveikti užduotį, tad mergaitė susiėmė ir, stipriau suspaudusi lazdelę, mostelėjo ja:
-Cranfite,- drąsiau ištarė, tačiau vistiek nieko neįvyko. Lisette nusprendė pažiūrėti, kaip tai daro kiti mokiniai ir pabandyti suprasti, ką ji pati daro negerai.