[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi, kaip ir buvo ganėtinai akivaizdu, nuobodžiavo pamokoje, lape tušu piešdama juodas, tuščiavidures širdutes ir leido ašarom tekėti skruostais ant tų pačių širdelių. Galbūt tai buvo dar viena didelė klaida ateiti į šią pamoką, prieš tai neatsigaunant, bet yra kaip yra. Jei atėjo, bent į lengviausią klausimą galėjo atsakyti. Bet juk niekam nesvarbūs jos jausmai, nėra kam išsikalbėti, o tuo labiau, kad profesorė pranešė apie praktiką. Kiy mielai dar pasėdėtų suole, užsirašinėdama įdomias mintis ir nejudintų kojų, nes pernelyg silpnai jaučiasi. Bet ir vėlgi, jos viduje kunkuliuojantys veiksmai niekam ne motais ir mažoji varnanagė pačiupo vieną siūlo galą, ritę perduodama kitam. Persikėlimas nešykle jai nebuvo pirmas kartas, bet atrodė, kad visi organai sugriuvo vienan galan, ašaros subėgo į akis, o palaidi plaukai pasišiaušė į visas puses, ir taip styrojo gerą valandžiukę (na, bent taip atrodė). Kai viskas sugrįžo į savo vietas (turiu omeny organus, ašaras ir plaukus), trečiakursė susiėmė už galvos ir parklupo. Tik ne dabar... Harlė matė, kaip panašiai jautėsi, o vėliau ir apalpo jos koledžo mokinė, regis Dallifrėja, o to Bith visai nenorėjo. Dar pamena kaip anais metais apalpo prie pat šios mokytojos kojų ir kaip buvo gėda. Kiyomi net nusipurtė viską prisiminus, argi gali būti kas blogiau? Žinoma, kad gali. Vat kaip dabar... Mergaitė visai iš pusiausvyros išėjo, o jei kas dabar visa tą reikalą vėl primintų... Kad saugokis! Žinoma, dabar ji čia - taip vadinamoje gydykloje ir nori nenori teks viską iškęsti. Kai profesorė pranešė apie užduotį ir, kad gali susirasti partnerį, Kiy nuotaiką šiek tiek pakilo. Vis galės kam išsikalbėti. Pažvelgus šian ir ten, užtiko mergaitę, gal labiau merginą, prie kurios niekada nedrįso eiti, nes manė, kad ji per graži bendrauti su tokia kaip ji. Jos sidabriniai plaukai atrodė ištiesų tobulai, daugiau nieko ji nebegalėjo galvoti, tik, kad tikra gražuolė. Harley nusivalė smulkias ašaras nuo veido, paslėpė save po kauke ir tyliai priėjo prie varnanagės. Mergytė įsidrąsino ir šiaip ne taip pratarė kelis žodelius:
-Kota, taip?- o gal ji netyčia apsirengė ne savo apsiaustą ir vardas, kuris yra ten prisiųtas ne jos?- gal norėtum kartu pasivaikščioti po gydyklą?

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Jay Reye]

- Bethany! - tyliai sušvokštė Andi, išsišiepusi iki ausų, o gal ir dar plačiau. - Sveikutė! Na, mano atostogos praėjo visai neblogai. Bet labai pasiilgau draugų. Ypač tavęs ir Lisettės. O kaip tavosios?
Grifiukė metė šelmišką žvilgsnį Betės pusėn. Džiaugėsi, kad vėl regi tamsius jos plaukus. Per pereitus metus labai su ja suartėjo.
Per milžiniškas pastangas mergaitė prisivertė klausytis kitų mokinių atsakymų. Galiausiai vėl prabilo mokytoja. Tuo pat metu trečiakursė kilstelėjo antakius, nes buvo beveik tikra, kad vasarą skaitė knygą apie gydomąsias vienaragio plauko galias. Tikriausiai vėl sumaišiau tą nelemtą vienaragį su kažkuo kitu... - numojo ranka Andi ir be galo susidomėjo būsima pamokos eiga.
Patrynusi delnus paėmė iš kažkokio mokinio siūlų kamuolį ir perdavė jį savo suolo draugei. Žaliaakė nenumanė, dėl ko labiau džiaugtis: ar dėlto, kad pagaliau panaudos nešyklę, ar dėl to, kad pamatys daug gyvūnų vienoje vietoje.
Praėjo tikra amžinybė (tiksliau nepilna minutė), kol visi mokiniai išsidalijo siūlą. Staiga mergaitė pajuto keistą jausmą, kurio su niekuo neįmanoma palyginti. Akimirksnis ir klasė dingo. Prieš akis atsirado dar niekuomet nematytos patalpos, kurias baisiai knietėjo apžiūrėti.
- Bete, gal vaikščiojam kartu? Galiu galvą dėti, kad vaikščiodama viena pasiklysiu, - droviai nusijuokė.

[Dawn Strain]

Dawn po gydyklą ėjo viena. Ji dėl to neišgyveno, nes kartais jai patikdavo tai, jog gali pabūti su savo mintimis. Merginai vaikščiojant, ji sustodavo vis prie kiekvieno gyvūno ir pasiteiraudavo jų hilerių, dėl kokios priežasties tie gyvūnai, vietoj laisvės, yra čia. Mergina išgirdo daug įvairių siaubingų dalykų ir ji kartais netgi ašarą nubraukdavo. Ji suprato, jog kai kuriems trūksta žmogiškumo ir dėl tų žmonių kaltės šie gyvūnai čia kenčia.
Dawn eidama pro didelius aptvarus ir apžiūrėdama kiekvieną gyvūną, išgirdo labai garsų rėkimą. Varniukė išsigando. Rėkimas buvo panašaus į žmogaus ir Dawn pagalvojo, jog atsitiko kažkas baisaus vienam iš hilerių arba gal netgi kuriam nors mokiniui, kuris kišo rankas kur nereikia. Mergina iš smalsumo patraukė iki garso šaltinio. Antrasis rėkimas buvo garsesnis ir Dawn tiesiog bėgte bėgo iki to garso. Pasukusi kelis kartus, priešais pamatė, kaip viename aptvare guli sužeistas kentauras. Iš jo kojos bėgo kraujas, o keli hileriai bandė jį nulaikyti vietoje.
-Kas atsitiko?-kuo garsiau paklausė Dawn, stengdamasi, kad kas nors ją išgirstų pro kentauro rėkimą.
-Jis buvo atgabentas iš Uždraustojo miško baisiai sužeistas. Kentauras nesako, kas jam taip padarė, tačiau manome, jog patys kentaurai jį ir sužeidė. Na žinai, kokie jie griežti ir kaip jie negerbia tų, kurie susideda su žmonėmis.
-Aa...Aišku, ar jūs jį pagyd...,- mergina bandė išlementi, tačiau kentauras išleido garsiausią dejonę ir ji nebaigė klausimo.
-Darysime viską, ką galėsime,-pasakė vienas hileris laikydamas kentauro rankas prie žemės.
Dawn dar kartą pažiūrėjo į tokį kraupų reginį ir apsisuko, tikėdamasi, jog kentaurui viskas bus gerai. Eidama ji pažiūrėjo į artimiausiai pakabintą laikrodį ir pamatė, jog valanda jau beveik praėjo. Regis, reikia grįžti pas profesorę,-pagalvojo ji ir nuėjo.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Smiltė Šarakauskaitė]

-Manau, kad magiškuosius gyvūnus galima pagydyti kokiais nors eliksyrais ir suteikiant jiems nuoširdaus švelnumo ir begalinės meilės - nedrąsiai atsakė Bella

((Post'as nesiekia reikiamo simbolių skaičiaus (600). Pataisyk.))

[Rafaela Ginoble]

 Lyg Dallifrėja būtų dar per mažai nusižeminusi, profesorė, rodės, tikrai ja susirūpino. Ką gi, matyt daugiau jos pamokose nėra ko rodytis, nes kažkaip ne itin smagu bus žiūrėti į akis po tokio suskydimo per pamoką. O tai ji dar net nepamatė kraujo ar žaizdų. Ak ak.
 Tačiau jau po nanosekundės varnanagės veidą nušvietė tikrų tikriausia šypsena - plati ir nuoširdi.
 - Ak, tikrai galėčiau? - nudžiugusi staigiai pašoko, tačiau teko vėl atsisėsti, nes grįžo galvos svaigulys. - Tai yra, mm, labai gražu iš jūsų pusės, kad rūpinatės, - sumišusi dėl savo impulsyvaus ir turbūt ne itin vietoj ir laiku parodyto džiugesio nuraudo iki pat plaukų šaknų, susiliejusi su jais. - Taip, aš tikrai niekam nesakysiu, - nudelbė žvilgsnį į delnus, nervingai suspaustus ant kelių. - Tai kur man eiti? - viltingai pažvelgė į albinosę profesorę.

[Claudie Amneta]

Vykimas nešykle antrakursei dar nebuvo įprastas. Todėl prieš keliaujant ji taip stipriai suspaudė kaspiną, kad jis net susiraukšlėjo ir sudrėko nuo prakaito. Ramiau, ramiau. Viskas bus garai...Taip ir buvo. Claudie prisiminusi užduotį patraukė ten, kur dar rodos nebuvo nuėjęs nei vienas mokinys- į lauką.
Buvo aptverta gan didelė pievos vieta. Aptverta viela buvo gan tanki, o pats narvas priminė tuos, kuriuos naudoja triučšiams ar jūrų kiauliukams, tik daug didesnis. Viela buvo suraizgiusi šonus ir viršų. Tik žolė nebuvo ja apraizgyra. Tame aptvare šlubčiojo ir vaikščiojo keli fazanai. Nors ir panašūs į žiobariškus, tik didesni ir spalvingesni. Dauguma buvo aptvarstytomis kojomis. Kiti surištais sparnais ar suskilinėjusiais snapeliais.
Kas juos taip nuskriaudė? Turėtų būti skaudu. Dar nemačiau tiek nusilpusių ir ligotų paukščių vienoje vietoje... Sunku į juos žiūrėti. Gal geriau eisiu toliau. Grifė ėjo toliau ir tikėjosi, kad daugiau tokių vaizdų matyti neteks. Bet kur tau? Juk čia magiškų gyvūnų gydykla!

[Bethany Landworth]

   - Aiii, tos mano atostogos... Nuobodu buvo be draugių, - Bethany šyptelėjo. - Bet prasideda nauji mokslo metai, ir, nors ir kaip nekenčiu mokytis, bet bent jau turėsiu su kuo leisti laiką.
   Šiaip ne taip Bethany sulaukė visus mokinius užtildančios profesorės balso ir atsipūtė. Dabar turėtų prasidėti praktika. Tačiau merginą kamavo kažkokia baimė, tarsi praktika bus ne kabinete, ir gal būt, net ne Hogvartse. Tačiau ne, tai baime nepavadinsi, veikiau tai nerimas, nesaugumo jausmas ar jaudulys. Vienu žodžiu, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
   Tokios praktikos Betė dar gyvenime neturėjo. Na, praeitais metais buvo nuvykusi į Trafalgaro aikštę, tačiau, lygtais, niekur toliau. O dabar ji galės nukeliauti pastebėti sužeistų, tačiau gydomų gyvūnų. Grifei labai patiko visi gyvūnai, o žinodama, kad žmonės juos gelbėja, ji atsipūsdavo ir nesukdavo galvos apie kažkur mirštančius gyvūnus. Tai žiauru.
   Mergina iš savo draugės perėmė siūlus, įsikibo į vieną galą ir perdavė kamuoliuką kažkokiam kitam mokiniui. Rudaplaukė nejučia nusišypsojo ir tvirčiau suspaudė siūlelį. Visas jos kūnas įsitempė laukdama kelionės. ,,Koks tai jausmas? Kas, jeigu apsivemsiu? Kas, jeigu dar kas nors atsitiks? Kas, jei įstrigsiu vidury niekur?''. Jaudulys po truputį perėjo į baimę, nes Betė niekad nebandė šio keliavimo būdo. Prikandusi lūpą mokinė žvilgtelėjo į Andromedą, kuri atrodė pakankamai rami. Staiga Bethany akys apsiblausė, vaizdas patamsėjo. Kūnu perbėgo kažkokia šalta banga, kurios net neįmanoma apsakyti. Galiausiai aplinkui pasidarė visiškai juoda, tarsi tikroj tuštumoj, kurioj esi tik tu ir daugiau niekas. O gal net tavęs nėra, nes Betė savo kūno nematė. Vaizdas pradėjo ryškėti, kūnu perbėgo ta pati šalta banga ir mergina pamatė aplink vaikštančius gydytojus, suoliukus, spinteles ir daug daug durų. O kvapas labai šlykštus: kraujas ir vaistai. Blogesnio derinio negali būti. Vaizdui visiškai prašviesėjus, grifė nusipurtė. Atrodo, kad kažkas būtų įsibrovęs į jos kūną ir kažką išderinęs. ,,Niekad nebekeliausiu nešykle. Na, neskaitant šios dienos, nes kaip kitaip grįšim?''. Bethany pamatė savo draugę ir prie jos pribėgo.
   - Tai aišku galim vaikščiot kartu, nes aš turbūt ne tik pasiklysiu, bet ir apsivemsiu, nualpsiu, po to vėl apsivemsiu, tada pasišlykštėsiu, o tada vėl nualpsiu ir paskui pasibjaurėsiu.
   Išdėsčiusi, ką padarys vaikščiodama viena, mokinė apsižvalgė ir galiausiai pasuko į kairę pusę, nuo kurios labiausiai dvokė. O tai buvo didžiulė klaida, nes už pirmųjų durų gulėjo kruvinas hipogrifas išmirkytas vaistuose. Tai pamačius grifė susivimdė, griebė už pilvo ir suklupo.
   - Tuoj... vemsiu.
   Ir iš tiesų, po kelių akimirkų ant žemės gulėjo rudai žalias vėmalas. Šlykštu.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Edgar Jeffter]

Edgar'as sparčiai ėjo ganėtinai ilgu vingiuotu koridoriumi kol priėjo išsišakojimą į dvi puses. Jam pažvelgus tiek į vieną pusę, tiek į kitą, abejuose matėsi didesnės erdvės, po kurias zujo ir kiti žmonės, apsirengę baltais chalatais, nors buvo galima pastebėti ir vieną kitą paprastai apsirengusį žmogų. Juodaplaukis nusprendė pasinešti dešinės pusės link. Priėjus iš tolo matytą didesnę erdvę, iš arti šioji buvo milžiniška. Per ją driekėsi kabinetų eilės su šalia esančiais suoliukais prisėsti, kol sulauksi savo eilės, per vidury stovėjo registratūra, kurioje dirbo keliolika seselių. Prie kai kurių kabinetų sėdėjo ir burtininkai su savo magiškaisiais augintiniais, kurie negalavo. Juk mums galima užeiti bet kur? savęs paklausė mokinys, prisimindamas ką sakė profesorė paskirdama šią užduotį. Jis įsliūkino į kabinetą, prie kurio buvo eilėje keletas žmonių.
- Laba diena,- pasisveikino matydamas viduje merginą ir daktarą, kuris greičiausiai apžiūrinėjo jos pelėdą, - Aš..,- net nespėjo pasakyti ką norėjo, kaip daktaras jį pertraukė.
- Žinau, žinau, kas tu. Stebėk, kiek nori, tik netrukdyk dirbti, gerai?- nepiktai, bet ir ne mielai susakė medikas, privesdamas šiek tiek pasimesti juodaplaukį. Bet žaliaakis matė, jog darbuotojas itin susikaupęs apžiūrinėjo gyvūną, todėl suprantama, kad nenorėjo būti trikdomas. Tuomet Jeffter'is žengtelėjo kelis žingsnius į šoną, kad niekam nemaišytų, bet taip, kad ir pats gerai matytų kas vyksta.

[Vintė Adamson]

  Margareta apsidžiaugė, supratusi, jog pasiūlė varniukei kaip tik tai, ko jai reikėjo.
  - Sek paskui mane, - tarstelėjo.
  Profesorė palaukė, kol Dallifrėja pakils nuo suolelio. Matė, jog mokinė vis dar šiek tiek negaluoja, tad įsikibo jai į parankę. Kelyje iki Margaretai pažįstamos hilerės kabineto moterį ir mergaitę lydėjo malonus pašnekesys. Pasiekusi puikiai atmintyje įstrigusias duris, albinosė liepė mokinei palaukti koridoriuje, tuo tarpu pati užėjo į pažįstamos darbo vietą. Pasilabinusi ir trumpai pasišnekučiavusi, paaiškino susidariusią situaciją ir paprašė priglobti sunegalavusią varniukę.
  Po kelių sekundžių atvėrė kabineto duris ir pakvietė Dallifrėją užeiti. Nenorėjo sukelti įtarimo, tad suprato, jog laikas keliauti į pagrindinę gydyklos patalpą - ten, kur puikiai matys mokinius... ir mokiniai matys ją.
  - Atidžiai stebėk laikrodį, - prieš išeidama paliepė mokinei. - Kai liks dešimt minučių iki išvykai skirto laiko pabaigos, pradėk eiti foje, tos vietos, iš kurios atšlepsenome iki čia, link. Jei nerasi kelio, drąsiai klausk darbuotojų. Sėkmės, - Margareta nusišypsojo, o po kelių sekundžių jos veidą paslėpė užvertos durys.
 

[Raven Krystall Walters]

Vos spėjo tiestelėti ranką link bendrakoledžės Claudie duoto lapelio ir profesorė iš karto pradėjo savo kalbą. Akimis tarstelėjusi "vėliau" jaunoji vokietė smeigė akis į šviesiaplaukę profesorę. Išgirdusi, jog teks kažkur keliauti Mirjam nelabai apsidžiaugė - jai kažkaip visada patikdavo užduotis atlikti ramiai, be streso ir skubėjimo. o šioji perspektyva į tai mažiausiai panašėjo. Kad reiks vienai bastytis po kažkokią ligoninę, pilną pavojingų gyvūnų? O jeigu ji pati kuo nors užsikrės? Pasiklys, ją paliks ten, o vėliau suradę hileriai pavers kokio eksperimento bandyminiu "triušeliu"? Vienas po kito grifės galvoje kilo ne patys maloniausi vaizdiniai. Vazduotei jau visiškai įsiaudrinus Mirjam vargiai nulaikė drebančias rankas. Įsikibusi lyg skęstantis siūlo (koks sutapimas) to raudono šniūrelio mergaitė užsimerkė ir...
... atsidūrė dezinfekcinėmis priemonėmis trenkiančioje aplinkoje. ką gi, nesupykino o tai jau šis tas. Iš kišenės mergaitė išsitraukė rankinį laikrodėlį ir nustatė laiką, kada reikės grįžti pas profesorę. Kone linkstančiomis iš baimės kojomis Mirjam patraukė painiais koridoriais tolyn, vis atsigręždama pažiūrėti ar mato ant suolelio sėdinčią profesorę. Toli nuklysti ji tikrai neketino - dar ims ir išsipildys matyti vaizdiniai apie bandymus.

[Kota Lunalight]

Tik išgirdusi, kad reiks kažkur dangintis nešykle, Kota kaipmat užsimanė sprukti. Deja, Hogvartse tai nėra priimtina, tad sukandus dantis, teko kentėti toliau. Griebusi siūlą, ji apsižvalgė, ieškodama kito mokinio, galiausiai suradusi įbruko jam į rankas ir vos vos liesdama, laukė. Laimei ji pradėjo tyrinėti tą siūlą, mat ketvirtakursė jį vos vos laikė - jei nebūtų kočiojusi delne, gal net būtų palikta užnugaryje.
Šleptelėjusi ant grindų, ji atsiduso, patogiau atsisėsdama ir pasitvarkydama savo garbanas. Sunkiai atsistojusi, Kota kelis kartus brūkštelėjo per sijoną ir iš naujo užsisegė šiek tiek nuslinkusį apsiaustą. Dar kartą tvirtai trūktelėjusi už kaspino kilpų plaukuose, varnanagė nuleido rankas, žiūrėdama kaip mokiniai bėga vienas pas kitą ir jau sudarinėja grupes. Gal ir Kota būtų viena iš jų, bet esant šiek tiek antisocialiai, tai buvo šioks toks išbandymas.
- Aš? Kota? - atsiliepė ji, kiek stryktelėjusi kai matyta trečiakursė prie jos priėjo. Kota kilstelėjo antakius, keikdama save mintyse, mat jos atsakas nuskambėjo taip, tarsi ji pati nebūtų tikra dėl savo pačios vardo. - Taip, aš Kota, malonu susipažinti, Kiyomi, jei neklystu, - šyptelėjo puse lūpų ji, jos ir taip rausviems žandams imant degti. - Žinoma, - mielai sutiko ji, vis tik pastebėdama šį tą bendraklasės akyse. - Viskas gerai?

[Jay Reye]

Andi blykstelėjo akimis - iš draugės sakinio galėjai susidaryti tvirtą nuomonę, kad jai ši vieta nėra labai jauki.
Kad ir kaip bebūtų keista, ore tvyrantis vaistų kvapas žaliaakei nesukėlė pasišlykštėjimo, tačiau jokiu būdu nesukėlė ir simpatijų. Tiesa, kai kam tas kvapas kur kas daugiau nei nepatinka, - nusprendė ji, su gailesčiu stebėdama į ant profesorės rankų be sąmonės gulinčią mokinę. Sugrąžinusi akis prie Bethany pamatė, kad ji jau gerokai nutolusi. Paspartinusi žingsnį greitai atsidūrė prie bendrakoledžės.
Artėjant kažkokių durų link, ėmė sklisti dvokas, kuris nebuvo toks malonus kaip prieš tai buvęs vaistų kvapas. Atidarius akis, Andromedai atvipo žiauna - ant grindų gulėjo vos gyvas hipogrifas, aplink jį mėtėsi daugybė tablečių bei švirkštų. Rusvos plunksnos ir snapas buvo kruvinos, o jo kūnas ėmė panašėti į testralio - tebuvo vieni kaulai ir oda. Bet akys buvo kaip niekad gyvos. Jose atsispindėjo maldavimai, išgąstis, skausmas, patirtis, stresas...
Staiga šviesiaplaukė išgirdo balselį. Greitai pasukusi galvą jo link, pamatė Betę susirietusią ant grindų ir... vemiančią. Susirūpinusi draugės sveikata, atsitūpė šalia jos ir žaibišku greičiu atrėmė ją į durų staktą.
- Veraverto, - sumurmėjo burtažodį nukreipusi lazdelę į ne ką kitą kaip vėmalus... Viduje pasibjaurėjusi skrandžio turiniu susikaupė. Šie tuoj virto stikline. Pakėlusi ją vėl nukreipė lazdelę ir vėl ėmė burti:
- Aquamenti.
Indas prisipildė švaraus vandens. Pagaliau susiprotėjo, kad į ją gailiomis akelėmis spokso hipogrifas. Na, ne visai į ją - į vandenį. Pagailo mergaitei sužeisto padaro, bet draugė vis vien buvo svarbesnė. Įdavusi Betei į rankas stiklinę pasiteiravo:
- Ar... ar tau viskas gerai?
Pagaliau susiprotėjusi, kad ją vimdo toji sužeista būtybė, paskutinį kartą pažvelgė hipogrifui akis ir tyliai tyliai sušnibždėjo:
- Tu pasveiksi, pažadu...
Ir negailestingai uždarė duris, ištempusi tamsiaplaukę iš tos patalpos. Andromedai kruvinas gyvūnas priminė baisųjį Hogvartso mūšį. Skaudžiai nurijusi atsiminimus, pasakė:
- Bete, gal einam į lauką? Ten juk yra gryno oro.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Klarė Konė Karter]

Užbėgusi laiptais aukštyn Klarė rado į dvi dalis padalintą didelę atvirą patalpą. Mažesnėje, įrengtoje po stoglangiais ir apsuptoje dar ir dirbtinių švieselių augo matyt gydymui reikalingi augalai. Didesnėje patalpos dalyje grifė matė kaip gaminami gydomieji eliksyrai. Apie dvidešimt įvairaus amžiaus burtininkų, tarp jų ir keli, pagal aprangą atskiriami hileriai dirbo tiesiog pakibę virš verdančių ir garuojančių katilų. Antrakursė atsargiai priėjo arčiau, ir atsistojo ten, kur galėtų netrugdydama stebėti dirbančius magus. Eliksyrų kvapai maišėsi, todėl žaliaakei šiek tiek svaigo galva. Gyvūnams tinkami eliksyrai buvo gaminami tik iš augalų. Ant užburtos lentos kreida pati rašė eliksyrus, kurie buvo reikalingi apačioje artimiausiu metu, šalia jų buvo nurodyta kiek jų likę lentynose ir kiek dar reikės, kad magai žinotų, ką ruošti. Klarė vos spėjusi pasižymėti visas antro aukšto smulkmenas pamatė, jog laikas leistis žemyn, kol profesorė neišsiuntė visų mokinių be panelės Karter.
Grifė greit nusileido laiptais ir nuėjo į foje, kur jų turėjo laukti profesorė. Pamačiusi, jog vis dėl to nusileido laiku mergaitė džiaugėsi.
- Profesore, ar dar daug mūsiškių trūksta?

[Rafaela Ginoble]

 Lėtai, kad vėl nepradėtų suktis galva, atsistojo ir buvo jau pasiruošusi keliauti. Pirmieji žingsniai link kabineto buvo sunkūs, kojos elgėsi it drebučiai ir nenorėjo tvirtai stovėti. Ačiū Merlinui, profesorė jai padėjo eiti, prilaikydama už parankės. Nors Dallifrėja dėl to jautėsi itin nejaukiai ir nuo jos veido niekur nedingo raudonis, labai kontrastuojantis su baltomis gydyklos sienomis, vis dėlto jautėsi dėkinga iki pat proto gelmių.
 Jos ėjo lėtai, tad varniukė spėjo ne tik apsižvalgyti po veterinarijos įstaigą ir susidaryti nors kokį įspūdį, bet ir pasišnekučiuoti su profesore. Lengvas pokalbis nukreipė žaliaakės mintis nuo gėdos pojūčio bei drovumo, tad kai jos pasiekė hilerės kabinetą, mergaitės veidas jau buvo atgavęs įprastinę spalvą.
 Kol Dalli stovėjo koridoriuje, už durų, kuriuose ką tik išnyko mokytoja, vis žvalgėsi aplinkui. Matydama pro didelius langus sužeistus gyvūnus, jautėsi labai negerai. Tačiau šioje įstaigos dalyje  nebuvo jokių specifinių kvapų, tad nebuvo priežasties jaudintis. Už stiklo buvo baseinas, kuriame plaukiojo sužeistas hipokampas, itin panašus į tą, kurį praeitąmet penktakursė maitino vizijose. Gyvio akys buvo be proto liūdnos, jo šonas buvo aptvarstytas kažkuo padarytu iš beveik peršviečiamų sidabrinių gijų, taigi net pro tvarsčius galėjo matyti žiaurią žaizdą ir iš jos besisunkiantį melsvai žalsvos spalvos kraują. Pamačius jį, mergaitę vėl apėmė svaigulys, tačiau kaip tik tą akimirką atsivėrė baltos kabineto durys ir ji galėjo užeiti vidun.
 Pasisveikinusi su hilere ir jai prisistačiusi, apsižvalgė. Kabinetas buvo jaukus, švelniai gelsvos spalvos. Nors baldų nebuvo daug, tačiau jie tarpusavyje derėjo. Oras patalpoje kvepėjo mišku su švelnia citrusų gaidele. Puiku, nereikės prisiminti bjaurių, ligoninėms būdingų kvapų.
 Dallifrėja linktelėjo, šitaip parodydama, jog tikrai bus hole nurodytu laiku. Pavymui nusišypsojo profesorei. Hilerė ją pakvietė atsisėsti ant minkšto pufo gerai apšviestame kabineto kampe. Kurį laiką jos abidvi tylėjo, varnę glumino nejauki tyla, tačiau gydytoja jau po kelių minučių padavė jai pavartyti kažkokią knygą apie retus gyvūnus. Dėkingai šyptelėjusi, ėmė vartyti baltus, laminuotus puslapius.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Skarletė Siuzana Vein]

Trečiakursė vyptelėjo pusę lūpų, kai Kota tarsi nežinodama savo vardo, atsiliepė. Tai bent šiek tiek praskaidrino vaniukės nuotaiką, jausmus, mintis ir šias dienos minutes.
-Taip, aš Kiyomi. Ačiū, kad sutinki pasivaikščioti kartu su manimi. Atrodo, kad šią savaitę man negalima būti vienai, - kažką tokio murmtelėjo ir kartu su Kota patraukė gydyklos koridoriais. Kai išgirdo klausimą ar jai viskas gerai, lūpo nusviro perpus žemiau ir ją vėl užklupo prisiminimai. Taip norėjosi išrėkti, kad jai tikrai negerai, sunku ištverti senelio mirtį, kad reik išsikalbėti ir nebūti vienai. Jai reikia tikrų draugų palaikymo, be ar Kiyomi išdrįstų pasakyti tiesą? Jai per sunku net žodį ištartį, ką jau kalbant apie draugišką pokalbį.
-Taip, man viskas gerai,- balse galima buvo išgirsti abejonę.