[Elna Klumpar]

Atsipalaidavusi Elna žingsniavo mokyklos koridoriais judėdama link Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros kabineto. Hogvartso mokykloje ji jau leido trečius metus, tad jautėsi savo kailyje. Deja, jai jau stovint prie durų jos smegenis aplankė suvokimas. O kas jei dėsto ta pati profesorė? Ak, tada jau ne pyragai.
Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi Klumpė atidarė duris ir įėjusi tyliai pasilabino su profesore. Baisu! Tai buvo ta pati mokytoja, kuriai reikėjo nukentėti nuo varnės akmenėlio.
 Apsidairiusi po klasę mergaitė įsmeigė akis į jau pažįstamą grifioką ir plačiai išsišiepusi norėjo klestelėti šalia. Bet vaje vaje, prie jo jau buvo įsitaisiusi kita pažįstama grifė! Klumpar linktelėjusi ir jai, atsisėdo tiesiai už Sam nugaros. Mokytoja turbūt kažką kalbėjo, bet išdykėlė Elna nesiklausė ir palinkusi prie priekyje esančių grifų tyliai paklausė:
-Ar aš vienintelė nujaučiu, kad ši pamoka bus smagi?
Tyliai sukrizenusi strazdanotoji atsilošė į kėdę.

[Klarė Konė Karter]

Išlaukusi kol suolo kaimynas atsakė į pamokos temą ir galėjo šiek tiek atsipūsti Klarė užsirašė kelias klasės draugų pateiktas idomybes. Pirmakursiui atsakius nutarė pakalbinti naujoką. Pati būdama tik antrakurse ji dar prisiminė sunkias pirmąsias savaites ir nusprendė palengvinti ir taip sunkią naujoko dalią. Tyliai, vos girdimai grifė ištiesė ranką greta sėdinčiam vaikinui ir prabilo galvą vis dar pasukusi į priekį, jog nieko svarbaus nepraleistų pro bent vieną iš penkių pojūčių:
- Labas, matau mokysies tame pačiame koledže. - ji nepažinojo daugumos savo koledžo moksleivių, bet amblemas skyrė labai aiškiai. Nors jos ne ką terūpėjo, tačiau norėjosi galėti pasisveikinti su savo tariama Hogvartso šeima. - aš Klarė.
Matydama kaip kiti mokiniai atsakinėja, ilgaplaukė galvojo kokia užduotis klius per praktinė pamokos dalį. Tikėjosi, jog nereikės tvarstyti sergančių gyvūnų, nuo kraujo darėsi silpna, o skystai pasirodyti pirmąją savaitę ji tikrai nenorėjo.

[Edgar Jeffter]

Tik įžengus pro girgždančias duris į kabinetą, Edgar'as išvydo praėjusių metų profeosrę, kuri buvo atodė sveika, kaip ridikas. Paskutinįjį kartą juodaplaukis matė ją be sąmonės, todėl nieko nelaukdamas, prieš prasidedant pamokai nupėdino prie jos stalo.
- Laba diena, profesore Givens,- nekaltai nusišypsojo, - Kaip jaučiatės? Ir ar daug laiko truko pasveikti?- nuširdžiai teiravosi grifas jausdamas kaltę. Vis dėl to juk dalinai dėl jo kaltės buvo skirtas areštas, per kurė jaunosios neklaužados nusprendė pakvailioti, o ir šiaip tas akmuo buvo skirtas jam.
- Aš labai apgailėstauju dėl to kas nutiko,- liūdnesniu balsu sušnabždėjęs juodaplaukis nusliūkino į laisvą suolą. Netrukus prasidėjus pamokai penktakursis įdėmiai klausėsi profesorės ir ignoravo tai, kad šioje klasėje sėdėjo ir viena iš merginų, atlikinėjusių areštą praeitais metais drauge. Nors nežinia, kaip tas ignoravimas ilgai tęstųsi, jei šioji sumanytų vėl užkabinti jį ar kitus jam svarbius žmones.
- Kerais, viralais, stebuklingaisiais tepalais,- trumpai, bet tikriausiai gana suprantamai, bent taip manė pats grifas, pateikė savo atsakymą, kurį žinojo, į profesorės klausimą.

[Elizabeth Spark]

Elizabeth iėjo į klasę. Jai patiko magiški gyvūnai tad ir šios pamokos jį laukė. Užsirašius temą truputi pagalvojo nusprendė atsakyti ir pakėlė ranką. Manau, kad gyvūnus galima gyditi su kai kuriais kerais tik aš nepamenu kaip jie vadinasi. Pagirta mokytojos Elizabeth linktelėjo ir išklausė kitų nuomonės. Pastebėjo mokiny kuris nieko nerašė, o piešė šmaikštčius piešinius. Nusprendus patylėti nusišypsojo, tegu daro kaip nori. Nusukusi galvą nuo mokinio Elizabeth toliau klausė mokytojos.

((Post'as nesiekia reikiamo simbolių skaičiaus (600). Pataisyk.))

[Lisette la Claire]

Lisette visai neskubėdama kulniavo Magiškų gyvūnų priežiūros kabineto link. Šimet ji itin laukė šios pamokos, mat visada mėgo gyvūnus, o šio dalyko profesorė yra naujoji Klastūnyno vadovė. Priėjusi MGP kabinetą, rausvaplaukė šiek tiek ranka pasitvarkė plaukus ir švelniai pastūmė medines duris.
-Labas rytas,- Lisette maloniai pasisveikino su profesore bei klasėje buvusiais mokiniais. Rodos, kad jos įprasta vieta prie lango jau buvo užimta, tad mergaitė klėstelėjo į pirmiausiai pamatytą laisvą suolą. Kadangi klastuolė šį kartą ne itin skubėjo į pamoką, varpo skambėjimo laukti beveik nereikėjo. Kaip ir kiekvienoje pamokoje, po varpo įvyko profesorės prisistatymas bei temos paskelbimas kartu su klausimu. Šiandien ji nebuvo labai nusiteikusi atsakinėti, o tuolabiau kartoti kitų pasakytus atsakymus, tad tiesiog pasirėmė ranka galvą ir stebėjo atsakančius mokinius. Kabinete rausvaplaukė matė keletą pažįstamų veidų, tačiau dauguma jai buvo vos keletą kartų matyti mokyklos koridoriuose. Klastuolę kiek nervino tai, kad kai kurie mokiniai tiesiog kartojo atsakymus. Lyg už tai jiems pridėtų taškų...- kiek suirzo Lisette, tačiau išorėje stengėsi to neparodyti.

[Vintė Adamson]

  Tarp į pamoką susirinkusių mokinių buvo ir pora tų, su kuriais praėjusiais mokslo metais teko įsivelti į ne itin malonų nutikimą. Visgi albinosė nejautė jokios pagiežos, pastarajai šviesioje širdyje paprasčiausiai nebuvo vietos.
  - Sveikas, Edgarai, - nuoširdžiai šypsodamasi pasisveikino profesorė. - Šiuo metu jaučiuosi puikiai. Matau, ir tu ne toks suirzęs, kokį teko matyti pastarąjį kartą. Gydžiausi ne taip ir ilgai, puikiajai Hogvartso seselei bet kokia trauma - lengvai išgydoma, - tiesa, šviesiaplaukė nepaminėjo, kad po incidento su akmenimis ne vieną naktį dėl galvos skausmų negalėjo sudėti bluosto. Nesiekė sukelti gailesčio, tad šį faktą nutylėjo. - Na, kaip sakoma, nereikia gyventi praeitimi. Norėčiau, kad nemalonūs prisiminimai iš praėjusių mokslo metų neužgožtų gerųjų, - tarė ir mirktelėjo juodaplaukiui.
  Nemažai teisingų (arba bent iš dalies tokių) atsakymų maloniai nustebino Margaretą. Profesorė jautėsi laiminga, juk tiek daug gabių mokinių sugužėjo į jos pamoką!
  Nieko nelaukdama, nusprendė pateikti teisingą atsakymą į prieš tai užduotą klausimą:
  - Tiesa, kaip ir daugelis iš jūsų minėjo, sužeistus magiškuosius gyvūnus specialiai įrengtose gydyklose globoja hileriai. Jie gydomi įvairiais eliksyrais, tepalais, burtais... Kone visomis priemonėmis, kurias išvardinote. Tėra vienintelė išimtis, nerašyta taisyklė - magiškasis gyvūnas negali būti gydomas iš kito magiškojo gyvūno padarytais medikamentais, pvz. gydomojo eliksyro, girdomo magiškajam gyvūnui, sudedamoji dalis jokiu būdu negali būti vienaragio plaukas. Viena gyvybė niekuomet nėra vertesnė už kitą, todėl tai būtų labai neteisinga.
  Šiek tiek palaukusi, kol mokiniai įsisavins informacija, Margareta vėl prabilo:
  - Skelbiu šiandienos praktinį užsiėmimą. Visi kartu vyksime į magiškųjų gyvūnų gydyklą. Tam panaudosime nešyklę, - profesorė į orą iškėlė anksčiau už nugaros slėptą raudonų siūlų kamuoliuką. - Siunčiu šį siūlų kamuolį per rankas, - tai tarusi, priėjo prie pirmoje eilėje, prie lango, sėdinčio mokinio ir įdavė jam į rankas nešyklę. - Kiekvienas įsikibkite į siūlo gabalėlį ir tuomet perduokite kamuolį greta sėdinčiam draugui. Dėl viso pikto, naudosiuosi atskira nešykle ir gydykloje atsirasiu keliomis sekundėmis vėliau, kai įsitikinsiu, kad nei vienas iš jūsų neliko čia, klasėje. Ar viskas aišku?
  Kuomet visi mokiniai tarp pirštų spaudė raudoną juostelę, Margareta išsiuntė juos į gydyklą. Profesorė gerai apžvelgė klasę, įsitikino, kad čia nieko nėra ir pati, pasukiojusi rankoje iš suknelės kišenės išsitrauktą sagą, išnyko.
  Po kelių sekundžių jau stovėjo šviesiame koridoriuje, nukabinėtame magiškųjų gyvūnų nuotraukomis.
  Mokiniai aplink ją šurmuliavo, tad profesorė iškėlė į viršų ranką ir sušuko:
  - Tylos! - šiek tiek palaukė, kol klegesys nurims, o tuomet ramiai kalbėjo toliau. - Pasiskirstę grupėmis arba vieni, kaip jums patogiau, pasivaikščiokite po gydyklą. Nebijokite užeiti į patalpas, kuriose darbuojasi gydyklos personalas, jis įspėtas apie šią mūsų išvyką. Jei norite, užsirašykite įspūdžius, mat, ekskursijai pasibaigus, užduosiu namų darbą, susijusį su pamokos praktika. Turite valandą! Sėkmės!
  Profesorė dar kurį laiką stebėjo besiskirstančius mokinius, o tuomet prisėdo ant koridoriuje esančio suoliuko, nuo greta esančios spintelės pasiėmė laikraštį ir pradėjo skaityti.

((Praktiką aprašyti 2-4 post'ais))

[Klarė Konė Karter]

Grifei nepatiko persikelti nešyklėmis, merginos skrandis buvo toks jautrus, jog net žiobariškoje mašinoje ją pykindavo. Klarė, kadangi nenorėjo pasirodyti silpna kitiems, nusprendė vaikščioti viena. Ji žinojo, kad jai bus gaila gyvūnų, o nuo stipriau sužeistųjų vaizdo pasidarys silpna bei pykins. Užsimetusi savo kuprinėlę ant pečių ji vaikštinėjo koridoriumi pro kurio langus matėsi lauko aptvarai. Ji nusprendė išeiti į lauką. Gryname ore laikomi gyvūnai neturėtų būti labai smarkiai sužeisti, taip pat grynas oras sumišusiam žaliaakės organizmui būtų neprošal.
Tik išėjus į lauką ji pamatė didelį aptvarą. Jame ganėsi keli sužeisti vienaragiai. Vieno ragas buvo perskilęs pusiau. Dar kelių kojos buvo perrištos tvarsčiais, jie šubčiojo. Nenorėdama stebėti tokių gražių padarų kenčiančių, Klarė ėjo toliau...

[Rafaela Ginoble]

 Ne, tik ne tai. Raudonplaukė negalėjo pakęsti ligoninių (kad ir veterinarinių) kvapo, jai tiesiog darėsi bloga. Turėjo minčių, kad praktinė pamokos dalis bus susijusi su magiškųjų gyvūnų gydymu (nors logika nebuvo jos stiprioji pusė, tačiau vis dėlto kartais mokėjo ja naudotis), tačiau vylėsi, kad gal užduoties pobūdis bus panašus į praeitų metų pamoką. Mieliau būtų gydžiusi miniatiūrinę žvėrelio kopiją. Haliucinatų nenorėjo, bandė nuo jų atprasti. Tiesa, ne itin sėkmingai.
 Neduok Merline, ją supykins vos įžengus į gydyklą. To dar betrūko iki laimės pilnų apatinių. Tačiau ir bailės vardo užsitarnauti irgi netroško. Net jei tokia ir buvo, nebūtina visiems apie tai žinoti.
 Širdis, rodės, iššoks iš plokščios krūtinės, kai vos ne kaip narkomanės (iš tikrųjų, kodėl kaip) drebančia ranka palietė prakeiktą nešyklę. O gal ji juos atskraidins kažkur netoli gydyklos ir jai pavyks visą užsiėmimą pratūnoti kažkur pasislėpus.
 Be abejo, jos viltims buvo nelemta išsipildyti, nes vos nustojo svaigti galva nuo reaktyvinio nešyklės greičio ir sukimosi, suprato esanti jau įstaigoje. Stengėsi nekvėpuoti, tačiau ilgai nepavyko. Kvėpavimas pro burną irgi ne ką daugiau padėjo. Įkvėpusi kraujo, pūlių, ligų bei medikamentų kvapo, nualpusi pargriuvo ant baltų gydyklos grindų.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Vintė Adamson]

  Deja, ilgai skaitymo malonumu profesorė tenkintis negalėjo. Netrukus buvo priversta pakelti akis nuo laikraščio puslapio, mat viena iš mokinių - varniukė Dallifrėja - nualpusi dunkstelėjo ant gydyklos grindų. O tu šventas kurmi, kodėl mano pamokos negali apsieiti be sužalojimų?
  Margareta puolė prie raudonplaukės bei ją šiek tiek kilstelėjo. Atsiduso. Pasidėjusi mokinės galvą ant kelių, ėmė glostyti plaukus ir švelniai plekšnoti skruostus. Albinosė pradėjo dvejoti, ar teisingai parinko užduotį. Galbūt tai buvo kiek per daug pavojinga? Na, šiaip ar taip, dabar jau nieko nebepakeisi.
  Ėjo laikas, o Dallifrėja vis dar gulėjo be sąmonės. Netoliese išvydusi slampinėjantį mokinį, profesorė liepė jam atnešti vandens. Taip taip, pasielgė visiškai "nemargaretiškai" - ne paprašė, o liepė. Sulaukusi šalto skysčio, albinosė juo sudrėkino plaštaką ir ėmė šlakstyti vandenį ant mokinės kaktos. Vylėsi, kad užteks ir tiek, o stipresnių medikamentų neprireiks.

[Rafaela Ginoble]

 Iš juodumos ją pažadimo šaltas skystis ant veido. Ne itin malonus pojūtis privertė pramerkti akis ir tučtuojau jas užmerkti, mat stiprūs gydyklos šviestuvai labai jau rėžė akis. Vis dėlto negalėjo gi gulėti ir dar prilaikoma profesorės. Nors gal visai smagu būtų pamiegoti, vietoj slampinėjimo po kliniką. Markstydamasi nuo ryškios šviesos šiaip ne taip atsisėdo. Kai jau akys apsiprato, susigėdusi pažvelgė į profesorę.
 - A-aš atsiprašau, - nudelbė žalias akis į grindis, - labai, - pramurmėjo sau po nosimi, - ir ačiū jums.
 Stengėsi nepasirodyti bailė, užtat dabar visi manys, jog ji silpna. Puiku. Tiesiog gražiausias išsisukimas iš nenorimos pravardės, apie kokį pasaulis girdėjo.
 Reikėtų pradėti praktiką, tačiau kol kas dar nebuvo įsitikinusi, ar pajėgs. Vos pastovėdama ant kojų atsistojo ir nutipeno link balto, sterilaus suoliuko. Prisėdusi nutarė truputį pailsėti, o atgavus jėgas galės ir pasivaikščioti.

[Sam Laker]

Tyliai, vos girdimai grifė ištiesė ranką greta sėdinčiam vaikinui ir prabilo galvą vis dar pasukusi į priekį, jog nieko svarbaus nepraleistų pro bent vieną iš penkių pojūčių:
- Labas, matau mokysies tame pačiame koledže. - ji nepažinojo daugumos savo koledžo moksleivių, bet amblemas skyrė labai aiškiai. Nors jos ne ką terūpėjo, tačiau norėjosi galėti pasisveikinti su savo tariama Hogvartso šeima. - aš Klarė.

  Semas kalbėtis nelabai troško, tačiau šalia sėdinti Grifė - kaip sužinojo - Klarė, jo atžvilgiu pasielgė ypatingai draugiškai ir mandagiai.
  -Semas. Malonu susipažinti...
 Vaikinas pastebėjo , kad mergina stengiasi nepraleisti nieko, ką sako mokytoja ar kiti mokiniai, tad jis vėl pasiėmė pieštuką ir norėjo grįžti prie piešimo, tačiau už nugaros išgirdo gana nerangų ir triukšimgą atsisėdimą į suolą, neskaitant to, kad pamoka jau prasidėjo. Atsisukęs pamatė besišypsantį ir jau pažįstamą veidą.
  -Sveika. -Šiek tiek pralinksmėjęs ištarė Elnai. Praradęs viltį susikaupti, Semas užvertė užrašų knygutę ir įsikišo ją kuprinėn. -Taip, turėtų būti linksma. -Linktelėjo Klaros pusėn. -Ką tik susipažinau su dar viena "šeimos" nare. Tikriausiai, jūs jau pažįstamos?

  Žiūrėdamas į Varnę, Semas neiškart suvokė, kad dauguma jau stovi. Jis pašoko, atsistojo tarp dviejų merginų ir nežinia kuriai sumurmėjo:
  -Kažką praklausiau, kur vykstame? Ką daryti? Ak, taip, žinoma...
 Juodaplaukis kaip ir visi kiti mokiniai tarp pirštų suspaudė siūlą ir po kelių  akimirkų, jau stovėjo šviesioje patalpoje,tarp šurmuliuojančių mokinių.

[Edgar Jeffter]

Baigus atsakinėti klasės draugams, Edgar'as sukluso nes buvo kalbama apie praktinę dalį. O.. Kelionė. Bus smagu savyje džiaugėsi jaunuolis. Faktas, kad keliaus nešykle, trumpaplaukio nė kiek negąsdino, kadangi per pastaruosius penkerius metus keliavo nekartą. Aišku, ne su nešykle, tačiau tai buvo, kur kas pavojingesnės kelionės laiku, o jei tada išsisukdavo su galvos svaigimu, tai dabar tikriausiai nieko blogiau nutikti negalėjo. Nekantriai, bet pagaliau sulaukęs siūlo, stvėrėsi už jo krašto ir raudoną burbulą persiuntė tolyn. Kai jau visi buvo susikibę, kelionė prasidėjo. Ji nieko nesiskyrė nuo kelionės laiku, tik tiek, kad dabar galėjai justi stipriai plūstantį vėją tavo kūnu ir pats keliavimas buvo žymiai trumpesnis.
Mhm.. susidomėjęs ėmė dairytis aplink baltas patalpas, išpuoštas paveikslų ir nekantravo tęsti ekskursiją. Kaip paaiškėjo, tai bus nepaprasta ekskursija, nes bus galima šniukštinėti, kur tik tavo širdis geidžia. Tas grifui patiko ir nieko nelaukęs, koridoriais, greitai nuskriejo gilyn į pastatą.

[Klarė Konė Karter]

Besibastant lauke toliau Klarė rado testralių gardą, buvo keista juos matyti ne tik nuotraukose ir paveikslėliuose. Matyt kažkokiu ypatingu magijos būdu jie buvo paversti matomais. Visi hileriai tikriausiai matę gyvūno mirtį, tačiau ne visi žmogaus, matyt tai ir buvo pagrindinis faktorius. Magiški padarai buvo perpus aukštesni už antrakursę. Vienam iš jų buvo nuplėšti sparnai. Žaliaakei buvo labai gaila gyvūno. Nors ji neįsivaizdavo ką reiškia turėti sparnus, tačiau jau buvo supratusi, ką reiškia skristi, nors ir ant šluotos. Neįsivaizdavo kas taip galėjo pasielgti su testraliu, jis buvo jaunas ir stiprus, tad tam reikėjo labai baisios galios. Testralis Klarei buvo gražus, kai kurie moksladraugiai pasakodavo, kad testraliai bjaurūs, tačiau mergina manė, jog jie klydo. Vien pažvelgus į jų akis negalėjai nepatikėti šio gyvūno gerumu ir grožiu.
Plyštančia širdimi ir raudonomis akimis Klarė perėjo į kitą takelio pusę ir nusprendė, kad galbūt ištvers žvilgsnį dar į vieną aptvarą.
Klarė priėjo prie nedidelės pašiūrės. Joje glaudėsi apie dvidešimt pelėdų. Visos buvo skirtingos ir gražios, tačiau apdegusios. Po tvarsčiais slypėjo pajuodusios plunksnos, kai kur jos buvo iškritusios. To vaizdo neištvėrusi Klarisa nusprendė grįžti į vidų. Ašaros bėgo jos dėmėmis išmėtytais skruostais. Žaliaakė vos laikėsi nepakėlusi tikros isterijos.
Įbėgusi į vidų ji nusprendė geriau pabandysianti surasti vietą, kurioje gaminami vaistai. Kadangi Klarei visai neblogai sekėsi su eliksytais ir toje vietoje ji nematys likimo nuskriaustųjų, merginai tai atrodė pati geriausia idėja.
Tik pasukusį į pagrindinį koridorių ji sutiko jauną, kaip panelei Karter pavyko suprasti, hilerį, ji mandagiai pasisveikino ir paklausė kelio į vaistų išgavimo patalpas. Sužinojusi, jog teks pakilti į antrą aukštą antrakursė padėkojusi nubėgo link laiptų. Jai liko maždaug dvidešimt penkios minutės apsižvalgyti ir turės leistis į apačią, tam, kad nepavėluotų grįžti.

((+1 taškas už įdomų post'ą))

[Vintė Adamson]

  - Ačiū dievui! - atsidūsėjo Margareta, kai mokinė pramerkė akis.
  Išgirdusi atsiprašymą, profesorė šyptelėjo, norėdama pakelti, matyt, išsigandusiai mokinei nuotaiką:
  - Nėra ko atsiprašinėti, Dallifrėja. Juk pati suprantu, kad visai nenorėjai nualpti. Nieko tokio, - albinosė drąsinamai mirktelėjo. - Taip pat ir dėkoti man tikrai nėra už ką. Tik atlieku savo pareigą.
  Margareta įsižiūrėjo į varniukės veidą. Šioji akivaizdžiai atrodė geriau nei prieš kelias minutes, tačiau plika akimi galėjai įžvelgti, kad mokinei kiek silpna. Raudonplaukė atsistojo ir nutipeno prie suoliuko. Givens nusekė paskui ją.
  Prisėdusi greta, tyliai tarė:
  - Kaip jautiesi? Turiu tau pasiūlymą. Pažįstu vieną šioje gydykloje dirbančią hilerę. Žinai, ji turi puikų nuošaliai įrengtą kabinetą. Manau, jog tikrai sutiktų tave pridengti. Jei nori, eime, palydėsiu. Keliaujant trumpai apžiūrėsi gydyklą, tad susidarysi bendrą vaizdą, kurio užteks namų darbams atlikti, o iki išvykos galo ramiai pasėdėsi ir atgausi jėgas. Tiesa, žinoma, tai liks tarp mūsų, - Margareta šyptelėjo. - Ką apie tai manai?

[Dawn Strain]

Profesorė išsitraukė siūlą ir pradėjo dalinti mokiniams. Dawn nekantravo dėl būsimos kelionės į gydyklą. Jai visada patikdavo gyvūnai, yra net svarsčiusi būti gyvūnų hilere, tačiau gyvūnų gydymas reiškia ir tai, jog reikės žiūrėti jų kančias bei raustis jų viduriuose, tad mergina gerai pagalvojo apie šį darbą. Sugriebusi raudoną siūlą, varnė pajuto, kaip jos kūnas tarsi išsitempė ir vėl susispaudė. Galiausiai ji pajuto kietą pagrindą po kojomis ir prieš akis atsirado didžiulė gyvūnų gydykla. Ji nuo tokio "skrydžio" juokingai jautėsi, o šalia stovėjusi mergaitė netgi apalpo. Užjausdama mergaitę, Dawn pastovėjo minutėlę apžiūrėdama aplinką ir nieko nelaukusi, pradėjo savo ekskursiją po gydyklą.