0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
Išgirdęs kažką panašaus į grasinimą, Dafydd susiraukė. Nors moteriškė ir pareiškė, kad negrasina, ji atrodė pernelyg nepatikima, kad raudonplaukis patikėtų. O ir kas gali tikėti kažkokia girtuokle? Tuo labiau, kad netrukus velsietis pajuto, kaip gavo per pakaušį. Smūgis nebuvo itin stiprus, tačiau to užteko, kad klastuolis supyktų. Jis griebė šalia stovėjusią beveik tuščią stiklinę. Beveik. Matyt, jos savininkas patingėjo išgerti skystį iki galo. Dafydd likutį paleido tiesiai bobai į veidą.
- Aš tau dar pasišakosiu, - rėžė klastuolis. Buvo be galo piktas. Labiausiai norėjosi nešdintis iš čia ir palikti šitą girtuoklę vieną. Tačiau velsietis buvo tikras, kad tai būtų palaikyta bailumu. Nepaisant to, kad tikėjosi jos niekada daugiau nesutikti, Dafydd negalėjo leisti, kad ji laikytų jį bailiu. Ką gi, teks čia stovėti iki galo. Tik kažin, koks gi tas galas čia bus... Raudonplaukis, tiesą sakant, svajojo, kad šita babcė atsidurtų ligoninėje. Gal tada išnyktų jos tas tragiškas pasipūtimas.
- Dar pažiūrėsim, nuo ko mirštama, o nuo ko ne, - pats nelabai suprato ką pasakė, tačiau sakinys jau buvo išsprūdęs. - O tu labai jau gerai žinai, ko mus moko, ar ne? Ko gero, pritaptu Hogvartse, juk ten visi tokio pat lygio idiotai...
Iš to, ką moteriškė pasakė vėliau, Dafydd nutarė, kad ji yra pažįstama su Greywindu. Tai buvo kiek keista. Nors... Abu kažkokie nenormalūs. O gal visi tokie vieni kitus pažįsta. Gal jie turi kažkokią bendruomenę? Na, panašiai kaip vilkolakiai. Velsietis nutarė, kad reikės kada pasidomėti: ar yra kokia nors burtininkų nevispročių bendruomenė?
- Tavo žiniai, jis dėstė transfigūraciją, - rėžė Dafydd. Nesuprato, kodėl moteriškė taip nepagarbiai šneka apie profesorių. Nepaisant to, kad aiškiai buvo nevisprotis, jis buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie verti ne tik paniekos. Vis dėlto pamokos bent jau buvo naudingos. - Nežinau, ką  čia nusišneki apie savo kailio gelbėjimą, - pridūrė Dafydd. - Tačiau Greywindas buvo vienintelis, pas kurį buvo įmanoma ko nors išmokti.
Klastuolis nutilo ir susimąstė, ką pasakė. Juk jo standartais jis čia beveik odę parašė... Tam žmogui, kurio nekentė, ko gero, labiau negu bet ko kito mokykloje. Ar jį taip keistai veikia šita girtuoklė? Klausimas geras, tačiau Dafydd į jį atsakymo neturėjo.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Lyg sulėtintame kadre matė vaikinuko ranką siekiant stiklinės.  Tegul po tiek metų sėdėjimo ir sumedėjimo, reakciją vis dar turėjo - gebėjimai, kuriuos išugdė ne mokytojai ir klasės sąlygos, o realus nepagražintas karo laukas, išlieka ilgai. Protego!
Paskutinę sekundę panaudoti skydiniai ištaškė stiklinės turinį į šalis, o Carol užsikišo lazdelę atgal už diržo. Kokie jie nekūrybingi...
 - Pirma pamoka, kurios tavo numylėtasis Džeimsas neišmokė - nešokinėk aukščiau bambos,- pasirėmė ant alkūnių ir įsistebeilijo į raudonplaukį kaip į neištirtą gyvybės formą. Žinoma, nemąstančią.
 Neužvažiavo atgal, neapibarė ir net neišsityčiojo - tarsi priešais sėdintis tik ką nebūtų bandęs šliūkštelėti velniai žino ko jai į veidą. Tik nežymiai sustiklėjusios akys galėjo paliudyti, jog supratingos samarietės Caroline vaidinti irgi nesiruošė. Kažkodėl paminėtas Džeimso vardas akimirkai pratrynė norą tam vaikui kaip viščiukui nusukti sprandą už laimingą gyvenimą be rūpesčių. Ne, neketino tokio likimo priskirti Greywindui, ir pati nesuprato kodėl. Teoriškai juk turėtų jo nekęsti. Jis, ne kas kitas, pasistengė, kad Carol dar ilgai miegotų su peiliu prie pagalvės, o pamačius kažką panašaus į varną pereitų į kitą gatvės pusę. Bet tikros neapykantos nejautė - kol kas. Tačiau tai netrukdė ramiai išliet susikaupusios tulžies.
 - O kaip manai, kur jis pats viso to išmoko? Pavyzdingas mokinukas mokykloje, vėliau dėl nepaprastų gabumų toks jaunas priimtas dėsyti? Vos dvidešimt ketverių ir jau gerbiamas Hogvartso profesorius? Tikrai manai, kad visa tai, ką moka Džeimsas Greywindas, dėstoma mokykliniame kurse?- mergina vyptelėjo ir visgi išsitraukė tą cigaretę. Tikriausiai tam chuliganėliui įvarė kultūrinį šoką - ne visai blaiva, pikta, agresyvi ir dar reikalaujanti kažkokios pagarbos - tokio komplektėlio cigaretės nepagadins. O vaikam pasaulio pamatyt ne pro šalį. Liepsnelė, žarija, lengvas, sidabraspalvis dūmas, lėtai į smegenis nukeliaujantis pigus žiobariškas narkotikas... Visa tai turėjo savo žavesio, tegul gana apgailėtino.
Akimirkai susimąstė, kur išvis nuves štas tuščias pokalbis. Tikriausiai jau metas pakuotis, o tai rimtai gali nesusivaldyt ir ištaškyti pusę baro. Kilstelėjo cigaretę prie lūpų ir laisvąja ranka sugraibusi lazdelę, ja mostelėjo. Ore išsivyniojo nedidelė pergamento skiautelė, kurioje, Carol nežymiai judinant lūpas, ėmė rastis smulkiai išrašyti žodžiai. Dar vienas grakštus mostas, ir užsiantspaudavęs mažas ritinukas nusileido tiesiai raudonplaukiui prieš nosį. Mergina ramiai atsistojo, apėjo stalelį ir, atsidūrusi vaikinukui, kurio net vardo nežinojo, už nugaros, palinko prie ausies.
 - Kadangi jau užtektinai prisižaidei, keliausi tiesiai ten, kur tau reikia, o grįžęs į mokyklą šitai atiduosi Džeimsui. Gali bandyt išmest, suplėšyt, sudraskyt, sudegint - gal ir pusgirtė, bet kerėti moku. Žinosiu, jeigu nepadarysi. Ir labai nepatariu kartot savo elgesio. Oh, netyčia,- Caroline staigiai atitraukė ranką su uždegta cigarete nuo chuliganėlio ševeliūros ir lazdele atitaisė galimai padarytą žalą.- Nepastebėjau. Žinai, pagėrus, prisirūkius, ant mirties slenksčio. Atleistina,- vyptelėjo ir išpūtė dūmą.

"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
Ką gi, nors ir girtuoklė, reakciją turi neblogą. Panaudoti skydiniai kerai stiklinės turinį ištaškė taip, kad nemaža dalis pateko tiesiai Dafydd ant veido. Velsietis įtūžo, tačiau suprato, kad dabar šitą bobą pulti neapsimoka: juk tas pats skydas apgins ne tik nuo stiklinės, bet ir nuo bandymo trenkti...
- Kvaiša, - pakankamai garsiai, kad ta kvaiša išgirstų, suburbėjo Dafydd.
Klastuolis žiūrėjo tiesiai moteriškei į akis. Jeigu ir jautė kažkokią baimę, dabar ji buvo išgaravusi. Kam čia bijoti kažkokios girtuoklės? Taip, panašu, kad jie su Greywindu turi kažką bendro - keistą ir galbūt baugią praeitį. Arba bent pomėgį apsimesti, kad tokią turėjo. Tačiau dabar... Dabar ji yra tik kažkokia nelemta prisilakusi babcė.
- Geriau pati nešokinėk, - suurzgė Dafydd. - Kažin, ką Džeimsiukas pasakytų pamatęs, kuo čia užsiimi?
Raudonplaukis atidžiai tyrinėjo vis dar nepažįstamos moters veidą. Susimąstė, kiek jai galėtų būti metų. Tiek kartų minėtas Greywindas, šiaip ar taip, neatrodė senas. Šita galbūt irgi jaunesnė nei atrodo? Trisdešimt tikrai yra nusprendė Dafydd. O jam, paaugliui, tai reiškė, kad šita boba yra sena.
- Gal tiek nebelak senatvėj? - pradėjo pašaipų klausimą Dafydd, bet buvo pertrauktas. Ir visai netyčia babcė teikėsi atsakyti į neužduotą klausimą. Jam tik dvidešimt ketveri? mintyse nusistebėjo klastuolis, tačiau garsiai, žinoma, nieko nesakė.
- Ką jau tokio jis moka? - neslėpdamas paniekos paklausė Dafydd. Pagalvojo apie pamokas. Jos buvo stiprios, tačiau per jas neatrodė, kad Greywindas pasižymėtų kažkokiais ypatingais gabumais. Na, geras transfigūracijos žinovas ir tiek... Prieš savo valią velsietis pajuto tam tikrą smalsumą. Ko gero, paslaptingumas, gaubiantis Klastūnyno vadovą, nėra iš piršto laužtas.
- Gal ir man duosi? - apsimestinai draugiškai paklausė Dafydd, žvilgsniu rodydamas į cigaretę. Nebuvo bandęs rūkyti ir nelabai tenorėjo. Jeigu būtų gavęs į rankas tą smilkstantį daikčiuką, būtų sugalvojęs, kur panaudoti. Ir tikrai ne tam, kad surūkytų...
- Nelįsk prie manęs! - riktelėjo Dafydd, kai moteriškė pasilenkė prie jos. Paauglys pajuto alkoholio ir cigarečių kvapą. Tai buvo itin nemalonu. Jis nė nepajuto, kad uždegta cigaretė galimai uždegė plaukus, tačiau moteriškei pradėjus ironiškai atsiprašinėti, velsietis staigiai griebė jai už rankos ir stipriai suspaudė riešą.
- Tai ir mirk, - sušnypštė jis. Į ritinėlį, gulintį ant stalo, jis nė nepažvelgė.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Kiauras katilas
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
Šiais laikais vaikai kartais nebesuvokia elementarių dalykų, kaip iš šio trumpo kontakto su netašyta jaunuomene suprato Caroline. Nors abejonę savyje, kaip matėsi, vis dar turėjo - trumpa užuomina apie Greywindų vaikį, keli abejotinos tiesos faktai, ir štai jau matom dvejones. Niekada nepabosdavo to stebėti, nors daug progų ir neturėjo. Niekad nebūtų net pamaniusi, kad sau tai pripažins, bet retsykiais suprasdavo Ašą. Įtaka, valdžia, kontrolė.. Visa tai galinga, suteikia emocijų, kokių negausi pigiais pakaitalais ar kvaišalais. Jas reikia užsitarnauti.
 - Džeimsiukas? Mielai sužinočiau, jeigu tik turėtų drąsos išvis man į akis pasižiūrėti,- praleido pro ausis tiesioginę klausimo reikšmę. Iš tiesų - visai įdomu ką turi pasakyt. Tikrai ne apie cigaretes ar amžinatilsį stiklinės turinį. Kaži, ar tik ne iš jos ir pažino skystosios nuodėmės džiaugsmus. Anot Džono, tikrai taip.- Bet jeigu jau taip smalsu, va šitą raštelį,- pamojavo ryžaplaukiui, sėkmingai mėginančiam ignoruoti popieriuko egzistenciją, prieš nosį.- Nuneši mūsų mielam profesoriui, perduosi ir turėsi labai didelę tikimybę išties pamatyti, ką jau tokio jis pasakytų.
Pokalbis, teisybę pasakius, ėmė pabosti. Didžiai vaikinuko laimei, Carol buvo, galima sakyti, blaiva. Na o jai, deja, nebuvo taip jau smagu. Nesiruošė daugiau trankytis iš padėklų, o kraujarašės plunksnos, kad ir kaip gaila, jau senokai uždraustos. Ir dar viena akimirka, kada Ašo poelgiai atrodydavo visai suprantami. Tegul randai, apgaubę visą kūną tarsi plonytis sidabrinis voratinklis, niekada neleis pamiršti, ką iš tiesų reiškia būti auka, svetimas skausmas kartais džiugindavo. Ypač tada, kai palauždavo tokius nepakenčiamus atvejus, kaip šitas vaikis.
 - Neduosiu, nežinosi už kurio galo laikyt reikia,- kilstelėjo antakius duodama suprasti, kad skylės apsiauste tikrai nepageidauja.- Išmoksi, perduosi raštelį, va tada jau pagalvosim apie tolimesnes suaugusiojo gyvenimo pamokas, kurių gerbiamas profesorius Greywindas akivaizdžiai išmokė nepakankamai.
Sustingo. Mokėjo pro ausis praleisti viską, išskyrus šitai. Mirties palinkėjimas tai, kuri tiek kartų buvo visai šalia, kuri kartais jos trokšdavo taip pat, kaip būtino oro gurkšnio. Ironiška, tiesa? Gyvenimo nemačiusio kūdikio atsitiktinė frazė, ko gero, visai neapgalvota ir net neturėta omeny rimtai, sustingdė kraują gyslose. Įkvėpė, nurijo seiles, beveik springdama įtraukė dūmo.
 - Net neįsivaizduoji, kiek kartų norėjau,- pasakė labiau sau, negu jam ir atsistojo. Kojos buvo tarsi medinės. Trūkčiojamai įkvėpė.- Mano vardas Caroline. Tau to užteks, jeigu esi bent perpus tiek pasiutęs prie Džei. Jam užteks. Mokykis,- dirbtinokai šyptelėjo ir suglostė ant chuliganėlio drabužio pečių susimetusias raukšles. Ištraukusi ranką iš kišenės, Carol stalo numetė kelias sidabrines monetas už praėjusią naktį. Nebepakėlė akių į malonųjį ryžiką. Užteks jam šito susitikimo iki dienos galo - juo geriau Skersinio skersgatvio verslininkams. Bent jau čia bus mažiau dramų. O jeigu bus - jau ne jos reikalas. Carol pasitraukė nuo staliuko ir pro barą nužingsniavo prie durų, pro kurias išėjusi atsidūrė judrioje žiobarų Londono gatvėje. Dar viena diena šitoj ašarų pakalnėj. Pasukiojo užtirpusius riešus ir užledėjusius pirštus. Retsykiais - ne, dažniausiai jautėsi kaip galvanizuotas lavonas. Vyptelėjo. Tikrai. Geriau jau mirtų.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiauras katilas
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
Nori nenori, bet teko pripažinti, kad šita girtuoklė kažką tokio turėjo. Ji beveik sudomino Dafydd. Žinoma, sudomino ne tiek, kad velsietis pasidarytų malonesnis. Kita vertus, juk ji ar taip, ar taip nieko nesakys. Kas juos, po velnių, sieja? paklausė savęs klastuolis. Apmaudžiausia buvo tas, kad Dafydd puikiai suprato: jis neturėsi kur tai išsiaiškinti. Juk Greywindas tikrai nėra pats draugiškiausias mokyklos žmogus. Klausimas, ar už patį Dafydd draugiškesnis. Tad kaip jam ką nors sužinoti?
- Velniop tą tavo raštelį! - riktelėjo paauglys. Jam ta girtuoklė jau pradėjo lįsti per gerklę. Kas jis? Pasiuntinukas? Kodėl turiu nešioti kažkokius popiergalius?! Žinai, ką jis man už tai padarys?!
Dafydd nutilo. Visiškai nesinorėjo mąstyti apie areštą su Džeimsu Greywindu. Kvaiša kvaiša kvaiša mintyse kartojo raudonplaukis.
- Be, be, be, be, - neištvėręs balsu pratarė velsietis. Nesuprato, kodėl ta kvaiša laiko jį kvaileliu. Na, taip, ji juk kažkokia senė, tai ko tikėtis, kad paauglį laikys sau lygiu? Nors pati, ko gero, visą protą, jeigu tokio kada nors turėjo, jau pragėrė...
Velsietis jautėsi taip, tarsi tuoj nesusivaldytų. Atrodė, tuoj tuoj ir voš jai į snukį.
- Tai ir mirk pagaliau, kvaiša neraliuota, - vėl suburbėjo Dafydd, nė nežiūrėdamas į babcę. Galiausiai pakėlęs akis pamatė, kad ji kažkur dingo. Ką gi. Gal ir gerai, nes pakliūti į bėdą už muštynes tikrai nesinorėjo. Reikėjo pagaliau nueiti į Skersinį Skersgatvį ir sutvarkyti reikalus, kuriems ta girtuoklė bandė sutrukdyti. Ant stalo gulėjo prakeiktas raštelis. Klastuolis nenorėjo jo imti. Ir kam, po velnių? Atsakymas atėjo į galvą pats: juk tik atidavęs jį Greywindui pamatys, kokia bus to reakcija. Net jeigu nepavyks nieko daugiau sužinoti, turėtų būti visai įdomu. Tad velsietis įsikišo raštelį į kišenę ir greitu žingsniu paliko smuklę.

*

domutis

Ats: Kiauras katilas
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
Viena karšta vasaros diena buvo labai karšta Domantas vos paėjo ir jautėsi prastai laimei smuklėje buvo šalta.Kiauras katilas-burtininkų ir raganų smuklė per kiaurą katilą galima patekti į Skersinį Skersgatvį.Smuklė buvo tamsi ir pilna dūmų.Domantas ten atėjo nes norėjo pasišnekučiuoti su Tomu-vienu iš padavėjų Domantas ir Tomas buvo labai geri draugai.Domantas ir Tomas kalbėjosi apie smuklės lankytojus ir apie vieną įvykį smuklėje mat atėjo Mirties Valgytojai ir viską nusiaubė laimei smuklėje nebuvo nei gyvos dvasios nes buvo susirgęs padavėjas Tomas.Vėliau kalbėjosi apie Tomą.Domantas paklausė kas aptarnauja žmones kol Tomo nėra.Tomas atsakė jog yra daugiau padavėjų ,bet tuo pat metu Domantui iškilo vienas klausimas.Domantas klausia jei tą naktį kai buvo atėje mirties valgytojai kaip nebuvo nei vienos davsios.Tomas Domantui atsakė jog Tomas pagrindinis ir kai Tomo nėra niekas negali dirbti.Ir po valandėlės patraukė link Kings Kroso stoties.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Florida

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
Buvo viena iš paskutiniųjų vasaros dienų. Kai daugelis net nesusimąstė apie nesąmoningas keliones iki Londono, Allwyn tokioje atsidūrė. Susirinkusi kiek įmanoma daugiau galeonų (ta idiotė vardu mama vis tiek nepastebės), juodaodė tyliai ir nepastebimai susirinko daiktus ir dingo iš namų palikusi trumpą laiškelį. "Negrįšiu". Buvo teigiama ten. Tėvai vargu ar ieškos jos. Ji jiems šimtą procentų nerūpi. Ir kaip tokie nevykėliai galėjo teigti, kad jos laukė? Nesąmonė!
Lagaminas jau gulėjo viename iš smuklės kambarių. Smuklininkas, nors jau buvo senas kaip nežinia kas, iš mąstymo labiau panašėjo į vaiką. Arba taip būsimai pirmakursei pasirodė. Bet koks skirtumas. Su juo vis tiek nebendravo. Užrakinusi kambarį, artėjo prie baro. Besižvalgydama atsitrenkė į kažką ir atšoko. - Idiote, žiūrėk kur. - Sustojo, pastebėjusi, kad tas sėdi. Velnias. - Sėdi! Trukdai praeit, beždžione! - Geriausia gynyba - puolimas, ar ne?

*

Magdelė

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
 Vakarėjo ir temo. Vilė žengė per grindinio akmenis link ,,Kiauro Katilo" smuklės. Jautėsi laiminga, bet ir pavargusi. Visą dieną lakstė po Londoną, nes turėjo sutvarkyti keletą skubių reikalų ir per savaitgalį išlėkė iš Hogvartso jų sutvarkyti.
 Degantis gatvės žibintas prie smuklės durų padėjo merginai susiorentuoti. Ižengusi į vidų, ji ramiai apžvelgė puspilnę salę. Nieko neįprasto nepastebėjusi, nudrožė per kambarė prie baro ir tarė Tomui:
 - Norėčiau iki rytdienos penkioliktos valandos gauti kambarį, tarkime vienuoliktą numerį, jei jis laisvas.
 Gavusi raktus mergina patraukė į viršų, į kambarį.
  Būdama ant laiptų, staiga susiprato, kad pamiršo kai ką pasakyti Tomui ir apsisukusi žengė prie jo.
 - Beje, jei galite, atgabenkite valgį man į kambarį, gerai?
 Atsivėrė durys ir vidun plūstelėjo šalto vėjo gūsis. Mergina pakėlė akis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Willy Phoenix »

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #23 Prieš 3 metus »
Žana susinervinusi žingsniavo tamsia gatve. Tiesą sakant net nesuprato, kur eina, kadangi buvo labai įsižeidusi. Tu atleista bla bla bla...- susinervinusi galvojo.
Už buvusios profesorės nieko nebuvo. Buvo tylu, retkarčiais praskrisdavo kokia pelėda nešanti linksmą arba nelabai laišką į Hogvartso mokyklą. Moteris savo akis buvo pakėlusi į dangų, kuriame spindėjo daug žvaigždžių, taip pat matėsi ir saulės šviesą atspindintis Žemės draugas - mėnulis. Ji bandė neverkti, vis gi profesore norėjo būti nuo vaikystės. Žana raminkis, per stipriai reaguoji, gi viskas bus gerai -ramino save burtininkė. Taip stresuodama Mokslinčės pavardę nešiojanti buvusi profesorė priėjo vietą, kurios pavadinimas buvo „Kiauras Katilas“. Ilgai negalvojusi ir nekvaršinusi savo galvos ji įėjo į šią vietą stipriai praverdama duris, pro kurias įlėkė šaltukas ir didelis vėjo gūsis, kuris vos nenuskraidino Žanos, kuri jau liejo ašaras iki kito „Kiauras Katilas“ kampo. Ji staigiai nudrožė prie vietos, kurioje buvo galima užsisakyti vietą nakvynei ir tarė:
 - Vieną kambarį nakčiai, sumokėsiu kiek reikia. Tikiuosi, kad vietų turite.
 Taip prasišnekučiavusi su Tomu ji išgirdo atsakymą, kad vietų lyg nebūtą, todėl nusisuko ir jau norėjo eiti link išėjimo, tačiau pamatė pažįstamą veidą. Mergina prilėkė prie burtininko, tik prieš tai nusišluostė karčias ašaras ir tarė:
 - Sveika, Willy, kaip sekasi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Magdelė

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #24 Prieš 3 metus »
 Išgirdusi klausimą, mergina atsisuko ir jos veidą nušvietė plati, nuoširdi šypsena.
 Žana! - mergina apglėbė draugę, tuomet atsitraukė. Jos akys užkliuvo už ašarotų Žanos akių ir šypsenos - kaip nebūta. Mergina neramiai paklausė, - Kas nutiko? Gal eime į kambarį, tada viską paaiškinsi?
 Nelaukusi atsakymo, ji apglėbė draugę per pečius ir ėmė lipti laiptais.
 Na, štai atėjo laikas ją paguosti, kaip ji mane guodė mokytojų kambaryje. Kad ir kas jai atsitiko... pamanė Vilė.
  Ji ėjo ilgu koridoriumi, jausdama draugės krūpčiojimus.
 - Kas nutiko? Tau šalta? Ar nori valgyti? - paklausė ji Žanos, rūpestingai apgaubdama ją žieminiu savo apsiaustu su kailine apykakle.
 Kažkas draugei buvo negerai. Labai negerai. Ji nebebuvo žvali, linksma, atrodo, net varnams įprastą racionalumą prarado. Pravėrusi vienuolikto kambario duris, Vilė privedė Žaną iki krėslio prie židinio, rūpestingai užklojo draugę pleduku ir nukreipusi lazdelę į židinį tarė:
 - Incendio.
 Malkos, sukrautos į dailią krūvelę, akimirksniu susiliepsnojo. Kambarys prisipildė šilumos ir šviesos.
 Mergina prisėdo šalia buvusios Varnės ir įbedė į ją smalsias, užjaučiančias žalsvai rudas akis, kuriose žaidė deimančiukai.
 - Na, jei tik nori gal man viską papasakoti, gali išsiverkti. Aš tave palaikysiu, nesijaudink.
 Vilė niekada nesugebėjo prarasti savo rūpestingumo ir nuoširdumo. Tokia gimė, tokia ir liks. Nesikeis. Niekada. Net ir po daugybės metų ji liko tokia pati.
 

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
    Tiesą sakant Žana truputį sutriko. Mergina tikrai nesitikėjo, kad astronomijos profesorė pakvies ją į Willy į išnuomuotą kambarį. Kokia geraširdė ši mergina, tokios mielos mergaitės, kuri dirbo profesore dar nemačiau.
 - Ačiū, Willy, bet tikrai neprivalai man padėti.
   Aišku, kad Phoenix, Mokslinčės nepaklausė ir nusivedė į savo užsakytą vienuoliktąjį numerį ir užgriuvo klausimais į, kuriuos gaila, bet Žana atsakymus žinojo. Aišku, kad burtininkei apie tai kalbėti sunku, tačiau ji tiesiog privalėjo pasakyti buvusiai kolegei visą esamą situaciją. Ji nenorėjo, kad Willy šią naujieną išgirstų iš kokio nors berniūkščio, kuris klausė jos pokalbio su kokia nors profesore ar drauge. Taip pat nenorėjo sugadinti Phoenix nuotaikos. Ak...kokia vis dėl to esu neapsisprendusi, o man jau trisdešimt metų.- nusivylė savimi Žana.
   - Na, tai mane atleido iš darbo, -graudinosi burtininkė. Tiesą sakant po kelių sekundžių mergina, kuri buvo vardu Žana jau, kaip įmanydama liejo ašaras. Kokia verksnė pasidariau, vis gi esu net dvylika metų vyresnė už Willy, o ji taip ašarų tikrai nelieja. Buvusi profesorė kūkčiodama paėmė feneką ant rankų ir pradėjo glostyti, po kiek laiko ji pastebėjo, kad Debesėlio kailiukas jau šlapias ir ne nuo, bet ko, o nuo jos karčių ašarų. Mergina jį nukėlė ir padėjo ant kilimais išklotų grindų. Po kelių minučių fenekas norėjo pamatyti, kas gi dadasi už židinio, todėl bandė įkišti savo smailas ausis ten, tačiau nespėjo. Gi burtininkė nenorėjo netekti savo geriausio draugo feneko, kuris jai buvo artimesnis už netikras vaikystės drauges, kurios su modeliu draugavo tik dėl to, kad Mokslinčė buvo ant žurnalų viršelių. Kaip visada blogiausi prisiminimai užklumpa tada, kai jau ir nuotaika nekažką - nusivylė Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Magdelė

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #26 Prieš 3 metus »
 Vilė sėdėjo prie draugės. Tylomis klausydamasi. Žanai baigus trumpą pasakojimą, mergina apglėbė savo draugę.
 - O, kaip aš tave užjaučiu... , nutęsė ji.
 Glostydama moteriai nugarą ji ramino ašaromis paplūdusią draugę.
 - Viskas bus gerai...
 Tiesą pasakius, Vilė nebuvo tuo tikra. Jos dar niekad nebuvo įšmetę iš darbo, tačiau turėjo kitų netekčių. Mirė jos tėvai, paklydo mylima pelėda, o dar ir daugybė smulkių, bet skaudžių praradimų...
 - Laikykis, Žana. Kaip nors viskas susitvarkys. Žinau, tu mylėjai vaikus, jie tave - taip pat. Deja, kelio atgal nebėra. Teks susirasti kitą darbą.
 Kaip kvailai aš kalbu atėjo į galvą profesorei.
 Norėdama bent kiek atpirkti tuos kvailus, nepaguodžiančius, bet vis dėlto, teisingus žodžius, mergina paglostė draugės ranką. Vilė norėjo, kad Žana justų jos palaikymą.

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #27 Prieš 3 metus »
    Žana atsiduso, na ji tikėjosi tikrai kitokių žodžių iš Willy. Mokslinčės kvailu požiūriu „kaip nors viskas susitvarkys“ žodžiai nieko nereiškė, tai jai buvo, tas pats, kaip ir nieko. Jos akyse ir vėl pasirodė spindinčios ašaros, tačiau nebenorėjo jų rodyti astronomijos profesorei. Ji pasijautė čia nebelaukiama, todėl lėtai, grakščiai atsistojo, paėmė feneką į rankas ir sumurmėjo burtažodį, kuris burtininkei turėjo atverti duris. Kur eiti ji nežinojo, bet čia likti visiškai nebenorėjo, atrodė, kad jos ir taip sudaužyta širdis suskilo į dar daugiau mažų dalelių, kurios išsibarstė ten, kur jų gyvenime neberasi. Moteris niekada nebuvo tokia sugniuždyta, todėl su daigtais ir Debesėliu rankose Žana ištarė paskutiniuosiu žodžius:
    - Viso, Willy, aš...aš atsiprašau..
Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė daugiau nieko nesakė, modelis neteko žodžių ir jai teko užsičiaupti, gal būt pirmą kartą gyvenime visiškai nebenorėjo su niekuo šnekėti ir pabėgti nuo viso šito košmaro kitur ir nebeegzistuoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Magdelė

Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
 Gana šaltokas Žanos atsisveikinimas Vilę išgąsdinno.
 Galbūt aš Žaną įskaudinau tokiais žodžiais? atėjo į galvą merginai.
 - Atleisk, Žana, tikiuosi seksis geriau. Iki.
 Tardama kiekvieną žodį ji stengėsi nepravirkti. Draugei išėjus, profesorė suprato, kad turbūt jų trumpai, nuostabiai draugystei atėjo galas. Norėjo paguosti Žaną, bet tik ją sugniuždė, norėjo padėti draugei ir įkvėpti drąsos, tačiau tik įgrūdo ją į dar gilesnę neviltį.
 Vilei atėjo mintis:
 Žana suaugo, ji dabar moteris, turi vaikų ir savo šeimą. Aš jai nebe draugė o tik našta.
 Mergina tuoj pat atsistojo ir išėjo. Daugiau nenorėjo čia būti. Paliko pinigus ir trumpą raštelį dėl išėjimo ant stalelio.
 Kai iš šiltos prirūkusios užeigos išsmuko į gatvę, Vilė pajuto kaip odą švelniai kutena vakaro vėsa. Tuščioje gatvėje jos žingsniai aidėjo taip apt garsiai, kaip ir nusiminusios širdies dūžiai. Merginai norėjosi prasmegti skradžiai žemę.

*

Neprisijungęs Tesa Džonson

  • II kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: „Kiauras Katilas“
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
Tesa su seneliais įėjo į "Kiauro katilo" užeiga. Nuo atidarytų durų iš lauko atsklido saulės šviesa. Joms užsitrenkus barą vėl apšvietė vos deglai. Tesa nuėjo prie prekystalio drauge su šeima. Už aukšto baro (žemajam smuklininkui) stovėjo jis pats. Bedantė šypsena pasveikindavo naujuosius klientus. Evelina, Tesa ir Roma (sesės) nenorėjo nieko gerti todėl visos patraukė savais keliais. Tesa nusprendė apžiūrėti užeiga. Čia buvo buvusi tik tris kartus, kai buvo maža, todėl dabar ja domino beveik viskas iš čia. Įdomu kur mes meigosime?.. Ji nusprendė apžiūrėti kambarius. Akimis ėmė ieškoti ženklo "naujokams" parodančio kur galėtu būti jų gyvenamieji kambariai. Tesa neilgai trukus jį surado. Tai buvo lentelė skelibianti: "Miegamieji - antras aukštas". Gan aiškus užrašas... Į miegamuosius. Ir Tesa pasakiusi seneliams, kad eina apžiūrėti miegamuosius, išėjo. Senelė norėjo jai paaiškinti kris iš miegamųjų yra Džonsonų, bet Tesa paprieštaravo, kad susiras pati. Mergaitė manydama nepražiopsosianti keturiuliktojo "Kiauro katilo kambario" ji išėjo iš baro ir plačiais mediniais laiptais ėmė lipti į antrajį užeigos aukštą. Ten buvo daugybė medinių durų. Ant visų kabojo pasenę numeriukai. Taip... Keturiolika, keturiolika... Rudomis akimis ji ėmė ieškoti numeriuko su užrašu "14". Nagi... Jų čia tiek daug! Tesa dar kartą pažvelgė į dešnę. Ir staiga šiek tiek tolėliau pamatė "14" numerį. Puiku! Pagaliau! ir ji nubėgo jo linkui. Tai buvo tamsios durys. Jos atrodė dar senesnės nei kitos aplinkui. Neilgai apžiūrinėjusi kambario išorę, beveik visai neįsižiūrėjusi, ji atidarė duris. Kambaryje buvo dvi lovos. Kaip keista... Mergaitė perėjo kambarį. Negali būti, kad Roma nuėjo miegoti suseneliais. Nuo vienerių metų to nedaro. Gal jie susimaišė?.. Tesa nuėjo tolėliau. O, kur lagaminai?.. Keista... negali būti, kad ketino atnešti "vėliau". Tesa pasilenkė po lovą. Gal jie nurėdėjo? Toumet pasigirdo atidaromos ir uždaromos kambario durys. Mergaitė pamanė, kad tao kuri nors iš sesių. Bet prei kambario durų pasigirdo nepažįstamas moteriškas balsas. Tesa nustėro. Balsas su kažkuo kalbėjo.
- Juk sakiau tau, kad nepaliktum kambario atrakinto! - tarė balsas.
- Nagi, juk išėjom tik kelioms, burtininkų pasaulyje niekas neįsilaužinėja į kambarius, - tarė kitas vyriškas balsas.
Tesos širdis pašoko kažkur kur neturėjo būti. ką ji dabar darys? Tikriasiausiai sumaišė kambarių lenteles ir įėjo ne į tą. Bet vis tiek... Šie žmonės tikriausiai nepriims jos "pasiaiškinimo", kuris iš tiesų bus tikras. Aš tokia kvaila! Kam iš viso nepaklausiau senelės? Neturėjau čia eiti, neturėjau. Reikia rasti išeiti... tačiau kaip nukreipti jų dėmesį. Ir, kad tik jie netikrintu palovio. Po pačia lova mergaitė bijojo lysti kadangi bijojo sukelti per didelį triukšmą. Gal reikėtu pasakyti tiesą? Bet ji greit save sudraudė Nagi, Tesa kur dingo tavo nuotykių troškimas?.. Iš kamabrio "viršaus" atsklido žmonių garsai. Atrodo jie net neįtarė jog po jų lova slepiasi vienuolikmetė mergaitė. Jie ramiausai kalbėjosi, bet Tesa stengėsi nesiklausyti. Jai nepatiko kištis į kitų reikalus. Įpač tada kai to neturėjo girdėti. Rudaakė stengėsi rasti išeiti. Smarvinės bombelės? Ne. Jas palikau lagamine. Bet kas tada?.. Ji pamanė gal pažvelgti pro lovos kraštą, gal tai bus kokie pažįstami? Bet ne, tai buvo per daug pavojinga nes jei jie na tokie būtu riesta. Reikia ką nors daryti... Staiga kambaryje vėl pasigirdo (tikriausai) moters balsas.
- Ką?.. O, ne! Apačioje palikau rankinę! - tarė ji.
- Na ką gi, pati mane mokai atsargumo, o pati palieki rankinę! - atsiliepė vyriškas. - Grįžtam.
Pasigirdo nepatenkintas vyro murmesys ir žmonės išėjo iš savo kambario. Tesa suprato, kad tai gali būti vienintelė proga pasprukti ir kaip kulka šovė link durų. Jas atidariusi dar spėjo pažvelgti į numerį. Ir iš tikrųjų. Tiesiog nuostabu... Trylika! Ir ji greitai nuėjo koridoriumi prie sekančių durų, tikėdamasi, kad tas pats nepasikartos.
The sun is shining - what kind of curiosity? Moon shines:
- I'm on my way!