0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Reighan Darkmol

  • III kursas
  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
„Kiauras Katilas“
« Prieš 7 metus »
   „Kiauras Katilas“ buvo seniausia Londono užeiga, jungianti Mušeikų ir Skersinį skersgatvius. Šešioliktame amžiuje įkurtas baras vis dar buvo gerai žinomas ir populiarus, tačiau bėgant metams beveik nė kiek nepakito.
   Pirmu namo numeriu Skersiniame skersgatvyje pažymėta užeiga buvo nedidelė ir nutriušusi. Vos užėjus buvo matomas baras, prie kurio buvo galima užsisakyti pasukų punšo, citrinų skonio sproginėjančio limonado, arbatos ir kitokių gėrimų, arba išalkus gauti varvančios sriubos ar inkstų pyrago. Jei tik prietema negąsdino burtininkų, raganų ir kitų padarų iš magijos pasaulio, jie galėdavo prisėsti prie vieno iš daugybės pakraščiuose sustatytų staliukų, prie kurių ant pilkų sienų kabėjo dulkėti paveikslai.
   Nepaisant netvarkingai atrodančio pirmo aukšto, laiptai, vedantys į miegamuosius buvo mediniai ir dailūs, o kambariai – labai tvarkingi, su patogiomis lovomis, kokybišku baldų komplektu ir visuomet židinyje spragsinčia ugnimi, pasitinkančia atvykėlius.

Reighan prabudo savo kambaryje. Pro langą jau beldėsi pirmieji saulės spinduliai. Reighan atostogų paskutines dienas leido Kiaurajame Katile. Pirmas savaites ji praleido su tėvais. Grįžusi ji ilgai pasakojo apie mokyklą. Jos broliukas John vis prašydavo parodyti kokį nors triuką ar burtą, tačiau Reighan sudaužė jo viltis primindama, kad nepilnamečiams burtininkams burtais už mokyklos ribų naudotis draudžiama. Vis dėlto Reighan buvo nusipirkusi knygų ,,Gražmenos ir juoduliai" knygyne, todėl kaskart turėdama laisvą sekundę ji išsitraukdavo knygą. Galiausiai praleidusi kelias savaites namie ji susikrovė lagaminą, pasiėmė pinigų ir paprašė tėvų ją nuvežti į Londoną. Tiesa, tėvai kiek nuliūdo, tačiau suprato, kad Reighan sunku būti žiobarų pasaulyje.
 Apsirengusi pilką-žalią megztinį su klastunyno herbu ir juodas kelnes, Reighan įsispyrė į juodus sporbačius. Pasiėmusi Viduramžių raganų istorijos knygą, ji susirangė krėsle. Jos skrandis sugurgė. Reighan išsitraukė keletą šokoladinių varlių ir pasimėgaudama jas suvalgė. Liko kelios dienos ir Reighan mėgavosi vienišumu. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
We all have forests in our minds. Forest unexplored, unending. Each one of us gets lost in the forest, every night, alone.

*

Neprisijungęs Reighan Darkmol

  • III kursas
  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Atostogos Kiaurajame Katile
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
 (KL2)Reighan atėjus pietų metui nulipo į apačią. Valgydama sriubą Reighan apžiūrinėjo kitus žmones. Viena ragana kalbėjosi su savo patiekalu. Reighan pagaliau pasijuto ramiai, tarp žmonių, tokių kaip ji. Prie kito stalelio sėdėjo šeima su dvynukais. Vienas dvynys pokšteldamas pasidarydavo nematomas,o poto vėl atvirsdavo. Jų mama atrodė pavargusi. Kažkur kampe keli vyrai traukė kažkokią dainą. Reighan nusišypsojo savo atvaizdui į sriubą. Galiausiai pavalgiusi ji užlipo atgal į savo kambarį. Atėjusi pamatė, kad čia buvo lankytasi kambarinės- šokoladinių varlių popierėliai buvo dingę, lova su baldakimu - tvarkingai paklota, langas - pravertas. Už lango girdėjosi šniokščiantis lietus. Reighan mėgo lietų. Atsistūmusi krėslą prie lango Reighan pasiėmė knygą ir vėl įsitraukė į veiksmą. Pavakariais į langą kažkas dunkstelėjo- tai buvo balta pelėdą. Pribėgti Reighan labiau pravėrė langą. Pelėdą įskrido į vidų. Ji numetė voką ir šažiai suūkavo. Reighan paėmusi gabalėlį skrebučio davė palėdai, o tada atplėšė laišką. Šis buvo nuo Sky, jos draugės. Sky jai rašė,kad jau senokai negavo laiško nuo Reighan. Reighan pamiršo pranešti, kad ji Kiaurajame Katile. Ji išsitraukė popieriaus ir plunksną. Parašiusi ji padavė laišką palėdai, ir ši nuskrido. Atsidususi Reighan pasiėmė naktinius ir nuėjo į vonią. Nusipraususi ji grįžo į kambarį. Atnaujintas stalo gulėjo jos vadovėliai. Reighan perbraukė pirštų per nugarėles. Ji laukė naujų mokslo metų labiau už viską. Dar liko kelios dienos. Ji parašė Sky, kad atvyktų ir jos galėtų paskutines dienas praleisti kartu. Ji tikėjosi, kad Sky tėvai jai leis. Galiausiai Reighan įlipo į minkštą lovą ir užmerkė akis.
We all have forests in our minds. Forest unexplored, unending. Each one of us gets lost in the forest, every night, alone.

*

Neprisijungęs Kia Scarler

  • II kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear I am up to no good.
Ats: Atostogos Kiaurajame Katile
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Prieš pat užmiegant Sky išgirdo kažkokį krebždėjimą už lango - ten tupėjo Reighan pelėda su laišku snape. Sky greitai pribėjo prie lango, jį atidarė ir paėmė laišką. Jame Reighan kvietė Sky keletą dienų kartu paviešėti Kiaurajame Katile prieš mokslo metus. Sky be galo apsidžiaugė šiuo pasiūlymu ir pradėjo dėtis daiktus reikalingus kelionei: megztinį, dvi poras sportbačių, porą kelnių bei higienos reikmenis. Viską susidėjusi greitai brūkštelėjo atsakymą Reighan ir davė jį pelėdai, po to nuėjo miegoti ir laukė nesulaukė rytdienos.
Ryte mergaitė žvaliai pašoko iš lovos ir pasiėmė savo lagaminą ir pasišokinėdama nužingsniavo link Hogvartso vartų. Mergaitės jau laukė valtelė. Oho... Žinios Hogvartse skilnda labai greitai.... Ji įsėdo į valtelę, kuri Sky nuplukdė iki stoties. Išlipus jai prieš akis stovėjo nedidukas garvežiukas, važiuojantis į Londoną. Įlipus mergaitė susimokėjo už kelionę ir nutipseno link artimiausios laisvos vietos. Kelionė neužtruko, nes visą laiką Sky svajojo apie naujus mokslo metus ir kitus dalykus. Traukiniui sustojus Kings Kroso stotyje mergaitė išlipo ir nuėjo link išėjimo. Išėjus priešais ją buvo pažįstamas vaizdas - Londono gatvės pilnos žmonių, keliaujančių savais reikalais. Na štai, Kiaurasis Katilas. Užėjus į vidų ją pasitiko Kiaurojo Katilo darbuotoja.
-Sveiki, norėčiau apsistoti čia kelioms dienoms,-nusišypsodama pasakė Sky.
Ragana jai davė raktą ir pasakė kur reikia eiti: užlipus laiptais sukti į kairę ir eiti tol, kol pamatys 14 kambarį. Pasukti į kairę, ieškoti 14 kambario sau kartojo Sky.
Pagaliau atėjus ji atsirakino duris ir nukrito į lovą, tokia pavargusi ji nesijautė jau ilgokai. Visi planai susitikti su Reighan pasistūmė į šalį, nes Sky jau saldžiai miegojo po varginančios kelionės.

*

Neprisijungęs Kaspijanas Blekmitas

  • III kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Kai gali tapti kate, pasaulis pasidaro nebeįdomus.
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Kasparas čia atvyko ką tik saulei besileidžiant. Londone jis turėjo atlikti keletą reikalų.
-Kai išsinumosiu kambarį, reikės susiplanuoti rytojaus veiklą.-  pagalvojo jis ir įžengė į kiaurą katilą. jis padėjo pinigus ant baro ir tarė barmenui:
- Prašau vieno kambario trims dienoms- tarė jis. Barmenas aišku paėmė pinigus, davė raktą ir palydėjo Kasparą į kambarį.
- Accio- sušuko jis, nes buvo pamiršęs lagaminus apačioje. Lagaminai kaip mat atskubėjo pas jį.
- Tvarka-pagalojo jis ir atsirakinęs kambarį nuėjo tiesiai prie jo. Pasidėjo 2 lagaminus, bet vieną iš jų( tą mažesnįjį su rudom saktimis ir gažiais apvadais) pasidėjo ant lovos. Tuoj nuo kaklo nusiėmė gražų raktelį ir atrakino lagaminą kuriame buvo liukas į jo kabinetą...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Kasparas Matas »
Laikas praleistas su katėmis niekuomet nėra iššvaistytas.

*

Neprisijungęs Rachel Alcott

  • II kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
kai Ieva užsuko į kiaurą katilą jis buvo sausakimšas.jame buvo gana jauku grojo linksma muzika.Bet nebuvo laisvų staliukų.kadangi nebuvo laisvų staliukų jei teko iš karto užsisakyti kambarį.Ji vos prasibrovė užsakyti kambario.kai pagaliau prasibrovė paklausė ar galėtų užsisakyti kambarį.Pasirodo visi jau buvo užimti.Ji nusiminė,nes tai reiškė,kad teks grįžti per pūgą.Ji išėjo lauke buvo labai stipri pūga. ji brido per sniegą,vėjas pūtė į veidą,rankos buvo nušalusios,ji nebejautė kojų.Staiga ji lyg ir pastebėjo namą iš kurio rūksta dūmai.Ji sukaupė visas jėgas ir nusikabanojo iki to ,,namo" vis nukrisdama kai jį pasiekė pamatė,jog ten iš tikrųjų nieko nėra ji pagalvojo "aš turbūt išprotėjau",galiausiai prarado visas jėgas ir krito žemyn,jei jau niekas neberūpėjo...

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Ieva Skyheart »

*

Neprisijungęs Elina Everdin

  • III kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Drąsa gali būti visokia ...
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Būsima pirmakursė lėtai žingsniavo skersinio skersgatvio gatve. Aplinkui švietė parduotuvių vitrinos, kuriose puikavosi šimtai įvairiausių prekių, tokių prekių Delfė net akyse nebuvo regėjusi. Ji praėjo Vaistinę, Ailopso pelėdų centrą, Grąžmenas ir Juodulius, kuriame prisipirko šūsnis knygų reikalingų Hogvartse. Nusipirkusi visus reikalingus daiktus nudrožė į artimiausią smuklę- Kiaurą katilą. Ji užsisakė kambarį kelioms dienoms ir kaip paaiškėjo, jos laisvas kambarys buvo paskutinis. Pasisekė pamanė Delfė. Padėjusi lagaminą su daiktais ji tik dabar pamatė, kad jau sutemę ir taip vėlu. Ji greitai pavakarieniavo ir grįžo į kambarį. Ant palangės tupėjo pelėda su laišku snape. Ji atplėšė laišką ir apsidžiaugė, kartu su ja į Hogvartsą važiuos jos geriausia draugė ! Ji laiminga padėjo laišką ant spintelės ir tik dabar suprato kokia yra pavargusi. Net nepersirengusi į pižamą ji griuvo į lovą.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
  Po sėkmingo medžiojimo, Kristoferis ir Giedrius buvo susitarę eiti link Kiaurojo Katilo, kur gaus geleonus už erklings. Ir atėjo tas metas, kai Remarkas jau šalia parduotuvės. Jausdamas, kaip elfai pradeda judėti jo kišenėse, vaikinas suprato - tempti laiką nereikia, tad įkvėpęs oro, jis įėjo į Kiaurąjį Katilą.
  Atmosfera buvo pažįstama. Netgi buvo šiokia tokia nostalgija, nes Kristoferis prisiminė, kaip čia buvo pirmą kartą. Pasimėgaujęs tuo šurmuliu ir kiek nesavotišku kvapu, Robertas pradėjo ieškoti kur tas žmogus kuris superka elfus. Laikraštyje buvo rašoma, kad dažniausiai erklings - elfų supirkėjas yra šioje vietoje, telieka tik jo paieškoti.
 - Aš, negaliu jo rasti, o tu..? - Pasiteiravo Giedriaus. - Nežinau, ar tu žinai kaip jis atrodo, bet va, - Padavė blondinui laikraštį kur buvo parašytas straipsnis, kurioje pasakojama apie elfų supirkimą ir šalia straipsnio buvo prikabinta supirkėjo nuotrauka. - Ar nematai jo? - Paklausė ir toliau pradėjo dairytis. - Gal jo kol kas nėra, gal reikia palaukti.. - Ištarė balsu savas mintis apie kurias buvo ką tik pagalvojęs.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Dėl elfų bruzgėjimo pernelyg nesijaudino, jų kakenimas veikdavo tik vaikus, kartais paauglius, jeigu būdavo grupelėje. O nuodingi spygliai, per storą kailinių medžiagą, nepasiektų odos, tas pats galiojo ir Kristoferiui, kuris savo kišenėje turėjo du elfus.
Įžengus į kiaura katilą, jaunuolio nosį užpildė nuostabūs kvapai, kaip užsinorėjo deserto ar kokio kito patiekalo, kuris prikimštų skrandį! Šiandien vakarieniavo, bet to nepalyginsi su maistu kurį valgai po medžioklės.
Išgirdęs Kristoferio klausimą, trūktelėjo pečiais, užmetė akį į laikraštyje esančią nuotrauką ir permetė akimis kavinę, nebuvo pats pastabiausias žmogus žemėje, todėl paėmė iš jaunuolio laikraštį ir nuėjo prie „baro“. Nusišypsojęs, paklausė barmeno ar jis matė būtent šį žmogų įeinant į kavinę ir jis parodė į stalelį esantį pačiame kavinės kampe, ten ir sėdėjo sukriošęs senukas. Padėkojęs, pačiupo Krisą už riešo ir nutempė jį prie stalelio kur sėdėjo klientas.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #8 Prieš 4 metus »
Tik išėjus iš namų ryški šviesa geltonu kumščiu žiebė į tarpuakį. Patyliukais keiktelėjo ir greitai pasitraukė į šešėlį. Atprato eit iš namų dieną, o dabar dar ir galva plyšo. Trumpai tariant, degradavimo lygis - abstinencija, kad po to dieviškosios ambrozijos veiktų stipriau. Nervingai pasitrynė smilkinius. O vaikų kiek! Kokio velnio čia malasi, ar neturėtų sėdėt pamokose suraukę bailių snukučių? Kad tave hipogrifėliai medy... Apdujusiu žvilgsniu susirado kažkokią spektaklio afišą, ar koncerto skelbimą, koks skirtumas, svarbu su data Ir nusivažiuok tu man taip, kad laike nesiorientuotum. Kas čia tokio - užsimiršti, kad dar egzistuoja toks stebuklas kaip vasara. Aišku, patenkinti pagaliau laisvėn ištrūkusių vaikų (ir jaunuolių) balsai tikrai nepadėjo plyštančiai galvai, tad Caroline gavo kaip galima greičiau nešdintis į tamsesnę ir tylesnę vietą. Viešpatie apsaugok - ji tokių metų jau seniai nežinojo, kas yra vaikystė ar elementarus saugumas. Keturiolikos jau mokėsi gyventi iš naujo. Nemokėjo logiškai paaiškinti kodėl, tačiau siuto ant tū vaikų, jų visų kartu ir kiekvieno atskirtai. Už jų lengvą gyvenimą, už tai, jog daugelis jų nieko nematė, už tai, kad daugelis jų galėjo ramiai miegoti ir dėl nieko nesijaudinti. Ne taip kaip jie. Nuo suknistos paauglystės.
Pirštai sugniaužė jau daug kartų spaustą Kiauro Katilo durų rankeną. Laba diena, štai mes ir vėl. Ieškom, kur pasiskandinti, kur, sukišus tuštumą, ją ten ir palikti. Ironiška. Alkoholike ji nebuvo. Tikriausiai reikia geležinės savitvardos, kad per tiek metų su šitokiu gyvenimo būdu dar sugebėtum išlaikyti tą ploną ribą. Va todėl ir nesugeba susiimti niekur kitur. Apgailėtina. Buvo apgailėtina pati sau, šlykštėjosi pati savęs - kaip tokia gali bendraut su žmonėm? Nebūtų pripažinusi, kad to reikia. Reikia visiems be išimties - visos kalbos apie introversiją, mizantropiją ar dar kokį žmonių išgalvotą pasiteisinimą tėra apsauga. Šarvai. Paguoda sau nepripažįstant paprastos tiesos - tu sudaužytas ir neatsirado nei vieno padėjusio. Užuojauta. Sveiki atvykę į pasaulį, palinkėjimas greit ir neskausmingai iš jo išeiti.
Grįžimui iš filosofijų pasaulio realybėn proga leido sau pasiimt silpno punšo - tiek ne tik kad galvon neduos, bet net prašviesins. Tačiau ar benori blaiviai mąstyti? Jei jau taip, tai pažiūrim tiesai į akis: nieko čia nepažįsta, įsipareigojimų net sau nebeturi - kas dar laiko šitam pasauly? Tik ne tas paranoikas ūkanoto dangaus akimis. Dar kartą papurtė galvą, pačiupo butelį ir patraukė Skersinio skersgatvio link. Jūsų dėmesiui - betikslio gyvenimo rezultatai: du kartus gyvenime sutiktas beveik atsitiktinis bachūrėlis ir senas išdavikas tamp vienintelėm priežastim egzistuoti. Grakščiai kilstelėjo prie lūpų butelį.
Tai sakot, dar viena diena praėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Caroline Elase Wilding »
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #9 Prieš 4 metus »
Dar net nepasibaigus mokslo metams Dafydd nutarė: vasarą kažkaip nusigaus iki Londono ir ten būtinai nueis į Skersinį Skersgatvį. Paskutiniai mokslo metai parodė, kad klastuoliui vienos burtų lazdelės negana: deja tiek koledžo vadovas, tiek kiti mokiniai (idiotai...) labai mėgo šitą žaisliuką iš velsiečio atiminėti. Tad reikėjo apsirūpinti daugiau jo vienetų, nes galiausiai pramokęs kautis Dafydd be lazdelės pradėjo jaustis kiek nejaukiai. Tuo labiau, kad dėl kažkokių priežasčių jis nuolat susiduria su prakeiktu Kajum, o tie susitikimai be kovos neapsieina.
Dėl šios priežasties vaikinas netgi ištvėrė beveik penkias kelionės valandas viename automobilyje su nevykėliu žiobarišku broliuku. Gerai, kad bent patėvis nutarė likti namuose, tad teko ištverti tik mažių ir motiną.
Savaime aišku, Dafydd nenorėjo sakyti motinai, kodėl jis važiuoja į Londoną. Ilgokai svarstęs, ką pasakyti, vaikinas galiausiai pasakė, kad tiesiog nori pasivažinėti. Nors motinai vyresnysis sūnus rūpėjo kaip pernykštis sniegas, ji, ko gero, įtarė, kad jis neturi draugų, su kuriais galėtų susitikti. Ko gero, įtarė ir tai, kad Dafydd nesako tiesos, bet kam, po galais, rūpi? Svarbiausia, kad jis atsidūrė Anglijos sostinėje. Antras svarbus dalykas buvo nusikratyti motinos su broleliu. Tačiau tam reikėjo kažkokių ypatingų nesąmonių naujajai mokyklai, tad tai nebuvo itin sunku. Neilgai trukus po to, kai išlipo iš automobilio Londone Dafydd jau buvo prie Kiauro Katilo.
Tiesą sakant, jis čia niekad nesilankė vienas. Iš viso buvo čia tik vieną kartą, nes kitais metais motina viską nupirkdavo pati arba prekės būdavo atsiunčiamos paštu. Dafydd buvo girdėjęs, kaip kitiems patinka apsipirkinėti Skersiniame Skersgatvyje. Ką gi, dar vienas dalykas, kuris Llewellyn buvo nesuprantamas. Nesitikėjo jis smagumo ir šį kartą. Jam tereikėjo įsigyti lazdelę. Jeigu varganų santaupų užteks, gal netgi ir ne vieną. Neįsivaizdavo, kaip į tai pažiūrės lazdelių pardavėjas (pala, kokia ten jo pavardė?), tačiau tai paaugliui ne itin rūpėjo.
Ne itin drąsiai atidaręs Kiauro Katilo duris Dafydd apsižvalgė. Smuklėje buvo nemažai žmonių, tačiau nebuvo ir persikimšę tiek, kad reikėtų grūstis. Velsietis ramiai patraukė per smuklę, tikėdamasis be problemų patekti į kiemą, iš kurio galėtų įeiti į Skersinį Skersgatvį. Deja, netrukus pasirodė, kad žmonių Kiaurame Katile vis tik buvo per daug. Dafydd atsitrenkė į kažkokią moteriškę.
- Pasitrauk iš kelio, - nė nepažvelgęs ištarė Dafydd ir stipriai ją pastūmė.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
Tebesvarstė apie gyvenimo priežasčių nebuvimą, o kokteilio butelis po truputį lengvėjo ir lengvėjo. Ne taip greitai, kad apsvaigtų ir nebekontroliuotų nei minčių, nei jausmų, nei veiksmų. Ne. Tam irgi reikėjo talento. Gerti išmokė Ašas (suraskim, ko jis neišmokė, sėkmės) - nuo tada Carol tiksliai pasirinkdavo dozes ir rūšis pagal tikslą ir nuotaiką. Šiandien tenorėjo atsigauti - ar bent taip manė. Akyse prašviesėjo, iš minios keliamo dūzgesio jau galėjo atrinkti ir pavienius balsus, iš šviesų ir spalvų dėmės prieš akis jau išskyrė ir atskirus pavidalus, net figūras. Tačiau gėrimo kažkodėl nepadėjo - gal nenorėjo nutraukti malonaus nebūties jausmo, neišvengiamai ateisiančio dar po gurkšnelio... dar vieno... paskutinio... dabar jau tikrai...
Gal taip ir būtų toliau laimingai trukę, jeigu ne iš kažkur prieš akis pasirodžiusi žavingai pasibaisėtina figūra. Dar labai jautriai ir prie spalvų nepripratusiai akiai ryža ševeliūra tikrai nekėlė džiaugsmo, o juo labiau - minėtosios šveliūros savininkas. Neišlaikiusi pusiausvyros akimirkai susvirduliavo, tačiau greit atsitiesė. Pirmiausia saugiai pasistatė butelį - buvo tikra, kad jo dar prireiks. Į gyslas plūstelėjo porcija adrenalino - va iki ko nusivažiuojam. Ypatingais gyvenimo įvykiais tampa labai vidutiniški mokyklinio amžiaus smulkūs chuliganėliai. Jaučiu von Sjuardo laikai baigėsi, kad tokie dar laimingai vaikšto. Kas per karta... Atmetė atgal juodas garbanas ir, prisivijusi nerimstantį egzempiorių, pačiupo už rankos.
 - Ryškiai motina nepamokė, kad užkalbinus merginą staiga nueit nemandagu,- vyptelėjo, užlauždama antrą ranką. Ūgiu su tuo ryžaplaukiu dvidešimt ketverių mergina buvo beveik lygi, bet akivaizdžiai smulkesnė. Tačiau ne veltui jie buvo ta karta. Nuo trylikos nėra ramiai išmiegojusi nakties, o nuo šešiolikos ir guldavo, ir keldavo su peiliu pašonėj. Tuomet visi vaikystę pardavė karams - ir tai matėsi.- Ševeliūra per kilometrą šviečia, nepagalvojai? Ir kas jus moko, po velnių? Smegenų nerasta,- kritiškai nužvelgė vaikiną. Gal šešiolikmetis, ryžas, rudaakis, o snukutis ne tai kad plytos, bet problemų prašosi rėkdamas. Bus, bus.
Laisvąja ranka Caroline pasiėmė paliktą butelį ir pasitraukė toliau nuo durų, su savim nusitempdama ir jaunosios kartos egzempliorių. Kaži, po visko iš čia sugebės išeit pati ar reiks išnešti? Gėrimą pasidėjo šalia, paleido chuliganėlį, tačiau ranką pasiliko prie pat dešinio klubo.
 - Tai ką, norisi bėdų turgaus?- mergina kilstelėjo prie lūpų butelį ir įsmeigė akis į ryžaplaukio. Rudos, bet ledo nemačiusios niekada. Ir tai siutino - kad tie vaikai, kurie dabar visom išgalėm ieškojo mokyklinę monotoniją paįvairinančių nuotykių, niekada nepatyrė ir nepatirs to, ką išgyveno jie. Gal turėjo džiaugtis, kad dabar nebėra besislepiančių gobelenų koridoriuose ar po tabletėm slepiančių ledą akyse, bet nesugebėjo. Carol tegalėjo pykti ir pavydėti, kad pačiai tai nutiko. Ir šią akimirką dėl to buvo kaltas ir tas vietinės reikšmės chuliganėlis, kuris pakolkas nusidėjo tik neeiliniu bjaurumu. Bet argi o mažai?
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #11 Prieš 4 metus »
Panašu, kad Dafydd sugebėjo pastumti kažkokią neeilinę pikčiurną. Raudonplaukis pabandė staigiai ištraukti ranką, deja, ją sugniaužę pirštai buvo bjauriai stiprūs.
- Atsiknisk, - rėžė klastuolis. Visiškai neturėjo noro terliotis čia su kažkokia boba. Tačiau ta, atrodo, buvo nusiteikusi daryti kaip tik tai.
- Ne tavo reikalas ta mano ševeliūra, - kirto velsietis. Užlaužtąją ranką skaudėjo, tačiau jis neketino to prisipažinti. Mažiausiai norėjo, kad kažkokia neaiški babcė laikytų jį silpnu. Nors tikėtina, kad taip ir buvo. Kažkas joje buvo tokio, kad Dafydd sugebėjo visai susidomėti, su kuo gi jis čia susidūrė. Tačiau tai, kaip ji pradėjo šneką, neleido klastuoliui parodyti bent kažkokio mandagumo ar draugiškumo. - Patarčiau savo pačios smegenų paieškoti, - pridūrė jis.
Dafydd visiškai nepatiko tai, kad moteriškė jį kažkur vedasi. Tiksliau sakant, tempiasi. Klastuolis svarstė, kaip būtų galima išsisukti iš šitos idiotiškos situacijos. Jis juk neturėjo visos dienos, o būtinai reikėjo nusigauti iki Skersinio skersgatvio. Kas ten žino, galbūt daugiau nė nepasitaikys proga per vasarą patekti į Londoną. O vaikinui būtinai reikėjo atlikti vieną reikalą...
Ir tada moteriškė padarė klaidą. Ne tik padėjo butelį, tačiau įsigudrino paleisti Dafydd. Klastuolis jau norėjo skubiai pasišalinti, koks skirtumas, ką ji pagalvos. Tačiau staiga į galvą šovė mintis. Velsietis nežinojo, kas yra tame butelyje, tačiau buvo aišku, kad tikrai ne vandenėlis. O jeigu ji tą butelį tamposi su savimi, vadinasi, jis jai svarbus. Dafydd griebė nuo stalo butelį ir numetė kuo toliau į smuklės vidurį. Bobelė supyks? Ką gi, klastuolis prie to pripratęs.
- Dar pažiūrėsim, kas pirks, o kas parduos tame tavo bėdų turguje, - sušnypštė Dafydd. Nesuprato, ko ji kabinėjasi. Na, galėjo pareikalauti atsiprašymo (tikrai nebūtų sulaukusi) ir tiek. Kokio velnio ji čia terliojasi? Raudonplaukį tai kiek sutrikdė, tačiau nebuvo ką daryti. Panašu, kad teks jai atsikirtinėti. Raudonplaukis visai nebenorėjo kur nors trauktis. Svarbiausia buvo neprisidirbti tiek, kad šita boba nuspręstų jį nutempti į Magijos ministeriją. Kitaip sakant, reikia neišsitraukti lazdelės. Nors... Ar šita girtuoklė ryžtųsi tempti paauglį į valdžios instituciją pati būdama prisisiurbusi? Dafydd iš šitą klausimą atsakymo neturėjo. Tačiau vis dėlto geriau nerizikuoti. Bent kol kas. Kuo visa tai baigsis - neaišku.
- Ne mano kaltė, jeigu esi kažkokia idiotė, kuri negeba tvarkytis su nervais, - rėžė klastuolis ir apsižvalgė po smuklę. Panašu, kad bent kol kas jiedu niekam nekrito į akis. Ką gi, gal ir gerai.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #12 Prieš 4 metus »
Akivaizdžiai užtaikė ne ant Soreno von Sjuardo išmuštruoto geručio kuklučio mokinuko, kuris, netyčiom susidūręs su žmogum, mandagiai atsiprašo ir kukliai pasitraukia į šalį. Nors... pas minėtąjį mokėsi tiek, ji, tiek Džeimsas ir Beatričė. Ir va kas gavosi. Tegul šešiolikos ar daugiau, išsišokėliui tikriausiai atrodė, jog Carol yra atsitiktinai smuklėje ankstyvojo neolito laikų girtuoklė. Dėl pastarojo, beje, beveik nesiginčytų, nors dabar, gražuoliuko laimei (arba ne) buvo gerokai blaivesnė nei visada. Gyvenime pasitaiko visko, tačiau rimtai padauginusi yra tik du kartus - o ir tie abu buvo dar ankstyvoj paauglystėj ir vidury kalnų. Linkėjimai, Ašalainai, daugiau merginų nebegirdyk.
Užsigalvojimai apie praeities nuodėmes (kaip ironiška nuodėmėmis vadinti viską, ko nenori prisiminti nepriklausomai nuo tavo kaltės) kainavo kelias brangias ir ryžiko puikiai išnaudotas sekundes. Pusiau baigtas irisinis kokteilis išskrido į patį smuklės vidurį, ir, didžiam stebuklui, neatkreipė nei vieno sėdinčiojo dėmesio, tarsi bonkytės čia skrajotų kasdien.
 - Klausyk, tu, kad ir kaip ten vadiniesi,- akimis nulydėjusi prarastus gurkšnelius Carol atsisuko į jaunuolį.- Dėl manęs gali nors ir ant galvos atsistojęs bokalus kaip pinjatas daužyt, bet barmenui galimai nepatiksi. Iki Ministerijos čia trys žingsniai,- patylėjo.
 Neapykanta už lengvą gyvenimą, šiltą lovą ir iš neturėjimo ko veikti prisigalvojamas nesąmones nenuslopo, tačiau bent nenorėjo vidury baltos dienos perpjaut gerklės. Nebūtų pirmas kartas, bet kažko dar savyje turėjo. Kad ir kokius užknisančius ir nervinančius fluidus skleidė šitas chuliganėlis, dėl jos problemų buvo nekaltas. Tikriausiai. Caroline buvo nesvetima ir "užmušiu viską, kas juda" nuotaika. Nerimstančio jaunojo riaušininko įžeidimus praleido pro ausis, nors teisybė, nervais derėtų susirūpinti. Smegenim taipogi. Ir ne jai vienai.
 - Gali nueit, pakelti butelį, atnešt čia ir nešdintis savais keliais, arba gali papasakot, kas dabar vyksta mokykloj, kokie asilai jus moko tokio elgesio. Nei vieno, nei kito, regis netrokšti,- susinėrė rankas priešais save.- Nostalgija ir senatviniai marazmai daro savo,- mergina jau siekė cigaretės (šiaip sau, nervam nuramint. Ne vien jaunimėlis su tuo problemų turi) tačiau mikliai padėjo atgal. Parodyk šitam ryžaplaukiui ugnį, tai nusvilins viską iki pat antakių. Kaži, kur išmoko taip profesionaliai vesti normalius žmones iš kantrybės. Jo laimei (arba ne), Caroline Wilding normalia jau seniai pavadinti negalėjai.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #13 Prieš 4 metus »
O viešpatėliau aukštielninkas, kokia ji idiotė pagalvojo Dafydd. Nesuprato, ko ta boba iš viso kabinėjasi. Kodėl ji negalėjo tiesiog pasitraukti iš kelio? Ar yra girta tiek, kad nesupranta, ką daro? Ar tiesiog yra visiška kvaiša? Kam reikia kabinėtis prie niekuo dėto paauglio? Juk jeigu raudonplaukis kam nors pasiskųstų, šitai bobikei geruoju tikrai nesibaigtų. Girtuokliauja vidury baltos dienos, o po to dar ir kabinėjasi prie nepilnamečių... Dūra.
- Labai man rūpi, patiksiu aš tavo barmenui ar ne, - burbtelėjo Dafydd. Jis suprato, kad moteriškė ant jo už kažką pyksta. Visiškai nesuvokė, už ką. Tuo labiau, kad dažniausiai tas be jokios prasmės pykstantis asmuo būna jis pats. Dėl to toks pyktis, su kuriuo pačiam teko susidurti, buvo labai neįprastas. Savaime aišku, tai velsiečiui nepatiko ir vertė pykti jį patį. - O tau tikrai reikėtų apsilankyti pas daktarus. Gal išvarytų girtuoklystes ir šituos nervinius priepuolius.
Nenoromis Dafydd susimąstė apie tai, kad šita babcė, kad ir kokia idiotė bebūtų, sukėlė susidomėjimą. Neatrodo, kad būtų labai sena, na, sakykim, tokia vidutinio amžiaus, o laka kaip didelė. Dėl ištaškyto butelio lyg ir nesupyko. Ar bent jau ne labiau negu pyko iki tol. Kažkokia visiškai nesuprantama višta...
- Niekur aš neisiu ir tavo nesąmonių nekilnosiu, - atrėžė Dafydd. - Tačiau galiu atsakyti į jūsų malonybės kitą klausimą. Didžiausias idiotas mokykloje yra Džeimsas Greywindas. Tikiuosi, kitais mokslo metais jo ten ir kvapo neliks.
Klastuolis nutilo. Jis prisiminė, kad kažkurioje pamokoje pajuto koledžo vadovui kažką panašaus į pagarbą. Tad kodėl dabar pirmiausia pagalvojo apie jį, kai boba paklausė apie asilus? Ką gi, matyt, jis vis dėlto asilas ir yra.
- Tai rūkyk, rūkyk, - akies krašteliu spėjęs pastebėti išsitrauktas cigaretes pratarė Dafydd. - Kuo greičiau tokie girtuokliai išmirs, tuo visiems bus geriau.
Klastuolis ir pats nesuprato, kodėl jis netraukia savais keliais. Butelis jau kaži kur, vaikinas jau suprato, kad boba yra beviltiška idiotė... Ką jam čia dar veikti? Tačiau tarsi kokios jėgos laikomas Dafydd niekur nesitraukė.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Kiauras Katilas
« Atsakymas #14 Prieš 4 metus »
Akivaizdu, vaikinukas nesuvokė, už ką užsitraukė tokią įkyrią personą sau ant galvos. Naivu būtų tikėtis, kad (beveik) niekuo dėtas atstovas prisiims visas Carol nuoskaudas, krintančias ant jaunosios kartos. Dargi kad tos nuoskaudos aiškaus pagrindo kaip ir neturėjo. Tiesiog. Jie buvo laimingi, saugūs, aprūpinti ir psichiškai sveiki. O ji ne. Ir, kaip kiekvienam doram būsimam degradui, kalti buvo visi aplink. Giliai širdyje dvidešimt ketverių mergina suvokė - Ašas tebuvo veiksnys. Nuo to jau daug laiko praėjo, ir tegu ne sveika, bet bent pagijusi jau galėjo būti. Bet su kiekviena suknista diena ritasi vis žemiau ir žemiau. Ir šį kartą mažai tikėtina, kad netikėtai atsiras koks nematytas šaunuolis, nepabijosiantis jos ištraukt. Štai čia ir prieinam prie smagumo: melancholija nėra graži, alkoholis nėra patrauklus, lietus neatneša palengvėjimo, o cigaretės iš valkatos dama nepaverčia. Bet viltis, nors durnių motina, visada miršta paskutinė.
Skirtingai, negu vis dar prieš akis besimalančio ryžiko atkaklumas ir noras išsaugot paskutines niekam neįdomaus orumo kruopeles.
 - Jetau vajetau kaip šakojamės...- Caroline atsidusus pasirėmė ranka galvą ir įsmeigė žemės rudumo akis į vaikinuką, tarsi neatsistebėdama tokia žmonijos evoliucijos klaida.- Labai įdomu, ar prieš penkias atstatytas lazdeles gebėjimas akis draskyt nepradingtų. Ir ne, niekas tau negrasina,-tačiau užteko sekundės, jog dvikovų išlavinta ranka, suėmusi ant stalo besimėčiusį valgiaraštį, smagiai drožtų chuliganėlio pakaušin. Smurtas prieš vaikus? Kaži, kodėl prieš dešimt metų niekam tai nebuvo įdomu.
Nei vienas tų vaikų nežinojo, koks jausmas, kai tuščiom ir plikom rankom pasilieki vienas prieš penkis, kai košmarai sapnuojasi dieną.  Koks jausmas tikėtis, kad šitas oro gurkšnis jau bus paskutinis. Koks jausmas temstant akims laukti mirties. Pabaigos. Bet ko, kas tai nutrauktų.
Atsimerkė. Kaltų dabar jau nerasi, bet dėl Merlino meilės, kodėl tiem vaikam taip puikiai sekasi gyventi viso šito nesuvokiant? Pavydėjo, tiesiog elementariai pavydėjo.
Akimirkai apmirė. Taip, jos egzistencijos nebuvimo naudos nepaneigsi, tačiau... 
 - Jeigu nuo to būtų mirštama taip greit, kaip norėtųsi, naktimis čia nei vieno nebūtų,- vyptelėjo.- Nors jūs, žinoma, šito niekad ir nesužinosit. Gi dabar klasės sąlygom mokoma, kad nesutraumuotų neduokdie...
Caroline akimirkai sustingo. Profesorius... Iš Greywindo šito nesitikėjo. Tik jau ne to, kad kažkada ryšis kažką įkalt bukesniem už save - juolab, kad kantrybės turėjo ne daugiau už ją, o tai jau šį tą sako.
 - Džeimso ir velnias neims,- kimiai nusijuokė prisiminus.- Ir ką gi jis jus gali išmokyt? Išdavystės ir savo kailio gelbėjimo meno?- kažkodėl nejautė neapykantos tam, dėl kurio kaltės dabar vaikšto nei gyva, nei mirus. Nuoširdžiai nejautė. Tačiau priešais sėdintis tarytum niekuo dėtas jaunuolis, užkliuvo. Logika? Objektas nerastas.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".