[Luna Gardner]

Mergaitei prakalbus apie mišką pati Luna nuklydo į praeitį, kai kartu su Kailu lakstydavo po miškus, laipiodavo medžiais arba atsirėmę į medžio kamieną naktimis stebėdavo žvaigždes. Išties esu kitokia nei kiti...Juk tik nedaugelis renkasi praleisti laiką miške, ypač naktimis. Nustūmusi visas mintis į šalį Luna toliau klausėsi mergaitės.
-Niekada nebandei pasidaryti taikinio ir į jį mėtyti dur...-vargu ar mergaitė mėtys į taikinį durklą...-strėlyčių?-šyptelėjo mėlynakė.
-Nesu daug kur keliavosi, tačiau esu aplankiusi Austriją, Kaliforniją, Estiją ir Švediją. Žinau turbūt atrodo daug, tačiau yra žmonių, kurie aplankę beveik visas pasaulio šalis.-Nusijuokė rudaplaukė.-O tu į kokią šalį labiausiai norėtum nuvykti? Arba kokį miestą aplankyti?

[kablelis]

Ką ji norėjo pasakyti, kai pradėjo sakyti "dur"? pagalvojo Stevie, atkreipusi dėmesį, kad Luna pabaigė sakinį ne taip, kaip ketino. Vis dėlto mergaitė nieko apie tai nepasakė. Ji tik atsakė į pateiktą klausimą:
- Neteko. Namuose mes turime taikinį ir kartais mėtome ten. Tačiau niekada nesu bandžiusi to pasidaryti. Tačiau idėja puiki - ačiū tau!
Stevie labai mėgo visokius drožinėjimo ir kitus panašius darbus, tad tikėjosi, kad pavyks ką nors susiveikti. Gerai, kad jau arti vasara - nes mergaitė suprato, kad nori kuo greičiau pabandyti.
Kurį laiką Stevie buvo paskendusi svajonėse, tačiau galiausiai atitoko ir prisiminė, kad ji su kažkuo bendrauja.
- Kur yra Kalifornija? - kiek sutriko Stevie. Jai niekad neteko girdėti tokios šalies... - Aš net nežinau, kur norėčiau nuvykti. Kai nesi niekur buvęs, tai visur ir norisi. Bet aš ir po pačią Britaniją norėčiau daugiau pakeliauti. Mane labai domina Velsas, nesu ten buvusi. Manau, kad turėtų būti gražūs kalnai.
Kiek laiko patylėjusi Stevie paklausė:
- Iš kokio miesto esi? Gal esi išmaišiusi visą Britaniją?

[Luna Gardner]

-Be to miške galėtum pasidaryti lanką ir strėles, jei moki drožinėti, tada galėtum šaudyti,-šyptelėjo mėlynakė pasiūlydama naują veiklą. Nors pačiai merginai neitin patiko šaudyti iš lanko, tačiau galbūt mergaitei patiks, jei ne šaudyti, bent jau drožinėti.
-Kalifornija yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, šalia Oregono, Nevados, Arizonos, arba kitaip sakant Ramusis vandenynas skalauja jos krantus, galbūt taip bus bent šiek tiek aiškiau.-Žvilgtelėjo į priešais sėdinčią mergaitę ir nusišypsojo.-Aš iš Londono, bet tiesa sakant nekeliavau po Britaniją. Esu aplankiusi kelis miestus, tačiau daugiausia laiko praleidžiu Londone arba keliaudama po kitas šalis. O tu? Kokiam mieste gyveni?-Glostydama purų katino kailį paklausė rudaplaukė.

[kablelis]

- Man drožinėti labai patinka. Nežinau, ar moku būtent strėles, bet visokias figūrėles mėgstu drožinėti. Galbūt ir pavyktų. Tiesa, aš nesu šaudžiusi iš lanko, bet mano mama jaunystėje tą darydavo. Žinai, pasiūlei tikrai gerą mintį!
Stevie buvo patenkinta, kad visai netyčia sugalvojo, ką gi jos kartu su mama galėtų vasarą veikti. Mergaitė visada norėjo daugiau laiko praleisti su mama, tačiau jos tiesiog buvo labai skirtingos, tad būdavo sunku surasti bendrų interesų. Todėl antrakursė patenkinta šypsojosi ir buvo tikrai laiminga.
- Ačiū tau už idėją. Tikrai, - pridūrė ji ir draugiškai pažvelgė į Luną.
Vyresniajai mergaitei aiškinant, kur yra Kalifornija, grifiukei akys ant kaktos iššoko.
- Oho, - pratarė ji. - Tu tikrai visą pasaulį pažįsti. Man padėjo tik tai, kad tu pasakei, kad Kalifornija yra Jungtinėse valstijose. Aš tų visų pavadinimų nežinau... Norėčiau žinoti, bet nežinau...
Tai Stevie pasakė kiek liūdnai, nors ir pati suprato, kad norint žinoti, reikia domėtis, o ne tik dūsauti, kad nežinai. Į klausimą ji atsakė:
- Aš gyvenu St. Peter Porte. Tai yra Gernsio salos sostinė. Gal net nežinai tokios vietos, ji nėra labai garsi. O ir gyventojų nėra labai daug. Mes net nepriklausome Europos Sąjungai, nors esame Didžiosios Britanijos dalis. O gal netyčia esi buvus Gernsyje? - paklausė mergaitė ir smalsiai pažvelgė į Luną.

[Luna Gardner]

-Nėra už ką,-išvydusi nuoširdžią mergaitės šypseną ir pati mėlynakė šyptelėjo. Kingui atsibodus gulėti šis ėmė apžiūrinėti knygų lentynas. Uosdamas įvairus kvapus katinas lėtai žingsniavo šalia lentynų.
-Namuose mūsų svetainės viena siena su fototapetu ant kurio yra visas pasaulio žemėlapis. Būdama maža labai mėgau jį tyrinėti ir nė pati nepastebėjau, kaip išmokau visas pasaulio šalis, miestus, ežerus, upes, kalnus.-Nusijuokė rudaplaukė.-Manau ne tik dar sužinosi kur kokios šalys yra, tačiau jas ir aplankysi,-žvilgtelėjusi į Stevie šyptelėjo mergina.
-Ne, apie tokią salą neteko girdėti, o ką jau kalbėti, kad ten buvau,-nusijuokė Luna. Kalbėdamos girfė ir varnė praleido kelias valandas bibliotekoje nė pačios to nepastebėdamos. Apsidairusi mėlynakė atsistojo.
-Manau mums metas grįžti į kambarius,-prižadinusi miegantį Kingą tarė rudaplaukė. Nors kalbėti su mergaite jai išties patiko, tačiau jau visiškai sutemo ir turbūt daugelis mokinių jau buvo savo kambariuose.-Eime?-šyptelėdama paklausė mergina.

[kablelis]

- Norėčiau tokio žemėlapio, - svajingai nutęsė Stevie. - Nesu beveik niekur buvusi, tačiau (o gal todėl?) mane kelionės labai traukia. Bent žemėlapyje galėčiau vedžioti pirštu ir taip apsimesti, kad keliauju. Vis dėlto nemanau, kad aplankysiu daug šalių. Bent jau ne tada, kol gyvenu su tėvais. Jie nemėgsta keliauti ir aš jaučiuosi praradusi nemažą gyvenimo malonumą...
Stevie kiek nusiminė, pagalvojusi apie tai, kad ji niekur niekad nekeliauja. Vis dėlto bendrauti buvo malonu, todėl ji nuvijo liūdnas mintis. Mergaitė nė kiek nenustebo, kad Luna nėra girdėjusi salos, kurioje Stevie gyvena. Jos niekas nežino. Išskyrus tuos kelis ten gyvenančius žmones... pagalvojo Stevie. Ji kartais pasvarstydavo, kad gal toks salos atskirtumas sunkina jai susibendravimą su bendramoksliais. Gal tai mano kraujyje?
Lunai atsistojus, Stevie apsižvalgė aplink ir net nustebo, kai suprato, kiek laiko jos prasėdėjo bibliotekoje.
- Aha, greit laikas prabėgo, - atsakė Stevie, žiūrėdama, kaip Kingas rąžosi. Stevie taip pat atsistojo ir dar kartą nužvelgė burtų knygų lentynas. - Gerai, eime, nors manau, kad čia dar sugrįšiu.
Stevie neskubėdama patraukė link bibliotekos durų ir jas atidariusi pamatė, kad koridoriuje visiškai tuščia.

[Anika Alanis]

Mergaitė palengva ėjo pro lentynas skaitydama knygų pavadinimus nuo jų sudriskusių viršelių. Čia buvo pačių įvairiausių burtų knygų, net akys raibo ir Anika nežinojo ką rinktis. Lentynos buvo dulkėtos, panašu, kad niekas čia jau senokai nebuvo užsukęs. Neilgai trukus mergaitės akys užkliuvo už vieno pavadinomo. "Praktiški burtai kasdieniam naudojimui". Gal rasiu ką nors įdomaus ir praktiško? Pagalvojo Anika ir išsitraukė mažą knygutę, plonu popieriniu viršeliu.
Aplink nebuvo matyti jokių stalų ar krėslų, todėl tiesiog čia pat, kur stovėjo, atsisėdo ant žemės ir ėmė skaityti. Knygas Anika labai mylėjo, nors vieną visur nešiodavosi ir skaitydavo. Tačiau ši nepasirodė tokia įdomi, kaip pagalvojo iš pirmo žvilgsnio, todėl nusiuntė knygą atgal į savo vietą, net nepakilusi nuo grindų ir išsitraukė kitą.

[Adam Green]

Adam, as buvo vaikis, kuriam rūpėjo įvairios šunybės, tad šįkart jis pėdino į biblioteką, aišku ne knygų skaityti, o rasti kažką juokingo ar ką nors, ką galėtu iškrėsti savo seseriai arba broliui, juk vaikis be nuotykių neapsieidavo.
Vos tik pravėrė duris nutipeno link senojo skyriaus su burtų knygomis, jis žinojo, kad ten gali rasti, kažko kas jau pamiršta, tačiau už akių užkliūvo mergiotė sėdinti ant grindų ir gvildenanti kažkokią knygą.
- Sveika, - besiknisdamas lentynose išlemeno Adam' as retkarčiais į ją pažvelgdamas. - Na štai, radau, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi ir išsitraukė knygą pavadinimu "Užmiršti burtai arba burtažodžiai".
- Prisėsiu šalia, nes vietų nėra, - sumurmėjo Green' as ir atsivertęs nutriušusią knygą ėmė ją vartyti, čia buvo visko daug, tačiau galvoje galėjo pasilikti tik keletą ir tai reikėjo jų nesumaišyti, nes už tokias šunybes nežinia ar kas atleis.

[Anika Alanis]

- Labas, - atsainiai tarstelėjo mergaitė, išblaškyta netikėto atėjūno. - Sėsk jei nori, čia laisva šalis.
Net nepakėlusi akių nuo savo knygos, mat pagaliau pataikė įdomią, ji tik pamosikavo ranka, tarsi duodama leidimą daryti ką tik jis nori.
Nejudėdama staigiai apmąstė, ar jos plaukai krenta ant veido dengdami randą ir nusprendusi, kad viskas gerai, šiek tiek aprimo. Pastaruoju metu būdavo tik su draugais arba vienui viena ir jau atprato nuo nuolatinio veido slėpimo, o šalia nepažįstamų, dėl savo išvaizdos, vis dar jautėsi kiek nejaukiai. Buvo sunku pakelti sutrikusius žvilgsnius ir matyti, kaip žmonės kažkokiu būdu pameta savo bendravimo įgudžius pamatę kaip ji atrodo. Nors pasitaikydavo ir tokių kuriem būdavo nė motais, tačiau sunku buvo nuspręsti, ar šis berniukas vienas tokių.

[Adam Green]

Atsivertęs knygą, jis greit ją akimis perbėgo, tačiau nerado kažko labai puikaus, kas tiktu įvairioms šunybės, nes dažniausiai kerai buvo susiję su nunuodijimais ar užkerėjimais iki pat mirties. Tad Adam' ui tai netiko, jis atsistojo ir padėjo knygą atgal rasdamas kitą, o šita tikrai man "Pokštų knygą".
Pasiėmęs knygą jis vėl prisėdo šalia mergiotės, kuri buvo kažkokia keistoka, tačiau šiam tas mažai rūpėjo, jis buvo pokštininkas.
- Tai kuo vardu? - Žvilgtelėjęs į nepažįstamąją panoro susipažinti, nes sėdėti šalia ir tylėti buvo nesmagu, nors vardą žinoti, tiek užteks, kad kitą kartą susitikęs, galėtu pasisveikinti ir dar vardą žinotu. O vėliau atsivertė knygą ir ėmė skaityti, taip čia buvo kaip tik tai, ko jam ir reikėjo. Dabar reiks viskuo su Marcus' u pasidalinti, galėsim sesutei dar netokių šposų prikrėsti.

[Anika Alanis]

Žvilgtelėjusi akies kampučiu, ką skaito berniukas, kone prunkštelėjo. Vos susilaikė nepradėjusi kvatotis balsu. Tai buvo kažkokia kvaila knygiūkštė apie pokštus ir išdaigas. O Merlinai, tie berniukai kartais tokie nesubrendėliai. Pamąstė sau šviesiaplaukė.
- Anika, - tarstelėjo, - o tu?
Kaži ar jai labai rūpėjo, tačiau nenorėjo pasirodyti nemandagi. Tiesą sakant berniukų ji apskritai privengė, po to karto, kaip su ja pasielgė jai patinkantis vaikinas.
Mergaitė toliau skaitydama vertė lapą po lapo. Ji skaitė greitai ir storos knygos su daug puslapių jai būdavo kaip lengvas užkandis.
-Ką ketini iškrėsti? - neiškentusi paklausė Anika, - tai kokią knygą skaitai. Aišku ne mano reikalas turbūt...
Nutęsė.

[Adam Green]

Adam' ui skaityti niekada nepatiko, tačiau ši knyga buvo visai įdomi, čia parašyti burtai jam tikrai pravers, juk jis ir brolis - tikri Vizliai.
- Malonu Anika, - aš Adam' as, - šis maloniai šyptelėjo. Buvo keista taip mandagiai elgtis, jam tas tikrai nebuvo būdinga, jis tikras "pokštų meistras", o toks elgesys, kurį demonstravo dabar net ir jį patį gąsdino.
- Iškrėsti? - Nusijuokė vaikis, - nieko sesutę vyresnę turiu, o mes su broliu tikri padaužos, tad mėgstam ją kartais pagąsdinti ar šiaip pokštauti, tad va renkuosi sau reikiamos medžiagos, - net ir pats prunkštelėjo, buvo labai juokinga, tačiau jis nesuprato, kodėl ką tik viską išpliurpė tai mergiotei, susimoviau.. 
- Šiaip juokauju, skaitau šią knygą, nes šiaip smalsu, nemėgstu tų paprastų, man reik kažko truputį įdomesnio ir kas praverstu gyvenime.

[Anika Alanis]

Anika išklausiusi abi vaikinuko versijas tik prunkštelėjo. O Merlinai, tie berniukai... Sau mintyse ironiškai ištarė mergaitė papurtydama galvą. Kartais jai buvo sunku patikėti, kad kaikurie yra panašaus amžiaus kaip ir ji.
- Tai kaip visgi yra iš tiesų? - kilstelėjusi antakį paklausė, - Jei mėgini užglaistyt tai, jog man išpliurpei ko nenorėjai tai gali nesijaudint. Aš niekam nesakysiu. Ne mano reikalas, ką darysi savo seseriai. Tik patariu neperlenkti lazdos. Kad paskui nereiktų pačiam už tas išdaigas sumokėti.
Ji toliau mėgino skaityti, tačiau jau spėjusi pamiršti, ką skaitė iki tol, nebesusigaudė kontekste. Užvertusi knygą abiem delnais taip, kad net suaidėjo tarp lentynų, ji atsistojo nuo grindų ir padėjo ją į savo vietą.

[Adam Green]

Adam' ui buvo sunku susikoncentruoti į knygą, nes jį blaškė šalia sėdinti mergina, kuri rodos, atėjo čia taip pat paskaityti, tačiau du jaunuoliai viens kitam kliudė, tačiau laiko užteks, tad šis išsitraukė popieriaus skiautė, plunksną ir užsirašė keletą burtažodžių ir pokštų, tačiau staiga ausų būgnelius suvirpino švelnus Anikos balsas, tačiau klausimas nebuvo labai malonus.
- Prigavai mane, - šyptelėjo Green šeimos atstovas. - Ne, lazdos neperlenksiu, tačiau juk reikia pasilinksminti, - šyptelėjo Grifas pakildamas nuo žemės ir įsidėjęs popieriaus skiautę į kišenę, vertė lentynas ieškodamas dar ko nors.
- Taip kaip mokslai? - Bandydamas išsklaidyti ten vyraujančią tyla klaustelėjo berniūkštis, vos žvelgdamas į merginą, nes dabar jam reikėjo kažką rasti, kažką įdomaus, linksmo ir nepavojingo, tačiau jam ne kaip sekėsi, kelios knygos krito iš lentynos ir trinktelėjo jam į pėdą, kas privertė ji keletą kartų tyliai nusikeikti.
- O tai nesiseka man.. Tikras nevėkšla, - šyptelėjo vaikinukas, pakeldamas tas kelias sutriušusias knygas nuo žemės.

[Anika Alanis]

 Anika švelniai nusišypsojo.
   - Pasilinksminti? Žinoma reikia. Argi aš sakau ką kitaip? Pati esu iškrėtus vieną kitą pokštą... - ji akimirkai nutilo susimąstydama. - Nors ne, paskutinis dalykas kurį iškrėčiau vienam vaikinui... Na nepavadinsi to pokštu tiesą sakant. Bet svarbu, kad man buvo linksma, tiesa?
   Mergaitė apsimetė, kad inirtingai ieško knygos, mat vengė pažvelgti į vaikinuką. Jos skruostai dekte degė nuo to ką katik prisiminė.
   - O mokslai, nieko gal. Šiemet daug mokiausi, nors vertinime tai neatsispindi. Nežinau, kas man šiemet nutiko.
   Akies kampučiu pastebėjusi krentančias knygas instinktyviai puolė jų gaudyti, bet taip ir praslydusios jai pro pirštus dungtelėjo Adamui į koją.
   - O atleisk, ar neužgavo? Tikriausiai pajudinau lentyną, atsiprašau, - ištarė vėl švelniai nusišypsodama vaikinukui.
   Taip bandė jį šiek tiek paguosti dėl netikėto skausmo ir netgi visai pamiršo, kad bando nerodyti jam savo veido, o tiksliau didelio rando dešinėje.