[Margarita Tylenė]

- O ne ! O įmanoma iki ten nuvažiuoti su taxi ?
- Žinoma galima. Štai ten stovi vienas.
- Ačiū.
Nuėjusi prie taxi automobilio ji padavė bilietėlį ir pasakė kur važiuoti. Šį kartą viskas sekėsi gerai. Privažiavus ji padėkojo ir išlipo. Panaudojusi bilietą ji pasiėmė dviratį ir nuvažiavo.
- Ačiū dievui,pagaliau viskas einasi pagal planą .
Nuvažiavusi į žaliają aikštę ten ji nieko nerado.
-  O ne ! Mane paliko ! Nereikėjo man taip ilgai užtrukti...
Už Margaritos pasigirdo pažįstami garsai.
- Tai mokytoja !,- tekina pasileido mergaitė.
Tikiuosi nepavelavau. O gal jie grįžo manęs vienos ?! Kokia būtų gėda ! Tikiuosi,kad ne. Ir.       tikiuos,kad nesu paskutinė.
- Mokytoja,o dar yra neatvykusių mokinių,ar aš vienintelė nesugebu nieko viena padaryti ? -su nusivylimu kalbėjo grifė.

[Alisa Feles]

 Liza išlipo iš troleibuso. Iš pradžių ji net nesuprato, kad jau laikas išlipti. Nors jos šeima ir buvo žiobarai, ji niekada nevažiavo troleibusu. Tik pamačiusi, kad kiti jau išlipa ji irgi atsistojo ir išlipo. Ji sekė savo žemėlapį, kol troleibusas važiavo.  ,,Pažiūrėkim"- atsivertusi Liza pasakė savo mintyse. Žalioji aikštė nuo jos buvo tolokai, bet juk vis tiek reikės ten patekti. Daugiau bilietų mergaitė neturėjo, nes nespėjo pagriebti. ,,Gal važiuoti ,,zuikiu"?- galvojo varniukė, nes niekas geriau jai nešovė į galvą. Pinigų ji neturėjo, nes visus išleido žemėlapiui, o eiti būtų absurdiška. Žalioji aikštė per toli. Ji atsisėdo ant suoliuko ir susikišo rankas į savo žiobariškų džinsų kišenes. Ji apčiuopė kažką  apvalaus...žiedeli. Bet ji nenorėjo juo naudotis įveikusi tik pusę kelio. Ir šiaip ji ir taip sugaišo daug laiko.
-Mergaite, kodėl čia sėdi?- paklausė jos moteris priėjusi prie jos,- Pasiklydai?
-Ne, viskas gerai,- nusišypsojusi atsakė Liza. Ji net nepastebėjo kaip ta žiobarė atėjo.
-O tai kodėl čia sėdi?
-Man reikia nuvažiuoti į Žaliąją aikštę, bet neturiu su kuo nuvykti...Nei pinigų, nei bilieto.
-Tai sėsk pavešiu,-pasiūlė žiobarė.
-Bet negalima važiuoti su nepažįstamais žmonėmis,- nuraudusi tyliu balseliu ištarė varniukė.
-Tai susipažinkim, aš Maja.
-Malonu, aš Liza.
-Sėskis į mašiną, o aš tuoj ateisiu.
 Mergaitė nuėjo į žiobarės mašiną. Ji buvo visai paprasta. Liza prisisegė diržą ir laukė moters. Ji galvojo, kad ta moteris yra stebuklas, nes ji lyg žinodama atėjo prie jos ir pasiūlė pavežti. Liza pažiūrėjo pro langą ir net nepastebėjo kaip Maja įlipo į mašiną. Varniukei nebuvo keista, nes kažkodėl ji ja pasitikėjo. Moteris dar kelis kartus ją užkalbino, bet Lizai kelionė neprailgo. Ji išlipdama padėkojo Majai. ,,Tikiuosi dar kada nors ją sutiksiu"- mąstė mergaitė. Ji ėjo artyn prie ženklo su užrašu Žalioji aikštė. Aplinkui nebuvo labai daug žiobarų, tik keli kartais prabėgdavo kažkur skubėdami. ,,O kas dabar? Man kažką daryti? O gal šaukti?"- galvojo varniukė. Bet Liza nieko nedarė, nes nenorėjo atkreipti tų kelių žiobarų dėmesio. Ji vėl susikišo rankas kišenes. Ji ištraukė žiedelį. ,,Gal man jį patrinti ir čia atsiras profesorė? Gal ji juos mums juos todėl ir davė?"- tęsė savo apmąstymus varniukė. Ji paėmė žiedelį į delną, dar truputį apžiūrėjo ir patrynė.

[Charlotte Faun]

Dideliam Charlottės nusivylimui, niekur nebuvo tokio autobuso, kuris vežtų iki Žaliosios aikštės. Vadinasi... Vadinasi, viskas per niek? Ėjau, skubėjau, bėgau - dėl nieko? - nusivylė ji. Nebežinodama, ką daryti, įėjo į didžiulį pastatą, buvusį prie autobusų pilnos aikštelės. Didžiulis užrašas ant jo sienos skelbė - ,,Londono autobusų stotis"
Šio pastato vidus nebuvo kažkas fantastiško ir labai prabangaus, tačiau vis tiek, buvo gražus. Vos tik įėjusi ji pastebėjo, kad pastatas turi du aukštus, nes matėsi eskalatorius - pirmame buvo kasos ir autobusų laukimo salės, o antrame... Na, varnė tik spėliojo, tačiau manė, kad antrame aukšte yra įvairios parduotuvėlės.
Varniukė mintyse kovėsi su savimi. Galvojo, ar verta ko nors pasiklausti, ar čia nėra autobuso, vežančio į Žaliąją aikštę, ar ne. Ak, o jeigu į ten autobusai iš vis nevažiuoja? Tada tik sugaišiu laiką ir pasirodysiu kaip tikra kvailė. Tad ar verta rizikuoti? Tačiau Charlottei nespėjus apsispręsti, ji užsimanė į tualetą. Mergaitė apsidairė, ir pamačiusi kampą su dvejomis durimis, virš kurių buvo didelis užrašas, skelbiantis, jog tai tualetas, nuskubėjo prie jo.
Ant vienų durų buvo pavaizduota moteris, ant kitų - vyras. Supratusi, kad ten, kur pavaizduota moteris, yra moterų tualetas, ji atsargiai atidarė duris.
Patalpoje tamsiai violetinėmis sienomis prie vienos jų buvo keturios kabinos baltomis durimis. Priešais jas - trys kriauklės, o virš jų - didžiulis veidrodis. Dviejų kabinų durys buvo praviros, o pro tų kabinų, kurių durys nebuvo praviros apačias nesimatė niekeno kojų, todėl Charlottė suprato, kad ji čia viena. Įėjusi į toliausiai nuo patalpos durų esančią kabiną, ji padarė tai, dėl ko čia atėjo, ir jau ruošėsi nuleisti vandenį, bet tada išgirdo, kad kažkas įėjo pro tualeto duris. Nežinia, kodėl ji nenorėjo, kad kas nors suprastų, jog ji čia yra, ir nenuleido vandens, o tik atsargiai, steigdamasi nesukelti jokio garso, nuleido tualeto dangtį ir ant jo atsisėdo, kad jos kojų nesimatytų.
- Ar viskas paruošta? - paklausė kažkas. Iš balso atrodė, kad tai moteris,
- Tiesą sakant, ne, - kažkas atsakė. Sprendžiant iš balso, tai irgi buvo moteris. Tik šis balsas buvo užkimęs. - Danielis man ką tik parašė, kad čia dar nėra Džeimso. Nežinau, ar galėsime pradėti be jo, - žmogaus užkimusiame balse girdėjosi nerimas.
- Nemanau, kad jis nepasirodys. Pats žino, kas jo lauktų, jeigu jis neprisidėtų, - piktdžiugišku, daug ramesniu balsu atsakė trečiasis žmogus. Pagal balsą sprendžiant, tai irgi buvo moteris. - Juk, vis dėl to, jis žino visus mūsų planus. Ne, jis tikrai pasirodys, patikėkit manimi.
Tada stojo tyla. Charlottės širdis ėmė vis greičiau daužytis, ir ji pradėjo bijoti, kad ją išgirs tualete esantys asmenys. Bet, laimei, atrodė, kad bent jau kol kas niekas nė neįtarė, kad varnė slepiasi šioje kabinoje. Netrukus tylą sudrumstė kažkokio buteliuko atidarymas, o po kelių akimirkų - lūpų pakštelėjimas. Charlottė padarė išvadą, kad kažkas ką tik pasidažė lūpas.
- Pala, juk nemanot, kad tualete yra kameros? Būtų negerai, jeigu kas nors pamatytų mūsų veidus, - kalbėjo tas žmogus su neramiu balsu, tik dabar jame jau skambėjo panika.
- Nebūk juokinga! Nuo kada žmonės stebimi tualetuose? - atsakė kažkas.
- Na, girdėjau, kad... - žmogus nespėjo pabaigti sakyti, ką pradėjo, nes supypsėjo kažkieno mobilusis telefonas, pranešdamas, kad tas žmogus gavo žinutę.
- Čia Danielis. Džeimsas jau čia, po kelių minučių pradėsime, - rimtu balsu pasakė kažkuri iš tualete esančių žmonių. Tuoj pat pasigirdo kelių aukštakulnių porų kaukšėjimas, Charlottė išgirdo, kaip prasivėrė durys, ir kulniukų kaukšėjimas po turputį tolo, durys girgždėdamos užsivėrė. Varnė labai norėjo išeiti iš tualeto, bet bijojo. O kas, jeigu tie žmonės vis dar čia? Sprendžiant iš to, ką jie kalbėjo, čia tuoj įvyks kažkas negero. Nebent mano vaizduotė ir vėl šėlsta. Tikiuosi, kad taip, ir kad aš taip tik įsivaizduoju.
Po penkių minučių varnė įsidrąsino ir nulipo nuo klozeto. Tada atsargiai atrakino duris, - užrakto trakštelėjimas sukėlė šaižų, nemalonų garsą, - ir jas pravėrė tiek, kad galėtų viena akimi apžiūrėti patalpą.
Varnė atsiduso. Patalpa buvo tuščia. Plačiau pravėrusi duris, Charlottė ėjo link kriauklių, kad galėtų nusiplauti rankas, tačiau prisiminė, kad nenuleido vandens. Grįžtelėjusi paspaudė didelį raudoną mygtuką, buvusį ant balto klozeto viršaus, ir vanduo nusileido. Tada ji ir vėl išlindo iš kabinos, plovėsi rankas, o tada...
Tada pasigirdo šūvis. Garsus, galingas šūvis. Charlottė išjungė vandenį. Kas čia darosi?- išsigando. Po kelių sekundžių pasigirdo šūvių lavina. Garsas buvo dar didesnis negu pirmiau, bet vis dėl to, atrodė, kad šaudoma ne labai arti tualeto. Netrukus pasigirdo klyksmai ir dundėjimas - atrodė, kad autobusų stotyje bėgioja dramblių banda, tačiau tai buvo žmonės.
Charlottė nieko nelaukdama įbėgo į kabiną, kurioje slėpėsi prieš tai, ir ją užrakino. Įkišusi ranką į savo kišenę, susirado savąją lazdelę ir tvirtai ją apipynė pirštais. Atsisėdusi ant klozeto ir susikėlusi kojas ant jo, paklaikusiu žvilgsniu įsistebeilijo į duris. Jos širdis daužėsi taip, kad, rodėsi, tuoj tikrai iššoks pro krūtinę. Skrandis apsivertė. O gerklėje įstrigo gumulas.
Šūvių serijos tęsdavosi maždaug septynias sekundes, tada eidavo dešimties, gal dvidešimties sekundžių pertrauka. Tada ir vėl šūvių serija. Dieve, kur aš čia patekau?- galvojo varnė, išsigandusiomis akimis žiūrėdama tai į grindis, tai į duris. Pasigirdo dar viena šūvių serija, ir mergaitė pamanė, kad tikrai tuoj nualps. Kaip iš čia ištrūkti nenukentėjus?
((Papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))

[Charlotte Faun]

Ėjo minutės, o šūvių serijos vis nesibaigė. Tai atrodo, kad viskas, košmaras baigtas - ir vėl viskas prasideda iš naujo. Charlottė nesuprato, į ką galima tiek šaudyti, ir, svarbiausia, kaip galima turėti tiek kulkų. Jeigu būtų buvusi nors kiek drąsesnė, gal... gal nebūtų pabijojusi išeiti iš tualeto ir pabandyti ką nors išgelbėti. Juk, vis dėl to, turėjo burtų lazdelę, kuri sugeba ne mažiau negu šovininis ginklas. Buvo tokių drąsos akimirkų, kai jau manė, kad sugebės išeiti iš tualeto ir gelbėti žmones, tačiau tada pasigirsdavo šūviai ir žmonių riksmai, tad visa drąsa išgaruodavo. Be to, ji suprato, kad viena prieš nežinia kiek žmonių tikrai nepakovos.
Iš tiesų, varnė stebėjosi, kad ji neapalpsta - paprastai tokiose situacijose, kurios būdavo nors kiek įtemptos, iš karto apalpdavo. Tačiau dabar kažkas neleido to padaryti. Nė pati nežinojo, kas. Bet ji bijojo. Dar ir kaip - ji net drebėjo iš baimės.
Septyniolika, aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt, dvidešimt vienas, dvidešimt du,- skaičiavo sekundes po paskutinės šūvių serijos. Hm, keista. Kodėl niekas daugiau nebešaudo? - pagalvojo varnė. Negi visa tai baigėsi? - jos veide atsirado šypsena. Deja, ji buvo neteisi.
Beveik iš kart po to, kai ji nusišypsojo, pasigirdo dar viena šūvių seriją. Tik šie buvo DAUG, DAUG arčiau tualeto. Atrodė, kad kažkas šaudo beveik prie pat durų. Charlottė visa išsitempė ir rankose sugniaužė lazdelę.
Ir tada tai įvyko. Kažkas išspyrė duris, patalpos viduje pasigirdo šūvis. Dabar varnei jau tikrai atrodė, kad ji tuoj nualps.
Tas kažkas išspirinėjo kabinų duris ir kiekvienoje kabinoje, sprendžiant iš garso, į klozetą iššaudavo po vieną kulką. Koks beprotis taip darytų?- sutrikusi klausė pati savęs. Staiga buvo išspirtos dar vienos durys, pasigrido dar vien klyksmas. Ir ne kur kitur, o toje pačioje patalpoje, kurioje buvo ir Charlottė. Tai negi visą laiką čia buvau ne viena?! -nustebo.
Dar vienos durys išspirtos, dar vienas šūvis, ir varniukė suprato, kad viskas. Sekanti kabina bus jos. Tuoj atsidarys durys, pasigirs šūvis, aptems jos sąmonė ir ji nugrims į amžiną miegą. Nebebus rūpesčių, nieko. Ji savo gyvenimą baigs tualete. Netgi jeigu bandytų kaip nors kovoti su savo lazdele,  vis tiek daug nepasiektų - šautuvas, be abejo, bus daug greitesnis už burtažodžius. Ji susigūžusi laukė mirties, tačiau keista. Niekas nebešaudė. Gal tai tikrai baigėsi? Tačiau ji ir vėl suklydo.
Pasigirdo, kaip žmogus užtaisė ginklą. Tada spyrė į duris, bet šios tik suvirpėjo.
- Kas per..? - nustebo žmogus. Sprendžiant iš balso, buvo vyras.
Pabandė dar kartelį. Nieko. Tuo tarpu Charlottė, vis dar išsigandusi, laukė to, kas nutiks. Puikiai suprato, kad durys amžinai jos nesaugos, ir kad jau tuoj jos turėtų pasiduoti ir leistis išspiriamos. Kažin, ar labai skaudės? Ir ar manęs kažkas pasiilgs? - galvojo ji. Staiga ji kai ką sugalvojo, nors nebuvo tuo tikra. O jeigu aš save sumažinčiau? Gal, jeigu sumažinčiau save iki žiurkėno dydžio ir įlįsčiau į šiukšliadėžę, manęs nepastebėtų?
Supratusi, kad jeigu nesirizikuos, tikrai mirs, ji stipriau sugniaužė lazdelę, ir besitrankant durims, sušnibždėjo:
- Reducerer, - siaubingas skausmas užliejo jos kūną, ji juto, kaip jai mažėjant, traukiasi jos kaulai. Atrodė, kad visas jos kūnas yra laužomas, kauleliai traiškomi.
Po kelių akimirkų ji jau buvo ne didesnė už žiurkėną, ir, kęsdama didelį skausmą, įsiropštė į šalia buvusią šiukšliadėžę. Joje buvo tik keli tualetinio popieriaus lapeliai, tačiau tai vis tiek buvo šlykštu, todėl ji stengėsi neprisiliesti prie to popieriaus. Tuoj prasivėrė kabinos durys. Varnė galėjo puikiai matyti užpuoliko veidą, - jis buvo kampuotas, turėjo didelę nosį, siauras lūpas, kelių dienų barzdelę ir dideles žalias akis, - tačiau vylėsi, kad užpuolikas nemato jos. Vyro veide matėsi didžiulis sumišimas.
Pasigirdo vienas šūvis, kulka pataikė į klozetą. Užpuolikas besišypsodamas išėjo iš kabinos, tuoj pasigirdo durų trenksmas. Patalpoje jo nebebuvo.
Charlottė atsiduso. Ji jautė palengvėjimą, tačiau suprato, kad ji dar turi kaip nors iš šio pastato išeiti. Tuoj pasigirdo dar daugiau šūvių, ir palengvėjimas dingo. Laimei, dabar jie skambėjo toli nuo tualeto.
Varnė dvejojo - ar likti kabinoje ir laukti, ar išeiti iš tualeto. Ir tik tada, kai išgirdo kažkokį garsą, panašų į aimaną, susiprotėjo, kad prieš tai užpuolikas tualete pataikė į kažkokį žmogų. Paklaikusi ji išropojo iš šiukšliadėžės ir jau norėjo eiti žiūrėti, kam ir kas atsitiko šioje kabinoje, kai suprato, kad ji vis dar dydžio sulig žiurkėnu. Tuoj prisiminusi burtažodį, kuris ją turėjo ir vėl paversti normalaus ūgio, iškėlė lazdelę ( kuri buvo sumažėjusi kartu su ja ) ir ištarė:
- Direducer, - ir vėl skausmas užliejo jos kūną, bet šį kartą didesnis. Kaulai plėtėsi, atrodė, kad oda plėšosi. Visi organai ir venos didėjo, o tai irgi nekėlė malonumo. Galiausiai, tapusi tokio pačio ūgio, tverdama didžiulį skausmą ji išėjo iš kabinos.
Patikrino arčiausiai jos buvusią kabiną - nieko. Bet tada nuėjo prie kitos kabinos, ir, atsargiai pravėrusi duris, pamatė mažą, gal penkerių metų geltonplaukę mergaitę. Ji gulėjo susirietusi ant žemės, akys atrodė kaip stiklinės, jai iš peties bėgo kraujas. Pamačiusi Charlottę mergaitė vis dėl to pakėlė savo akis ir prabilo:
- Tu atėjai manęs nuskriausti? - maža ašarėlė nuriedėjo jos skruostu.
- Ne, ką tu, ne. Sakyk, ar labai skauda? - varniukė stengėsi išlikti rami, tačiau jos širdis daužėsi kaip pašėlusi.
- Ne, neskauda, - matėsi, kad mergaitė meluoja.
Nežinodama, ką daryti, Charlottė bandė prisiminti kokį nors burtažodį, kuris gydo. Episkey? Ne, čia netinka. Ferula? Irgi ne. Gal... Tergeo?
- Viskas bus gerai, - varnė nusišypsojo, bandydama padrąsinti išsigandusią mergaitę.
Iškėlusi lazdelę, rudaplaukė virpančiu balsu tarė:
- Tergeo, - nieko.
Mergaitė žiūrėjo į Charlottę kaip į nevisprotę. Varnė pabandė dar kartelį:
- Tergeo, - šį sykį pavyko. Geltonplaukės žaizda ėmė trauktis, kraujas dingo. Ji išpūstomis akimis pažvelgė į Charlottę.
Ši, tiesą sakant, nežinojo, ką daryti. Palikti mažos mergaitės vienos čia negalėjo, bet pasiimti kartu su savimi taip pat nederėjo. Geltonplaukė ir toliau išsižiojusi spoksojo į varnę, o ši galvojo. Gal... Gal derėtų ją apsaugoti Protego Totalum kerais? Po to, kai viskas baigsis, ją čia tikrai kažkas suras. Tik ką daryti su jos atmintimi?
Mergaitė apalpo. Na, nemanau, kad ja kas nors patikėtų, jeigu ji pasakytų, kad matė, kaip kažkas naudojo magiją. Juk maži vaikai daug ko prisigalvoja. Tad gal tiesiog paliksiu viską taip, kaip yra.
Charlottė atsistojo, išėjo iš kabinos ir uždarė duris. Iškėlė savo lazdelę ir ja mostelėjusi tarė:
- Protego Totalum! - vos matoma plėvelė aptraukė kabiną, iš kurios varnė ką tik išėjo. Praėjo kelios sekundės, ir plėvelės nebesimatė.
Aha, o dabar reikia kaip nors iš čia išsinešdinti, - pagalvojo ji.

[Amika Bela Lordess]

Vaikai sutrikę zujo aplink. Visos pusės buvo pilnos nustebusių, laimingų ir net nusivylusių burtininkų.
Daugelis jau buvo seniai dingę, tik koja ant kojos trypčiodama purpurinių plaukų savininkė niekur neketino eiti. Ji apatiškai žvelgė į visą žiobarišką pasaulį ir šiek tiek mirktelėjo akimis.
Dar kartą apsižvalgė, pakėlė gelsvas akis į sulamdytus lapelius ir nedidelį, rausvą žieduką.
Nepaisant to, kad jos tėvas buvo žiobaras, Amikai nepatiko šie organizmai. Skubantys, lekiantys, dėmesio stoka pasižimintys organizmai. Mergaitė liūdnai pažvelgė į prieš ją stovinčią piktą ,senyvą moteriškę.
-Eh, tas jaunimas! Anais laikais, visi buvo mandagūs, padėdavo senoliams. O daba, tu tik žiū nė viens nepadės. Bulves kastis-pačiai! Ravėti daržą- pačiai! Nu ir daba spokso įsivėpus, išdažytais plaukais. Ogi tokia jaunutė! - senutė pyktai skenavo varniukę ir neprašyta bėrė pamokslą Belai. Mergaitė šyptelėjo jai, tačiau suvokusi, kad užduoties laikas senka, nusprendė greičiau ją įvykdyti ir grįžti į jaukų Hogvartso pilies kambarį.
Lordess žengė žingsnį arčiau moteriškės bei atsargiai palietė jos petį:
- Atsiprašau, bet aš pasiklydau, gal žinote kur ir kaip nusigauti iki Žaliosios aikštės?- maloniai pasiteiravo. Ir štai, kaip tik tą akimirką prieš pat jų nosis pralekė traukinys.
Mikusia nežinojo nei iš kur, nei kodėl, tas raudonmedžio imitacijos, geležinis daiktas praskriejo gatve. Ji tikėjosi, jog galbūt šis transportas padės nusigauti iki numatytos vietos.
- Šitas griozdas, turėtų tave nuvešti,- lyg primindama, jog vis dar yra čia, leptelėjo bobulytė. Varniukė atgniaužė delniuką ir pažvelgė į lapelius bei juose įbrėžtus užrašus:
Vienkartinis autobuso bilietas, taxi kortelė, Vienkartinis traukinio bilietas!
-Taip!- šūktelėjo iš laimės, pirmą syk šiandieną Amika.
-Šūkauja, rėkauja, o padėkot nedėkoja!- vėl piktinosi žilaplaukė. Varnanagė greitai įlipo į traukinį. Net neketino apsikabinti, tos bjaurios moteriškės ir taip gaišti laiką. Tačiau, mergaičiukės nuostabai, bobulė įlipo į tą pačią "skardinių dėžutę" ir dar klestelėjo savo senyvais kaulais šalimais.
- Taip ir nepadėkojai, akiplėšėle,- mirktelėjo ji ir pabaladojo lazda į grindis.
Senolė pradėjo sakyti dar vieną monologą, tikriausiai kokį ilgesnį iš savo kolekcijos, tačiau gelsvaakė tik pasitaisė raudoną paltuką ir atsirėmė galva į šaltą lango stiklą.
"O, Gramatika, kad tik tu žinotum kokia ilga kelionė manęs laukia.. "

[Charlotte Faun]

Ilgai negalvojusi suprato, kad būdama normalaus ūgio savimi sveika iš pastato tikrai nepabėgs. Teks ir vėl pasiversti maža, - žinoma, ji to nenorėjo. Nebuvo tikra, kad ir vėl sugebės ištverti tą skausmą, kurį patyrė prieš tai. Ką padarysi, kitos išeities nėra. Mergaitė žvilgtelėjo į veidrodį. Tiesą sakant, atrodė tragiškai - plaukai susivėlę, akys paklaikusios, veido oda nenatūraliai išbalusi. Sukaupusi visą drąsą ir sukandusi akis, tvirčiau savo drebančiose rankose suspaudė lazdelę ir sušnibždėjo:
- Reducerer! - ir vėl veriantis skausmas. Šį kartą prieš ištardama burtažodį žinojo, kas jos laukia, todėl kęsti buvo kiek lengviau. Bet vis tiek, ji užsimerkė, manė, kad taip bus lengviau iškęsti skausmą.
Viskas įvyko labai greitai, - jos sumažėjimas užtruko vos dešimt sekundžių, tačiau jai atrodė, kad tai truko visą amžinybę, o gal net daugiau. Iš lėto pramerkusi akis, Charlottė apsižvalgė. Kabinos buvo daug didesnės,  kriauklių viršaus ji visai nematė.
Pradėjo bėgti. Bėgo, bėgo, atrodė, kad jau seniai turėjo pribėgto tualeto duris, ir pro jas išeiti. Tačiau ji viso labo stovėjo per penkias dideles normalaus žmogaus pėdas nuo durų. Matyt, sulėtėjau dėl to, kad esu mažesnė ir mano žingsniai mažesni, - pagalvojo.
Kai varnė stovėjo visai šalia durų, suprato, kad rankenos ji nepasieks, todėl negalės atsidaryti durų. Velnias, kokia aš kvailė! Juk galėjau pasiversti mažesne tik atidariusi duris! - pyko ji ant savęs. Jai iškilo klausimas - ar ir vėl pasiversti didele ir kęsti baisius skausmus, ar likti žiurkėno dydžio ir galvoti kitą būdą, kaip praeiti pro duris. Ne, tikrai nenoriu ir vėl kęsti tą skausmą. Ir taip turėsiu dar vieną kartą pasiversti.
Pagalvojusi kelias minutes, ji nusprendė, kad reikia išbandyti vieną burtažodį. Jis skirtas atrakinti duris, tačiau gal būt galės jas tiesiog atidaryti, - pagalvojo.
Sukaupusi visas turimas jėgas, Charlottė mostelėjo lazdele ir suriko:
- Alohomora! - mergaitė nustebo, nes durys atsivėrė. Jos užkliudė ją ir ji nukrito ant šaltų grindų, tačiau tuoj atsikėlė ir išskubėjo pro duris.
Vaizdas, kurį ji pamatė išbėgusi, pribloškė ją. Ant žemės gulėjo lavonai, sienos buvo aptaškytos tamsiai raudonu krauju. Kai kurie žmonės vis dar buvo gyvi, tačiau matėsi, kad jų gyvybės jau tuoj tuoj užges, jeigu nesulauks jokios pagalbos. Varniukė labai norėjo jiems padėti, bet suprato, kad labai rizikuotų tokiame dideliame žmonių būryje naudodama magiją. Be to, ją, ko gero, nušautų jai nespėjus išgydyti nei vieno žmogaus.
Jausdama didžiulę sąžinės graužatį, Charlottė bėgo pro leisgyvius ir mirusius žmones, stengdamasi atsiriboti nuo visko, kas vyko pastate, kuriame vis dar skambėjo šūviai ir žmonių riksmai. Jau visai, visai arti, - pagalvojo, kai iki stiklinių automatinių durų buvo likę dešimt metrų. Šiaip ne taip prie jų pribėgusi, laukė, kol jos atsivers, tačiau nieko panašaus nenutiko: durys net negalvojo pajudėti. Velnias, ką dabar daryti? - išsigando.
Ji žiūrėjo pro stiklines duris ir galvojo, kodėl prie pastato vis dar nėra jokių gelbėjimo mašinų. Gal vis dėl to derėtų pabandyti išgelbėti visus šiuos žmones? Netgi jeigu žūsiu... Vis tiek neturiu kaip išeiti ir kam nors pranešti, kas čia vyksta.
Nevilties kupinomis akimis ji dar kartelį pažvelgė pro durų stiklą, ir kaip tik tada, kažkur antrame aukšte pasigirdo sprogimas, po jo sekė dar viena šūvių serija. Jos akys išsiplėtė, - nežinia, ar iš siaubo, ar dėl to, kad kai ką sugalvojo, - ir ji nieko nelaukusi atstatė lazdelę prieš save ir tarė:
- Bombarda, - bet nieko neįvyko. O taip tikėjosi, kad šis burtažodis jai padės... Tačiau ji nepasidavė ir pabandė dar kartelį.
- Bombarda! - ir vėl nepavyko. Ką aš darau blogai?
Susikaupusi, šiek tiek drebančia rankele ji dar kartą mostelėjo lazdele ir sušuko:
- Bombarda! - durys sprogo, į šalis išsilakstė stiklai. Į varnės koją pataikė vienas stiklo gabalėlis, bet jai buvo nė motais. Laimei, durys susprogo nedaug, padarydamos skylę dydžio sulig katinu. Matyt todėl, kad lazdelė per maža, - pamanė Charlottė. Nieko nelaukusi prabėgo pro skylę stiklo duryse ir pagaliau atsidūrė lauke.
Aha, o dabar ir vėl reikia pasiversti didele, - pagalvojo. Nubėgusi už vieno autobuso, stovėjusio kieme, tvirtai sukando dantis, užsimerkė ir sušnibždėjo:
- Direducer, - ir vėl skausmas užvaldė visą jos kūną. Šį kartą kažkodėl skaudėjo labiau negu pirmąjį, - gal todėl, kad jos kūnas pavargo vis kaitalioti savo pavidalą.
Po kelių akimirkų viskas buvo baigta, tačiau jai vis dar viską tebeskaudėjo. Bet nebuvo kada delsti, tad ji pradėjo bėgti. Bėgo nežiūrėdama, kur bėga, bet kai pagaliau, po kelių minučių atsidūrė aikštėje pilnoje žmonių, vos atgaudama kvapą visa gerkle suriko:
- LONDONO AUTOBUSŲ STOTYJE ŽUDYNĖS! UŽPUOLIMAS! MIRŠTA ŽMONĖS, PRAŠAU, KAS NORS SKAMBINKIT POLICIJAI! - vos kvėpuodama rėkė. Žmonės žiūrėjo į ją kaip į beprotę. Kažkoks vyras, gal trisdešimties metų, priėjo prie jos ir paklausė:
- Kas yra? Pasimetei? - jo mėlynos akys kritiškai nužvelgė Charlottę.
- NE, TAI YRA TAIP,  BET NE TAI SVARBIAUSIA! - rėkė ji, bejėgiškai gaudydama orą, - SKAMBINKIT POLICIJAI, PRAŠAU, LONDONO AUTOBUSŲ STOTYJE UŽPUOLIMAS!
- Tu... Tu kraujuoji, - pasibaisėjęs žiūrėjo į jos koją, kurioje buvo stiklo šukė, nekreipdamas dėmėsio į tai, ką ji sako.
- TAIP, KRAUJUOJU, TEN IR SUSIŽEIDŽIAU! PRAŠAU, SKAMBINKIT POLICIJAI KAS NORS! - pamačiusi, kaip vyras iš kišenės nepatikliai išsitraukia telefoną ir renka policijos numerį, mergaitė apsidžiaugė. Netrukus kitame laido gale kažkas atsiliepė ir vyras pasakė tai, ką girdėjo sakant Charlottę, tik ne taip panikuodamas. Prie jų tuoj priėjo garbingo amžiaus moteriškė ir kreipėsi į varnę:
- Mergaite, o tau nereik... - bet ji nespėjo pabaigti klausimo, nes pamatė, kaip vyras padėjo savo telefoną į kišenę ir ji suprato, kad jos darbas čia baigtas, todėl pasileido bėgti.
Bėgo pati nežinodama, kur bėga. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu ji atsidūrė prie Kings Kroso traukinių stoties. Visa nušvito iš laimės ir įbėgo į stoties vidų. Pamatė senovinį suolelį prie kažkokios informacinės lentos, ir pribėgo prie jo. Atsisėdusi įsižiūrėjo į savo kraujuojančią koją ir pravirko. Ir nieko nuostabaus - juk išgyveno tokį košmarą. Dieve, už ką man tai? - karštoms ašaroms riedant per jos skruostus, ji pagalvojo. Tačiau netrukus pro savo ašaras pamatė toli nuo jos esantį didelį miesto žemėlapį ir pasileido bėgti iki jo.
Pribėgusi įsižiūrėjo į jį ir pastebėjo, kad Žalioji aikštė yra visai netoli nuo Kings Kroso. Gal dabar vis dėl to seksis geriau negu prieš tai? - drįso pagalvoti.
((Papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą.))

[Charlotte Faun]

Galutinai ištyrinėjusi miesto planą, mergaitė pamanė, kad iki Žaliosios aikštės net ir su sužeista koja sugebės nueiti pati. Įsidėmėjusi kelią, kuriuo turės eiti, jau pasuko eiti iki Kings Kroso išėjimo, tačiau nespėjus jai išeiti ją užkalbino kažkokia susirūpinusi raudonplaukė moteris:
- Labas, mergyte. Kas nutiko tavo kojai? Ir ar pasiklydai? - Charlottė pasižiūrėjo į ją ir jos akyse pamatė nuoširdų susirūpinimą. - Ar verkei? - matyt, varniukės akys vis dar buvo patinusios nuo verkimo.
- Laba diena. Nieko, tik įkrito šukė. Patikėkite, viskas gerai, - bandė nuraminti moterį. - Buvau pasiklydusi, bet dabar jau žinau, kaip nusigauti ten, kur man reikia, - į paskutinį klausimą varnė neatsakė.
- Nieko? NIEKO? - paklaikusiu žvilgsniu moteris žiūrėjo į Charlottę. - Man neatrodo, kad tai 'nieko' - parodė kabutes.
- Patikėkite, viskas gerai, tik atrodo ne kaip. Tikrai sugebėsiu nusigauti ten, kur man reikia, - varniukė stengėsi nusišypsoti. Tik vardu ar moteris patikėjo.
- Gal ir neskauda, nežinau. Bet pačiai eiti tau neleisiu. Eikš, nuvešiu tave, kur tau reikia, - pasiūlė.
Charlottė akimirką sudvejojo, tačiau jai atrodė, kad ši moteris patikima, todėl leidosi nuvedama iki jos automobilio.
Automobilis buvo mažas, mėlynas, teturėjo priekines sėdynes. Raudonų plaukų savininkė atidarė mašinos dureles ir padėjo jai įsėsti. Po kelių akimirkų prie vairo atsisėdo ir ji pati.
- Taigi, sakyk, mergaite, kur tau reikia važiuoti? - pasidomėjo.
- Į Žaliąją aikštę, - sumurmėjo Charlottė, besiklausydama kažkokio Žiobariško atlikėjo dainos per radiją.
Automobilyje kvepėjo vanile ir mėtomis, jaukiai grojo muzika. Varnė labai džiaugėsi, kad muzika grojo gana garsiai, nes šiaip ji su moterimi daugiau nebesikalbėjo, todėl muzika išsklaidė nejaukią tylą. Po penkių minučių, praleistų automobilyje, varniukė pastebėjo didelę baltą lentelę, ant kurios buvo juodas užrašas: ŽALIOJI AIKŠTĖ. Aikštėje ji pamatė kelis savo bendraklasius, jos širdis suspurdėjo, nuotaika pagerėjo.
- Galite išleisti štai čia, - linksmai tarė. Jau žiojosi padėkoti, tačiau moteris prabilo pirmiau:
- Akivaizdu, kad niekas tavęs neišmokė elementarios taisyklės, - pradėjo kalbėti ji, - niekada nelipk į nepažįstamo žmogaus automobilį. Negi nežinai, kokie Žiobarai pavojingi?
Charlottės širdis nusirito jai į kulnus, ji apstulbusi pasižiūrėjo į moterį, dar prieš kelias akimirkas atrodžiusią taip nekaltai. Pati nežinojo, kas ją apstulbino labiau - tai, kad moteris, ko gero, tikrai ne iš geros valios pasisiūlė ją pavėžėti, ar tai, kad ji žino apie Žiobarus, kitaip tariant - kad yra magijos pasaulio dalis. Tačiau varnė suklydo su pirmu teiginiu - moteris visai nenorėjo jai pakenkti.
- Dėl Dievo meilės, kas tau? - pamačiusi išsigandusį mergaitės žvilgsnį, pabandė pataisyti padėtį. - Negi pamanei, kad noriu tau pakenkti? - nusijuokė. - Atleisk, jeigu pasirodžiau baugoka. Tiesiog noriu pasakyti, kad nedera šitaip imti ir įsėsti į Žiobarų automobilį. Kitą kartą būk atsargesnė, - mirktelėjo.
Varniukė visai susipainiojo. Tai gera ši moteris ar ne? - galvojo.
- Bet... Bet iš kur jūs supratote, kad aš burtininkė? - nepatikliai, šiek tiek drebančiu balsu paklausė.
- Tu vis dar turi lazdelę savo rankoje, brangute, - ramiai, lyg mama ėmė kalbėti. - Paleisiu tave čia, tik prašau, prižadėk, kad pasigydysi savo koją, gerai? Ir kitą kartą būk atsargesnė, - raudonplaukė sustabdė automobilį.
- Ačiū... - vis dar be žado tarė Charlottė. Atsargiai atidariusi automobilio dureles, išlipo iš jo ir nusišypsojo automobilio vairuotojai, - už viską.
Jai išlipus ir pasitraukus nuo automobilio, moteris nuvažiavo. Kadangi jos nuvažiavo kiek toliau, negu buvo žalioji aikštė, varnei teko šiek tiek paeiti. Bet greitai ji atsidūrė Žaliojoje aikštėje, ir kartu su kitais savo bendraklasiais laukė sugrįžtant tų, kurie dar nesugrįžo, jeigu tokių iš vis buvo.  Charlottė visai pamiršo savo koją, nes jos jai nebeskaudėjo. Ji tik laiminga, kad išliko gyva, atsisėdo ant suoliuko ir atsiduso. Kažin, kas dabar vyksta Autobusų stotyje? - pagalvojo. Varnė vis dar jautė šiokią tokią sąžinės graužatį, kad beveik niekam nepadėjo, tačiau nepaisant to, nusišypsojo. Dėkui Dievui, išsinešdinau iš ten, - ir įsistebeilijo į gatve važiuojančias mašinas.

((Double-postai draudžiami))

[Caroline Elase Wilding]

Caroline sėdėjo ant suolelio Žaliojoje aikštėje ir vartė madų žurnalą. O gal kažkokį kulinarinį leidinį? Profesorė net nebūtų pasakiusi - juk tas popieriaus gabalas reikalingas tik priedangai. Žiobarai nebėra tokie nenuovokūs kaip anksčiau: dabar pamatę žmogų, kuris sėdi ir nieko neveikia, tik spokso į vieną tašką iš karto pradeda įtarinėti. Tiesa, visai ne tai, ką reikėtų.
Po kiek laiko aikštėje pradėjo rinktis jos mokiniai. Beveik visų veidai švietė iš palengvėjimo. Caroline kiek susiraukė ir kilstelėjo antakį Nejaugi buvo tokia sunki užduotis? Gal tikrai nereikėjo jų vienų leisti maklinėti po Londoną? Bet viskas gerai kas gerai baigiasi, o mokinių, radusių kelią per Londoną vis daugėjo. Vieni priėję kažko paklausdavo, kiti šiaip džiaugdavosi, o štai varnei Daliifreai atrodo dekėsi tikrai nekaip. Apkabinusi mokinę Caroline prisiminė visus košmarus, sapnuojamus pastaraisiais mėnesiais: kerų blyksnius, griūvančias sienas, kraują, skausmą, mirtį. Ir pačią Dalli, verkiančią prie negyvos draugės. Profesorė nevalingai ištiesė ranką ir palietė kaklą, dengiamą šalikėlio - dar pilnai neužgijusi žaizda gerokai trukdė gyventi. Pasilenkusi prie mokinės Caroline tyliai sušnibžedėjo:
 - Vakare ateik pas mane į kabinetą. Suprasiu, jei neateisi, bet noriu tau kai ką parodyti,- mergina nelabai tikėjosi, kad Dalli pasirodys. Paprastai tokiu atveju paaugliai mato tik tariamai gresiantį moralą.
Pakilusi mokytoja apžvelgė visų savo mokinių veidus. Štai Charlotte, Margareta, Rozellin, Claudie ir kiti. Staiga Caroline pajuto kaistant ant rankos esantį nedidelį subtilų žiedą. Apsidairiusi ji tolumoje pamatė vaikštančią vieną mokinę, kuri, akivaizdu nepastebėjo grupės. Šūktelėjusi Lizai (atrodo, tiks buvo mergaitės vardas) Caroline prabilo:
 - Ką gi, malonu matyti visus atlikusius užduotį. Džiaugiuosi, kad pasisekė, o dabar pats metas grįžti į mokyklą. Kadangi mokslo metai jau baigiasi, linkiu sėkmės egzaminuose.
Pasakiusi tai profesorė vėl suplojo rankomis. Saulutė toliau šildė, įvairaus amžiaus močiutės mezgė sėdėdamos ant suolelio ir net nepastebėjo, kaip aikštę paliko jauna moteris ir daugiau kaip tuzinas vaikų.
((Pamoka baigta. Dėkoju visiems dalyvavusiems. Taškus surašysiu artimiausiu metu. Sėkmės egzaminuose. Jeigu kažkam iki užduoties baigimo trūksta posto, galite jį parašyti iki šiandienos 20 valandos.))