[Alisa Feles]

 Liza apsižvalgė aplinkui, visi mokiniai visai kaip ir ji buvo sumišę. Mergaitė pažvelgė į savo drabužius, juk profesorė negalėjo jų palikti su Hogvartso uniformomis vidury Londono tarp žiobarų. Bet profesorė spėjo apie tai pagalvoti, nes Liza stovėjo su žiobariškais drabužiais. Jai buvo keista būti taip apsirengus, nes jau seniai taip nesirengė.
 Aplinkui zujo mašinos, dviračiai, motociklai ir žiobarai, kurie skubėjo nežinia kur. Mergaitė pažvelgė į profesorę ir jos vos matomą šelmišką šypseną. Ji klausėsi kiekvieno profesorės žodžio. Labiausiai Lizą gąsdino tai ,kad nebus galima naudotis magija. Tik tais mažais žiedeliais. ,,Įdomu, gal jie auksiniai?"- iškart šovė į galvą mergaitei. Bet ji nespėjo apie tai pamąstyti, nes vos vos spėjo pasitraukti. Į ją visu greičiu lėkė dviratis.
-Atsiprašau,- sušuko vairuotojas. ,,Gerai, kad atsiprašė"-pamąstė Liza, bet paskui pagalvojo, kad tikriausiai ji jo turėtų atsiprašyti, nes juk ji išdygo vidury Londono iš nežinia kur. Mergaitė atsisuko į profesorė, bet jos jau nebebuvo.
 Liza pastebėjo, kad visi jos bendraklasiai eina pirkti žemėlapio. ,,Bet iš kur jie gaus žiobariškų pinigų?"-kol kas vienintelis klausimas sukosi jos galvoje. Ji sekė paskui, bet jai sutrukdė didelis žmonių srautas ir ji atsidūrė toli toli nuo klasiokų. Lizai buvo nekeista, kad jai kaip visada ir vėl nesiseka. Ji jau pripratus. Tik dabar buvo visai negerai, nes varniukė apsižvalgė ir pamatė, kad ji kažkur, tarp nedidelių namų. Ten beveik nebuvo žmonių. ,,Man reikia grįžti atgal"- galvojo mergaitė. Ji apsisuko ir pradėjo eiti į priekį. Mergaičiukė matė tik daug žmonių ir nieko daugiau. Liza tik dabar pastebėjo, kad laiko vieną bilietą, bet nesuprato koks tai bilietas. Jis priminė autobuso bilietą, bet nebuvo labai aišku ar tai tikrai jis. Jame buvo parašyta tik 3A, bet tai nieko mergaitei nesakė. Liza ėjo tolyn, nes norėjo surasti kokį nors kioskelį. Ji ėjo tolyn šaligatviu, bet nieko gero nesimatė, net jos klasiokų. Jai buvo kiek baisu tarp tokios daugybės žmonių.
 Lizai reikėjo pasistengti greičiau surasti tą aikštę, kurios pavadinimo neprisiminė. ,,Gal raudonoji, o gal žalioji? Gal geltonoji? Tikriausiai kai pamatysiu suprasiu"- visą laiką mąstė  Liza. Ji pamatė kioskelį. Nelabai gražus. Nors stovėjo Londono viduryje.
-Atsiprašau, pone, ar galite pasakyti koks tai bilietas?- mandagiai paprašė Liza.
-Tai...Tai...Troleibuso bilietas. Aš beveik įsitikinusi,-tai pat mandagiai atsakė senutė žiobarė.
-Ačiū,- pasakė varniukė, nes šitai tikrai padėjo. Bet liko tik kelios neišspręstos bėdos. Mergaitė nežinojo kaip atrodo troleibusai, kur tokį rasti ir nežinojo, net kurioje pusėje yra ta aikštė. Liza spėjo paimti tik vieną bilietą ir nemanė, kad jo užteks iki ten nuvykti. Ir dar neturėjo žemėlapio ar ko nors panašaus. Ji norėjo atsisukti ir paklausti kelių klausimų ar bent nusipirkti žemėlapį, nes kišenėje rado kelias žiobariškas monetas, bet senutės jau nebuvo. ,,Ir dar sako , kad mums negalima naudotis magija"- sumurmėjo sau po nosimi eidama Liza.
((Papildomas taškas))

[Klarė Konė Karter]

Įsidemėjusi profesorės nurodymus Klarė nedelsė veikti. Ji užaugo tarp žiobarų, taigi užduotis buvo kaip pyrago gabalėlis, padėtas ant stalo. Grifė pabandė užsidėti gautą žiedelį ant piršto, tačiau problema kaip visada buvo ta, kad žiedelis buvo per didelis, nors Klarė buvo aukšta, jos ranka ir pirštai buvo smulkūs tarsi penkiamečio vaiko, ji bijojo žiedelį pamesti, nors ir gerai gaudėsi žiobarų transporte, taigi dar sykelį patikrinusi, kad kelnių kišenė ne kiaura įsidėjo blizgantį pagalbininką kišenėn.
Supratusi, kad yra gana didelėje gatvėje, ji žinojo, jog kažkur netoli pavyks rasti bet kokią stotelę, o joje žemėlapį su viešojo transporto schema. Ir štai tolumoje ji pamatė iš raudono dviaukščio autobuso išlipančius žmones. Klarė iškart nubėgo ton pusėn. Stotelės šone susirado žemėlapį, o jame Žaliąją aikštę. Patikrinusi gautus bilietus ji atrado du metro ir vieną dienos autobuso bilietą . Kadangi minėtoji aikštė buvo kitoje miesto pusėje visų pirma žaliaakė patikrino metro takus, jai reikėjo pakliūti į kitą zoną. Suradusi reikalingą metro liniją, nusprendė pasiklausti žiobarų, koks autobusas jai palankiausias. Ji priėjo prie jauno vaikino ...su jaunimu visada lengviau susišnekėti...
- Laba diena, atsiprašau, ar nepasakytumėt, kuriuo autobusu man būtų lengviausia nukakti iki mėlynosios metro zonos?
Įdėmiai klausydamasi vaikino nurodytų maršrutų ji juos įsidemėjo. Ir štai po septynių minučių Klarė sulaukė reikiamo marštruto ir kaip įprasta parodžiusi bilietą vairuotojui įsitaisė netoli nuo durų, kad galėtų sekti stoteles ir greit nuspausti autobusui sustoti signalą duodantį reikiamą mygtuką. Žaliaakė stebėjo keleivius, tėvus su vaikais, senolius. Jaunimo buvo mažai, dauguma tokiu metu mokėsi ar dirbo. Vos nepražiopsojusi reikiamos stotelės ji išbėgo į gatvę paskui kelis pakeleivius. ... reikia būti atidesnei, kitaip ir žinodama sugebėsiu susimauti...
Apsidairiusi rado laiptus į požeminį metro tinklą pažymėtą mėlyna vėliava. Klarė bėgdama laiptais du kartus sukliuvo. Tai buvo įprasta žaliaakei, kelį trinktelėjo gana smarkiai, jis buvo nubrozdintas, tačiau ne tiek, jog reiktų susirūpinti.
Pamačiusi jau beatvažiuojantį reikiamą metro ji brovėsi pro ramiai savo krypties metro laukiančius žmones.
- Atleiskit, atsiprašau, aš skubu...
Įbėgus durims beužsidarant ilgakasė atsipūtė. ... vos spėjau... Radusi laisvą vietą atsisėsti Klarė žiūrėjo į stotelių žemėlapį sau virš galvos. ... keturios stotelės... trys.. dvi.. viena...
Išlipusi ji apsidairė šali bėgių esančiame žemėlapyje. Ji galėjo važiuoti dar ilgą kelią autobusu arba išnaudoti dar likusį metro bilietą, pavažiuoti dvi stoteles ir tada autobusu tektų važiuoti taip pat tik dvi.
Klaidžiais koridoriais ji skubėjo į susikertančią stotį. Klarė buvo keisto charakterio: net ir žinodama, kad turi laiko ji skubėjo. Žiobarų mokykloje labai smarkiai bausdavo už vėlavimą, ji nė karto nėra pavėlavusi. Geriau ateis valanda ankstėliau.
Kito požeminio traukinio jai teko palaukti ilgėliau. Tačiau jam atvažiuojant Klarė užsiimė vietą, kad galėtų įlipti laiku. Ji nesitraukė nuo durų, nes teko važiuoti dvi stoteles. Atkreipė dėmesį į laiką, kelionė truko jau trisdešimt septynias minutes. Londono mastu ji sukosi labai greitai.
Išlipusi reikiamoje stotelėje grifė laiptais kilo į viršų. Jai teliko rasti reikiamą autobusą, kuris ją atgabentų į artimiausią Žaliąjai aikštei stotelę. Pagal metro žemėlapį ji turėtų būtų kelios minutės kelio į dešinę.
Eidama ji galvojo apie namus. Gyveno ji antrame pagal dydį mieste - Birmingeime, tad didelio miesto šurmulio ji jau buvo spėjusi pasiilgti. ... laukiu nesulaukiu atostogų... susitiksiu su visais... nors ir Hogvartso pasiilgsiu...
Priėjusi stotelę pastebėjo, jog pro čia važiuodavo vienintelis autobusas, jo maršrute buvo pažymėta, jog jis važiuoja pro Žaliąją aikštę. Teko palaukti ir autobuso. Šįkart ji įlipo viena, todėl teko ranka sustabdyti jau beveik pralekiantį autobusą. Jis buvo beveik tuščias ... nepopuliarus maršrutas ta Žalioji aikštė, matyt profesorė parinko tam, kad lengvai rastume vieni kitus...
Sustabdžiusi autobusą reikiamoje stotelėje mergina apsidairė, ir už kelių gatvelių pamatė didelį atvirą plotą, jo kraštai buvo apsodinti nedideliais žaliais medžiais.
Apsidairiusi Klarė perėjo gatveles ir atsidūrė aikštėje. Aikštėje tebuvo kelios mamos su vėžimėliais ir mažais vaikučiais. Ir, štai žaliaakės akis užkliudė būrys jaunuolių. Grifė keliais linksmais šuorais nubėgo prie jų, ji buvo laiminga įveikusi užduotį.
((Papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))

[Dawn Strain]

Vieną sekundę Dawn sėdi klasėje, o jau kitą - stovi Londono gatvėje. Praėjo šiek tiek laiko, kol suprato, jog nesapnuoja. Ji jautė vėsų vėjelį pučiant į veidą, girdėjo didžiulį miesto šurmulį. Aplink skubantys žmonės, atrodo, net nepastebėjo, kaip grupelė žmonių ką tik atsidūrė vienoje iš šių gatvių. Profesorė paaiškino užduotį ir liepė paimti po kelis žiobariško transporto bilietus. Dawn paėmė du. Išnagrinėjusi bilietus, mergina atpažino vieną.Tai tikriausiai autobuso bilietas - pagalvojo ji. Paėmusi antrą, ji užkart atpažino, jog tai traukinio bilietas. Bet kurgi man jį panaudoti? Man atrodo, mieste niekas traukiniais nevažiuoja.. .Dawn norėjo pasiteirauti profesorės apie tai, bet pakėlusi galvą pamatė, jog ji stovi viena tarp daugybės žmonių, kurie eidami ją, kaip bangos jūroje, neša į priekį.Atrodo, prastovėjau ilgiau negu galvojau,- susikrimto ji. Mergina jautė, jog sudrėko rankos ir stengėsi nusiraminti. Sukaupusi visas jėgas, ji ėmė brautis pro žmonių minią ir atsirasti vietą, kurioje žmonės jos nemindytų ir galėtų apgalvoti, ką daryti toliau. Atsisėdusi ant laiptelių, ji ėmė mastyti. Na,autobuso bilietas.. Aš net nežinau kaip nusigauti iki Žaliosios aikštės, o ką dar kalbėti apie važiavimą autobusu. Čia turėtų būti kažkoks žemėlapis, kažkoks planas. O gal reikėtų paklausti žmonių, kurie ką nors žino? Ji atsistojo ir pasigavo arčiausiai jos einančią moteriškę.
- Atsiprašau, gal žinote, kur randasi Žalioji aikštė?
Moteris kažką sumurmėjo ir net nepažvelgusi į Dawn nuskubėjo. Regis, iš šių žmonių nieko neišpešiu,- nusivylė ji. Staiga jos akys pamatė stendą kitoje gatvės pusėje.Na, ir kas gi čia? Jai užkart pasitaisė nuotaika ir labai greitai, braudamasi pro žmones, lėkė iki stendo. Atsidūrusi kitoje pusėje ji pažvelgė į jos išsigelbėjimą ir pamatė labai aiškų Londono planą.Na, man reikia praeiti kelis kvartalus ir gal po 6 valandų atsidursiu Žaliojoje aikštėje. BET jeigu keliausiu autobusu, atsidursiu ten per 20 minučių,- ir ji, plane atsiradusi artimiausią autobusų stotelę, tuoj pat ten nuėjo.
Merginai nereikėjo ilgai laukti, autobusas atvažiavo 5 minutėms po jos atėjimo. Dawn pirmą kartą važiuoja autobusu ir ji nenutuokė, kaip vyksta visas procesas. Privažiavus autobusui, žmonės pradėjo lipti į vidų ir Dawn, stengdamasi parodyti, jog ji taip daro kiekvieną dieną, įlipo į autobusą. Mergina žvelgė į kitus žmones ir stengėsi atkartoti viską. Ji parodė savo bilietą vairuotojui, kuris buvo žilstelėjęs su tankiais ūsais, ir pasirinko vietą kur atsisėsti. Ją išpylė prakaitas, nes nežinojo, ar įsėdo į tinkamą autobusą. Mergina galvojo, jog visi autobusai važiuoja vienu maršrutu, bet išgirdus stotelių pavadinimus, jautė, jog ji nuvažiuos į kitą Anglijos kraštą ir niekas jos nepasiges. Dawn atrodė, jog važiuoja amžinybę ir vis žvalgėsi pro langą, tikėjosi, jog pamatys Žaliąją aikštę, nors net nežinojo kaip ji atrodė. Su kiekviena pravažiuota stotele jai vis daugiau prakaito žliaugė kaklu ir staiga pamatė, jog už kelių pastatų stovi profesorė Wilding su grupele mokinių. Ji, apimta panikos, sušuko vairuotojui:
- Sustokit!
Visi žmonės sužiuro į ją nieko nesuprasdami, o ji vis meldė vairuotojaus išleisti ją laukan. Vairuotojas aiškino, jog jis negali sustabdyti autobuso vidury gatvės. Dawn vis rėkė:
- Man didžiulė alergija... Orui. Aš privemsiu visą autobusą jeigu jūs manęs neišleisit!
Vairuotojui pasirodė, jog tai visiškas absurdas, bet pamatęs merginos baltą ir suprakaitavusį veidą, galiausiai atidarė duris. Ji, ko gero, pamiršo jog iš autobuso reikia išlipti ir vos nesiteškė ant asfalto. Ji nubėgo prie profesorės. Iš įtampos tirtančios kojos atsijungė ir ji su didžiule laime, jog pasibaigė šis košmaras, suklupo ant šaligatvio šalia visų kitų mokinių.
((Alergija...orui??? Tokios negirdėjau (:. Nepaisant to, papildomas taškas už įdomumą))

[Alisa Feles]

 ,,Man reikia susirasti kokį informacinį centrą ar kažką panašaus"-apsižvalgiusi sumurmėjo Liza, bet aplinkui tik zujo žmonės ir nieko daugiau. Ji bandė susirasti suoliuką. Vienas buvo prieš ją, bet ten sėdėjo krūvelė žmonių, taigi jis nebetiko. Liza nuėjo prie kažkokios pakylos ir ant jos užlipo, kad geriau matytų vaizdą. Ji tolumoje pamatė didelį stendą, bet jis buvo tikrai toli. Kadangi varniukė neturėjo pasirinkimo ji pradėjo brautis pro aplinkui einančius arba bėgančius žiobarus, o gal ir užsimaskavusius burtininkus kaip ji? To niekas nežino. Liza pradėjo eiti, bet žiobarai buvo nemandagūs ir mergaitę vis pastumdavo. Bet ji brovėsi toliau. Stipriai suspaudusi laikė bilietą ir nedidelį žiedelį. Kojos labai pynėsi. Gal todėl, kad mažai pavalgė, o gal tiesiog trūksta jėgų, nes ji nepratusi tiek daug vaikščioti be poilsio?
 Ji pagaliau priėjo tą stendą. Jame buvo pavaizduota nedidelė dalis Londono plano. Liza vedžiojo su pirštu po gatves, bet suprato, kad ji net neįsivaizduoja kokioje ji gatvėje yra dabar. Net nebuvo parodyta ženkliuko ,,Jūs esate čia". Liza apžiūrėjo aplinką dar kartą, bet jokio gatvės pavadinimo nematė. Tik vieną nedidelę saldainių parduotuvėlę, prie kurios driekėsi nemaža eilė žmonių. Ant jos buvo parašyta: Lobių skrynia. Kadangi mergaitė  daugiau nieko geresnio nerado nei tai, ji pradėjo žemėlapyje ieškoti parduotuvėlės pavadinimo. ,,Štai"- su džiaugsmu šūktelėjo Liza. Keli žmonės keistai pažiūrėjo į ją.
-Štai, esu čia,- ji rodė sau su pirštu,-O man reikia atsirasti...Koks tos aikštės pavadinimas?
Varniukė susinervino, nes dabar kai labiausiai reikia jai dingo iš galvos tas pavadinimas.
-Kokia ta spalva? Geltona? Gerai ieškosiu Geltonosios aikštės,-ji vedė pirštu, bet tokios nebuvo,- Raudonoji? Nagi, kokia tai spalva? Tikrai nesinaudosiu žiedeliu dabar. Žinau, žalioji.
Mergaitė greit pradėjo vedžioti savo piršteliu po žemėlapį. Ji rado tai ko ieškojo, bet aikštė buvo tikrai toli. Ji susirado artimiausią troleibusų stotį ir kioskelį. Kioskelis buvo tikrai netoli. Ji bandė įsiminti dalį žemėlapio. Ir pradėjo  eiti.
 
 

[Claudie Amneta]

Claudie bėgo. Ji vėlavo į autobusą. Jai reikalingas turėjo tuoj nuvažiuoti, o dabar... Atrodė, kad pritruks vos kelių sekundžių. Bet ne, nors ir skaudžiai nugriuvusi ji kaip tik spėjo įšokti į autobusą. Autobusas buvo pustuštis, tai grifei buvo į naudą, nes mažiau žmonių- mažesnė tikimybė būti įtartai. Kadangi gan ilgokai nesinaudojo viešuoju transportu, buvo šiek tiek primiršusi kaip pasižymėti bilietą. Jai padėjo maloni žiobarė. Kadangi atrodė kvailai, mergaitė pradėjo teisintis:
-Ačiū,-nusišypsojo.- Seniai važiavau autobusu ir pamiršau.
Moteris kreivai pažiūrėjo į ją ir nuėjo. Claudie atsisėdo kuo toliau nuo jos. Išsiskleidė ant kelių žemėlapį ir pradėjo skaičiuoti. Turėjo išlipti ketvirtoje stotelėje. Taip ir padarė. Išlipus stotelėje nusprendė pasitikrinti pavadinimą.Ir... Labai nustebo, pamačiusi ,kad skiriasi.
Dieve, kad nutiko? Gal stotelės pavadinimas pasikeitė?-pasižiūri į gatvės pavadinimą, palygina su žemėlapyje parašytu.-Skiriasi. Turbūt... Turbūt įlipau į ne tą autobusą.
Mergaitė greitai pasižiūrėjo. Pasirodo, įbėgdama į autobusą nepasižiūrėjo jo numerio. O dabar neliko daugybės laiko ir bilieto. Tas mažas bilietėlis jai būtų taip pravertęs. Claudie nesusitvardė. Jos skruostu nuriedėjo ašara. Ją sekė ir kita. Grifė švelniai jas nubraukė ir pradėjo žemėlapyje ieškoti kito kelio.
Antrasis kelias buvo ilgesnis ir sudėtingesnis. Jai reikėjo daug ilgiau eiti. Be to, buvo daug rizikingesnis. Autobusu, traukiniu ir troleibusu važiavimas pailgėjo. Gerokai. Todėl ji pradėjo eiti anksčiau. Iki autobuso atvažiavimo buvo likę gal dešimt minučių, todėl ji atsisėdo ir dar kartą pasižiūrėjo į žemėlapį. Taip, 168 autobusas važiavo link stoties.
Atvažiavus autobusui dėl atsargumo ji dar pasitikslino numerį. Taip, buvo tas. Šįkart autobusas buvo sausakimšas. Ji padavė bilietėlį kažkokiam žiobarui, kad pažymėtų. Šiaip ne taip išsisukau. Pamanė, kad nenueisiu. Šįkart teko stovėti. Na, bet kadangi pirmakursė nesiskundė sveikata, tai labai ir nesupyko.
Atvažiavus į reikiamą stotelę, ji buvo tiesiog išstumta iš autobuso. Jai teliko eiti ,,pasroviui". Taip šiek tiek paėjusi, ji atsiskyrė ir nuėjo link traukinių stoties. Greitai pažiūrėjusi tvarkaraštį suprato, kad teks šiek tiek palaukti. Nieko, manau, kad dar turiu šiek tiek laiko. Geriau pasėdėsiu, nes kitaip keliaudama rizikuoti nebenoriu. Užteko ir to įvykio su autobusu. Nebenoriu niekur įkliūti.
Claudie apsidairė aplinkui. Stotyje nebuvo daug žmonių. Tai tebuvo vangi diena. Neturėdama ką veikti, apžiūrinėjo geltonai persikines stoties sienas. Kai kur dažai jau buvo atsilupę. Tada ji atsistojo ir pradėjo skaityti įvairius plakatus, susijusius su važiavimu traukiniu ir panašiais dalykais. Tada pažvelgė į laikrodį. Iki išvažiavimo buvo likę 10minučių. Pirmakursė nutipeno eskalatoriaus link. Nusileidusi po truputį pradėjo ieškoti savo tarkinio. Neužilgus rado. Dar kelis kartus pasitikrinusi, ar tai yra reikiamas traukinys (ach, tas autobusas) ji padavė bilietą pažymėti. Moteris pasirodė nelabai maloni. Juk pati žinau, kad ne visi žiobarai geri ir paslaugūs. Kuo taip ja nusistebėjau? Atgavusi pažymėtą bilietą mergaitė aukštais laiptais įlipo į traukinį. Susiradusi savo vietą ji atsisėdo. Žmonių buvo vidutiniškai. Šiltas traukinys buvo gan naujas. Matėsi dar naujos sėdynės, kurios buvo apmuštos bordiniu gobelenu. Prieš pirmakursę ant tokios sėdynės sėdėjo senyvo amžiaus žiobarė. Atrodytų, kad jai kažkur 65 metai. Vilkėjo ji ilgą juodą sijoną ir bordinę palaidinę. Jos kaklą puošė auksinė grandinėlė su kryželiu. Šalia ji buvo pasidėjusi savo juodą paltą. Claudie dar pastebėjo kai ką. Prie nuleistos jos rankos buvo didelis rudas rankinukas.
-Laba diena,-pasisveikino grifė, nes nenorėjo pasirodyti nemandagi.
-Sveika,- įprastu senelės balsu parbilo žiobarė.
Kadangi pokalbis toliau nebesivystė, senutė užsimerkė, atrodė užmigo.Traukinys netrukus pajudėjo iš vietos.
Neturėdama ką veikti mokinė dar kartą pasižiūrėjo į žemėlapį. Pasirodo, turės važiuoti 240 troleibusu. Paskui jį pasidėjo ir paskendo savo mintyse:
Įdomu kaip sekasi Klarei... Turbūt neprastai. Juk ji kurį laiką gyveno tarp žiobarų. Queenee turbūt apsidžiaugė užduotimi. Juk jai taip patiko žiobarų pasaulis... Tikiuosi jai nebuvo skaudu čia grįžti. Na, daugiau lyg neįsiminiau pažįstamų, kurios šiandien buvo. Vienu žodžiu- tikiuosi, kad visiems sekasi gerai.
Tokios ir panašios mintys vyravo mergaitės galvoje visą pusvalandį, kol ji vaižavo. Ji išlipdama iš traukinio paliko žiobarę (atrodo miegančią) vieną. Jos negraužė sąžinė, nes žinojo, kad senutės dažnai yra punktualios.
Stotyje išlipusios mergaitės laukė ne ypač maloni staigmena. Buvo daugybė žmonių. Vos spėjus išlipti į traukinį ėmė grūstis kiti. Šiesk tiek pasistengusi mergaitė atsiskyrė nuo minios. Tada giliai iškvėpė ir pradėjo eiti link troleibusų stotelės. Einama užkliuvo už išsikišusios šaligatvio plytelės ir pargriuvo. Pamatė, kad nusibrozdono kelį. Kodėl per žiobarotyros pamokas aš susižeidžiu? Praeitą kartą ranką, dabar kelį... Tikiuosi paskui viskas bus gerai. Claudie ryžtingai atsistojo. Ji bandė nepaisyti skausmo ir šiek tiek tekančio kraujo, nes tikėjosi, kad tas išdžius ir sukrešės.
Stotelė buvo tuščia. Pasižiūrėjusi tvarkaraštį mergaitė nustebo, kad jai reikalingas 240 troleibusas jau senokai nuvažiavo, o naujo dar teks palaukti 10minučių. Kodėl man visada reikia laukti? Reiktų surasti kitą būdą, bet... Ach, taip. Juk pati kalta. Nepastebėjau autobuso numerio ir negaliu su greičiausiais grįžti pirma. Nieko, kaip nors ištversiu. Nenoriu prašytis mokytojos pagalbos. Ji turi ir didesnių darbų. Pirmakursė nekantriai atsisėdo. Pravažiuojantį troleibusą jai vos ne pačiai reikėjo sustabdyti, nes keistas žiobaras nematė reikalo sustoti. Įlipusi į troleibusą, pastebėjo, kad žmonių yra normaliai. Šiaip ne taip pasižymėjusi bilietą atsisėdo. Prieš ją sėdėjo jauna žiobarė, šalia jos glaudėsi maždaug penkerių metų berniukas. O prie pirmakursės atsisėdo kažkokia mokinė. Vilkėjo ji džinsus ir raudoną striukę. Ausyse turėjo ausinukus. Vos tik atsisėdo, iškart užsimerkė ir atrodė, jog jos ten nebeliko. Galiausiai atvažiavus į reikiamą stotelę, Claudie išlipo. Išlipo ji vienintelė, visi kiti važiavo kažkur toliau.
Iki Žaliosios aikštės jai paeiti teliko tik keliasdešimt metrų. Su profesore jau laukė daugybė vaikų. Turbūt atvažiavau viena iš paskutiniųjų. Priėjusi prie profesorės tarė:
-Profesore, ar jau visi susirinko?
((papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))

[Rafaela Ginoble]

 Važiuoti vienai su nepažįstamu vyriškiu Dallifrėjai buvo baisoka. Ypač, kad kelionė užtruko ilgiau nei reikėtų. Pagal žemėlapį, tai tebuvo keturios mylios, taigi vos kelios minutės kelio automobiliu, tačiau jiedu važiavo jau virš dvidešimties minučių, o ir galo nebuvo matyti.
 Pagaliau vairuotojas sustojo. Paauglė apsižvalgė - jie buvo vienui vieni apleistame aklagatvyje, purvinoje ir itin nepatraukliai atrodančioje gatvėje. Žinot, tokioje, kur iš karto susidaro įspūdis, jog iki pilno vaizdo tetrūksta narkomanų. Raudonplaukė garsiai nurijo seiles. Manytumei, matė mirtį iš arti, be to, pati neturėjo nieko prieš ją, tačiau dabar pasidarė itin baugu. Dar ko, mirti iš žiobaro rankų. Net savižudybė atrodė labiau gerbtina mirtimi.
 - A-ačiū, - mikčiodama pratarė, nušluostydama šaltą prakaitą nuo kaktos, - tai aš turbūt sus-simokėsiu ir ei-is-siu, -  pralemeno, nedrįsdama nieko sakyti apie pernelyg ilgą kelionę.
 - Niekur tu neisi, - iššiepė dantis taksistas ir priartėjo prie keturiolikmetės.
 Ją lyg suparalyžiavo. Negalėjo pajudėti iš vietos, o dar tas prakeiktas saugos diržas, niekaip nenorėjo atsisegti. Su iš siaubo išplėstomis akimis ėmė raustis kišenėse, ieškodama jose lazdelės. Taip, profesorė liepė jomis nenaudotis, bet ji gi negalėjo numatyti tokios situacijos. Tuo metu, kol ji ieškojo burtų lazdelės, nepažįstamasis priartėjo prie pat jos veido, jo išpūčiamame ore buvo justi alkoholio dvoką. Jo šlykšti ranka nuslydo ant Dallifrėjos šlaunies. Ji kaip reikiant išsigando tokio artumo ir sulaikė kvėpavimą, tačiau tai vyriškio visai nejaudino. Jis storais pirštais nuplėšė nuo raudonplaukės marškinius bei liemenėlę ir ėmė liesti nuogą odą. Na, taip, teoriškai žiūrint, turėjo intymių santykių, tačiau tik teoriškai. Techniškai vis dar tebuvo nekalta ir tai ją labiausiai baugino.
 Pagaliau jai pavyko rasti lazdelę. Kol vairuotojas dar jos niekaip rimtai nesužeidė, atsargiai ištraukė lazdelę ir nukreipė ją į jo galvą.
 - Petrificus totalus - drebančiu balsu sušnabždėjo, mintyse melsdamasi visiems dievams, kad tik kerai suveiktų. Net ir tokioje situacijoje naudotis Nedovanotinais kerais nenorėjo, nors, atsižvelgus į aplinkybes, turbūt jai būtų atleista.
 Ačiū Merlinui, suveikė. Kitaip būtų ne itin malonu, ypač, kad nusikaltėlis jau spėjo palįsti po jos sijonu. Ir kaip tik tuo momentu jis sustingo. Kažkaip pavyko išsilaisvinti iš jo gniaužtų ir atsegti diržą. Drebančiais pirštais atidarė mašinos dureles ir nubėgo kuo tolyn iš čia.
 Nežinojo, kiek ir kur bėgo. Jai atrodė, kad laikas slenka vėžlio greičiu. Nebeturėdama jėgų daugiau bėgti sustojo. Širdis daužėsi pašėlusiu greičiu, buvo visa uždususi, su suplėšytais marškiniais ir apnuoginta krūtine. Nekreipdama dėmesio į tai, kad stovi vidury pilnos žmonių aikštės suklupo ant žemės ir apsiverkė.

[Alisa Feles]

  Liza priėjo nedidelį kioskelį. Tiksliau kioskelis buvo kaip visi kiti. Tik viduje sėdėjo iš išvaizdos maloni žiobarė. Šviesių plaukų ir mėlynų akių, visai kaip kiti žiobarai. Liza pasikrapštė savo žiobariškų kelnių kišenėje ir ištraukė kelias monetas. ,,Tikiuosi užteks"- visą laiką galvojo mergaitė eidama arčiau kioskelio. Ji ėjo gan lėtai, nes tos kelnės tikrai varžė judesius.
-Atsiprašau, ar galite man duoti Londono žemėlapį,-kaip niekad mandagiai paprašė mergaitė.
-Štai prašau,-dirbtinai atsakė moteris,-Kažkur keliauji?
-Panašiai.
-Čia pavojinga vaikščioti mergaitėms vienom...-pasakė taip lyg norėtų atsikratyti.
 Lizai jau nerūpėjo paskutiniai žiobarės žodžiai, nes ji jau buvo įsikniaubusi į žemėlapį. Ji žiūrėjo į visokias gatves į kuria ji turi patekti, į laiką laikrodyje kuris buvo ant didelio bokšto tolumoje. Laikas vos vos matėsi. Liza niekaip neprisiminė jo pavadinimo, bet tai jos labai ir nedomino. Varniukė atsisėdo ant suoliuko.
-Dabar yra pirma valanda, o man reikia pusę dviejų būti stotelėje...Kuri yra...,-murmėjo sau po nosimi Liza. Ji atsistojo ir pradėjo eiti į tą pusę kur rodė žemėlapis. Mergaitei buvo labai gaila, kad ji neturi žiobarų išmaniojo telefono, nes dabar jis tikrai praverstų. Ji pasuko už didelio pastato, visai kaip rodė žemėlapis. Ji ėjo tiesiai tiesiai. Tik kartais apsižvalgydavo koks gatvės pavadinimas.
-Au,-suspiegė mergaitė ir pajuto nemažą skausmą kaktoje. Ji pakėlė savo ploną ranką ir palietė savo prakaituotą kaktą nuo karščio, joje buvo guzas. ,,Dar gražiau. Grįžusi į Hogvartsą turėsiu ne suvenyrą iš Londono, o guzą"-nervinosi varniukė. Ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo į ką atsitrenkė. Tai buvo stulpas. Didelis, metalinis stulpas. Mergaitė galvojo kaip gaila, kad jis nepažymėtas žemėlapyje, nes daug turistų išvengtų tokių bėdų kaip jos. Dabr ji ėjo daug atsargiau.
 Ji pamatė stotelę. Atsistojo ir laukė, nes troleibusas turėjo greitai atvažiuoti. Aplink ją stovėjo krūvelė žiobarų. Jie kalbėjosi, bėgiojo, šūkavo, ne daug skyrėsi nuo burtininkų. Nebent tuo, kad neturėjo užsikišę burtų lazdelės. Troleibusui privažiavus Liza, net nesuprato ar tai jis ar ne. Tik pamačiusi užrašą 3A suprato, kad jis nuveš ten kur reikia. Ji įlipo paskui kirus žiobarus. Ir atsisėdo į vieną laisvą vietą. Šalia jos klestelėjo viena mergaitė. Juodų kaip naktis plaukų ir labai šviesios odos. Atrodė kaip iš pasakos. ,,Gal ji irgi čia dėl pamokos?"-Galvojo visą kelią Liza.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja klūpojo vidury aikštės ir verkė. Aplink ją vis vaikščiojo minios žmonių, bet jos niekas nepastebėjo. Tarytum verkti pusnuogei vidury Londono yra normalu.
 Ji jautėsi bjauriai. Taip, nusikaltėlis nespėjo jos išprievartauti, tačiau tai ne kiek neguodė. Vis tiek jautėsi šleikščiai, šlykštėjosi pati savimi. Susigūžė į kamuoliuką, apsigaubdama tuo, kas buvo likę iš baltų marškinių ir apsikabindama liesomis rankomis.
 Nuo žemės pakilo po geroko pusvalandžio, jau visiškai išdžiuvus akims. Vis dar kūkčiojo ir snarglėjosi, tačiau nebeturėjo jėgų verkti. Rankove nusišluostė šlapią veidą. Nenorėjo likti šiame mieste, ėmė jo nemėgti dar labiau. Jei prieš tai jautė tiesiog nenorą, tai dabar tas jausmas persimainė į tikrų tikriausią neapykantą. Net Sirėjos žudiko, kad ir kas jis bebūtų, nekentė mažiau nei šio miesto ir jo gyventojų. Nubėgo į kiek nuošalesnę vietą ir keliais burtų lazdelės mostelėjimais susitvarkė marškinius. Veide vis dar atsispindėjo šleikštulys, vos pažvelgus į paauglę buvo matyti, jog stipriai kenčia.
 Nekreipdama dėmesio į skausmą, prie kurio jau buvo pripratus, pajudėjo iš vietos. Neturėjo supratimo, kur esanti, tačiau šioje miesto dalyje buvo žymiai daugiau žmonių, taigi logiška būtų manyti, jog yra kažkur arčiau Londono centro, labiau populiariame rajone. Prie aikštės buvo stulpas, skelbiantis jos pavadinimą, tad Dalli gana greitai rado ją savam žemėlapy. Paaiškėjo, jog yra priešingoje miesto dalyje nei buvusi prieš tai. Iki Žaliosios aikštės turi dar pavažiuoti keletą stotelių autobusu, o tada persėsti į metro.
 Giliai atsidususi rado savyje jėgų pajudėti link reikiamos stotelės. Šioji buvo visai čia pat. Užtat autobuso reikėjo kaip reikiant palūkėti. Mintys vis lindo į galvą, nors stengėsi jas vyti šalin. Įvairūs įvykiai nedavė jai ramybės.
 Helovinas. Vėlesni susitikimai. Išsiskyrimas. Mūšis. Vos neįvykęs išprievartavimas. Kur ritasi jos gyvenimas? Kiekviena diena yra prastesnė už buvusią, nors atrodytų, kad jau blogiau būt negali. Nenorėjo sau pripažinti, tačiau jai žūtbūt reikėjo pagalbos. Tačiau neturėjo į ką kreiptis. Draugų neturėjo, suaugusiais nepasitikėjo. Jie tik moralizuoja, siunčia pas psichologus ir rašo tėvams, tarsi tai galėtų padėti. Be to, net jei kas pasiūlytų jai pagalbą, vargu, ar ją priimtų. Greičiausiai atstumtų ir dar labiau (jei tai iš vis įmanoma) užsidarytų savyje.
 Tokioms ir ne tik mintims sukantis galvoje sulaukė dviaukščio raudonojo autobuso. Buvo taip susimąsčius, kad mažai betrūko, kad jo nepastebėtų. Laimei, spėjo atsitokėti ir įšokti į jau beužsidarančią transporto priemonę. Pasiraususi sijono kišenėse rado suglamžytą bilietą ir jį pažymėjo. Užsilipo į autobuso viršų, kur buvo mažiau keleivių. Radusi laisvą vietą prie lango, klestelėjo į ją. Žvilgsnis nenorom nuklydo už lango. Įprastomis aplinkybėmis mėgautųsi kelione - galėjo stebėti gražų miestą, kuris jos aukštyje puikiai prezentavosi. Važiavo palei Temzę, taigi jai atsivėrė vos ne visi gražūs objektai. Bet miestas jos nežavėjo, mat jau spėjo susipažinti su jo bjauriąja puse, greičiau nei pamatė tai, kuo Londonas kitus žavi.
 Privažiavusi reikiamą stotelę išlipo. Dabar reikėjo rasti kelią iki metro stoties. Neturėjo supratimo, kaip turėtų atrodyti nusileidimo iki požemių aikštelė ar kas ten būna. Apsidairė. Ačiū Merlinui, anglai viską žymi atitinkamais ženklais, taigi ir nusileidimas iki metro buvo pažymėtas. Raudonplaukė žengė reikiamon pusėn. Ekskalatoriumi nusileido žemyn, dabar tereikėjo pereiti barjerą, prieš tai pažymėjus bilietą. Metro bilieto neturėjo, tačiau tai jos nejaudino, todėl barjerinę tvorelę tiesiog peršoko. Nepasigirdo jokia signalizacija, taigi galėjo ramia širdimi eiti į stotį, laukti reikiamo traukinio. Bala nematė to bilieto. Savąjį sunaikino fontane, o naujo neturėjo kaip įsigyti. Negali juk vieną dieną susidurti su dar daugiau bėdų. Buvo įsitikinusi, kad jos nesėkmių limitas šiandienai jau išseko. Be to, nieko blogesnio atsitikti jau nebegali.
 Ar gali...?

[Brooklyn Garcia]

Šiek tiek per vėlai susipratusi, pirmakursė apsižiūrėjo. Atsidūrusi Londono gatvėje iškart išgirdo už kelių kvartalų esantį triukšmą. Ši gatvė buvo gan rami. Rozellin apžiūrėjo savo žiobariškus drabužius. Jie labai skyrėsi nuo įprastų burtininkų. Bet, kadangi pati buvo žiobarų kilmės, jai buvo patogu. Pasiėmusi žiedelį mergaitė įsikišo į kišenę. Tikiuosi man jo neprireiks. O kokius bilietus aš gausiu? Ir kur ta Žalioji aikštė? Mergaitės galvoje sukosi daugybė minčių. Paėmusi bilietus iškarto nuskubėjo prie suoliuko. Klestelėjusi ant medienos pradėjo skaičiuoti:
-Vienas traukinio, du autobuso,-murmėjo sau panosėje.- Dar trys mylios važiuoti taksi. Ir... Ir viskas. Turėtų užtekti.
Grifė ir taip nemėgo Londono, o dabar teks vienai bastytis... Londonas didelis. O ji viena tarp tiek žiobarų... Vis dėl to, kad ir kaip jai miestas nepatiktų, turėjo čia būti. Kodėl aš šiandien nusiteikiau taip pesimistiškai? Juk nieko blogo man nenutiks. Blogiausiu atveju turiu lazdelę. Jei prireiks- neklausysu mokytojos ir ja pasinaudosiu. Dar turiu žiedą. Man tikrai privalo pavykti.
Susikaupusi mergaitė nuskubėjo prie žemėlapio. Jis čia buvo visai netoli. Pamačiusi jį, pirmakursė atsiduso. Kaip aš rasiu Žaliąją aikštę? Vien žemėlapyje viskas maišosi. Taip... Maždaug septynios mylios... Žemėlapį mergaitė tarsi skanavo. Suradus ieškomą objektą teko gerokai pagalvoti, kaip nusigaus. Bestebint žemėlapį, jai už nugaros atsistojo kelios tamsios odos žiobarės.
-Turistė?- paklausė.
-Hm... Na panašiai,- vos surezgė atsakymą Rozellin.- Turiu nuvažiuoti iki Žaliosios aikštės, bet nežinau kur ji yra.
-Ak taip. Prisimenat, vakar ten buvom?- Kabėjosi su draugėmis viena, kuri turėjo didelį raudoną rankinuką.- Ta aikštė graži. Tai va, važiuok 284 autobusu. Tada išlipk Klevų stotelėje ir sėsk į 116 autobusą. Išlipk Vilties stotelėje. Tada sėsk į taksi, nes visai netoli yra ir tave nuveš.
Tuo metu kai aiškino, moteris viską rodė žemėlapyje.
-Palaukit...- pirmakursė tušinuku kažką rašėsi ant rankos.- Ačiū jums labai. Viską užsirašiau, bet dabar man jau metas,- šyptelėjo.- Viso geriausio.
-Viso.
Eidama mergaitė žvilgtelėjo į delną, ant kurio buvo visa reikalinga informacija.

284-> Klevų. 116-> Vilties. Į taksi.

Tokia nors ir trumputė, bet informacija užėmė pusę delno.
-Na, Rozellin, dabar tai jau dirbsi,- tarė pati sau.

[Olivia Webber]

Mergaitė išgirdusi profesorės klausimą susimąstė.Hm, žiobarai turi daugybę transporto priemonių, kaip riedlentė, dviratis, automobilis ar lėktuvas... ir kiekvienas iš jų veikia savaip. Kad važiuotum dviračių reikia minti pedalus, o važiuodamas riedlente - atsispirinėti koja nuo žemės. Lėktuvas skrenda veikiant varikliui ir valdant vairą, panašiai kaip ir automobilyje, kurį vairuojant reikia  su koja/kojomis mindyti pedalus (stabdį, sankabą ir gazą). bet klastuolei atrodė, kad  yra keliauti lėktuvu - saugiausia, nes jie skrenda kelių kilometrų aukštyje, todėl jiem lengviau keliauti, nes nėra kliučių ar kažko panašaus, kas trugdytų manevruoti ir skraidyti, taigi pagal statistika lėktuvu katastrofos pačios rečiausios.

((Malonu, kad taip yra, bet šito posto esmės nesuprantu. Siūlyčiau daryti užduotį. Pataisyk, kitu atveju postas bus ištrintas))

[Rafaela Ginoble]

 Požeminėje stotyje buvo šalta, net labai. O gal tiesiog Dallifrėją krėtė drebulys, mat vis dar negalėjo atsigauti po ką tik patirtos psichologinės traumos. Kad ir kaip bandytų nors akimirkai pamiršti bjaurias vairuotojo rankas, tačiau nesisekė, vis dar jas juto ant savo kūno. Grįžusi į pilį stovės po dušu kiek tik prireiks, tad nuplauti visą tą purvą, kurį juto, net jei reikės trinti odą iki raudonumo, nei jei ji ims luptis. Turėjo gi kažkaip atsikratyti pasišlykštėjimo savo kūnu. Nesvarbu, dėl kokios priežasties, tačiau kol atvažiavo traukinys, spėjo kaip reikiant sušalti, nors ir laukti nereikėjo ypatingai ilgai. Nebuvo pasiėmusi su savimi jokio megztinio, o ir apsirengusi buvo tik paprastus marškinius ir trumpą mokyklinį sijoną, jokių pėdkelnių.
 Įsėdo į traukinį, pilną žmonių. Kur jie visi važiuoja vidurdienį? Dar net jo nebuvo. Atrodytų, turėtų dar būti darbe ar mokyklose, tačiau ne. Tikriausiai pusė Londono gyventojų važiuoja tuo pačiu metro, nes vietos visiškai nebuvo. Įsikibo į turėklą ir stebėjo pro stiklą pilkas betonines sienas, kurias kartkartėmis keitė stotys ir reklaminiai stendai. Prie jos vis spaudėsi nepažįstami žmonės, lietė ją. Tačiau, rodės, ji to net nepastebi, mat jos nieko nematančios akys nė akimirkai ne pajudėjo, ji vis dar žiūrėjo tiesiai prieš save.
 Važiuoti ilgai nereikėjo. Visgi požeminiai traukiniai yra greiti, tad nepraėjo nė dešimt minučių, o ji jau išlipo. Ačiū Merlinui, niekas neprigavo jos važiuojančios zuikiu. To dar betrūktų, daugiau nemalonumų, švelniai tariant, jai nereikėjo. Pakilusi į dienos šviesą išsitraukė žemėlapį ir dirstelėjo į jį. Buvo jau visai šalia, tereikėjo truputį paeiti.
 Nė sekundei nenuleisdama akių nuo žemėlapio pajudėjo. Nenorėjo nieko matyti aplinkui, tad verčiau jau atsitrenks į kokį stulpą ar praeinantį žmogų negu bus priversta stebėti Londoną. Pagaliau priėjo Žaliąją aikštę. Apsižvalgė. Berods, nieko dar nėra, nors tai neapsakomai keista, mat jos kelionė užtruko tikrai netrumpai. O gal jie visi pamiršo apie ją ir jau nukeliavo mokyklon? Nenorėjo čia likti viena, tik ne šitame mieste. Panikos pilnomis akimis ėmė nervingai žvalgytis aplinkui.
 Galiausiai kitoje aikštės pusėje pastebėjo būrį mokinių su mokyklinėmis uniformomis ir šalia jų stovinčią mokytoją. Prisimerkė, bandydama geriau įsižiūrėti. Taip, tai Hogvartso mokiniai ir profesorė. Krūtinėje atsirado jau kelis mėnesius nejustas džiaugsmas. Buvo net pamiršusi, kas tai per jausmas. Ir palengvėjimas. Ji vėl bus tarp savų, nors ir ne visai pažįstamų. Nevaldydama savo kūno leidosi bėgti, inercijos vedama puolė profesorei į glėbį ir įsikniaubė į ją, nesakydama nė žodžio.
((Kadangi labai tingiu rašyti "plius vienas" po kiekvienu postu, tai iš karto trys papildomi taškai už ilgus ir įdomius postus))

[Brooklyn Garcia]

Rozellin skubėjo triukšmingomis Londono gatvėmis.Kad tik suspėčiau į tą nelemtą 284 autobusą. Tikiuosi, kad jis važiuoja dažnai. Lyg grifiška nuojauta šnabždėjo, kad autobusas išvažiuos jau netrukus. "Varpelis" galvoje pranešė- laiko liko nedaug. Su kiekviena minute mergaitės tempas vis greitėjo. Galiausiai ji pradėjo bėgti. Pamačiusi, kad autobusas jau atvažiavo, bėgo dar greičiau su viltimi, kad jos kas nors palauks. Bet ne- pirmakursė atbėgo tada, kai autobusas jau pajudėjo iš vietos.
Ir tada pasijuto tokia bejėge, maža... Niekam nereikalinga  šiose Londono gatvėse. Ji stengėsi nerodyti jausmų, nes jie kartais sukliudo pasiekti tikslą. Ką gi. Teks laukti kito autobuso. Įdomu kada jis atvažiuos? Šiek tiek virpėdama pirmakursė nutipeno prie tvarkaraščio. Laimei, šis autobusas buvo gan dažnas, todėl turėjo atvažiuoti po 15 minučių. Neturėdama ką veikti mergaitė atsisėdo ant netoliese esančio suoliuko. Ir laukė... Laukė... Stotelėje susirinko keli žiobarai. Atėjo mama su vaiku vežimėlyje.
-Yes!- sušuko mergaitė. Pamačiusi keistus į ją nukreiptus žvilgsnius užsičiaupė.
Pagaliau! Pagaliau atvažiavo autobusas. Sryktelėjusi nuo suoliuko mergaitė pasišokinėdama nuėjo prie autobuso, pažymėto 284 numeriu. Įšoko į autobusą pirma. Pasižymėjusi bilietą greitai klestelėjo ant artimiausios sėdynės. Pajudėjus išvietos autobusui, tamsiaplaukė paskendo savo mintyse. Na, gal man jau pradėjo sektis? Tikiuosi. Juk visiem patinka, kai viskas vyksta nuostabiai. Pala, kokioje stotelėje man reiks išlipti? Mestelėjusi žvilgsnį į delną galvojo toliau. Na, tai kur ta Klevų stotelė? Kada man reiks išlipti? Oi! Autobusas jau norėjo nuvažiuoti, bet Rozellin paskutinę minutę sugebėjo išlipti. Pasigirdo pikti vairuotojo šūksniai, bet automatinės durys užsivėrė ir ji liko dar vienoje Londono gatvėje.
((Papildomas taškas))

[Charlotte Faun]

Varniukė apsidžiaugė, kai išgirdo, kad savo koledžui uždirbo mažiausiai vieną tašką. Varo nagui dabar ypač reikia daugiau taškų, - pagalvojo. Tačiau šypsena nuo mergaitės veido tuoj pat dingo, nes ji išgirdo mokytojos sugalvotą užduotį. Keliauti? Žiobarų pasaulyje? Jame nebuvau beveik devynis mėnesius... O ir šiaip, viešuoju transportu keliaudavau ne dažnai. Tėtis turėjo nuosavą mašiną, ja ir važinėdavome. Ak, o dabar teks pačiai susigaudyti Žiobarų pasaulyje. Na, niekur nepabėgsiu. Be to, juk mokytoja neleistų, kad mokiniams kas nors nutiktų. Charlottė pasižiūrėjo į mažytį žiedą, kurį ką tik gavo iš mokytojos. O jeigu kas ir nutiks, juk galėsiu patrinti šį žiedą, - jau kiek ramesne siela pagalvojo ji. Bijodama, kad gali jį pamesti judrioje Londono gatvėje, pilnoje Žiobarų, - net baisu pagalvoti, kas galėtų nutikti vienam jų radus tokį magišką daiktą, - ji užsimovė jį ant savo plonyčio pirštelio. Tikrai manė, kad jis jai bus per didelis, bet, keista - žiedas puikiai tiko, lyg būtų padarytas specialiai jai. Akimirką į jį įsistebeilijusi, nusprendė negaišti laiko galvojant apie tokias smulkmenas.
Pakėlusi galvą, mergaitė nusišypsojo. Ji puikiai žinojo, kurioje miesto dalyje yra. Tai buvo plati, didelė gatvė, kurioje buvo pilna Žiobarų. Jie, kaip ir visada buvo per daug užsiėmę skubėjimu, todėl nemanė nieko aplink, išskyrus kelią, kuriuo ėjo. Gal būt todėl niekam į akis per daug nekrito grupelė keistai apsirengusių vaikų, atsiradusių lyg iš niekur. O gal... Charlottės galvoje kirbėjo viena kiek keistoka, bet gana reali mintis. Ar mes esame tikrame Londone, ar tik tikrovišoje jo kopijoje? Ir... Ar šie  žmonės tikri? - mąstė ji.
Kokią ten aikštę minėjo mokytoja? Žaliąją? Aha... Gal pirma derėtų žemėlapyje susirasti ją?  - netrukus ji nusijuokė iš savo kvailų minčių. Cha, pirmiausia reikia tą žemėlapį turėti. Tik iš kur man jį gauti?
Charlottė apsižvalgė aplink save. Niekur gatvėje, kurioje buvo, nesimatė spaudos kioskelių, kuriuose, kaip prisiminė Charlottė, būdavo pardavinėjami sulakstomi miesto ar šalies žemėlapiai. Ką man dabar daryti?
Išsigandusiu žvilgsniu varniukė Žiobarų minioje ieškojo savo bendraklasių, - vylėsi, kad gal būt jie žinos, kaip ji galėtų nusigauti iki artimiausio spaudos kioskelio. Deja, žmonių pilnoje minioje nesimatė nei vieno pažįstamo.
Po truputį varnės mintis ėmė užvaldyti panika, kvėpavimas padažnėjo, galva ėmė svaigti, ir jai jau atrodė, kad sugadins visiems užduotį, nes patirs panikos priepuolį ir visiems teks grįžti į pilį. Bet, kai jau atrodė, kad tuoj prasidės priepuolis, ji pamatė vieną savo seną pažįstamą, buvusią klasiokę, su kuria kadaise neblogai sutarė. Jos pilkai geltoni plaukai sužmėžavo prie kažkokio skersgatvio, ir Charlottė sugalvojo ją pasekti. Na, ne tiek sekti, kiek gal būt pabandyti paklausti, ar ji nežino, kaip nusigauti iki Žaliosios aikštės, nes visiškai nepažįstamo žmogaus to klausti nenorėjo. Taigi, rudaplaukė greitu žingsniu nužingsniavo plytomis grįsta gatve iki tos vietos, kur matė savo buvusią bendraklasę.
Skersgatvis, kuriuo varniukė matė ją nueinant, nė trupučio nepriminė Skersinio Skersgatvio. Parduotuvės, kurios buvo glaudžiai, lyg taupant vietą, sustatytos, turėjo blizgančias ir gerai apšviestas vitrinas, kuriose daugiausiai buvo keisti Žiobariški drabužiai. Charlottė jau buvo pripratusi matyti žmones su burtininkų apsiaustais, todėl paprasti Žiobariški drabužiai jai pasidarė beveik svetimi. Ji nebežinojo, kas madinga, todėl keistos juodos per kelienius suplyšusios kelnės jai pasirodė juokingos. Kas norėtų pirkti suplyšusias kelnes? - mintyse nusijuokė ji.
Mergaitė kiek per ilgai žiopsojo į parduotuvėlių vitrinas, todėl iš akių visiškai pametė savo buvusią draugę. Velnias! - supyko ant savęs. Nežinojo, ką daryti, todėl tiesiog ėjo šiuo skersgatviu toliau.
Pastebėjo, kad keistame skersgatvyje buvo ne vien tik drabužių parduotuvės - be jų buvo ir mažos mielos kavinukės bei desertų parduotuvės. Būtų mielai užėjusi į vieną jų, jeigu tik būtų turėjusi pinigų ir, jeigu nebūtų tokia pasimetusi. Kaip sugebėjau praganyti ko gero, vienintelę savo įšeitį? - pyko ji ant savęs.
Bet netrukus pamatė, kaip iš vienos parduotuvėlės, ant kurios buvo užrašas ,,Ponios Levandos Eigster desertai'' išėjo tų pačių pilkai geltonų plaukų, kuriuos matė anksčiau, savinikė. Charlottė greitai, braudamasi pro žmonių pilną minią ji nuskubėjo paskui ją. Dideliam varnės nusivylimui, jos buvusi klasiokė nuėjo į kitą parduotuvę.
Ką daryti? Nenoriu per daug kristi žmonėms į akis... Na, ką padarysi. Neturiu kitos išeities
Sunkokai, bet gana greitai ji atsidūrė prie parduotuvėlės, į kurią beveik ką tik įėjo jos buvusi draugė. Ši parduotuvėlė buvo vienintelė šiame skersgatvyje, kuri neblizgėjo prabanga. Tai buvo gana sena parduotuvėlė, su rudomis medinėmis sienomis ir dideliu vitrininiu langu bei didelėmis rudomis ąžuolinėmis dvivėrėmis durimis, ant kurių esantis užrašas skelbė: ,,Snieginis knygynas''. Link šių durų vedė gana aukšti laiptai, iš kurių abiejų pusių buvo juodi geležiniai turėklai. Nieko nelaukusi, Charlottė užlipo šiais laiptais ir įsidrąsinusi bei giliai įkvėpusi pravėrė ąžuolines duris.
Vaizdas, kurį Charlottė pamatė, ją labai nustebino. Didelėje patalpoje visos sienos buvo apstatytos knygų lentynomis, o jose puikavosi tiek naujos, tiek iš pirmo žvilgsnio senos knygos. Mergaitė, susižavėjusi stebuklingu ( bet ne tokiu stebuklingu kaip Hogvartso bibliotekoje pirmą kartą į ją įėjus) vaizdu, kiek užtruko, kol pastebėjo pilkai geltonų plaukų savininkę, kurią čia atsekė. Šioji stovėjo prie grožinės literatūros vaikams skyriaus, todėl varnė ten ir nuėjo.
-Sveika! - pasisveikino priėjusi jai iš už nugaros, - Kaip seniai tavęs nemačiau. Pasiilgau, - o tada ji atsisuko į Charlottę. Ir tai buvo visai ne tas žmogus, kurį ji manėsi sekanti.
Mergaitės akys kritiškai pažvelgė į Charlottę.
-Oj, atsiprašau. Apsipažinau, - išraudusi ji kaip galėdama greičiau nuėjo link knygyno durų ir išbėgo iš jo.
Atsargiai nulipusi laiptais, varnė pradėjo bėgti pro minią. Ji pyko ant savęs, kad iššvaistė tiek laiko sekiodama paskui žmogų, kurio jai net nereikėjo. Bėgo, ir atrodė, kad galėtų bėgti amžinai. Atrodė, kad jeigu bėgs, atsikratys visko. Bet tada...
Tada rudaplaukė pastebėjo stendą. Didžiulį, iš šonų juodai apkaustytą stendą. Jis stovėjo kitoje gatvės pusėje, negu stovėjo ji , - tik dabar pastebėjo, kad jau išbėgo iš skersgatvio. Stendas stovėjo aikštėje, kurioje buvo fontanas ir keli suoliukai aplink jį, prie kurių iš abiejų pusių buvo pasodinta po krūmą. Ir kažkodėl varnei pasirodė, kad tame stende galėtų būti miesto žemėlapis.
Nieko aplink save nematydama, žvigsnį įsmeigusi į stendą ji pradėjo bėgti per plačią gatvę. Jai net neįpusėjus, iš visur pradėjo girdėtis mašinų signalai. Bet jai buvo nė motais. Ji tik bėgo.
Ko jie pyksta, aš juk tik bėgu, - galvojo Charlottė, pagaliau nusigavusi iki aikštės. Buvo visai pamiršusi, kad negalima taip imti ir bėgti per gatvę, kurioje nėra perėjos.
Nuo bėgimo jau spėjusiomis paskausti kojomis varnė nulėkė prie stendo. Ir netrukus jos veidą papuošė didžiulė šypsena - ji buvo teisi. Stende puikavosi didelis Londono žemėlapis. Jame buvo pažymėtos visos gatvės, aikštės ir, dideliai mergaitės nuostabai, autobusų stotelės. Viena jų buvo palyginus netoli jos. Tereikėjo paeiti viena gatve tiesiai, tada pasukti į kairę, tada ir vėl tiesiai, o tada vingiuotu keliuku kol prieis du išsišakojimus. Pasirinkus dešinįjį, ji turėtų atsidurti prie didelės autobusų stoties. Ak, lengva, - sarkastiškai pagalvojo ji.
Jei tik galėčiau jį kaip nors pasiimti su savimi... Na, gal nepamiršiu kelio, - taip pagalvojusi, ji išėjo iš aikštės. Ėjo tiesiai, taip, kaip prisiminė, kad turi eiti, tada praėjusi gatvelę, kurioje buvo tik namų sienos, pasuko į kairę. Čia buvo gatvė kurioje buvo kavinukės ir restoranai. Mergaitė pajuto, kad ji jau šiek tiek alkana, bet stengdamasi į tai nekreipti dėmesio perėjo tiesiai per šią gatvę. Tada atsidūrė prie gatvių išsišakojimo, ir pabandė prisiminti, kur turėtų eiti. Kairė ar dešinė? - svarstė ji. Dažniausiai žmonės pasirenka dešinę, todėl turbūt reikėtų eiti į kairę. Bet dažnai būna ir taip, kad todėl, jog galvojant, kad dešinė pusė neteisinga, renkamasi kairė pusė, tačiau vis dėl to teisinga būna dešinė. O jeigu ne? - kiek pagalvojusi, mergaitė pasirinko dešinįjį išsišakojimą. Juk nieko blogo nenutiks, jeigu suklysiu. Tikrai galėsiu sugrįžti atgal, - ramino save ji.
Ėjusi kokias penkias minutes, ji pagaliau pastebėjo didžiulę autobusų stotį. Tai buvo didelis pilkas pastatas, o jo kieme stovėjo kokie dvidešimt autobusų. Charlottė ėmė klaidžioti tarp jų, ieškodama tokio, prie kurio būtų parašyta, kad jis veža iki Žaliosios aikštės.
((Papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))

[Margarita Tylenė]

Margarita išgirdusi užduotį nuliudo. Ji niekada nėra buvusi Londone viena ir visiškai nesiorentuoja žemėlapyje. Mergaitė pasiėmė dviračio,autobuso ir taxi biletą . Nuvykti į kelionės tikslą manė,kad pakaks taxi. Tiesiog įlips ir pasakys,kad važiuoti į žaliają aikštę ir ją ten nuveš. Na,bent taip rodoma filmuose.Margarita pamačiusi sustojusią taxi mašiną įlipo į ją. Dėja ten jau buvo žmonių,todėl ji turėjo išlipti. Pamačiusi kitą taxi automobilį ji įlipo į ji. Ten ją pasitiko senas vyras,su piktdžiugiška šypsena,todėl ji išsigando ir pabėgo. Galiausiai pavargusi ji nuėjo prie autobusų stoties ir ten pabandė susirasti kada atvažiuos autobusas vežantis į žaliają aikštę,dėja tokio net nebuvo. Ji neturėjo kur dėtis todėl teko klausti žmonių.
- Atleiskite,kaip nusigauti iki žaliosios aikštės ?,-sustapdė ji moterį.
- Ji gana toli nuo čia. Už penkių minučių atvažiuos autobusas. Už stiklo bus parašyta ,,Londono centras" ilipk į jį. Kai jis sustos prie 3 stotelių,tu išlipk iš 4. Atsidursi miesto centre. Ir tada su dviračiu visą laiką važiuok tiesiai. Ir bus užrašas ,,Žalioji aikštė".
- Ačiū labai !
- Nėra už ką.
Taigi Margarita prisėdo ant suoliuko ir net nespėjo pastebėti kaip atvažiavo autobusas. Margarita įlipo į jį pažymėjo bilietą ir atsisėdo. Ta moteris sakė pravažiuoti lyg tais 5 stoteles ir įlipti į 6. Gerai. Laukiu. Kaip tyčia Margaritos autobusas pateko į kamštį. Jis labai ilgai stovėjo. Todėl mergaitė užsnūdo. Atsikėlusi pamatė,kad autobuse be jos yra vienas žmogus,kuris jau išlipa. Ji išsigando. O ne, aš turbūt pramiegojau ! Ji greitai nuskubėjo pas vairuotoją.
- Laba diena,sakykit mes jau pravažiavom miesto centrą ?
- Taip, prieš 15 minučių.

[Brooklyn Garcia]

Hm, rodos kažkas supyko... Sukrizenusi grifė patraukė link autobusų tvarkaraščio. Jai reikalingas 116autobusas pagal maršrutą užsuka šią stotelę, todėl niekur eiti nereikėjo. Rozellin žvilgtelėjo į savo delną. Jai svarbi informacija jau buvo šiek tiek apsitrynusi, bet nebetrugdė, nes jau buvo viską gerai įsiminusi.
Neužilgo atvažiavo ir autobusas. Į jį įlipusi mergaitė nustebo. Autobuse nebuvo nei vieno žmogaus. Na, išskyrus ją ir vairuotoją. Pasižymėjusi bilietą atsisėdo gale. Kiekvienoje stotelėje įlipdavo po kelis žiobarus. Atvažiavus į taip ilgai lauktą Vilties stotelę, Rozellin nebeerzino vairuotojo ir išlipo.
Prisiminusi, kad kažkur netoliese yra taksi, ji apsidairė. Netoliese buvo taksi parkas. Tekinomis ten nuskubėjusi pirmakursė rado kelis automobilius. Greitai permetusi akimis visus juos visus, ji išsirinko vieną.
-Sveiki, ar galite mane nuvežti į Žaliąją aikštę?
Vairuotojui linktelėjus, mokinė atsisėdo ant priekinės sėdynės. Tada taksi pajudėjo. Važiavo ji ilgai. Galiausiai, kai automobilis sustojo reikiamoje vietoje, ji padavė trijų mylių bilietą.
-Viso gero,- atsisveikino grifė ir nesulaukusi atsakymo nuėjo link mokytojos ir kitų mokinių.