[Caroline Elase Wilding]

Diena buvo šilta ir saulėta, tad atrodo pats oras prašėsi pamokos ne tarp klasės dienų. Caroline kiek svyravo tarp seniai įsigaliojusios pamokos metodikos dirbti suoluose klasėje ir noro vesti netradicines pamokas, bet galiausiai nusprendė pastarųjų labui. Mintyse galvodama pasiteisinimą sau, kodėl veda (dar vieną) pamoką lauke profesorė atrakino saulės apšviestą klasę ir apžvelgė kol kas tuščius suolus. Tiesa, po tiek laiko nenaudojimo jie buvo kiek apdulkėję - teko apsišvarinti. Po to merginos veide įsižiebė išdykėliška šypsena ir ji nužingsniavo prie spintos. Iš ten išsitraukė didelę dėžę pilną žemėlapių ir kompasų. Dar kiek pasikniaususi ji ištraukė pluoštą įvairiausių bilietėlių ir bilietų - pradedant autobuso talonėliu ir baigiant lėktuvo bilietu. Sukrovusi visą šitą reikalą (kam šlamštą, kam turtą) ant stalo ji prisėdo laukti mokinių.
Galiausiai nuskambėjus varpui profesorė atsistojo, pasitaisė kaklą juosiantį šalikėlį - stilingą aksesuarą ir puikų nuo karo likusios žaizdos maskuoklį (tiesą pasakius, pati profesorė nebuvo puošeiva, bet drabužiams skyrė daugokai dėmesio - šiandien ji vilkėjo žiobarišką suknelę - juk tuoj laukia kelionė į žiobarišką pasaulį - išsiskirti nevalia) ir prabilo:
 - Ką gi, sveiki visi.  Šiandien mūsų pamokos tema - žiobariškas transportas ir keliavimo būdai,- greitais judesiais profesorė užrašė tai ant lentos.- Pirmas klausimas - ką žinote apie žiobarišką transportą? Kuri iš priemonių jums atrodo praktiškiausia ir saugiausia?

((Laukiu išsamių atsakymų, kur būtų aiškiai aprašyti privalumai ir trūkumai. Taškus skirstysiu pagal tai. Prašau nei pamokoje, nei darant namų darbus nekopijuoti informacijos iš interneto - paskaitykite, bet copy+paste nepriimsiu. Prašau gerbti mano ir kitų darbą. Papildomi taškai kaip visada - pirmas postas, ilgas ir/ar įdomus postas ir t.t))

[Claudie Amneta]

Kaip ir visada, Claudie skubėjo į pamokas. Kadangi ką nors gan lėtai darydavo, tai turėdavo į pamokas skubėti ir bėgti. Tikiuosi, jog šita pamoka bus daug geresnė už praeitą... Juk tą kart susižeidžiau ranką.
Uždususi varnė klektelėjo į pirmą pasitaikiusį suolą. Šįkart ji skubėjo be reikalo- klasėje buvo vos keli mokiniai. Išgirdusios klausimą stropiosios mokinukės ranka pakilo į viršų:
-Žiobarai keliauja labai įvairiomis priemonėmis: dviračiais, autobusais, motociklais, troleibusais, traukiniais, lyg dar lėktuvais... Kai kurios priemonės yra varomos kuru, kitos pačio žmogaus jėga. Manau, kad pats nesaugiausias yra dviratis- tai toks daiktas, kuriuo reikia važiuoti. Žiobaras mina tokius kaip pėdalus ir sukasi ratai. Tada dviratis važiuoja. Galima nuo dviračio nukristi ir sunkiai susižeisti. Saugiausias gal lėktuvas... Nes jis skrenda. Žinoma, būna ir lėktuvų avarijų... Didelis trūkumas yra tai, kad dauguma transporto važiuoja nurodytu laiku. Tai žiobarams sukelia daug keblumų. Be to, važiuoti yra gan brangu. Dviračiu važiuoti labiausiai apsimoka, nes nieko nekainuoja,- supratusi, kad daugiau nebeturi ką pasakyti, Claudie po truputį nutilo.
Na, gerai, kad aš gyvenau žiobarų pasaulyje. Dar gerai prisimenu. Tikiuosi, jog niekur nesuklydau...
((Papildomas taškas už pirmą postą teorinėje dalyje))

[Rafaela Ginoble]

 Raudonplaukė stoviniavo prie žiobarotyros kabineto durų, laukdama varpo, skelbiančio pamokos pradžią. Šiam suskambus, kartu su būriu kitų mokinių įėjo į klasę. Teisingiau būtų turbūt pasakyti, kad įplaukė, mat tiesiog leidosi nešama moksleivių srovės, beveik nejudindama kojų, nepakeldama jų nuo žemės. Užėmė vietą kažkur prie lango. Naujiena - pagaliau leidosi šildoma saulės spindulių, leido jiem žaisti ant išblyškusio veido, net akyse atsirado mažytės, vos vos pastebimos kibirkštėlės. Deja, taip pat staigiai ir dingo, veidą vėl nupuošė jau pastovus abejingumas ir tuštuma.
 Kone bespalvėmis akimis stebėjo profesorės ranką, rašančią ant lentos pamokos temą. Paauglė greitu, tačiau negyvu judesiu persirašė tą patį į pergamentinį sąsiuvinį, skirtą žiobarotyrai ir susimąstė. Kadangi jos motina buvo žiobarė, nebuvo žalia šioje temoje. Pakėlusi ranką, tačiau nesistodama iš vietos, ėmė tyliai dėstyti savo mintis.
 - Žiobarai turi daug transporto priemonių, nes jų technologijos tobulėja labai sparčiai ir jiems vis negana greičio. - pavartė akimis. - Tačiau jie neturi tokių dalykų kaip kelionminčiai, o ir šluota jie naudojasi tik šluojant grindis. Vis dėlto jie irgi turi kažką, kas leidžia jiems skraidyti. Tai vadinama... ee... lėktavu, jei neklystu. Ir dar vienas skraidantis prietaisas tai tokia kabina su sparnais lyg malūno. O dar žiobarai labai mėgsta važiuoti ir turi daug įvairių daiktų tam - pradedant dviračiais ar vėžimėliais, skirtais vaikams, baigiant sunkvežimiais ir turbūt labiausiai mėgstama jų priemone, tai yra autobomiliu arba mašina, kaip jie dažnai sako, - susiraukė. - Dar jie turi daug plaukimui skirtų priemonių, įvairių laivų, valčių. Vis dėlto man saugiausias ir praktiškiausias atrodo traukinys. Tai gal ne visai žiobariška priemonė, nes burtininkai ja irgi naudojasi, tačiau būtent  paprasti mirtingieji ją išrado, ar ne? - nė sekundei nenutildama ir nelaukdama atsakymo į klausimą, tęsė toliau, - Tai va, man ji atrodo geriausia, mat lėktavai, ar kaip ten jie vadinasi, krenta ir dūžta, autobomiliai dažnai patenka į avarijas, o laivai skęsta, - atsiduso, prisiminusi mėgstamiausia žiobarišką filmą, - Be abejo, traukiniai irgi kartais genda, bet ne taip dažnai, be to, jie yra sąlyginai ekonomiška keliavimo priemonė, mes su tėvais irgi neretai ja naudojamės. - prakalbus apie tėvus, jos akys vėl sublizgo. Baigusi savo tiradą nutilo.
 Į galvą šovė mintis, kad turbūt taip ir nebus jiems parašiusi po mūšio, šie tikriausiai eina iš proto dėl jų mažosios dukrytės, kuri jau senai suaugo vos per vieną naktį. Emocijos atsirado tik kelioms akimirkoms, mat prisiminimas apie tą įvykį, lėmusį jos išankstinį suagimą, prišaukė ir kitus vaizdinius. Bejėgė atsigulė ant stalviršio, tuščiu žvilgsniu žiūrėdama kažkur už lango. Seniai nebuvo tiek kalbėjus ir burnoje išdžiuvo. Pavarčiusi akimis sutelkė žvilgsnį ties už lango augančiu medžiu leido mintims bėgti sava eiga, vis viena kol visi išsisakys, praeis nemažai laiko.
((Papildomas taškas už originalų postą ))

[Lisette la Claire]

Lisette šį kartą visai neskubėjo į pamoką, o pro Hogvartso koriduoriuose esančius langus, žvalgėsi į šią nuostabią žiemos dieną. Priėjusi Žiobarotyros kabineto duris ir užsikišusi rausvą plaukų sruogą už ausies, antrakursė įžengė į klasę. Ji linksmai pasisveikino su profesore ir atsisėdo į vietą. Visai netrukus pasigirdo ir varpo dūžis, kuris pranešė pamokos pradžią. Lisette neskubėjo pakelti rankos, kai išgirdo klausimą. Antrakursė gerokai pasuko savo rausvą galvelę ir pakėlė ranką :
-Na, kaip ir sakė Dallifrea, automobilis, ko gero, pagrindinė žiobarų transporto priemonė,- nusišypsojo ir vėl už ausies užsikšio, jau spėjusią nuslysti, rausvą plaukų sruogą,- mano manymu, saugiausia ir praktiškiausia transporto priemonė - automobilis. Važiuojant automobiliu pats tampi atsakingu už save ir keleivius, o ne koks lėktuvo pilotas ar laivo kapitonas. Jeigu nori važiuoti greitai, pakanka paspausti vieną iš pedalų arba jį atleisti, jei norima važiuoti lėčiau,- įkvėpė oro po tokio ilgo aiškinimo,- taip pat daugumoje automobilių yra oro konidicionieriai, kad vasarą nebūtų per karšta, taip pat ir šildytuvai, kad žiemą nesušaltume,- kiek sustojo ir vos vos pagalvojusi ėmė kalbėti,- taip pat žiobarai keliauja arkliais. Dabar tai nėra labai populiarus susisiekimo būdas, tačiau be galo įdomus sportas,- šyptelėjo rausvaplaukė, prisiminusi, kaip ant mylimiausio žirgo jodinėjo vaikystėje,- manau, kad tai viskas, ką galėčiau papildyti.

[Alisa Feles]

 Liza sėdėjo suole ir žiūrėjo į lentą, pro langą ir vėl į lentą. Profesoriai aiškinant temą, Liza vis galvojo apie žiobarų pasaulį. Šitoje klasėje viskas jai priminė jos šeima ir kaip ji jos pasiilgo. Labiausiai profesorės drabužiai, net keista buvo matyti ją taip apsirengus. Mergaitei kilo klausimas kodėl ji taip apsirengus, bet ji nieko nesugalvojusi toliau žvalgėsi po klasę. ,,Kaip seniai važiavau žiobarų autobusu"- pamąstė varniukė mintyse pamačiusi autobuso bilietus.
 Profesorei paklausus apie žiobarišką transportą, Liza iškart pamatė kaip kiti jos klasiokai tik susižvalgė, nes nieko nežinojo apie žiobarus. Kiti vaikai pradėjo kelti rankas, taip buvo aišku, kad jie domisi ,,kitu" pasauliu. Lizai nelabai patinka žiobarų transportas, nes jai atrodo, kad tai tikrai nėra saugu. Ji galvojo, kad jei žiobarai būtų protingesni tai tiek avarijų nedarytų.  Po tokių ilgų jos apmąstymų keli vaikai jau buvo pasakę savo trumpas ,,kalbas". Liza pakėlė ranką ir pradėjo sakyti savo žinias:
- Aš žinau tik kelias žiobarų  transporto priemones: lėktuvus, traukinius, dviračius, automobilius, motociklus, autobusus taip pat yra į juos panašūs troleibusai... Jie turi dar transporto priemonių. Žiobarai yra pakankamai protingi todėl kuria geresnes transporto priemones. Pavyzdžiui skraidančios mašinos. Aš manau, kad žiobarai ateityje bus panašūs į burtininkus,- Liza nusijuokė tai įsivaizdavusi.-Aš manau, kad kai kuriais atvejais dviračiai yra geri, nes jie tausoja aplinką,o aplinkos tausojimas manau svarbus ir burtininkams, bet jie nėra labai praktiški, nes neturi stogo ir su jais labai pavargsti ir ilgai užtrunki kol numini. Taip pat man patinka motociklai. Jie man primena šluotą. Greiti, bet kartu ir pavojingi. Pavojingiausi, mano mano manymu yra lėktuvai, nes žiobarai nėra burtininkai, kad visada galėtų saugiai didžiulį metalo gabalą perkelti į kita pasaulio vietą.
Tai pasakiusi mergaitė pajuto kaip jai trūksta jai trūksta oro. Ji giliai įkvėpė oro. Taip jai pasidarė lengviau. Varniukė toliau ramiai sėdėjo ir žiūrėjo į profesorę su žiobariškais drabužiais.

[Dawn Strain]

Dawn sedėjo savo suole ir kentė saulės spiginimą jai tiesiai į veidą. Artėja pavasaris ir ji net nepajuto, kaip greitai prabėgo žiema, šventės. Susimąsčiusi mergina sėdėjo ir galvojo, kiek dar laiko jai reikės būti šioje mokykloje ir ar pereis į kitą kursą. Ji nenorėtų pamatyti savo tėvų veidus, kai jie sužinos šią "nuostabią" žinią, jog jų dukra yra nevykėlė. Šiek tiek nusiminusi, Dawn stengėsi apie tai negalvoti ir susitelkti į pamoką. Kai mokytoja kalbėjo apie pamokos temą, mergina niekaip negalėjo atitraukti akių nuo visų šitų padėtų lapelių su įvairiais skaičiais, raidėm. Tada ji suprato, jog tai yra žiobarų transporto...pinigai?.Na, tai tikriausiai turėtų būti vienas iš žiobarų atsiskaitymo būdų dėl nuvežimo į kitą vietą.. - susimąstė ji. Dawn išgirdo mokytojos klausimą ir bandė pelnyti kažkiek taškų:
- Žiobarai, kaip ir mes, gali keliauti oru. Man atrodo jie vadinami...lėktuvais. Na žinot, panašūs į paukščius, su sparnais,- pasakė ji pamėgdžiodama skrendantį paukštį ir makaluodama rankas į visas puses,- Yra ir žiobarų automobilių, panašių į vabaliukus. Dar yra ir dviračių. Tai nėra vienas iš greičiausių keliavimo būdų, tačiau šis būdas yra vienas iš saugiausių gamtai, nes dviračiams nereikia kuro, kuris patenka į aplinką. Na bet jeigu norima nukeliauti greitai, lėktuvas yra geriausias pasirinkimas.

[Irish wolfhound]

Kira prisivertė atitraukti akis nuo įdomios knygos ir nužingsniavo į Žiobarotyrą. Jai visai patiko netradicinės Žiobarotyros pamokos, nors pats mokslas ne itin žavėjo. Kartais Mori atrodydavo, jog žiobarai kvaili ir visiškai nemąsto. Nieko neveikia kaip tik kelia asmenukes į kažkokį internetą ir skundžiasi kaip jiems sunku gyventi. Keistai rengiasi ir turi krūvą auskarų įvairiose kūno vietose. Be perstojo tarškia apie visiškus menkniekius ir vis skuba, kaip akis išdegę. Vienu žodžiu - keisti.
Suskambėjus varpui ir prasidėjus dar vienai pamokai Mori suprato, jog vis dėl to gerai, kad atskubėjo kaip tik čia. Mat sprendžiant iš to, kas gulėjo dėžėje ant profesorės stalo ši pamoka nusimato įdomi. O dėžėje gulėjo visoks žiobarų šlamštas. Na, bent jau bus iš ko pasijuokti.
Profesorė nieko nelaukusi uždavė klausimą. Pagaliau ir klastuolė, bent į vieną klausimą atsakymą žinojo.
- Žiobarai dažniausiai keliauja automobiliais. Kurie beje teršia aplinką, nes deginamas kuras išskiria išmetamasias dujas. Automobiliu vienu metu gali važiuoti 4 asmenys. Dar viena transporto priemonė - autobusai, kurie panašūs į mašinas, tačiau didesni ir jais gali važinėtis daugiau asmenų. Kiek žinau, norint važiuoti autobusu turi turėti bilietą. Kaip ir mes, žiobarai keliauja traukiniais. Jie į kitas šalis skrenda lėktuvais. Lėktuvai, lyg paukščiai skrodžia dangų savo metaliniais sparnais. Tai greita transporto priemonė, kuria vienu metu gali skristi labai daug žiobarų. Tausojantys gamtą žiobarai keliauja dviračiais. Ši transporto priemonė juda tik tuomet, kai mini pedalus. Būtent dėl šios priežasties neterišia aplinkos. Dviratis nedidelis ir skirtas vienam žmogui. Taip pat vaikai mėgsta keliauti paspirtukais ar riedučiais. Nedideliais prietaisais ant ratukų. Dažniausiai visos šios transporto priemonės yra gaminamos iš metalo ar plastiko.
Mergina išsakiusi viską ką žinojo tyliai atsisėdo į savo vietą. Net pati nustebo supratusi, jog nemažai išmano apie žiobarų pasaulį, nors nesidomi juo. Įvairios žiobarų keistenybės tiesiog skaldo burtininkų pasauly.Tad net nesidomintis burtininkas nemažai žino apie žiobarus. Matyt, kad ir kaip ten bebūtų žiobarų ir burtininkų pasauliai visada bus šiek tiek susiję...

[Klarė Konė Karter]

Pirmą kartą užėjusi ir į Žiobarotyros klasę Klarė pasisveikinusi su profesore susirado laisvą suolą arčiau klasės galo arčiau lango, neaišku kada pavasario saulė nukreips dėmesį.
Išgirdusi užduotį grifė nudžiugo, ji užaugo tarp žiobarų, tad buvo pratusi prie jų keliavimo būdų žymiai labiau, nei prie magiškųjų.
- Žiobarai gali keliauti žeme, po žeme, oru ir vandeniu. Žeme jie keliauja autobusais, traukiniais, automobiliais - jie juda, nes varomi kuru, kitaip tariant tam tikrais daiktais arba skysčiais. Jie taip pat važinėja dviračiais, riedučiais, tiek pramogoms, tiek susisiekimo prasme. Tai priemonės varomos pačių žiobarų jėgomis, turinčios ratus, jomis važiuoti reikia išmokti pačiam, tačiau kitaip, negu kuru varomoms priemonėms, joms nereikia leidimo, bei specialių mokymų, pažymėjimų, kad gali jas valdyti. Jie mano nuomone - praktiškiausi. Vandeniu jie keliauja laivais, tai didelės metalinės valtys, jos taip pat varomos kuru, skystu, arba anglimis. Po žeme jie kasa tunelius, kuriais važiuoja metro, tai tarsi požeminiai traukiniai, jie juda taip pat dėka kuro. Oru - lėktuvais, kalbant apie saugiausią transporto priemonę, sakoma, kad jais keliauti saugiausia. Lėktuvai labai teršia aplinką, kadangi didžiuliui metalo gabalui pakelti į orą be magijos reikia siaubingai didelės jėgos, tad galite tik įsivaizduoti kiek kuro jie sudegina. Tačiau jeigu kas jau nutinka, o vis dėl to pasitaiko, labai retas žiobaras išgyvena lėktuvo kritimą. Pasitaiko stebuklų ir kažkas išgyvena, tais retais atvejais, manau tai lėktuvuose atsitiktinai keliavusių su žiobarais susijusių burtininkų darbas. - Klarė atsitraukė apsiausto rankoves. - Už transportą reikia susimokėti, arba į nuosavą keliavimo priemonę sumokant vietoje kur gauna kuro - degalinėje, aišku jie moka žiobariškais pinigais. Arba jei priemonė ne tavo, o ja vyksta visi, ji visuomeninė, nusipirkti bilietą kasoje.
Išbėrusi žodžius kaip žirnius Klarė atsikvepė, laisviau įsitaisė suole ir skrebinėdama paraštes laukė praktinės užduoties.

[Charlotte Faun]

Žiobarotyra varnei visuomet atrodė įdomi pamoka. Juk beveik kiekvienas iš čia, Hogvartse, esančių kažkada manė, kad yra tik paprasti žmonės, o kitaip - Žiobarai. Darė dalykus, kuriuos darė Žiobarai, ir, netgi sužinoję, kad yra burtininkai, tam tikrą laiką naudojosi prietaisais, kuriais naudojasi Žiobarai bei stengėsi elgtis kaip jie. O dabar gali bandyti juos pažinti dar geriau. Keisčiausia tai, kad pirmiau daugelis jų pradėjo nuo praktikos ( gyvenimo Žiobarų pasaulyje ), o dabar pradeda teorinę dalį ( tik mokosi apie juos, bet realiai, patys nebendrauja su Žiobarais ir negali savo įgaunamų žinių panaudoti praktiški, nebent per vasaros atostogas, bet ir tai retokai ir ne visi ).
Saulė už lango maloniai švietė, primindama apie artėjančią vasarą, tačiau Charlottė stengėsi į tai nekreipti dėmesio, ir ištempusi ausis klausėsi mokytojos. Šiai uždavus klausimą, ji labai apsidžiaugė. Tai buvo viena iš pirmųjų jos Žiobarotyros pamokų, ir ji tikėjosi, kad jie tikrai mokysis ką nors, kas yra daug sunkiau negu transporto priemonės. Ji šiek tiek pagalvojusi pakėlė ranką ir prabilo:
-Iš tiesų, tai Žiobarai turi begalę transporto priemonę. Jų apstu tiek vandenyje, tiek po žeme, tiek ant žemės ir danguje. Vandenyje žmonės dažnai kaip transporto priemonę naudoja laivus, tai gana didelės, aukštos ir plačios transporto priemonės, - akimirką suabejojusi savimi, Charlottė tuojau pasitaisė, - tiksliau, labai tokie būna ne visada - būna ir išimčių, - dabar jau buvo patenkinta, tad kalbėjo toliau, - Tai va. Laivais žmonės arba gabena krovinius, arba keliauja. Būna įvairių rūšių laivų - povandeniniai, kruiziniai ir t.t. Privalumai, manau, būtų tai, kad galima gana komfortiškai nukeliauti kur nori, taipogi, prekybinis kelias laivais seniau buvo pigesnis, ir buvo pagrindinis prekybos kelias. Na, o trūkumas greičiausiai būtų toks, jog plaukimas laive užtrunka nemažai laiko, nes laivai neišvysto tokio didelio greičio, kaip, tarkime, lėktuvai, - varnė labai tikėjosi, kad atsakė gerai, - Dar žinau tokias sausumos transporto priemones kaip autobusai, troleibusai ir automobiliai. Jų privalumai būtų tokie, jog galima gana greitai ir palyginus patogiai atsidurti tokiose vietose, kokiose tau reikia būti, o trūkumai, mano nuomone, yra tokie - oro tarša ir tai, kad kartais tenka sėdėti ilgose ir nuobodžiose spūstyse, kurias sukelia labai didelis automobilių eismas. Šios transporto priemonės paprastai turi keturis ratus, o autobusai ir troleibusai yra vadinami viešuoju transportu, nes jais naudojasi daug žmonių, yra vienas vairuotojas. Automobiliai paprastai priklauso vienam žmogui arba šeimai. Yra ir kelios transporto priemonės, su kuriomis galima iš dalies išvengti pakliūvimo į dideles spūstis bei gamtos teršimo. Tai yra dviratis, riedlentė, riedučiai. Dažniausiai naudojamas dviratis. Šių transporto priemonių minusai yra tokie, jog važiuodamas jais, pavargsti labiau negu patogiais automobiliais, taipogi, važiavimas šiomis transporto priemonėmis užima kiek daugiau laiko negu keliavimas mano jau paminėtais automobiliais. Šias transporto priemones Žiobarai dažnai naudoja laisvalaikiui praleisti ir pan., bet kartais ir keliauja, - varnė net pati nustebo dėl to, kad tokią tiradą išsakė per vieną įkvėpimą. Stengdamasi atgauti kvapą, šiek tiek pagalvojo, o tada kalbėjo toliau, - Kiek žinau, tai yra ir tokia transporto priemonė kaip gyvūnai. Žmonės arklių pakinkytais vežimais keliauja, tiesa, dabar jau rečiau, bet vis tiek keliauja. Kai kuriose šalyse tokie gyvūnai yra naudojami įvairių dalykų, dažniausiai maisto, gabenimui. Esu girdėjusi, kad dažnai vienam asiliukui tenka nešti penkiasdešimt kilogramų. Net nekomentuosiu, kokie šio dalyko pliusai ir kokie minusai, tik pasakysiu tiek, kad, mano nuomone, taip gyvūnų išnaudoti negalima, - Charlottė šiek tiek dvejojo, ar buvo verta tai sakyti - bijojo, kad mokytoja tai gali palaikyti išsišokimu. Bet vis tiek surizikavo ir pasakė savo nuomonę. Netrukus varniukė kalbėjo toliau, - Taip pat, nepaminėjau vienos labai svarbios Žiobarų transporto priemonės, kurią naudojame ir mes - tai traukiniai! Jų privalumas yra toks, jog yra labai patogūs keliautojams, o ir važiuoja gana greitai, panašiu greičiu kaip ir automobiliai, tik dažniausiai kiek greičiau. Manau, visi žinome, kaip atrodo traukinys - juk patys tokiu čia atvažiavome. Tik tiek, kad Žiobarai turi ir modernesnių traukinių. Tai pat minėjau, kad yra ir dangaus transportas - lėktuvai bei mažiau naudojami oro balionai. Pastarieji naudojami daugiau pramogoms, nes pakilus į tam tikrą aukštį, galima puikiai matyti gamtovaizdį. O lėktuvai, didelės skraidančios transporto priemonės, yra mano nuomone pati naudingiausia Žiobarų transporto priemonė - jie labai greiti ir patogūs. Bet turi ir tam tikrų minusų - skrendant gali užgulti ausys, o tai ne itin malonu. Taipogi, laukti savo skrydžio oro uoste yra šiek tiek nuobodu. Ir šiaip, kartais Žiobarų žiniose šmėžuoja pranešimai apie nukritusius lėktuvus, tad ši transporto priemonė kartais gali būti ne itin saugi.
Baigusi kalbėti, varniukė vos gaudė kvapą. Šitiek dalykų pasakė vos per kelias minutes, o gal ir mažiau. Tikėkimės, kad nesuklydau. Pasakiau viską, ką žinojau iš gyvenimo Žiobarų pasaulyje, ir jeigu tos žinios bus neteisingos, tada jau nebežinosiu, kur dėtis, - pagalvojo ji.
((Papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))

[Caroline Elase Wilding]

Caroline įdėmiai klausėsi mokinių atsakymų, kai kuriems padrąsinamai linktelėdama ir kažką pasižymėdama užrašinėje. Galiausiai nusileidus paskutinei rankai ji atsistojo ir prabilo:
- Ką gi, šaunuoliai, visų atsakymai iš esmės teisingi. Visi savo koledžui pelnote po tašką, kai kurie daugiau. Žiobarai keliavimo priemonių turi daug ir įvairių. Visos jos turi pliusų ir minusų, tad vienos geriausios išrinkti turbūt ir nepavyktų - juk vienam patinka keliauti greitai, o kitas kelione mėgaujasi, stebi apylinkes. Teorijos mums užteks tiek. Kaip matau, visi esat pakankamai susipažinę su žiobarišku pasauliu. O dabar visi atsistokite,- profesorė suplojo rankomis ir jie visi atsidūrė judrioje Londono gatvėje. Ką gi, užduotis paprasta. Duosiu jums žiobariško transporto bilietų ir susitiksime Žaliojoje aikštėje ((tokia neegzistuoja, tad nukeliauti ten reikės naudotis savo fantazija)). Ir primenu - jokios magijos,- Caroline patenkinta šyptelėjo matydama mokinių sumišimą.- Gerai, jei kam reikės pagalbos, patrinkite šituos žiedus, nes naudodami magiją išsiduosime,- mergina išdalino kiekvienam mokiniui po nedidelį žiedą.- Galite jo nesimauti, tik turėkite su savimi. Štai bilietai, kiekvienas pasiimkite po kelis. Užduotis individuali, jei kas labai nenori eiti vienas - galėsiu lydėti, bet tik būsiu netoliese. Taigi jeigu turite kokių klausimų, klauskite dabar, o tiems, kuriems viskas aišku - sėkmės.

[Claudie Amneta]

-Įdomu, kiek gausiu taškų...-tokiomis mintimis praktiką pasitiko grifė.-Nelabai suprantu ką tiksliai reiks daryti. Nieko, pastebėsiu kitus ir suprasiu. Jei teks keliauti-man pasisekė, nes tokius dalykus gerai išmanau.
Paėmusi iš mokytojos ištiestą žiedą, mergaitė palengva jį užsimovė ant kairės rankos, kad būtų patogiau. Kadangi žiedus mėgo nešioti, užsimovė ant jos manymu patogiausio piršto. Žiedelis buvo jos dydžio, lyg jai pagamintas. Tada šiek tiek pabandė prisiminti mokytojos užduotį. Tuo metu atėjo eilė pasiimti bilietus. Ji pasitikėdama savimi juos pasiėmė ir ėmė apžiūrinėti juos įdėmiau. Tai buvo vienas mažytis bilietukas, panašus į tą, kurio pagalba važinėjo autobusais, Bet šiek tiek kitoks. Skyrėsi spalva.Turbūt bilietus šiek tiek pakeitė. Juos gan dažnai keičia. Nagi, pažiūrėkime, kokius dar turiu.
Kiti bilietai jai buvo nematyti. Šiek tiek didesni, bet jų dydžiai skyrėsi. Paskaičiusi kas juose parašyta, Claudie suprato kam jie skirti. Tada šiek tiek pakėlė galvą ir stebėjo, kaip elgėsi kiti mokiniai.

[anomė]

Kadangi Queenee ir jos šeima iki Hogvartso nenaudojo jokios magijos, mergaitei ji užduotis nepasirodė labai sunki. Pirmakursė nusprendė žiedą užsimauti ant bevardžio, nes taip ji tikrai jo nepames. Kai švilpiukė gavo visus bilietus šiek tiek nustebo. Na ką gi turbūt ta aištė tolokai. Dar kartą peržvelgusi vius bilietus mergaitė suprato, kad jų visų panaudoti nebūtina. Ten buvo pora autobusų /troleibusų, dviračių išsinuomavimo, dar kelių transporto priemonių ir netgi tramvajaus. Turbūt mokytoja nori išsiaiškinti ar mes gerai orientuojamies. Na man turbūt praverstu žemėlapis.  Nuėjusi prie artimiausios autobusų stotelės Queenee pamatė didelį londono žemėlapį. Jame buvo surašyti visi gatvių, aiščių ir kitų pagrindinių vietų pavadinimai. Netrukus pirmakursė susigaudė kurioje vietoje ji yra. Po kelių akimirkų rado ir Žaliają aikštę. Na turėsiu pervažiot per visą Londoną. Turbūt bus greičiausiai jei keliausiu traukinių. Dar kartą pašvelgus Queenee labai apsidžiaugė. Stotis nebuvo labai toli. Reikėjo tik su aštuntu autobusu pavažiuoti porą stotolių. Pirmakursės džiaugsmui autobuso jai reikėjo laukti tik porą minučių. Ji drąsiai įlipo į autobusą, susirado laisvą vietą atsisėsti ir mąstė ką darys toliau. Na su traukiniu galiu nuvažiuoti į kitą miesto galą, tada reikėtų apie dešimt minučių važiuoti troleibusų ir tada tektų eiti pėsčiomis. Netrukus švilpiukė jau sėdėjo traukinyje, o dar po keliolikos minučių troleibuse. Išlipusi iš troleibuso Queenee papsižvalgė. Aplinkui nebuvo jokių transporto priemonių. Nuėjusi prie žemėlapio ,ergaitė suprato - eiti reiktų apie oenkis kilometrus. Bet netrupus jos veidas nušvito, nes netoliese turėtų būti dviračių. Kai ji juos rado jos veidas visas nušvito. Buvo likęs tik vienas dviratis. Įdėjusi bilietėlį į kažkokį šalia stovintį mechanizmą pasiėmė dviratį ir nuvažiavo link aikštės. Maždaug po dvidešimt minučių Queenee jau buvo atidavusi dviratį ir ėjo likusius du šimtus metrų iki aištės. Kai atėjo pamatė stovinčią profesorę. Šalia buvo pora mokinių. Pirmakursė nuėjo link mokytojos.

[Rafaela Ginoble]

 Profesorės komentaro Dallifrėja klausėsi tylėdama, visiškai nereaguodama į jokį jos žodį. Mokytojai paliepta, atsistojo iš savo vietos kartu su kitais mokiniais. Vos spėjo tai padaryti, visas klasės inventorius dingo. Nebeliko suolų ir lentos, jų vietoj atsirado parduotuvės ir automobiliai.
 Keturiolikmetė apsižvalgė. Vietos nepažino, bet galėjo lažintis, jog bus Londone. Atsiduso. Nemėgo Londono. Ten nuolat šurmulys, triukšmas ir užterštas oras. Reikėtų pažymėti, jog raudonplaukė apskritai buvo skeptiškai nusiteikus prieš miestus, vienintelė išimtis - Mančesteris. O ir tas turbūt tik dėl to, jog dažnai jame lankydavosi su tėvais ir buvo pripratusi. Kaip kaimo vaikas mieste nesijautė savimi.
 Tačiau koks skirtumas, jei dabar ji ir taip niekada nesijaučia savimi?
 Be žodžių priėjo prie profesorės ir paėmė kelis bilietus, net nežiūrėdama, kokius. Taip pat paėmė žiedą ir iškarto jį užsimovė. Žinoma, nebūtina, tačiau pažinojo save. Žinojo, jog kitaip tikrai pames jį, o pasiklysti didmiestyje didelio noro nebuvo. Nors gal ir neblogai, keletą dienų pabadautų ir mirtų. Arba ją kas užpultų. Tai kas, kad žiedas buvo per didelis ir visąlaik smuko nuo lieso ir ilgo piršto.
 Dauguma mokinių dar stovėjo būreliu prie profesorės, kai trumpaplaukė atsitraukė šalin. Nepažinojo gatvių, tačiau jei patektų į Londono centrą... Jame teko kelisskart lankytis, dažniausiai pakeliui į Kings Krosą ar Skersinį Skersgatvį. Iš ten jai būtų lengviau orientuotis apylinkėse ir rasti reikiamą tašką. Be to, ta aikštė turėtų būti kažkur centrinėje miesto dalyje, ar ne? Profesorė gi nelieps jiems keliauti į priemiesčius, kur prastas susisiekimas ir traukiniai retai važiuoja.
 Tokių minčių pilna galva priėjo autobusų stotelę. Neturėjo supratimo nei kur važiuoti, nei kuo. Dirstelėjo į delne laikomus bilietus. Tai buvo du bilietai važiuoti metro, du autobuso bilietai bei penkių mylių ilgio kelionė taksi. Velnias, reikėjo paimti daugiau taksi bilietų ir be vargo nukeliauti tiesiai į aikštę, o tai dabar teks bastytis.
 Laimei, netoli stotelės stovėjo reklaminis stendas, kurio kita pusė buvo užpildyta Londono žemėlapiu. Labai supaprastintu, jame tebuvo pažymėtos didesnės gatvės bei svarbesni objektai. Be abejo, Kings Kroso traukinių stotis irgi buvo atitinkamai pažymėta. Dallifrėja išsprogdino žalias akis. Šiuo metu jie buvo bene pačiame miesto pakraštyje, iki stoties nemažas gabalas kelio. Tikrai su taksi nenuvažiuos, turėdama tik penkių mylių bilietą. Atsiduso. Stotelėje nebuvo autobusų maršrutų žemėlapio, o gal jis buvo, tiesiog Dalli, niekada tokio nemačiusi, nesuprato, kad ten jis. Kaip ten bebūtų, neturėjo supratimo, kokiu transportu jai reikia naudotis. Švieslentėje buvo nurodyti artimiausi autobusai ir jų kryptys, tačiau nieko pažįstamo varnanagė negalėjo rasti. Matyt, bus taip toli nuo centro, kad teks važiuoti su persėdimais. Kita vertus... galbūt ta aikštė visai netoli ir važiavimas į centrinę dalį neturi prasmės. Netoliese stoviniavo žmonės, tačiau ketvirtakursė buvo pernelyg nedrąsi jų paklausti. Pasirausė kišenėje. Rado kelis žiobariškus pensus. Gal pavyktų už juos nusipirkti normalų, informatyvų žemėlapį?
 Patraukė link kiosko. Ten rado tai, ko ieškojo. Beveik už dyką, tačiau tai vis viena buvo daugiau nei ji turėjo. Prisiminė pakeliui mačiusi fontaną. Žinojo, kad žiobarai kartais meta į vandenį smulkius, tad galėtų iš ten pasiskolinti. Radusi minėtą fontaną įsistebeilijo. Tikrai, jo dugne voliojosi visa krūva smulkių. Bėda ta, kad dugnas buvo gana giliai ir savo ranka Dallifrėja jo už nieką nepasiektų. Apsižvalgė. Aplinkui, rodės, beveik nieko nėra. Atsidususi nusprendė pabandyti dar sykį, visgi jai tetrūko kelių colių iki dugno. Vos nepersiritusi per fontano kraštą, tempė ranką gilyn. Dar vos vos. Pasistengė patempti ranką dar truputį. Nepagalvojo, kad galės persistengti, o būtent taip atsitiko. Staiga pasigirdo garsus pliūkštelėjimas, aidintis bene visoje pustuštėje gatvėje, mat Dallifrėjo įkrito į fontaną.
((Papildomas taškas už originalų postą))

[Claudie Amneta]

Pamačiusi kaip elgiasi kiti mokiniai, Claudie įsitikino savo spėjimu. Ji pradėjo eiti gatvele, kurioje tikrame gyvenime niekada nebuvo. Tikrame. Bet, kadangi mergaitė tikėjo tokiais dalykais, kaip keliavimas sapnais, žinojo kur reikia eiti, kad rastų žemėlapį. Taip, pasukus už kampo rado Londono žemėlapį. Jis buvo gan nusitrynęs, bet viskas gan gerai matėsi. Grifė neužilgo surado ir Žaliąją aikštę. Kelionė buvo gan tolima. Visko mergaitė nubūtų prisiminusi. Staiga pamatė muziejų.Va kur mano išsigelbėjimas. Muziejuose dažnai būna nemokamų lankstinukų su žemėlapiais. Claudie greitai nubėgo link jo. Norėjo būti viena iš pirmųjų pasiekusių aikštę. Prie pat durų sustojo ir kelis kartus nusiramindama iškvėpė. Užėjo į muziejų. Pasirodo, ten buvo senų daiktų muziejus. Ir dar kaip tyčia, jai nepalankiai mokamas. Perlipus per slenkstį, pamatė bilietų kasą. Už stalo sėdėjo mielai atrodanti jauna žiobarė.
-Mergaite, tau vieną bilietą?- Maloniai paklausė.
Claudie suglumo. Dar niekada nebuvo tokioje situacijoje. Visada turėjo pinigų nueiti į muziejų, o šįkart kaip tyčia, kišenėje neturėjo smulkių žiobariškų monetų. Tiksliau turėjo, bet iš užrašo pastebėjo, kad tiek jai tikrai neužteks.
-Atsiprašau... Ne ten pataikiau,- tarstelėjo ir tiesiog išbėjo iš muziejaus, netyčia smarkiai trenkusi duris. Išgirdus trenksmui sustojo įbesta. Tas garsas jai nepatiko. Gerai, kad neišdaužiau durų stiklo. Būtų buvę blogai. Bet greitai atsikvošėjo ir nuėjo. Pamatė kioskelį. Ten pardavinėjo Londono žemėlapius. Žinoma, nusipirkti trūko vos kelių centų. Todėl nuėjo link fontano, nes žinojo, kad ten žmonės dažnai pameta pinigus. Pasirodo, fontano nebuvo. Buvo nedelis fontanėlis. Aplink jį būriavosi daugybė žmonių. Claudie pamatė pamestą monetą. Tiek man pilnai užtektų nusipirkti žemėlapį. Ji jau lenkėsi ją pakelti. Kaip patėmė monetą, virš jos pasigirdo balsas:
- Ačiū, kad paėmei. Dabar norėčiau susigražinti.
Mergaitė nedrąsiai pakėlė galvą ir išvydo aukštą stambų žiobarą. Nemėgo rizikuoti, todėl nieko nepasakius atidavė monetą ir pasišalino. Greitai nubėgo prie kito kiosko ir pagaliau! Žemėlapiai ten buvo pigiau. Claudie greitai sumokėjo monetas ir pasiėmė žemėlapį it didžiausią brangenybę. Tada atsisėdusi ant suoliuko jį išsiskleidė ir apžiūrėjo dar kartą. Išsitraukė bilietus ir dar kartą juos išanalizavo. Pasirodo, ji turėjo 2 autobuso bilietus, 1traukinio, dar vieną bilietėlį perplaukti per upę. Tada pavartė jai neįprastą bilietą. Pasirodo, jis buvo skirtas troleibusui. Mergaitė niekada nevažinėjo troleibusiais, todėl ilgokai užtruko, kol atpažino bilietą.
Iš kišenės išsitraukusi tušinuką (dar neatsisakė įpročio nešiotis šį žiobarišką daiktą) ji pradėjo braižytis maršrutą. Surado stotelę, kurioje dabar sėdi ir pradėjo galvoti, kaip nukeliauti į aikštelę, kuri yra kitoje Londono pusėje. Svarbu, kad užtektų bilietų. Nes būtų labai sunku gauti bilietą nemokamai. Šiaip mane vilioja pasiūlymas paplaukioti. Bet abejoju, ar teks. Per tiltą pereiti ar pervažiuoti patogiau.
Šiek tiek pagalvojusi mergaitė susibraižė maršrutą taip, kad iki Žaliosios aikštės eiti tektų tik kelias minutes. Dar pagalvojusi atsistojo ir nuėjo link pirmojo įlipimo- autobusų stotelės.

[Rafaela Ginoble]

 Suirzusi giliai atsiduso. Kodėl jokia jos gyvenimo diena negali būti be daugiau ar mažiau nemalonių atsitikimų? Štai ir dabar, sėdėjo šlaput šlaputėlė fontono viduryje, kai jų laikas ir taip buvo apribotas. Atsistojo, prieš tai pasiėmusi  nuo fontano dugno dvi saujas monetų, ir išlindo į gatvę. Vanduo tekėjo nuo visų jos rūbų ir plaukų, buvo permirkusi iki paskutinio siūlo. Atsiduso. Jau buvo besidedanti rastus smulkius į kišenę, kai iš jos iškrito permirkę popierėliai. Bilietai. Jie permirko ir galėjai tik išmesti. Tik taksi ir vienas metro bilietas dar buvo daugmaž tinkami naudoti, kitie tam jau nebetiko. Jau nieko daugiau nepraras, tad vėl įlindo į fontaną, pasiimti daugiau pensų, gal dar kokį svarą ras. Jau ir taip buvo permirkusi, tai bent jau galės nusipirkti bilietus.
 Nutipeno link kiosko, paskui save palikdama šlapią takelį. Ilgai nedvejojusi nusipirko Londono visuomeninio transporto žemėlapį, dar užteko ir dviems autobuso bilietams. Tikėkimės, to pakaks, kad nusigautų iki tos Žalios aikštės.
 Išėjusi į lauką išskleidė žemėlapį. Gerai, kad danguje jau švietė pavasarinė saulutė, gal pavyks nors kiek išdžiūti prieš įlipant į autobusą. Nesinorėtų būti iš jo išvarytai. Žemėlapyje rado reikiamą tašką bei save. Hm, visai nereikia važiuoti į centrinę miesto dalį ir iš jos keliauti aikštėn. Žinoma, persėdimų neišvengs, tačiau galima nusigauti greičiau nei tai Dallifrėjai atrodė iš pradžių. Tereikėjo pavažiuoti kokias tris keturias mylias iki kitos stotelės, kur galės sėsti į reikiamą autobusą, judantį link aikštės. Gerai, kad nors taksi bilietas nepermirko, galės pasinaudoti juo.
 Tik iš kur gauti taksi? Apsižvalgė. Pastebėjo tik vieną geltonąjį taksi, kitoje gatvės pusėje. Patraukė jos link, tikėkimės, vairuotojas priims jos pusiau sausą bilietą. Priėjusi automobilį pasibeldė į vairuotojo langą. Buvo baisu stovėti vidury gatvės, kai aplinkui važinėjo kitos mašinos, tačiau stengėsi suvaldyti baimę. Vairuotojas lėtai nuleido stiklą ir klausiamai pažvelgė į trumpaplaukę. Tai buvo maždaug trisdešimties metų vyras, pliktelėjusia galva.
 - Laba diena, - nedrąsiai pasisveikino. - Man reikia nuvažiuoti iki, - dirstelėjo į rankoje laikomą žemėlapį, - iki Šiaurinės Apylankos stotelės. Ar galite man padėti?
 Vairuotojas neatsakė, tik linktelėjo. Dallifrėjo apėjo automobilį ir atsisėdo į jį šalia vairuotojo. Ilgai kovojo su saugos diržu, negalėdama niekaip suprasti, kaip jį prisisegti. Teko prašyti vairuotojo pagalbos ir aiškintis, esą įkritusi į fontaną sušlapo, dabar jai šalta ir dreba, taigi negali susidoroti su diržu. Tikrai, ji visa drebėjo, bet ne dėl to, kad jai būtų šalta. Ji bijojo. Vairuotojas nepatikliai į ją pažiūrėjo, tačiau vis dėlto padėjo. Jie pajudėjo iš vietos.