[Sorenas von Sjuardas]

Spaikas, išgirdęs skubius žingsnius, nejučia susigūžė ir dar geriau pasislėpė. Visą laiką atidžiai klausėsi vis artėjančio padaro kvėpavimo, matavo jo greitį ir bandė įsivaizduoti, kokio dydžio bei stambumo žmogus galėtų eiti. Kad išmoktų tai atspėti, voras daug praktikavosi - žinoma, ir turėjo daugybę galimybių praktikuotis. Sorenas von Sjuardas niekada neprieštaraudavo tam, kad voras tupėtų, pasislėpęs Nuodų ir Vaistų kabinete. Sielos broliukai retai kada, kalbant apskritai, leisdavo laiką ne kartu - abiem juk būdavo saugiau, matant viens kitą. Ir savijautą, be abejo, tai veikdavo teigiamai. ,,Igoris", - staiga visai įsitikino voras. Išniro, atsisėdo ant akmens - neilgai trukus ir vilkolakis,, pasirodo, visai pastabus vaikinas, atėjo, jį pastebėjo bei pasisveikino. Spaikas pamojavo kojyte kaip visada, kai sveikindavosi arba trokšdavo dėmesio, o tada veikiai nusiėmė butelaitį nuo nugaros ir padėjo prie Igorio rankos. Išgirdęs tylų prašymą perduoti padėką, von Sjuardas (vorasv drįso prie savo vardo pridėti šią pavardę), pasistiebė ant trijų kojyičių, o kitomis penkiomis suformavo žmogišką gestą - sugniaužtą kumštį su ištiestu aukštyn nykščiu. Įsitikinęs, kad Lorijanas - Greywindas jį suprato, voras kojyte parodė į buteliuko etiketę, kurioje buvo parašytas eliksyro pavadinimas ir vartojimo instrukcija: ,,Po lašelį eliksyro kas 12 valandų. Gerti pradėti likus trims dienoms iki pilnaties." Voras darsyk sučeksėjo ir smėlyje pabraižė du trumpus žodžius: ,,Neužmiršk. Sėkmės.", o tuomet, dar luktelėjęs, pamojavop atsisveikindamas ir išnyko olos šešėlyje

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris šypsodamasis stebėjo Spaiką, kai šis su savo kojyte pamojavo.Na ir moki mane stebint- pagalvojo rudaplaukis. Tai jau tikrai
- pridūrė, kai voriūkštis nusiėmė nuo savo nugaros butelaitį su Antivilkiniu eliksyru, ir padėjo šalimais vilkolakio rankos.
Igis atsargiai paėmė buteliuką ir pavartė jį savose rankose. Apžiūrinėjant savotišką nuodų ir vaistų profesoriaus von Sjuardo dovaną, pro vaikino akis tikrai nepraslįdo Spaiko voriškai žmogiškas gestas. Švilpis vyptelėjo, bet greit surimtėjo, kai tasai su savo voriška kojyte parodė į etiketę. Šešiolikmetis linktelėjo.
-Supratau, Spaikai,-sumurmėjo atgamtikas ir dar sykį pasikartojo mintyse- ,,Po lašelį eliksyro kas 12 valandų. Gerti pradėti likus trims dienoms iki pilnaties."
Igoris pakėlė akis į vorą. Šis ramiai tupėjo savo vietoje, o šalia jo- smėlyje išraižyti du aiškus, suprantami žodžiai.
-Ačiū, bet nelinkėk sėkmės,-santūriai ir šiek tiek rimčiau pasakė Lorijanas-Greywindas, žiūrėdamas kai Spaikas dingsta šėšėlyje,- Nes ji gali pabėgti,-užbaigė šis iš  uniformos kišenės išsitraukdamas du butelaičius, taip pat dvi popieriaus skiautes ir žiobarišką rašiklį.
Po gerų dešimties minučių šalia Igio buvo tokie patys trys buteliukai su tokiomis pat etiketėmis ir tokiu pat Antivilkiniu eliksyru, skirtu trims vilkolakiams- jam pačiam, Elnai Klumpar, ir Melijandrai Julijai, savo seseriai. Visgi, šeštakursis svartsė mintį negerti eliksyro, (nors žinojo, kad jo tikrai užteks visiems trims) nes abejojo ar tai kiek nors pristabdys tąjį nelemtą užkeikimą.
Nieko nepabandęs- nieko nesužinosi- pagalvojo Igoris paduodamas pasikviestai Deltai, savo pelėdai, Elnai skirtą buteliuką, pilną eliksyro. Trumpam pagolstęs savo augintinę šeštakursis švilpis pakilo nuo akmens, o kartu su juo- ir uralinė pelėda, kuri nuskriejo ieškoti varnanagės. Kurį laiką Igoris žvelgė į du butelaičius, tyliai mąstydamas, bet pagaliau juos paslėpė kišenėje ir sparčiais žingsniais išlėkė iš Vilkolakių Irštvos.

[Melijandra Julija Lorijan]

Miške aidėjo paskutinės vakaro paukščių giesmės. Besileidžianti saulė vakarų kryptin nuauksino kiekvieną medžio lapelį, kiekvieną žolies stiebą, tad beaidinčios giesmininkų giesmės šioje atmosferoje tikrai buvo nostalgiškos, kaip ir tylutėliai žingsniai netoliese.
Švilpė atsargiai prasibrovė pro krūmų tunelį, vedantį į Vilkolakių irštvą. Kartais pro šakų šiugždėjimą pasigirsdavo viena kita dainos eilutė:

Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,- vos judindama lūpas murmėjo Melijandra. Ji nė nenutuokė, kad taip pat Solveiga von Sjuard dainavo "Pakaruoklio medžio" dainą.

Kur jie pakorė tą, kuris neva nužudė du?
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,

Ketvirtakursė Lorijan pateko į irštvą ir tada nuskambėjo paskutinė posmo eilutė:

Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Keturiolikmetė apsižvalgė aplinkui. Jos rudai pilkos akys atidžiai žvelgė kiekvieną medžio šakos linkį, akmens įskilimą, žemės kauburėlį. Vilkolakių irštvoje karaliavo ramybė, tačiau jos tylą drumstė ramus, kažko laukiantis Melos Julijos balsas:

Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur miręs vyras mylimosios meldė gelbėtis ir sprukt.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Du vardus turinti mergina nutilo. Tačiau ji puikiai žinojo, kad daina bus pratęsta.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jaunuolis kur buvęs, kur nebuvęs,  išlindo iš krūmų tunelio ir nusišypsojo. Jo mėlynai pilkos akys stebėjo į Vilkolakių irštvą anksčiau atėjusią savos seserį, kuri gražiu savo balsu dainavo.
Igoris tyliai, nebandydamas sutriktydi dainininkės, atsistojo ir tylut tylutėliai nužergliojo link Melos.
Nutilus Igio sesei, Irštvoje trumpam įsivyravo tyla, tačiau tai te truko trumpai, nes šeštakursis švilpis uždainavo:

Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur aš liepiau tau bėkt- ir būsime laisvi abu,
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Igoris priėjęs prie Melos, ją apkabino per juosmenį, o vyresniojo brolios smakras atsidūrė ant sesers viršugalvio.

Ar  tu, ar tu
Jau ateini po tuo medžiu,
Su virvės vėriniu ant kaklo- supkis su manim kartu.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Dabar jau tyla užpildė visą Vilkolakių irštvą, nes baugi daina jau sudainuota. Kurį laiką Igoris tylėdamas taip laikė Melijandrą, ir mąstė, kad nuo ketvirto kurso Hogvartse nebuvo nė sykio dainavęs. Kodėl? Jo nuostabai, pats neturėjo pasiaiškinimo.
-Neperanksti dainuot tau tokias dainas?-sumurmėjo klausinančiai brolis, paleisdamas Melą iš glėbio.
Jo vilkolakiškos akys atidžiai nužvelgė jaunėlę. Jaunuolis giliai įkvėpė šalto, gaivaus vakaro oro. Netikėtai vilkolakio uoslę sukuteno silpnas, vos užuodžiamas Antivilkinio eliksyro kvapas. Igorio lūpų kampučiai pakilo. Ką gi,-pagalvojo šešiolikmetis,- Mano Julytė nepamiršo išgerti Antivilkinio. Taigi, aš su seserimi esame išgėrę Soreno von Sjuardo pagaminto eliksyro. Įdomu ar ir Elna taip padarė. Tikiuosi ji nepamiršo. Antraip bus blogai, ne bus šimtu procentu blogai, nes vis dar esu užkerėtas,- niūriai suniurzgė mintyse Igis,-Prašau, niekas nesunervinkit manęs!
Visgi, Igoris Lorijanas-Greywindas buvo viskuo įsitikinęs, kad teks šiąnakt su užkerėjimu. Melijandra apie tai žino. O Elna? Ne, bet ji greit susiprotės. Nuo jos tai nepaslėpsiu, net su Antivilkiniu eliksyru.
Ah, tikėkime, kad kai nusileis pilnatis visi trys liksime gyvi ir sveiki. Tikėkimės.

[Elna Klumpar]

  Gerai, gerai, trumputė išpažintis. Elna neišgėrė to eliksyro trys dienos prieš pilnatį. Sakykim dvi dienos prieš pilnatį. Bet argi ji kalta? Ah, taip, kalta. Tikėkimės, jog tai nepakeis Antivilkinio gėralo būtino poveikio.
  Jau temo. Saulė atrodo tuoj tuoj pasislėps už kokių kalnų. Ir visą ežero pakrantės ramybę drumstė gilus šnopavimas. Teisingai, čia varnė skubėjo į irštvą, kurios net tikslios buvimo vietos nežinojo. Juoda suknelė plaikstėsi bėgant vėjyje, palaidi, rudi plaukai taip pat. Nei apranga, nei avalynė nebuvo skirta virsti vilku. Bet Klumpar nekentė šios suknelės ir bandė jai "netyčia" padaryti galą. O kerzai... aišku, buvo galima užsiauti lengvus sportbatukus, tačiau rudaakė niekur tokių nerodo, o laiko taip pat trūko. Visiškai pasikliovusi intuicija mergina atrodo Vilkolakių irštvą, bet ką ten rado ją šiek tiek suglumino. Nuskenavusi nepažįstamąją, El sekundę šyptelėjo ir tyliai ištarė pasisveikinimo žodelį:
-Labas, tikiuosi nesutrukdžiau jums, - užkritusius plaukus mestelėjo delnais atgal, akies krašteliu žvilgtelėjo į Igorį. Švelniai krestelėjo smakrą, kad parodytų, jog neignoruoja jo. Kiek galima atsargiau pasislinko toliau nuo švilpių. Švelniai atsisėdo ant akmenas ar žolės, nelabai suprasi, ir tiesiog mintys prašė, kad tas vienos dienos pavėlavimas nieko nepakeistų.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela neklydo, daina buvo pratęsta.  Tad, dabar, širdžiai besidaužant iš laimės, garbanė klausėsi savo brolio balso. Staiga garbanė pajuto kaip Igoris švelniai apkabiną ją. Melijandros veide pasirodė plati šypsena, ir keturiolikmetė atrėmė savo galvą į tvirtą vyresniojo brolio krūtinę. Besiklausydama dainos žodžių Lorijan mėgavosi Igio artuma. Aišku, tai tetruko trumpai, nes visgi, pilnatis neužkalnų- šiąnakt, o ir dar reik sulaukt trečiojo svečio- varnanagės Elnos. Apie ją Igoris Melai Julijai papasakojo uždraustajame bibliotekos skyriuje, na, o kaip visada, jaunėlė susidarė neitin gerą nuomonę apie varnę. Tačiau to neišsakė broliui.
Mela nustebusi dėbtelio į Igorį.
-Kodėl tau tai parūpo?,-susiraukė ši ir šyptelėjo. 
Melijandra su šypsena dar norėjo kai ko paklausti Igorio, bet nesuspėjo, mat į irštvą įlėkė juoda suknele apsitaisiusi mergiotė. Vilkolakė iškart atpažino šią personą- Elna, ir tuojau pat subjuro jos nuotaika. Na ir kvailė,-suprunkštė mintyse Lorijan, žvelgdama, kaip varnanagė yra apsirengusi.Negalėjo ko nors protingiau apsirengti?-pamintijo ši ir taip begalvodama, Melijandra sunėrė savo rankas ant krūtinės. Jos rudai pilkos akys  su įšūkiu žvelgė į atvykelę, tačiau kaip ir rankos, viskas kūnas buvo atsipalaidavęs.
 -Labas, Elna,-ramiu, vos pajumtamu priešiškumu, balsu tarstelėjo Igorio sesuo, ir nužingsniavo link atvykėlės.
Nors Melijandra juto Klumpar kažkokią antipatiją, troško varnanagę pažinti. Tad dabar, atsisėdus šalimais varnės, ketvirtakursė prakalbo:
-Aš Melijandra Julija Lorijan, Igio sesuo. Gali mane vadinti tiesiog Mela ar Julija- man nėra jokio skirtumo,-šnekėjo mergina. Karts nuo karto rudai pilkų akių savininkė dirsteldavo tai į El, tai į Igį, svarstydama ar juos kas nors sieja šis tas daugiau,- Kiek girdėjau iš brolio, tu negimei vilkolake, o buvai paversta per Antrąjį Hogvartso mūšį. Man net įdomu pasidarė, kaip jo dar neužmušei, juk, mano nuomone, paprastam žmogui būtų skaudu ir pikta tapti žvėrimi, kuris yra diskriminuojamas, laikomas padugne ir panašiai...
Mela pakėlė akis į tamsėjantį dangų. Po truputėlį pradėjo žiebtis mažytės žvaigždės, ir Julija pajuto jaudulį. Tuoj pilnatis pakils.-suvokė ši ir plačiai plačiai nusišypsojo.
-Jau netrukus,-sumurmėjo pati sau buvusi Drumštrangietė. Ketvirtakursė atsisuko į Varno Nago koledžo narę,- Esi išgėrusi Antivilkinio pagal instrukcijas?-paklausė, nors galėjo pasinaudoti savo atgamtiška uosle. Tačiau tai, Melijandrai nebuvo itin svarbu. Juk kurgi bus svarbu, jei beveik tuojau pat pavirsi į vilkolakę?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris žvelgė į Melijandros rudai pilkas akis. Šeštakursis ne itin girdėjo, ką čiauškėjo sesuo, nes jos akys šį tą  Igiui priminė. Garbanius atmintyje iškilo karštos, sausos vasaros dienos, vaiskus dangus ir šlamančių medžių viršūnės...
"Žaliaspalviai medžiai lengvai siūbavo švelniame it pūkas vėjyje. Geltona saulė nuobodžiai ir įkyriai spigino trylikamečiui Igoriui į pakaušį. Ilvermonietis suraukė kaktą. Tačiu ne dėl saulės spindulių ar karštos dienos. Tai buvo visai kas kita. Igis su savo netikru broliu Džeimsu jau kokias keturias valandas tykoja laukinio hipogrifo, kuris kas kiekvieną dieną atšuliuoja į miško proskyną, esančią netoli berniukų namų. Jų motina troškte troško prisijaukinti tokį laukinių hipogrifą. Neveltui Igio ir Džei mama buvo magizooligė..."
Švilpis kaip ir kadaise vėl suraukė kaktą. Netikėtai tolimiasni prisiminimai apsitraukė migla. Šešiolikmetis tik te vangiai prisimenė, kad su įbroliu sunervino, (nelabai arba iš viso neprisimenė kodėl ir kaip taip padarė) suerzino hipogrifą, ramiai rupšnojantį tuometinės vasaros žolę. O paskui, veiksmo eiga jau kiekvienam asmeniui žinoma- magiškasis gyvūnas, netekęs kantrybė puolė truputį kvanktelėjusius trylikamečius.
Igis šyptelėjo. Nors buvo baimės, kad hipogrifas jį su įbroliu sutryps, suspardys, visgi, bėgimas nuo pasiutusio iš įniršio hipogrifo buvo nuostabus. Na, o dar nuostabiausia buvo, kai jis pats įviliojo gyvūną į duobę, o Džeimsas pasprendė spąstus nelaimingajam hipogrifėliui.  Bet gerai, įbrolis su savo spąstais  vos neįvarė hipogrifo medin. Kaip pats Džei sakė Igiui: "Tie spąstai buvo skirti tam, kad jei hipogrifas bandytų išskristi iš tos duobės. Bandys- ir mirs."
Būtent tai prisiminus švilpiui, teko tvardytis nenusijuokti. Neveltui Džeimsas vis sako, "Kad tave hipogrifėliai medžiuos". -suprunkštė mintyse vilkolakis. Tačiau, rudaplaukio laimei, išorėje atrodė ramus, susimąstęs, o ne kaip mintyse- leipstantis iš juoko.
Galiausiai Igoris atsikvošėjo iš prisiminimų, kai jo ausis pasiekė Melijandros balsas. Tačiau kaip pats nustebo sesuo nesikalbėjo su juo.
Elna  jau atėjo.
Vakaro prietemoje varanagė tikrai nepriminė tos mergino, su kuria susidurdavo švilpis, ir dėl to, šešiolikmetis šiek tiek sutriko. Na, gerai, jį sutrikdė toks Klaustukės tylumas, nes kiek prisiminė Elna neužsičiaupdavo su klausimais. Gal dėl to, kad pamatė mano seserį?-pamislijo akimirką vilkolakis. Bet ir ne tylumas sutrikdė Igorį, o kitoks kvapas. Čia, gaiviame ore, Elnos vilkolakiškas kvapas buvo labiau, stipriau užuodžiamas nei įprastai.
-Labas, El,-pasiveikino Igis, prislinkdamas prie sesers ir varnės,- Išgėrei laiku Antivilkinį eliksyrą?-pasiteiravo.
Dėl šventos ramybės...-pagalvojo švilpis.

[Elna Klumpar]

  Elna stengėsi kuo mažiau parodyti savo jaudulį kalbant, pasirodo, Igorio seseriai.
Sutrikusi nuo švilpės kalbų, nusuko žvilgsnį ir pasistengė bent kažką pasakyti:
-Niekas ir niekada ir nesakė, kad man giliai nėra pikta.
Dangus labai greitai tamsėjo. Varnės viduje kilo labai daug emocijų. Gi jau žiojai kas įvyks, tad ir jaudulys didesnis.
 -Ką? Am... eliksyras? Žinoma, kad pagal instrukcijas, - skruostuose jau degė ugnis, akys lakstė po visą aplinką, suknelė pasidarė dar labiau nepatogi. Įsisvyravo trumpa tyla ir jai strazdanė tikrai neprieštaravo. Geriau jau skęsti savo mintyse, negu atsakinėti į klausimus apie gėralą, kurį išgerti pasivėlino. Norėjosi pasikalbėti su Lorijanu-Greywindu akis į akį, klausinėti kvailų klausimų, bet taipogi norėjos niekada gyvenime su juo nebebendrauti. Iš plaukų pasidarė mažytę užuolaidą, dirstelėjo į švilpį, žvilgsnį  nusuko švilpės pusėn. Tylą perskrodė balsas, kažkas kreipėsi į Klumpar.
Klausimas privertė nusirist širdį į kulnus ir visiškai išraudonuoti.
-Kaip pažiūrėsi... Tai jau labai greitai, ar ne? - pirmą į galvą šovusi klausimą, nors ir labai kvailą, uždavė, nes svarbiausia nusuksti temą.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela matė kaip Elna nuraudonavo, kai brolis paklausė apie Antivilkinį eliksyrą. Keturiolimetė šyptelėjo. Meluoji matyt.
Tačiau švilpė nieko nesakė. Tik patylėjo, kol nuojauta pakuždėjo, kad pilnatis tuoj pasirodys. Ir iš ties- netrukus, virš Vilkolakių irštvos  medžių viršūnių pakilo trijulės lauktas mėnulis.
Pilnaties šviesa nusidabrino viską aplinkui- medžius pavertė it baltomis, nebyliomis statulomis, akmenims sukūrė iliuziją, kad jie dar didesni ir kietesni, o  vandenį- dar šaltesniu, kuris priminė ledynų vandenį, tekančiu iš pačios Antarktidos širdies.  Šios iliuzijos niekam nesukėlė jokio skausmo, kaip ir Melijandrai transformacija iš žmogaus į vilkolakį. Gal ir būsima penktakursė juto skausmą, tačiau jo nesureikšmino. Ji buvo pripratusi prie tai.  Pilkai rusvas kailio, su baltomis kojomis, ir šiek tiek nubalintu snukiu būtybė šmėkštelėjo mėnulio šviesoje. Tuo tarpu vilkolakės pilkos akys linksmai žybtelėjo naktyje. Melijandra džiūgavo- pasiversti vilkolake ji gaudavo tik vieną galimybę per mėnesį.
Ji, kaip tikra jauniklė, nekantraudama mindžikavo, ir laukė, kada ir Igoris ir Elna pabaigs transformaciją. Du vardus nešiojanti antgamtikė  norėjo dūkti, lankstyti į visas puses, tačiau  tvardėsi iki paskutinės kantrybės lašo, nes nenorėjo įpykdyti Igio. Juk gi, jis dar apkerėtas. Na, o jei Elną įpykdys- nesvarbu, nes ji žymiai stipresnė už varnanagę, bei ne vieną kartą buvusi vilkolakės kailyje.
Švilpė pakėlė galvą į dangų. Mela negalėjo matyti tokių pačių spalvų, kaip žmogus mato, tačiau dėl to nesuko galvos. Svarbiausia, kad užuodžia, pastebi daug geriau nei būdama žmogaus pavidale.
-Igori, žinai, ką mes veiksim?-prašneko Lorijan, atsisukdama į brolį. Ji puikiai žinojo, kad mokinsis, tačiau gi nieks nenumirs, jei paklaus. Nors, o gal?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris vos ne pasišiaušė iš pykčio. Jis greitai suprato iš draugės veido, kad nepagal instrukcijas išgėrė Antivilkinio eliksyro.
Žaibiškai pripuolęs prie Varno Nago mokinės, ją pagriebė už apykaklės, kaip kadaise, ketvirtame kurse, ketvirto aukšto koridoriuose, prieš Antrąjį Hogvartso mūšį. Kaip keista- ir tada, ir šiandien pakilo/ pakils pilnatis.
-El, sakyk tiesą,- išrėžė švilpis, valdomas Slapstūno užkeikimo,- Sakyk greitai,- pakėlė it plunksną nuo žemės  ketvirtakursę, bet taip ir neišgirdo Klaustukės atsakymo, nes kaip ir Mela nebyliai pastebėjo,- pilnatis jau kilo viršum medžių viršūnių.
Lorijanas-Greywindas nusviedė tolėliau merginą, sukando dantis, užsimerkė. Padažnėjęs kvėpavimas nuo pykčio, susinormalino iki pat normalaus, tačiau tik trumpam. Igoris atsišliejo į šiurkštaus medžio žievės kamieną. Vilkolakis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Netrukus, po kelių minučių atsimerkė.
Ir transformacija prasidėjo.
Kūnas, rega, uoslė, klausa keitėsi, kol galiausiai Igis pavirto į juodakailį žvėrį.
Pilkaakis kurtinamai suurzgė, atsisukdamas į Elną.
Šis praleido pro ausis Melijandros klausimą, artėdamas link varnės. Bet staiga, sustojo it būtų gavęs per makaulę su Tolkieno nykštukų kūju. Jis bemaž negalėjo pajudėti, žergliodamas link Klumpar. Igis sutriko. Jis jautėsi, tarsi neigiamas polius sutikęs teigiamą. Papurtė galvą. Nieko. Kažkas čia ne taip.
Tačiau Igis nieko negalėjo padaryt, kol užkeikimo pyktis atslūgo, ir vėl tapo tuo pačiu, normaliu Igoriu Lorijanu-Greywindu.

[Elna Klumpar]

  Mėnulis jau po truputį rodėsi  ir Elna  mintimis ruošėsi ateinančiam įvykiui, bet jos kojos tiesiog lengvai pakilo nuo žemės. Visai kaip tą naktį. Piktai suraukusi antakius jau norėjo griežtai liepti nuleisti ją ant žemės ir pasakyti, kad apie tiesą ir netiesą pasišnekučiuoti galės po pilnaties, tačiau to neprireikė, nes pilnatis buvo jau visai čia pat, tad švilpis tiesiog švystelėjo Klumpar kažkur, turbūt labai nesigilino kur, o varnanagė šiaip ne taip išsilaikiusi ant kojų, pykčio pilnomis akimis blykstelėjo Igorio pusėn. Nors ir buvo daugiausiai dėl to kalta pati vis tiek kažkiek įsižeidė. Bet negalėjo ilgai ožiuotis, nes be Igio neištvertų pilnačių, o ir virtimas jau prasideda.
  Neskaudėjo taip kaip pirmąjį kartą, nors nemalonu tikrai buvo. Atrodė, kad jau viskas gerai, bet urzgimas perrėžė ausis ir mergina suprasto, kas artinas. Pulti būtų buvę beviltiška, nes Lorijanas-Greywindas būdamas žmogumi ją kilnoja kada užsinorėjęs, tad baisu pagalvoti, ką padarytų vilko kailyje, o taip pat kažkas viduje kirba ir nuoširdžiai nenori jo sužeisti. Laimei, Igoris sustojo vidury tikslo, tad kol kas varnei nieko neatsitiko. Tuomet, šiek tiek bijodama, žvilgtelėjo į vilką laukdama nurodymų.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen buvo girdėjusi, kad netoli ežero yra vilkolakių irštva, tad dabar bendrajame kambaryje ji krovėsi daiktus. Įsidėjo didelę skraistę, šiek tiek maisto ir obuolių sulčių, o, kad būtų drąsiau pasiėmė savo papūgą.
 -Na ką keliaujame, -pratarė ir patraukė link išėjimo iš klastūnyno bendrojo kambario.
Po truputį, stengdamasi laikytis tamsių kolidorių vietų, kad jos niekas nepastebėtu Rasel išėjo iš Hogvartso pilies ir patraukė link miško. Na. Dabar teks įeiti į jį ir surasti tą irštvą. Po truputį Džekė traukė tamsiu ežero pakraščiu, karts nuo karto paeidama žolių apaugusiu kuriuo dažniausiai vaikščiojo tik gyvūnai ir kartais praeidavo koks nors žmogus. Po dešimties minučių keliavimo per visokius žolynus ir dilgėles mergina priėjo irštva. Sakyčiau, kad čia yra ta vilkolakių irštva. Dabar net nežinau ką būtų galima veikti. Gal užkąsti, atsigerti ir traukti toliau? Greičiausiai taip ir padarysiu
 -Jei nori, -kreipėsi į Saerę. -gali paskraidyti iki kol tave pakviesiu. Tik stenkis nebūti suėsta.
Papūgai nuskridus rudaplaukė išsitraukė sausainių maišelį ir buteliuką sulčių ir ėmė užkandžiauti atsinešto maisto.

[Luna Gardner]

Kaip ir kiekvieną naktį mergina ruošėsi eit pasivaikščioti. Susirišusi plaukus į uodegą ir užsidėjusi šiltą džemperį tyliai patraukė link koridoriaus. Pilis skendėjo visiškoje tyloje, įsiklausęs galėjai girdėti, kaip palaka miegančių mokinių širdys. Mėlynakei beeinant koridoriumi ją pasivijo Kingas.
-Palaikysi man draugiją?-šyptelėjo mergina katinui ir išėjo į kiemą. Vėsus nakties vėjas plūstelėjo rudaplaukei į veidą. Lėtai žingsniuodama keliu vedančiu į mišką Luna stebėjo dangų. Nors nebuvo apsiniaukę, tačiau žvaigždžių nesimatė. Priėjusi mišką mėlynakė įsiklausė. Ne toli nuo jos girdėjosi žmogaus širdies plakimas. Pasukusi link girdimų garsų mergina priėjo valgančią mergaitę.
-Sveika,-šyptelėjo rudaplaukė. Šalia jos atbėgę Kingas atidžiai stebėjo mergaitę.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Bevalgant sausainius ir karts nuo karto užsigeriant sultimis prie Karen priėjo nepažįstama mergina su katinu.
 -Labas, -irgi pasisveikino. -Sėsk jei nori, -parodė vietą šalia. -Koks tavo vardas? Mano Karen Rasel Džekė. Nemanau, kad norėtum išgirsti mano pavardę, nes ji dar ilgesnė, -nusijuokė Rasel.
Sėdėti tyloje darėsi nelabai jauku, tad Džekė iš visų jėgų bandė sugalvoti kokį nors klausimą ar klausimus, bet jai nelabai sekėsi, tad dar ilgai ji galvojo, kol pagaliau sugalvojo:
 -O tu turi kokių nors galių? Koks tavo katino vardas? Kelintame tu kurse? Iš kokio koledžo esi? -užsipuolė merginą klausimais, tikėdamasi, kad ji neatsistos ir neišeis, nes norėjo susirasti bent draugų.
Kai merginos vėl atsidūrė tyloje virš jų galvų suplasnojo sparnai, tad mergina pakėlė galvą ir išvydo savo papūgą, bet Saerė nė nesiruošė leistis, nes netoli gulėjo katinas.

[Luna Gardner]

Mergaitei pakvietus prisėsti Luna atsisėdo ant šalia esančio rąsto. Atsisėdusi mergina apsidairė. Medžių šakos užstojo dangų, tad tik pro mažus plyšius galėjai išvysti žvaigždes.
-Aš Luna Gardner,-šyptelėjo mėlynakė. Apžiūrėjęs visą teritoriją Kingas patogiai įsitaisė šalia savo šeimininkės. Ištiesusi ranką mergina perbraukė gulinčiam katinui per nugarą, šis patenkintas sumurkė. Netrukus šalia sėdinti mergaitė apipylė Luną klausimais.
-Jei būti vilkolake skaitosi galia, tada taip,o tu?-nusijuokė mėlynakė.-Tai Kingas,-žvilgtelėjusi į savo katiną tarė rudaplaukė. Šis atidžiai stebėjo savo šeimininkę ir šalia sėdinčią mergaitę.
-Aš iš Varno Nago, šeštame kurse,o tu?-atsisukusi į mergaitę šyptelėjo Luna.