[Igoris Lorijanas Greywindas]

Vilkolakių Irštvą nekiekvienas ras. Šią vietą suras tik įvarios atgamtiškos būtybės: vilkolakiai, vampyrai, feniksai, sirenos, vendingai, kitsunės, šmėklos...
Irštva buvo paslėpta ežero pakrantės miško gilumoje. Esant netoli vilkolakių Irštvos nežmogiškasis padaras išgirsdavo šaltinio čiurlenimą ir maitos dvoką, kuri vėliau ar anksčiau išsisklaidydavo ore. Pasiekus tikslą būtybė prieidavo tankiai suaugusius, belikaip išsiraitusius, šakotus medžius, kurie buvo apaugę  drėgnomis samanomis, kerpėmis. Pralindus pro vieną iš keturių krūmokšnių tunelių, nežmogus patekdavo, apaugusioje žolėmis, akmenuotoje, proskynoje per kurios pusę buvo išsigraužęs savo negilę vagą girdėtas šaltinis. Akmenų luitai per ilgą laiką stypsojantys šalia šio upeliūkščio visados būdavo šlapi  ir nugludinti šaltos vandens srovės.
Kitoje šaltinio pusėje augo gan storas ir išsiraitusiomis šakomis, medis, kurio milžiniškos šaknys buvo matomos ir iš po žemių. Šioji raizgalynė sukūrė didžiulę gilią slėptuvę-olą, kuri egzistavo ir po žeme. Tenai po storu dulkių, voratinklių sluoksniu slėpėsi salė su žmonių, gyvūnų kaulais, jų skeletais. Ši ola vadinima Vilkolakių Irštva, mat čia kadaise gyveno vilkolakių gauja, kurios nariai buvo paversti jų noru.
Taip pat proskynoje būdavo visados drėgna ir dėl to, žiemą, čia susidarydavo ledo ir varveklių karalystė. Bet be bjaurios drėgmės čionai kartais karaliavo ir rūkas, kuris šią vietovę paversdavo niekuo neįprasta vieta.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris sekdamas šaltinio čiurlenimą, maitvos dvoką, kuris erzino vilkolakio uoslę, nerimo. Juodakailis mižiniškad vilkas juto, kad šis kvapas ir garsas kažką slepia svarbaus, tad ir netvėrė savo kailyje. Žvėris norėjo lėkti šuoliais, tačiau žinojo, kad tai sutrugdys pėdsakų mėtymui. Igoris sutojo ir grįžo, atsargiai dėliodamas savo nemenkas pėdeles į savo paliktus pėdsakus, įspaustus sniego patale. Padaras nežinojo kodėl tai daro, tačiau nutuokė kodėl -neišsipręstas paslaptis reikia saugot, kol daugiau nieko nesužinojai apie tai. Mat paskui sužinosi, kad ši paslaptis yra spąstai ir bus tada šakutės.
Tai bemąstydamas savo vilkolakiškojoj galvoj Igoris bemėtydamas pėdas prislinko prie keistųjų, išsirietusių medžių. Ant šių gamtos kūrinių, kai kur, pro sniegą matėsi samanos ir kerpės, primindamos, kad pavasaris jau neužkalnų.
Vilkolakis nukreipęs savo pilkas akis nuo medžių, pakarpė ausimis ir apsidairė. Šaltinio garsas ir dvokas jį vedė toliau, už šių šiurpiųjų medžių, tačiau niekur nesimatė kokia nors landynė, per kurią būtų galima pralįsti. Mat medžiai, it kokie padaužos vaikai, tyčia augo taip tankiai, kad nebuvo jokių šansų prasibrauti pro juos. Ir tai nervino vilkolakio formoje esantį Hogvartso mokinį. Kažkur turi būti tunelis. Turi būti. Mąstė Igis ir pritipeno prie vieno išsiraitusio medžio. Ir tada viskas įvyko greitai. Šaltinio gurgėjimas  sustiprėjo taip, kad aidėjo padaro ausyse, maitos dvokas erzino kiekvieną uoslės vietelę. Vilkolakis pagautas nežinomybės, akies krašteliu pastebėjo krūmus ir stirpiai atsispyręs savo užpakalinėmis kojomis nubėgo link jų. Rasdamas tamsų,  ne žmogaus, o gamtos sukurtą tunelį švilpis pradingo jame. Žaibišku greičiu lėkdamas juodakailis žvėris išlįsdamas uš tankaus, neilgo krūmokšnių tunelio, pateko į pilnaties nušviestą proskyną. Ir būtent tik tada dvokas išsivadėjo, dingo iš Igio vilkolakiškųjų šnervių, o upeliūkščio garsas susilpnėjo ausyse.
Nustebęs, sutrikęs pilkaakis apsižvalgė aplinkui ir nuskenavo aplinką.
Igoris pateko į jam girdėtą Vilkolakių Irštvą, apie kurią kalbėjo Ambrozijus kai jis buvo mažas pyplys.

[Elna Klumpar]

  Elnos smegenys buvo visiškai atsijungusios. Atrodo akis aptraukė balta migla tik ausis erzino čiurlenimas, o uoslę kuteno aštrus dveselienos tvaikas. Tik kažkokios jėgos nešė priekin. Viskas ką vilkė sugebėjo daryti, tai sekti prieš ją žingsniuojantį padarą. El jau norėjo praverti burną ir paprašyti, kad jie galėtų sustoti, bet kažkas jos galvoje ją sulaikė. Staiga Klumpar pristojo, kaip padarė ir kitas vilkas. Šie medžiai...Išsiskyrė iš kitų. Jie buvo išsirietė, išsikraipė. Kelios samanos ir kerpės jau žaliavo ant jų. Pastebėjusi, kad vilkelis žiūri kažkur kitur Klumpė prislinko arčiau medžių. Varnei atrodė, kad kažkas tiesiog tempia eiti kažkur už šių gamtos kūrinių. Nežinia kiek laiko praėjo kol Elninho ištyrė medžius, bet ji išgirdo kažką bėgant. Pro tą garsų čiurlenimą  ausyse buvo sunku išgirsti tikslius žingsnius. Strazdanotoji pakėlė galvą ir sugebėjo tik pamatyti, kaip nepažįstamasis kažkur pradingsta. Bet kur? Atrodo, kad jis tiesiog bėgo link krūmų ir dingo. Išnyko. Dar kelias akimirkas pasvarsčiusi dvylikametė pradėjo ristele judėti link tų pačių krūmokšnių. Su kiekvienu kojos pajudinimu pilkakailė judinosi vis greičiau ir greičiau...Kol galiausiai ji pradėjo skuosti, nieko nematydama aplink. Prilėkusi prie tų krūmų ilgaplaukė pastebėjo tunelį. Blaiviai nemąstydama ji įšoko ir jau po kelių sekundžių varniukė atsidūrė nematytoje proskynoje.
  Daugiausiai džiaugsmo turbūt suteikė dingęs įkyrus dvokas ir tas ausis erzinantis upelio čiurlenimas. Užmačiusi kelis didelius šlapius akmenis El šyptelėjo. Greit paslėpusi tą savo kraupią grimasą mergaitė ramiu ir draugišku tonu paklausė:
-Esi buvęs čia anksčiau?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Mažais žingsneliais tipendamas per proskyną link galingo medžio, po kuriuo slėpėsi požeminė, gamtos sukurta, salė, Igis dairėsi aplinkui. Medžiai padengti sniegu, žibėjo nuo menkos pilnaties šviesos, o išlindę iš po sniego sudžiūvusios  žolės kuokštai, palengva šoko ramų valsą su nakties vėju. Visur jautėsi ir kvepėjo ilgaamže gamtos harmonija ir šalta žiemos ramybe. Tačiau šį kartą viską griovė užnugaros lėkianti Elna, kuri nė nesusimąstydama, kad reikia šuoliuoti be  menkiausio garso. Teks ją daug ko išmokyti,- atsiduso juodakailis ir sustojo prie medžio, kuris per savo gyvenimą sėkmingai  skaičiuoja šimtmečius.
Viena, vieniša snaigė lėtai nusileidė ant vilkolakio snukio. Igis nusipurtė ir primerkė savo pilkas akis.
-Ne, nebuvau,- Igoris atsisuko į pilkakaikę,- Apie šią vietą man papsakojo vienas žmogus,- ir nuslinko link urvo angos.
-Mes visada čia susitiksim nes Žiegianti būda nėra patikima slėptuvė,-konstatavo faktą švilpis,- Ir beje, Klaustuke, nepamiršk, kad savaitei prieš kitą pilnatį, ateitum čionai, dėl Antivilkinio eliksyro,-kalbėjo vilkolakis, užversdamas galvą į išblukusių žvaigždžių dangų.
Pilnatis vis traukėsi, užleisdama aušros raudonį ir auksinius saulės spindulius.
Artėjo rytas.
Igoris nusipurtė ir pažvelgė į rudas, gilias varnės akis. Laikas virsti žmogumi.
Igorio akyse viskas aptemo. Jaunuolio kūną apgaubė šiluma ir menkas skausmas, kuris greitai pradingo. Apkvaitęs nuo savo sumišusių jausmų ir žmogiško, laisvaus proto, garbanius atsimerkė. Vėl žmogaus rega, uoslė, lyta....
Švilpis gan guviai apžvelgė save, nors buvo fiziškai išsunktas it koks mandarino minkštimas.
Igoris aušros nušviestoje proskynoje stovėjo stovėjo su apdriskusia Švilpynės uniforma. Ketvirtakursis palengva atsikvėpė. Drabužiai... Vėl.
-Labas rytas, varne,-šyptelėjo Igis, nuskenuodamas akimis būsimosios gaujos narės Elnos veidą, kuris ryto šviesoje atrodė nuostabiai.

[Elna Klumpar]

Ši naktis Elnai būtų labai patikusi, jei tik ji dabar nestovėtų vilko kailyje. Klumpar jautėsi nepatogiai, jautė nuovargį, o kojas nuo skuodimo sopėjo. El norėjo pasiskųsti dar, bet tuo pačiu visiškai netroško, kad tas vilkolakis pamanytų jog ji kokia nors silpnavalė. O gal jis jau taip mano? O išvis, kas tas jis? Varnė giliai įtraukė svaiginančio nakties oro ir pajuto, kad jei, kas žino kelintą kartą, nuotaika pasikeitė. Ji vėl pasijuto pakylėta, jos rudos akys žaismingai sužibo, o mintyse ji nutaisė šypsenėlę.
-Manau prisiminsiu, - vis dar žibančiomis akimis tarstelėjo. - Beje, Klaustuke?
Išspaudusi kažką panašaus į šypseną Elninho atsargiai apsidairė ir ji pastebėjo, kad jau aušta. Kas dabar? Ar reikai pavirsti atgal? Ji atrėmė vilko akių žvilgsnį ir jau norėjo praverti nasrus, bet strazdanotoji nespėjo nieko paklausti, nes pajuto, kad suglemba ir atsijungia.
 Miegant jos galvoje sukosi padriki vaizdai. Negalėtum net iš šalies stebėdamas pasakyti apie ką tiksliai sukasi veiksmas. Kažkokie šauskmai, kapinės, vienas stovintsi žmogus, pamokos, skausmas. Viskas maišėsi vienu metu, kaip kokia labai skysta košė.
 Visą antrakursės reginį sutrukdė keli ant veido krentantys saulės spinduliai ir balsas. Klumpar jau tiesė pirštus, kad pasitrauktų kelias sruogas nuo veido ir jau norėjo pradėti dejuot, nes visas galūnės beprotiškai skauda, bet jai atrodo kažkas trenkė per galvą ir be leidimo į galvą atėjo nakties prisiminai. Lyg įgelta ir pamiršusi visus skausmus varniukė iš gulimosios pozicijos atsirado sėdimojoje. Sukaupusi, na pavadinkim, drąsą rudaakė pasuko galvą į garso skleidėją ir išvydo tas pačias dailias garbanas, kurias nepastebimai tyrinėjo ketvirto aukšto koridoriuose. Kelias akimirkas tvyravo tyla iki tol kol lyg kažkoks gongas suvirpėjo El smegeninėje. Ko griebtis? Mantija beveik visa suplyšusi ir atberia daugiau nei mergaitės manymu, reikia. O tas nepažįstamas vilkolakis...Tai buvo Igoris, žmogus, jai grasinęs, žmogus iš pirmo žvilgnsio ją apkerėjęs, žmogus keliantis neapykantą ir dar neapsakomus ir rudaplaukei nepažįstamus jausmus. Ak, dramos dvylikametės viduje. Prisiruošusi kalbėti ji pasakė didžiausią nesąmonę, kokią tik galima pasakyti šiuo momentu:
-Igori? Negali būti. Ne ne ne. Ne!
Porą minučių vilkolakė purtė galvą, kaip nesveika. Apsiraminusi ji patraukė gerokai patrumpėjusią mantiją žemyn, link kelių.
-Labas, - norėdama bent nepasirodyti labai nemandagi pasisveikino. Jos elgesys iš šalies turbūt atrodė labai keista, bet tokia sutrikusi rudaplaukė dar niekada  nebuvo.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris be jokių jausmų žvilgsniu stebėjo Elną, paignoruodamas jos klausimą, nes į jį nebuvo verta atsakyti. Visgi tas klausimas švilpiui sukėlė šelmišką, linksmą ir džiugų šypsnį. Tačiau kažkam paėmus trintuką, iš Igorio vedo buvo ištrinta šypseną, kai šis pamatė kaip Klaustukė reaguoja į transformaciją. Mat būsimasis penktakursis pats prisiminė savo miglotą, neryškų, išblukusį prisiminimą apie savo pirmąją transformaciją iš vilkolakiuko į berniuko pavidalą. Igoris pats tiksliai nežinojo prieš kiek metų tai įvyko, tačiau vien prisiminus apie šį praeityje įvykusį įvykį, pajuto užuojautą varnanagei, mat pats žinojo koks būna nemalonus, šlykštus pirmas kartas.
-Priprasi prie šios transformacijos ir ateityje nieko jau nejausi,- paguodžiamai tarstelėjo Igis, blausiai pakeldamas lūpų kampučius ir ištiesdamas ranką Elnai, kad ši galėtų atsistoti, mat toji rymojo sėdimojoj pozoje it kokia voveruška po smagaus lietaus,-Taip, Elna, taip...-numykė šis, pavartydamas akis, susitaikydamas, kad varnė dar ilgai bus šoke,- Ir beje,- pridūrė,- Nemanyk, kad aš esu it koks žiobariškoji visagalė google,  kuri žino viską apie vilkolakius,- šyptelėjo,- Pasistengsiu viską išpasakoti ir išmokyti ką pats žinau,-prisipižino, nuspręsdamas, kad varnangė tai turi žinot, (juk, dėl Dievo meilės, jam tik keturiolika! Negali visko žinot iki smulkemų tarsi kokiam genijui magizoologui) ir nutilo, užversdamas galvą į dangaus skliautą.
-Be to, nepamiršk, kad mokinsiu tave ne tik per pilnatis,- pasakė Igoris pažvelgdamas į Elnos akis, kai nusprendė jau nesidairyti po rausvą, rytmečio numargintą gamtos skliautą,-Duosiu žinią kada tai įvyks.

[Elna Klumpar]

  Turbūt galima sakyti, kad Elna yra gan stipri ir kandi asmenybė. Aišku, kandi tik kai kuriems žmonėms. Bet, deja, patys stipriausi žmonės vis tiek prie kažko pasijunta silpni. Turbūt Igoris varnei ir buvo tas kažkas. Negalėjai pasakyti ar gerąją prasme jis ją silpnino, ar blogąją.  Turbūt ir taip, ir taip. Na, kad ir kaip būtų malonu analizuoti varnės jausmus reikia prisiminti ir fizišką kūną, kurį šiuo metu gėlė nemažas skausmas. Vis dėlto ji nenulaikė skausmo dejonės ir ją išleido į dienos, nors šiuot atveju ryto, šviesą. Bet kam į viską žiūrėti taip pesimistiškai? Viską skauda, mano viduje sumaištis, nieko nesuprantu...Per daug negatyvo. Geriau pasidžiaukime, kad Klumpar nebesijaučia tokia sutrikusi. Jau gali ir normaliai kalbėti, nors strazdanotojai vis dar šiokia tokia sumaištis dėl to. Igoriui ištiesus ranką El nesusilaikė ir šyptelėjo. Su švilpio rankos pagalba atsistojusi mergaitė kiek tik galėjo apvalė mantiją, nors ir taip jau aišku, kad šiam drabužui jau laikas gulti į šiukšliadėžę.
-Kas kas? Google? Kas čia dabar per daiktas? Aš varnanagė, bet ne genijus, kad supračiau kažkokius googlus. O šiaip ačiū, už pagalbą ir iš anktos ačiū, už ateities pagalbą, nors... - varniukė čia užčiaupė burna ir blausiai šyptelėjo.
-Tai... manau... - pati nesuprato ką lemena ir net neįsivaizdavo kokį atsisveikinmo ždelį parinkti. - Iki kitos pilnaties.
 Tuomet varnanagė padarė dar vieną labai jau kvailą dalyką. Priėjo arčiau prie bernužėlio ir negrabiai jį apglėbė rankomis. Atsitraukusi rudaplaukė suprato, kad jos skruostus papuosė raudonis, tad apsisukusi norėjo dumti iš čia, bet ją lyg kažkas sutabdė nuo išėjimo. Rudaakė tiesiog toliau sovėjo ir blizgančiomis akimis stebėjo Igį.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Vis dar stebėdamas rytmečio dangų, Igoris vis dirsteldavo į Elnos pusę. Ši, atrodydama šiek tiek sutrikusi ir gal nustebusi, ranka apvalė savo žieminę mantiją, sukeldama švilpiui šypsnį veide. Ji dar labiau praplatėjo, kai varniukė paklausinėjo apie google, kurį žinojo visi žiobarų vaikai! Bet, visgi, būkim atlaidūs El- juk ji ragana, o ne žiobarė...
-Google- tai interneto naršyklė, kurioje kiekvienas žiobaras galėdavo susirinkti informacijos apie, bet ką,-pakreipdamas galvą į jaunąją vilkolakę, prašneko Igis,- Tačiau žiobarai ten negalėdavo surast informacijos apie mūsiškį pasaulį,-pridūrė, nunarindamas galvą, taip apžiūrėdamas vis dar įšąlusią  žemę, kuri neskubėjo budintis dėl pavasario linksmybių.
Tikiuosi, Elna žino kas per vienas yra interneto naršyklė...-ir su šia mintim  rudaplaukis dar sykį nužvelgė strazdanotąją varnę, lyg pasitikrindamas, kad ši vis dar stovi  čia- vilkolakių irštvoje.
Mergaitei pralemenus padėjimą apie ateities pagalbą, švilpis blausiai šyptelėjo.
-Iki kitos pilnaties, -linkteldamas atsisveikino Igoris, jau ruošdamasis  dingti iš šios slėptuvės, bet tai ir nesusiruošė, kai pajuto, kai El negrabiai apkabino jį.
Nė neslėpdamas sumišo savo veide, švilpis žilgtelėjo į varnę.   Tą akimirką jaunuolis pasimetė, nes nesitikėjo tokio radikalaus sprendimo iš Elnos.
-Klastuke...hmmm,-numykė šis,- Ar galėtum?- pakėlęs antakius suniurnėjo Igis,-Atsitraukti nuo manęs?-šiek tiek nepatenkintas išpyškino Lorijanas-Greywindas stebėdamas El veidą, kuris pradėjo po truputį raudonuot.
Visgi, Švilpynės koledžo mokiniui neteko ilgai laukti. Kai vos Klastukė atsitraukė nuo Igio, jaunuolis pagaliau viduje iš palengvėjimo atsiduso. Pagaliau...-atsikvėpė šis, nužvelgdamas Elną, kuri kaip ir jis, buvo pasimetusi. Tiesą sakant, jie abu nežinojo ką dabar daryt- ar dingti ir apsimesti, kad nieko nebuvo įvykę, ar likti ir tylėti tyloje, žinant....
Igorio akys sekė kiekvieną Elnos judesį ir svarstė.
Visgi, svarstymas svarstymui nelygus, žinant, kad tuo momentu Igio galva buvo tuščia. Kaip sakoma- tuščiau negu tuščia.
Igis prikando lūpą, akies kampučiu pastebėdamas El blizgančias akis.. dėl ko? Džiaugsmo? Euforijos? Laimės? Nežinia...
-Gal....aš eisu...paskui manęs pasiges švilpiai...-ir su šiais žodžiai mėlynai pilkų akių jaunuolis apsisuko eiti.
Bet toli nenuėjo.

[Elna Klumpar]

  Varniukė iki galo taip ir nesuprato, kas tas Google, bet nenorėjo pasirodyti dar įkyresnė ir bukesnė, negu jau vaizdavosi.
-Oi, aš labai atsiprašau, - vos išgirdusi Igorio prašymą mergaitė greitu judesiu atsitraukė. Ji jautė, kad  jos veidas tiesiog dega. Tai  buvo viena iš tų akimirkų, kai jau žinai, kad niekada nenorėsi jos prisiminti. Atrodo, kad būtų negražu tuoj pat išdrožti iš čia, bet ir stovėt kaip įbestai nėra maloniausias dalykas. Nejaukus plaukų sruogos užkišimas už ausies,  žvilgtelėjimas į akmenis ar dangų, pamąstymas, kad reiktų nešti kudašių iš čia. Vieninteliai dalykai, kuriuos strazdanė šiuo metu sugebėjo daryti.
-Ah, žinoma, eik. Dar susirūpins kur pasidėjai.
  Elna nusuko nugarą išėjimui ir jai   pasirodė geras sprendimas čia pabūti vienai. Tuomet staigiai apsigalvojo ir nieko nelaukus atsisuko į pradinę padėtį. Švilpio jau nebuvo taip arti, bet varnanagė galėjo matyti jį šiek tiek tolėliau. Tiesiog išeik. Išeik. Paprasta. Save motyvavusi Klumpė priėjo prie jaunuolio ir tarė:
-Dabar tikrai iki kitos pilnaties.
Greitu žingsniu, vis dar degančiais skruostais Elninho išlindo iš proskynos. Vėjelis išdraikė visas už ausies užkištas sruogas. Pavarčiusi akis mergaitė apsidairė ieškodama kelio, kuris išvestų ją iš šios gilumos. Kaip iš čia išeiti? Ughhhhh... Ji lėtais lėtais žingsneliais pradėjo judėti, jai atrodė, kad teisingu keliu.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris toli nenuėjęs atsisuko į Elną, kuri jau žingsniavo link proskynos pakraščio ir dingo.
Švilpis tyliai šyptelėjo. Prisiminė kaip varniukės kruostai degė iš karščio kai ši atsitraukė nuo jo, kaip ji užkišo savo plaukų sruogą už ausies, kaip užsisuko, bet vėl atsisuko, kaip pagaliau tikrai atsisveikino su juo...
Vilkolakis atsiduso, tačiau niekur nenuėjo tolyn, o stovėjo čia. Mat sutrukdė keistas, šiltas jausmas krūtinėj. Ne. Ne. Ne. Eik tolyn, link Hogvartso, nesek paskui ją...-visaip sau bandė įsakinėti, bet jo nelaimei, nepavyko. Ne, aš turiu ją sekti. Juk ji yra mano gaujoj! Turiu įsitikinti, kad jai viskad gerai,- priešaravo pats sau Igoris, nekantriai stypsodamas. Dar paskui pasiklys...
Ir jau viena, kita minutė, ir rudaplaukis garbanius gan tyliai nuskuodė pas Klaustukę, vejamas pareigos jausmo. Tačiau kažur giliai, širdies kertelėje, kirbėjo paniškos baimės kibirkštis, nes...
vėjas atnešė dar vieną, nežinomą kvapą.
To kvapo savininkas ar savininkai pradėjo sekti Elną Klumpar.

                 *****
Maskuojančiais drabužiais apsirengęs sidrabarzdis vyras pritūpė ant išsiraitusios medžio šakos, ir tyliai iškvėpė. Anglies dioksidas patapo garais ir pasklido po apylinkes- tai buvo ženklas. Kitapus apsnigto takelio, iš plikų medžio šakų, pasirodė garų tumulai. Dar vienas ir dar vienas. Trys.. suskaičiavo senyvas vyras, ir ištraukęs burtų lazdelę, tapo nematomas.
Apačioje, ant žemės, pralėkė  žieminę mantiją apsigobęs mėlynai pilkų akių padaras. Šiam nuskuodus paskui naujai iškeptą vilkolakę Klumpar, vyras šyptelėjo. Apgaulinga strategija pavyko, kurios tikslas ir buvo sukelti vienišojo Lorijano nerimą, kad kažkas vejasi jo gaujos narę, taip jam pranešant, kad jo, Atgamtiko, gyvenimas tik prasideda- ir jis bus žiaurus, jei ir toliau bus vienišas.
O dabar, kaip viskas pavyko- sužinojom, kad Igoris Lorijanas- gyvas, mano broliai ir seserys, galim jau pradėtis ruoštis Amžino karo su Atgamtikais pratęsimui...-mintyse, kitiems savo bendradarbiams, pasakė vyriokas, pradingdamas medžių viršūnėse.
Medžių šakos susūbavo ir kiti, taip pat nematomi, sidrabarzdžio bendrininkai nusekė paskui jį, palikdami vienu vienus vilkolakius Vilkolakių irštvoje.

               ****
Tamsių kamienų medžiai lėkė pro jaunojo burtininko akis. Šis, lyg apsiavęs šimtamylius  batus, ( ne to žodžio prasme) skriejo link tolstančios Elnos.
-Elna!- Igis išlindęs beveik prieš pat varnės akis, šuktelėjo.
Švilpiui bemat visur vaidenosi, kad jis užuodžia tuos keistus kvapas, kurie priklausė tiek žmonėms, tiek atgamtikams. Igis jautėsi panašiai kaip ir Gvirdainis, kuris blaškėsis visur, ieškodamas savo obulmuošių.
-Tavęs nieks nesekė?- sušvokštė Hogvartso mokinys, sustodamas prie pat varnanagės.
Jaunuolis karštai mintyse meldėsi, kad ir El užuodė tuos keistuosiuos kvapus, kurie priklausė nepažįstamiems.

((Elna, rašyk nuo tos vietos, kur Igoris išlindo beveik prieš pat varnės akis.))

[Elna Klumpar]

Medžiai, medžiai, medžiai... Jokių tikslių užuominų, kurios vestu ties išėjimu. Stipriai įkvėpė gaivaus gamtos oro ir kažką pajuto. Kažkokį dar keistą kvapą. Jis buvo labai silpnas, bet įkyriai sklandė ore. Ech, man tik vaidenasi. Kas gi čia vaikščiotų apart Igorio? Dėl viso pikto Elna apsisuko aplink savo ašį, bet nieko nepamačiusi patraukė pečiais ir jau sukosi eiti, kai, tiesiogine ta žodžio prasme, prieš pat jos akis išniro Igis. Varnė tyliai cyptelėjo, bet staigiai sučiaupė žabtus nenorėdama atrodyti lyg baikšti pelytė.
-Ką? Manęs? - jos balse aiškiai buvo galima girdėti sumaištį. -Aš nieko nepastebėjau. O kodėl klausi? Kažką matei? - pasimetusi El šiek tiek suraukė antakius, nutaikiusi žvilgsnį tiesiai į švilpio akis. Taip ilgiau pažiūrėjus į jo akis Klumpar mintyse praskriejo keli nakties nuotykių momentai. Juos prisiminus net nežinai ar verkti, ar juoktis, ar džiaugtis, ar raudonuoti. Varniukės viduje visos šios emocijos maišėsi, nes kiekvienai jų buvo priežastis.                                                               
  Neišlaikiusi tų akių mergina nulenkė galvą ir beprotiškai susidomėjo dar šiek tiek sniegu padengta žeme. Jausmai, kuriuos kėlė jaunuolio žvilgsnis Elninho nepatiko ir vertė ją jaustis silpnai, tartum gėlelei, kuri tuoj tuoj sutrupės vos Lorijanas šyptels.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Elnai spygtelėjus kaip mažai, pilkai pelytei, Igoris kietai sučiaupė lūpas. Ne gi kada pradėsi naudotis vilkolakiška klausa?-subambėjo mintyse it koks senas diedas Igoris. Bet galiausiai palengvėjęs atsiduso, kai išgirdo iš Klaustukės, kad ši nieko neišgirdus. Galbūt man tik pasivaideno.-atsikvėpė lengviau švilpis ir tarė jau ramesniu balsu:
-Ne, nieko. Viskas gerai, Elna, pamiršk.
Tačiau po šių žodžių Igis suabejojo savimi, savo nuosprendžiais ir pasakymais  ,bet to neparodė varnanagei Elnai Klumpar. Jai ir taip užtenka nemalonumų - pagalvojo mintyse jaunuolis, apsvarstydamas tai, kaip aiškią ir teisingą priežastį.
Rudaplaukis garbanius blausiai šyptelėjo.
-Na, ką gi, pasimatysime Hogvartse arba iki kitos pilnaties,-atsiveikino švilpis Lorijanas-Greywindas su Varno Nago mokine, ir dingo Elnai iš akių.
Pagaliau Igoris slapstydamasis tarp Vilkolakių irštvos medžių, patraukė link išėjimo, o vėliau ir iki Hogvartso pilies.

[Elna Klumpar]

Vaikinas stovintis prieš Elną sučiaupė lūpas, lyg kažko nepatenkintas. Strazdanė laukė, kol jis prakalbės ir pagaliau sulaukė.
-Oh... Jei nieko, tai nieko, - atsiduso varnė.
  Vis dar buvo nejauku būti šalia šio švilpio, nes ar galima pasakyti, kad jis visiškai sugadino jai gyvenimą? Na, jei labai mėgstate dramatizuoti, tai žinoma.
  Bet rudaakė nemanė taip. Taigi viskas vyks tik pilnatimis, gal dar keletą kitų dieninių padarinių, bet nėra taip, kad neįmanoma gyventi. Tuo guodėsi mergina ir tai atrodo padėjo nusiteikti pozityviau.
  Jau beveik paskendus mintyse varnanagė paskutinę sekundę susigrizbo, kad Igoris kalba.
-Aaaa, taip, taip, iki kitos pilnaties, - silpnai ir iš mandagumo, jei tokio bent kiek liko, Elninho šyptelėjo. Staigiai Igis dingo kaip net nebuvęs. Velnias, reikėjo paprašyti, kad parodytų kelią. Ech, kaip nors. Gal pusvalandį klaidžiojusi Elna pagaliau išlindo iš miško ir jau be nerimo galėjo eiti tiesiai Hogvartso pilin.

[Sorenas von Sjuardas]

Aukštos, vietomis nurudavusios žolės, supančios keistą vietovę, lingavo nuo nestipraus pietų vėjelio. Žolių stiebais lipinėjo skruzdėlės, kiekviena - su savu nešuliu, pažemiu šokliavo laibakojai žiogai, dūzgė kaip masyvūs lėktuvai, tupiantys į mažokus nusileidimo takus, bitės... Štai, kokia buvo vasaros pabaiga ir rudens pradžia, štai, koks vaizdas pasitikdavo savo sūnus ar/ir dukras į Hogvartsą išlydėjusius moksleivių tėvus, jei šie nuspręsdavo prisiminti vaikystę ir prigulti ant žolės, nesibaimiondami tapti pasivaikščiojimo parke takeliu krūvai driežiukų, vabaliukų, bitučių ir voriukų. Voriukų. Ar tik ne toks ten šmėstelėjo padaras? Nors ne, pas mus tokiose pievelėse tokio dydžio negyvena. Per mažas, kad būtų akromantulas, ir per didelis, kad būtų šiaip koksai paprastas voras pauikštėda. Toks didelis, kiek didesnis, negu delno dydžio. Pūkuotas, dryžuotas... Įsižiūrėk atidžiau, o gal tau pasirodė? Ne, tokių vorų pas mus, Anglijoje, nėra.
O landžiojo mums gerai pažįstamas Spaikas. Krūva akių gaudė šviesą, žingsniuodamas graužė žiogo galvą - bene skaniausią vabzdžio kūno dalį. Ant nugaros keistajam vorui buvo pririštas nedidukas butelaitis su smėlio spalvos skysčiu. Lyginant su voru, jis buvo gana didelis, bet juk magiškieji vorai nėra tokie jau silpnučiai. Arba čia su burtų lazdele pasidarbavo Sorenas, kas, visbi, žinant jo lazdelių magijos gebėjimus, yra tikrai menkai tikėtina.
Voras pasilipo ant kelmo ir iškėlė žabtus aukštyn, ,,Maitos kvapas." - įvardijo kvapą jis pats sau. Neilgai trukus sausumos aukštuonkojis išgirdo ir vandens čiulenimą - ir susiejo šiuos du skirtingus, skirtingomis juslėmis suvokiamus reiškinius su Soreno žodžiais. ,,Va čia gi ir bus ta vilkolakių irštva.." - pamintijo voras. Slapstydamasis už akmenų, kad netyčia nesutiktų gudraus vilkolakio priešo (o vilkolakius, Spaikas, beje, mėgo ne per labiausiai), plėšrūnas įtykino vidun. Pasislėpė už dar poros akmenų, sučiaksėjo žabtais tris kartus - Igoris šitą garsą jau turėtų pažinoti.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Susiraukęs jaunuolis tyliai žingsniais atkako į Vilkolakių irštvą. Jo grabanotus rudus plaukus  palengva plaikstė gan šiltas vėjūkštis, ir dėl to garbaniui teko susiraukti. Bet tai nereiškė, kad yra blogos nuotaikos. Anaiptol.
Igoris peršoko akmens luitą ir atidžiai apsidairė sau po kojomis. Šešiolikmetis tikrai nenorėjo sutraiškyti ko nors- o ypač voro, nuodų ir vaistų profesoriaus, užsislapstinusio vampyro Soreno von Sjuardo augintinio, kuris turėjo atitempti Antivilkinius eliksyrus. Tad, dabar, šeštakursis švilpis pasitelkęs tiek uosle, tiek rega ir tiek klausa ieškojo voragyvio. 
Staiga jautrią vilkolakio klausą perėžė čaižus garsas, pasikartojęs tris kartus. Spaikas-greit susiprotėjo Lorijanas-Greywindas ir akimis susirado pasislėpusį padarėlį. Jaunuolis linktelėjo taip pasisveikindamas su Spaiku ir lėtai prislinko prie jo, o paskui ir atsisėdo ant akmens, esančio šalimais voro. Galiausiai nesusilaikė ir atsargiai pakėlė Spaiką su savo kroviniu ir padupdė ant to paties akmens. Švilpis norėjo aiškiau matyti von Sjaurdo augintinį, nors regos problemomis nesiskundė.
-Pasakyk Sorenui, kad esu labai dėkingas,- nuoširdžiai tyliai tarstelėjo Igoris žvelgdamas į Spaiką,-Labai.