0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #30 Prieš 4 savaites »
Adrijas buvo nusiteikęs kuo taikiausiai ir ramiai laukė kada tas žmogus išlys iš tamsos. Ir kai pagaliau taip nutiko Lakotas atpažino merginą. Kažkada ištraukė ją ir Alaną iš to keisto kambario, kuriame siautėjo gyvatės. O ir šiaip apie ją buvo tiek girdėjęs, kad jam net pradėjo nusibosti.
- Dor... - Tespėjo pasakyti, kai toji pamišėlė prirėmė jį prie sienos.
Buvo du keliai. Pirmas. Nustumti ją. O antras pasinaudoti burtų lazdele ir pamokyti gero tono. Bet Volkeris nesiėmė nei vieno nei kito. Čia gi buvo Dori ir jeigu jai kas nutiktų, tai jis tikriausiai baisiausiai susipyktų tiek su Alanu, tiek su Henrieta.
- Aha. O jei pridirbsiu ko nors kitiems žmonėms. Ar tada irgi įgrūsi mane į kažkokią neegzistuojančią tamsią vietą? Tiesa labai įdomu kur tu tokią vietą rasi. Verčiau patrauk rankas, arba pasigailėsi. Aš galiu ir pamiršti, kad esi Alano ir Henrietos draugė. - Adrijas bjauriai susitrenkė galvą į paveikslo rėmą ir tai jam visai nepatiko. Buvo pamiršęs skausmo pojūtį. Bent jau tokio, kūniško skausmo.
- O kodėl aš negaliu gyventi kaip paprastas berniukas? Man niekada neteko taip gyventi. Atrodo bus smagu. O kiek man metų nežinau. Bent jau tiksliai negaliu pasakyti. Nes nežinau tikslios savo gimimo datos. Ir išvis kas tau nepatinka? Galėjau šimtus kartų užbaigti Alano gyvenimą tada, kai gyvavau tame veidrodyje. Bet to nepadariau ar ne. Aš laukiau. Nors prisipažinsiu neturėjau vilties, kad kas nors iš to laukimo išeis. Taip kad palik mane ramybėje.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #31 Prieš 3 savaites »
- Ak, aš pasigailėsiu? Tu pamirši, kad aš jų draugė? O aš Alanui pasakysiu, kad tu man taip sakei. Nors, žinai, ne tik Alanui. Pasakysiu jo pusbroliui, jo tėvams, pasakysiu vienam savo draugui, kuris yra žmogus virš trisdešimt metų ir visus šiuos metus užsiima magija. O kiek tu laiko žmogus, Adrijau? - galiausiai Dori jį paleido, nes paskaudo ranką. - Ar aš turėčiau tavęs bijoti? Tai tu turėtum bijoti šito pasaulio. Spėju, tau dar neįprasta čia vaikščioti, ar ne? Nesvarbu, kiek tau bebūtų metų, tu įgūdžių turi mažiau už mane. Ir juolab už suaugusius burtininkus, - primerkė akis.
Dori buvo pikta. Ji drebėjo. Ji norėjo paleisti į šitą personą kokius nors kerus, bet negalėjo. Žinojo, kad tada iš tikrųjų susipyks su Alanu. Tačiau kišenėje stipriai gniaužė burtų lazdelę, nes nebuvo tikra, ar Adrijas nebandys paleisti į ją kokių nors kerų.
- Tu viską sugadinai! - suriko. - Dabar, kai Alanas ir aš pagaliau pasijutom kaip normalūs žmonės, jis tave išlaisvino iš to veidrodžio! Ko tu jam prikalbėjai, kad jis šitaip pasielgė? Po velnių, jam nebūdinga taip elgtis! Gerai! Kodėl tada tu atvykai mokytis čia? Kodėl nepasirinkai kitos šalies? Kitos mokyklos? Kurių galų reikėjo prisiplakti prie Alano? Gavai kūną, reikėjo mauti kuo toliau nuo čia. Manai, nežinau, kad esi atlikęs už jį kelis veiksmus? Aš garantuoju, Adrijau, tavo tikslas nėra gyventi kaip paprastam berniukui. Aš netikiu tavimi. Tu net ne žmogus. Tu kažkoks blogis, - sučiaupė lūpas. - Tu jį apkerėjai? Tu juk jam kažką padarei, ar ne?

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #32 Prieš 3 savaites »
Ne taip reikėjo pradėti su ja kalbą. Bet Adrijas bandė kažkaip save apginti, tai ir pliauškė bele ką.
Tamsiaplaukis pasijuto laisvas ir pasitraukė nuo merginos geroku atstumu. Štai ir prasidėjo bėdos vos tik jis pradėjo savo naują tikrą gyvenimą.
- Aš žmogus visą laiką. Koks skirtumas ar turėjau materialų kūną ar ne? - Adrijas pajuto baimę. Norėjo nuo jos pabėgti ir išvis daugiau niekada nesutikti. Bet savo jausmus Volkeris gebėjo sutramdyti. Juk ne kartą teko susidurti su Vendigo. O čia juk tik kažkokia mergaitė. Bet vis tiek. Ji galėjo sugadinti jam viską. O jei tikrai Alano giminės ar jos pačios draugai jį tiesiog pribaigs. Tada Adrijas atsiras po žeme ir visos viltys suduš.
Dori buvo teisi. Lakotą baugino šis pasaulis. O burti ar kerėti jis neturėjo įgūdžių. Nors žinojo daug apie įvairius ritualus, bet to juk niekada nebandė.
- Dori. - Bandė vis dar kalbėti ramiai. - Dori, aš nesidžiaugiu tuo, kad kadaise nuskriaudžiau Alaną. Bet tu pati pagalvok koks jausmas nuolatos kažko ilgėtis? Kažko tikro, lyg savo namų. Koks jausmas tūnoti veidrodyje daugybę tamsių metų ir žinoti, kad tų metų tik daugės. Kai jie atėjo į tą trobelę suveikiau nedvejodamas. O paskui paaiškėjo, kad Vendigo net nenori mūsų paleisti. O ir paskui niekas nepasikeitė. Vėl atsiradau veidrodyje. Ir. Mane apėmė toks... Toks pyktis. Ir taip, tą kartą darkart pabandžiau užvaldyti Alaną. - Adrijas suprato, kad ji bijo dėl savo draugų saugumo. Bet kaip ji gali nesuprasti, kad jis niekada jiems nepakenktų? Ir ką jam atsakyti į tolimesnius merginos žodžius? Hogvartsą Adrijas pasirinko tik todėl, kad ten mokėsi bent du jam gerai pažįstami žmonės. Ir jis nenorėjo nuo jų visiškai atsiskirti. Norėjo bent kažką pažinoti. Jie buvo vieninteliai draugai, kuriuos senoji siela turėjo.
- Bet aš nieko nedarau. Tik gyvenu. Tu manęs net nepažįsti. - Įkalbinėti nei Alano nei Henrietos jam nereikėjo. Jie patys nusprendė ką su juo daryti. O dabar Adrijui reikėjo nuspręsti kaip elgtis. Jis nežinojo.
Volkeriui ėmė atrodyti, kad niekada nepaspruks iš veidrodžio. Blogis. Aš nesu blogis. Aš nenoriu niekam blogo. Bet gal reikia tapti tokiu? Tada niekas man netrukdytų gyventi.
- Ar galėtum pabandyti mane suprasti? Vienintelis dalykas, kurio šiuo metu trokštu tai paprastas gyvenimas. Tik tiek.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #33 Prieš 3 savaites »
Dabar Dori stovėjo sukryžiavusi rankas ir piktu žvilgsniu žvelgė į Adriją, kol šis kalbėjo. Lūpos vis dar buvo kietai sučiauptos. Akimirką atrodė, kad Mendel tuoj ims ir patikės jo žodžiais, tačiau racionalus protas neleido praskysti ir į Dori mintis beldėsi sakinys: jis yra bandęs užvaldyti Alaną.
- O iš kur man žinoti, kad tu trokšti paprasto gyvenimo? - paklausė tamsiaplaukė. - Iš kur man žinoti, kad tu nieko nedarai ir tik gyveni? Man ir nereikia tavęs pažinti. Aš žinau, kad tu bandei užvaldyti Alaną. Ir to man užtenka. Kaip manai, kaip reaguotų Alanas, jeigu aš išlaisvinčiau sielą, kuri bandė mane užvaldyti? Apsidžiaugtų ir būtų labai patenkintas? Pagirtų mane, kad taip pasielgiau? Pasakyk man, Adrijau, kodėl aš turėčiau tavimi patikėti? Jeigu tau būtų pavykę užvaldyti Alaną, tai jo čia tikriausiai jau nebebūtų. O nenužudei jo galbūt tik todėl, kad žinojai, jog pavyks jį įtikinti tave prikelti. Jis tau buvo naudingas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #34 Prieš 3 savaites »
Mergina neatrodė įtikinta jo kalbų. O Adrijas vis labiau nežinojo ką jam daryti. Jau labai seniai teko spręsti kokį svarbų reikalą. Mintys tiesiog virė galvoje ir jam taip norėjosi kaip visuomet viską išreikšti garsiai. Nebuvo pratęs galvoti tyliai.
- Liūdna, bet tu teisi. Teisi dėl Alano. Jei Vendigo nebūtų pradėjęs sukčiauti. - Jį staiga pagavo liūdesys pagalvojus, kad tas berniukas tikrai nebūtų likęs gyvas. - Tada būtų pasibaigę labai blogai. Tada aš apie jo gerovę negalvojau. Tik norėjau iš ten pabėgti. Bet kokia kaina. Bet ir gerai, kad nepavyko to padaryti. Nežinau kaip tave įtikinti. Aš ne stebukladaris. Yra toks daiktas ar ne? Tiesos eliksyras. Bet aš jo neturiu. O tu tikriausiai irgi. Ar tave įtikintų mano žodžiai, jei išgerčiau to eliksyro? - Šita padėtis visai nepatiko tamsiaplaukiui. Bet tiek ilgai laukė savo gyvenimo pradžios, kad negalėjo į šį pokalbį numoti ranka.
- Ne. Nemanau, kad Alanas apsidžiaugtų. Susirūpintų. Taip, kaip ir tu. Ir Dori, aš jo neverčiau ir neįtikinėjau. Jis pats nusprendė mane ištraukti iš veidrodėlio.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #35 Prieš 3 savaites »
Dori galvojo, kad Adrijas ir toliau teisinsis bei kalbės apie tai, koks jis yra geras. Tačiau jis pasielgė kitaip - pripažino, jog tada apie Alano gerovę negalvojo ir tik norėjo pabėgti. Žinoma, tai buvo suprantama. O kas nenorėtų išsilaisvinti? Kodėl Adrijui turėjo rūpėti Alanas, berniukas, kurio jis nei nepažinojo?
Tačiau vėliau... Juk vėliau, kai Adriją ir jaunesnįjį Senklerį jau siejo kažkoks ryšys, šita dvasia, neseniai gavusi materialų kūną, gyvendama veidrodėlyje, kurį turėjo grifas, vis dėlto bandė užvaldyti raudonplaukį ir ne vieną kartą. Šitas faktas, jis ir neleido suskysti klastuolei. Todėl ji vis dar skeptiškai žiūrėjo į vaikinuką, jeigu tik jį galima taip pavadinti.
Bet vis dėlto Adrijas pasakė kai ką, kas iš tiesų privertė Dori sutrikti. Jos veido mimika pasikeitė, pasirodė nuostaba.
- Tu tikrai išgertum tiesos eliksyro? - paklausė. - Tikrai išgertum? - išpūtusi akis žiūrėjo į berniuką.
Mendel jautėsi pasimetusi, tačiau stengėsi galvoti racionaliai. Jeigu jis sako, kad išgertų, nebūtinai tai yra tiesa, ėmė su savimi kalbėtis mintyse. Jis to eliksyro neturi ir puikiai supranta, kad ir aš jo čia ir dabar neturiu. Taigi taip ir pasakė. Tikriausiai galvoja, kad man jo net neišeitų gauti. Galbūt mano, kad turės nemažai laiko savo darbeliams įgyvendinti, o aš to nepastebėsiu, nes arba galvosiu, jog jis tikrai neturi piktų kėslų, arba būsiu užsiėmusi eliksyro virimu ar paieškomis, užbaigė mintis galvoje.
- O, aš turiu, kas man tą eliksyrą gali labai greitai parūpinti, - tarė pagalvojusi apie Juzefą. Tikrai, plikis šitoje situacijoje būtų visiškas išsigelbėjimas. - Tikrai išgersi? - dabar jau kaip niekur nieko paklausė.
Savaime suprantama, kad Dori negalės taip imti ir sugirdyti Adrijui tiesos eliksyro. Ji nutuokė, kad Alanas bus labai nusistatęs prieš tokį veiksmą. Todėl pirmiausia, ką reikės padaryti, tai rimtai pasikalbėti su savo vaikinu ir pasigilinti, kaip viskas vyko. O paskui - bus matyt.
Tačiau dabar reikėjo šitą naujai iškeptą berniūkštį pagąsdinti, pažiūrėti, kaip jis reaguoja į tai, jog neužilgo Dori galėtų parūpinti viralo. Mergina stengėsi stebėti jo reakciją, kad galėtų bent kokią prielaidą pasidaryti, numanyti, ar pašnekovo žodžiuose yra bent kruopelytė tiesos.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #36 Prieš 3 savaites »
Tiesos eliksyras truputį išjudino ledus. Adrijui tas visai nepatiko. Jis nepasitikėjo Dori, ir bijojo, kad ji pradės klausinėti ko nors, ko jis nenorėtų niekam pasakoti. Bet ar turėjo kokią kitą išeitį? Jei dabar atsisakytų, sukeltų dar didesnį įtarimą.
- Tikrai? Turi iš kur greit galėtum jo gauti? - Jo balse deja pasigirdo nusivylimo gaidelė.
- Na ką gi... Tai gauk. Gal tada nurimsi. Man visai nepatinka ši mintis bet... Taip bus geriau. - Jis atsiduso. - Gal tada paliksi mane ramybėje. Žinai, aš tave suprantu. Suprantu kodėl taip elgiesi. Todėl padarykim tą apklausą ir greičiau pamirškim šį reikalą. - Labai Adrijui nepatiko ši idėja. O blogiausia, kad jis ir buvo šitos kvailystės autorius. Bet ko ji gali klausti? Jai tik rūpi mano ketinimai dabartyje ir viskas. Kas gali nutikti? Ramino save tyliai galvodamas.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #37 Prieš 3 savaites »
Dori lūpose atsirado klastingas šypsnis. Ji pasijuto tarsi laimėjusi kovą, bet protas budino merginą ir vertė suprasti, kad vis dėlto nieko ji nelaimėjo. Adrijas šnekėti galėjo bet ką, o kur gi jam dėtis? Viskas paaiškėtų tik tuomet, jeigu Mendel iš tikrųjų jo paklausinėtų šiam išgėrus tiesos eliksyro. O iki to kelias, jeigu toks bus, nusimatys ilgas, nes visam šitam reikalui turės pritarti ir Alanas.
Mendel išgirdo liūdesį ar kažką panašaus Adrijo balse, kai ji pasakė, kad galėtų greitai gauti reikiamo eliksyro.
- Taip, turiu, - patikino. - O kodėl tau nepatinka ši mintis? Juk pats tai pasiūlei. Nesitikėjai, kad galiu gauti tiesos eliksyro? Patikėk, reikalui esant galėčiau gauti dar ne tokių dalykų, - kilstelėjo antakį. - Jeigu tau bus ramiau, tai galime iškart susitarti, ko tavęs klausiu. Mane domina tik du dalykai. Ar tu neturi kokių nors kėslų Alano ir Henrietos atžvilgiu ir ar nekursi kokio grandiozinio plano kaip susprogdinti Hogvartsą ar panašiai, - nusijuokė. - O visa kita, pasilik viską sau. Užtat dabar gali man papasakoti. Jei nori, žinoma. Tai kaip gi jautiesi gavęs kūną? Ko tikiesi iš to paprasto gyvenimo, jeigu tikrai ketini jį gyventi? - dabar jau pakankamai ramiai kalbėjo Dori.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #38 Prieš 3 savaites »
Dori pagavo tą nusiminimo gaidelę Adrijo balse. Ir jam dabar teko jai atsakinėti kodėl nėra patenkintas dėl to eliksyro. Nors kalbėdama ji ir pati atsakė į tuos klausimus.
- Tiesiog. O tau patiktų jį gerti? Žinau, pats tai sugalvojau. Ir padarysiu kaip susitarėm. Bet dėl to neturėčiau šokinėti iš laimės ar ne? - Mergiotė pradėjo Adrijo nuomone girtis. Ir iš kur jau ji galėtų gauti nežinia kokių daiktų? Klausimas dar iš kur trauks tą eliksyrą. O jei aš nuo jo nusinuodysiu? Adrijas vėl norėjo giliai atsidusti, bet sutramdė tą besiveržiantį atodūsį.
- Baigiam apie tai. Prisiminsim, kai tu gausi to nelemto eliksyro. - Jai kalbant toliau jis šyptelėjo.
- Puiku. Užduosi man šiuos klausimus ir nedaugiau. O kodėl aš turėčiau griauti hogvartsą? Jis toks gražus. Kai gyvenau seniau. Na, kai gyvenau Senklerių dvare su mama ir paskui, kol gyvenom gatvėje svajojau čia patekti. Tai kam man naikinti šitą mokyklą? - Dabar ji norėjo pasišnekučiuoti. O Adrijas ne. Jis norėjo kiek galima labiau vengti šios merginos. Bet negalėjo dabar dingti. Nes tikriausiai tai irgi sukeltų kokį įtarimą.
- Oi nežinau. Jaučiuosi tai nuostabiai. O ką planuoju nuveikti, kaip planuoju nugyventi gyvenimą. Net nežinau. Noriu baigti mokyklą ir gauti išsilavinimą. Norėčiau susirasti savo namus. Bet dabar noriu pabaigti mokyklą. Be to dar labai norėčiau pakeliauti po pasaulį. Bet čia jau vėliau. Aš tiek daug visko noriu, kad net nežinau ar spėsiu. Todėl apsistojau ties mokykla. Turiu ją pabaigti, o paskui matysiu ką darysiu.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #39 Prieš 2 savaites »
- Tikriausiai nepatiktų niekam, - pripažino Dori, tačiau nusprendė nuslėpti, kad niekas nepriverstų jos išgerti to marmalo ir įbruktų nebent apgaule.
O vėliau Adrijas pasakė kai ką, kas išties suglumino tamsiaplaukę.
- Tu gyvenai Senklerių dvare? - išpūtusi akis paklausė.
Ji nežinojo, kad toji siela kažkada tenais gyveno. Tiesą pasakius, Alanas gal ir būtų papasakojęs, bet juk mergina apie Adriją su juo nesileido į jokias kalbas. Ir šią akimirką dėl to gailėjosi.
- Tai tu... koks nors Alano proproprosenelis ar dar kažką? O tai tavo pavardė irgi Senkleris? - susiraukė.
Stengėsi prisiminti, ar Alanas kada nors minėjo Adrijo pavardę, bet galvoje buvo tuščia.
- O kodėl paskui gyvenote gatvėje? Tai jus išspyrė? Kažkuo nusikaltote? - primerkė akis.
Ji vis dar bandė rasti kažką, kas patvirtintų, jog Adrijas - blogas.
Toliau varnanagio Mendel klausėsi pakankamai ramiai. Buvo visai įdomu išgirsti, ko gi nori šitiek laiko veidrodyje kalėjusi siela. Žinoma, jeigu tik ji kalbėjo tiesą.
- O tame veidrodyje tu... nežinau. Tu kažką jautei? Kūno pojūčius ar panašiai? - Dori atrodė iš tiesų susidomėjusi. - O tu galėjai valgyti? Ar nevalgei visą tą laiką? - klausinėjo.
Merginai net pasidarė gaila Adrijo. Juk maistas - vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
- Žinai šitas pupeles? - ji iš kuprinės išsitraukė visokio skonio pupelių. - Jų būna įvairiausių skonių. Bananų, braškių, karamelės ir taip toliau. Tik jeigu pataikysi kokių snarglių ar ausų sieros, manęs nekaltink, - nusijuokė. - Aš nežinau, kas tenais slypi. Imk, - atkišo pakelį Adrijui ir pati paėmė ryškiai raudoną pupelę. - Spėju, kad mano gali būti vyšnių, o gal kraujo...
Tačiau vis dėlto Mendel pataikė ant čili pipiro. Perkandusi pupelę paauglė šoko iš vietos, saldainukai pabiro ant žemės. Strakaliodama klastuolė ėmė šaukti:
- Aaai! Dega! Dega!
O paveikslų gyventojai puolė reikšti nepasitenkinimą dėl triukšmo.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #40 Prieš 2 savaites »
Per visą susitikimą su Dori Adrijas jautėsi įsitempęs. Bet dabar truputį atsipalaidavo. Mergina jį užvertė visu kriokliu klausimų. O Adrijas nutarė atsakyti vien tam, kad taip gal išeitų bent jau pusėtinai su ja sutarti. Gal ji ir tą eliksyrą pamirš. Pamanė tamsiaplaukis.
- O ne. Dėkui Vakan Tankai nepriklausau tai giminei. Mano pavardė Volkeris. Pagal motiną. Aš niekada nemačiau savo tėvo. Manau, jis mirė. Prieš man gimstant. Mano mama buvo grynakraujė ragana. Gyveno Amerikoje. Bet. Na žodžiu ilga istorija. Taigi ji iškeliavo į Angliją. Gavo darbo Senklerių dvare. Ten augau iki šešerių. Mano mama rašė eiles. Organizavo puotas. Bet ta bjaurybė Lukrecija Senkler pasirūpino, kad mus išspirtų lauk. Labai teisingai pasakei. Mus išspyrė lauk. Ir dar tiek pakenkė, kad mama išvis niekur negalėjo dirbti. Bent jau magijos pasaulyje. Ilga istorija. Taigi ne. Aš ne Senkleris. Žinai, kai sutikau Alaną pirmą kartą. Tu tikriausiai net neįsivaizduoji kaip pasidžiaugiau, kad pražudysiu žmogų iš tos giminės. Maniau, kad gyvendamas jo gyvenimą tikrai pateksiu į tą dvarą. Na kaip Alanas žinai. Įsivaizdavau ką galėsiu padaryti sutikęs jo tėvus, ir visus kitus šeimos narius. Įsivaizdavau, kad suduosiu tai giminei tokį pat smūgį, kokį jie kadaise mano motinai. Maniau, kad juos sužlugdysiu, atkeršysiu už mamą. Aišku, ten buvo visai kiti žmonės. Šie net nežino apie kažkokius Volkerius. Bet man tada nerūpėjo. Įsivaizdavau viską keliaudamas kartu su Henrieta per apsnigtą Vendigo mišką. Bet demonas mane apmovė. Supratau, kad niekada iš ten nepabėgsiu. Norėjau, kad bent ji ištrūktų. Todėl jai padėjau. O mano laikas pasibaigė. Vendigo pasaulyje aš negalėjau ilgai būti svetimame kūne. Palikau jį ir tada Alano dvasia sugrįžo į savo vietą. O aš į veidrodėlį. Ir žinai kas tada nutiko? Tas keistas berniukas prišaukė tą veidrodėlį kerais ir aš ištrūkau iš to pasaulio. Jis man padėjo net po to, kai vos jo nepražudžiau. Ir tu dabar galvoji, kad galėčiau jam tyčia pakenkti? Žinau, tu dabar pagalvosi, kad mėginau jam pakenkti jau grįžęs iš ano pasaulio. Kaip jau sakiau šio susitikimo pradžioje.  Tūnant veidrodėlyje pasijutau visai beviltiškai. Ir vieną trumpą akimirką tiesiog... Kažkas manyje užvirė. Nebegalėjau taip tverti tame veidrodyje. Ir pabandžiau vėl jam pakenkti. Bet greitai palikau Alaną ramybėje. Daugiau juk niekada to ir nepakartojau. Tik vieną kartą mudu pasikeitėm vietomis, kai Vendigo grasino Henrietai. Ir po to viskas vėl sugrįžo į vietas. Daugiau juk nieko nebedariau. O dabar, kai nebesu tik atspindys veidrodyje ir neturiu tokios galios. Dabar esu tik paprastas žmogus ir viskas. - Jis ir nemanė tiek kalbėti. Bet pradėjus žodžiai liete liejosi.
- Nejaučiau kūno tūnodamas veidrodyje. Net nežinau kaip nusakyti tą jausmą. Aš ten buvau. Ir viskas. Valgyti man nereikėjo žinoma. Juk vaiduokliams valgyti irgi nereikia. Nebuvau šmėkla, bet vis tiek nereikėjo maisto. - O tada jis labai nustebo. Nes toji visiškai nesukalbama Dori išsiėmė maišelį saldainių.
- Mačiau jas traukinyje. Ta ragana su maisto vežimėliu turėjo. - Šyptelėjo jis.
- Ačiū. - Pasakė ir paėmė vieną. Geltonos spalvos.
Jis iš pradžių stebėjo kokią gi gaus Dori. Ir pamatęs, kaip ji šokinėja ir aikčioja pradėjo juoktis.
- Atsiprašau. Visai nejuokinga. Visai. - Ir vis tiek negalėjo nustoti kvatotis.
- Reiktų vandens Ką Dori? - Savo saldainį jis įsimetė kišenėn. Nusprendęs, kad gal geriau su pupelėm neprasidėti.
- Šį rytą per pusryčius į gertuvę įsipyliau sulčių. Nori? Gal padės.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #41 Prieš 1 savaitę »
- Vakan kas? - suraukė antakius mergina. - Kas tai yra?
O toliau ji raukėsi dar labiau, mat sužinojo, jog Adrijas vis dėlto ne tik, kad ne Senkleris, tačiau dar ir Senklerių priešas. Jeigu kažkokia Lukrecija Senkler išspyrė jo motiną ir jį iš dvaro, vadinasi, buvo už ką, mintyse pagalvojo klastuolė. Po velnių, kaži, ar Alanas visa tai žino? Mūsų tikrai laukia suknistai sudėtingas pokalbis, užbaigė mintis galvoje.
- Ačiū už atvirumą, - nesuprasi, ar tai ironiškai, ar rimtai tarė Dori, išklausiusi Adrijo pasakojimo.
Ir tada ji trenkė kumščiu į kažkurį paveikslą, nes norėjosi nugesinti besikaupiančias emocijas. Jai buvo labai pikta, kad Alanas prikėlė tą, kuris turėjo minčių apie jo giminės sužlugdymą! Netikiu, kad dabar jau šita siela jaučia dėkingumą Senkleriams. Netikiu, ir vėl mintijo ji.
O po to juokėsi ir Adrijas, ir Dori, nes ta pupelė, po velnių, ji buvo nenormaliai aštri! Ir šeštakursė įsivaizdavo, kaip ji dabar atrodo.
- Ne, - tiesiog straksėdama vietoje tamsiaplaukė atsisakė sulčių.
Ką žinau, ar ten ne nuodai, ir vėl galvojo mintyse. Tada išsibūrė vandens iš burtų lazdelės ir jo atsigėrė. Visa apsilaistė, aplaistė ir paveikslus. Gal ir Adrijui kliuvo, bet ji to nematė.
- Tylėkit, idiotai! - sušuko Klastūnyno mokinė paveikslų gyventojams, kurie jau ėmė jai grasinti.
Burnoje vis tiek jautėsi nežmoniškas aštrumas.
- Man atrodo daugiau niekada nebevalgysiu, - pasakė Dori.
Tada kerų pagalba susirinko visas pupeles atgal.
- Nagi, ragauk savo, - pažiūrėjo į Adriją.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • III kursas
  • *
  • 19
  • Taškai: 10
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #42 Prieš 1 savaitę »
- Oi, seni įpročiai. - Jis šyptelėjo. - Vakan Tanka yra indėniška dvasia. Didžioji geroji dvasia kūrėja. - Paaiškino.
Adrijas jau pradėjo dvejoti ar teisingai padarė papasakodamas jai viską labai atvirai. Gal nereikėjo. Gal viską apie neapykantą Senkleriams jam reikėjo pasilikti sau.
- Tau truputį negerai su nervais. - Išpoškino, kai ji rėžė kumščiu į paveikslo rėmą.
- Ko tu nerviniesi? Tu mąstyk logiškai. Jei aš taip siekčiau kenkti Senkleriams nepasakočiau tau čia visko. O be to per ilgą buvimą kartu su Alanu spėjau ir jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Taip kad apsiramink. Turiu aš ką veikti ir be Senklerių galabijimo. Dabar jie man paskutinėj vietoj.
Sulčių ji neėmė. Užuot tai padariusi išsibūrė vandens. Adrijas tik vyptelėjo pamatęs, kaip bandydama jo atsigerti apsiliejo pati. Ir aptaškė viską aplink. Keistuolė. Matyt bijo, kad nunuodysiu. O gal jai atrodo, kad gali kuo nors apsikrėsti?
Adrijas buvo nusprendęs to saldainio nevalgyti. Bet dabar įsimetė jį į burną ir sukramtė.
- Skanu. Kažkoks vaisius. - Pasakė su pasimėgavimu. O tada išgirdo kažkieno artėjančius žingsnius.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • V kursas
  • *
  • 651
  • Taškai: 50
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #43 Prieš 1 savaitę »
Alanas neatsėdėjo visos kerėjimo pamokos. Vis tiek kerai nepavyko. Ir todėl dabar jis klajojo po mokyklą. Tikrai ne todėl, kad surastų iš pamokos išlėkusią Dori. To jau nebus. Neketino paskui ją lakstyti vos tik merginai sumanius patrankyti durimis. Ir šiaip abejojo, kad pamokoje įvyko rimtas konfliktas. Manė prie jos prieiti per vakarienę. Kai toji jau bus aprimusi.
O gal visgi reiktų ją susirasti ir pakalbėti dabar? Ji gi jaudinasi ir tiek. Pamanė mindamas kažkokiu koridoriumi tolyn.
Vaikinas sulėtino žingsnius ir iš kuprinės išsitraukė rašiūną ir pieštuką. Ir lėtai žingsniuodamas užrašė.
Citata
Kur tu? Ar jau nustojai siusti? Pakalbam ramiai gerai? Aš ateisiu, tik parašyk kur esi.
Tai parašęs pagaliau apsidairė atidžiau. Norėjo susiorientuoti kur tiksliai yra. Galvojo, kad gal Dori sėdi savo bendrajame kambaryje ir pradėjo planuoti kaip greičiausiu keliu galėtų jį pasiekti. Bet po galais negalėjo suprasti kur atsidūrė. Kaip vardan dievo meilės buvo galima pasiklysti čia besimokant penktus metus? Tik tu taip sugebi. Raudonplaukis ėmė vėl eiti greitu tempu. Įsuko į kažkokį tamsų koridorių ir sustojo išgirdęs žmonių balsus. Juos žinoma atpažino. Koridoriuje kalbėjosi jo ieškoma Dori ir Adrijas.
- O, sveikučiai. Puiku, kad pagaliau susipažinot normaliai. - Prabilo jis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #44 Prieš 2 dienas »
- Viskas man gerai su tais nervais, - atšovė Mendel. - Šitiek laiko sėdėjai pas Alaną kišenėj, jau turėtum žinoti mane ir mano isterijas, - pavartė akis. - Koks vaisius? Mangas? Bananas? - klausinėjo.
Kaži, ar jis normaliai pažįsta skonį. Šitiek laiko nevalgęs, ėmė svarstyti mintyse. Jau žiojosi to klausti, tačiau išgirdo balsą. Balsą savininko, ant kurio ketino užpykti, tačiau išgirdus jį viduje kažkas atsileido, tai buvo tarsi melodija sielai, bet šešiolikmetė neketino parodyti, jog lydosi.
Visai neseniai ir į rašiūną Alanas parašė, tačiau Dori dar nebuvo perskaičiusi jo raštelio. Bet širdį glostė faktas, jog jis ieško merginos. Bent jau taip ji suprato.
- Aš su tavimi, - bakstelėjo klastuolė vaikinui į krūtinę pirštu, - nesibučiuosiu savaitę, - rėžė. - Nors ne. Dvi.
Ir tada įsispoksojo į grifo akis. Stengėsi atrodyti įsižeidusi, tačiau tai buvo sudėtinga. Alanas Dori buvo toks gražus, jog norėjosi čia ir dabar pulti jam į glėbį ir pabučiuoti. Ir atrodė, kad nuo kerėjimo pamokos mergina jo jau pasiilgo. Akimirką ji net pamiršo, kad turėtų kaip ir pykti, kad šalia stovi Adrijas. Bet prisiminusi vėl neva užsiraukė ir nusuko žvilgsnį.