[Frankas Stigleris]

-Neatsiprašinėk, - švelniai subarė ją Frankas. -Knygoje, pilnoje mitų, buvo parašyta, kad dvare gyvena  magiški driežai, Kleonai. Jie panašūs į žiobariškus driežiukus, tik Kleonai gamina deguonį. Visą dieną tie driežai maitinasi erškėčių vaisiais, o vakare, kai užmiega, jų oda išskiria deguonies dujas. Štai kaip mes sugebame šioje vietoje kvėpuoti, - Frankas nusišypsojo baigęs aiškinti.
Frankas kai ką prisiminė. Tada nuo veido dingo šypsena. Stiglerių jaunuolis prisiminė priežastį, kodėl jis pakvietė Klarę į pasimatymą. Gal reiktų jai pasakyti? Gal ji nesupyks?. Frankas sėdėdamas išsitiesė ir pažvelgė į grifiukės akis.
-Klare, turiu tau kai ką prisipažinti... - balsas pradėjo strigti gerklėje. -Noriu pasakyti, kodėl aš tave pakviečiau į pasimatymą. Prieš mėnesį susipažinau su klastuole, vardu Anabetė. Tą dieną aš jai pajaučiau keistus jausmus. Nežinojau, ką tai reiškė, todėl pakviečiau tave susitikti. Norėjau pažiūrėti ar pajausiu tokius pat jausmus tau. Deja, nepajutau. Tik dabar suvokiau savo jausmus Anabetei. Aš ją myliu, Klare. Atleisk. Tikiuosi labai nesupyksi ir mes tapsime draugais.

[Klarė Konė Karter]

- Na dabar kai žinau, jog dvaras tikrai egzistuoja, manau man tikrai reikės apsilankyti bibliotekoje ir paskaityti. Gal atrasiu kažką ko man dar nepasakojai?... - Klarė nusišypsojo.
Pamačiusi, jog vaikino nuotaika staiga pasikeitė, grifė jau norėjo klausti, tačiau jis prabilo pats.
Išklausiusi, ką jis turėjo pasakyti, mergina šiek tiek nusiminė, per kelias sekundes sudeliojo mintis galvoje ir nusprendė, kad tapti draugais šiuo metu atrodė geriausias variantas. Merginai patiko nuotykis, kurį jie kartu patyrė.
- Na, tau taip pat nėra ko atsiprašinėti. - šyptelėjo Klarė. - Džiaugiuosi, kad esi atviras su manimi. Jei tikrai nori tapti draugais, o po šios dvaro paslapties atskleidimo, manau, jog būtum tikrai geras draugas. - Klarė perkryžiavo nuo sedėjimo nutirpusią koją ir tarsi patvirtindama savo žodžius linktelėjo - man tinka. - Ir pirmas mano kaip draugės žingsnis. - Klarė nepasimetusi nusprendė išklausinėti vaikiną. - turėsi man apie ją papasakoti. - grifė atsilošė sėdmaišyje ir laukė ilgos istorijos, lygiai taip pat kaip ir iš draugų likusių namie.

[Frankas Stigleris]

Klarė sutiko likti draugais.
-Taigi Anabetė yra antrakursė, kuri priklauso klastūnynui. Ji turi rudus ilgus plaukus, dangaus mėlio spalvos akis ir yra neaukšta. Anabetė yra labai švelni būtybė, bet kartais būna užsispyrusi, - Šis mergaitės bruožas Frankui labai patiko. - Kas jos nepažįsta, mano, kad Ana tikra klastuolė, bet ji labai dora, - Pasakęs paskutinius žodžius, Frankas prisiminė veidrodžių menėje žadėtą prizą. Jaunuolis išsitraukė lazdelę ir ištarė burtažodį:
-LIUSIJO ANABETE.
Iš lazdelės išniro tamsūs dūmai. Jie pradėjo kauptis . Jie suformavo apskritimą. Netikėtai apskritimo viduryje sužibo melsva švieselė. Ji pradėjo plisti po tamsiuosius dūmus. Ir tada pasirodė Anos atvaizdas apskritime. Mergaitė juokėsi.
-Štai, kaip atrodo manoji klastuolė.
Frankas leido Klarei apžiūrėti Anabetės judantį atvaizdą, o pats pradėjo ieškoti išeities, kuri pagelbėtų ištrūkstant iš sodo. Netikėtai jaunuolis prisiminė trumpą lopšinę.  Kažkur, giliai giliai po vandeniu, stūkso rūmai. Jie priklauso plaukuotam burtininkui. Rūmų apylinkėje yra užkerėtas sodas. Įėjimas į jį yra vienas. Išėjimas taip pat. Išėjimą saugo melsvieji ežero gyventojai, vandeniai.Įsikibk į juos ir jie tave nuneš bet kur. Frankas apžvelgė sodą. Už senos pušies pamatė kažkokį akmenį. Priėjęs arčiau, jis pamatė skulptūrą, iškaltą akmenyje. Tai buvo dviejų būtybių figūros. Jos buvo panašios į žiobarus, bet turėjo žiaunas. Vandeniai. Frankas prisilietė prie vandenio. Per visą kūną perbėgo šiurpuliukai. Užkerėti. Užkerėti atverti portalą.
-Radau išėjimą.
Pribėgęs prie Klarės, Frankas pažvelgė į laikrodį, kabantį ant jaunuolio rankos. Pavėluosiu į pamokas.
-Man jau laikas keliauti. Jei nori tu čia dar gali pabūti, - Frankas apkabino Klarę. -Labai džiaugiuosi, kad susipažinau su tavimi. Iki.
Ištaręs pastaruosius žodžius, Frankas nubėgo prie vandenių skulptūrų ir nukreipė į jas burtų lazdelę.
-PORTALO TALO.
Vandenių rankas susikabino ir sukūrė apskritimo formą. Ji apsiniaukė žalsvu rūku. Frankas giliai įkvėpė ir šoko į portalą. Kelionė truko neilgai. Kai ji baigėsi, Frankas stovėjo bendruosiuose švilpynės koledžo kambariuose. Aš juk nepasakiau Klarei, kur yra išėjimas. Tikiuosi ji matė, kur aš nubėgau. Jei ne ji vistiek jį suras. Ji protinga grifiukė.

[Klarė Konė Karter]

Klarė nuoširdžiai klausėsi vaikino pasakojimo. Ir suprato, jog mergina tikrai labai patiko vaikinui. Atidžiai pasižiūrėjusi į atvaizdą grifė atsakė Frankui:
- Manau pats žinai, jog ne išvaizdoje esmė, kad ir kaip banaliai skambėtų. Išvaizda tik kelių akimirkų iliuzija. - Klarei savo pačios žodžiai pasirodė juokingi, tad ji šiek tiek sukrizeno.
Grifė stebėjo kaip švilpiukas priėjo prie akmens.
- Šaunu, aš dar čia pabūsiu - Klarė nusišypsojo. - Man taip pat. Iki!
Mergina neskubėdama kurį laiką dar vaikščiojo po sodą. Erškėčiai jai priminė namus. Ji mąstė apie tai, jog reikės parašyti mamai, kurios per veiklą Hogvartse beveik neturėjo laiko pasiilgti. Jai patiko šis sodas, ir ji tikėjo, jog apsilankė čia pirmą, tačiau ne paskutinį kartą. Dar kartą pažvelgusi į jonvabalių nusėtą aikštelę Klarė nusprendė, jog lengviau bus iš čia ištrūkti savo mėgiamais kerais.
- Ebublio - ištarė Klarė, ir ją apgaubė skaidrus burbulo formos apvalkalas. - Ascendio.
Ir grifė kartu su burbulu iškilo iš vandens, stebėdama, kaip tolsta sodas. Rankomis stumdama ant ežero bangų pakibusį burbulą, nes tai jai pasirodė smagiau, negu naudotis magija, Klarė atsidūrė artimiausiame Hogvartso piliai krante. Dar kartą atsisuko į ežerą, prisimindama smagų nuotykį ir nebeatsigręždama grįžo į pilį.

[Elna Klumpar]

  Elna buvo informuota apie vietą, kurioje nebūtų jokių pašalinių ir galėtum taipogi tenkintis visais žmogiškais malonumais.
  Radusi laisvesnę valandėlę, kuomet vyko kažkokia pamoka ir varnė neparodžiusi noro į ją eiti, iškulniavo prie ežero, tiksliau į ežerą. Saulė švelniai spigino, bet strazdanės laimei, ji vis kelias sekundes pasislėpdavo už kokio menko debesėlio. Geriau pamąsčius Klumpė laisvai galėjo tiesiog išsitiesti po kokiu medeliu ir džiaugtis tokiu poilsiu, bet ne, jai būtinai reikėjo kažko daugiau. Priėjusi vandens telkinį rudaplaukė greitu judesiu išsitraukė burtų lazdelę, jau žiojosi tarti burtažodį, kai rudaplaukės burna taip ir liko praverta, nes tas stebuklingasis žodis atveriantis galimybes ežero dugnan užstrigo ant paties liežuvio galiuko. Porą kartų nusikeikusi mintyse, pasuko galvą į abi puses patikrinti, ar tik nieko nėra aplink. Įsitikinusi, kad yra viena bandė atgaminti burtažodį.  At at... atverk? Ne. At at... atidaryk? Ne, nuo kada burtažodžiai tokie? Vos Elninho nukreipė mintis kiek kitur, tas žodis lyg lemputė ant galvos užsidegė.
 -Atkiro, - murmtelėjo varniukė, nukreipusi lazdelę vandens pusėn.
  Vanduo atsivėrė ir išdygo stikliniai laiptai. Man jau patinka. Šiek tiek drebančiomis kojomis ji bandė įveikt pakopą po pakopos, kol pagaliau tai atsitiko. Vanduo kaip mat uždengė laiptus ir paliko Elną vienui vieną prie to ne tokio garsaus dvaro. Pasijautusi, lyg vaikščiotų čia kiekvieną dieną Klumpar atvėrė duris ir įžengė vidun.

[Coraline]

Karolaina vaikščiodama netoliese pamatė šį, gan keistą reginį, kai kažkokia mokinė pradingsta ežere. Geriau įsižiūrėjusi ji pamatė, jog tai jos draugė Elna.
- Elna! - pakvietė draugę Laina. Tačiau Elna dingo, taip ir neišgirdusi Kerės kvietimo. Mergaitė atėjo prie ežero ir matė tolstančią bei galiausiai dingstančią varnanagę. Turiu irgi ten patekti, gal ji bėdoje ir niekas apie tai nežino. Karo džiaugėsi, kad spėjo perskaityti pakankamai burtažodžių.
- Burbugo undero aqua. - Tarė švilpiukė ir aplink ją susidarė oro burbulas leidžiantis kvėpuoti po vandeniu. Mergaitė įžengė į vandenį ir pradėjo sekti Elnos pėdomis. Laina pasibaigus laiptams, atsidurė prie didelio dvaro ir iš tolo pamatė Elną. Panaikinusi burtus ji dar kartą pasikvietę varnanagę:
-Elna!

[Neptunica Ameshville]

Mergina žiūrėjo į save veidrodyje. Ji ką tik neteko savo šviesių plaukų, žinoma, savo noru. Dabar jos plaukai buvo tamsiai rudos spalvos ir tai labai patiko paauglei. Netrukus ji gavo raštelį. Laukiu tavęs Užburtame dvare. Tai klastuolę ne kiek nesutrikdė, priešingai - pažadino smalsumą ir ji nusprendė nueiti ten. Persirengusi ir sušukavusi plaukus, Blackwood užsimetė apsiaustą ir išėjo iš pilies. Jau daug kur tirpo sniegas ir telkšojo balos, pūtė vėjelis. Garbanė žingsniavo ežero link. Įdomu, kas man atsiuntė raštelį? Spėju, kad kažkas iš mažųjų pajuokavo, tačiau geriau patikrinsiu pamąstė. Priėjusi ežerą rado laiptus ir nukreipė lazdelę į vandenį. - Atkiro. - Atsivėrė praėjimas ir Roro pradėjo leistis link dvaro. Pasiekusi jo teritoriją atšaukė burtažodį ir apsižvalgė. Čia buvo tylu. Matyt tikrai mažesniųjų pokštas. Aš čia viena atsiduso prefektė.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Natanielis įsitaisęs ant minkšto, šiek tiek aptrūpėjusio krėslo kažką mintydamas stebeilijo vandenines sienas, gaubiančias keistąjį namą. Tik persikėlusiam į Hogvartsą, vaikinukui reikėjo vietos pabūti vienam. Žinoma, Koukvorto pakraštyje esanti bažnytėlė puikiai atitarnavo kelias savaites, tačiau tas smilkalų kvapas ir skausmingi prisiminimai apie seserį vertė kuo greičiau keisti vietą. Ežero pakrantė, kurią aptiko beklampynėdamas po apylinkes buvo idealus prieglobstis vaikinukui. Na, o smalsumas ir pomėgis paplaukioti tyrame vandenyje, apmąstant pastaruosius įvykius padėjo atrasti šį neįprastą dvarą.
Susisūpęs į žalsvą pledą, berniokas ėmė besnūduriuoti šioje ramybės oazėje, kai staiga, pasigirdo nemalonus šnarėjimas, o po jo ir lengva atodūsių lavina.
Nenoromis pakilęs iš guolio, Lizertas tyliai žingtelėjo garsų pusėn. Nerukus, smaragdinių akių savinikas išvydo jauną brunetukę.
Sukryžiavo rankas, pasirėmė prie sienos ir silpnai šyptelėjo mergaičiukei.
- Ir ką mes čia darome? - tarė įdėmiu žvilgsniu, gal net per akivaizdžiai, skenuodamas dar nematytą panikę.

[Neptunica Ameshville]

Marija jau ruošėsi palikti šią, jos manymu tamsoką ir gan didžiulę vieta. Penktakursė nemėgo tokių vietų kaip ši. Jai labiau patiko mažose, jaukiose vietose. Vis dėlto brunetė persigalvojo ir nusprendusi apsižvalgyt žengtelėjo arčiau dvaro. Jau penktus metus mokosi Hogvartse, tačiau čia dar nesilankė - nebuvo priežasties. Garbanė iš pradžių apžvelgė "lauko" aplinka. Ši beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų, vienintelė "dilema" - čia neaugo sausumos augalai. Ir ne veltui. Vanduo visad užtamsindavo saulę, o ir žemė drėgniau būti negali. Atrodė lyg esi kitame pasaulyje. Klastūnyno prefektė jau ruošėsi žengti arčiau, tačiau link jos pradėjo artėti žmogaus figūra. Iš kur jis čia atsirast spėjo? Netrukus žmogaus, o tiksliau vaikino figūra išryškėjo ir Marija galėjo įžvelgti jo veidą. Ir jis buvo su Klastūnyno uniforma.
- Visų pirma išmok pasisveikint jau mane erzini, o antra nieko čia neveikiu. Kažkas iš mokinukų nusprendė pajuokauti ir atsiuntė raštelį, kad čia ateičiau. Kas tu išvis toks?

[Natanielis Augustas Lizertas]

Mergaičiukei rodant savo nepasitenkinimą bernioku, Natanielis tik pakėlęs rusvus antakius ramiai žiopsojo į šią. Rusvaplaukė, iš pažiūros ramaus būdo, atrodė, baisiai susinervinusi ir tikrai nekėlė gero pirmojo įspūdžio naujokėliui.
- Ko tu taip širsti it įgelta, pajuokavo tai pajuokavo, - bandydamas nuraminti šviesiaakę, šyptelėjo Lizertas.
- Beje tu irgi nepasisveikinai, - vis dar atsirėmęs į melsvais atspalviais išmargintą sieną, pridūrė. Tada kiek suraukęs nosikę ir toliau skenuodamas prieblandoje bestypsančią mergiotę, mandagiai ištiesė šiai ranką.
- Natanielis, - santūriai prisistatė, tikėdamasis, kad panelė pikčiurna paspaus ranką bei pati prisistatys. Vis dėl to Natukas buvo išauklėtas ir bendraudamas su žmonėmis, nuoširdžiai norėjo žinoti bent jų vardus.

[Neptunica Ameshville]

"Pajuokavo tai pajuokavo", ot... Įdomu ar pats ne širstu su tokiais juokais mintyse pyktelėjo garbanė, tačiau rusvaplaukiui to garsiai tarti neišdrįso. Šis nepažįstamas vaikinukas nors ir erzino, tačiau kažkuo ir žavėjo. - Tu pirmas pradėjai kalbėti, tad pagal visas etiketo taisykles ir šiaip iš mandagumo turėtum pasisveikinti pirmas, džentelmene nemokytas. - Kiek išdidžiai tarstelėjo klastuolė, tačiau paspaudė ranką smaragdinių akių savininkui. - Marija. - irgi prisistatė. - Malonu susipažinti, Natanieli. Tu ne prieš, jei tave vadinsiu Natu? - Mirktelėjo. Ne, aš tikrai neflirtuoju su šuo rusvaplaukiu klastuoliu Natanieliu. sukikeno mintyse prefektė. - Taigi, Natai. Kodėl anksčiau tavęs nemačiau? Pripažinsiu ir pati ne visose pamokose dalyvauju, tačiau dažnokai būnu bendrajame kambaryje, kur tenka prižiūrėt šiokią tokią tvarką. - Tarė stebėdama bernioką.

[Luna Gardner]

Lėtai žingsniuodama link ežero Luna prisiminė mokinių pokalbį, jog ežero gilumoje yra užburtas dvaras. Mergina neitin norėjo pulti į ežerą ir leistis į jo gilumą, ypač, kai lauke švietė saulė ir oras buvo puikus, tačiau smalsumas ir noras ištyrinėti dvarą nugalėjo. Priėjusi ežerą rudaplaukė pažvelgė į tyvuliuojantį vandenį. Stovint ant kranto nė nebūtum pamanęs, kad jo gilumoje gali slėptis dvaras.
-ATKIRO,-garsiai ištarusi rudaplaukė stebėjo, kaip prasiskiria vanduo ir atsiveria stilingi laiptai. Nulipusi į ežero dugną mergina išvydo dvarą apsuptą bespalviu oro burbulu. Dvaras nebuvo toks didelis, kokio tikėjosi rudaplaukė, tačiau jis vistiek kažkuo traukė merginą. Vos mėlynakė įžengė į burbulą, laiptus vedančius į dvarą užpylė vanduo ir šie dingo. Žvilgtelėjusi pro petį rudaplaukė pažvelgė į vietą, kurioje ką tik buvo laiptai ir atsisuko į dvarą. Šį supo nuostabios kolonos puoštos aukso gijomis, durys sudarytos iš mažų stiklo gabaliukų, kurie gražiai mirgėjo tyvuliuojant vandeniui. Nuspaudusi durų rankeną mėlynakė žengė į vidų. Šis dvaras nepriminė visų kitų, kurie driekėsi per kelis kilometrus su daugybe kambarių ir laiptų. Užburtajame dvare buvo vos keli kambariai. Pirmajame aukšte buvo svarbiausi kambariai:virtuvė, svetainė, valgomasis ir biblioteka. Įėjusi į biblioteką mergina apžiūrėjo kelias knygas ir padėjusi jas į vietą nuėjo toliau.  Apžiūrėjusi visus kambarius mergina išvydo, jog šie nuolat keičia savo dizainą ir baldus. Štai kodėl šis dvaras užburtas. Turbūt kažko panašaus ir reikėjo tikėtis. Užlipusi į antrą aukštą mėlynakė išvydo tris miegamuosius ir kambariuką su židiniu. Kaip ir pirmajame aukšte čia kambariai irgi nuolat keitėsi. Apžiūrėjusi miegamuosius Luna pasuko į kambarį su židiniu ir patogiai įsitaisusi ant priešais esančio sėdmaišio užkūrė židinį lazdele. Užsikūręs židinys ėmė skleisti malonią šilumą, o liepsna jo viduje vis šokčiojo tarsi norėdama ištrūkti. Čia taip tylu...Tobula vieta pabūti vienam ir pagalvoti apie viską. Stebėdama, kaip židinyje spragsi ugnis mergina ėmė lėtai merktis ir nė pati nepajuto, kaip užmigo.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah dar šį vakar blūdijo ežero pakrante, nes nieko įdomesnio nesugalvojo.. Sėdėti pilyje buvo per daug nuobodu.. nes ten mažai ką galima nuveikti, nors ir čia buvo gryna nuobodybė, tačiau geriau grynas oras, nei keturios sienos.. Bežingsniuojant pakrante grifas kažką išvydo, jis buvo gana toli, tačiau klausa ir matomumas buvo labai geras, jis matė žmogaus siluetą, greičiausiai merginos, nes matėsi gan ilgi plaukai, su burtų lazdele.. ir staiga ji kažkur pradingo, vaikinas priėjąs arčiau te spėjo pamatyti, kaip užsivere ežeras.. Kas čia buvo? Gerai, Elijah pakartok tą ką sakė tas individas..
Berniukas iš apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę, ją nukreipė į ežerą ir tąrė tą patį:
- ATKIRO, - staiga ežeras ėmė vertis ir pasirodė gana įspūdingi laiptai, vaikis nieko nelaukdamas ėmė jais leistis..
Chris' as nusileidęs matė pastatą apgaubtą bespalviu burbulu.. patekus į vidų, viską užliejo vanduo, tačiau ten kur buvo jaunasis vampyras, vanduo nepateko.. Sakyčiau šaunu.
Pastatas buvo stulbinančio grožio, stogo spalva buvo lyg dumblių, buvo matyti aukso gijomis papuoštos kolonos, maža to durys buvo išgraviruotos įvairių spalvų stikliukais.. Nieko gražesnio nesu matęs, prisiekiu.. Pravėrus duris vaikinas išvydo kambarius, kurie buvo svarbiausi kiekviename pastate - virtuvė, valgomasis, svetainė ir biblioteka.. Užlipus laiptais į antrą aukštą vaikinas išvydo tris miegamuosius ir kambarį su židiniu.. Kodėl jų dizainas vis keičiasi? - stebėjosi Dawson' as, nes kažko panašaus dar nėra matęs.. Užėjęs į kambarį su židiniu, berniūkštis išgirdo širdies plakimą ir tikrai ne vampyro ar paprasto žmogaus, o vilkolakio.. prisimimęs visas Lunos pamokas vaikinas šiek tiek sustyro, nes nežinojo kas sėdi krėsle, žinojo tiek, kad vilkė, o ar ji mėgsta vampyrus ar ne sunku buvo pasakyti..

[Luna Gardner]

Vos tik Luna užmigo pasigirdo žingsniai jai už nugaros. Staigiai atsimerkusi rudaplaukė uždėjo ranką ant durklo prikabinto prie džinsų diržo. Lėtai ištraukusi druklą mergina stipriai jį suspaudė delne. Durklo ašmenys buvo nulieti iš tvirto plieno, o rankena juoda it anglis ir puošta sidabro gijomis, kurių viduryje puikavosi Pusmėnulio gaujos ženklas. Rudaplaukė žinojo, kad ją atsekęs asmuo buvo ne kas kitas, kaip mokinys arba mokytojas, tačiau nesiruošė jo pasitikti nepasiruošusi. Supratusi, kad nepažįstamasis nė neketina prieiti arčiau Luna lėtai atsistojo ir atsisuko į asmenį, kuris ją čia atsekė. Išvydusi Elihaj'ų mergina krūptelėjo. Ji tikrai nesitikėjo išvysti jo.
-Elijah'au, daugiau taip niekada nedaryk,-nusijuokė mėlynakė vis dar laikydama durklą rankoje. Vien nuo minties, kad ji galėjo užpulti berniuką ir perrėžti jam gerklę Luna juto kaltę. Juk jis ją laikė vyresniąja seserim, o ji norėjo ji nužudyti. Turbūt iš manęs prasta vyresnioji sesuo... Įsidėjusi durklą atgal ir paslėpusi jį po džemperiu mergina atsisuko į židinį, priešais jį dabar buvo du sėdmaišiai. Vienas juodas su mažyčiais baltais taškeliais tarsi dangus su žvaigždėmis, o kitas karališkos mėlynos spalvos.
-Smagu tave ir vėl matyti,-šyptelėjo rudaplaukė,-eikš,-kviesdama berniuką sėstis ant sėdmaišio mergina apsidairė. Kambarys vis dar nuolat keitėsi. Iš purpurinių sienų tapo švelniai raudonos, o grindys pasidengė tamsia medienos spalva. Kambarys išties buvo jaukus, o nuo židinio sklindanti šiluma ramino.
-Kaip mane radai? Sekei paskui?-žvilgtelėjo į šalia sėdintį berniuką. Nors Luna ketino pabūti viena, tačiau išvydusi berniuką mergina nudžiugo. Su juo laiką leisti išties buvo smagu.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah tikria neatpažino merginos, kol neįėjo į vidų, nes jos šviesoje buvo nematęs.. tačiau taip pamatyti irgi nesitikėjo su durklu rankoje ir dar kaip vampyras matė su sidabro gijomis, kas tikrai Elijah būtų dabaige..
- Na aš taip ir neketinau daryti, -nusijuokė grifas, - tiksliau aš tavęs neatpažinau, nes tamsoje mateisi, tačiau ne taip, kaip dabar, o dar ir su durklu, iš ties ispūdingas, tačiau tu su juo man galą padaryti gali, - jau šiek tiek sunerimęs tarė Chris' as..
Mėlynakė atrodė išties gražiai, vaikinui ji patiko, tačiau berniūkštis nežinojo ar ją laikyti kaip seserį ar kažką daugiau, tačiau ji buvo už jį daug vyresnė, tad vaikis apie tai stengėsi nė nemąstyti..
Pasiūlius merginai prisėsti Elijah nieko nelaukdamas linktelėjo galva ir atsisėdo ant sėdmaišio, tiksliau susmygo, kaip adata į šieno kupetą.. Kas čia per daiktas? Jaučiuosi šiek tiek susmygęs..
- Ne, tikrai tavęs nesekiau, tiksliau mąsčiau, kad čia ne tu.. Iš tikrųjų tai vaikščiojau ežero pakrante ir įšvydau kažkokį siluetą pranykstantį ežere, norėjau apsidairyti, - šypsojosi rudaplaukis muistydamasis sėdmaišyje, nes jautėsi gan nepatogiai, tačiau tuo pat ir džiaugdamasis, kad čia sutiko ne ką kitą, o pačią Luną..