[Klarė Konė Karter]

Klarė mėgo lenktynes, todėl pasileido vaikinui iš paskos... tačiau visi laiptai merginai tarsi spąstai, užkliuvusi ir suklupusi ji tiesiog nusprendė pasirinkti greitesnį kelią - grifiukė tiesiog nučiuožė plačiais laiptų turėklais.
Supratusi, jog Frankas suglumo, Klarė prabėgo pro jį tiesiai po kairiąja laiptų puse.
- Aš vis dėl to laimėjau. - Uždususi juokėsi žaliaakė. - Ateik, biblioteka štai čia... - Klarė atidarė duris.
Šįkart bibliotekoje, kaip ir kituose kambariuose vyko permainos, prie sienų išdėliotose lentynose knygos ėmė keistis tik pačioms joms žinoma tvarka, vienintėlio kambaryje esančio lango užuolaida atsitraukė, stalas ir kėdės iš vidurio kambario pasislinko link šviesos. Tarsi pats kambarys norėjo būti apieškomas.
- Vienintelis klausimas... Nuo ko pradėsim? - ne tiek vaikino, kiek daugiau retoriškai paklausė Klarė

[Frankas Stigleris]

Frankui sustojus, Klarė jį aplenkė. Mergaitė pribėgo dideles piešiniais pieštas duris ir jas atidarė. Frankas nusekė grifiukę. Kai Frakas žengė pirmą žingsnį į biblioteką, skraidantis stalas nusileido prie lango. Tikriausiai čia vyko permainos. Mąstė Frankas. Tik žengus antrąjį žingsnį, švilpiukas pastebėjo bibliotekos didingumą. Tos patalpos lubos buvo ganėtinais aukštos, išpieštos piešiniais, knygų iliustracijomis. Sienos buvo padarytos iš dramblio kaulo spalvos marmuro plytelių. Viduryje kambario, ant grindų vidurio, buvo nupieštas apskritimas, kuris buvo padalintas į keturias dalis. Kiekviename iš jų buvo nupiešta po vieną hogvartso koledžų herbą.
-Tai bent, - tarė Frankas. - Čia taip nuostabu, ar ne?
Frankas ėjo lango link. Eidamas braukė pirštu kiekvieną po ranka pasitaikiusią knygos nugarėlę. Pirštas sustojo ties raudona knyga. Ji buvo per maža būti romanu, bet per didelė, kad būtų pasaka. Frankas ją lėtai ištraukė. Ant viršelio nebuvo nieko parašyta. Tikriausiai kokie nors burtai. Pagalvojo Frankas. Jis išsitraukė burtų lazdelę iš žieminės mantijos ir nukreipė į knygą.
-GERALO.
Nieko neįvyko.
-GERALO, - Dar kartą ištarė Frankas.
Staiga iš visų bibliotekos pusių pradėjo skristi įvairios raidės. Jos apsupo Franką, lyg bičių spiečius apsupa įsibrovėlį. Tada, kai Frankas apžvelgė raides, jos puolė prie knygos. Raidės skverbėsi į raudoną knygelę. Paskutinei raidei įlindus, Frankas pažvelgė į knygą. Jau buvo parašytas pavadinimas. ,,Sitšaroneid oikalokiv". Tai optinė apgaulė. Netikėtai kambario viduryje išdygo aukštas ir paauksuotas veidrodis. Jis priėjo prie jo su knyga rankose ir pažvelgė į veidrodį. Frankas atrodė idealiai. Jo tamsios akys buvo šiek tiek pašviesėjusios. Tai atsitikdavo, kai Frankas darydavo ką nors įdomaus. Baigęs apžiūrėti save, jis pažvelgė į knygą. Viršelio pavadinimas buvo suprantamas. Jis buvo ,,Vilkolakio dienoraštis". Franko veide pasirodė menkutė šypsena.
-Žiūrėk ką radau, - iškėlęs knygą tarė jaunuolis. - Nori paskaityti ar eisi ieškoti ko nors daugiau?

[Klarė Konė Karter]

Klarė, kaip didelė meno mėgėja pamačiusi herbą iškart priėjo pažiūrėti ar jis buvo magiškai išburtas, ar kažkas jį nutapė tradiciniu būdu. Aptikusi tikrų teptuko potepių žymes mergina nudžiugo, tada apsidairė aplink ir suprato, kad sienos taip pat ištapytos, mergina apie tai mokėsi - freskos.
Žaliaakės apmąstymus pertraukė vaikinas.
- Taip... - Klarė net neatsisukdama toliau apžiūrinėjo piešinius, jie tarytum hipnotizavo grifiukę.
Frankui ištarus burtažodžius, mergina priėjusi kelis žingsnius artyn stebėjo kas vyksta, tokių kerų ji dar nebuvo mačiusi, todėl labai arti prieiti ji nedrįso, ne dėl to, jog bijotų, juk ne veltui pateko į Grifo Gūžtą, tačiau nenorėdama trukdyti šios vietos esybei.
Švilpiukui paklausus ji žengė žingsnius į priekį:
- Manau savaime aišku, kad norėsiu paskaityti...

[Frankas Stigleris]

- Manau savaime aišku, kad norėsiu paskaityti, - tarė Klarė.
Frankas priėjo prie stalelio, stovinčio prie aukšto lango. Dienoraštį padėjo ant stalo ąžuolinio viršaus ir prisėdo prie jo. Frankas atvertė pirmąjį knygos puslapį. Jame buvo vienintelis sakinys. Jei tu tai skaitai, reiškia, aš jau po velėna. Mintyse perskaitė Frankas.
-Gavome šiek tiek informacijos apie vilkolakio likimą, - tarė jaunuolis.
Stigleris atvertė sekantį puslapį. Jis buvo pilnai prirašytas įvairiais niekučiais: pamokų tvarkaraščiais, žinomų vietovių pavadinimais ir t.t. Frankas greitai perbėgo kelis puslapius. Visi buvo panašūs. Tada, atvertus dar vieną dienoraščio puslapį, į akis krito vienas žodis. Tiksliau vardas. Šarlotė. Jaunuolis stumtelėjo vilkolakio užrašus Klarei. Aš ir taip jau pasireiškiau per daug. Duosiu progą pasireikšti gražiajai mergaitei.
-Jis prikišta nereikalingu šlamštu. Nieko gero neaptikau. Gal tu ką nors rasi? - Frankas nusišypsojo vos pastebima šypsena.

[Klarė Konė Karter]

Klarė apsidairė kambaryje, lyg bandydama užčiuopti savininko - vilkolakio esybę. Manė, jog galbūt taip bus lengviau. Tačiau supratusi, jog nieko doro nepeš priėjo prie stalo, sukryžiavo kojas ir atsirėmė rankomis į stalą, jog būtų lengviau laikyti pusiausvyrą, radus už ko užsikabinti, grifiukei nesinorėjo ramiai sedėti kėdėje, norėjosi tik veikti.
- Na, dabar bent jau žinom, jog niekas nenukąs mums galvos už tai, kad čia knaisiojamės... - iš pradžių juokdamąsi, po to susimąsčiusi, jog gal ne jie vienintėliai šiuo metu kuičiasi po dvaro paslaptį Klarė sunerimo na, mes juk viską apieškojom, čia ne detektyvas, niekas mūsų nesiruošia skersti....
Klarė akimirkai užsižiūrėjo į vaikiną, susikaupęs jis atrodė tarsi priklausytų šio dvaro, meniškam pasauliui...
Nutraukta Franko balso, Klarė nusišypsojo atgal ir perimė knygos sklaidymą.
- Na nepasakyčiau, kad tai šlamštas, dažniausiai užsikabinti padeda menkiausios detalės... - Klarė perkėlė svorį ant kitos kojos. - manau reiktų atidžiau peržvelgti visus įrašus, ieškoti bent vieno įrašo apie namus, kad jie būtų paminėti, na gal ne kaip vieta, - garsiai svarstė žaliaakė, - tačiau, gal kaip ir sielos buveinė. - nežinau, ką čia nusišneku, ryškiai per daug knygų prisiskaičiau mintyse pagalvojo. - Man sunku su potekste, žinau tiek tik iš knygų, gal bandyk ieškoti tu, tau geriau sekasi... - grifiukė gūžtelėjo pečiais ir pabandė išspausti šypseną. Ji jautėsi per silpna šiam nuotykiui, nepasiruošusi. Klarė to jausmo nekentė labiau už viską, jaustis silpna ir bejėge buvo blogiausias jausmas pasaulyje.

[Frankas Stigleris]

Mergaitė nenorėjo pasireikšti. Frankas paėmė iš jos rankų dienoraštį. Lėtai vartė jį. Tada atsivertė puslapį, kuriame pastebėjo Šarlotės vardą. Frankas pradėjo mintyse skaityti vilkolakio užrašus. Vakar, mokyklos kieme, pastebėjau stulbinančio grožio mergaitę. Gastonas pasakė, kad jos vardas Šarlotė. Vardas buvo toks pat gražus, kaip ir pati mergaitė. Po kelių dienų aš įsidrąsinau ir pakviečiau mergaitę pasivaikščioti. Vos nenualpau, kai ji sutiko. Susitarėme susiti... (Šioje vietoje užrašai buvo neįskaitomi). Frankas pervertė kelis puslapius. Vakar (raštas buvo neįskaitomas) nusprendžiau Gastonui, savo geriausiui draugui, ir Šarlotei parodyti savo kūrinį, užburtą dvarą. Kai jie jį pamatė, jaunuoliams atvipo žandikauliai. Leidau jiems apsidairyti. Kai jie apsižvalgė, nusivedžiau juos į biblioteką, susikabinome rankomis ir aš, jaunasis vilkolakis Ikaras, paėmiau į ranką vieną daiktą, kuris nepriklausė šiai bibliotekai. P.S. tikrai nesakysiu, kas tai per objektas. Prilietus tą objektą, mes atsidūrėme tamsioje patalpoje, kurios vienintelis šviesos šaltinis buvo senas plytinis židinys. Priėjau prie židinio, kai ką padariau ir židinys pradėjo keistis. Tada patekome į sodą. Frankas užvertė knygą.
-Žinau, kaip galime patekti į tą tamsų kambarį nuotraukoje. Vienintelis kelias yra nešyklė, - tarė jis Klarei. - Reikia rasti daiktą, kuris neįsitenka į bibliotekos rėmus, kuris nepritinka čia. Tu apieškok lentynas, o aš sienas, gerai?
Frankas džiūgaudamas nubėgo prie bibliotekos sienos. Kai ir visos, ji buvo papuošta viena didele freska. Ji vaizdavo žmogų, tiksliau merginą, jojančią smėlio spalvos jaučiu. Tikriausiai jautis tai Dziausas, o mergina - Europa. Pamanė Frankas. Jis dar labiau įsižiūrėjo į freską. Jaučio akys atspindėjo šviesą. Viena akis buvo kažkuo ypatinga. Frankas tai nujautė. Jis dar geriau įsižiūrėjo. Viena akis buvo plokščia, kaip ir visa freska, bet kita buvo apvali. Frankas nukreipė į ją burtų lazdelę ir ištarė burtažodį:
-SOLO SILI.
Akis iškrito iš freskos ir atsimušė į bibliotekos grindis. Jaunuolis pažvelgė į grindis. Ant medinių grindų gulėjo šviesiai žalias akmenukas. Smaragdas. Stigleris atsiklaupė, norėdamas geriau apžiūrėti prabangų akmenuką. Jis kažkaip keistai spindėjo. Tikriausiai tai ir bus nešyklė. Mąstė Frankas.
-Klare, kai ką radau. Tikriausiai norėsi tai pamatyti.

[Klarė Konė Karter]

Klarė, perdavusi dienoraštį Frankui, tyliai pasirėmusi į stalą, pro knygos kraštą skaitė nuotrupas, dėl laiko tėkmės ir sąlygų, matėsi išblukusios ir kai kur vandens ir rašalo išlietos dėmės. Mergina iš skaitomų nuotrupų ėmė dėlioti detales savo galvoje, jam žymiai geriau sekasi rasti pačią esmę tarp tiek teksto... Merginos mintis nutraukė vaikino balsas.
- Gerai. - sutiko Klarė
Mergina ėmė apžiūrinėti arčiausiai jos stovinčią, po jos kitą ir dar kitą lentynas, traukė vieną knygą po kitos, ieškojo ko nors neįprasto, kažko, kad nepritaptų prie įprasto bibliotekos konteksto. Stiebėsi ir vėl tūpė, nuo galvos iki kojų ieškodama, tačiau kaip visada švilpiukas buvo pirmasis atrasti paslaptį. Išgirdusi jo kvietimą, žaliaakė priėjo arčiau.
- Na akmuo čia tikrai nedera. - Stebėdama kiek šviesesnį nei jos akių spalva akmenį mergina garsiai išsakė savo pastebėjimus. - Matyt, paslaptis nori tau atsiskleisti. - Klarė nusišypsojo. - Kas dabar?... - Klarė smalsavo. - Mama man kadaise pasakojo apie nešykles, ji minėjo, jog jos suveikia tik tam tikru laiku... Nors kalbant apie šį dvarą, juk čia jokie dėsniai negalioja.... - Klarė nusijuokė.

[Frankas Stigleris]

Kas dabar? Frankas tikrai nežinojo. Galvoje pradėjo suktis visa jam žinoma informacija apie nešykles. Nešyklės tai daiktai, kuriais nustatytu laiku burtininkai pernešami iš vienos vietos į kitą. Prireikus gali aptarnauti dideles grupes. Nešyklės gali nukelti burtininkus į bet pasaulio vietą, nevarbu koks tai atstumas. Dažniausiai nešyklės būna kokie nors niekniekai, kad Žiobarai nenorėtų jų pasiimti ir žaisti. Daiktai kuriuos Žiobarai laiko šlamštu ir šiukšlėmis. Pvz.: padėvėtas batas, konservų dėžutės, pradurtas futbolo kamuolys, senas laikraštis, tuščia gėrimo skardinė ir t.t. Jos perneša burtininką nustatytu laiku. Tik nustatytu. Frankas pasileido bėgti link ąžuolinio stalo. Pribėgęs, atvertė dienoraštį. Jis atsivertė tą patį puslapį, kuris buvo prirašytas apie dvaro parodymą draugams. Viename puslapyje raštas buvo vos vos įskaitomas. Frankas pradėjo skaityti:
-Vakar, apie penkta valanda vakaro, aš... - Toliau esantį tekstą Frankas jau buvo skaitęs.
Frankas apsidairė bibliotekoje, ieškodamas laikrodžio. Po kelių minučių jis suprato, kad čia jo nėra. Netikėtai ant ąžuolinio stalo atsirado medinė dėžutė. Frankas nustebo. Jis ją paėmė ir lėtai pradarė. Iš jos iššoko juokingas organizmas, tiksliau mechanizmas. Iš dėžutės iššoko mažas laikrodis su kojytėmis ir rankomis. Laikrodis rodė be minutės penktą valandą. Frankas griebė Klarei už rankos ir nubėgo link smaragdo. Nepaleidęs rankos, jis atsiklaupė ir laisvąja ranka prisilietė prie brangakmenio. Netrukus vaizdas pradėjo suktis. Frankui svaigo galva, akyse aptemo. Nustojus vaizdui suktis, Frankas pasijuto gulintis tamsoje, ant šaltų grindų. Jis lėtai pakilo, nes jam dar svaigo galva. Apsidairė akloje tamsoje ir tarė:
-Klare, tu čia?

[Klarė Konė Karter]

Klarė nespėdama nė susigaudyti stebėjo, kaip Frankas nubėgo prie dienoraščio, kol informacijos perkrautoje galvoje susidėliojo faktus, vaikinas jau skubėjo atgal link akmenuko ir grifės. Klarė nustebusi užsižiūrėjo į vaikišką pokštą primenantį laikrodį su rankytėmis ir kojytėmis. Tuo metu švilpiukas jau pastvėrė mergaitę už rankos, Klarė vos spėjo pribėgti su aukštesniu už ją vaikinu.
Staiga galva ėmė suktis, lyg supantis ant žaislinio vilkelio. Grifiukė smarkiai trenkėsi į grindis, širdis daužėsi, galva svaigo, skrandis atrodė apsivertė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Prireikė penkių minučių - ar bent jau taip atrodė, jog atgautų įprastą savijautą. Supratusi, jog galva nustojo svaigti, žaliaakė atsistojo ir išgirdo vaikino balsą.
- Aš čia. - Tamsoje Klarė dairėsi Franko, pamačiusi švilpiuką už kelių žingsnių, ji priėjo arčiau ir susirūpinusi pasiteiravo. - Viskas gerai? Na ir nuotykis. - Atlėgus patirtam stresui Klarė tyliai sukikeno. - Čia tikrai nenuobodu. - Nusišypsojo.

[Frankas Stigleris]

Frankas apsidžiaugė, kai išgirdo Klarės balsą. Jis sklido iš Franko užnugario. Stigleris atsisuko, bet nieko neįžvelgė. Buvo tamsu, nors ir į akį durk. Netrukus Frankas išsitraukė magiškąją burtų lazdelę ir tarė:
-LUMOS.
Tamsą išvaikė blausi melsva švieselė, sklindanti iš burtų lazdelės. Ir tada Frankas šešėlyje pamatė žalias katiniškas akis. Berniukas pradėjo eiti link jų. Šviesa atidengė mergaitės gražųjį veidą.
-Smagu tave čia matyti. Džiaugiuosi, kad tau nenuobodu.
Netikėtai pradėjo drebėti tamsaus kambario grindys. Nejau žemės drebėjimas. Šmaikščiai mąstė Frankas. Jis nukreipė lazdelę į lubas ir sušuko:
-AKIRO LI.
Iš lazdelės išsiveržė ugnies spalvos kamuoliukas. Jis nuskriejo link lubų ir liko ten kyboti, kaip šviestuvas. Jis apšvietė visą kambarį. Pasigirdo riaumojimas, bet ne jis buvo dabar svarbiausias. Visas Franko dėmesys buvo nukreiptas į brangakmenį, gulintį ant grindų, kurios ką tik pradėjo skleistis. Atsiskleidus jos atverdavo tamsią bedugnę. Frankas šoko gelbėti smaragdo, bet nespėjo. Akmenuką prarijo bedugnės nasrai.
-Po perkūnais, - nusikeikė Frankas. - Tai buvo vienintelis kelias grįžti atgal į hogvartsą.
Frankas stovėjo prie pat prarajos. Staiga ji prasiplėtė. Stigleris neišlaikė pusiausvyros ir nukrito į bedugnę.
-Klare, gelbėk!
Grindys užsivėrė. Frankas paniro į tamsią ir šaltą bedugnę. Netikėtai iš kažkur pasklido mažos rausvos švieselės. Jos skleidė labai nemalonų garsą. Jis buvo panašus į neprofesionalų grojimą smuiku. Šviečiantys pavidalai priartėjo prie Franko ir jį pagriebė. Jie neleido bedugnei praryti jaunuolio. Kai jos pradėjo Franką skraidinti į viršų, jis geriau įsižiūrėjo į švieseles. Tai buvo maži žmogeliukai su drugelių sparnais. Akrilai. Staiga atsiradusi šviesa trumpam apakino Franką. Šviesa atsirado prasivėrus grindims. Akrilai iškėlė Franką iš bedugnės ir nuleido ant tvirtos žemės. Stiglerių jaunuolis nuolankiai joms nusilenkė.
-Ačiū, kad mane išgelbėjote.
Nieko nepasakiusios švieselės nėrė į tamsiąją bedugnę. Grindys užsivėrė. Frankas atsigręžė į Klarę.
-Tai bent nuotykis.
Netrukus Frankas pastebėjo židinį, stūksantį už grifiukės. Jis paėmė mergaitę už rankos ir priėjo prie jo.
-Tuoj atidarysiu tą paslaptingąjį įėjimą. Tereikia ištarti burtažodį ir...
Frankas apčiupinėjo savo mantiją. Lazdelės nerado.
-Nejaugi aš ją pamečiau prarajoje?
Netikėtai prasivėrė mažas tarpelis grindyse. Su dusliu garsu iš jos išskrido lazdelė, Franko lazdelė. Ji įskrido jaunuoliui į rankas. Stigleris nusišypsojo ir tarė:
-Atverkime įėjimą į magiškąjį sodą.

[Klarė Konė Karter]

Klarė nusprendė, jog dar šiek tiek šviesos nepakenktų, tyliai sukuždėjo:
- Lumos, - lazdelės galiukas švelniai nušvito. Pasišviesdama lazdele Klarė apsidairė, tačiau su tokiu šviesos kiekiu ji tegalėjo įžiūrėti kambaryje esančių daiktų siluetus, o naudoti daugiau šviesos suteikiančius kerus ji nedrįso. Juk nežinojo į kokią tiksliai vietą juos atnešė nešyklė.
- Na aš su tavim jau kelias valandas. - šiek tiek erzindama ištarė grifė. - jeigu būtų nuobodu, manęs seniai čia nebūtų... - žaliaakė slėpdama akis nusišypsojo tamsai.
Žemei ėmus drebėti, mergina ieškojo už ko įsitverti, tačiau neradusi, greit suklupo ant kelio, ir nusprendė geriau nesikelti... to dar betrūko!...
Pamačiusi Franko reakciją į akmens pražūtį merginai spėjo šmėkštelti mintis, jog galbūt nereikėjo knistis po tas legendas.
- Nesijaudink, kaip nors grį....
Merginą pertraukė vaikino pagalbos šaukmas. Galvok, Klare!
- Ebub... - nespėjus merginai sušukti burtažodžio, švilpiuką jau kėlė padarėliai panašūs į fėjos ir jonvabalio hibridą, jie buvo tarsi maži žmogučiai su sparneliai, tačiau jų švytėjimas priminė merginai jonvabalius, matytus vasarą sode.
Klarė atsargiai peršoko dalį prarajos ir  atsidūrė tiesiai už vaikino.
- Ar tau viskas gerai? - Sunerimo Klarė reikia stengtis nešdintis iš čia, nežinia, kas dar gali čia nutikti...
Žiūrėdama kaip Frankas atsidėkoja padarėliams ilgaplaukė jau mastė apie planą, kaip grįžti į Hogvartsą. Mąstant apie laiškelį į Hogvartsą, jog kažkas juos pastebėtų, ją pertraukė vaikinas:
-Tai bent nuotykis.
-Šiek tiek ne to tikėjausi, - jo pusėn šiek tiek suirzusi ištarė Klarė.
Pamačiusi, jog Franko lazdelė dingo prarajoje, žaliaakė galvojo apie tai, jog verčiau derėtų grįžti, tačiau netikėtai lazdelei grįžus pas teisėtą savininką Klarė palaikė tai likimo ženklu na, matyt, nieko baisesnio jau nelabai galima tikėtis...
- O kas mums belieka?... - stipriau suspausdama vaikino ranką grifė nusiteikė netikėčiausiam.

[Frankas Stigleris]

Netrukus Frankas prisiminė kambaryje girdėta riaumojimą. Jis apžvelgė patalpą. Viena siena buvo nukarstyta paveikslais ir nuotraukomis. Didžiausiame paveiksle buvo įamžinta visa liūtų šeima. Liūtas, liūtė ir du liūtukai gulėjo urve. Na liūtukai negulėjo, jie lakstė po urvą. Tėvas liūtas žvelgė į kambarį.
-Kokie jie tikroviški, - tarė Frankas.
Baigęs stebėti karališkų kačių šeimą, Frankas atsisuko į židinį. Jis buvo pastatytas iš raudonų plytų. Stigleris priėjo prie jo, atsiklaupė ir pradėjo apžiūrą. Jis ieškojo kokios nors klibančios plytos. Galėjau pasiimti dienoraštį kartu. Mąstė jis. Po kelių minučių ieškojimų jis atsistojo ir atsisuko į mergaitę.
-Nieko nerandu. Gal ką nors prisimeni, kai skaitei dienoraštį. Gal kokią mažą smulkmeną, kuri nurodytų raktą į sodą?
Pasakęs Frankas vėl pasilenkė apžiūrėti židinio. Jis stumdė visas plytas, kurios sudarė židinį. Ir tada pastumta plyta sužibo gelsva spalva. Iš plytos pradėjo lįsti žalsvi vijokliai. Jie apsiraizgė aplink visą židinį ir išnyko. Židinys skilo į dvi lygiagrečias dalis ir virto aukštomis atviromis durimis. Durys vedė į vilkolakio magiškąjį sodą.
-Mes atskleidėme paslaptį, - apsidžiaugęs sušuko jaunuolis.

[Klarė Konė Karter]

Priėjusi prie paveikslo Klarė stebėjo liūtukus.
- Jie nuostabūs... - Ištarė Klarė.
Mergina priėjo prie židinio ir bandė surasti kokią neįprastą detalę, kuri galbūt atvertų įėjimą į sodą, grifiukės paiešką pertraukė Franko balsas:
-Nieko nerandu. Gal ką nors prisimeni, kai skaitei dienoraštį. Gal kokią mažą smulkmeną, kuri nurodytų raktą į sodą?
- Ne, juk nedaug teskaičiau. - žaliaakė nusiminusi nuleido žvilgsnį.
Klarė iš šono netrukdydama stebėjo kaip švilpiukas nardo apie židinį, ieškodamas už ko užsikabinti. Ir staiga židinys ėmė keistis. Grifei iš nuostabos ėmė virpėti kojos, kai ji suprato kas vyksta, kad jiems pagaliau pavyko rasti, tai, ko galbūt niekam nepavyko, atskleisti šio dvaro esybę.
Klarė labai džiaugėsi, tad nepajuto, kaip pribėgo prie vaikino ir jį stipriai apkabino.
- Mums pavyko! - nenustodama šypsotis ištarė Klarė.

[Frankas Stigleris]

Frankas žengė žingsnį per ką tik atsivėrusias duris. Jis įžengė į saulės spinduliuose mirgantį sodą. Tame sode buvo vienas akmenimis grįstas takelis, vedantis viena kryptimi. Aplink taką augo aukšti erškėčių krūmai. Krūmai buvo aplipę erškėčių krūmų vaisiais. Frankas nuskynė vaisių, pavartė jį delne ir numetė į krūmą. Staiga takas pasibaigė. Jis pateko į sodo centrą. Žemė buvo apdėta medinėmis lentelėmis. Viduryje centro buvo laužavietė. Puiki vieta kepti zefyrus. Pagalvojo Stigleris. Aplink centrą augo aukštos pušys. Ant medžių šakų buvo pritvirtinti stiklainiai, kabantys ant virvių. Tie indeliai buvo pilni mažų šviečiančių liepsnelių. Jonvabaliai. Užkerėti neuždusti. Mintyse tarė jis. Aplink laužaviete mėtėsi keli smėlio spalvos sėdmaišiai. Frankas pribėgo ir krito į jį. Jį apgaubė minkštas kūnas.
-Prisėsk, - pakvietė Frankas Klarę.

[Klarė Konė Karter]

Klarė nedrąsiai žengė pro duris. Po tiek patirtų nuotykių ji buvo atsargesnė, ne dėl to, kad kažkas ją baugintų, tačiau, jei kas nutiktų, kad sugebėtų laiku pastebėti pavojų bei į jį reaguoti greičiau, nei kas rimto nutiktų.
Tačiau žengusi kelis žingsnius taku, matydama erškėčius, žaliaakė nurimo. Erškėčiai augo ir prie jos namų, pažįstamas augalas leido pasijusti tarsi savoje erdvėje. Ji neskubėdama žengė toliau, švelniai braukdama ranka per krūmus, tiek, jog galėtų jausti krūmo spyglius, tačiau tuo pačiu ir nesusibadytų rankų, kaip vaikystėje.
Įžengusi į aikštę Klarė priėjo prie artimiausio stiklainio ir apžiūrėjo šviečiančius vabalus, jie švelnino atmosferą, kadangi dėl aukštų ir tankių pušų nesimatė net ir tos dalelės šviesos, kurią praleido tamsus ežero vanduo.
Išgirdusi vaikino kvietimą, grifė išsirinko sėdmaišį esantį priešais, tam, kad gerai matytų pašnekovą ir atsisėdusi suprato, jog šis nuotykis šiek tiek išvargino.
- Įdomu, kaip veikia laužo ir šios vietos magija, - garsiai tarė Klarė. - Juk laužui reikia deguonies, mums, visiems gyviems padarams. O mes tarsi po stikliniu gaubtu... - Pajutusi kaip ima plepėti niekus žaliaakė atsiprašė. - atleisk, kartais garsiai užsigalvoju...