0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #90 Prieš 4 metus »
Klausydamasis visų vaikino verkšlenimų kaip į jį kėsinasi Magijos Ministerija Lukas stengėsi išlikti rimtas ir nesusijuokti. Nors ir koks tai buvo rimtas reikalas, bet vaikino visi verkšlenimai neveikė. Jam nebuvo įdomu nei kas tu esi, nei kokio dydžio yra tavo seifas Gringotso banke ar kokie turtai jame slypi, jeigu kažko reikia tai reikia eiti tiesiai prie reikalo stengtis jį įtikinti, o ne bandyti jį paveikti savo liūdnomis istorijomis kurios kaip kartais pasitaikydavo net nebūdavo tikras.
 -Neįdomi man nei tavo šeima, nei kas jai buvo ar nutiko, jeigu man tokios informacijos reikėtų pats ją susirinkčiau nesiklausydamas tavo plepalų. Tuo labiau man iš tavęs šiuo metu nereikia nieko, bet aš visada prisiminsiu, kad tu esi man skoloj. Kol tu čia kažką nusipezėjai aš apgalvojau visą tą reikalą su Ianu, Magijos ministerija, ten kitais dalykais ir ta jūsų šutve. Nors man nėra įdomūs tie visi dalykai dėl kurių įsiplieskė viskas, nei kokie animagų ar vilkolakių reikalai, dar ten visokie kitokie dalykai, bet aš prisidedu prie jūsų. Dabar jeigu gali pasakyk ką man reikia padaryti ir iki kada, kad galėčiau imtis to darbo.
Baigęs kalbėti vaikinas dar kartą apgakbojo ką pasakė ir tikėjosi, kad negaus kokios užduoties ką nors nužudyti, nes to nesinorėjo daryti, o tuo labiau tikrai nebūtų faina poto jausti kaltę dėl jam visiškai nepažįstamo žmogaus nužudymo.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Angelina Presley

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #91 Prieš 3 metus »
  Vaikinui rodant savo "šūstrumą", Julian'as aiškiai pavartė akis. Neįdomi man nei tavo šeima, nei kas jai buvo ar nutiko. Pakartojo kvailu balsi tonu kvailas balselis vaikino galvoje. Klastuolis stengėsi perdaug neparodyti, kaip jį erzino bendrauti su tokiu žmogumi kaip Lukas Dubajus, bet tai mokiniui sekėsi ištiesų prastokai ir prieš jį stovintis vyresnysis vaikinas aiškiai galėjo matyti kaip Gilbertas nemėgo savo pasikviesto svečio, nors su juo bendrauja pirmą kartą ir tikisi, kad šis kartas bus paskutinis.
- Žinau kas tau rūpi, mielasis Dubajau. Nebesiūlau savo pagalbos kai tau jos prireiks, bet tavo mieloji Mayra yra mūsų rankuose. Vienas blogas žingsnis arba neprisijungimas prie mūsų ir ji nukentės. Užduočių nepaisymas ir nevygdymas ir ji nukentės. Gi gaila būtų prarasti ar sužeisti tokią gražuolę, ar ne, Lukai? Gana tų žaidimų ir daryk ką reikia ir kas yra pasakyta. Nors ji ir vaikščios laisvėje, bet kolkas ji nėra laisva ir betkurią minute mes galim padaryti ją ir vėl nelaisva, jeigu nevygdysi užduočių. Čia sąrašas. Jame yra užduotys ir tam tikri žmonės. Atlieki visas užduotis teisingai - Mayra lieka sveikut sveikutėlė. Nei vienas iš mūsų nesužalos jos dailaus veidelio. Sėkmės, herojau. Mes tave stebim. Prisimink tai ir nesielk neapgalvotai. - Tarė Julian'as, įteikdamas vaikinui į ritinėlį suvyniotą uzduočių lapą. Kalbėdamas rudaplaukis speceliai erzino Luką. Daugiau nesileidęs į tusčias ir niekam nereikalingas kalbas, mokinys paliko Dubajų kambaryje vieną ir dingo iš akiračio...


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #92 Prieš 2 metus »
Dori atsirakino senos paslaptingos klasės duris ir nupėdino už dulkėto profesoriaus stalo. Burtų lazdele apvalė dulkes nuo kėdės ir stalo, šalimais atskraidino dar vieną kėdę. Grindys ir visa kita vis tiek buvo siaubingai dulkėtos, bet bent jau būsimo darbo vieta švari. Mergaitė išsitraukė klastuolio klastų knygą, pasidėjo ją ant stalo, atsivertė puslapį, kuriame buvo aprašytas vagimo tirpalas, ir ėmė laukti Davido. Be jo pradėti nagrinėti recepto nenorėjo. Iš nuobodulio išsitraukė visokio skonio pupelių rinkinį iš kišenės ir ėmė jas ragauti bandydama atspėti, kokio bus skonio.
Taip pat iš Dori kišenės lėtai išsliūkino voras, būtent kurio dėka mergaitė atrado šią slaptą vietą. Vakar vakare eidama pro trečio aukšto koridorių ji pamatė nuobodų paveikslą. Jame buvo pavaizduotas kažkoks senutėlis burtininkas. Jis Mendel akies nepatraukė. Bet ją patraukė kai kas kitas: ant burtininko skrybėlės esantis voras. Tuo metu iš kišenės išsitraukusi vorą, kurį po kerėjimo pamokos, per kurią perkirtinėjo svogūnus, Dori būtent taip ir pavadino, taip, taip, Svogūnu, vienuolikmetė paieškojo abiejų vorų panašumų.
- Gal bus koks tavo giminaitis, a? - nusijuokusi paklausė Svogūno, o šiam, regis, buvo nei motais.
Paveiksle esantis senukas kažką pasakė apie vorus ir mergaitė su juo pasikalbėjo. Galiausiai jis užsiminė saugantis slaptą vietą ir klastuolė išsiklausinėjo, kokią. Sužinojo, kad jo gražiai paprašius, burtininkas kiekvieną įleis į seną koridorių.
Taigi, burtininkas įleido pirmakursę į tą jo saugomą vietą. Įėjusi Dori aiktelėjo. Tokios nešvaros dar nebuvo mačiusi, tačiau ta nešvara koridoriui puikiai tiko. Tai buvo tartum visiškai slapta, niekam nežinoma vieta. Koridoriuje puikavosi vienui vienintelės durys.
- Alohomora, - atrakino jas mergaitė.
Štai taip vakar ir atrado ji šią keistą, visų pamirštą klasę, kurioje skraidžiojo dulkės ir knibždėte knibždėjo vorų. Joje nebuvo langų, tačiau čia nebuvo tamsu, iš kažkur, nesuprasi iš kur, sklido šviesa. Vakar juodaplaukė dar pašniukštinėjo po spintas, ten buvo ir kažkokių senų katilų, ir keli peiliukai, tirpalui virti kas nors vis tiek pasitarnaus, nors klasė, Dori manė, tikrai nebuvo nuodų ir vaistų. Verčiau kokios nors magijos istorijos ar transfigūracijos.
Taigi, Dori sutarė su Davidu, kad susitiks šioje vietoje. Vakar papasakojo jam, kaip čia patekti, tik paprašė niekam apie tai nesakyti: svetimų akių šiam darbeliui nereikia.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #93 Prieš 2 metus »
Davidas nežinojo, ar verta pasitikėti šita mergaite. Jeigu ji sugalvos pakviesti koledžo vadovę, nebūtų labai gerai! Bet ir ji pati užsiėmė negerais dalykais, tad berniukas galėjo jaustis saugus. Jeigu reikės, jis ir pats ras ką pasakyti apie Dori! Bet jis labai norėjo tikėti, kad klastuolė jo neįduos, taigi šiek tiek dvejojo, bet ėjo į paskirtą vietą. Kam reikia vagimo eliksyro, jeigu galiu viską padaryti ir pats! Reikia tik neleisti visokioms "princesėms" man trukdyti! Su "protinga pirmakurse" susitvarkiau savarankiškai! Bet jeigu jau kažkokia ne itin protinga pirmakursė galvoja, kad reikia eliksyro, gerai, prašom.
Davidas priėjo kažkokį paveikslą ir nusprendė, kad atėjo į teisingą vietą.
- Ar galėtum mane įleisti? - labai mandagiai paprašė berniukas. Taip jam liepė Dori, kitaip jo neįleis. Burtininkas atidarė įėjimą ir Davidas pateko į purviną koridorių. Jis buvo visai įdomus, bet dabar svarbiau buvo tai, kad mergaitė jau buvo čia. Tai reiškė, kad Davidas pataikė ten, kur reikėjo.
- Nežinau, ko reikia eliksyrui, - pasakė berniukas. Jis nepasisveikino, nes nė nepagalvojo apie tai. - Bet atnešiau dilgelių lapų ir iš nuodų ir vaistų kabineto pavogiau gyvatės išnarą. Kaip manai, ar pravers?
Davidas išsitraukė lobius iš kišenės ir padėjo juos ant ant grindų. Jis žiūrėjo į mergaitę ir vis dar galvojo: kam jam eliksyras, jeigu viską galima atlikti ir be jo?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #94 Prieš 2 metus »
Dori išgirdo, kad į kabinetą ateina Davidas. Ji nudžiugo, išsišiepė ir sušuko:
- Labas!
Pirmakursė net neatkreipė dėmesio, jog bendrakoledžis su ja nepasisveikino. Kažkuo jai šis berniukas patiko, nors ir pati negalėjo suprasti, kuo. Ji girdėjo iš kitų mokinių, jog šis yra vagišius, tačiau vietoj to, kad imtų jo šalintis, pati sugalvojo jam padėti vogti.
- Dilgėlių lapai tikrai pravers! – nuotaikingai šūktelėjo, tačiau po akimirkos nutaisė klastuolišką veidą ir surimtėjo, nes kažkas viduje sakė, kad saldūs veblenimai Davidą tik atbaidys.
Tamsiaplaukė dirstelėjo į receptą ir stumtelėjo jį taip, kad ir berniukas galėtų jį matyti.
- Šitą skaitalą radau bibliotekos uždraustajame skyriuje, - labai rimtai tarė ji apie knygą. - Galiu galvą guldyti, kad jis priklausė kokiam nors klastuoliui, pažiūrėk į pavadinimą ir spalvas. Klastuolio klastos ir dar žalia su sidabrine, - klastuoliškai vyptelėjo. - Taigi, pavarčiusi nusprendžiau, kad mums Hogvartse jis tikrai gali praversti, tačiau čia pilna ir kitų gerų dalykėlių, - pakėlė antakius.
Dori, žinoma, pamelavo dėl uždraustojo skyriaus. Tačiau ką Davidas pagalvos, jeigu sužinos, kad penktadienio vakarą mergaitė praleido tiesiog bibliotekoje? Negalėjo to sakyti. Šią knygą ji visai netyčia atrado kažkur tarp eliksyrų receptų vadovėlių.
- Taigi, vagimo tirpalas, - labiau sau, o ne Davidui murmtelėjo ji.
Įsiskaitė į receptą.
Citata
Reikės:
200 mililitrų ugninės;
Saujelės dilgėlių lapų;
Vienos imbiero šaknies;
Džiovintų tarakonų kojelių (4vnt).

Kaip gaminti?
Į katilą supilti ugninę ir gerai užvirti; susmulkinti dilgėlių lapus ir mesti juos į ugninę. Šiems ištirpus ir viralui tapus žalsvos spalvos, supjaustyti į tirpalą imbiero šaknį ir išmaišyti keturis kartus prieš laikrodžio rodyklę. Sumesti džiovintas tarakonų kojeles ir pavirti penkias minutes.
Mendel jau pasirūpino visomis reikalingomis priemonėmis. Juk negalėjo ateiti tuščiomis, ar ne? Kitaip būtų nuvylusi Davidą. Turėjo ji ir dilgėlių lapų, tačiau sumelavo, jog būtent jų neturi. Negalėjo suprasti, kodėl jai taip apkvaisdavo protas, kai pamatydavo Davidą, ir kodėl norėjo jam įtikti. Ji jautė, kad berniukui niekuo nėra ypatinga, o šis jai kažkuo patiko. Pirmakursei nepavyko rasti tik džiovintų tarakonų kojelių. Ir kodėl vietoj dilgėlių Davidas negalėjo atnešti jų, mintyse pagalvojo mergaitė.
- Accio tarakonų kojeles! - pamojusi lazdele sušuko ji.
Kažkur klasės gale prasivėrė senas dulkėtas stalčius ir iš jo ant stalo šalia Dori nukrito džiovintos tarakonų kojelės. Valio, pagalvojo klastuolė.
- Neturėjau tik jų, - gūžtelėjo pečiais. - Laimei, kad kojelių buvo šiame kabinete. Na, ir dar dilgėlių lapų, - pridūrė žvilgtelėjusi į tas, kurias atnešė berniukas. - Beje, galėsime pasižiūrėti dar kokį nors viralą, kur bus reikalinga gyvatės išnara.
Mendel burtų pagalba dilgėlių lapus atsiskraidino ant stalo. Mergaitė džiaugėsi, kad kuo toliau, tuo daugiau kerų ji išmoksta. Tačiau šaukiamaisiais kerais atsiskraidinti katilo ji nedrįso. Abejojo, kad būtų pavykę,
- Čia kažkur turėtų būti katilas, gal galėtum pažiūrėti? - paklausė Davido. - Dar būtų neblogai lentelė su peiliuku, - pridūrė.
Pati mergaitė garsiai perskaitė tirpalo aprašymą.
- Žinai, čia rašo, kad vagimo tirpalu tereikia apšlakstyti auką, palaukti minutėlę ir ją užkalbinti. Paklausti, kur ji eina arba kaip jai sekasi. Tuo pačiu mintyse pagalvoti apie daiktą, kurį norime iš jos gauti, ir arba ji daiktą jums ir atiduos šiaip sau, tiesiog pasiūlys, arba pavymui pames. Priklauso nuo to, kaip aukai tas daiktas yra brangus, - citavo Dori. - Turėtų būti įdomu pabandyti, - užbaigė.
Klastuolė išsitraukė iš kuprinės ugninę, kurią išsiviliojo iš virtuvės meluodama elfams, kad tai padaryti paprašė profesorius, nes pats yra per daug užsiėmęs jos parūpinti; ir imbiero šaknį, kurios elfų paprasčiausiai paprašė.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #95 Prieš 2 metus »
Dori entuziazmas buvo keistas. Davidas atnešė dilgėlių lapų, kurių galima gauti kieme. Net vogti nereikia! Bet šita mergaitė džiaugiasi lyg jis būtų atnešęs aukso gabalą.
Davidas nesuprato, kodėl Dori tiek šneka, ar ji čia bando įsiteikti, ar pasirodyti esanti labai šauni. Berniukui tas nepatiko, bet jis nieko nesakė. Juk rado žmogų, kuris nori vogti kartu su juo! Ir kol kas netrukdė, ne taip kaip "princesė"!
- Gal ir pravers, - pasakė Davidas. Jis nenorėjo parodyti, kad pernelyg didelis Dori entuziazmas jam nelabai patinka. Berniukas nužvelgė receptą ir nutarė, kad labai nenori užsiimti eliksyro virimu. Juk dabar galėtų eiti vogti, o ne sėdėti prie katilo! Bet tos draugiškos mergaitės nebuvo galima įžeisti, taigi Davidas liko kabinete.
Ji tikrai viskam pasiruošusi pagalvojo berniukas, kai Dori pasinaudojo kerais, kad gautų kažkokią trūkstamą medžiagą. Jis pats šitų kerų dar nemokėjo, bet negalėjo to pripažinti: juk Dori jaunesnė! Kai ji paprašė surasti katilą ir lentelę su peiliu, Davidas neišsitraukė lazdelės. Jis atsistojo ir nuėjo prie spintos, kur rado kelis katilus. Kai kurie buvo visiškai sulūžę, bet vienas atrodė tinkamas naudoti. Tiks!
Lentelę ir peiliuką rasti buvo sunkiau. Davidas nesuprato, kodėl jo, mokyklos genijaus, protas nepakišo šitos minties prieš ateinant čia. Jam teko ilgai raustis spintoje ir purvinuose stalčiuose, bet pagaliau pasisekė surasti tai, ko ieškojo.
Davidas grįžo prie Dori ir pastatė katilą. Lentelę ir peiliuką vis dar laikė rankose.
- Aš supjaustysiu dilgėles, - pasisiūlė berniukas, nors labai tingėjo tą daryti. Jis pasiėmė lapus ir pasidėjo ant lentelės. Pažiūrėjo į Dori ir pradėjo pjaustyti. Kam reikalingas šitas eliksyras, Davidas vis dar nesuprato!

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #96 Prieš 2 metus »
Dori žiūrėjo, kaip Davidas ieško jos paprašytų daiktų ir netrukus visa, ko reikia eliksyrui ir jo virimui, jau stovėjo ant stalo. Berniukui pasisiūlius supjaustyti dilgėles mergaitė nudžiugo.
- Puiku, - šyptelėjo.
Klastuolė akimirką pagalvojo, ar Davidas nenusidilgins pirštų. Džiaugėsi, kad šita užduotis - smulkinti dilgėles - teko ne jai.
Tamsiaplaukė nieko nesakiusi paėmė katilą, uždegė po juo ugnį, supylė apgavyste gautą ugninę. Ugninė ėmė virti skleisdama stiprų spirito kvapą. Fui, pamanė vienuolikmetė. Eliksyro gamyba pasirodė labai paprasta. Smulkinti ar kitaip apdoroti jau nelabai buvo ko. Dar reikės paruošti imbiero šaknį, tačiau to padaryti mergaitė šiuo metu negalėjo, nes ant lentelės pjaustė Davidas. Todėl Dori neliko nieko kito, kaip tik spoksoti į dar nespėjusią užkunkuliuoti ugninę. Šios gerokai pamažėjo. Tikiuosi, neišgaruos, akimirką nusigando mergaitė.
Tačiau vieną akimirką mergaitei netyčia kažkas tartum šovė į galvą. Nesuprasi, ar kokia mintis, ar kas. Ji pajuto, kad tiesiog privalo kuo greičiau iš čia nešdintis ir nieko nesakiusi Davidui pašoko ir pasišalino iš klasės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Selena Lawrenz

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #97 Prieš 2 metus »
  Gyvenimas yra nenuspėjimas, tačiau darbas Magijos ministerijoje - dar labiau.
  Selenos lūpas paliko nereikšmingas atodūsis, mat šiuo metu stovėjo prie pat, tikrai nenaujai atrodančių, vartų, kurie vedė Hogvartso pilies link. Dvidešimtmetė netryško noru čia lankytis, mat darbo ir darbovietėje buvo per akis, tačiau negi ji turėjo pasirinkimą? Žinoma, kad ne. Na, arba nemokėjo ištarti neigiamo žodžio, kadangi vos valdžiai paprašius (o gal labiau - liepus) Selena porą minučių dvejojusi, sutiko atvykti į burtų bei kerėjimo mokyklą, kurioje, kaip viceministrė, turėjo reikalų. Vos buvo paaukštinta ir priimta į svarbesnį postą ministerijoje, pastebėjo, kad kiekvienas ministrui priklausantis darbas tarsi nukrisdavo ant jos pečių. Tik nenorėdama gadintis savo tobulos reputacijos, juodaplaukė niekuomet tam neprieštaravo. Toks dėmesys jai ėmė patikti, galbūt net per daug.
  Jos, juodi it varno plunksnos, plaukai buvo paleisti, o tai labai išryškino jos švelnius veido bruožus, minimali šypsena bei nuo menko smalsumo spindinčios auksinės akys dairėsi į visas puses. Hogvartse lankėsi ne pirmą kartą, tačiau šį kartą tai vykdė oficialiai. O tai kažką reiškė.
  Rudeniniai saulės spinduliai tarsi nušvietė jai kelią link mokyklos, kuriuo ji, žinoma, ir pasuko. Dauguma vaikų valgė pietus didžiojoje salėje, tad artimiau bendrauti su mokinukais neteko. Tai buvo puiku, ypač suprantat, kad Isabella ir vaikai nebuvo labai suderinamas dalykas. Tiesa, šie bent jau neklykė kiaurą parą, tačiau buvo vaikai, o tai - negerai.
  Įžengus į pilies vidų būtų norėjusi užsikimšti ausis. Iš visų pusių sklindantys įvairūs garsai nepriminė nieko gero, bet Selena tik kilstelėjo anktakius ir mąsliu žvilgsniu nužvelgė kiekvieną, kuris pasitaikė jos akiratyje. Porą minučių stovėjusi vienoj vietoj tik nežymiai atsiduso ir dar kartą pakreipė savo galvą į kairę pusę, mat kur eiti, paprasčiausiai neįsivaizdavo.
  Nesuprato ir to, kodėl Fasiras von Sjuardas nusprendė taip kankinti būtent ją. Negi negalėjo su mokyklos vadovybe pakalbėti žmogaus, kuris iš tiesų mėgavosi to darymu? Galvojo, jog jos neapykanta individams matėsi jos žvilgsnyje ir ministerijos kabinete, tad ministras privalėjo tai pastebėti...
  Na, arba tavęs taip nekenčia, Selena, o tai būtų visai pateisinama, - toptelėjo mintyse, tačiau Lawrenz nesiruošė į tai kreipti dėmesio. Ir taip mąstė apie menkniekius daugiau nei vertėjo.
  Aukštakulniai nukaukšėjo koridoriumi vos dvidešimtmetė sugalvojo, kur eis. Greitu, tačiau lengvu žinsgniu prisiartinus prie laiptų ir ant jų užlipus jau norėjo šyptelėti, nes nepadvėsė per pirmąsias dešimt minučių mokyklos viduje, tačiau burtų ir kerėjimo pilies laiptai pradėjo suktis. O gal ir be reikalo praleidai tą istorijos pamoką, kurioje pasakojo apie Hogvartsą... - supeikė save juodaplaukė ir baimingai šyptelėjusi įsikibo į turėklą, tačiau nė nežadėjo nuleisti galvos pažvelgti žemyn - savo tobulo įvaizdžio prarasti viceministrė nenorėjo. 
  Laiptai sustojo ne visai toje vietoje, kurioje reikėjo, jog sustotų, tačiau burtininkė tikrai nenorėjo dar kartą rizikuoti ir viena lipti ant šio pavojingos mokyklos puošmenos, tad tik giliai įkvėpusi nulipo nuo šių ir apsidairė, kur atsirado.
  Staigiai pradėjusios ašaroti akys pranešė tai, jog šioje vietoje valytojai tikrai nesilankė, ta alergija dulkėms buvo bene kvailiausias dalykas sugalvotas Žemėje. Tiesa, negi vertėjo paminėti tai, kad šiuo metu Seleną ir kamavo ši puikiausia pasaulyje alergija?
  Kelis kart nusičiaudėjusi mergina, savo prabangiame rankinuke, susirado žiobariškus vaistus nuo taip dažnai pasikartojančios alergijos, tačiau gerti jų čia nesiryžo. Gal dar koks mokinys pamatys, o tada tikrai neatrodys kaip tikra dama... Tokių minčių vedama Anglijos viceministrė žengė porą žingsnių, vis akimis ieškodama kabineto, kuriame bent jau nebus užtikta. Aristokratės (taip save vadindavo ir pati Selena, mat tikrai buvo pavyzdingo elgesio ir puikavosi puikiu išsilavinimu) akys neilgai truko ir pastebėjo patalpą, kuri tikrai nebuvo panaši į klasę. Nieko nelaukusi ašarojančiomis akimis Lawrenz priėjo prie jo ir patraukė šaltą rankeną. Kabineto durys prasivėrė ir tam netgi nereikėjo naudoti lazdelės. Selena neatitraukdama akių nuo vaistų žengė porą žingsnių prie pat stalo, ant kurio ji pasidėjo rankinuką, kuriame tūnojo vieninteliai daiktai, kuriuos nusprendė čia atsivežti.
  Ministro patarėjos ausis pasiekė šaižus bei šlykštus atsiavimas, kuris ją privertė nusipurtyti. Neilgai trukus mergina nusprendė, kad tai tebuvo jos vaizduotės padarinys ir vis dar nepakėlusi akių išgėrė vaistus nuo tos bjaurios alergijos.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #98 Prieš 2 metus »
Penktadienio popietė slinko lėtai. Pamokos baigėsi, namų darbų beveik nebuvo, o tuos, kurie buvo, Meg nusprendė pasilikti savaitgaliui. Nebuvo ką veikti. Pietūs suvalgyti, pamokų nebėra, mokytis ar skaityti nėra noro. Meghan atsiduso ir iš Didžiosios salės išėjo į koridorių, svarstydama, ko nusitverti.
Vestibiulyje švilpiukės vos nepartrenkė kažkokia išsipusčiusi moteris. O gal mergina? Jos amžių buvo sunku nusakyti. Šiaip Meg būtų maniusi, kad jai apie dvidešimt, tačiau makiažas, aptempti drabužiai, aukštakulniai ir visas bendras griežtas paveikslas pasendino nepažįstamąją mažiausiai dešimčia metų. Bet visame ta griežtume ir suspaustume buvo vienas tikrai gyvas, jaunas ir dailus bruožas - juodi plaukai, švelniai vilnijantys ir įrėminantys griežtąjį merginos (?) veidą.
Šios personos Meg gyvenime nebuvo mačiusi, nors Hogvartse buvo nebe pirmus metus. Gal tai kažkokia nauja profesorė? svarstė rudaplaukė. Nors ne, negali būti. Mokykloje profesorių netrūksta, o ir mokslo metai jau seniausiai prasidėję. Be to, ji atrodo per daug svarbi persona, kad būtų paprasta profesore.
Ir iš tiesų, nepažįstamoji tiesiog spinduliavo savo svarbą. Pradedant apranga, kuri netiko jokiam paprastam profesoriui, baigiant išdidžia, savimi pasitikinčia ir net kiek sukaustyta eisena bei aukštai iškelta galva. Meg merginą lydėjo akimis iki kol ši dingo už kampo. Tada švilpiukė atgijo ir jos mintys pasileido šuoliais. Ko šiai merginai reikia mokykloje? Kas ji tokia? Kokia ji? Į šiuos klausimus Meghan galėjo gauti atsakymus, tačiau apsispręsti reikėjo akimirksniu. Nuotykių troškimas ir atsargumas kovojo mergaitėje iki kol vienas jų paėmė viršų.
Meg giliai įkvėpė ir... staiga prisiminė savo pasvarstymus, kuomet buvo miške su Dori. Vėl buvo popietė, einanti link vakaro. Kodėl?! mintyse sustaugė rudaplaukė. Kas čia vyksta? Kodėl vakaras? Vėl??? Šis prisiminimas sekundėlei nugesino švilpiukės entuziazmą, tačiau šis kaip mat vėl įsižiebė. Ši mergina pasirodė vakare. Tai ir yra ženklas man. įtikinusi save, Meg pasileido paskui nepažįstamąją.
Nepažįstamoji mergina stovėjo ant besisukančių laiptų. Meghan vos spėjo paskutinę sekundę ant jų užšokti. Laiptams sukantis moteris net nepajudėjo, tą patį stengėsi daryti ir švilpiukė.
Nors laiptai sustojo kažkokioje vietoje, kurioje rudaplaukė nė karto nebuvo buvusi, neatrodė, kad nepažįstamąją merginą tai nustebintų. Priešingai. Atrodė, kad moteris čia ir norėjo patekti. Tai dar labiau sužadino Meg smalsumą ir įtarumą. Palaukusi minutėlę, kad mergina nutoltų, švilpiukė tyliai ją pasekė. Moteris nuėjo koridoriumi, kuris vandenį ir šluotą matė geriausiu atveju prieš porą šimtų metų ir įėjo į kažkokį kambarį. Rudaplaukė dar kiek luktelėjo ir nutykino iš paskos. Dulkės graužė nosį, tačiau Meg to nepaisė, ją masino noras sužinoti, kas ta nepažįstamoji.
Pro durų plyšelį, kurį mergina buvo palikusi įeidama, švilpiukė galėjo ją stebėti. Nepažįstamoji išgėrė kažkokius, kaip spėjo Meg, vaistus. Rudaplaukė nustebo. Ko, dėl Merlino meilės, tau čia reikia? Ir kas tu tokia? Meghan netilpo savame kailyje iš susijaudinimo. Ji taip norėjo nuplėšti nuo tos moters paslapties skraistę, suprasti, kas ji tokia. Tačiau mergina skraiste buvo apsisiautusi tvirtai - rudaplaukė nerado jokio plyšelio, užuominos, pagal kurią galėtų ką nors išsiaiškinti. Teliko stebėti.
Meg atsargiai palinko arčiau durų, norėdama geriau įsižiūrėti ir... sujudino duris. Šios kraupiai sugirgždėjo, o švilpiukė sustingo vietoje, nutirpusi iš siaubo. O, ne... teįstengė pagalvoti ji ir sulaikė kvapą.
Some things never change.


*

Selena Lawrenz

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #99 Prieš 2 metus »
  Išgėrusi vaistus, sumažinančius alergiją, Isabella patraukė apdulkėjusią, seną kėdę, šiek tiek toliau, nuo stalo, kad galėtų prisėsti ant jos ir jaustis patogiai, neprikaustyta prie suolo, kaip mokykloje. Mokymosi šioje įstaigoje moteris buvo pasiilgusi, tačiau šią akimirką nostalgija jos neaplankė, priešingai, nesinorėjo apie tai net pagalvoti.
  Apie tai, jog galėjo prisėsti ant krėslo, kuris buvo klasės priekyje, Selena net nesusimąstė, tačiau, kadangi nebuvo aukšta, jokios papildomos problemos tai nesukėlė. Tuo labiau kabinete buvo tik ji, užsitarnauti prastą reputaciją galimybės nebuvo, o ar taip, ar taip, negi reputacija priklausė nuo ten, kur Isabella buvo atrėmusi nugarą? Tai tikrai nebuvo Azkabanas, tai ir buvo svarbiausia.
  Įsitaisiusi kėdėje ji susikėlė koją ant kojos ir iš rankinuko išsitraukė savo juodmedžio lazdelę. Perbraukusi per ją pirštu ir nuvaliusi įsivaizduojamas dulkes, dvidešimtmetė mostelėjo ja ir kabinetas prašviesėjo - kiekviena dulkelė buvo nuvalyta, klasės tapo daug kartų patrauklesnė. Viceministrė pergalingai šyptelėjo, ak kokia ji, Selena Isabella Lawrenz, buvo išmintinga.
  Kerėjimui skirtą įrankį ji padėjo ant stalo ir išsitraukė porą dokumentų, kuriuos buvo atsitempusi ir čia. Tiesa, tai padarė ne dėl to, jog nebuvo ką veikti, bylų pridavimo data artėjo greičiau nei Selena galėjo įsivaizduoti, o kuo toliau, tuo labiau, nemėgo vėluoti pateikti šiuos dalykus, laiku. Reputacija jos gyvenime užėmė vis svarbesnę, ir svarbesnę vietą, to pasekoje, darbus atlikdavo kuo greičiau, vos tik turėdavo tam galimybę.
  Jau norėjo išsitraukti ir plunksną, tačiau ausis pasekė durų sugirgždėjimas. Pirma toptelėjo, kad tai tebuvo vėjo gūsis, tačiau prisiminė, kad skersvėjis šiame koridoriuje nevyravo. Tai reiškė tik vieną ir Anglijos viceministrė puikiai nutuokė, ką. 
  - Tai prašom, - iš karto, rimtu ir labai dalykišku tonu prabilo. Dažni pokalbiai su paprastais burtininkais, kurie į ministeriją atkulniuodavo svarbesniais reikalais, jau buvo tapę kasdienybe, tad toks balso tonas buvo girdimas dažniau nei linksmi pasakojimai, vakarais, draugų kompanijoje, kurioje Selena elgdavosi visai kitaip.
  Susimąstė, kad galbūt toks balso tonas galėjo šiek tiek išgąsdinti žmogų, kuris stovėjo už tų durų, o to viceministrė visai nenorėjo. Dar po burtų ir kerėjimo mokyklą pasklis žinia, kad Anglijos ministro pavaduotoja gąsdina vaikus... Jei ten buvo mokinys, žinoma... - galvojo dvidešimtmetė ir giliai atsiduso.
  Galiausiai pakėlusi galvą, visai tokiu pat išdidžiu žingsniu, kaip ir prieš ateinant į šią patalpą, ji priėjo prie durų, kelias minutes pamintijusi, ar tikrai priima tinkamą sprendimą, jas pastūmė taip, kad šios pilnai prasivėrė.
  Auksaakė pastebėjo mokinę. Ji tikrai nebuvo septintakursė, tačiau nebuvo ir pirmakursė, bent jau taip manė Lawrenz. Nesivargindama nutaisyti malonios minos ji neatitraukė savo nuostabios spalvos akių nuo rudaplaukės.
  - Tikiuosi, labai neišgąsdinau, - neatsikratydama to dalykiško balso tarstelėjo ir žvilgsniu pakvietė užsukti mergaitę vidun. Nors to, žinoma, visai nenorėjo, tiesiog kartais išeitis iš situacijos nebuvo galima.
  Juodaplaukė nieko nelaukdama grįžo į tą pačią vietą, kurioje sėdėjo ir anksčiau, ir akimis nužvelgė bylas, tačiau jų Selena net nesistengė slėpti. Balselis galvoje murmėjo, kad tokiu būdu įtvirtins savo pasakišką reputaciją ir tarp jaunesnių, kuriems gyvas įrodymas, kad valdžioje kažkas vyko, tikrai nebuvo prastas sumanymas. Nors iš vyresniems nebuvo, tačiau apie tai dvidešimtmetė Magijos ministerijos darbuotoja nespėjo pagalvoti.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #100 Prieš 2 metus »
Meghan stovėjo prie išdavikių durų ir su siaubu laukė, kas bus. Švilpiukė nemanė, kad nepažįstamoji mergina bus labai patenkinta šiuo mergaitės įsiveržimu. Sekundėlę rudaplaukei buvo kilusi mintis sprukti, tačiau ji kaip mat jos atsisakė, ir, prakeikusi save už bailumą, ėmė laukti, kas bus toliau.
Į durų girgždėjimą atsiliepė monotoniškas, pareigingumo kupinas balsas. Švilpiukei jis pasirodė keistokas, nes buvo jaunas, tačiau persmelktas nuovargio ir pareigų svorio. Atrodė, tarsi kalbanti mergina būtų nemiegojusi parą arba visiškai užsivertusi darbais.
Meg norėjo įeiti į nenaudojamą klasę, tačiau jai nespėjus net siektelėti durų rankenos, pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas ir netrukus durys atsivėrė tiesiai švilpiukei prieš nosį. Nors sakyti, kad atsivėrė, būtų neteisinga durų atžvilgiu, nes jos buvo atvertos. Tačiau Meghan neturėjo laiko svarstyti kas teisinga ir neteisinga durų atžvilgiu, nes ją užkalbino nepažįstamoji juodaplaukė mergina. Sekundėlę Meg sustingo, nesumesdama, ką atsakyti, tačiau atgavusi kalbos dovaną krenkštelėjusi sumurmėjo:
- Ne, viskas gerai, - ir skubiai nėrė pro duris į klasę, kaip ir liepė merginos žvilgsnis.
Atsidūrusi klasėje rudaplaukė apsidairė. Visas koridorius buvo dulkinas ir seniai nenaudotas, tačiau ši klasė buvo švarutėlė. Meg įtarė, kad čia pasidarbavo mergina su savo lazdele. Mergaitė toliau dairėsi ir jos žvilgsnis užkliuvo už profesoriaus stalo, apdėlioto kažkokiais popieriais. Raštai atrodė per daug protingai, todėl švilpiukė net nesivargino juos skaityti. Tačiau jos dėmesį patraukė Magijos Ministerijos ženklas ant dokumento viršaus. Magijos Ministerija? Ar ji kažkurio departamento vadovė? Apsukau ratą ir vėl grįžau prie to paties klausimo - ką ji čia veikia? rudaplaukė tylomis svarstė, tačiau nepriėjo jokių išvadų. Todėl liko viena išeitis. Sukaupusi visą drąsą Meghan atsisuko į nepažįstamąją ir prabilo:
- Atleiskite, tačiau kas jūs tokia? - man ji tikrai kažkur matyta, bet kur..? - Ir ko jums reikia Hogvartse, jei nebūtų per daug įžūlu pasiteirauti?
Meg nubraukė užkritusius ant veido plaukus už nugaros ir ėmė laukti, ką nepažįstamoji mergina pasakys, jei iš vis pasakys.
Some things never change.


*

Selena Lawrenz

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #101 Prieš 2 metus »
  Selena buvo toks nuostabus ir įdomus žmogus, mergina tuo tiesiog negalėjo abejoti. Derėjo pripažinti, kad ji - Selena Isabella Lawrenz buvo išmintingiausia, puikiausia bei iš kiekvienos situacijos išeitį randanti mergina. Tuo ji tikėjo, na ir žinojo, jau nuo pat to laiko, kada tapo viceministre. O pagalvojus, galbūt tai nebuvo toks trumpas laiko tarpas... Ypač žinant, kad Isabella žadėjo kandidatuoti ir į ministrės pareigas.
  Tamsiaplaukė išgirdusi Švilpynės koledžo atstovės klausimą, kilstelėjo antakius. Ar ji kiekvieną kaštoninių plaukų savininkės žodelį suprato teisingai? Ar ta rudaplaukė nenutuokė, kas yra Selena Isabella Lawrenz?.. Ne be reikalo ji - vaikas, Selena, nenumirsi, o gal ir numirsi, jetus, o galvojai, turi pasakišką reputaciją... - mintijo panelė, tačiau nenorėdama ilgai ignoruoti Hogvartso mokinės klausimo, susikėlė koją ant kojos ir prabilo:
  - Aš esu Magijos viceministrė, būsima Magijos ministrė, Selena Lawrenz, o tu kuo vardu?
  Tiesą sakant, dvidešimtmetei tai net nebuvo svarbu, tačiau reikėjo išlaikyti paprastą pokalbį su šia mergaite. Kas galėjo žinoti, gal ta panelė turi aristokratus tėvus, kurie norėtų sudaryti kokį nors geresnį sandėrį į burtininke. Niekada nevertėjo nurašyti žmogaus, jeigu jis Isabellai galėjo pasitarnauti, o partneriai niekad nebuvo prastas dalykas. Nors šiuo metu Lawrenz ir nenutuokė, kam tiksliai jų jai reikėtų.
  Toptelėjo, kad partneriai praverstų Kleonui. Su vaikinu mergina bendravo jau ilgą laiką, regis, studentui kulinarija iš tikro patiko. Faktas, kad jos draugas turėtų restoraną, tiesiog privertė Seleną šyptelėti, kaip ir prisiminimas, jog ta žymi vieta bus pavadinta viceministrės garbei. Panelė vakarais įsivaizduodavo, kaip su pačia prašmatniausia, dizainerių siūta ir būtent jai pritaikyta, suknele žengia ant restorano scenos, salėje šoka, geria šampaną, o dar ir pinigai. Nutuokė, kad Kleono restoranas būtų ir populiarus, o tai atneštų nemažai pelno, o svarbiausia - reputacijos viceministrei. Vien tik pagalvojusi apie tai, Lawrenz šyptelėjo, tačiau neatsitraukė savo auksinių akių nuo jaunesnės panelės, kuri uždavė tokį įžūlų klausimą.
  - Atvykau čia darbo reikalais, - gūžtelėjo pečiais mergina, negalvodama, kad verta plėstis, jeigu kaštonplaukei tai nebuvo įdomu. Na, o jeigu buvo, Selenai tikrai nebus sunku papasakoti kiekvienos smulkmenos, kuri ją šiandien atvedė į burtų ir kerėjimo mokyklą Švedijoje.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #102 Prieš 2 metus »
Štai kaip, magijos viceministrė. Geras.. mintyse šyptelėjo Meghan. Akis į akį susidūriau su tokiu svarbiu žmogumi. Ne kiekvienas dvylikametis gali tuo pasigirti. Meg ne itin domėjosi politika, tačiau vis tiek žinojo, kas per žmogus yra Selena Isabella Lawrenz. Tačiau niekada iki šiol nebuvo jos gyvai mačiusi.
- Mano vardas yra Meghan Pr.. - švilpiukė nutilo vidury žodžio, nes kitame klasės gale prasivėrė spintos durys.
Jos atsilapojo labai greitai ir su didele jėga, kas buvo mažų mažiausiai keista, nes klasėje nieko nebuvo, o ir skersvėjis čia pasidarbuoti negalėjo. Meg nė nepajuto, kaip stojo klasės priekyje išsitraukusi lazdelę, budriomis akimis ir pasiruošusi kautis. Šimtus kartų pagelbėjusi reakcija ir šį kartą nenuvylė. Spintoje kažkas sušmėžavo. Kažkas juodo. Gretai tas juodas pavidalas išlindo iš spintos. Jam iš paskos dar vienas. Ir dar. Ir dar, dar, dar. Nesuskaičiuojama galybė kūniškų šešėlių - taip greičiausiai juos galima būtų pavadinti. Meg sudrebėjo. Ji pažino šešėlius. Tai buvo tamsanai, dar žinomi kaip vienas didžiausių švilpiukės košmarų. Prieš metus ji susidūrė su jais Kambaryje Be Durų. Tačiau tada su ja dar buvo Dori, ir jos kartu šiaip ne taip išnešė sveiką kailį. Meghan žinojo, kad tamsanai bijo ryškios šviesos. Tačiau geriau įsižiūrėjusi mergaitė suprato, kad tai ne visai jos pažįstami šešėliai. Tamsanai buvo juodi kaip anglis. O šie naujieji šešėliai buvo tarsi padaryti iš sustingusios lavos - buvo raudoni, daugumoje vietų aptraukti juoda pluta.
Meg sustingo. Ji siaubingai bijojo, mat žinojo, kad šie demonai nei jos, nei Lawrenz geranoriškai nepaleis. Tačiau pasiduoti be kovos švilpiukė nesiruošė.
- Lumos! - šūktelėjo ji kiek drebančiu balsu. Švieselė, pasirodžiusi jos lazdelės gale, nė iš tolo nebuvo pakankamai ryški. - Lumos maxima! - vėl suriko rudaplaukė, šį kartą panaudodama galingesnius kerus.
Kažkur matymo lauko kamputyje ji lyg ir užfiksavo magijos viceministrę, tačiau nebuvo laiko atsisukti ir pažiūrėti, ar jai viskas gerai, mat Lavos Tamsanai (taip juos pakrikštijo Meg) artėjo. Meghan dar kartą panaudojo tuos pačius kerus ir akinantis šviesos srautas nulėkė į šešėlius. Tačiau tai jų neigiamai nepaveikė. Priešingai. Jie, regis, net sustiprėjo. Lavos Tamsanai užsiliepsnojo ir, šiurpiai klykdami, pasileido skristi link Meg.
- Stupefy! Impedimenta! Sectumsempra! - šaukė švilpiukė. Ji naudojo visus burtažodžius, ateinančius į galvą, net nesusimąstydama, ką jie gali padaryti.
Dauguma kerų pasiekė taikinį ir pakirto dalį Lavos Tamsanų, tačiau tai bendram pulkui nedarė beveik jokios įtakos, nes kritusių šešėlių vietoje tuoj atsirasdavo nauji. Neilgai trukus jie glaudžiai apsupo švilpiukę. Meghan dar bandė žvalgytis ir žiūrėti, ar Lawrenz sveika, tačiau nepakeliamas karštis, sklindantis iš užpuolikų kūnų, alino mergaitę ir ji vos bepastovėjo.
- Karšta... - tesumurmėjo rudaplaukė ir susmuko ant grindų. - Reikia....ledo.. - ištarė Meg ir užsimerkė.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #103 Prieš 2 metus »
Roma vaikštinėjo po koridorius. Netikėtai ji pamatė paveikslą kurio niekada nėra čia regėjusi. Bet greičiausiai jis čia labai labai ilgai kabo. Greičiausiai, kad jau šimtmečius. Nes visas buvo stipriai apdulkėjas. Pirmiausia Roma pro jį praėjo, bet prisiminė, kad kažkada nugirdo, kad šito paveikslo gražiai paprašius jis ižduoda kažkokią paslaptį. Bet niekas nepaminėjo kokią. Ji iš smalsumo ištarė.
- Gal galėtumėte atskleisti savo paslaptį. - paslaptingai ištarė Roma.
Pirmiausia nieko nenutiko. Roma jau ketino kartoti žodžius, bet po kelių minučių paveikslas atsidarė. Roma tik dabar pastebėjo koks paveikslas iš tiesų buvo didelis. Jai jis buvo tikrai labai gražus. Ypač voras gyvenantis ant skrybėlės. Bet ir pats vyras buvo tikrai labai labai gražus. Bet voras vistiek Romai patiko daug daug labiau. Ji baigė grožėtis paveikslu ir patraukė koridoriumu, kuris atsirado kai paveikslas atsivėrė. Jame visiškai nebuvo jokių langų. Nebuvo net mažiausio lango. Roma pamatė daug gražių feniksų paveikslų ant sienų. Kadangi nebuvo langų, būtų jų nemačius, bet kažkokiu būdu čia šviesos buvo daug daugiau nei reikia. Roma pamatė duris. Jos buvo stipriai užrakintos, bet ji pasiėmusi lazdelę.
- Alohomora! - garsiau nei reikėjo ištarė Roma.
Durys staigiai atsirakino ir atsivėrė. Roma įėjo. Tai buvo sena klasė. Ji taip pat buvo be langų, bet šviesos čia buvo daug daugiau nei koridoriuje. Prie turbūt tūnktantmečius skaičiuojančio stalo sėdėjo tas pats senis iš paveikslo. Roma prie jo priėjo.
- Sveiki, kas jūs? - mandagiai (nors tokia ir nebuvo) paklausė Roma.
Bet vietoj to, kad atsakytų ant senio galvos atsirado užrašas (greičiausiai parašytas krauju) - netoli yra dar didesnė paslaptis. Roma vos tik perskaičiusi patraukė durų link, bet kai atsisuko senio nebebuvo. Roma išėjo vos už kelių paveikslų Roma jau žinojo, kad ta paslaptis čia. Nes buvo vėl krauju užrašyta - čia. Roma vėl ištarė.
- Prašau atskleisk savo paslaptį.
 Viskas atrodė taip pat, tik koridoriuje, vietoj feniksų paveikslų buvo basiliskų. Šįkart klasėje sėdė lygiai toks pats senis. Greičiausiai tas pats kur anoje klasėjė. Šį kartą ant jo kaktos buvo užrašyta - tikroji paslaptis kitoje klasėje. Roma vėl išėjo. Prie paveikslo esančio šalia buvo užrašyta - tikroji paslaptis čia. Ji vėl užėjo, vėl atrakino duris. Ant senio kaktos buvo užrašyta - ant vienos iš klasės gale esančių servetėlių yra užrašyta tai, ką turėtum žinoti. Roma nuėjo į klasės galą. Ten keli šimtai servetėlių. Galvojo Roma ir ėmėsi darbo. Ji pagaliau surado tą servetėlę. Ant jos buvo užrašyta... Jokios tikros paslapties nebuvo. Ką. Bereikalo čia ieškojau! Galvojo Roma.

*

Prisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1717
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #104 Prieš 1 metus »
Tas kvailysčių karas prasidėjo nuo pat pirmo jų susitikimo. O tai buvo jau labai seniai. Prieš beveik ketvertą metelių. Kaip žmogus dirbantis pedagoginį darbą Auris tikriausiai turėjo neleisti jam tęstis. Bet taip nebuvo. Net šitas areštas buvo kontra ataka prieš tą kvailą mergiūkštės jam parašytą raštelį. Ačiū Merlinui jo niekas neperskaitė. Tik jis. Palauk tu man. Pašveisi dulkes ir pelėsius, prarasi norą rašinėti visokias nesąmones. Bambėjo mintyse laukdamas jos pasirodant.
Buvo šeštadienio vakaras. Jis stovėjo koridoriuje už portreto. Šalia riogsojo vėžimėlis prikrautas valymo priemonių.
Auris užrašė kur jai ateiti ir smulkiai nupasakojo kaip aptikti šį dulkėtą užkampį.
Čia stybsant ir laukiant jau kilo noras čiaudėti ir kosėti nuo dulkių. Jomis buvo nuklotos visos grindys. O kas dėjosi klasėje už sunkių durų Auris net nenorėjo žinoti.