0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
Išvydęs Luną purtant galvą jis tik klausiamai pažvelgė, negi jai visiškai nerūpiu? Greit atleido.. Patikėjo.. Kaip žinoti, kad tai tikra?
- Gerai, aš liaujuosi, - šyptelėjo Chris' as ir pažvelgė į Luną. Išgirdęs sekančius žodžius nusiramino ir atsiduso. - Šaunu tai girdėti.. ir labai malonu. Ačiū, - kilstelėjo lupų kampučius ir tvirtai laikė mergina savo glėbyje.
- Nebegalvosiu, - linktelėjo galva Elijah, - nop, daugiau to neišvysi, nes man vienintelis žmogus, kuris rūpi esi tu ir galima teigti, jog kitų panelių dėmesys manęs nedomina, išskyrus vienos, - kilstelėjo antakį Grifas ir pažvelgė į merginą, o pajautęs pakštelėjimą į skruostą, dėkingai pažvelgė ir atsakė tuo pačiu.
- Nemanai, kad laikas eiti? - Klausiamai pažvelgė į Luną, - nors taip, visiškai nenoriu su tavimi skirtis nei akimirkai, nes matai kas nutinka, tačiau gal eikime. - Paleidęs vilkiūštę sunėrė vienos rankos pirštus ir pasukė link paveikslo.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
Išgirdusi vaikino padėką mergina linktelėjo ir kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nors matė, kad Elijah'us vis dar abejoja, dėl taip lengvai atleisto poelgio, tačiau Luna nekreipė į tai dėmesio. Nebenorėjau daugiau pyktis su grifu, tad žinodama tiesą nė neketino tęsti ginčo. Sekantys rudaplaukio žodžiai privertė merginą plačiai nusišypsoti.
-Koks tu meilikautojas,-linksmai papurtė galvą Luna ir žvilgtelėjo į žaliai melsvas grifo akis,-tu taip pat esi vienintelis vaikinas, kuris prikausto visą mano dėmesį,-šyptelėjo mėlynakė.
-Mielai,-linktelėjo ir nė nesipriešindama nusekė paskui Elijah'ų link paveikslo. Troško, kuo greičiau dingti iš čia. Nė neatsisukdama juodaplaukė kartu su vaikinu paliko belangį, tačiau keistai šviesų koridorių sau už nugarų.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #62 Prieš 4 metus »
Milla labai anksti atsikėlė dėl to nusprendė pasivaikščioti. Mergaitė vaikščiojo trečio aukšto koridoriais ir staiga pamatė sena paveikslą. Jis nebuvo labai išskirtinis ten buvo senas vyras su skrybėlę, o ant skrybėles sėdėjo voras. Senius snūdo, Camilla nusižiovavo ir dėl juoko prabilo:
- Ei senį įleisk į savo niūrų gyvenimą.
Klastuolė nusijuokė, bet staiga atsidarė įėjimas. Cornet labai nustebo. Tamsiaplaukė atsidūrė koridoriuje jis buvo nešvarus ir šviesus nors langų nebuvo. Tolumoje puikavosi durys atidarius paprastais kerais ji užėjo vidun. Tai buvo klasė, kaip ir koridorius be langų. Ant stalų stovėjo narveliai Millai tai pasirodė keista priėjusi prie vieno stalo ji pamatė išraižyta užrašą, bet nesimatė kas būtent ten parašyta. Staiga mergaitė išgirdo žingsnius.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Miškas. Perkūnija. Nepaprastai arti spingsinčios keistai žalios vilkolakio akys. Fone girdėjosi jo kauksmas. O gal tai buvo kitas vilkolakis? Staiga netoliese trenkė žaibas ir uždegė medį.
Emma pabudo gerokai išgąsdinta košmaro. Pažvelgusi pro langą ji suprato, kad dabar dar tik ankstyvas rytas. Kad ir kaip stengsiuosi, manau neužmigsiu. Mergaitė tykiai išslinko iš lovos, nepažadindama savo katino. Apsirengusi ir pasiėmusi burtų lazdelę ji išslinko iš Varno Nago bokšto.
Tyliai slampinėdama trečiojo aukšto koridoriais pirmakursė aptiko seno mielo apsnūdusio burtininko portretą. Varnanagė kelias minutes užsigalvojusi stovėjo prieš jį ir kai kas jai šovė į galvą.
-Labas rytas, ar galėčiau žvilgtelėti už jūsų nugaros?- prabilo Emma.
Portretas pajudėjo kaip durys ir atvėrė kelią į koridorių. Mergaitė nedelsdama užėjo vidun.
Varnanagė numanė, kad jis kažką slepia, bet tikrai nesitikėjo, kad apleistą koridorių saugos būtent šis portretas.
Vieta pasirodė neįtikėtinai šviesi, bet nebuvo matyti jokių langų. Staiga pirmakursė dulkėse pamatė dar vieno žmogaus pėdsakus ir stipriau sugniaužė lazdelę. Kažkas tikrai neseniai čia lankėsi. O gal dar tebėra?Apsižvalgiusi Emma nepamatė link išėjimo einančių pėdsakų. Vadinasi, jis ar ji tikrai čia.
Savyje mergaitė jautė jaudulį, tačiau kartu ir baimę. Žengdama koridoriumi ji pastebėjo duris, kurios buvo privertos. Netverdama smalsumu ji greitai atvėrė duris ir ištiesė lazdelę, ruošdamasi visiems netikėtumams. Tačiau už jų buvo "tik" klastuolė Camille. Emma sutrikusi paklausė:
-Labas, k...ką čia veiki?- ir žengė į kambarį.
Greitai akimis permetusi klasę mergaitė atsisuko į draugę:
-Ar ir tavęs neima miegas?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emma Shade »

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
Mergina, net pašoko, kad tai buvo Emma ir pasisveikino:
- Labas, na aš labai anksti atsikėliau, pagalvojau pasivaikščioti...
Atsakimas nuskambėjo labai keistai. Klastuolė buvo su palaidine ir su megztuku atrodė lyg ir ja visa naktį kamavo košmarai, o gal tai ir tiesa, nes ji visiškai neprisimena ką sapnavo. Pabudusi ji tikrai buvo kažkuo susinervinus ar sutrikus. Po to ji prabilo:
- Žinai aš net neprisimenu ką sapnavau tik... prisimenu tik... tik...- klastuolė užsimerkė, o po to tarė,- Miškas, o po to perkūnija, žalios akys ir degantis medis...
Per Camillos kūne perbėgo šiurpuliukai. Tas sapnas tikrai kažką reiškia. Basos kojos stovėjo ant šaltų grindų, juodi plaukai atrodė labai susivėlę, o Milla stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo į draugę.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Emma nustebusi pažvelgė į Camille:
-Sapnavau lygiai tą patį kaip ir tu. -ji prisimerkė, bandydama atkurti sapną.-Prisimenu... Tos akys... Tikriausiai vilkolakio.
Varnanagei kūnas nuėjo pagaugais. Tai tik sapnas. Nusiramink.
-Kad ir ką reikštų visas sapnas, tos akys, atrodo, pranašauja nelaimę,- mergaitė atsisėdo priekiniame suole bei pasirėmė galvą ranka ir sarkastiškai nusišypsojo.- Jos nebuvo labai draugiškos.
Staiga Emma susidomėjo kitame suolo gale stovinčiu narveliu. Pradėjo slinktis arčiau jo. Bet kojos užkliudė kažką minkštą. Tas kažkas išleido kniauksmą-kauksmą ir pilku žaibu išlėkė iš po suolo.
-Vandi!
Mergaitė iškart pradėjo gaudyti savo katiną. Ir netrukus pagavo, mat jis buvo jau nebe pirmos jaunystės. Varnanagė priėjo prie draugės, parodė gyvūną ir tarė:
-Vandi - tai  Camille, Camille - tai Vandis, mano katinas.
- Ir kaip gi tu atsiradai čia, drauguži?- Emma kreipėsi į augintinį ir nusijuokė.
Bet ji akimirksniu surimtėjo ir atsuko į klastuolę katino veidą:
-Vandžio akys lygiai tokios pačios kaip ir iš sapno.
Neįprastai žalios katino akys žibėjo prieblandoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emma Shade »

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #66 Prieš 4 metus »
Mergaitė labai nustebo, kad Emma turi tokia miela katę. Camillos veide pasirodė plati šypsena. Klastuolė tarė:
- Pas tave labai miela katė.
Pirmakursė žvelgė tiesiai į mažos katės akys. Jos tikrai primynė sapne esančias akys. Staiga pasigirdo pažįstamas katės balsas. Pala Liusi nejaugi ji seka mane mergaitė nusijuokė. Už durų išlindo juos juoda katė Liusi:
- Ateik... Labas tu ką seki mane?- Milla šypsojosi savo katei,- Emma, čia mano katė.
Merginos veide vėl pasirodė plati šypsena. Dabar pirmakursės laikė savo kates ir žiūrėjo viens į kitą. Po to klastuolė tarė:
- Čia Liusi, jei vieneri metai.
Vienuolikmetė, net negalvojo, kad pasirodys abi mergaitės katės, nors juoda Camillos katė visad kur nors įlysdavo, bet nesitikėjo, kad ji seks ją.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #67 Prieš 4 metus »
-Vandis jau pagyvenęs katinas, bet nežinau kiek jam metų.-Emma išleido savo augintinį iš rankų.- Pardavėja sakė, kad jis turi kažkokių magiškų savybių. Nenumanau, kokių. Tik per pilnatį Vandis niekada nepasirodo...- mergaitė suraukė antakius, žiūrėdama į Vandį, kuris užšoko ant pirmo suolo ir ėmė nagais draskyti narvelio dureles.
- O tavo Liusi yra žiobariška katė?- paklausė per petį varnanagė. Ji jau ėjo narvelio link.
Emma nenusikratė nuojautos, kad kažkas su juo negerai. Staiga katino nagas užkliudė mechanizmą ir durelės atsidarė. Gyvūnas puolė draskyti viduje buvusį lapelį. Mergaitė nieko nelaukdama išplėšė popieriaus lapą iš Vandžio nagų ir išskleidė, mat jis buvo sulankstytas. Katinas supykęs šnypštė, o rudaplaukės rankos buvo kiek apdraskytos. 
Žiūrėdama į lapuką Emma sustingo. Nejaugi? Popieriuje nupiešti vilkolakiai buvo kažką sugavę. Vienas iš jų kaukė, o kitas laikė kažką prispaudęs prie žemės. Aplinkui juodavo miškas.Ne, to negali būti! Drebėdama iš siaubo mergaitė numetė popiergalį.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #68 Prieš 4 metus »
Mergaitė laikė savo juoda katę ant rankų:
- Nežinau man nesakė,- Mergaitė atsakė į Emmos klausima.
Staiga Liusi pradėjo draskyti šeimininke lyg norėdama, kad ją paleistu. Camillos veide pasirodė keli dideli įbrėžimai.
Cornet pastebėjo, kad kažkas negerai su juos draugė, ji buvo apstulbusi, ant žemės gulėjo popieriukas. Katės pasidarė agresyvios. Klastuolė nuo žemės pakėlė popiergalį ir taip pat apstulbo. Numetusi ant žemės ir žiūrėdama į jį taip pat kaip varnanagė. Staiga Millos katė pribėgo prie lapelio ir atrodė lyg jį tuoj vems, mergina ja jau norėjo nuraminti, bet iš Liusi burnos pasirodė ugnis ir popieriukas pradėjo degti. Dvi mergaitės katės pradėjo keistai žiūrėti. Keturios keistai žalios akys kaip iš sapno žiūrėjo tiesiai į mergaites. Per pirmakursės kūną perbėgo šiurpuliukai ir ji pažvelgė į drauge lyg sakydama, kad čia kažkas ne taip.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #69 Prieš 4 metus »
Į Emmą žiūrėjo žalios katino akys. Staiga mergaitė pasijuto lyg vėl būtų atsidūrusi tam sapne.
Miškas. Perkūnija. Nepaprastai arti spingsinčios keistai žalios vilkolakio akys. Fone girdėjosi kito vilkolakio kauksmas. Staiga netoliese trenkė žaibas ir uždegė medį.
Varnanagė pabudo iš regėjimo sunkiai gaudydama kvapą. Kas čia darosi? Ką visa tai reiškia? Ji vis dar stovėjo, nors ir drebėjo kojos, o netoliese pūpsojo popieriaus liekanos.
Giliai alsuodama rudaplaukė kreipėsi į Camillę:
-Žinai... Aš... Ką tik... Mačiau...Tą patį... Košmarą...
Mergaitė giliai atsiduso ir pažvelgė į kates: šios draugiškai žaidė, lyg nieko nebūtų atsitikę. Emma tik dabar pastebėjo, jog į ją pažvelgė draugė ir susirūpinusi pasakė:
-Čia dedasi kažkas labai keisto. Kaip ir tai, kad Liusi pradėjo spjaudytis ugnimi kaip drakonas.- tai sakydama rudaplaukė šyptelėjo ir nusibraukė plaukus nuo veido.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #70 Prieš 4 metus »
Camilla stovėjo vietoje ir nustebusiai žiūrėjo į kates.  Po to mergaitė pakartojo sapną:
- Miškas. Perkūnija. Nepaprastai arti spingsinčios keistai žalios vilkolakio akys. Fone girdėjosi kito vilkolakio kauksmas. Staiga netoliese trenkė žaibas ir uždegė medį. Skamba baisiai, jeigu mes matėm šitą sapną kartu tai negali būti paprasčiausiais sutapimas.
Ji vėl pažvelgė į kates. Viskas galvoje vėl pasikartojo. Tas pats per tą patį. Atrodė, kad galva tuoj sprogs nuo minčių. Viskas atrodė, kaip sunkus galvosūkis kuri neįmanoma išspręsti. Net jeigu tas sapnas yra jų ateitis, tai ji baisi. Nejaugi jos grįš ir įvyks kažkas baisaus tas kas paliks žyme visam mergaičių gyvenime. Jeigu jas kažkas privers grįžti į tą mišką tai turėtu būti didelė priežastis.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #71 Prieš 4 metus »
Emma klausėsi, kaip Milla atpasakoja sapną ir susimąsčiusi žiūrėjo į vis dar žaidžiančias kates. Šios pradėjo viena kitą gaudyti ir lakstyti po visą klasę.
Varnanagė įtemptai galvojo. Miškas... Kauksmas... Žaibai... Staiga jos galvoje atsirado viena neįtikėtina mintis.O ką, jei... Negi ištikrųjų? O jei taip iš tiesų yra? Mergaitė su iš susijaudinimo virpančiu balsu kreipėsi į Camille:
-Man rodos, visa tai galima paaiškinti. Juk prisimeni kauksmą Uždraustajame miške? Ir stalą su užrašu ,,Dink"? Ir žaibus? Krentančius medžius? O kur dar ąžuolo kamiene esantis tunelis?- rudaplaukė nedavė laiko klastuolei įsiterpti.- Manau, kad staugimas buvo vilkolakių. O užrašas, žaibai ir medžiai mus skatino kuo greičiau išeiti iš miško. Be to, jie neleido tiems padarams patekti pas mus.
-O tas nedraugiškas senas ažuolas su buveine pasirodo, mus išgelbėjo!- Emma negalėjo sustoti, ji spindinčiomis akimis ji dėstė savo mintis.- Sapnas baugiai primena, kas bus, jei mes nueisime į mišką. Augintiniai, be abejo, to nenori, todėl ir supyko, pamatę lapelį. Tik yra vienas bet, ne, trys bet: negaliu paaiškinti žalių akių. Kodėl jos? Taip pat kaip katės žinojo, kas tame lapelyje? Ir kodėl jos taip keistai pažiūrėjo į mus? Kodėl... Kodėl... Kodėl...
Varnanagė pagaliau nutilo, nes burna jau išdžiūvo.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #72 Prieš 4 metus »
Katės bėgiojo po visa kabinetą. Camilla klausė mergaitės minčių ir irgi tarė:
- Bet jeigu mes nematėm žalių akių tai gali būti ateitis, bet jeigu mus miškas tada išgelbėjo, tai kodėl jis rodo tai kas buvo, ar jis nepatenkintas tuo, kad mes jam neatsidėkojom?- Klastuolė kalbėjo apie mišką kaip apie gyva žmogų.- Nejaugi jis nori mums atkeršyti, o jeigu jis privers mus grįžti. Supranti aš jaučiu, kad kažką pamiršau tam miške norisi eiti ten, bet tuo pačiu nesinori grįžti ten niekada, o jeigu mes duosime jam tuo ko jis nori, bet gal jis nori, kad mes negrįžtumėme, jeigu mes grįžtumėme bus bėdų. Kodėl katės turi tokias pat akis kaip iš sapno man jau taip atrodo, kad jos pasivers į vilkolakius. Aš jau susimaišiau tuose sapnuose, o jeigu mes grįšime į tą mišką tai kas bus, mirsime?
Merginos galvoje sukosi visokiausiu minčių, bet negerų minčių buvo daugiau.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
Girdėdama klastuolės mintis Emma pirštais susiėmė už smilkinių. Jos galvoje lakstė daug minčių, tačiau išklausius Camille kai kas pasidarė aišku. Mergaitė suraukė antakius ir prabilo:
-Nemanau. Man rodos, mes čia taip ir spėliosim iki kol Hogvartsą užbaigsim, nedrįsdamos dar kartą užeiti į Uždraustąjį mišką. Man be galo smalsu, kas ten slypi. Kol nenueisim, tol mums nebus ramu. Juk pati sakei, kad tave ten traukia.
Atsidususi varnanagė pagavo Vandį ir jį laikydama rankose pridūrė:
-Be to, negalvoju, kad katė, turinti magiškų savybių galėtų pavirsti į šunį, tiksliau į vilkolakį. Nežinau, ar tai įmanoma. Jei mūsų katės iš tikrųjų nežiobariškos, manau, jos padėtų mums.
Rudaplaukė atsisėdo ant suolo ir ėmė glostyti katiną.
-O tos žalios akys,- Emma susiraukė,- manau tai ateitis.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
Camilla vėl išklausė draugės ir prabilo:
- Na, net jeigu mes čia šnekėjom nesąmones, bet manau, kad mes dar grįšime į tą mišką,- klastuolė nusijuokė.- Žinai aš norėčiau pamiegoti, gal mes išsipasakojom ir mes daugiau nebesapnuosim tą baisu košmarą.
Mergina pakvietė Liusi ir ji užšoko ant klastuolės rankų. Vėliau ji dar tarė:
- Šiandien dar transfigūracijos pamoka, o tu žinai, kad geriau joje būti išsimiegojus.
Pirmakursė nusišypsojo ir nuėjo prie įėjimo. Juoda katė greit užmigo ant Millos rankų, vėl atsisukusi į varnanagę mergina paragino ją:
- Eime tu juk čia nebusi iki pat pamokų pradžios,- patylėjus minutėlę Cornet tarė.- Mes jau pakankamai artimos draugės dėl to tu gali vadinti mane Milla.
Vienuolikmetė vėl nusišypsojo savo plačia šypsena ir žiūrėjo ar draugė nuseks ją...
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho