[Milanas Lestreindžas]

Atėjusi padavėja priėmė užsakymus. Milanas pasirinko tai, kuo pastaruoju metu itin dažnai svaiginosi. Pasiėmė Cuba libre kokteilį.
- Dėkui. - Padėkojo Keitui. Jei jau jis nori, gali pirkti tuos gėrimus. Pastaruoju metu, kai Lestreindžų saugykla nesinaudojo teko taupyti. Pagalvojęs apie pinigus panoro susisukti į kamuolį ir pradingti. Per tuos pinigus galima sakyti žuvo Gruodė. O jis niekada nemokėjo taupyti. Ir dabar nemokėjo.
Darbe niekada negerdavo. Bet viskas pasikeičia laikui einant.
- Gerai. - Jam tai kas. Jei Keitui taip geriau, tai ir puiku.
Pradėjus kalbėti apie šluotas pasidarė lengviau. Nereikėjo galvoti apie kažką kitą.
- Ir gerai, kad aiškini. Man svarbu žinoti kaip tu skraidai. O ar tau patiko turėtas modelis? Jei patiko, tai neverta imti kažko naujo. Jį bus galima tik užkerėti, kad nebūtų taip lengvai suskaldomas. O jeigu norėtum nebandytos šluotos. Mes turim treniruočių aikštelę, kurioje galima išsibandyti naujus modelius.

[Keitas Kolinsas]

Tik numojo ranka į tą padėkojimą. Pats turėjo pinigų tik būdamas visai vaikas, kol abu tėvai buvo gyvi. Paskui — vaikų namai ir keli vargani knufai kišenėse. Niekad su pinigais elgtis ir neišmoko, bet jų ir netrūko. Kai nuspręs pagaliau mesti kvidičą — kas ten žino kaip bus. Kol kas nesuko galvos dėl tokių dalykų.
Ar praeita šluota jam patiko? Ir taip, ir ne.
— „Žaibas“ turėjo greičio pranašumą, kuris man labai patiko. Tačiau šluota kiek per lengva mano skoniui. Labai lanksti, darant staigius užkertančius judesius kiek pakrypdavo trajektorija, nors to visai nesiekdavau. O tikslumas gal net svarbesnis už greitį, — mosuodamas ranka pasakojo Keitas, — Tikrai gavau į galvą daugiau muštukų nei reikia vien dėl tų mažyčių pakrypimų, — pridūrė.
Ir tikrai, ant veido puikavosi galybė įbrėžimų. Nosis kadaise buvo labai daili, kaip nuo žurnalo viršelio. Keli kerais ne iki galo sutvarkyti lūžiai ir ji jau buvo kiek pakrypusi. Gal reikėjo tapti gaudytoju. Et, šaukštai po pietų.

[Milanas Lestreindžas]

Vaikinas įdėmiai klausėsi to, ką aiškino klientas. Tada iš kuprinės išsiėmė katalogą. Pavartė.
- Gal tau tiktų ši. Šešėlio magija. Gera šluota. Nenusileidžia žaibui, bet tikrai žaibas galbūt labiau tinka gaudytojui. O ši šiek tiek kitokia. Šiaip jei norėtum išsibandyti galiu kad ir šiandien pasistengti gauti sandėlio raktus, paimčiau tą šluotą ir nuvyktumėm į mūsų skraidymų aikštelę. Arba galim ryt tą padaryti. Kada tau treniruotė? - Aišku dabar jau ant jų staliuko atsirado gėrimai. Gal skraidyti ir nebus pats tas. Nors, jei jiedu išgers po vieną stiklą dar nieko. Bet visgi Milas tingėjo jau kažkur varyti. Buvo visai nusiteikęs pasilikti čia. Arba pasiieškoti kokios triukšmingesnės vietos. Bet žinoma jame vis dar gyvavo noras pasiūlyti žmonėms tinkamiausias šluotas. Ir jeigu Keitas norėtų išsibandyti jis žinoma vyktų ir tą padarytų. Kad ir kokiam dugne atsidūrė dar vis turėjo užsilikusį šiokį tokį atsakomybės jausmą. Tamsiaplaukis pastūmė katalogą Keitui. Jame buvo ir paveikslėlis. Žmogeliukas jame visaip zujo ant jo rekomenduotos šluotos.
- Pažiūrėk, įsižiūrėk ar tau tiktų. - Skraiduolis paveikslėlyje sukiojosi, įvairiai skraidė.

[Keitas Kolinsas]

Keitas labiau atsilošė kėdėje, sukryžiavo rankas už galvos ir atsidūso. Būtų mielai dabar surūkęs cigaretę. Primerktos žalios akys nužvelgė priešais sėdintį vaikinuką, tada nuslydo žvilgančiu katalogu. Pirštais perbraukė pasiūlytos šluotos paveikslėlį, tada pabarbeno paviršiumi.
— Jei tu sakai, kad tiks, vadinasi tiks. Šluotas visada pirkdavau pagal paveikslėlius. Netiks — pakeisim. Bet būčiau prastas kvidičininkas, jei šluota būtų dalykas, sutrukdantis man gerai pasirodyti varžybose. — nusižiovavo Kolinsas. Gurkštelėjo viskio.
Pasvarstė, ar derėtų ką nors sakyti. Buvo pavargęs ir apdaužytas nuo paskutinių varžybų. Ir šiaip, nemėgo nosies kišti į kitų žmonių reikalus. Tada pamanė, kad gal gyvenimas būtų išėjęs visiškai kitaip, jei kas būtų akimirkai sustojęs ir nuoširdžiai jo paklausęs ar viskas buvo gerai. Kažin, ar būtų nuoširdžiai atsakęs, bet vis tiek.
— Tau viskas gerai? Kažkokiam didžiajam šluotų bosui neišduosiu, bet atrodai siaubingai išplaukęs ir pavargęs.

[Milanas Lestreindžas]

Atrodė, kad Keitui ne per labiausiai rūpi šis pasirinkimas. Po šimts, o jeigu jam netiks, tai Lestreindžas liks kaltas. Čia gi ne bet kas, o kvidičininkas. Ir dar žinomas. Viršininkas, kuris ir taip jau toleruoja Milano nesąmones kažin ar patikėtų, kad Milas siūlė jam pasibandyti. O jis nenorėjo. Seniau tikėtų, o dabar... Bet gal ir gerai. Gal jei jie imtų dėl to rietis jis turėtų didesnę paskatą mauti iš darbo. Kol kas jame buvo patogu, ir nors vis svarstė apie tai, kad išeis neišeidavo. O kol kas su darbdaviu teturėjo vieną rimtą pokalbį. Kuriame jis aiškino, kad supranta, jog Milanui sunku, bet negalima neateidinėti į darbą arba ateidinėti tada, kada patinka. Žodžiu tas žmogelis buvo labai jau geranoriškas.
- Kaip žinai. Bet Mes tikrai galim vykti į aikštelę paskraidyti. Šluota kaip ten bebūtų svarbus daiktas žaidžiant. - Dar kartą pabandė. Jeigu jie niekur nevyks, tai jam nusimatys labai neblogas laisvas laikas. Nes daugiau nieko neturėjo šiandien daryti. Tik kur varyti? Pas vieną draugelį jau pagyveno porą dienų. Tada gyveno su kažkokia pana, kol abu vienas kitam nusibodo. Paskui vėl pas kitą pažįstamą. Et, visada rasdavo pas ką pernakvoti.
Klausimas pažadino iš minčių ir buvo toks netikėtas. Milas nusišypsojo.
- Ai, kad jis ir taip viską žino. - Ar tamsiaplaukis tikrai taip prastai atrodo? Po perkūnais. Regis domėjosi kvidičininku, uždavinėjo klausimus. Ką daro kitaip nei seniau?
Vaikinas norėdamas pagalvoti ką dabar daryti gurkštelėjo kokteilio. Reikėjo sakyti, kad nieko nėra. Mulki tu. Niršo ant savęs. Viskas, reikės išsimiegoti, nes jau visai nebegalvojo ką daro. Užkalbina tą Nelanną, dabar va irgi.
- Tu tik negalvok, kad siūlau tau kokią prastą šluotą. Aš tavęs klausausi. - Juk ne mano problemų susirinkome aptarti.
- Užšvenčiau pastaruoju metu per daug. Tai gal taip ir atrodau. - Velniop, tegul Keitas galvoja ką nori. Net jei jų įmonė praras šį užsakymą, o Milas lėks iš darbo nesvarbu.

[Keitas Kolinsas]

— Žaidėjas ir jo įgūdžiai svarbiausi, o ne kažkoks šluotkotis, — nusižiovavo Keitas. Pabaigė viskį, — Nebandau įžeisti tavo profesijos, jeigu ką. Tiesiog nesuk galvos. Jei sakai, kad šluota gera, ir man tiks, vadinasi tiks.
Turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų šluotas keisti kasdien, bet kol kas nebuvo tiek pasipūtęs, kad imtų ir garsiai taip skelbtų. Be to, priešais jį sėdintis vaikinukas dirbo visiškai paprastą darbą, tad tiesiog atrodytų, kad Keitas giriasi ir siekia pašiepti. Suprato ir jo situaciją — juk pardavus prastą šluotą žinomam kvidičininkui prasti popieriai. Raganų savaitraščiai neskelbė, kad Keitas kažkada augo vaikų namuose, o jo kišenėse švilpė vėjai. Nebūtų gera istorija ir visai netiktų tam vaizdui, kurį apie jį turi susikūrę gerbėjai. Nevisai žinojo kodėl, bet šis vaikis jam atrodė geras. Gal Keitas kopdamas į trečią dešimtį ėmė geriau skaityti žmones, balažin.
— Nesigink, jei siūlytum prastą šluotą žinočiau. Ne visi kvidičininkai yra absoliutūs mulkiai. Nors dauguma.. — su šypsena nutęsė Keitas ir pirštu pabarbeno į smilkinį, — Nenoriu kištis į tavo reikalus, bet pagirios dažniausiai ne taip atrodo. Buvau pakankamai giliai visame tame, kad žinočiau.
Buvau? Hipokritas. Negali net sau pripažinti, kad turi problemų. Nors galbūt jo pašnekovas buvo pirmas, kuriam jis išvis apie tai užsiminė. Spaudoje buvo tobulas dievaitis, su Livi neblogas mylimasis ar, o visur kitur... Nelabai daugiau su kuo ir bendravo. Apgailėtinas suskis. Nuvijo mintis šalin užsakydamas dar gėrimų. Ir sau, ir Milanui.

[Milanas Lestreindžas]

- Kur jau ne. Įdomu kaip sektųsi žaisti, jei skristum ant kokios krentančios žvaigždės ar panašiai. - Šypsojosi vaikinas. - Abu dalykai yra svarbūs. - Kodėl gi jie negalėtų taukšti apie kvidičą ar šluotas? Kam dabar prisireikė klausinėti apie jo būklę?
- Gerai, tai aš ją užkerėsiu, sutvirtinsiu ir atsiųsiu. - Reikės nepamiršti. Galėjo taip ir nutikti. šiuo metu tikrai galėjo. Tada prisiminė, kad net nesakė kiek ji kainuoja. Aišku neabejojo, kad garsus kvidičininkas turi pinigų. Bet gi formalumai yra formalumai. Teko vėl imtis kuprinės, išsitraukti užrašų knygelę. Ten surašė kiek kainuos šluota ir tie patobulinimai. Lapelį išplėšė ir atidavė Keitui.
- Turi kokių įdomių istorijų su nesusipratėliais kvidičininkais? - Paklausyti istorijų apie absoliučius mulkius kvidičininkus būtų geriau, nei šnekėti tais kitais klausimais. O jam dar patiko tas, kad Keitas visai nestabdė su gėrimais. Puiku, galės čia apsiforminti prieš išvarydamas kažkur kitur. Tiesa, planavo pamiegoti, bet pamiegos rytoj ar dar kada kitą kartą.
Ir kame gi jis buvo? Vargeli, kodėl Lestreindžas įklimpo į šią istoriją? Milanui nebuvo įdomu nei kas gi buvo nutikę Kolinsui, nei jis norėjo aiškinti api save. Jei imtų tą daryti, prikalbėtų vėl visko, kaip tada Nelannai. O kam to reikia?
- O kas būtent buvo nutikę? - Tegul pats ir pasakojasi, jei nori. Milas galės klausyti ir gerti. Paskui sėkmingai pamirš viską. Gerai čia visai nusitaikė.  Sutaupysiu ant gėralų. Net liūdnos istorijos jo neatbaidys nuo šio staliuko. Jeigu aišku kvidičininkas norės kažką sakyti.

[Keitas Kolinsas]

— Krentanti kometa, sprogstanti kometa, ar jau nukritusi. Savo mokymosi laikais mačiau mokinių, kurie pigiausiomis šluotomis aplenkdavo pasipūtėlius su naujausiomis, — švelniai nusijuokė Kolinsas.
Tuos laikus brangino, nes pagaliau rado, kuo norintis tapti. Prieš tai svėrė auroro karjerą, galbūt šiaip keliaujančio burtininko. Kvidičas lipte prilipo, net kai teko ne saldi pergalė, o kartus pralaimėjimas. O ir nekeista, juk tuo metu nieko daugiau gyvenime ir neturėjo. Dabar turėjo Livi, ir kvidičą. Šiokia tokia pažanga ar bent geriau, nei kas naktį spoksoti į skirtingas akis, kurių savininkių vardų niekaip nebūtų prisiminęs.
Apžiūrėjo lapelį, kurį jam padavė Milanas. Kaina nebloga, bet nė neįlenks sumos esančios jo banko saugykloje. Iš krepšio išsitraukė maišelį galeonų ir mestelėjo Milanui. Nemėgo turėti skolų, nors ir trumpam. Nemalonūs prisiminimai. Pridėjo dar ir bonusą, juk reikia palaikyti jaunus karjeristus.
— Bent kartą per savaitę turiu kokį prigėrųsį komandos narį tempti namo, — gūžtelėjo pečiais Keitas, — Bet gerai atsimenu tą kartą, kai priešininkų komandos nariai susilažino, galintys paskristi ant pusės šluotos. Perlaužė naujutęlaitį "Žaibą" ir abu užstrigo lankuose. Turėjome traukti dviese.
Net po to sekantis juokas buvo tobulas ir iki skausmo išpraktikuotas. Žvaigždės vaidmenį Keitas atliko gerai, net jei vidury dienos maukė viskį bare.
— Pagiriotas buvau spaudos konferencijoje ir apvėmiau žurnalistei plaukus. Teko teisintis galvos trauma. Apgadinau valdišką nuosavybę ir praleidau kelias naktis žiobarų policijos areštinėje. Susimušiau su priešininkų komandos gaudytoju, nes man nepatiko jo plaukų spalva. Ar tęsti? — paklausė, kryptelėdamas galvą šonan. Tai nė nebuvo pačios gėdingiausios istorijos, dievaži. Tikėjosi, kad jo nuoširdus prisipažinimas (nuoširdesnis nei bažnyčioje) kiek paprotins vaikinuką. Gal Keitas ir buvo asilas, bet nelabai norėjo matyti žmones, sekančius jo pramintu taku. Gale jo vis tiek nieko gero nelaukė.

[Milanas Lestreindžas]

- Tikrai? - Milą kuriam laikui tai visai sudomino. Jis buvo grynai technikas. Vaikiną domino šluotų gamyba, juk vėliau pats tuo planavo užsiimti, ne dirbti kitiems. Bet dabar, po Gruodės mirties jau nenorėjo nieko panašaus veikti. Ir visgi giliai įsišaknijęs susidomėjimas trumpam jį apėmė.
- Ar ir tu moki taip gerai skraidyti ant senos palaikės šluotos? - norėjosi paklausti kaip. Juk tokia šluota neišvysto didelio greičio. Ji nesisukioja taip vikriai.
Keitas iškart sumokėjo. Milas paėmė pinigus. Po galais, reikės grįžti į darbą ir atiduoti juos vadovui. O gal padarys tai rytoj. Nors ne, geriau šiandien. Nes vakarui įsibėgėjus dar sumanytų tuos pinigus prašvilpti. Aišku, pats Milas jei būtų norėjęs galėtų tą nuostolį laisvai padengti. Juk Lestreindžų banko saugykloje tų pinigų nors vežimu vežk. Bet jei jau nutarė ten kojos nekelti, tai ir nekels. Taškas.
- O, pažįstamas jausmas. - Tarstelėjo dėl pergėrusių tipų tempimo namo. Nors pastaruoju metu ir būdavo būtent tas, kurį reikdavo parvesti namo.
- Absurdas. Gaila vargšelio Žaibo. - Įsijautė į pasakojimą. Ak, Milui jau irgi buvo tekę pabūti žiobariškoje įstaigoje. Kartą pakliuvo blaivyklon. Neblogas poslinkis gyvenime. Jau beveik nusirito į dugną. Tai nutiko visai po Gruodės mirties. Ir tie prisiminimai atrodė visai migloti.
- Žiūriu mėgsti pasiautėti. - Vaipėsi.
- Jei nori gali tęsti. bet žinai. - Staiga šovė mintis galvon. - Ar tu užsiėmęs šią savaitę? - jie galėjo tupėti čia. Bet galėjo sugalvoti ir ką įdomesnio. Su Keitu regis buvo įmanoma visai smagiai pasiautėti.
- Varom į Paryžių porai dienų? Užmiestyje stovi mano giminei priklausanti vila. Ji tuščia. Dažniausiai. Galėtume ten apsistoti ir susiorganizuoti porą smagių dienų. - Arba ne porą. Milui nebuvo skirtumo kur kraustytis iš proto. Aišku, žmonės taip nelaksto iš vienos šalies į kitą. Bet gi koks skirtumas. Jei galima tiesiog įberti kelionmilčių į židinį ir švilpti tiesiai į vilą.
Kad ir susitiko čia formaliu reikalu darbinė nuotaiką visiškai jį apleido. Tiesa, tėvas draudė jam koją kelti į Lestreindžų dvarą. Bet vila priklausė mamelės šeimai. Na, ji irgi aišku buvo nusiteikusi prieš Milaną. Bet paerzinti tėvus jam visada patiko. O gal ėmė patikti? Seniau stengėsi jiems į akis nekliūti. O dabar. kodėl ne. O ką jis gali prarasti? Nieko. Gruodė žuvo, jos saugoti nuo grynakraujiškumo fanatikų tėvų nereikia. Gertrūda saugi. O jų pyktis skirtas jam neberūpėjo.