[Raven Krystall Walters]

Ką gi, tikriausiai kvaila buvo tikėtis, kad Amazonę numaldys vienas kitas mandagesnis žodelis ir knyga rankose. Elijui to būtų visiškai pakakę. Merginai kurį laiką tiriamai jį apžiūrinėjant prireikė valios pastangų nesusigūžti - ir dar daugiau, kai toji prabilo. Kaži kodėl pasijautė kaip namų darbų neatnešęs trečiakursis prieš griežtą mokytoją. Ir kad būtų žinojęs, kaip mažai prašovė.
 - Aš... eee... Aš... Savaime aišku skaičiau, bet... eee,- nuleido akis. Taip ir toliau - neteks ne tik kad savigarbos, bet ir darbo vietos.- Turiu keletą klausimų, susijusių su Magiškų gyvūnų priežiūros disciplina ir...aaa... Pagalvojau, kad esate kompetetinga į juos atsakyti,- galiausiai užbaigė, tarsi pasiaiškinimą įsmeigdamas žvilgsnį į narvą, kuriame tupėjo ne per daug draugingai nusiteikęs padaras, kaip dabar žinojo, audrapaukštis. Mintyse Elijus vardijo negausias keiksmažodžių atsargas - kai rinkosi šitą darbą, jam net į galvą netoptelėjo, kad turės būti tiek paslaugus pardavėjas, tiek kompetetingas ekspertas, tiek atsakingas pasiuntinukas ir galiausiai - reklaminis berniukas.
Stebuklas, kaip dar netapo tamsiai raudonos spalvos - matyt, nuo žvarbos užtirpstantys skruostai kartais atsiperka. Giliai įkvėpė. Gal dar ne visai viskas prarasta. Galų gale, koks skirtumas - net jeigu visą laiką žavioji (to negalėjo nepripažinti - kad ir atrodė pavojinga, jauna moteris buvo tiek akiai dailių bruožų, tiek graži savo griežtumu) Amazonė ir prasėdės lyg išskaptuota iš ledo, tai tebus vienkartinis dalykinis pokalbis. Ir nieko daugiau.
 - Malonu susipažinti,- pamėgino nusišypsoti tuo pačiu svarstydamas, kaip jai netinka toks vardas. Melijandra asociavosi su švelnia, miela didžiaake būtybe, spinduliuojančia šilumą ir jaukumą. Net pats žodis skambėjo minkštai - o priešais sėdinčioji išoriškai nepasižymėjo nei viena iš šitų ypatybių. Daug labiau patiko jo netyčiom išgalvota Amazonės pravardė. Atsikrenkštęs Elijus užmetė akį į sąrašą. Praleido pirmuosius banaliausius: Ar dažnai lankotės knygyne, ar tenkina asortimentas, ar tinka aptarnavimo kokybė - prie jų sugrįš vėliau. Stabtelėjo ties šeštu.
 - Iš esmės nieko įdomaus nepasakysiu - standartiniai kliento nuomonės klausimai, šiais laikais neišvengiami ir burtininkų pasaulyje,- atsiprašydamas šyptelėjo, bet į merginą žiūrėti nerizikavo.-  Taigi, kaip manote, ar žmonės pakankamai išmano apie magiškuosius gyvūnus? Ar didesnis tokių knygų asortimentas padėtų burtininkų bendruomenei geriau juos pažinti?- užrašas lapelyje teklausė respondento nuomonės apie šios disciplinos knygų asortimentą - ar jis pakankamas. Tačiau suvokė, kad jei nenori gauti į ausį visos kavinės akivaizdoje, turi pasistengti sugalvoti bent kelis prasmingesnius. Vaikinas labai stengėsi nenudelbti akių - prieidamas prie skaitančios panelės tikrai nesitikėjo, jog viskas baigsis sukant smegenis, kaip banalius ir žiobariškus marketingo klausimus paversti kažkuo tinkamesniu tokiai Amazonei. O ir būti priverstam taip nejaukiai muistytis buvo gerokas kirtis per ir taip ne aukščiausią pasitikėjimą savimi. Savigarbą taipogi.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mergina paslapčia šyptelėjo, išvysdama vaikino sutrikimą. Norėjo dar ištarti kelis kandesnius žodžius, tačiau paskutinę akimirką susilaikė.
-Tebunie, paklausysiu tavęs ir pabandysiu atsakyti kiek galėsiu.- lūpų kampučiai pakilo aukštyn.
Pirštu sunėrė ir ant jų padėjo smakrą. Klausėsi jaunuolio ir jo balso, skelbiančio, jog prieš ją sėdi nedrąsus vaikinukas, kuris mielai sėdėtų kur nors kitur, bet ne čia. Prie knygų?
-Gali ir jų neklausti,- balse suvirpėjo šioks toks šaltukas. Mela nemėgo tų tipinių klausimų apie knygynus. Ji laikėsi nuomonės, jog kai ką pastebės - tą ir pasakys. Nereikia iš jos išpešinėti atsakymų. Nereikia. Pirštai nugulė ant staliuko.
Elijus buvo kitoks. Neprisiminė jokio mokinio panašaus į jį. Lyg "minkštas", prie kurio galėjo likti tokia, kokia troško būti. Pamokos viską sugriaudavo ir ji likdavo, nenutuokdama kaip pasielgti - be "antros kaukės", tarytum tik spėjo tik pusę makiažo nusivalyti nuo veido. Nesusilaikė ir kandūs žodžiai išsprūdo iš lūpų:
-Kaip tik tavo pavyzdys atsakė į tai.- Velnias. Jei nepavyksta užsidėti iki galo kaukės, tai pabūk savimi!. Prikando apatinę lūpą,- Tačiau ar vienaip, ar kitaip, žmonėms reikia žinoti apie magiškus gyvūnus. Geriau apie juos žinodami, lengviau priims juos, nesibjaurės ir nebandys ko nors keisti,- mintyse sukosi vilkolakių padėtis ir paskutiniai "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" puslapiai apie juos,- Žmonės mažiau bijos, todėl, taip, daugiau knygų apie tai - žmonės daugiau žinos ir mažiau kils nesusipratimų,- vėl užuomena jam.
Narve paukščiai tylėjo, rodos, ir šie mintijo apie tai kas buvo pasakyta. Rudai pilkos akys nukrypo į garuojantį Elijaus puodelį, tada - vaizdą už lango. Snaigės krito ir kritlo, už lango juoduma tapo tokia juoda, jog vargiai galėjai pažvelgti į skubančius pavienius žmones. Buvo vėlus vakaras. Jei nepasiskubins, susivėlins sugrįžti namon. Turbūt jau Igoris galvoja, kur ji prašapo. Kajus bus per daug pririjęs šunybių, jog galvotų apie ją. Wrena...turbūt ir ji galvoja.
-Atleisk, bet jau turiu skubėti. Per ilgai čia užsibuvau- staiga skubiai pakilo profesorė, įkišdama knygą į krepšį, ir persimetė per petį jį. Pirštai jau siekė narvo, tada sustingo. Žvilgtelėjo į Elijų.
-Klausyk, atsiprašau, bet, jei kitą dieną norėsi manęs paklausinėti, tai...- galva buvo tuščia,- Atsiųsk man savo pelėdą į Ūdrų Žabangus, gerai? Tada susitarsim. Iki, Elijau.
Pasičiupo narvą ir išskubėjo iš "Kiaurojo Katilo". Vos tik durys užsitrenkė už nugaros, Melijandra nesuprato, kodėl taip pasielgė. Ji galėjo pasilikti. Prieš atvykimą čionais, buvo išsiunčiusi gynėją, kad užsibus ir vėlai grįš. Ji turėjo laiko. Tai kodėl išėjo?
Viduje senai nejautė tokios sumaišties. Atmintyje iškilo Švilpynės stalas, kai prie jos prisėdo Tomas. Šleikšktulys pakilo stemple aukštyn. Ne.
Užmerkė akis. Ji iš čia turi išeiti ir eiti kuo tolyn. Netrukus pasigirdo pokštelėjimas ir Melos nebebuvo, nes tą akimirką suvokė, kodėl taip pasielgė. Prie Elijaus galėjo būti savimi ir nebandyti niekuo kitu apsimetinėti. Atmintyje iškilo jos sušvelnėjęs balsas, kai ši kalbėjo magiškus gyvūnus. Aišku, po kandžių žodžių. Ak, tie kandūs žodžiai viską sugriauna.

[Starkas Erikas Ramsay]

Kiauram Katile jaunuoliai atsidūrė neįtikėtinai greitai. Ką gi, mažumėlė magijos bei keliavimo oru ir viskas tampa įmanoma. Žinoma, ir Kiauliasodyje buvo pilna kavinukių, tačiau Starkui niekur jose neteko matyti kartu saldžių ir sūrių desertų. Ar apskritai valgių, jei jau apie tai.
Be to, Kiauliasodžio kavinėse egzistavo tikrai nemaža galimybė sutikti kokią pažįstamą iš senų (arba nelabai) laikų. Toks susitikimas vargu, ar būtų itin malonus, o reputacijos sau gadinti be reikalo nenorėjo.
Tokiu paros metu užeiga buvo bene pustuštė, kad lankininkas išsirinko staliuką prie lango, iš čia puikiai matėsi ne tik gatvė ir ja einantys žmonės, tačiau ir visa kavinės salė, įskaitant barą bei čia dirbančias mergiotes.
Viena jų gana greitai priėjo prie jų staliuko, jau pasiruošusi priimti užsakymą.
 – Man prašyčiau dvigubą espresą, – linktelėjo, net nežvilgtelėjęs į padavėją (čia tai naujiena), – O ką tu sakei norėjusi? Jei neklystu, kažkokius neįprastus norus buvai pareiškusi turinti, – draugiškai šyptelėjo ką merginai anapus stalo.

[Melisa Keyes]

  Vos merginos kojos įžengė į Kiaurąjį katilą, jos nedidelėje galvelėje praskrido atsiminimas, kai agresyviai tėškė patį ministrą lauke, tiesiai į sieną. Menkai šyptelėjo, nors viduje degė noru kvatotis. Kažkur ant kabyklos pakabino paltą, pasitaisė juodos suknelės rankoves, timptelėjo ją žemiau, nors ši buvo laisvai krentanti, ir įsitaisė priešais vyrą.
- Taip, taip, kažko neįprasto. Arbatos, hm, žalios, itin silpnos ir su pienu be laktozės,- kilstelėjo galvą ir mielai šyptelėjo padavėjai.- Bei bet kokį desertuką, kurio pusę sudarytų sūri karamelė,- išsakė savo norą.
  Mergina, priėmusi užsakymą, susirinko savo egzistenciją ir dingo nuo jų staliuko. Tatuiruotoji pažvelgė pro langą, akimis sekiojo žmones, labai staigiai dingstančius už kampo. Tuomet pagaliau prisivertė priklijuoti savas akis prie kompaniono. Kilstelėjo antakį.
- Tai? Kas geresnio?- šyptelėjo pasitaisydama plačią apyrankę, vos vos dengiančią juodą punktyro liniją.

[Starkas Erikas Ramsay]

Starkas dar buvo nespėjęs atsakyti, kai dailioji padavėja grįžo nešina jų gėrimais bei desertu. O tada dar greičiau pasišalino, palikdama juos vienumoje.
Gurkštelėjo stipraus ir visai neblogo espreso.
 – Kad nieko naujo, – abejingai gūžtelėjo pečiais, – Geresnės tik tos akimirkos, kai kokį seniai matytą žmogų netikėtai sutinki, – su kvaila aliuzija šyptelėjo, – Kaip pati laikaisi? Ką veikei gyvenime po, hm, po mokyklos?
Vis dėlto pabandė surizikuoti ir spėti, iš kur jiedu pažįstami; nežinia dažniausiai jį kankindavo, be to, visada egzistavo grėsmė netyčia susimauti ir išsiduoti. To išvengimui norėjo bent kiek pasiaiškinti sau situaciją, į kurią papuolęs. Specialiai nepasakė „po mokyklos baigimo“, duodamas sau truputį daugiau šansų – o gal ji profesoriavusi, tik šis jos nepastebėjęs, nes buvo užsiėmęs kitomis mokytojomis?

[Melisa Keyes]

  Besilaukianti mergina pridėjo puodelį prie lūpų, gurkštelėjo arbatos. Nežymiai susiraukė, ko jau ko,  bet ten tikrai nebuvo žalia arbata, o per stipri juoda su pienu, ko tikėjosi, kad be laktozės. Padėjo puodelį ant stalo, pažvelgė į desertuką ir skrandis apsivertė iš laimės, tad netrukus pradėjo labai elegantiškai jį kapoti. Pavartė akis, išgirdusi apie akimirkas. Susilaikė nenusijuokusi.
- Neprastai,- pasirėmė alkūne į stalą, kita, šaukštelio pagalba, pakabino karamelę.- Dirbau ministerijoje,- nepatenkintai suburbėjo.
  Nebuvo nusiteikusi pasakoti viso savo sujaukto gyvenimo po mokyklos baigimo, nors peties išsiverkti ir reikėjo. Galvoje prakratė, kas tai galėtų būti ir pasiliko du variantus: kita Melisa ir mama. Vaiko tėvui net nedrįstų, o šiam senam pažįstamam, vargu, ar labai rūpėtų, jau nujautė, ko šis Starkitas taip maloniai ir meiliai bendrauja. 

[Starkas Erikas Ramsay]

Nepertraukdamas Melisos linksėjo galva, tiesa, turbūt pernelyg entuziaztingai norėdamas pabrėžti savo susidomėjimą. Kurgi ne, susidomėjimą. Šiuo metu vienintelis jį dominantis reikalas buvo toli gražu visiškai nesusijęs su jos karjera. Nebent užsiimtu savotiška prekyba žmonių kūnais – tik toks posūkis pokalbyje galėtų prikelti jo susidomėjimą iš numirėlių.
  – Neblogai, sakyčiau. Darbas ministerijoj tokiai jaunai panelei tikrai prestižinis ir ne visoms pasiekiamas, – gana kandžiai iškėlė antakį, tarsi parodydamas, kad įtaria, kokiu būdu bus įsitaisiusi sau tą darbelį, – Esu sužavėtas, turiu pridurti, – šyptelėjo savo kreipa šypsenėle.
 Kantriai laukė, kol mergina ištuštins savo arbatos puodelį, o paskutinis pyragaičio trupinėlis dings nuo lėkštutės. Jo espresas buvo jau seniausiai išgertas ir pamirštas.
  – Na, tai gal galiu palydėti namo? – pasiūlė, tačiau jo tonas aiškiai rodė vaikino nuostatą: mergina jam lieka skolinga už arbatą, – Pavojinga vaikščioti vienai, – nekaltai pridūrė.

[Melisa Keyes]

  Moteris stebėjo vaizdus už lango. Vis mąstė, kaip atsikratyti šio vyruko, netroško dar vieno vaiko gimdoje. Atsuko sau susierzinusias, smaragdines akis į Starką. Jau buvo pradėjęs nervinti, o sūri karamelė nebepadėjo. Nuleido vieną ranką po stalu, sugniaužė kumštį, suvarydama nagus į delną. Atleido.
- Aš protinga,- sumurmėjo.- O ir, šiaip, žinotum, kokių sugebėjimų turiu, akys išsprogtų,- kandžiai leptelėjo ir sekundei susiraukė dėl savo pačios žodžių.
  Nuskambėjo lyg siūlymas išmėgint jos gebėjimus. Nesveikai uždaužė save mintyse, o kitas klausimas dar labiau prajudino jos nervų kamuoliuko mazgą. Galbūt, jeigu vyras būtų buvęs taip arti jos veido, kad bendrai dalintųsi oru, būtų pamatęs menkai patamsėjusias smaragdines raineles. Paskutinį kartą šios buvo visiškai juodos, kai pykosi su Elijumi. Dink iš mano galvos. Mestelėjo šaukštelį lėkštutėn, delnai persibraukė per veidą, sustojo ties garbanomis. Reikėjo valdytis, nepratrūkti.
- Su tokiais kaip tu - dar pavojingiau,- burbtelėjo ir pakilo iš vietos.
  Nuo kabyklos nusikabino paltą, užsimetė pati, nelaukė kol Starkas nuspręs prieiti. Savimi mokanti pasirūpinti moteris. Dažniausiai. Pažvelgė į aukštaūgį jo akimis, tačiau ne tokį ir graikų dievą kaip tą, kurio irštvą okupavo. Dar pasvarstė, ar Aukštutinis Fleglis, ar Merington Roudas. Pasirinko pastarąjį, saugesnį jai. Ir nelabai sėkmę nešantį Starkui.

[Starkas Erikas Ramsay]

Akys greičiausiai būtų jam išsprogusios ne nuo merginos sugebėjimų, o nuo to, ką slėpė po rūbų sluoksniais. Kita vertus, tiek visų slepiamų dalykų jau buvo spėjęs pamatyti per savo trisdešimt metų (penkiolika aktyvių), kad ir nustebinti vyruką nebuvo lengva.
Tačiau mergina stebino. Savo šaltumu ir abejingumu – prie šių reakcijų lankininkas nebuvo pratęs. Aišku, kartais tekdavo kažkiek pasistengti, norint pelnyti dailiosios lyties atstovės palankumą, tačiau su tokiu atšiaurumu susidūręs dar nebuvo. Visa tai vertė jaustis jį nekaip, švelniai tariant – nemokėjo elgtis tokioje situacijoje, kai yra atstumiamas. Kaip tai? Jis? Atstumtas?
Dėl to nesileido taip paprastai paliekamas. Paliko kelias monetas ant stalo ir iškart pašoko paskui merginą. Visiškai ignoruodamas jos žodžius, nors galbūt juose slypėjo ir nemažai tiesos – neaišku, ką turėjo paslėpęs savo kišenėse.
 – Kur jau bėgti susiruošei? – šiltai šyptelėjo, pataisydamas jos palto apykaklę, bent šitaip parodydamas, kad vis dar nesiruošia pasiduoti. Ir nusekė paskui ją.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Vakarėjo. Netgi įprastai apšviestas staliukas prie lango beveik pasislėpė niūrumoje, vos prasidėjusi vasara jau pustė įkaitusius padus. Nors tokia ir vasara Emetui, kai šis beveik visą laiką pradirbo lošimo namuose, na, ir iki šiol dirba. Tik šiandien jam pasitaikė laisva diena, tad šis ir išlindo iš savo mini butuko prasiblaškyti. Vaikinas neatrodė miegantis vos po šešias valandas, jo apranga kaip įprastai nepriekaištingai gludo prie gal vieną ar kitą akį patraukiančio kūno: plonas baltas megztinis su aukšta, prie kaklo glundančia apykakle, platesnė džinsinė striukę su užlenktais rankogaliais ir juodi, keisto kirpimo džinsai. Pėdas puošė balti nike force’ai, o vienur ar kitur (ant kaklo, pirštų) sužvilgėdavo ir gana brangūs aksesuarai. Rafaelio žvilgsnis nebeatrodė toks dužęs kaip prieš metus ar beveik dvejus, ne, jo šokoladinės akys buvo pripildytos kažkokio nepasotinamo alkio, troškulio. Dievaži, vaikinas jau gal mėnesį netenkino savų poreikių, o tai, tokiam kazanovai kaip jis, prilygo beveik katastrofai ir visiškam jo išnykimui. Taigi, kažkas turėjo prisiimti asmeninę atsakomybę.
  Kiauras katilas, perpildytas triukšmo ir lankytojų, lyg ir žadėjo šį vakarą kažką netikėto pačiam mulatui. Tad šis lyg nujausdamas nužvelgė vos įmatomas duris, hm, o gal kas ir pasirodys. Kokia nors vandens nimfų paleista deivė, kuri kaip tyčia būtų siųsta tik jam. Kvailai vyptelėjo, nužvelgė čia buvusias, tikrai ne nimfom priklausančias paneles, vidujais troško ko nors ypatingesnio nei jos. Atsidusęs išsitraukė iš kišenės numylėtą kortų kaladę ir pradėjo maišyti. Net ir čia priklausomybė jo niekaip neužmiršo.

[Olivia Legrand]

 Dangų iš lėto gaubė tamsa, kuri prilygo Olivijos sielos tamsumui. Tik naktį mergina pasijausdavo gyvesnė. Lyg naktis jai suteiktų jėgų atsistoti suklupus, gyventi, įkvėpti. Žmonės sako, jog su laiku viskas gerėja. Ta banali frazė jau baigė įgrįsti. Lėkšti ir per daug optimistiški žodžiai erzino iki stingstančių nuo šalčio kaulų. Neseniai prasidėjusi vasara bei laisvas atostogų metas suteikė menkos laimės, nors oras galėtų būti ir geresnis. Brunetė dievina karštį, tad šiandieninė diena neatrodė tokia vasariška, kaip galėjo pasirodyti kitiems. Cigaretė tarp putlių ir tamsiai bordiniu lūpdažiu dažytomis lūpomis smilko sparčiai. Galiausiai persimetusi banguotus plaukus per petį dviem pirštais perėmė nuodingąjį pagaliuką ir prieš praverdama girgždančias "Kiauro katilo" duris numetė nuorūką šalin. Kvepalų ir tabako kvapas vijosi drąsiai žingsniuojančia mediniu paviršiumi merginą. Olivijos kūną dengė ilgi batai, tamsų raudoną atspalvį turintis švarkeli beveik siekiantis kelius ir juoda palaidinė. Švarkelis labiau priminė ilgą megztuką, bet tai buvo seniai pamėgtas drabužis. Neketino atsisakyti. Tikriausiai nei vienam lankytojui net akimirkai nekilo įtarimas, jog naujoji klientė gali būti tik aštuoniolikos metų. Tamsiaplaukė nuo pat vaikystės atrodė vyresnė nei buvo iš tikrųjų. Tiesą sakant, subręsti taip pat turėjo anksti. Šeimai iširus tik Olivija liko sveikiausio proto. Privalėjo pasirūpinti savimi, mama, jaunėle seserimi. Netekus sesers rūpinosi tik mama, o motinai pametus protą beliko stovėti tik už save.
 Nesidairė. Žvilgsnis buvo įbestas tik į alkoholio pasirinkimą lentynose. Dangaus žydrumo akys stojo ties martinio buteliu, o veide šmėstelėjo šypsnis. Sekundėlę buvo įmanoma įžvelgti nedideles duobutes skruostuose. Grakščiu rankos mostu ištiesė kupiūrą darbuotojui, tyliai išdėstydama norimo martinio pavadinimą. Nagi, kvaily, greičiau judink tuos sukriošusius kaulus. Mintyse ir vėl nuskambėjo keli riebūs įžeidimai nepažįstamam vyrui, kuris brunetės suvokimu dirbo visai neskubėdamas. Merginos akys užsivertė iš nepasitenkinimo, o rankos stojo ties krūtine kryžmai. Šokoladinių plaukų atstovį apsiavusi kelius siekiančius odinius aukštakulnius, erzinančiai kaukšėjo į medinį paviršių, tokiu būdu nebyliai ragindama darbuotoja greičiau suktis. Nekantravo paskanauti pamėgtu gėrimu.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Tamsios vaikino akys privalėjo atsitraukti nuo kortų kaladės, nes visas Kiauras Katilas lyg atšalo. Ne, galbūt fiziškai tai neįmanoma nuo žmogaus, tačiau tikrai nesuvokiamas jausmas persmelkė mulato vidų. Kilstelėjo savo kerinčias akis, o visu gražumu, visa esencija, elegancija viduje išstojo ji, toji vandens nimfų deivė. Ak, kad tik kas būtų matęs ar jautęs, kokį poveikį šioji persona darė Rafaeliui, meistriškam kortuotojui. Net visos aplink besisukančios dulkelės sustojo, visos dailiosios lyties atstovės nublanko prieš šią kerinčią merginą, drįstu teigti, netgi moterį iš pirmo žvilgsnio. Tik bėda ta, iš šio blankaus kampo vaikinas gebėjo ją atpažinti. Nagi, kadaise buvusios bendrakoledžės, kuri savo ankstyvu brendimu ir pasakiškai aštriu protu paliesdavo kiekvieno akį, iki pat širdies gebėjo nusigauti, tokią sunkiai pamirši. Jeigu neklydo, o ir negalėjo, nes tokia kortuotojui kaip ji užmiršti - gėda, panelė dabar turėjo būti beveik baigusi mokslus. Viena, ta žaviai žavia koja įžengusi į suaugusiųjų pasaulį, nors kur ten, rodos, jau senokai tokiame dominavo.
  Net nedvejojo, numušė visus kitus žvilgsnius, atsistojo. Pasitaisė džinsinį švarkelį, kortas įsimetė atgal kišenėn. Nenorėjo iškart pasirodyti baisiai nedrovus ir nekultūringas, tas nutaisė, kaip bebūtų keista, tikrą ir nuoširdų vypsnį. Tokį kadaise matė ir jo numylėtoji ir išskirtoji pora - Adelė ir Markas. Eh, kaip išsikraustė iš kambarioko buto, taip ir nebekėlė kojos į Dubliną. Lošimo namai Londone pasirodė net patrauklesni, o supuvę barai nebeviliojo. Vaikinas gyveno normalų žiobarišką, kartais su kažkiek burtų, gyvenimą.
- Ir ką gi aš čia matau,- nutęsė priėjęs prie merginos.- Olivija, mieloji,- pasitaisė už ausies buvusį pagaliuką, kuris tik ir linkėjo šiam mulatui greičiau užsilenkti. O su tokiais plaučiais ilgai neturėjo gyventi, vargu, ar kas iš jų ir buvo belikę. Žaviai sužaidė šypsena.

[Olivia Legrand]

Prasivėrusios merginos putlios lūpos paskleidė tą irzlų sučepsėjimą. Olivija ir toliau nebyliai skatino greičiau plakti tą prakeiktą kokteilį. Darbuotojas galiausiai ištiesė ilgo kaklo, trikampę taurę padabinta viena vyšnia. Vyras sustojęs linktelėjo.
- Nori padėkos? Nesulauksi, viso gero, - atrėžusi negarsiai urgztelėjo. Jeigu darbuotojas būtų bent truputį įstengęs pasiskubinti, galbūt merginos lūpos ir paliktų padėką. Atsidususi trimis pirštais suėmė taurę jau beketindama paskanauti gėrimo, bet ir vėl kažkas sutrukdė. Atrodė, jog kažkas iš viršaus tik ir stengiasi neduoti ramybės, stengiasi sustabdyti ramybės ir palaimos aurą virš Olivijos galvos.
- Viso gero, - irzliai pakartojo tamsiaplaukė, žodžius adresuodama vyriškam balsui už nugaros, tačiau tik po gerų dešimties sekundžių susivokė, jog balsas pažįstamas. Suraukusi antakius buvo priversta apsisukti ant kulno. Tamsios akys, tamsūs garbanoti plaukai, tamsesnė veido oda. Iš ankstyvos vaikystės laikų nebūtų įstengusi pamiršti Emeto. Vaikinas gelbstintis su magijos subtilybėmis ir paslaptimis suteikė šansą pabaigti burtininkų mokyklą ir nors jaunuolis to nežinojo, mokyklos laikais šis buvo artimiausia ką Olivija turėjo, mat kitų visai neprisileisdavo. Iki šiol neturėjo nei vieno artimo žmogaus. Nei vieno pažįstamo negalėjo pavadinti draugu.
 Tamsiaplaukė niekada nebuvo gabi moksluose. Kraujyje turėjo tūnančią neaprėpiama galią, tačiau emocijos chaoso pavidale šimtą kartų viską apsunkino. Nesugebėdavo įžiebti net šviesos kamuoliuko burtų lazdelės gale. Jeigu ne Emetas, tikriausiai nebūtų visko išmokusi. Nebūtų išlaikiusi egzaminų ir tikrai nesipuikuotų paskutiniame kurse. Džiaugėsi, jog beliko tiek nedaug iki baigimo. Troško susirasti ramią vietelę ir gyventi vienišą, žiobarišką gyvenimą.
- Emetai.. tai bent staigmena! - tamsiaplaukė neįstengė nuslėpti nuostabos balse. Veide suspindo neryškus, tačiau nuoširdus šypsnis. Neatsiminė kada paskutinį kartą nuoširdžiai šypsojosi.
- Kokie velniai tave čia atvedė? - Smalsumas paėmęs viršų privertė merginą pasidomėti. Kilstelėjusi antakius pasistiebė, laisva ranka apglėbdama vaikiną per pečius - įprastas pasisveikinimo gestas. Žinoma, su menkai pažįstamais niekada nedrįsdavo apsikabinti ar aplamai prisiliesti, tačiau jaunuolio nematė labai ilgą laiką. Turėjo pripažinti, jog pasiilgo Emeto kompanijos. Neretais atvejais garbaniaus kompanijoje prisimindavo ką reiškia turėti draugus, nebūti vienai. Tai suteikdavo trumpalaikio džiaugsmo, kuris užpildydavo tuštumą krūtinėje.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Susilaikė neprunkštelėjęs. Iš tiesų, nematai žmogaus beveik tris metus, o šis iškart tau skuba išrašyti atsisveikinimą. Nudžiugo merginos veide pastebėjęs nuostabą, nelabai kas ir nusistebėdavo pamatęs vaikiną. Nagi, Emetas jau per ilgai nebuvo iškišęs nosies į Hogvartso apylinkes. Šiek tiek nemalonus jausmas perskrodė krūtinę, lyg kaltės, tačiau susiturėjo. Ne, nebuvo pasižadėjęs apsilankyti pas Oliviją, tad jokio čia prasikaltimo ir nebūta, nors, žinoma, bent koks laiškelis nebūtų pakenkęs. Na, bet jis ir nebuvo itin sentimentalus, kad rašliavotų meilės laiškus, Olivija ir pati galėjo jį susirasti, jeigu tik būtų panorėjusi.
- Mieloji,- dar kartelį pasikartojo. Dešinė ranka prigludo prie dailiosios merginos liemens, lūpomis švelniai palytėjo josios kaktą. Lyg vyresnysis brolis savo jaunėlei.- Tokie kaip tu, kitų velnių aplinkui nematyti,- mirktelėjo atsitraukęs, vis dar laikydamas ranką ties liemeniu, ant nugaros.
  Net neklausęs paėmė josios išsirinktą gėrimą ir, lyg pats didžiausias pamaiva, pajudėjo kartu su panele prie staliuko, kurio drauges kėdes jau trynė ne pirmą valandą. Pakeliui sugebėjo užsiprašyti ir šviesaus alaus. Nemėgo kažkokių kokteiliukų mixiukų, ew, per daug brudo ten.
- Taigi, jau gebi įžiebti švieselę lazdelės gale?- specialiai patraukė per dantį, kitaip negalėjo.
  Besišypsodamas leido šiai prisėsti, pats įsitaisė priešais. Ir bežvelgdamas į nuostabiąją deivę nebedvejojo savais pasirinkimais. Ir visai nenuliūdo, jog šį vakarą praleis su ja. Pft, netgi nudžiugo, nes aplinkui nublankusios dailiosios lyties atstovės jau buvo pabodusios.

[Olivia Legrand]

Prisiglaudus prie vaikino kūno nesulaikė menkai pastebimo šypsnio. Pirmas pusmetis mokykloje po Emeto baigimo iš ties buvo lyg pragaras. Neturėjo su kuo pasišnekėt, neturėjo iš ko pasityčiot, neturėjo ko paerzinti, tad sutikti seną pažįstamą netikėtoje vietoje teikė šiokio tokio malonumo. Lengvas ir draugiškas bučinys nustebino. Per beveik tris metus jau buvo pilnai atpratusi nuo bet kokio artumo. Kas kartą tikino save, jog draugai nėra reikalingi, bet pasikapsčiusi aptrupėjusios širdies ir sielos gilumose suvokė, kad tai tik eilinis melas, kuriuo bandydavo paguosti pačią save. Vaikinui perėmus taurę kokteilio, susiraukė.
- Ei.. - nepatenkintai numykė akimis nusekdama tolstančią aukšto kaklo taurę. Buvo priversti sekti kvailiojantį vaikiną tuščio staliuko link. Greičiausiai Emetas jau prieš tai užsiėmė vietą. Jaunuoliui pasityčiojus iš praeities negebėjimo net įžiebti švieselės, pavartė akimis. Neketino nusileisti. Visada rasdavo kaip atsikirsti. Deja, bet dažnai argumentų pritrukdavo ir kartais iš Olivijos burnos pasklisdavo visiškai nelogiški įžeidimai arba ginčo argumentai.
- Taigi, įsikrikštijai čigonu? - atkartojusi vaikino intonaciją, pasipūtėliškai pasiteiravo, žydromis akimis keliaudama per papuošalų gausą. Žvilgsnis sustojo ties žiedų gausa ant pirštų. Bendravimu, panašu, jog praeities draugas visai nepasikeitė, tačiau aprangos stilius priešingas negu kad matė mokyklos laikais. Privalomos uniformos užgoždavo bet kokį vaikų ir paauglių norą būti išskirtiniais išvaizda ar aprangos stiliumi.
 Prisėdusi priešais Emetą, nežymiai šyptelėjo galiausiai surimtėdama. Buvo smalsu sužinoti ką tiek metų veikė tamsiaplaukis. Perėmusi kokteilį į savąsias rankas akimirksniu paskanavo. Martinis maloniai nubėgo gerkle, maloniai sušildydamas kūną iš vidaus.
- Taigi.. pasakok kuo užsiimi? - mirktelėjusi kairiąja akimi, suteikė "leidimą" Emetui pradėti kalbą apie susiklosčiusį gyvenimą po mokyklos baigimo.