[Zelig Reiher]

Net nežinojo, kodėl it kokia nerami dūšelė trynėsi visur, kur tik neša kojos. Po visas alėjas ir gatves, it koks katinas, išspirtas ir praspirtas iš namų, nerandantis vidinės ramybės ir tylos. O ir kodėl gi jam jos ieškoti, jeigu ji tikrai ilgam nepasiliks? Vyriškis tingiai atsilošė savo sėdimoje vietoje ir ilgesingai pažvelgė pro šlapdriba aptėkštą langą, už kurio matėsi tik tamsaus vakaro užgožtos gatvės ir kelios vienišų žiburių švieselės. Nebuvo itin vėlus vakaras, tačiau kavinė buvo pilna žmonių; kai kurie tik probrėkšmiais pabėgdavo, kiti pasilikdavo ir, su poromis arba grupėmis, linksmindavosi visais įmanomais būdais. Akimirką Izaac troško dingti iš čia ir nusigrūsti į kokią žiobarišką skylę, klubą ar panašiai, kur garsi muzika sutramdytų piktus sąžinės balsus jo galvoje. Tačiau, gaila gaila, buvo senas ir sukriošęs, piktas ir nelaimingas, todėl jam tik ir tiko tupėti pridususiame bare.
Ilgi, balti pirštai apglėbė kažkokio šildančio gėralo stiklinę; vyro odos paviršius palaimingai padėkojo už papildomus temperatūros laipsnius, tačiau Izaac nepajuto jokio malonumo. Jautė, kad buvo laikas eiti, tačiau kojos buvo prikepusios prie vietos.

[Giedrius Vėjavaikis]

Pylė kaipiš kibiro, negelbėjo ir tai, kad prieš keletą minučių pradėjo iš dangaus kristi sunkūs ledo gabaliukai. Viena laimė, kad buvo su puikiu apsiaustu, kuris turėjo ne ką prastesnį kapišoną už neperšlampama striukę. Glėbyje jaunasis raganius laikė  ryšulį, toks svarbus, kad galėjai pamanyti, kad nešą kūdikį ar tai kokį kitą gyvą padarą, bet tai tebuvo...
Šmurkštelėjo į kavinę, Kiaurą katilą, kuris nebuvo toks jau ir kiauras, kadangi kuo puikiausiai apsaugojo jį nuo lietaus. Pasipurtė it šunėkas ir nusivalęs batus, permetė akimis patalpą. Žmonių it prikimšta, visi staliukai užimti, visi tik... vienas... su tatai kažkokiu vyriškiu.
Su senyvais... žmonėmis, taip tariant, nelabai jam sekėsi, jie arba jį ignoruodavo arba paimdavo diržą ir... Net ir dabar prisiminimus, nugara pagaugais pereidavo. Verčiau apie tai negalvos, juk tai nutiko prieš gerus metus, tas velnias turbūt jau atleistas, o pats į tą mokyklą negrįš.
Bet vis vien atsisėdo šalia to dėduko.
-   Vakaras... Čia neužimta? – paklausė, viena ranka nusimesdamas kapišoną ir atidengdamas savo auksines garbanas.

[Zelig Reiher]

Buvo pasinėręs savo mintyse, tyliai ir be garso kvėpuodamas; gal būtų taip ir pamiršęs, kad nori išeiti, tykiai ir ramiai atsirėmęs į atlošą ir nukritęs į miego šalį. Kaip apgailėtina-- kaip tikras senyvas žmogus, kaip visų paliktas ir niekam nereikalingas diedas. O kas čia yra ne tiesa? Darbo neturi, šeima per toli, draugai jam svetimi-- na, nebent žinoma jis vėl užsidės uolaus ministerijos darbuotojo kaukę, kuri pynėsi su melu ir apgaule, nes juk, na, politika ir biurokratija--; ne, jis teturėjo tik save. Gal ir gerai, nėra nieko prarasti, tik save patį; o jeigu praras ir tai... Tikrai nereikės sukti galvos.
Staigus balsas kažkur iš išorės pažadino Izaac iš tokių pamąstymų. Pakėlęs galvą ir nubraukęs kelias neklusnias sruogas nuo akių pamatė kažkokį tai nepažįstamą vaikinuką. O gal ir pažinojo, ar bent jau matė anksčiau-- tačiau to jokiais būdais nebegalėjo prisiminti. Greitai nužvelgė kito auksines garbanas ir tarsi kažkuo nepatenkintas primerkė akis. Nemėgo šviesių plaukų.
-Hm, sveiki, - po gana ilgos pauzės atsakė ir greitai apžvelgė patalpą. Kitų vietų nebuvo. -Na, kaip matote, neužimta. Jeigu norite, galite prisėsti, -lengvai mostelėjo ranka, taip kviesdamas prisijungti prie staliuko.

[Giedrius Vėjavaikis]

Bet jis jau sėdėjo prie stalelio, pliumptelėjo į jį net negavęs leidimo. O leidimas... leidimas bet kuriuo atveju būtų suteiktas, europiečiai nemokėdavo sakyti ne, tai būdavo labai nepatogu ir reikalaudavo energijos... Prieštarauti būdavo sunkiau negu ramiai sutikti... Bet ką čia dabar galvoja apie energija ir kitas velniavas.
Pasikabino apsiaustą ant pakabos ir vėl išsilydė patogioje vietoje prie stalo.
-   Nesikreipkite į mane... „jūs“, tai... labai nepatogu, - pirmą kartą su juo šitaip, nefamiliariai kalbėjo daug vyresnis vyriškis, o galbūt šis pamanė, kad rankose laiko kūdikį? Na tai būtų... gan nepatogu ir keista, kas gi šiais laikais vaikšto su kūdikiais rankose? Ne karalienės Viktorijos laikai juk ir ne kaimas gilus Lietuvos.
Priėjus padavėjai, užsisakė arbatos. Kaip visada. Nesvarbu ar baras ar kavinė, arbata yra arbata ir ją su džiaugsmu išpila į skrandį.
-   Taigi... kodėl tokį nykų vakarą esate vienas? – nuostabi pokalbio pradžia.
Pro akis nepraslydo, kaip vyriškio žvilgsnis paniuro pamačius jo plaukus. Tiesa... jei buvo kiek netvarkingi, bet kieno garbanos yra tvarkingos? Niekieno.

[Zelig Reiher]

Piktai suspaudė lūpas; jau norėjo pasakyti kažką kandaus, tačiau nutylėjo. Kas būtų, jeigu būtų atsakęs "ne, čia užimta?". Ar vaikinas tuomet, visas susinepatoginęs, imtų ir pakiltų iš vietos ir nusliūkintų kur kitur? Nors kitas atrodė kaip to tipo žmogus, kuris nepriėmė "ne" kaip atsakymo. Izaac lengvai sukryžiavo kojas ir nesislėpdamas įsispirtėjo į kitą; šiandien buvo kaip tik užsibūręs sužeistą akį glamūro kerais, idant nesimatytų to dar esančio paraudimo, todėl jo tamsintų stiklų akiniai saugiai ilsėjosi jo palto kišenėje.
-Deja, tai yra paprasčiausios manieros,- tyliu, ramiu balsu atsakė ir tarsi kiek šaipydamasis šyptelėjo lūpų kampučiu; o tuomet nutilo iki kol arbatos atsakymas buvo priimtas. Be žodžių norėjo irgi kai ko užsisakyt, tačiau jo stiklinė vis dar buvo sklidina.
-Žinokite, kad prieš klausiant reikia pamąstyti,- kelis kartus pirštais belstelėjo į stalo paviršių. -Esu gana senas žmogus, vyras, nenuostabu, kad esu vienas, - visuomet kalbėjo formaliai, per daug formaliai, tačiau tai tiesiog buvo daug lengviau; tas formalumas darė barjerą. - Tačiau jūs esate jaunas. Gana keista, kad esate be jokios kompanijos.

[Giedrius Vėjavaikis]

Manieros tai manieros. Nesiginčys. Tebūnie šiandien pabus vyresnis kilmingasis. Oi, bet jam kalbėti patiko, tad tiks ir šitas... Vardas, nežino šio pono vardo. Kaip be vardo bendraus? Niekaip! Kas ten žino, gal šitas ponas dirba ministerijoje, galbūt panorės sužinoti koks čia ryšulys, nors greičiausiai pats jį atidengs ir pasakys „kodėl manęs neklausiate ką laikau rankose?!“
-   Pamastyti! Tokiu atveju, žmonės išvis nekalbėtu, nes viskas ganėtinai akivaizdu ar viena iš teorijų yra teisinga vis vien, žmonės kalba apie tai koks dabar siaubingas oras, taip, jis yra siaubingas, net aklas tai pasakytų, - pradėjo čiauškėti.
Senas vyras? Na jau! Jis neatrodė kaip jo senelis, tad taip tariant nė velnio ne senas. Na, bet žinoma, dabar jis palietė kompanijos temą, kuri nors ir būtų pasirodžiusi jautri prieš keletą metų, dabar jam nesukėlė jokių emocijų.
-   Tokias dienas jie leidžia prie knygų ar baruose, aš, turiu darbo, be to... jų veikla manęs nelabai domina šiomis dienomis, - pratarė. – Jūs, sere, kad jau taip norite, galite manęs klausti ko tik norite, aš neprieštarausiu.

[Zelig Reiher]

Lengvu vypsniu nulydėjo jaunuolio žodžių laviną ir patogiau atsirėmė į-- sofutę? Nežinia, kaip šie dalykai vadinosi, bet minkštai išmuštas pusmėnulis buvo gana patogi vieta atsisėsti-- ir netgi užmetė vieną ranką ant atlošo, tarsi siųsdamas kažin kokį ženklą. O gal ir ne, gal tiesiog jam paskaudo kaulai, juk toks senyvas buvo. Priglaudė stiklinę prie lūpų ir nurijo kelis dosnius gurkšnius; nei skonio, nei jokio kito pojučio nejuto, tarytum jo gerklė būtų buvusi išdeginta ir pasidengusi stora oda. Keistas jausmas. Tačiau bent jau buvo tas pliūpsnis į jo kraujotakos sistemą, kuris privertė netgi šiek tiek pakelti balso toną; pakeisti jį į šiek tiek agresyvesnį arba tiesiog labiau dominuojantį.
-Taigi, iš esmės ką sakote reiškia, kad esi labai ypatingas, ar ne?- kilstelėjo antakius ir dar kartą "apdovanojo" kitą ta tokia pagiežinga šypsena. -Manot, kad esate geresnis už kitus?- pridėjo ir tada vangiai smarku bakstelėjo kito link. -Jeigu taip, tada sakykit, kodėl gi toks ypatingas berniukas kaip jūs šlaistosi po didelių dėdžių vietas? Manau, kad dar netgi mokotės mokykloje, ar ne?

[Giedrius Vėjavaikis]

Arbata jau garavo ant stalelio. Tylėdamas paėmė puodelį už auselės ir gurkštelėjo. Nusiplikė liežuvį. Nepatenkintas ceptelėjo. Padėdamas puodelį, vos sulaikydamas skystį neišsipylusį.
Tas dėdulė, atrado norą kalbėti, argi ne puiku, turbūt užkliudė jautrią temą. Iš kūno kalbos matė, kad šis įsitaisė patogioje pozicijoje, vadinasi... Bando parodyti, kad jam nerūpi. Bet nepuls, jeigu ši temą pašnekovui nėra patogi. Tai apie ką dar gali pakalbėti? Galbūt vis dėl bent jau atsakys į užduotus klausimus.
-   Atleiskite, nesuprantu, juk šios įprastos tiesos yra žinomos ir puikiai suvokiamos kiekvienam padarui,  - pratarė, ranka glostydamas ryšulį. – Ypatingas berniukas, dėde, prašyčiau, nejaugi norite, kad pūčiau pamokose kurios yra aprašytos vadovėliuose? – šyptelėjo.
Didelių dėdžių vietos? Hm.... Ar jis kalba apie ministeriją ar smuklę? Na juk... Kiauras katilas, nebuvo kažin koks tamsiųjų burtininkų išmislas. Taigi... turbūt šis ponas, yra matęs jį ministerijoje.
-   Dėde, nežinojau, kad dirbate ministerijoje? Galėjote iškart taip sakyti...

[Zelig Reiher]

-Sakote, kad labiau patinka mokytis iš patirties?- tarsi koks klausiantis varnas palenkė galvą į šoną ir įsispoksojo į kitą purpurinėmis akimis, kurios dabar buvo tarsi apsisniaukęs audros dangus, tik ir laukiantis progos plyšti ir pratrūkti liūtimis ir žaibais. -Kvailas požiūris,- dar kartą gurkštelėjo ir stiklinė jau buvo tuščia; pamojo padavėjai ir be žodžių jos pusėn pastūmė ją, tarsi moteris jau ir taip žinotų, ko jis nori.
-Patirtis be žinių yra niekinė, žinios be patirčių yra nenaudinga. Neturėtumėte gilintis tik į vieną dalyką, - žemu balsu ištarė; po kelių akimirkų tylos ir laukimo ant staliuko jau laukė dar viena stiklinė. Pirštais griebė ją, klausydamas kito žodžių.
Tiesa, jis seniau dirbo ministerijoje. Bet ne dabar. Galėjo lengvai grįžti atgal, bet nejautė jokio noro daryti kažką produktyvaus. Troško tiesiog plaukti paviršiumi ir apie nieką negalvoti. Bet juk tas berniūkštis nežino nieko apie tai. Todėl jis nemeluoja, jis tik nesako tiesos.
-Ką toks mažas vaikiukas kaip jūs veikiate ministerijoje? Ar kartais nemeluojate?- atlaidžiai nusijuokė.

[Giedrius Vėjavaikis]

Patirtis be žinių yra niekinė. Kas per velnias? Nesuprato šio vyriškio žodžių prasmės.  Kaip gi patirti dalykai gali būti niekiniai? Absurdiška! Žinios be patirties irgi yra naudingos! Jeigu tatai žinai, kaip sustabdyti kraujavimą, tai šį ir sustabdysi, taip, galbūt ne taip greitai, bet teorija išgelbės kailį! Tuščiažodžiavimas, kitaip nepavadinsi. Ne... jis turbūt norėjo išgauti iš jo energijos. Na jau ne.
-   Ministerijoje, sėdžiu ant kelių tokiems puikiems dėdėms kai jūs ir atgabenu magiškus kiaušinius jiems į glėbį, už tai gaunu pinigus, - saldžiai pratarė. – Bet matote... Mano sponsoras buvo atleistas, tad net nežinau kur dabar atgabenti man šį...gyvį... tikėjausi atsisėsti šalia ministerijos darbuotojo... kad galėtų perduoti žinutę jam, - nusišypsojo savo baltais dantukais.

[Zelig Reiher]

-O aš maniau, - prisislinko kiek arčiau, pasirėmė ant stalo paviršiaus--vien tam, kad būtų išgirstas, nes jo balsas nukrito iki šiek tiek garsesnio šnabždesio lygio. Šypsena atsakė į šypseną, tiesa, jo buvo kiek...bjauresnė? Kaip žmogaus, kuris labai dažnai taip nesišypso. Arba tiesiog tie pernelyg aštrūs dantys sukūrė tą kraupoką efektą, kuris paprastais žodžiais buvo sunkiai nusakomas. -O aš maniau, kad esate gana savarankiškas jaunuolis, - tarsi būtų siaubingai nusivylęs pratarė, su tam tikra, žinoma, suvaidinta, paguoda žvelgdamas į kitą. -Bet matyt esate tik mažas, bejėgis berniukas, kuris turi eiti ir sėdėti kitiems ant kelių. Kaip gaila, ar ne?- dramatiškai atsiduso-- skruostai jau buvo pradėję šilti, liežuvis sunkėti; žinoma, nuo to jam nebuvo sunkiau kalbėti, priešingai, žodžiai it nuodai liejosi iš jo lūpų, nesustabdomi ir nesulaikomi.
-Ir dar netgi ieškote pagalbos iš nepažįstamųjų. Tikrai apgailėtina, juk nežinote, kad dedasi mano galvoje, - nudelbė kitą tuo pačiu pašiepiančiu žvilgsniu; kaip kvaila, juk galėjo laisvai imti ir "susemti" kitą, jei tik reiktų, ar ne? Juk jis jau ir pats prisipažino.

[Giedrius Vėjavaikis]

Tai buvo melas. Viskas kas ėjo iš jo burnos apie ministerija. Taip joje dirbo, bet nesėdėjo jokiems seniams ant kelių. Po Perkūnais, jeigu kuris nors seniokas ne taip į jį pažiūrėdavo, tai pajusdavo ir kūnas nueidavo pagaugais. Pinigų už tai jokiu būdu neimtu, verčiau jau pasmeigtų tuos šiukšles kurie menkina kitus, įsivaizduoja, kad gali su jais žaisti kaip tik užsimano ir negalvoti apie pasekmes.
Bėda ta, kad mintys su veiksmais retai derėdavo.
-   Dėdule, mėgstate žeminti jaunesnius už save? – šypsena nė neketino išblėsti. – Bet nors ir taip sakote, manęs juk neatsisakytumėte iš akių matau, kad esate iš tokio pačio molio drėbtas kaip ir jie, - saldžiai ištarė, žibtelėdamas akimis.
Atleido vieną ranką ir perbraukė pirštu vyriškiui per smakrą.
-   Tai ar padėsite, varganui jaunuoliui, pasimetusiam, nesavarankiškam ir apgailėtinam? – kone murkė iš pasitenkinimo.

[Zelig Reiher]

Vaikino pirštams dar nepasiekus jo odos vyriškiai staigiai, bet kartu ir pakankamai gracingai atsitraukė; akyse sužibo tam tikras pasišlykštėjimas tokiu judesiu-- galbūt ir pyktis, nepasitenkinimas-- neigiamas emocijas buvo galima vardinti nors iki apsivėmimo ir uždusimo.
-Kodėl manote, kad turite kažką, ką galite pasiūlyti man?- ramiu monotonu ištarė ir nei kiek nesikuklindamas nusijuokė ir vienu gurkšniu išgėrė visa, kas buvo stiklinėje. O tuomet tiesiog atsistojo, numetė kelias monetas ant stalo už savo sunaudotas prekes; galbūt kas nors pagalvotų, kad va, paėmė ir sumokėjo už kokį nors berniuką, bet dievaži. Vyrai tikrai nebuvo jam tokie įdomūs ir jis tikrai niekam nemokėtų už tokio pobūdžio dalykus. O ne, greičiau jau žmonės mokėtų jam.
-Bet galbūt kas nors aplink susidomės jūsų varganu veideliu, -pusė lūpų šyptelėjo ir nerūpestingai susikišo rankas į palto kišenes. -O gal ir ne. Vis vien manau, kad pro jus praėjo pakankamai žmonių, - iš kur tokie žodžiai ir iš kur toks pyktis? Izaac ir pats nelabai suprato, bet neprilaikė savo liežuvio už dantų, bet niekas jo to ir neprašė, ar ne?

[Giedrius Vėjavaikis]

Stebėjosi kaip vyriškas nedreba, nes tiek žodžiai, tiek veiksmai, signalizavo, kad jis baidosi jauno kūno kaip maro, kaip raupsuotojo. Spjaudėsi nuodais it gyvatė, it žaltys, nereikalingu skysčiu, bandydamas atbaidyti pavojų. Ar žalčiams tai pavykdavo? Retai. Pirmas spjūvis ir dviratininkas pervažiuodavo jų pailgą kūną. Matydavo tokius atvejus dažnai... Apmaudu.
-   Maniau, niekas neatsisakytų šilumos? Atrodote vienišas, kaip sakėte, šeimos neturite? O gal nesakėte, bet nuojauta taip pakuždėjo, - saldžiai pasakė, gurkštelėdamas jau atvėsusios arbatos.
Varganas veidelis... taip kur gi ne. Žmonės pro jį praėjo? Na, galbūt todėl, kad girdėjo apie ką tiedu kalba? Niekas juk nesibrauna į svetimus pokalbius. Pakreipė savo galvą kaip katinas, šviesos sruogos sujudėjo kaip spyruoklės. Ar jis kalbėjo apie kitokį praėjimą?
-   Tai einame? – tarstelėjo, numesdamas monetas ant stalelio, sumokėdamas už arbatą.
Pakilęs iš vietos, it vėjas prislinko prie vyriškio. Jie buvo panašaus ūgio, galbūt skyrėsi tik vienu ar dviem centimetrais. Šviesiaplaukio veide žaidė šypsena.

[Zelig Reiher]

-Jeigu rodosi, tuomet reikia žegnotis, - su panieka ištarė frazę, kurią jo teta taip dažnai kartojo, kada jis, dar jaunas, gyveno su ja; jam tada labai daug kas rodėsi, labai labai daug kas rodėsi. Bet dabar tikrai nebuvo metas gilintis į jo praeities klodus, vyriškis tiesiog troško kuo greičiau dingti iš šitos vietos ir nukakti kur nors, kur netykos tokie erzinantys mažvaikiai. Išvis, kam jis grįžo atgal į Angliją? Ai. Tiesa. Dėl to darbo pasiūlymo. Tik dabar prisiminė. Žinoma, tai nebuvo jo senasis departamentas, tačiau kadangi jis ir taip viena vaikščiojanti nelaimė, dabartinė darbo vieta jam labai tiks.
-Galite eiti kur tik norite, tačiau nesigraužkit, jeigu staiga prarasite sąmonę ir atsidursite kokiame šiukšlyne,-
klaktelėjo liežuviu ir net nepažvelgęs į kitą dar kartą movė pro duris, kuo greičiau atsiplėšdamas nuo kito ir padarydamas tam tikrą atstumą. Dar trūko, kad gautų kažkokį bernioką prisikabinusį prie jo rankos. Tiesa, jis buvo aukštesnis nei pagalvojo, bet tikrai nebuvo praaugęs jo. Šyptelėjo sau.