[Emetas Rafaelis Prometis]

  Gana nekultūringai ir garsiai nusikvatojo. Čigonas, mat. Norėjo pratęsti šią ‘patrauk už danties’ dvikovą, tačiau prieš akis susivaideno alaus butelis, kurį Emetas laisvai atkimšo dantimi. Meistras, kur nereikia. Gurkštelėjo.
- Mieloji, mums, romams, čigonas yra baisus įžeidimas,- įsivažiavo į vaidmenį.- Ir taip, beveik įsikrikštijau, vedžiau karštą jų genties deivę,- mirktelėjo duodamas suprasti, jog tikrai nekalba rimtai, ne jo stilius vesti. Fui, įsipareigojimai.
  Jam jau dabar vidujais ruseno šilumos kamuolėlis. Galėjai pavadinti tai Olivijos efektu. Ha.
  Nežymiai susiraukė, lyg ir net pats nejusdamas nusipurtė. Nenorėjo kalbėti apie tai, kas įvyko per pastaruosius dvejus metus. Nervingai perbėgo pirštais per tamsius afro plaukus. Atsiduso. Nuo šios merginos niekad nieko neslėpdavo.
- Ir toliau praktikavau kortų meną, šiuo metu dirbu lošimo namuose ir pats toliau lošiu. Olivija, juk žinai mano priklausomybes,- timptelėjo lūpą žemyn.- Ir baisiai susimoviau išskirdamas nuostabią porą... Pameni Ginger? Iš Varno Nago,- pradėjo jau kone išpažinti savas nuodėmes.- Tai su jos biču praleidau baisiai girtą ir klaidingą naktį,- užsivertė butelį alaus.- Ir esu nerealiai susivėlęs.
  Ir nutilo. Na, štai, po tiek laiko pagaliau kažkam išsakė šią savo nuodėmę, verčiantį jaustis menkiau nei menkesniu. Įrėmė pirštus į smilkinius, nors norėjo pistoleto vamzdžius vietoj jų.
- O kaip tu, mieloji?- kilstelėjo patamsėjusias ir pradėjusias blizgėti akis nuo laikomų ašarų. Ko jau ko, bet šįvakar mažiausiai norėjo apsižliumbti.

[Olivia Legrand]

- Nejaugi tave iš tikrųjų kažkas į vyrus priimtų? - juoko forma pikdžiugiškai perklausė galiausiai kiek susijuokdama. Praėjo nemažai laiko po pastarojo merginos juoko. Užsikėlusi koją ant kojos akimirkai akis perkėlė ties langu. Tamsa visada traukė žydraakė. Tai buvo lyg atgaiva sielai. Tik šalčio negalėjo apkęsti. Net sėdint patalpoje rankos pirštai prilygo ledukams. Tikriausiai kiti žmonės manė, jog brunetė kvanktelėjusi. Juk vasara, turėtų būti šilta. Emetui nupasakojus įvykius po baigimo aukštai iškėlė antakius. Galvoje sukosi tik du variantai - arba jaunuolis su Ginger vaikinu linksmai pasismagino moterų kompanijoje, arba vienas kito kompanijoje. Smalsauti neketino. Niekada nebuvo iš tų asmenų, kurie įkyriai lįstų bandydami ištraukti net ir menkiausias smulkmenas. Neturėjo jokio noro per daug kištis į svetimą gyvenimą. Tokie pokalbiai dažniausiai privesdavo prie patarimų dalijimo, tačiau Olivijos patarimai švelniai tariant tragiški.
- Juk žinai, kad niekada nesmerksiu už tavo pasirinkimus ir klaidas, - gūžtelėjusi petukais nustatė nežymią šypsenėlę. Plėsti pasakojimo nereikalavo.
- Tai tavo klaidos ir tik tu jas gali ištaisyti, - mirktelėjusi palaikančiai tarstelėjo, caktelėdama liežuviu. Paskanavo dar vienu gardžiu martinio gurkšniu. Vylėsi, kad alkoholis bent kiek sušildys stingstantį kūną.
Klausimas skirtas tamsiaplaukei užtildė merginą. Jos lūpos susispaudė į tiesią liniją. Pirmas dalykas toptelėjęs į galvą - sesers netektis. Antras - išprotėjusi mama. Troško apie tai pasikalbėti, ištraukti tą krūtinę slegiantį skausmą ir neviltį, tačiau sugebėjo tik tylėti. Nebuvo pratusi atvirauti ar rodyti ašarotų akių. Nenorėjo prisiminti visko, kas įvyko per pastaruosius metus.
- Viskas po senovei, - melas paliko putlias lūpas. Žvilgsnis susimėtė. Nenorėjo ir fiziškai negalėjo būti našta kitam savo kvailais paistalais. Nervingai pirštų galiukais pabarbeno į stalviršį nutaisydama dirbtinę šypsenėlę.
- Noriu kuo greičiau pabaigti mokyklą ir grįžt į Prancūziją, - galiausiai pridūrė bandydama bent kažkaip nuslėpti melą.

[Emetas Rafaelis Prometis]

Tikrai, kad be šansų. Emetas būtų buvęs toks pats prastas tėvas, koks ir vyras. Mokėjo būti tik broliu, kokio troško kiekviena mergina. Rūpestingu, erzinančiu, palaikančiu. Ir visokio kokio. Bet tik broliu. Tokiu vyru būti nesugebėtų, ha, net ir kokiai karštai čigonei. Menkai šyptelėjo gavęs kiek palaikančius žodelius iš Olivijos. Matyt, jau senokai jiems reikėjo susitikti. Eh, jeigu tik nebūtų lakstęs iš paskos gražiųjų tuščiųjų mergaičių.
- Žinau,- gurkštelėjo alaus.
Nusuko akis į prietemą už lango. Jau nematė nieko už jo, tik katilo šviesos atsispindėjo, o kartu ir Rafaelio atvaizdas. Neslėpsim, gražus vaikinas jis buvo, tik vidus kiek skilęs ir papuvęs. Taip bežvelgdamas vos nepraleido merginos atsako. Žinoma, po senovei. Nepatikėjo nė akimirka. Kiek galva išnešė, ši jam niekada pernelyg neatviraudavo, tačiau ir jis pats nekišdavo savo nosies, kur nereikia. Šįkart norėjo pasielgti kitaip. Jautė, jog šis jų susitikimas po ilgo laiko reiškė kažkokią naują pradžią. Daugiau pasimatymų. Ir nebūtinai atsitiktinų.
- Olivija,- persibraukė delnai per veidą. Atsiduso.- Į Prancūziją keliausim kartu,- konstatavo faktą.- O dabar pabūsiu smalsus šiknius ir paprašysiu tavęs nusimesti mėšlą, kuris tave ten vidujais spaudžia.
Atitraukė martinio taurę nuo merginos, paslinko savąjį alaus butelį. Nėr čia ko šitų primaišytų birzgalų gerti. Geriau alus. Visada geriau alus. Nors tokiai elegantiškai žaviai merginai kaip Olivija, žinoma, labiau tarp pirštų tiko martinio taurelė.

[Olivia Legrand]

Vyšnios žaliu koteliu lengvai maišė kokteilį. Nerado tinkamų žodžių temai nukreipti, tad automatiškai stengėsi nejaukią tylą užgožti nereikšmingais veiksmais. Atrodė, jog brunetė iš vis pamiršo kaip kultūringai bendrauti. Jei ir kalbėdavo, tai tik su svetimais žmonėmis - įžūliai, impulsyviai. Prideramai vesti diskusiją įstengė tik su gyvūnais. Tik jie, rodos, galėjo suvokti pakrikusią brunetės psichiką ir chaosą galvoje.
- Kartu? - nemandagiai prunkštelėjusi iškėlė aukštyn antakius. Vaikino teiginį priėmė kaip kvailą juokelį, sarkazmą. Nebuvo jiedu tokie artimi, jog planuotų keliones ar aplamai laiko praleidimą drauge.
- Būsi mano auklė? Deja, bet turiu tave nuvilt. Auklė iš tavęs prasta. Girdai merginą vyriškais gėrimais, - nusivaipiusi žvilgsnį nukreipė į atstumtą alų, kurį Emetas atstūmė arčiau Olivijos. Nemėgo alaus, tad suraukusi antakius grąžino bokalą arčiau vaikino. Garbaniui primygtinai reikalaujant tiesos, žydraakė atsidususi susiraukė. Galbūt ir buvo metas su kažkuo pasišnekėti, tačiau negalėjo pakęsti vien minties, jog kraus savo problemas kitiems. Jaunoji prancūzaitė nelaikė savęs išskirtine. Visi turėjo nesklandumų gyvenime, tad kokia prasmė jų dar daugiau krauti pašaliniams?
- Tai ilga istorija, - sumurmėjusi papurtė galvą, leisdama suprasti, jog netrokšta prisiminti šūdinos praeities. Visais įmanomais būdais bandė pabėgt, tačiau praeities šešėliai vijosi sparčiau. Jautė, kad metams bėgant likimas nuves merginą pas motiną - į psichiatrinę ligoninę.
- Trumpai tariant, metai po to, kai baigei mokyklą viskas kardinaliai pasikeitė. Ne į gerąją pusę. O dabar tiesiog bandau viską grąžint į senas vėžias, - sumurmėjusi patrūkčiojo pečiais. Ir dar vienas menkas melas paliko tamsiaplaukės burtininkės lūpas. Neįmanoma buvo sugrįžti į senesnį gyvenimo ritmą, o kaip susitaikyt su slegiančiu skausmu nemokėjo. Pasirinko vienatvę, o alkoholis ir tabakas pagelbėdavo išlikti ramia, kai viduje jautė siautėjančią audrą, kuri taip ir nenurimo nė sekundei. Vien pagalvojusi, jog po mokslų net neturi kur grįžti, ironiškai nusijuokė. Visa širdimi troško pabaigti mokyklą, bet kažin ar tai bus į naudą. Kažin ar įstengs atsistoti ant kojų be šeimos, pinigų ir namų.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Pavartė akis. Būtų išrėžęs merginai, jog geriau jau gerti tokį gėralą negu kažkokį primaišytą mėšlą gražioje taurėje. Tačiau pyktis nenorėjo, nematė reikalo. O kiek jis žinojo apie Liv, tai nė velnio ji nebūtų nusileidusi jam. Keliauti kartu į Prancūziją? Faktas, kad būtų norėjęs, tačiau visi aplink žinojo, jog su savo priklausomybe ir ten nesusitvarkys. Ir dar kartą pavartė akis. Negi jai išties buvo juokingas šis išreikštas Rafaelio noras?
  Atsiduso, į rankas vėl nervingai paėmė kortų kaladę. Ir klausė. Klausė, kokį melą vėl jam bėrė mergina. Net ir ji juo jau nepasitikėjo ar kaip čia? Vaikinui buvo šiek tiek pikta, tik šiek tiek. Jie buvę bendrakoledžiai, jis išmoką ją zbitkų ir galiausiai bent menkiausių kerų. O ši vis dar juo nepasitikėjo. Šnirpštelėjo nosimi. Jautė, net Ginger būtų jam atleidusi ir pradėjusi pasitikėti. Jaunesnioji, sėdėjusi priešais, nesuėjo su jo šiosios akimirkos aura. Ir pats vaikinas jau buvo pradėjęs žvalgytis į ant rankos buvusį laikrodį, lyg laukdama, kada jau teks jam nešti kudašių į lošimo namus. Savąją pamainą.
- Nustok,- papurtė galvą. Emeto balsas neskambėjo piktai ar nervingai, labiau broliškai ramiai.- Kol su savimi nekalbėsi, tol ir su manimi nesugebėsi. Rūpi man, Liv. Taip, atsiprašau, jog nė karto su tavim nesusisiekiau, bet ne tu viena sėdi šiknoj.
  Ties šiais žodžiais mulatas pakilo ir, vis dar bemaišydamas kortas, patraukė link baro. Kortuotojui nepatiko jaustis dar kartą kaip šlapiu skuduru, niekam nereikalingu. Netgi kalbėtis su juo nuoširdžiai nenorėjo. Pasirėmė alkūnėmis į baro paviršių, kortas pasidėjo šalia taip, kad matytų. Jos buvo svarbiausios jo palydovės gyvenime.

[Noah Erick Wolfhard]

Vasaros naktys buvo ganėtinai šaltos, mėnulio akinanti šviesa krito ant vaikino Rudų plaukų. Viskas skendėjo tamsoje ir tyloje. Nojus klaidžiojo Londono gatvėmis vis nerasdamas kampelio kuriame galėtų ramiai pasibūti, galbūt išgerti arba dar daugiau. Karts nuo karto pravažiuodavo viena kita mašina. Naktinis Londonas - kas galėtų būti geriau? Vaikinas susigraibė ieškodamas siaubingos būklės lazdelės kuri nedaug ,bet bent ką sugebėjo. Iki namų liko dar beveik 3 kilometrai, sušalęs, su keletą galeonų kišenėje Wolfhardas žygiavo vis toliau ir toliau, galvojo apie gyvenimą, kaip geriau nušokti nuo tilto iš nevilties. Ministerijos šiltos vietos neteko, merginos neturi, vaikino taip pat. Ką gi daugiau daryti? Žinoma - pasikarti arba vidurnaktį nušokti nuo tilto. Už keletos kilometrų - Skersinis skersgatvis ir Nojaus jau pamilta vieta Kiauras katilas. Ta smuklė - jos nuostabus kvapas ir maloniausios gyvenimo akimirkos kėlė malonius prisiminimus. Sustojęs, apsidairęs ar nieko nėra, iš palto kišenės išsitraukė saują galeonų ir pradėjo skaičiuoti. Manau užteks dviems buteliams... Giliai įkvėpęs jis įžengė į smuklę ir nusišypsojęs patraukė link staliuko kuris stovėjo prie lango ir sudarė malonią atmosferą. Netrukus prisistatė ir ragana su automatine plunksna ir blanknotu.
-Du butelius viskio.,- Išlemeno vaikinas.
Jo nuostabi girtuokliška naktis prasideda.

[Selena Lawrenz]

  Visgi Londonas kažkuo ją traukė. Nors iš pradžių, pastarasis teiginys galėjo nuskambėti neįprastai, o gal ir šiek tiek keistai, Selenos mintyse tokie pamąstymai buvo vieni normalesnių. Ne, nereikėjo suprasti neteisingai, tačiau galbūt Jungtinė Karalystė nebuvo toks tragiškas reiškinys šiame gyvenime... Nors praktiškai Anglija neturėjo nieko, kas atstotų gimtinę, mergina nebetroško kuo greičiau išgaruoti iš šios vietos. Jai netgi čia ėmė patikti ir pradėjo jaustis, kaip namie. Nors ir buvo visiškai viena ir palikta likimo valioje. Keista, bet susitaikius su tuo, kad teko pradėti savarankišką gyvenimą iš tikro visas pasaulis lyg prašviesėjo. O gal Isabellai taip tik atrodė.
  Šioje vietoje lankėsi ne pirmą, tačiau ir nepaskutinį kartą. Praeitas kartas buvo prieš mėnesį, o gal ir truputį daugiau. Šiomis dienomis Lawrenz prarado laiko nuovoką ir nebesusigaudė ar buvo trečiadienis, ar ketvirtadienis. Tik žinojo, kad darbo diena, juk į Magijos ministeriją savaitgaliais nė kojos nekeldavo. Bent jau įprastomis aplinkybėmis.
  Susikėlusi koją ant kojos pasirėmė smakrą ranka ir žvelgė į už lango vyraujančią tamsą. Nenutuokė, kiek šiuo metu valandų ir iš paskutiniųjų stengėsi neužmigti. Neįsivaizdavo kodėl, tačiau galvojo, kad miegojimui laiko paprasčiausiai nebuvo. Kai porai taurių vyno ar kažko stipresnio jo atsirasdavo vis dažniau, ir dažniau. 
  Laimei, smuklėje nebuvo regėti nei vieno pažįstamo, tad viena problema jau buvo išspręsta. Juk  Vizengamoto teisėjai prisidirbti artimųjų ar draugų akivaizdoje būtų buvę tragedija. Akimirką pamiršo, juk nei vieno asmens, kuriam rūpėtų ji Jungtinėje Karalystėje nesimatė. Tiesa, po poros sekundžių panaši mintis skraidžiojo galvoje, o Magijos ministerijos darbuotoja norėdama ją išsklaidyti prilėkė prie barmeno, kuo ramiausiai liepdama jam išrinkti, kokį velnio gėrimą ragaus šią naktį. Beliko viltis, jog netyčia nusigėrusi ir išlindusi laukan netyčia nepateks į skutelį. Tokiu metu susitikti su Davina būtų buvę labai nemalonu, o galbūt ir gėda.

[Noah Erick Wolfhard]

Ant stalo visai netrukus jau stovėjo du buteliai pigaus ,bet gero viskio ir viena plati taurė. Nusišypsojęs vaikinas įsipylė nedaug viskio ir vienu gurkšniu išgėrė. Tai alkoholizmas. Nors Nojus ir gėrė prieš beveik pusmetį dėl pinigų stokos tai jam kažkodėl atrodė kaip alkoholizmas. Nojui reikėjo darbo, ir labai skubiai. Vaikinas galvoje kūrė daug verslo planų ,bet jie visi kažkodėl negalėtų pavykti ,bet ateitis mūsų rankose, negalima sakyti jog nepavyks, nes visuomet turi pavykti, kad ir kaip sunku tai atrodytų. Šias mintis išblaškė į smuklę atėjusi mergina kuri netrukus atsisėdo visai netoli Nojaus staliuko. Su tuščia taure rankose vaikinas pažvelgė pro langą ir nusišypsojo, nes vaizdai išties buvo gražūs. Naktis. Į akis krito žvakė kuri atrodo tik dabar atsirado ant stalo. Įsipylęs į taurę dar viskio pradėjo jį lėtai gerti. Viskio poskonis atsidavė lazdynu ir karamele, o ką jau kalbėti apie kvapą? Pasaka ,o ne viskis, nors ir kainuoja keletą galeonų. Į langą atsitrenkė balandis. Vargšelis. Nojus lėtai padėjo taurę ant stalo ir išsitraukęs lazdelę ją padėjo ant stalo. Priėjo ta pati ragana ir paklausė ar Nojus norėtų ko nors dar. Wolfhard pradėjo skaičiuoti pinigus. Viskiui ir valgiui užteks.
-Žinoma, atneškite jautienos kepsnį.,-Išlemeno.
Ragana kvailai nusišypsojo ir nuėjo. Keista moteriškė. Užsivajojęs jaunuolis vėl pradėjo stebėti pro langą žvaigždes. Tai truko neilgai, bent taip atrodė Nojui. Prisistačiusi ta pati ragana išgąsdino vaikiną ir šis išpylė taurę ir apliejo staltiesę, lazdelę bei žvakes. Velniava. Ragana greitai padėjo maistą ir išbėgo.
-Kvailė.,-Tyliai sau pasakė Noah.
Buvęs grifiukas bandė valyti netvarką kuri sukėlė daug sumaišties.

[Selena Lawrenz]

  Naktinis dangus atrodė pritrenkiančiai ir Magijos ministerijos darbuotoja negalėjo juo atsigrožėti. Iš tiesų, Londonas nebuvo toks blogas, kiekvienas galėjo atrasti kažkokią vietą sau. Selenos atveju tai buvo miškai, Isabella iš tiesų negalėjo pagalvoti apie tai, kad kažkam girios atrodė nereikalingos ir žmonės, o dažniausiai - žiobarai norėjo pušynus, eglynus ar ąžuolynus lengvabūdiškai iškirsti. Vizengamoto teisėja suvokė, kad tokio asmenų elgesio nevertą net stengtis suprasti. Nesusipratėliai ir tiek, - prikandusi lūpą mąstė ir perbraukė per juodus it varno plunksna plaukus, lengvai taršomus skersvėjo šioje smuklėje, kadangi kas antras, o gal trečias žmogus vis pamiršdavo užtrenkti pagrindinio įėjimo duris.
  Lawrenz grakščiai pakilusi nuo kėdės ištiesė kelis galeonus barmenui atnešusiam kažkokį velnio gėrimą aštuoniolikmetei juodaplaukei. Vaikinas tuoj pat pagriebęs spindinčias monetas grįžo, kad ir kur buvo ir paliko auksaakę vienut vienutėlę. Na, jeigu buvo galima taip apibūdinti vaizdą, kai „Kiaurame Katile“ žmonės zujo, kaip bitės avily, tik Magijos ministerijos darbuotoja neturėjo kompanijos.
  Mergina žengė kelis žingsnius prie kažkokio rudaplaukio sėdinčio netoli apskrito staliuko prie lango. Ilgai negalvojusi prisėdo šalia ir pasirėmė smarką ranka, tačiau galbūt šis panašaus amžiaus burtininkas, turėjo susitikimą su kažkuo, tad vis tiek mąstė, kad vertėjo paklausti ar naktį prie šio staliuko žadėjo praleisti pasiglemžtas vienatvės ir su nieko nebendraujat.
  - Galiu prisėst? - nekaltai šyptelėjusi tarstelėjo ignoruodama tą faktą, jog jau stūksojo netoli vaikino. - Beje, žinojai, kad egzistuoja targeo burtažodis? - gal kiek per rimtai uždavusi retorinį klausimą išsitraukė juodmedžio lazdelę ir nieko nelaukusi sumurmėjo minėtus kerus.

[Noah Erick Wolfhard]

Vaikinas vis toliau šluostė netvarką, kurią padarė kvaila ragana padavėja. Tai buvo atvejis kuomet Noah niršo labiau nei įmanoma. Dėl kažkokių kvailų žmonių turi kentėti kiti. Trankėsi durys, pūsteldavo vėjelis. Išsitraukęs telefoną jis sumaigė žinutę Sabrinai, ji tikriausiai jau miegojo ,nes buvo vėlu, bet perskaitys ją vėliau. Žinoma vėl įsipylęs viskio jį greitai išmaukė ir pažvelgė į langą ir žvaigždėtą dangų. Visai nepajuto kaip prie jo prisėdo mergina. Noah pašoko ir pasielgė išties kvailai. Nepažįstamoji paklausė keisto klausimo.
-Kam klausti jeigu jau prisėdote?,-Su malonumu ir mažu įniršiu tarė vaikinas.
Erikui pasirodė jog jau kažkur matė šią merginą, bet jis savaime aišku klydo. Ar gali ji būti iš Hogvartso?
-Girdėjau, bet nesusipratau jo panaudoti, ačiū jums labai.,-Su ironija bei sarkazmu pasakė vaikinas.
Mėsa, lazdelė ir žvakės buvo vieninteliai dalykai kurie buvo permirkę viskyje. Bet kas nenorėtų kepsnio su viskio poskoniu? Arba lazdelės kuri kvepia viskiu ir erškėtu? Ar tikrai niekas nenori viskio aromato smuklėje? Tokios mintys buvo nuostabios, dėlto vaikinas visiškai nesigailėjo. Mergina priešais jį buvo nuostabi ir atrodė išties patraukliai.
-Taigi, kuo jūs vardu, kas jūs tokia ir kodėl čia prisėdote?

[Selena Lawrenz]

  Juodmedžio lazdelės pagalba netvarką sutvarkiusi akimirksniu, šyptelėjo. Kaip ji džiaugėsi, kad gimė grynakraujų šeimoje, nebuvo nevertėlė ir galėjo, bei mokėjo naudotis magija. Iš tiesų, neįsivaizdavo, kaip žiobarai išgyvendavo be burtažodžių, juk jiems teko viską daryti savo rankomis ir taip jie sugaišdavo didžiąją dalį paros laiko.
  - Turi kitų patarimų, kaip užvesti pokalbį? - uždavė tikriausiai, retorinį klausimą ir padėjo lazdelę ant apskrito staliuko. Kelias minutes žvilgsnio neatitraukė nuo šio burtininkų „instrumento“, tačiau nesusivaldžiusi pažvelgė į rudaplaukį. Mirktelėjusi ir apdovanodama kažkokį praeivį šiltu šyptelėjimu klausėsi tamsiaakio sodraus balso, karts nuo karto apsidairydama po smuklę. Ne paslaptis - „Kiaurame Katile“ lankėsi įvairaus mentaliteto individai, tačiau dažniausiai Lawrenz į tai nekreipdavo dėmesio.
  - Labai prašom, - nusijuokusi atsakė į sarkastišką padėką. Laimei prie šio staliuko sėdintis žmogus pasižymėjo puikia nuotaika ir regis, nežadėjo sugadinti šios dienos. Isabella tokiu atveju nebūtų tvėrusi savame kailyje, tačiau negi galėjo būti, kažkaip kitaip?
  - Čia ne koks darbo pokalbis, kad prisistatyčiau dalykiškai, - perspėjusi vaikiną, kad rimto atsakymo galėjo ir nesitikėti patogiau įsitaisė ant kėdės stūksančios prie staliuko. - Aš Selena, o atsakymą į kitą klausimą paliksiu interpretacijai, - tarė ir kelis kartus mirktelėjo savo tamsiomis blakstienomis.
  Negi turėjau šiai personai pasakyti, kad tai padariau vien tik dėl to, nes viso laiko praleisto šioje smuklėje nenorėjau iššvaistyti viena? Skambėtų absurdiškai, o aš to tikrai nenoriu...- prikandusi lūpą susimąstė, tačiau vis dar stengėsi susikoncentruoti į žodžius, kuriuos sakė vaikinas. Ne, nereikėjo pagalvoti neteisingai, Lawrenz tiesiog pasiilgo draugiško bendravimo su žmonėmis. Štai dėl ko pradėjo galvoti apie gyvūno įsigijimą, jeigu tik tam būtų troškusi išleisti dalį uždirbtų galeonų.

[Noah Erick Wolfhard]

Suskaudo galvą, na nieko nuostabaus ,bet šitie skausmai jau erzino ir norėjosi ,kad kas nors užvožtų su buteliu per galvą. Sabrina, atsirask ir su tuo viskiu man iš visų jėgų trenk. Pamąstęs jis žvilgtelėjo į nepažįstamają.
-Dievaži, pasakykite bent kaip jus vadinti, nes kitaip jus vadinsiu - Viskio mergina!,-Ne per garsiai šūktelėjo vaikinas.
,,Viskio mergaitė'' paklausė klausimo, retorinio ir tiesą sąkant kvailo.
-Žinoma turiu! Netgi 100, nors ne 1000 variantų.,-Ir vėl sarkastiškai atsakė į klausimą jaunuolis.
Jam darėsi pikta, jog kažkokia nepažįstama moteris prisėdo prie jo. Gal ji pribers migdomūjų į vaikino viskį ir šis užmigęs atsibus nuogas miške be inksto? Ką gali žinoti. Ši persona buvo maloni akiai, bet širdžiai tikrai ne. Vaikinas norėjo skelti antausį šiai merginai, bet tai būtų neetiška, kvaila ir nemandagu. Juk Nojus džemtelmenas. Guršktelėjęs jis nužvelgė merginą atidžiau.

[Selena Lawrenz]

  Selena atlaidžiai šyptelėjo jaunuoliui. Džiaugėsi, neprisistačiusi dalykiškai, nepasakiusi, to, kad dirbo Magijos ministerijoje, tūnojo ten kiauras dienas ir kad, jos gyvenime vyravo šimtai problemų. Galėjo visa tai užmiršti, bent jau trumpam. Pasiilgo tos ramybės, kuri seniau nesuteikdavo tokio džiaugsmo, kokį suteikdavo dabar.
  - Viskio mergaitė? Įdomu, net gi labai originalu, - sarkastiškai tarusi žvilgtelėjo į gėrimą. - Jeigu kreipsiesi į mane taip, aš būsiu patenkinta,- šyptelėjo, keista, nepriverstinai ir pasakė.
  Lawrenz sutriko, kai palto kišenėje išgirdo skambantį mobilųjį telefoną. Net gi pamiršo tokį turinti. Nenorėdama, kad kalbantį žmogų užgožtų garsai šioje smuklėje panelė pakilo nuo kėdės ir išlėkė iš baro, tuo pat metu pagriebdama savo juodmedžio lazdelę ir stipriai suspausdama rankoje. Suprato, kad vėlyvas vakaras, galbūt ir naktis, neapšviestose gatvėse neskambėjo linksmai ar maloniai, tad toks sprendimas buvo logiškas. Juk ne be reikalo mokėsi kerėjimo..

[Noah Erick Wolfhard]

Vaikinas ir toliau sėdėjo bei stebėjo Viskio mergaitę. Jis negalvojo nieko, nieko ir neveikė, nors ne - veikė, kvėpavo ir džiaugėsi gyvenimu. Mąstė apie Sabriną, taigi vėl kažką veikė, ir faktą jog nieko negalvojo galima paneigti. Buvęs Grifų gūžtos mokinys gurkštelėjo viskio likutį. Mergina kažką išlemeno, bet Noah neišgirdo, tai jam nebuvo svarbu. Suskambo kažkieno telefonas, o tas kažkas buvo Viskio mergaitė. Po keletos minučių ji atsistojo ir paliko Noah su viskio buteliu, jis džiaugėsi, nes jam nepatiko nei ta mergina, nei jos egzistencija. Pasikvietęs padavėją, jis jam padavė keletą galeonų ir pažvelgė žvilgsniu tarytum jis sakytų - Užteks? Padavėjas nuėjo ir Noah nebesuko galvos, griebęs butelį su paskutiniais viskio lašais, Noah dingo tamsiose Londono gatvėse ir pasuko namo.

[Graham Murphy]

Pakviesdamas Dafydd susitikti Graham pažeidė visas įmanomas psichologų taisykles. Jis neturėjo teisės bendrauti su pacientais už kabineto ribų. Žinoma, prireikus galėtų pasakyti, kad su šituo žmogumi daugiau naudos bus kalbantis ne tokioje oficialioje aplinkoje, tik ar kas nors tuo patikėtų? Ir ar nėra neprotinga pakviesti susitikti žmogų, kuris turi be galo mylimą šeimą? Iš to, kiek suprato apie Dafydd, jam pasaulyje nebuvo nieko svarbiau. Ar toks pokalbis neįskaudins?
Tiesą sakant, visų keisčiausia buvo tai, kad kvietimas buvo priimtas. Laiško tonas pasirodė nelabai užtikrintas ar nedrąsus, tačiau Dafydd taip nepasitikėjo savimi, kad kažko kito ir nereikėjo tikėtis. Jis tikriausiai daug nė nešnekės - savo laiške Graham aiškiai nurodė, kad nenori bendrauti kaip psichologas ir pacientas. Tiesiog atrodė, kad Dafydd yra tas žmogus, kuriam galima išsišnekėti. O to dabar ir reikėjo. Ne patarimo ar paguodos, o tiesiog kad kas nors išklausytų. Ir Graham tikrai nuoširdžiai tikėjo, kad tai jam gali suteikti žmogus, su kuriuo jį sieja nelabai legalus - psichologo ir paciento - ryšys. Žinoma, gal reikėjo parašyti Brendanui, bet nuo pat tada, kai atvyko į Britaniją, taip to ir nepadarė. Ir suprato, kad šiandieniniam pokalbiui tas vyrukas yra pernelyg linksmas. Dafydd bent jau nepradės laidytis juokeliais. O daugiau pažįstamų, su kuriais norėtųsi bendrauti, Londone Graham ir neturėjo. Nebent, žinoma, priskaičiuosi Romą, su kuria netikėtai susipažino tame pačiame Kiaurame katile, į kurį dabar ir keliavo. Bet jai taip ir neatskleidė, kas apsunkina gyvenimą. Be to, tai buvo tik vienkartinis susitikimas. O štai su Dafydd pabendrauti norėjosi. Net jeigu po to tektų pranešti, kad jam teks ieškoti kito psichologo.
Taigi dabar sėdėjo prie stalelio ir laukė pasirodant to žmogaus. Kol kas neužsisakė nieko - neoficialioje aplinkoje jo nepažinojo, taigi nežinojo, kokių “taisyklių” reikės laikytis. Pats gerti nenorėjo, tačiau jeigu Dafydd ką nors užsisakys, gali tekti pasekti jo pavyzdžiu.