[Luke Ronan Hale]

Kuo labiau burtininkai įkaušo, tuo garsiau ir nešvankiau jie kalbėjo, tai blaškė Luke, bet jis vistiek stengėsi atidžiai klausyti ką sako Mayra. Išgirdęs ką mergaitė pasakė apie koledžus jis nustebo:
-Keista, kad mane paskyrė į Grifų Gūžtą, nelaikau savęs nei išskirtinai ištikimu, nei labai drąsiu, sprendžiant iš to ką pasakei turėjau papulti į Švilpynę, bet juk ne man spręsti. - berniukas nuleido galvą ir karčiai nusišypsojo, bet greitai atgavo savo draugišką šypseną ir paklausė - Norėjai sužinoti apie žiobarų mokyklą, taip? Na nėra ką daug apie ją pasakoti - nuobodybė besitęsianti 7 valandas kiekvieną dieną 5 dienas per savaitę, tačiau joje yra ir neblogų dalykų - pavyzdžiui man labiausiai patikdavo biologijos pamokos, nes tai ką jose išmokau galėjau pritaikyti tyrinėdamas mišką, taip pat jei ne mokykla nebūčiau susipažinęs su savo geriausiu draugu! - staiga berniukas nutilo, jo šypsena išnyko ir akyse sublizgo ašaros.

[Mayra Llewellyn]

Per visą tą triukšmą darėsi vis sunkiau ir sunkiau susikalbėti. Mayra nieko nesakiusi pašoko ir nuėjusi prie baro nupirko keksiuką su mėlynėmis - patį skaniausią pagal ją. Priėjusi prie staliuko ji padėjo keksiuką priešais Luke, atsisėdo ir elegantiškai gurkštelėjo šalto šokolado. Padėjusi puodelį ji sukryžiavo kojas ir pasidėjo rankas ant jų. Tada užjaučiamai nusišypsojo ir tarė:
-Turbūt labai ilgiesi savo draugo. Nesijaudink, juk jūs galite susirašinėti laiškais, nes čia neveikia telefonai,-atsiduso Mayra. Kam tu beri druską ant žaizdos, kvaiša.-Taigi, dabar tau papasakosiu apie rungtynes tarp koledžų. Kiekvienais metais daugiausiai taškų surinkęs koledžas yra apdovanojamas taure. Taškus gali pelnyti dalyvaudamas pamokose. Taip pat labai svarbu daryti namų darbus, nes tai irgi labai padės per ateinančius egzaminus,-čiauškėjo Mayra, bandydama nukreipti Luke mintis nuo draugo, su kuriuo ilgai jis nesimatys.

[Luke Ronan Hale]

Luke kurį laiką sėdėjo paskendęs savo mintyse, nepastebėdamas nei savo pašnekovės, nei užeigos šurmulio ir atsitokėjo tik pamatęs keksiuką prieš save. Jis pakėlė akis į Mayra ir dėkingai šyptelėjo, nors jo akyse vis dar matėsi liūdesio šešėlis. Jis nemėgo kalbėti apie savo jausmus ir buvo dėkingas, kad mergaitė bandė nukreipti pokalbį linksmesne linkme. Jai baigus kalbėti Luke nepatogiai pasimuistė ir tarė:
-Ačiū, kad tiek daug papasakojai, bet - jis trumpam nutilo, giliai įkvėpė ir greitai išbėrė - ar galėtum man padėt grįžt į Hogvartsą, nes aš nežinau kaip grįžti atgal? - ir nelaukdamas atsakymo pratęsė, šį sykį lėčiau - žinau, kad ir taip man daug padėjai ir man prašyti daugiau būtų nemandagu, bet man tikrai reikia pagalbos ir nežinau į ką daugiau kreiptis, nes čia visi arba gerokai įkaušę arba išvis neveiksnūs. - jis vos susilaikė nepradėjęs dar daugiau taukšti, bet greitai susivokė ir nerimastingai pažvelgė mergaitei į akis tikėdamasis teigiamo atsakymo.

[Mayra Llewellyn]

Luke nepatogiai pasimuistęs paklausė ar Mayra galėtų palydėti jį į Hogvartsą. Megaitė susimąstė, bet įkaušę burtininkai susimušė ir išsklaidė visas jos mintis. Mayra čiupo apsiautą ir užsimetusi ant pečių pašoko, vos išvengdama nukritusio burtininko. Ji pagriebė Luke viena ranka, o kita jo apsiaustą, kuris dar buvo truputėlį drėgnas, metė jį Luke, išgėrė visą karštą šaltą šokoladą ir paėmusi vaikiną už rankos, išbėgo iš tvankios ir trukšmingos smuklės.
Gatvėje ji lengviau atsikvėpė. Jau buvo nustoję lyti ir pamažu iš už debesų lindo nedrąsios naktinės žvaigdės. Nebepūtė vejas. Mayra atsisuko į Luke ir tarė:
-Atsiprašau už tai kas įvyko smuklėje, įprastai taip nebūna,-nervingai nusijuokė ji.-Tai, kągi, eime į Hogvartsą,-juodaplaukė ryžtingai pasuko mokyklos pilies link.

[Dylan Frendlin]

Po darbų, bet dar ne itin vėlų vakarą, kai paskutiniai ankstyvo pavasario saulės spinduliai dar siekė horizonto liniją, o penktadienis kvietė išeiti iš uždarų patalpų, Dylan'as lėtai kėblino šaligatviu, susikišęs rankas į plono palto kišenes. Jis džiaugėsi, kad bent jau šiandien sumąstė nesėdėti užsidaręs namuose, palaikydamas savo augintiniui kompaniją, o susitikti su savo padėjėjais ir šiek tiek pasilinksminti. Kur viskas galėjo nuvesti, mąstyti nesivargino. Leido sau atsipalaiduoti, pagaliau paleisti įtampą ir kitus niekus. Vaikinas trūktelėjo kiaurojo katilo duris. Bare lankėsi senokai, net neprisiminė jo dizaino viduje. Išties, nieko gero ir nesitikėjo, bet vylėsi kažko geresnio, negu pamatė. Apsidairęs Dylan'as akimis ieškojo laisvo staliuko, kurį galėtų užimti, tačiau pirmiau to bandė surasti tuos, kuriuos kvietė pasilinksminti. Jų neradęs tik giliau atsiduso ir lėtai atslinkęs atsisėdo ant kietos kėdės priešais apskritą staliuką. Kilstelėjęs kairįjį riešą, žvilgtelėjo į laikrodį. Dar daugybė laiko.

[Elliott Duncan Sinclair]

Ji vėlavo. Žvilgtelėjo į telefono ekraną. Tuo metu jai nerūpėjo iš kažkurio socialinio tinklo atėjęs pranešimas apie kažkurio, merginos sekamo asmens, naujos nuotraukos įkėlimą. Laikrodis. Štai kas rūpėjo blondinei. Sofija paspartino žingsnį kol galiausiai pradėjo bėgti, o jos paaukštintų kerzų kulnai dunksėjo atsimušdami į grindinį. Galbūt iškilo mintis kur taip skuba devyniolikmetė? Juk susitarė susitikt su savo kolegomis kiaurame katile. Taip, dabar ji naujai iškepta Magijos ministerijos darbuotoja. Net negalėjo apsakyti koks geras jausmas buvo pagaliau pabėgti iš Hogvartso apylinkių. Londone jautėsi vėl sugrįžus į gyvenimą. Po tiek metų. Jau peržiūrėjo keletą serialo sezono, o ką kalbėti ir apie kitas išmaniąsias technologijas. NUOSTABU.
Mergina įžengė į kiaurą katilą. Nusivyniojo šaliką, nusivilko smėlio spalvos puspaltį, ir pakabino juos ant pakabos. Ten kabojo dar keleto lankytojų viršutiniai drabužiai. Devyniolimetė įgrūdo telefoną į užpakalinę šviesiai mėlynų džinsų kišenę. Burtų lazdelė, atrodo, buvo palikta namuose, juk jai nesant darbe burtų retai kada prireikdavo. Nedidelis butukas beveik pačiame Londono centre ją puikiai tenkino, o kartais net pamiršdavo esanti ragana. juk visur aplinkui zujo žiobarai, tad per daug naudotis burtais ji negalėjo.
Ji apžvelgė smuklę. Jos viršininkas sėdėjo prie apskrito staliuko šalia lango. Kriso dar nesimatė. Mergina mostelėjo ranka ir nužingsniavo link Dylan.
- Sveikas,- tarė šypteldama ir apkabindama vaikiną. Na, akivaizdu, kad visi septinto skyriaus darbuotojai sutarė tikrai nuostabiai ir šį vakarą čia susirinko tikrai ne reikalų aptarti.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

   Visai įdomu, kaip turėtu jaustis Dylan'as, kai dabar šis eina praleisti laiką su savo skyriaus darbuotoju - buvusiu mokiniu, kur prie to, šie abudu turėjo kiek "neužmirštamus" nuotykius. Ne, ne, tie nuotykiai tikrai nėra kažkas nepadoraus. Nors kaip sakant, yra kažkiek tokio. Juk ateiti į savo mokytojo, koledžo vadovo pamoką girtam, pridaryti nesąmones, o po to atėjus ir į areštą tokioje pačioje būsenoje, Dylan'as be abejonių gali vis dar turėti ne menką neapykanta ant Roberto. Bet kaip sakoma, tada Krisui buvo tik "jaunystė kvailystė".
    Gatves buvo užpildę žmonių balsai ir tranki muzika, sklindanti iš tų baisingų žiobariškų užeigų. Žinoma, žingsniams nukrypus į ne tokias plačias bei žmonių lankomas gatveles, buvo galima pamatyti ir kur kas nemalonesnių dalykų nei besiburiuojantys įkaušę žmonės.
    Šiaip ar taip, pakankamai triukšmo galėjai išgirsti ir žymiausioje šalies burtininkų užeigoje. Joje buvo prisirinkę visokio plauko ir sluoksnio magiškojo pasaulio atstovų. Jaunuolis, kaip tik tuo metu peržengęs smuklės slenkstį, per šurmuliuojantį žmonių būrį nužvelgė visus kampus, ieškodamas savų kolegų. O akių kampučiams juos pastebėjus, šyptelėjo. Nieko nelaukęs riestanosis pajudėjo jo link, pakeliui prigriebdamas pirmąją šio vakaro taurę.
  - Na, ir kaip čia jūs laiką praleidot be manęs? - Išsišiepęs pasisveikino jaunuolis.

[Dylan Frendlin]

Skambtelėjo mobilusis. Jis šito menkai tikėjosi, tačiau iš vidinės palto kišenės išsitraukė išmanųjį ir žvilgtelėjęs į ekraną, panaikino pranešimą. Telefonas buvo vienas iš mažumės žiobariškų daiktų, kuriuo puikiai naudojosi vieno Magijos Ministerijos skyriaus vadovas. Dylan'ui darėsi vis šilčiau, visgi sėdėjo su paltu. Vaikinas pakilo iš vietos, mobilųjį įsikišo į kelnių kišenę, pasikabino paltą ant pakabos ir priėjęs prie baro užsisakė puikiai burtininkų pasaulyje paplitusio alaus. Vos spėjo prisėsti atgalios bei pastatyti indą su gėrimu, mat išvydo vieną iš dviejų laukiamų personų.
- Sveika, - atsakė šiltai apkabindamas, pasisveikindamas taip, tarsi nebūtų jos matęs porą dienų. - Ko norėtum?
Ties tais žodžiais pasirodė ir Kristoferis. Daugybė prisiminimų lydėjo vadovo pareigas užimantį burtininką ir jo pavaldinį, prasidėjusių dar tuomet, kai vaikinas profesoriavo Hogvartse.
- Dar niekas neprasidėjo, - priglaudė prie lūpų vėsų, nuo alaus, indo stiklą, - pasirodei pačiu laiku, išties, - gurkštelėjo keletą gurkšnių.

[Elliott Duncan Sinclair]

- Hmm, iš tiesų net nežinau,- nusijuokė. Žinojo, kad nederėtų gerti jokių svaigiųjų gėrimų. Jie visiškai nurauna Sofijai stogą. Ir svarbiausia, jai visai nereikia daug. Trys kokteiliai - visiška riba tarp sveiko proto ir kitos, drąsiosios ir tada jau jos žodžiais tariant „blondės ledi Sofi“. Na, akivaizdu, Sofijai alkoholis tikrai darydavo nemenką įtaką.
- Atvirai, nemanau, kad man derėtų gerti kažko stipresnio,- gūžtelėjo pečiais pažvelgdama į tamsiaplaukį vaikiną. Kaip tik tuomet pasirodė ir dar vienas jų lauktas vaikinukas.
- Sveikas,- tarė šiltai nusišypsodama ir atsistojusi taip pat apsikabino Krisą. Taip, blondinė tikras apsikabinimų žmogus. Mergina vėl atsisėdo. O galbūt nieko neatsitiks jei išgers vieną taurę. Juk ne darbui susirinko. Na, tikrai nieko neatsitiks nuo vieno gėrimo, gal tik kiek atsipalaiduos ir viskas. Juk penktadienis, tai tik apdovanojimas už sėkmingai praėjusią savaitę darbe ir savaitgalio atidarymas.
- Nors, geriau pagalvojus, viena Margarita niekuo nepakenks,- nusijuokė ir atsistojo nužingsniuodama link baro.
Po kelių minutėlių vėl grįžo prie savo kolegų ir prisėdo prie stalelio. Gurkštelėjo gėrimo ir alkoholis kelioms akimirkoms nudegino gerklę.
- Nagi, Kristoferi, užsisakyk tu irgi ko nors,- šyptelėjo parodydama į savo ir Dylan'o gėrimus.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  - Na, turbūt dar blogai pažįsti mane, jeigu manai, kad nieko nesiruošiu pasiimti. - Mirktelėjo panelei.
  Buvęs Klastūnyno globotinis priėjo prie baro pasiimdamas dar kelias taures alaus kurias ten prie pat baro jas ir išgėrė. Na, kaip sakant, vaikis jau su patirtimi. Tada užsisakęs stiklinę brendžio brunetas nuskubėjo link savo kolegų nenorėdamas praleisti nė vienos akimirkos kurie jie čia leis.
  - Nagi, ko jau taip atrodot tokie rimti. Gal jums irgi brendžio reikėtų? - Truputį šelmiškai nusišypsojo ir tada padavė signalą padavėjai, kad atneštu ir savo draugams po stiklinę. - Ar dažnai taip praleidžiate laiką bare? - Pasiklausė savo dviejų kolegų bandydamas įsitikinti, kad Kristoferis ne vienintelis toks, kuris mėgsta laisvalaikiais tokiu būdų praleisti laiką.
   Iš tiesų, Robertas ne taip dažnai gėrė kaip tarkim Hogvartso, jaunystės laikais. Praktiškai, jis netgi neturi tam laiko. Juk vos ne kiekvieną dieną dirba, o jeigu atsiranda laikas, tai jis tada stengiasi jį praleisti su viena.. Drauge. Bet vis tiek, toks girtuoklio įvaizdis it yra prilipęs prie riestanosio, turbūt jau net nuo ankstesnių laikų. Todėl jeigu jau jis pradeda gerti, netgi nenustebtų, jeigu jam apie tai kažką pasakytu. Nors, rudaakis tame nesuranda nieko blogo, juk jam patinka taip praleidinėti laiką. Jam linksma, malonu ir geria tikrai jam skanų gėrimą. Juk visur pliusai!
  Išgėrus savo stiklinę brendžio, magijos ministerijos darbuotojas užsisakę dar po tokią pačią stiklinę brendžio su ledu. Tada laukiant savo užsakymą pažiūrėjo į priešais jį stovinčius draugus.
  - Gal jūs irgi dar norit? - Negailėdamas savų pinigų pasiteiravo.

[Dylan Frendlin]

Gaivus ir vėsus alus nustelbė gomurį. Ne kasdien jis šitaip leisdavo sau pasmaguriauti, visus principus ir siekius paleidęs laukais ir vėjais. Retai kada vaišindavosi alkoholiu, bet visgi, kartais gi buvo galima. Dylan'as tai pastatydavo savo stiklą su alumi, tai pakeldavo bei prarydavo keletą gurkšnių. Vaikinas stebėjo abu jo pavaldinius - įprato matyti juos tik darbe, ministerijoje.
- Įsismaginti labai nereik... - su tais žodžiais tamsiaplaukis suprato, jog prasidėjo tai, ką numatė - Kristoferis pasiruošė apdovanoti gėrimais, o kitaip sakant, brendžiu. Asmeniškai, jis pats nebuvo didelis brendžio mėgėjas, tačiau, kai sugalvodavo nuklysti į prisiminimus, kai dirbo profesoriumi, džiaugėsi, kad ta šutvė gėrė bent jau tik vyną. Bet ir to pakako. Visgi, tiek arešte ir pamokoje pasirodė šiaip ne taip pastovintys ant kojų.
- Mhm, - pastatė stiklą, su mažiau nei pusę jo užėmusiu gėrimu. - Gal tik vieną.
Dylan'as nujautė ir puikiai žinojo, jog tokiuose susitikimuose frazė ,,gal tik vieną" nuskambėdavo kaip absoliutus melas. Kai padavėja pastatė keletą stiklų ant staliuko, linktelėjo. Minutę spoksojo į brendį, o vėliau švelniai pasičiupo bei palengva išgėrė.
- Pakaks ir vieno, - atsisakė dėkodamas bei vildamasis, jog šįvakar tikrai taip ir bus.

[Elliott Duncan Sinclair]

  - Taip, tiesa, tikriausiai nelabai gerai tave pažįstu,- nusijuokė. Alkoholio poveikio dar nejautė. Na, tik gomuryje nuo praryto gurkšnio jautėsi šiluma.- Bet dabar tai nesvarbu. Metas tai pataisyti!- suplojo rankomis žvelgdama į kolegą. Netrukus šis nužingsniavo prie baro, o grįždamas atnešė gėrimų sau ir jiems. Sofija paėmė taurę. Brendis. Fui. Tačiau galbūt nereikėtų parodyti, kad jai nepatinka, tiesa? Krisas juk sumokėjo pinigus. Blondinukė menkai šyptelėjo ir padėkojo už gėrimą.
  - Ne, iš tiesų, tai stengiuosi visai negerti. Ne dėl to, kad man nepatiktų, bet greitai prarandu kontrolę ir kitas rytas būna tiesiog siaubingas,- sukikeno ir pavartė akis. Neturėjo žalio supratimo kodėl tai pasakė savo kolegoms, o tarp jų dar ir vadovas. Na, tikriausiai nieko tokio. Gurkštelėjo dar vieną aitraus gėrimo gurkšnį. Na, tikrai nebuvo toks blogas kaip įsivaizdavo.
  - Žodžiu, turiu jums naujienų. Grįžtu dirbti į Hogvartsą. Dėstysiu žiobarotyrą,- nusišypsojo pažvelgdama į Dylan, na, juk jis dėstė tą dalyką tais pačiais metais kaip ir jinai mokiniams aiškino transfigūracijos paslaptis.
  - Tačiau nebijokit, tikrai jūsų nepalieku,- Sofija nusijuokė ir ištiesus rankas pašiaušė kolegoms plaukus. Na, galbūt ne Sofija, o Margarita, tačiau juk neįmanoma taip greitai apgirsti. Ji išgirdo Kristoferio klausimą. Sofija, juk supranti, kad daugiau gerti nederėtų.
  - Žinoma, tik gal kokiu nors kokteiliu pasimėgaučiau labiau,- neklausydama mažojo balselio galvoje ištarė.- Nagi, Dylan'ai, juk penktadienis, viskas gerai, gali sau leisti daugiau nei vieną,- nusijuokė. Blondinė taip gerai leido laiką, todėl ji norėjo, kad ir kiti šį vakarą būtų gerai nusiteikę.

[Melijandra Julija Lorijan]

Snaigės krito dideliais kąsniais už lango, kurdamos užburiantį reginį, kuris galėjo bet kurią akimirką užhipnotizuoti ar ir palaidoti po stora balta marška.
Mela buvo beveik iš tų, tik skirtumas buvo tik tas, kad jos nepaleido jausmas, jog skrenda, kai tik pakeli akis į juodą vakaro dangų.
Lyg iš tavo nugaros išnyra angelo sparnai ir pakyli nuo žemės, leidi snaigės kristi ant tavo veido, leisti joms ištirpti ir nubėgti skruostais, kakta žemyn už apykaklės. Leidi, gyventi šia akimirka ir pamiršti visus savo rūpesčius.
Deja, tai tebuvo tik graži iliuzija, nes tu visą laiką prabūni ant žemės ir niekur neskrendi.
Mela tą žinojo, bet vis vien tai iliuzijai pasiduodavo. Pasiduodavo ir antram kartui, kai vos ne sušlapiusi iki paskutinio siūlo kiūto prie apvalaus stalelio prie lango ir žiopso pro langą į krentančias snaiges. Svajingos, užhipnotizuotos rudai pilkos akys sekė snaiges, baltąsias žiemos gražuoles, o sustirę pirštai spaudė karštos paprastos čiobrelių arbatos puodelį tarp delnų.
"Kiaurasis katilas" buvo pustuštis, tačiau šurmulys šioks toks buvo - artėjo didžiosios šventės, tačiau jos dar neūžė žiobarotyros profesorės galvoje. Ne dabar, bet vėliau.
Antgamtiškos akys nukrypo ant stalo pastatytą narvą - jos naktinėjimo priežastį.
Sunkiai atsiduso ir pakėlė prie lūpų puodelį.
Gurkštelėjo pussaldės čiobrelių arbatos.
Į ją stebėjo dvi poros akių: vienos juodos, priklausančios ketursparniai liepsnotajai pelėdai. Pūga, nors nebuvo visiškai balta pelėda, greičiau atrodė kaip įprata savo žiobariškos rūšies narė, (jei ne keturi sparnai) iškimintingu žvilgsniu žvelgė į vilkolakę. Melijandra šiandien dieną Pūgą nusipirko Skersiniame Skersgatvyje, neatlaikiusi išskirtinai trikdančio šios pelėdos žvilgsnio, lyg matančio jos sielos gelmes. Pirkinio neplanavo, tačiau buvo rami: namiškiai per daug nesuks galvos dėl Pūgos, nes magiški gyvūnai....buvo kažkas nuostabaus.
Tačiau kita pora auksinių akių....
Audriapaukščio mažytis jauniklis nė neprimenė garsiojo magizoologo Njuto Miglapūčio Franko, tačiau nešiojo bemaž tokią pačią atsiradimo pas savo šeimininką istoriją. Freiras, pavadintas Skandinavijos mitologijų dievo Freiro, valdančio lietų, vardu buvo pagrobtas iš JAV ir nuplukdytas į čia, Jungtinę Karalystę kaip retas egzempliorius pardavimui turtingiems burtininkams. Tačiau niekas pardavimo nesulaukė, nes Mela šiek tiek pasidarbavo su Pūgos pagalba, kad ir kaip keistai girdėtųsi, ir tada suprato vieną dalyką: Pūga - jai kaip Kim - Myšai.
Jos pasirinkimas buvo teisingas.
Freiras su Pūga greitai susidraugavo, nors ir audriaplaukštis buvo neįprastai mažesnis už Pūgą (nors pati Pūga, buvo didesnė už įprastą liepsnotąją pelėdą), todėl Lorijan nieko kito nedaryti kaip su savimi pasiimti auksiaplunknsį.
Rudaplaukė nusuko žvilgsnį ir šyptelėjo.
Buvo gerai: niekas į ją ir jos paukščius nekreipė dėmesio, todėl galėjo ramiai sušilti "Kiauriniame katile".
Mergina iš ant kėdės atlošo permestos odinio krepšio išsitraukė nusipirktą knygą apie magiškus paukščius ir įnyko skaityti.

[Raven Krystall Walters]

Į "Kiaurą katilą" įlindo šlapias ir sustiręs kaip kačiukas. Greitom nuo apsiausto nusipuręs storą sniego luobą, iš po jo ištraukė kruopščiai suvyniotą paketą. Matyti, jog dėl pastarojo saugumo ėjo daug lėčiau bijodamas, kad bėgant netyčiom apsiausto skvernai galėjo pasikelti. Dievaži, jo viršininkas greičiausiai buvo dar didesnis pedantas nei pats Elijus - nebūtų nuostabu, jeigu dėl vienos snaigės pakurtų tokią pirtį, kad ilgai nereiktų baimintis gatvės šalčio. Visgi, tegul ir bambėdamas, širdies gilumoje vaikinas jam pritarė - dėl knygų saugumo buvo pasirengęs kęsti beveik bet ką - net jei tektų vienplaukiui pėsčiomis klampoti visą kelią per žiobarų Londoną (mat knygyno vedėjas buvo įsitikinęs, kad kelionės magiškais būdais gali pakenkti trapiems rankraščiams ar retiems egzemplioriams).
Atsidūsėjęs Elijus nusimetė peršlapusį apsiaustą ir žengė vidun, į irisiniu kokteiliu ir arbata kvepiančią šilumą. Prie baro užsisakė puodelį stiprios žaliosios arbatos ir susimąstė. Jeigu lydės sėkmė ir nustos snigti, į "Gražmenas ir juodulius" galės pristatyti turimas knygas ir dar turi truputį laiko sušilti bent tiek, kad grįžus nereikėtų atšildyti varvekliais virtusių plaukų sruogų. Praėjo laiko, kol knygyne tapo patikimu darbuotoju, nors ten sukiojosi nuo pat Hogvartso baigimo, ir visgi tebebuvo užkraunamas pačiais beprasmiškiausiais ir kvailiausiais darbais. Jaunasis Lorijanas su tokiais dalykais taikstėsi dėl neblogo atlyginimo ir galimybės prieiti priedaugybės rečiausių ir įdomiausių vedėjo kolekcijos egzempliorių. Nevalingai perbraukė ranka plaukus ir susiraukė pajutęs, kad snaigėms tirpstant šie beveik kiaurai permirko. Pasičiupo maloniai šiltą puodelį ir patraukė ieškoti vietos. Užeiga nebuvo perpildyta, buvo galima atsisėsti ir vienam. Būtų taip ir padaręs, jei ne dėmesį patraukusi pelėdų kompanijoje sėdinti mergina. Ji skaitė. Kažkodėl Elijų šis faktorius nustebino. Atsargiai ėmė artintis, tuo pačiu rausdamasis kišenėse prieš kelias dienas vedėjo duoto anketų pluošto - girdi, puikus būdas plėsti tikslinę auditoriją. Na, auditorija auditorijai, o darbą padaryti reikia. Ir taip delsia. Juolab, kad vis dar nemokėjo bendrauti su žmonėm kaip dera - nors darbas privertė gerokai patobulėti nuo Hogvartso laikų. Visgi nebūtų sugebėjęs tiesiog prisistatyti prie bet kokio praeivio ir kreiptis nušlifuotu reklaminio berniuko balsu: sveiki, gal turėtumėte minutę ir padėtumėte mums tobulėti... Kažkodėl prie skaitančio žmogaus prieiti buvo ne taip baisu. Gal sumažėja rizikos faktorius, kad būsi pasiųstas toliau, nei paprastai keliaujama. Tačiau iš arčiau pamatęs panelę veikiai apsigalvojo: aukšta, tamsiaplaukė ir gyvų rudai pilkų akių, dabar bėgiojančių eilutėmis, ji veikiau priminė karę nei mielą ir geranorišką būtybę. Nepadėjo ir ant stalo stovintis narvas.
Visgi prisėdo šalia merginos, apdairiai laikydamasis toliau nuo narvo su ne per daug draugiškais paukščiais.
 - Laba...- pradėjo tikėdamasis, kad ši būtybė bus kiek šiltesnė nei atrodo - o atrodė panaši į amazonę.- mano vardas Elijus, dirbu "Gražmenų ir juodulių" knygyne ir būčiau dėkingas, jei galėtumėte skirti minutę ir atsakyti į kelis klausimus...- vaikinas nutilo, pirmą kartą peržvelgdamas tuos klausimus. Apsidžiaugė radęs vieną, derantį su narvo turiniu. Bent galės logiškai paaiškinti, kodėl atsisėdo būtent šalia jos. Pasakymas "Pamačiau, kad skaitote ir todėl pagalvojau, kad manęs neiškeiksite" net mintyse nuskambėjo kvailai. Ką gi, beliko tikėtis, kad šita tamsiaakė Amazonė nepateisins savo pravardės ir netrinktelės, arba tai darys bent ne tarp žmonių.
 

[Melijandra Julija Lorijan]

Knyga buvo palyginant visai nieko: ją visą skaitydama nenumirs, tačiau šiek tiek pasikankins. Mela nebuvo užkietėjusi knygų graužikė ar šiaip knygų maniakė, skaito tai ką mėgsta, bet kai reikia ir nepatinka - padėkit.
Melą nuo skaitymo atitraukė Freiro šaižus jauniklio riksmas, tolėliau sėdintys žmogėnai piktai susižvalgė ir žvilgsniais liepė sutramdyti tą auksiaplunksnį. Mela galėjo tik gūžtelti pečiais ir nepaisyti lankytojų nebylių prašymų, mat audriaplaukščiai privengė nepažįstamųjų ir nujautė pavojų. Būtent paskutinis faktorius privertė Melą kažko imtis.
Rudai pilkos akys šovė nuo knygos ir kaip mat žvilgsnis susitiko su mėlynomis akimis. Šiek tiek žemesnis už ją, rudi plaukai, švelnūs veido bruožai - prieš ją stovėjo ramų gyvenimą matęs jaunas vaikinukas, kuris nė ne per nago juodymą nebuvo to, ko matė Mela. Šitas? Rimtas pavojus? Juokaujat?
Rimtos grėsmės hipotezę numetė šalin, liko tik nepažįstamojo ir tai buvo tiesa.
-Labas....-niūriai pratarė nepatenkinta,- Žinai ką nors apie magiškus paukščius? Elijau?- griežtai paklausė, vos tik jaunuolis, ką tik pakilęs su visam nuo Hogvarsto suolo, prisistatė,- Jei iš to knygyno, tai turėtum būti skaitęs Miglapūčio "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" ir atpažinti audriapaukštį, kuris nemėgsta pašalinių,- rudai pilkas žvilgsnis varstė mėlynaakį.
Freiras, matyt, supratęs, jog kalbama apie jį, klausiančiai dirstelėjo į šeimininkę, o Pūga piktai kaptelėjo į auksiaplunksnio jauniklio sparną, tarsi: "galėjai bent patylėt? Pabėgai ir vėl nori atsikreipti į save dėmesį, a?"
Lorijan pažvelgė į paukščius. Galėčiau judintis ir kuo greičiau pasirasčiau namo, nors dar stipriai sniguriuoja,- nusuko akis į už lango baltuojančią ir sparčiai storėjančią paklodę. "Kiauriajame Katile" buvo šilta ir jauku ir mintis, jog reiks vėl sušlapti ir sušalti, nedžiugino. Atsiduso.
-Tebunie, sėskis.
Užvertė knygą ir paslėpė krepšyje.
Jaunuolis nepriminė nei vieno matyto mokinio, nemanė, jog jis yra kažkurio vyresnysis brolis, atėjęs po priedanga apkaltinti jos nebūtais dalykais dėl žiobarotyros pamokų.
-Melijandra,- vis dėl to prisistatė.
Žmonių vis dėl to buvo sutikusi daug, todėl nebuvo jokios nuostabos, jog mergina neatpažino vaikinuko, kadaise pamatyto "Cukriniame kiškutyje", kuriame kadaise ir dirbo konditere. O gal reiktų jame vėl įsidarbinti? Žiobarotyra prie jos kaip sakant "neprilipo", profesoriavimas toks ot. Kodėl nesugrįžus prie pirmosios meilės - konditerijos?
-Taigi, kokie tie klausimai? - ėjo tiesiai prie reikalo.