0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #60 Prieš 3 savaites »
  - Oh. Morisas. Tavo vaikinas? - susidomėjusi paklausė. Kažkur giliai sieloje (jei vampyrai tokį dalyką išvis turi) pabudo pavydo ugnelė, - na, manau jei būtum kur nors ant laiptų užmigus, tave surasčiau ir nuneščiau į tavo lovą. Kiek žinau patekt į klastūnyno teritoriją nesunku, - sukikeno. Muzika pasibaigė, o Mayra atrodo išgirdo ar pajuto raudonplaukės norus.
  - Gerai, - švelniai suėmė Mayros ranką ir timptelėjo merginą paskui save. Ne. Uždraustasis miškas tikrai nebuvo puikia vieta apsilankymams, kai jau tamsu ir dėvi proginius rūbus. Tačiau kam tai po paraliais rūpėjo, ką? Po šiokių tokių klajonių po mišką, ieškant to prakeikto krūmo, Amira šyptelėjo pagaliau atradusi jį ir atitraukusi šakas įleido pirmiau Mayrą, o tada įėjo į tunelį pati, - lumos, - uždegė šviesą, kad jos abi aiškiau matytų kelią, - eime.
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #61 Prieš 2 savaites »
 Amirai pagalvojus, kad Morisas - Mayros vaikinas, klastuolė tik nusijuokė ir viską paaiškino:
-Oi, ne. Ne Morisas mano vaikinas. Aš su juo buvau susitarusi eiti į šokius, bet... Na, nusivylimų šiam vakarui pakanka.
 Švilpei ištempus ją iš salės, mergina lengviau atsikvėpė. Oras patalpoje buvo itin tvankus, o į prakaituotą pabaisą Mayra nenorėjo pavirsti. Lengvai einant Uždraustuoju mišku, juodaplaukė vis prisimindavo naktis, praleistas tarp šių tamsių medžių. Gaivus naktie oras padėjo merginai atsigauti ir ilgai kankinusį karšti pakeitė šaltukas. Klastuolė, žinoma, nežinojo, kur ją nori nusivesti Amira, bet kantriai tylėdama laukė, kol mergina kažko ieškojo. Ir tą kažką netrukus rado.
 Vis dar pasilaikydama suknelę (po mišką su tokiais rūbais nelabai protinga vaikščioti), Mayra įėjo į tunelį. Bingo, mergina šioje vietoje dar niekada nebuvo buvusi. Amirai užžiebus savo lazdelę, klastuolė prisiminė, taip ir neišsiėmus savosios, tad pasikėlė vieną suknelės kraštą ir, pasikuitusi praktiškojoje tašytėje, išsiėmė lazdelę. Beieškant magiškojo įrankio, juodaplaukės pirštai užkabino sužadėtuvių žiedą ir merginos viduje vėl sukirbėjo kaltė. Deja, sąžinė nebuvo stiprioji jos pusė, tad žiedas taip ir liko paslėptas. Nereikia gadintis sau vakaro.
 Vienoje rankoje laikydama paruoštą lazdelę, kitos pirštus sunėrė su Amiros ir patraukė tolyn tuneliu. Netrukus merginos išlindo veidrodžių menėje. Mayra pagalvojo, kad apsivems. Veidrodžiai. Amira tikrai negalėjo žinoti.
 Vizija.
-Ar tu apie tai žinojai?-perbalusi paklausė klastuolė, bandydama išvengti bet kokio savo atspindžio užsimerkė. Ak, kaip viskas kvaila. Tiek mėnesių vaikėsi veidrodžių viziją ir dabar, kai stovi tinkamoje vietoje, ims ir apsivėmus nualps. Arba blogiau, valdymą perims kita asmenybė. Būtų gėda ir nemalonu.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #62 Prieš 2 savaites »
  Faktas, ištrūkęs iš Mayros lūpų keitė esmę. Morisas ne pora. Morisas tik idiotas, kuris nuvylė Mayrą. Jos Mayrą. Nieko. Dar bus proga supažindinti Banoverio veidelį su siena. Ar geriau iškart su karsto dugnu? Pastarasis variantas atrodė tinkamesniu. Gaila, Eliadė nebuvo sadistė. Jei tokia būtų, klastuolį greičiausiai kas nors rastų dar tą pačią dieną klykiantį kaip skerdžiama kiaulė. Pasisekė vaikinui. Ech. O toks nuostabus spektaklis galėtų būti. Gal net oskaro statulėlę reiktų įteikti kaip „geriausiam kankiniui“.
  Penktakursė tikėjosi, kad juodaplaukei čia patiks. Tiesa, dar nebuvo išsiaiškinusi kam čia stovi tas auksinis stalas su lėkštėmis ir stiklinėmis, tačiau vien veidrodžiai pakeldavo nuotaiką. Štai viename atrodai kaip milžinas, kitame kaip liliputas. Raudonplaukė atsisuko į Mayrą. Norėjo nusišypsoti ir nuvesti ją arčiau veidrodžių, tačiau septintakursės reakcija buvo ne tokia, kokios švilpė tikėjosi. Ji atrodė perbalusi? Ne, nuo lazdelės šviesos tikrai to būti negalėjo. Negi kažkas netaip?
  - Žinojau apie ką? – stengėsi nepasirodyti sutrikusi, mat tikėjosi nuostabos žvilgsnio ir noro iš arčiau apžiūrėti magiškus veidrodžius, - Mayra, kažkas blogai? – susirūpinusi paklausė. Jai pirmą kart taip parūpo kito žmogaus savijauta. Raudonų akių savininkė žiūrėjo į Wallflower. Nagi, pasakyk, gal aš kažką blogai padariau? Gal tu jau čia buvai ir nenustebinau tavęs? Gal tau nuo alkoholio bloga? penkiolikmetė buvo pasimetusi. Dar nežinojo, kad Mayra paniškai bijo veidrodžių.
 
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #63 Prieš 2 savaites »
 Mayra giliai įkvėpė. Ji juto, kaip veikiamos nervų sistemą užplūdusio adrenalino, dreba jos rankos ir kojos. Mergina bijojo atsimerkti. Bijojo vėl pamatyti veidą ir kūną, kurie nepriklauso jai, pajusti tą kankinantį psichologinį skausmą, kurį jaučią jos kita asmenybė, vos pamačiusi, kad turi fizinę formą.
 Ne, tai neverta kančios. Amira dėl šito nekalta - apie veidrodžių fobiją Mayra visuomet tylėjo. Prieš akis vėl šoktelėjo kadras iš vizijos. Šiek tiek pramerkusi akis, klastuolė pastebėjo priešais ją stovint identiškus veidrodžius ir vėl stipriai užsimerkė.
-Veidrodžius. Aš... Bijau veidrodžių, bet mačiau viziją su jais. Tarsi veidrodžiai man parodytų, kas aš esu. Būtent šitie veidrodžiai,-nurijusi neegzistuojančias seiles, sušnabždėjo Mayra.-Ir nebandyk savęs kaltinti! Čia mano kaltė, kad niekam nieko nesakau. Tik mano. Ir nebandyk atsiprašyti. Neturi už ką,-merginos balsas netikėtai pagarsėjo. Įkvėpk, iškvėpk. Viskas bus gerai. Kažkur smegenų kampe pasirodė kitos asmenybės balsas. Mayra šiek tiek pravėrė akis ir galiausiai atsimerkė. Juto, kaip iš baimės susisuka skrandis ir vėl norėjo pasislėpti tamsoje, kai suprato, kad veidrodis, esantis priešais ją, nerodo jos atspindžio. Visai kaip ir toje prakeiktoje vizijoje. Nenuleisdama akių nuo stiklo, Mayra, praeidama pro stalą pasiėmė stiklinę, ir atsistojo priešais nieko nerodantį veidrodį. Na, veidrodis nerodė tik Mayros, stiklinė plūduriavo ore.
-Kad mane Šėtonas pragaran nusitemptų, kokia nesąmonė,-sušnabždėjo klastuolė.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #64 Prieš 6 dienas »
  Šios dienos vakaras tikrai turėjo pasibaigti ne taip kaip tai vyko dabar. Rausvaplaukė „užstrigo“. Nežinojo ką daryti. Kuo padėti Mayrai. Vis dar laikydama klastuolę už rankos švilpė pajuto drebulį. Septyniolikmetė drebėjo? Galėjo prisiekti, kad taip. Tragedija. Norėjosi prasmegti žemėn. Pas patį velnią. Ir nebegrįžti žemėn. Nors, jei taptų velnio pavaldine turėtų vis tiek bendrauti su Mayra kaip tarpininkė. Ak. Ironiška.
  Tempti lauk draugę? O jeigu padarys tik blogiau? Kodėl ji tyli? Kodėl nieko nesako? Tiek daug klausimų. Nulis atsakymų. Rupūžė taukuota! Niekad anksčiau nebuvo taip sunku sugalvoti kaip pasielgti, tad kodėl šis kartas toks problematiškas? Negi todėl, kad pagaliau atsirado žmogus, nuoširdžiai rūpintis Amirai?
  Veidrodžiai. Kodėl juodaplaukė nesakė, kad bijo veidrodžių? Košmaras. Nebandyti atsiprašyti. Sunku. – Tu įsitikinusi, kad šie veidrodžiai? – pasitikslino. Negi šiam vakarui buvo lemta susiklostyti būtent taip, o ne kitaip? Juk ne už kalnų išleistuvės. Mayros nebebus mokykloje. O Amirai dar du metus čia kankintis. Su mielu noru jau būtų pabėgusi iš čia jei nebūtų netyčia bibliotekoje sutikusi klastuolės. Tokio vakaro daugiau nebus. Reikia kaip nors padėti draugei. Net jei nesuprato apie kokią viziją kalbama. Eliadė priėjo arčiau to pačio veidrodžio. Tai buvo tikrai keista. Žiobarų pasaulyje sklandė legendos, kad vampyrai nemato savęs veidrodžiuose. O čia... čia buvo viskas atvirkščiai. Stiklinė, esanti juodaplaukės rankose. Amira veidrodyje matė šią plūduriuojant ore, – Kas per nesąmonė? – paklausė, tikėdamasi, kad mergina supranta daugiau už ją pačią.
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #65 Prieš 5 dienas »
 Mayra, nematydama savo atspindžio, jautėsi geriau. Na, arba pasiekė tokį panikos tašką, kai jai nebeatrodė, kad panikuoja, nors rankos vis dar drebėjo, o širdis garsiai daužėsi.
-Žinai, kodėl žiobarai manė, kad vampyrai neturi atspindžio veidrodyje? Nes ankščiau jie buvo gaminami su sidabru, o sidabras kenkia vampyrams ir todėl jų neatspindi. Na, dar sakydavo, kad jie sielos neturi. Šiuo atveju, vienintelė besielė būtybė esu aš, taigi jie visur prašovė,-Mayra nusijuokė. Pati nelabai žinojo, kas jai darosi. Atsisuko į Amirą, kuri atrodė ne mažiau sutrikusi nei ji. Padėjusi stiklinę atgal ant stalo, klastuolė paėmė vėsų raudonplaukės delną ir šiek tiek šyptelėjo. Jautėsi ramiau, būdama šalia merginos.
-Amira, padėtum man... Ieškoti kitų tų veidrodžių?-bandydama nustumti šalin mintį, kad pagaliau reikės išvysti savo atspindį, šiek tiek drebančiu balsu paklausė Mayra. Blogiausiu atveju, švilpė ją panikuojančią ištemps iš čia. Gal net ir apkabins.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #66 Prieš 5 dienas »
Kodėl gyvenimas negali būti toks pats lengvas kaip drugelių? Pašliaužioji lervos pavidale, paėdi, pamiegi, tampi drugeliu ir skraidai kur nori. Deja, žmonių (ir panašių būtybių) gyvenimai visad privalo būti sudėtingesni. Tai jau įdiegta į jų DNR. Ar RNR. Amira biologijoje mažai ką žinojo, žiobarų mokykloje juk nesimokė. Tačiau ją vis dar neramino Mayros kūno būsena dabar.
Merginos žodžiai kiek nustebino švilpę. Veidrodžiai su sidabru? Sidabras kenkia vampyrams? Ne, pastarasis dalykas tikrai nesąmonė. Nors apie vampyrizmą, penkiolikmetė žinojo ne daugiau nei atletai apie baletą. – Nemanau, kad ir aš turiu sielą, - lyg ir pratęsė klastuolės žodžius. Bet veidrodžiai atrodo manė visai kitaip. Ar tai reiškia, kad vampyrai turi sielas? Keista. Šis pasaulis toks keistas ir tiek daug nepažintų dalykų. O atrodo jau viską ką galėjo žinojo.
- Žinoma, - apkabino Wallflower. Nuojauta kuždėjo, kad septyniolikmetei dabar to reikia labiausiai, - gal tau bus ramiau, jei išeisim iš čia? – pasiteiravo.
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #67 Prieš 5 dienas »
 Amiros apkabinimas Mayrą nustebino, tarsi švilpė skaitytų jos mintis. Klastuolė tvirtai prisiglaudė prie merginos ir padėjo savo galvą jai ant peties. Na, štai ir iškart ramiau. Jeigu fizinio kūno turėjimas reiškia, kad ji gali būti šią akimirką čia ir apsikabinti Amirą, tebūnie. Dėl to verta papanikuoti prie veidrodžių. Plius, ta baimė net ne jos! Tai tos kitos asmenybės, kuri sugeba tik nusiaubti virtuvę, kaltė.
-Ne. Dar pabūkim čia. Su tavim man ramiau, o jei jau bus labai blogai ir taip galėsi išvest, tiesa?-Mayra nusišypsojo.-Einam prie kito veidrodžio.
 Klastuolė žengė kelis žingsnius atgal, kartu su savimi tempdamasi ir Amirą, kol sustojo prie kito veidrodžio. O ten judviejų atspindys buvo tikras galvos skausmas, mat spalvos buvo atvirkščios tikrosioms. Mayra juto viduje besidaužančią paniką, bet nervingai sukikenus įsikniaubė Amirai į petį. Nenorėjo ilgai spoksoti į save, bet dar mielai pabūtų su švilpe.
-Tau ta keista mėlyna tinka,-sušnabždėjo klastuolė Amirai.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #68 Prieš 5 dienas »
Juodi plaukai švelniai pakuteno Eliadės kaklą. Paauglė nusišypsojo. Bent vienam žmogui ji sugebėjo psichologiškai padėti. Nors gal klydo? Gal tik pablogino situaciją? Ne. Širdies plakimas berods nebuvo toks dažnas, o jei širdis taip greitai nebeplaka, tai ir Mayra nurimo? O tai gera naujiena, prisiminus tai, kas ką tik buvo įvykę. Gal, jei Amiros širdis plaktų, jos širdies plakimas dar labiau ramintų septyniolikmetę. Tačiau vampyrės širdis tebuvo širdis. Nieko neveikiantis, nereikalingas organas. Vaikštantis lavonas. Va kuo visą gyvenimą bus rausvaplaukė. Išblyškusiu kalbančiu nemirėliu. O tai reiškia, kad ir sielos ji greičiausiai neturi. Nors vėl gi. Skurdžios biologijos ir savipažinimo žinios galėjo ir klaidinti kitus. Gal paklausti Mayros ar ši girdinti širdies plakimą? Ne, neverta. Tai pats nereikšmingiausias klausimas šioje situacijoje.
- Gerai. Žinoma, kad išvesiu, - sutiko ir pajuto tempimą. Turbūt Mayra nepasižymi kantrumu. Nors vargu ar yra klastuolių,  kurie būtų kantrūs. Na, Feliksas nebent. Tačiau klastuolis iš jo, Amiros manymu, nekoks. – O tave neįprasta matyt su baltais plaukais, – nusijuokė švilpė.
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #69 Prieš 5 dienas »
 Vis dar nedrąsiai, Mayra žvilgtelėjo į savo atspindį. Gal tos iškreiptos spalvos padėjo jos smegenims atsiriboti nuo vaizdo stikle, o gal tai buvo kažkas kito, tarkim, šalia esanti Amira, bet merginos nerimas vis mažėjo, kol, galiausiai, apsistojo ties viena riba. Ką gi, geriau nei nieko.
-Tu veiki mane kaip tas antistresinis kamuoliukas psichologo kabinete, kur vis mėtydavau į sieną,-pirmą į galvą įplaukusią mintį garsiai pareiškė klastuolė. Na, jei jau su šituo vaizdu apsiprato, reikėtų judėti toliau. Sunėrusi savo ir Amiros rankų pirštus, Mayra nedrąsiai patraukė prie kito veidrodžio, vis stengdamasi nepamatyti savo atspindžio, kol, galiausiai, užsimerkė. Net pati nepastebėjo, kaip švelniai atsitrenkė į kažkokį veidrodį. Vis dar užsimerkusi, suspaudė Amiros ranką.
-Gali apibūdinti, ką matai?-nedrąsiai paklausė klastuolė. Dar nesijautė pasiruošusi pamatyti savo tikrojo atspindžio. Ne, geriau maži žingsniukai. Kaip pasakytų ligoninės psichologė - šiandien ji jau padarė milžinišką pažangą, todėl neprivalo savęs spausti.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #70 Prieš 4 dienas »
Amira „sugavo“ veidrodyje Mayros žvilgsnį. Šiame, spalvas keičiančiame veidrodyje merginos akys buvo beveik baltos. Ne. Balta Mayrai tikrai netiko. Ji atrodė kažkokia nesava. Lyg būtų lavonas. Net Amira su mėlynais plaukais ir mėlynomis akimis atrodė normaliau, nors prisiminė ateivį.
- Tikiuosi antistresiniu kamuoliuku mane nepraminsi, - sukikeno, nebuvo prieš tokios pavardės, tačiau geriau žmogų vadinti vardu, tiesa? Nebuvo įprasta žiūrėti į veidrodį, tad rausvaplaukė nukreipė savo dėmesį į Mayrą. Vėl tempimas. Kitas veidrodis. Baimė sklido nuo Mayros. O gal ir ne? Gal čia pati švilpė kažko bijojo. Negalėjo būti. Penkiolikmetė nebijojo net mirties. Nu mirs ir ką. Kasdien pasaulyje gimsta ir miršta virš šimto tūkstančio žmonių. Vieno neįžymaus žmogaus mirtis nereikšmi.
Šis veidrodis nebuvo tas, kuriame matei tikrą savo atsipndį. – Matau, kad mes abi esam kaip pagrandukai. Du stori kamuoliukai, - atsakė. Ir tikrai, veidrodyje jų kūnų formos priminė labiau obuolius nei pagaliukus. Iš to nesunku buvo suprasti, kad apkūnia netiktų būti nei Mayrai nei Amirai. Tai atrodė mega juokingai.
 
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #71 Prieš 2 dienas »
 Mayra, išgirdusi Amiros žodžius, sustingo ir iš visų jėgų suspaudė švilpės ranką. Jos vaizduotė jau lėkė šviesos greičiu, piešdama siaubingiausius vaizdus, kurie galėtų būti veidrodyje.
NEBANDAI ATSIMERKTI!
Nuo netikėtos, baime perpildytos minties, klastuolė krūptelėjo. Panika sugrįžo visu savo smarkumu, priversdama juodaplaukės kojas drebėti ir užspausdama gerklę. Ašaros kaupėsi merginos akyse, bet Mayra vis dar bijojo atsimerkti. Ak, po velnių, kokia ji silpna jautėsi, negalėdama nugalėti ne savo baimės! O jau galvojo, kad jaučiasi geriau, o deja. Nurijusi seiles ir nusivaliusi tas kelias ašaras, nuriedėjusias skruostais, Mayra, drebančiu balsu, tarė:
-Amira, aš negaliu. Silpna, niekinga bailė. Negaliu. Atsiprašau.
 Mergina norėjo susiriesti į kamuoliuką ir išnykti. Pasislėpti nuo pasaulio.
 Ir vienintelė saugi vieta jai šiuo metu atrodė Amiros glėbys. Mayra stipriai suspaudė švilpę ir paslėpė savo ašarų pilnas akis raudonplaukės kaklo linkyje.
-Nebegaliu. Atsiprašau,-sukūkčiojusi, tyliai sumurmėjo Mayra.

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 190
  • Lytis: Moteris
  • They say miracles are past.
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #72 Prieš 2 dienas »
  Ar galėjo dabar kas nors įvykti ne taip? Žinoma, kad taip. Būtinai viskas turėjo įvykti taip ir ne kitaip. Likimo užgaidos. Joms nepasipriešinsi, nepaprieštarausi. Amira dar nežinojo, kad verčiau būtų pamelavusi. Tačiau kas iš to melo, jei atsisukusi Mayra pamatytų visai kitą. Būtų prarastas pasitikėjimas.
  Pajutusi staigų, kiek netikėtą klastuolės judesį Amira pažvelgė į Mayrą. Ne į veidrodį, į tikrąją Mayrą. Pagalvojo, kad galbūt jai pasirodė ir pati bus sujudėjusi. Deja, sūrūs vandens lašai ant Mayros skruostų teigė ką kitą. Ko ji išsigando? Švilpė tyrinėjo merginos veidą akimis. Tikėjosi, kad sugebės bent ką nors suprasti iš veido išraiškos. Juk yra žmonių, sugebančių suprasti koks yra žmogus ir apie ką jis mąsto vos pažiūrėjus į veidą. Akivaizdu, Eliadė iš tokių nebuvo.
  - Tu gali, Mayra. Tu stipri. Esi pirmas žmogus mano akiratyje, kuris pažiūrėjo savo baimei į akis. Aš tikiu tavimi, patikėk ir tu savimi, - guosti kitų tikrai nemokėjo, tačiau svarbu dabar buvo nepadaryti visko dar blogiau. Stipriau apkabinusi septyniolikmetę, pažvelgė į veidrodį.
  - Galim pabandyt kitą kartą, o dabar iš čia išeiti, gerai? - pasiūlė.
Always and forever

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 503
  • Taškai: 121
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
Ats: Veidrodžių menė, stūksanti po tamsiuoju ąžuolu
« Atsakymas #73 Prieš 1 dieną »
 Kaip apgailėtina. Mergina, sugebanti net nesudrebėti kalbėdama su daug galingesnėmis už ją Tamsos būtybėmis, bijo pažvelgti į veidrodį. Tarsi tas plonas, metalu padegtas stiklas būtų kažkuo pavojingas.
 Tiesiog apgailėtina.
 Baimė sustingdė Mayrą. Net jei ir norėtų, vargu ar galėtų žengti žingsnį kojomis, kurios lyg įkaltos į žemę. Klastuolė norėjo paprieštarauti Amirai. Nėra ji nei stipri, nei drąsi. Visą savo apgailėtiną gyvenimėlį bėgusi ir slėpusis. Kaip ir dabar. Mayra pirštais įsikibo į merginos kostiumą. Jau net buvo spėjusi pamiršti apie pilyje vykstančius šokius. Apie Turnyro nugalėtoją. Jau tai nebesvarbu. Vis tiek tai nebus ji.
 Mayra, vis dar stipriai užsimerkusi, linktelėjo.
-Nepalik manęs,-tyliai savo prašymą sušnabždėjo ji ir truputį atsitraukė, vėl įsikibdama į Amiros ranką. Mergina šiek tiek prasimerkė. Matė susirūpinusį švilpės veidą. Matė ir tuos prakeiktus veidrodžius, tik įrodžiusius, kad ji niekaip neatsikratys kitų asmenybių įtakos.
 Niekas. Ji buvo niekas, tik kažkoks iškreiptas kitų atspindys. Todėl jos veidrodis ir buvo tuščias.
 Jai čia ne vieta.
 Mayra ir vėl užsimerkė. Dabar jau ji nenorėjo matyti savo atspindžio.