[Mayra Llewellyn]

 Mayra trūkčiojančiai įkvėpė oro. Baimę ir paniką į šalį stūmė (ne)tikėtai atėjusi disociacija. Taip, jai nepriklauso net jos kūnas. Mergina prisiglaudė dar arčiau Amiros, pirštais atsargiai braukdama per kostiumo siūles. Ji jos nepaliks, kad ir kaip viduje nesinorėjo tikėti kito žmogaus žodžiais.
-Amira,-tyliai, beveik kaip atodūsis, paliko klastuolės lūpas vardas. Kaip keista, kai kažkas tavimi tiki. Sako, kad tu kažką gali padaryti, kad jie bus šalia.
 Mayra atsimerkė. Jos tamsios, užverktos akys atsargiai tyrinėjo švilpės veidą, o galiausiai apsistojo ties raudonomis akimis. Atsargiai pridėjusi delną prie vėsaus Amiros žando, klastuolė vis dar kovojo su savimi. Ne, ji nenorėjo palikti savo kūno, nenorėjo pasislėpti kažkur. Ji norėjo būti čia. Čia ir dabar.
 Vieniša ašara nubėgo juodaplaukės skruostu, ji pasistiebė ir priglaudė savo lūpas prie Amiros.
Kažkur giliai viduje nuskambėjo balselis:
Marytė-kekšytė.

[Amira Martin]

Pajutusi Mayros pirštų prisilietimą, Amiros odą nors ir po tokiu sluoksniu rūbų sureagavo ir kūnu nubėgo šiurpuliukai. Raudonplaukės niekas taip dar nebuvo lietęs. Ji anksčiau niekam nerūpėjo. Niekas nenorėjo jos apkabinti. Niekas vaikystėje net plaukų jai nešukuodavo. Dėmesys buvo skirtas trejais metais jaunesniam broliui. Žinoma, pamotėms svetimi vaikai niekad nerūpi taip kaip savi.
Raudonų akių žvilgsnis įdėmiai žiūrėjo į klastuolę. Atrodo ši tyrinėjo jos veidą. Lyg matytų paskutinį kartą. Arba pirmą. Pajutusi ranką ant žando, uždėjo savąją ant tamsiaplaukės plaštakos. Jos oda buvo šilta. Ji nebuvo vaikštantis negyvėlis. Skirtingai nei Amira. Vėsi oda priminė neseniai mirusį žmogų. Tačiau ne, švilpė vis dar stovėjo ant savų dviejų. Galėjo matyti, girdėti, jausti, galvoti.
Paleidusi Mayros plaštaką nuvalė ašarą nuo skruosto ir atsakė į bučinį prisitraukdama vos vos žemesnę merginą arčiau.

[Mayra Llewellyn]

 Amira jos neatstūmė, ne - Mayra pajuto, kaip mergina ją prisitraukia dar arčiau. Ir bučinys buvo tai, ko jai šiuo metu galbūt ir reikėjo. Klastuolė pamiršo apie į ją spoksančius veidrodžius, pamiršo net savo pačios keistą santykį su savimi. Liko tik Amira, jos lūpos ir švelni kostiumo medžiaga po pirštais.
 Visgi netrukus, o gal ir šiek tiek vėliau, juodaplaukė atsitraukė. Širdis vis dar daužėsi krūtinėje, rankos šiek tiek drebėjo, bet tamsiose jos akyse matėsi pagaliau kažkas kitas nei panika. Padėjusi galvą ant švilpės peties, Mayra užsimerkė ir tyliai sušnabždėjo:
-Ačiū.
Dar spėjo atslinkti tyli mintis primenanti, kad tuoj tuoj juodaplaukė paliks Hogvartsą ir Amiros, greičiausiai, nebepamatys. O ir kaip inkaras prie žemės slėgė kaltė prisiminus Luką. Ji jau pasirinko. Ir vargu ar išdrįstų pasakyti ,,ne". Vargu ar norėtų.
 Po tokių trumpų apmąstymų, Mayra atsitraukė. Nenorėdama pažvelgti Amirai į veidą, paėmė jos ranką ir tyliai tarė:
-Eime.
Emocijų karuselė visiškai klastuolę išvargino.

[Amira Martin]

 Tas bučinys. Juokinga, bet jis buvo Amirai kaip aštuntas pasaulio stebuklas. Tačiau šis paauglės pasaulyje pranoko ir Cheopso piramidę, ir kabančiuosius Babilono sodus, ir Artemidės šventyklą ir dar tuos keturis stebuklus, kurių pavadinimus užtruks rašyti ilgiau nei šį sakinį.
  Tačiau viskam ateina pabaiga. Nebejausdama jos lūpų ant savų, penktakursė atmerkė akis. Jautė ar girdėjo besidaužant klastuolės širdį, bet negalėjo pasakyti kieno poveikis tai buvo. Panikos, kilusios nuo eisoptrofobijos (berods šitaip vadinasi baimė žiūrėti į veidrodį) ar nuo malonių pojūčių, sukeltų bučinio.
  - Nėra už ką. - Atsakė, šyptelėdama. Norėjo, kad ši akimirka tęstųsi amžinybę. Amžinų dalykų, deja, retai pasitaiko. Štai ir dabar tai pasibaigė. Amira pasijuto tempiama lauk iš šios prakeiktos vietos. Tam neprieštaravo. Spustelėjusi juodaplaukės delną, patraukė link išėjimo kartu. - Žinoma. - Trumpai tarė ir susimąstė ar bus dar tokių akimirkų ar tai buvo vienintelė. Veidrodžių menę įsimins dar ilgam.

[Žaneta Froz]

Uždraustąjąme miške, mergina tikrai nesilankydavo dažnai, tačiau šiandien nežinia kodėl nusprendė jame apsilankyti. Nežinia ar to priežastis buvo paprastas neturėjimas ką veikti ar bandymas sau įrodyti, kad nėra niekam tikusi ir gali pasirūpinti savimi. Arba galbūt čia ėjo bandydama nuslėpti faktą, kad jaučiasi vieniša. Tokia didelė pilis turėjo labai daug užkampių pasislėpti, tačiau taip pat atrodė, kad kiekvienas mokyklos centimetras slėgė ir primindavo apie vienišumo jausmą. Kad ir kokia ta priežastis būtų, dabar mergina jau žingsniavo tankia giria.
Po kelių minučių vaikščiojimo, ar valandų, tiesą sakant grifė buvo praradusi laiko nuovoką, priėjo prie didžiulio ąžuolo ir avietyno prie jo šaknų. Atrodė lyg laikas čia eitų pagal savo taisykles, o medžiai augo per tankiai, kad galėtų įžiūrėti tikslią saulės poziciją. Ir nepasakytų, kad buvo labai gera laiko pagal saulę nustatinėtoja. Kiek išalkusi nuėjo iš arčiau nužvelgti avietyno. Uogoms, kad ir kaip bebūtų gaila, jau buvo per vėlu, tačiau kitas atradimas privertė greitai pamiršti jau gurgiantį skrandį. Už avietyno, po šaknimis buvo, kaip Žanetai atrodė, ilgas ir tamsus tunelis. Štai, norėjai kažko įrodyt savo drąsą? Štai tavo šansas. Nieko daugiau nelaukdama, praskyrė krūmą kiek tik leidosi ir įžengė į tunelį.
Iš išvaizdos galima buvo pasakyti, kad tunelis - naudojamas retai, bet nepaisant to, išsilaikęs visai gerai. Grindys buvo grįstos akmenimis todėl ėjosi gana lengvai. Vieninteliai trukdžiai buvo smarkiai jaučiamas drėgnumas ir aklina tamsa. Nenorėdama atkreipti didelio šio tunelio gyventojų dėmesio į save nusprendė lazdelės nesitraukti ir tiesiog patraukė link rausvos šviesos.
Tunelis baigėsi didžiule mene. Joje buvo šviesiau nei tunelyje ir galėjai matyti, kad nieko gyvo ten nebuvo. Kiek lengviau atsivėpus mergaitė pradėjo žvalgytis po menę. Daugiausią ten buvo veidrodžių, visos sienos buvo jais apstatytos veidrodžiais. Vienas, esantis arčiausiai šviesiaplaukės ištempė jos atvaizdą į šonus. Nors matyti veidrodžius ir buvo keistą, Žanetą labiausiai baugino padengtas stalas centre. Stalas buvo paruoštas dviem žmonėms. Gal vis dėl to čia kažkas ir gyvena? Bet jei ir gyvena labai senai nesitvarkė. Išsitraukusi lazdelė pradėjo žingsniuoti link stalo.

[Heidi Mollson]

  Nors Heidi ir nebuvo didelė vaikščiojimo mėgėja, bet šiomis dienomis ją vis traukė į lauką. Nenorėdama atkreipti per daug į save dėmesio mergaitė pasirinko eiti takeliu, kuris būdavo minamas tik jos batų, na ir dar galbūt kokių miško žvėrelių pėdų. Po truputį judėdama miško į miško gilumą mergaitė dairėsi aplinkui ieškodama vietos kur galėtų pabūti ramiai ir tik su savo mintimis. Po kelių minučių ėjimo su laimikiu sugrįžo ir Reuben, kurį jis labai pasididžiuodamas numetė priešais tamsiaplaukę versdamas ją jį sugauti. Šiaip ne taip išvengęs žemės bučinio triušio lavonėlis saugiai gulėjo klastuolės rankose. Pasimaitinusi Heidi grąžino likučius sakalui ir jau norėjo eiti toliau, bet jau po kelių žingsnių žemė atsivėrė po jos kojomis ir mergaitė prasmego į tamsą.
  Akims apsipratus mergaitė apsižiūrėjo aplinkui ir suprato, kad ji yra kažkokiame tunelyje, kuris vedė gilyn po žeme. Smalsumo vedama tamsiaplaukė patraukė rausvos šviesos link, kur tikėjosi rasti kažką įdomaus. Beeinant gilyn klastuolė ausis pasiekė svetimų žingsnių garsas, kuris sklido nuo rausvos šviesos pusės. Heidi sulėtino žingsnius stengdamasi prisitaikyti prie žingsnių apačioje ir taip po truputį priartėjo prie menės. Veidrodžiai mintyse burbtelėjo mergaitė, jai visiškai nesinorėjo, kad kas ten bebūtų apačioje pamatytų tik tamsius jos rūbus veidrodyje. Užsidėjusi gobtuvą tamsiaplaukė atsistojo tamsioje kertėje iš kurios gerai matėsi nepažįstamoji ir ėmė stebėti jos judesius.

[Žaneta Froz]

Išgirdus krebždėsi, galvoje pradėjo suktis daugybė minčių. Daugiausia minčių sudarė veiksmų kaip reikėtų apsiginti, ir svarbiausia kaip apsiginti be sudėtingų kerų. Po kol kas sekėsi apsimesti lyg garso neišgirdo, ir toliau pėdino link paruošto stalo. Nutaisiusi susidomėjusią miną, mergina bandė nerūpestingai apeiti stalą taip, kad matytų už nugaros esantį tunelį, ir bet ką kas juo ėjo. Po vienintelio krepštelėjimo daugiau nieko neišgirdo, todėl jau buvo pradėjusi galvoti ar jai tik nepasivaideno ar galbūt, fantazija ėmė krėsti grifei pokštus. Arba, žinoma tas kažkas galėjo mokėt sėlinti tyliai. Vienaip ar kitaip apsižvalgyti nepakenks, ir jei jos dar dabar neužpuolė, gal nieko pikto nepadarys ir vėliau. Atsidūrus jau kitoje stalo pusėje, mergina dar nenorėjo parodyti savo kėslų ir nusisuko į kitą pusę, tik šį kartą apsimesti, kad nužiūrinėja veidrodžius. Iš toli, taip gerai nematė ką kiekvienas jų rodė, be keliuose pamatė kaip jos kūno proporcijos buvo ištampytos, sutrauktos arba kitaip deformuotos. Taip pat viename veidrodyje pamatė kaip jos atvaizdas buvo pakeistas kažkokio gyvūno atvaizdu. Atvaizdo savininko veislės ar rūšies neatpažino, kas buvo keista nes gyvūnuose net ir fantastiniuose kiek nusimanė.
Atsukus galvą į tunelį, Žaneta jau buvo sugalvojusi šiokį tokį planą, jis pagalvojus nebuvo toks protingas ir daug žadantis, ypač atsižvelgiant į kai kurias grifės savybes. Bet mergina apie tai negalvojo ir išsitraukusi lazdelę ir nukreipusi į arčiausiai tunelio pabaigos esantį veidrodį riktelėjo:
- Bombarda! - Kaip ir buvo galima tikėtis nieko neįvyko. Mergaitė nusivylė, bet pasiduoti neketino ir nieko nelaukdama mostelėjo dar kartą. - Bombarda! - Šį kartą pabandė surikti garsiau, tačiau rezultatas nuo to daug nepakito, daugiausia ką pavyko įgauti, tai kelis įtrūkimus veidrodyje sukėlusius silpnus skylančio stiklo garsus. Sukaupusi vis mažėjančios drąsos ir orumo likučius ji sugebėjo ištarti dar kelis žodžius:
- Aš žinau, kad tu ten. Pasirodyk! - Jau ištarusi žodžius, suprato kaip juokinga turėtų būti jei jai vis dėl to pasivaideno tas krepštelėjimas ir dabar ji grasintu orui.

[Heidi Mollson]

  Pirmoji mergaitė pasiekusi tunelio galą ir menę lyg nieko neįtardama vaikščiojo nuo vieno veidrodžio prie kito. Aišku, tai ji darė beveik be jokių emocijų, kas kėlė Heidi įtarimų, kad ji galbūt buvo pastebėta, o nepažįstamoji rengė planą kaip jos atsikratyti ar priversti išlįsti iš tamsos.
  Nenorėdama tapti kokių burtų auka mergaitė šiek tiek įlindo giliau į tunelį, kad ją būtų kiek sunkiau pastebėti. Keli veidrodžiai ir kelios akimirkos praėjo iki to momento, kai į tamsiaplaukę buvo paleistas nevykęs Bombarda, o po jo dar vienas toks pat, tik šį kartą buvo stengtasi rėkti garsiau, dėl geresnio efekto.
  Klastuolei buvo paliepta išlįsti iš tunelio, kas privertė ją susimąstyti ar tai nebus kokia nors kovinga mergina, kuriai tiesiog nesiseka burtai. Tai kiek priminė Herbologijos profesorių, tik, kad šis nebuvo labai kovingas. Kiek pastovėjusi tamsoje Heidi sugalvojo planą, kuris gal ir nebuvo pats geriausias, tačiau buvo bent jau smagus.
  Mergaitė iš lėto ėmė virsti į šikšnosparnį, o tuomet lėtai skristi į šviesą, kurioje buvo kita Hogvartso mokinė. Nors iš pat pradžių šviesa ir pasirodė kiek per ryški, bet galų gale tamsiaplaukės akys priprato prie jos ir dabar ji ėmė blaškytis apsimesdama pasimetusiu šikšnosparniu. Aišku, tai nėjosi labai gerai, bet klastuolės abejojo, kad nepažįstamoji buvo mačiusi šikšnosparnį skraidantį dienos šviesoje. Heidi tikėjosi, kad ši tragedija jai pavyks ir bus bent kiek įtikinama.

[Žaneta Froz]

Laukiant bet kokios nežinomo slapukoo reakcijos vis ėmė stiprėti dvejonės, kad ji viską tik įsigalvoja. Žaneta dažnai šioje tamsioje girioje nesilankydavo, ir tai galėjo būti tiesiog streso ir tokios baugios vietos sukelti jausmai. O garsas kurį girdėjo - paprasčiausiasi stipriau papūtės vėjas. Tačiau staigiai šias mintis nutraukė pro įėjimą įskridęs šikšnosparnis. Šių nebijojo, priešingai manė, kad jie yra visai mieli, na ar bent kiek žavūs. Tačiau šis, mergina kažkodėl išgąsdino, ji vos ne vos susivaldė ne spygtelėjusi. Prireikė kelių akimirkų kol suvaldė savo įsigalinčia fantaziją. Kiek nusiramino ir pats padarėlis nebeatrodė toks baisu, tik kiek paslaptingas.
Jau buvo beapsisukanti ir tęsianti savo apžvalga veidrodžiuose, bet į galvą šovė kelios mintis vienu metu. Pirma, kodėl šis žinduolis nemiega? Taip, ši menė buvo po žeme ir gana tamsu, bet tai nepakeičia fakto, kad šikšnosparniai - naktiniai gyvūnai ir buvo dienos metas. O antra, pats šikšnosparnio elgesys, buvo kažkuo ne toks. Kuo nepasakytu, tik viskas atrodė kiek įtartinai. Lyg šikšnosparnis tiktais apsimeta.
Mergina grįžo prie savo ankstesnės taktikos, apsimesti, kad nieko nesupranta ir elgtis lyg niekur nieko. Sėkmingai apsisuko ir grįžo prie stalo. Iš tikro, grifiukė kuo nerupestingiau ieškojo ginklo kurį galėtų sviesti į tikrą arba ne šikšnosparnį. Turėjo patirties su animagais, ir jei tai būtų vienas mergina pabandys išvestį šį iš kantrybės. Kadangi stalas buvo padengtas, ant jo rado kelis dalykus kuriuos galėtų panaudoti. Pirma į rankas paėmė stalo įrankius: šakute su peiliu, ir šaukštą. Stengdamasi kuo staigiau atsisukti ji sviedė pirmą įrankį į viršų, net nežiūrėjo ar daiktas bent truputį skirdo į tą pusę. Po pirmojo atėjo eilė ir kitiems įrankiams, tada kitos stalo pusės įrankiai, ir galiausiai taurės. Veiksmas buvo beveik atpalaiduojantis ir raminantis. Užvertusi galvą ji žvilgtelėjo į savo išpuolio rezultatą.

[Heidi Mollson]

Heidi stebėjo kito koledžo mergaitę, bet šioji neatrodė labai susidomėjusi šikšnosparniu. Tai sukėlė mergaitei įtarimo, kad galbūt ji įtaria, kad čia yra ne paprastas šikšnosparnis, o vampyras. Aišku šioji galėjo pamanyti, kad tai yra animagas, bet iki to tamsiaplaukei nepavyko išmąstyti.
  Pastebėjusi, kad nepažįstamoji renka nuo stalo įrankius ir lyg kaupiasi juos paleisti klastuolė apgalvojo galimybę atvirsti į žmogų ir taip išvengti valgymo įrankių paleistų lyg iečių ar lyg kokių kitų mėtomų ginklų. Viso šito minusas buvo tas, kad Heidi nebegalės bent jau bandyti erzinti dar vienos Hogvartso mokinės.
  Vos tik pirmasis stalo įrankis pasileido į viršų mergaitė atvirto į tikrąją savo būseną (bent jau taip galvojo ji) ir ėmė stebėti kaip išmesti daiktai vienas po kito krenta ir dūžta ar bent šiek tiek įlinksta. Kadangi beveik nei vienas iš jų neskrido žemiau penkiasdešimt centimetrų virš jos galvos tamsiaplaukė jautėsi pakankamai saugiai karts nuo karto išvengdama kažko pavojingo.
  Lietus baigėsi pakankamai greitai, tad klastuolė galėjo jau geriau pamatyti, kas kėsino į ją. Pagal išvaizdą buvo galima spręsti, kad šioji priklausė grifų arba varnių koledžui ir buvo daugiausiai dvylikos metų. Aišku Heidi galėjo ir klysti, nes skirtingi žmonės atrodydavo skirtingai to pačio amžiaus ir kartais būdavo sunku žinoti ar jiems vis dar penkiolika, ar jie jau yra baigę mokyklą ir kažkur dirba.
  -Sveika, aš Heidi, -pasisveikino mergaitė lyg ką tik jos nebuvo bandoma užmušti ar mažų mažiausiai sužeisti.

[Nikolė Parker]

     „Hogvartsas: paslaptys, mitai ir stebuklai“ buvo knyga, kurią Nikolė kaip tyčia neseniai atrado bibliotekoje ir, lyg tyčia, jos smalsumas nugalėjo ir lydima noro sužinoti daugiau, penktakursė pasičiupo minėtąją knygą ir „sugriaužė“ per porą dienų. Vienas skyrius ypač užkliuvo - „Kodėl miškas esantis „Uždraustasis“?“. Čia buvo pateikiamos miško legendos, atskleidžiamos begalės paslapčių ir viena iš jų įstrigo Nikolės galvoje - miške esama veidrodžių menės. Ir neįprastos, o tokios, kur kiekvienas veidrodis vis kitoks, apkerėtas, kad rodytų kitokį vaizdinį. Sužadinta smalsumo ir jo vedama penktakursė vieną vakarą po pamokų ir valandų sėdėjimo koledžo bendrajame kambaryje ruošiant namų darbus, apsiginklavusi lazdele ir savo mokamais burtažodžiais, Parker patraukė į Uždraustąjį mišką ieškoti minėtosios veidrodžių menės. Kas žino, kokį atvaizdą savęs Nikolė išvys?
     Po ilgoko klaidžiojimo po mišką, nes buvo tokia kvaila ir užmiršo pasiimti žemėlapį iš knygos, kuriame buvo pavaizduotas tiesiausias kelias į tą veidrodžių menę, rožinių plaukų savininkė pagaliau atrado tai ko ieškojo - prieš jos akis atsivėtė akmenimis grįstas tunelis ir mergina nedvejodama nė akimirkos pasileido gilyn juo. Kai tunelis galiausiai baigėsi ir atsivėrė pati veidrodžių menė, Varno Nago mokinė apsčiuvo - čia buvo neapsakomai gražu ir įspūdinga! Tiek daug veidrodžių vienoje vietoje Parker nebuvo niekada mačiusi, netgi savo motinos dirbtuvėse! Kiek abejodama Nikolė prisiartino prie vieno veidrodžio, papuošto auksiniais kruopščiai raižytais kraštais. Prisiskaičiusi kokių tik čia nebūna veidrodžių Nikolė bijodama pakėlė akis į veidrodį ir išsigandusi suriko ir atšoko nuo jo kuo toliau. Jame buvo ne Nikolė, jame buvo Nikolės močiutė, kurios ji niekada nepažinojo. Keista, kad ji irgi turėjo rožinius plaukus (tėtis minėjo, kad jo mama turėjo juodus plaukus, o mamos mama buvo žiobarė, taigi tikrai negalėjo turėti rožinių plaukų) ir, juo labiau, Nikolės akis. Nikolė nedrąsiai pakėlė ranką ir močiutė veidrodyje atkartojo lygiai tą patį.
     Ir staiga mergina suvokė, kad ten visai ne jos močiutė, tenai ji.
     Persigandusi Nikolė nusigręžė nuo veidrodžio ir pažvelgė į vienintelę vietą, kur nebuvo veidrodžių - į tunelį, iš kurio katik išlindo.

[Giedrius Vėjavaikis]

Tėvai jam nebesiųs pinigų. Žurnalistai ir kiti nuodėmingieji netikėjo, jo sukurptomis melagienomis apie Hogvartsą, tad negalėjo užsidirbti iš burtininkų black mail. Moksleivių niekas nenorėjo įdarbinti ilgiau negu vasara, o Hogvartso mokslo metai ir darbas nebuvo suderinami.
Būti be galeonų kišenėje, jam nepatiko, nes be jų nenusipirksi nei ingredientų, nei madingiausių apsiaustų.
Liko vienas kelias - virti eliksyrus ir nuodus. Tad kaip tikrų tikriausias varnas nusprendė uždraustajame miške įsirengti slėptuvę. Tačiau kam ją statyti, kai moksleiviai prieš jį, jai buvo sukūrę kuo geriausią ir slapčiausią menę.
Jau nebeatsiminė, kas jam papasakojo apie veidrodžių menę, kuri slėpėsi po ąžuolo šaknimis. Koridorius, kuriame degė žvakės ir veidrodžiai kurie neteisingai atspindėdavo keliautojo atvaizdą, niūkioje atmosferoje priminė groteskišką juokų kambarį.
Viename iš veidrodžių, Giedrius nebuvo žmogus, o didžialetenė lūšis su puikiu, šiltu kailiu. Galbūt veidrodis visus atspindėdavo kaip didžiąsias kates? Na, to nesužinos, nes neketino pasikviesti bičiulių, kurių neturėjo.
Ant auksinio stalelio išsidėliojo katiliuką, samtį ir eliksyro virimo knygą. O šalimais ėmė dėlioti ingredientus, nuo mandrakoro šaknų iki žmogiškų kraujo lašų.

[Amira Martin]

  Amira į menę ėjo vedina prisiminimų. Prisiminė tą dieną, kai ją čia atsitempė Mayra, lyg tai būtų nutikę vakar. Gaila, kad laiko atgal nebeatsuksi (na, laiko atsuktuvu įmanoma, bet net juodoje rinkoje tokį dabar sunku buvo gauti). Kiek laiko praėjo nuo jos pirmo, paskutinio, vienintelio apsilankymo Veidrodžių menėje? Turbūt penkiolika metų. Amirai apsilankymo čia metu buvo septyniolika. Vampyrės mantija šlavė ant žemės gulinčius sukritusius rudeninius lapus nuo mažos dalies šiame miške esančių lapuočių medžių, tačiau moteris į tai nekreipė dėmesio.
  Pasiekusi reikiamą Uždraustojo Miško vietą, šviesių plaukų savininkė įžengė į tunelį ir netrukus jau buvo pačioje veidrodžių menėje. Tikėjosi, kad per penkiolika metų ši vieta nebus pasikeitusi, mažai kas turėjo ją atrasti (juk mažai kas lankosi miške, ar ne?). Deja, pamatytas vaizdas privertė šiek tiek nustebti.
  - Labas vakaras, ponaiti Vėjavaiki, - puikiai prisiminė Varno Nago mokinį, sėdintį jos pamokose. Sprendžiant iš čia esančių nuodų ir vaistų priemonių, įrankių ir panašaus šlamšto, Giedrius lankėsi šioje menėje ne pirmą kartą, - ar profesoriaus O'Connor pamokų jums nepakanka? - tarė kiek kilstelėjusi antakį. Buvo įdomu išgirsti kaip šeštakursis pasiteisins, o dar įdomiau buvo sužinoti ką jis ruošiasi virti - uoslė juto viename iš buteliukų esant žmogišką kraują.

[Giedrius Vėjavaikis]

To vieno prakeikto eliksyro skyrius buvo prirašinėtas paraštėse, neįskaitomu healerišku raštu. Problema ta, kad tas raštas nė velnio nepriminė jo paties stiliaus, tad įskaityti buvo sunku. Net negalėjo suprasti ar ten yra kirilica ar visgi parašytos įprastos raidės.
Pirštose sukiojo lazdelę. Teks pačiam atsekti receptą. Tad nieko nelaukdamas apsivilko apsaugines pirštines, uždegė liepsnelę po katilu ir su įmantriu durklu ėmė pjaustyti grybo kepurėlę su spalvingais taškeliais. Nuodai juodojoje rinkoje buvo paklausūs, o dar paklausesni buvo gėrimai kurie išlaisvindavo protą. Vienas pabandymas nemokamai, o kitas brangesnis. Jeigu pirkėjas nenumirs, žinoma.
Aidu nuskambėjo moters balsas. Net krūptelėjo. Niekas į jį nesikreipdavo pavardę, na, išskyrus profesoriai su kuriais nebuvo artimas.
- Panelė Eliada? - jis nusišypsojo savo baltute šypsenėle, o akyse neatsispindėjo susierzinimas.
Kiekvieną kartą kai bendraudavo su aukštesnio rango burtininkais, lyg automatiškai, persijungdavo į mandagaus jaunuolio rolę. Skaistaus šviesiaplaukio, kuris lyg angelas, nieko negalėtų nuskriausti. Na, šiuo metu angelas, laikė durklą rankose ant kurio ašmenų buvo prilipęs nuodingo grybo dalelės. - Profesorius O'Connor yra genialus savo amate, tačiau turiu keletą savų projektų, - jis šyptelėjo.
Giedrius pasisuko visu kūnu į naująją profesorę ir atsirėmė į stalą, lyg šis pokalbis vyktų bendrajame kambaryje, o ne uždraustajame miške.
- Ar manęs laukia areštas, o galbūt esate ne tik profesionalė transfigūracijos mene, bet ir nuodų- ah, turėjau omenyje, eliksyrų virime?

[Amira Martin]

  Vampyriškos akys nesunkiai pastebėjo ir tai, kad ponaitis Vėjavaikis turėjo kirilica rašytų pergamentų. Ar jis bent mokėjo juos skaityti? Kas ten žino, kai kada žmonės moka nustebinti įvairiausiais dalykais.
  Vaikino reakcija buvo panaši į reakciją žmogaus, kuris manė vienintelis žinantis apie tokią vietą. Deja, Amirai uždraustajame miške orientuotis buvo kur kas lengviau nei prakeiktose Londono gatvėse.
  Moteris buvo tikrai susidomėjusi varnanagio veikla, tad klausydamasi jo atsakymo atsirėmė į sieną, jeigu įsivaizduoti, kad tarpą skiriantį menę ir tunelį sudarė siena. Nors labiau tai priminė žemių koloną. Profesorius O'Connor yra genialus ne tik eliksyrų amate, tačiau ir sugebėjimo pamiršti su kuo permiegojo amate pamintijo išgirdusi atsakymą.
  Gal pasirodė, o gal mokinys norėjo parodyti, kad visai nebijo profesorės Eliadės. Galbūt tai sumenkintų kito profesoriaus pasitikėjimą savimi ar savo autoritetu, tačiau šviesiaplaukei buvo nusispjauti lygi to momento, kol šitas šeštakursis nenuspręs jos pulti. Tačiau tokia tikimybė buvo beveik lygi nuliui.
  - Areštas už šitą? Galiu apsimesti, kad viso šito nemačiau, - prunkštelėjo Amira, - apgailestauju, tačiau eliksyrų virimu neužsiimu. Esu profesionalė juodosios magijos srityje ir žinoma apsigynime nuo jos, - žinoma, kad savo veiklos neslėpė. Juk pastaruoju metu užsitikrino savo vardą kaip ANJM specialistės, o ANJM specialistai tuo pat metu turėtų ir juodąją magiją gerai žinoti. O apie tai, kad prieš tapimą ANJM specialiste moteris specializavosi būtent juodosios magijos naudojime... geriau niekam nežinoti kas to dar nežino.