0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 347
  • nothing is bigger than family ♥
- Oi, koks tu materialistas, - atsakė Daniela, susižavėjusi vilkolake. - Nejaugi tau nesmagu?
Klastuolei ši menė patiko, nes net toje tamsioje buveinėje su dviem Varnanagėmis nebuvo tokia laiminga. Ne, ne laiminga. Greičiau entuziastinga, - nutarė mergina. Daniela Kravitz ir entuziazmas - kaip keistai skamba.
Daniela pasisuko prie kito veidrodžio ir suprunkštė iš matomo vaizdo. Atvaizda pasivertė kiaule - apvalia, žvalia kiaule, tačiau vis vien išdidžia.
- Nikai, ateik pažiūrėti į savo sielos draugą, - pašaukė Klastuolį mergina. Tada pažvelgė į šalia esantį veidrodį, kuris rodė ją kaip pelėdą.
- Ne, šis atvaizdas man visai netinka, - sumurmėjo Klastuolė. Nors mano išraiškingos akys, pripažįstu, tiesiog puikios.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Netyčia susigūžė. O ką jis padarys, kad yra taip išauklėtas?
 - Materialiatas ar ne, tačiau man tikrai įdomu, - gūžtelėjo pečiais.
 Pamatęs savo sielos draugą parodė klastuolei nešvankų gestą, tačiau juodos akys žibėjo, kas jam buvo tikrai neįprasta. Na, gal vis dėlto tikrai smagu elgtis netinkamam - neturėjo supratimo, ar jiems leista čia būti.
 - Na, pelėda tai proto, išminties simbolis, tau tiktai netinka, - nutaisė protingą veido išraišką ir net pirštą pakėlė, trūko tik kartoninės akademinės kepurės ir galėtum jo atvaizdą į karikatūrą dėt.
 Žengtelėjo dar kairyn - atvaizde pamatė save kaip grakščią, išdidžią katę, žinoma, juodu kailiuku, taip ir laukiančią progos kam nors pereiti kelią. Tamsios akys bene susiliejo su kailiu ir tapo vos pastebimos, net jų blizgesys, net tas buvo labai panašus į žvilgantį kailį.
 Dar žingsnis kairyn - dabar jis matė save kaip testralį.
 - Žiūrėk, - pašaukė klastuolė, - šitie irgi į tave panašūs, - ir nusikvatojo.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 347
  • nothing is bigger than family ♥
Išgirdusi Niko atsakymą, Daniela nusikvatojo ir pasisuko į testralių veidrodį, kurį jai rodė vaikinas.
- Tai aišku, panašūs, - tramdydama šypseną pritarė Klastuolė. - Testraliai yra be galo ištikimi. Juk ne išvaizdoje esmė, - pamokomai palingavo galva Daniela. - Bet materialistai to nesupranta.
Antrakursė nupėdino tolyn ir pažvelgė į savo laikrodį. Jau kaip ir turėčiau eiti, - pastebėjo ji, - tačia dar pabūsiu. Kad ir kaip buvo keista pripažinti, su Niku buvo labai lengva ir linksma bendrauti. Kitaip nei su daugeliu mano pažįstamų.
Apžvelgusi dar kelis veidrodžius Kravitz pastebėjo labai įdomų - šis buvo be galo ilgas, tęsėsi iki pat menės galo. Priėjusi arčiau Daniela pamatė save kaip... Slibinę.
Ši buvo labai ilga ir aukšta, mėlynai žalių, besimainančių žvynų, tamsiai melsvų akių su žaliais taškeliais. Ant kaktos raudonais rubinais nusagstytas raitėsi ragas, nagai ir dantys žibėjo tarsi perlamutras.
- Net nemaniau, kad aš toookia žvilganti, - pajuokavo Klastūnyno globotinė, kartu susižavėjus stebėdama savo atvaizdą.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 - Bet išvaizda daug ką pasako, - atsikirto, iškėkęs antakius, - juk pagal ją ir susidarai nuomonę.
 Nusekė paskui ją link ilgojo veidrodžio.
 - Jo, prakaitas bei purvas irgi žvilga, - nekaltai įterpė
 Ir žvilgtelėjo į save. Pamatė didingą drakoną, visą juodą kaip oniksas, su juodom, blyksinčiom akim, rodos, dar tamsesnėmis nei jo kada nors matyta juoduma. Iš nugaros kyšojo du didžiuliai sparnai, taip pat juodi, tačiau pajudinus juos, pastarieji mainėsi nepaprasto grožio žaluma. Ir dar galva, tiksliau, galvos, nes jų buvo pora - išdidžiai iškeltos, kaip žmogaus, puikiai žinančio savo vertę. Pravėrė nasrus ir lengvai papūtė - iš nasrų pasklido pasiutėliškai žalia liepsna. Iš kitų nasrų pasklidusi ugnis buvo sidabro spalvos.
 Nusijuokė.
 - Va, šitas man irgi labai patinka. Taip ir suėsčiau kokią gyvačiukę, - veidrodyje pagavo klastuolės žvilgsnį.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 347
  • nothing is bigger than family ♥
- Pfff, greičiau ji suęs tave, - atkirto Daniela ir atsiprašomai žvilgtelėjo į Niką, o paskui į veidrodį, vaizduojantį ją kaip tigrę. Šis gyvūnas tyliai gulėjo ir iš aukšto žvelgė į žiūrovus. Akys niūriai žibėjo. - Aš tikrai turiu eiti. Dar turiu su kai kuo susitikti. Bet mes galim kažkur susitikti, tarkim, ryt, gal prie ežero. Net nežinau.
Su Niku jai buvo tikrai smagu. Vienintelis Klastuolis, bendraujantis normaliai ir neaikčiojantis dėl kiekvieno dalyko.
Daniela jau pasuko link išėjimo, kai pastebėjo veidrodį, vaizduojantį žmones tarsi jūrų liūtus. Klastuolė stengėsi nematyti savojo atspindžio.
- Nikai? Pasižiūrėk. Šitas tau tikrai tikrai tiktų, - kuo nekalčiau nusišypsojo Daniela ir nutipeno tolyn atbulomis, kad stebėtų Niką.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Gūžtelėjo pečiais. Gali eiti - o jis dar tikrai čia pabus. Dirstelėjo į savo kapšelį, šis buvo dar pustuštis, tad miške dar tikrai pasivaikščios, kai išeis iš šitos salės - nebent jau bus sutemę. Neturėjo supratimo, kiek laiko jiedu čia kalbasi, žiūrinėjasi į savo atvaizdus - gal praėjo vos kelios minutės, o gal jau ir pora valandų. Koks skirtumas - nė kiek neskubėjo grįžti į bendrąjį koledžo kambarį, kur bene nuolatos besiriejantys tarpusavyje klastuoliai; niekada nežinojo, ar jie tikrai tarpusavyje pykstasi, ar tik tokia jų bendravimo maniera - jam nesuprantama.
 - Mmm, galim prie ežero, - abejingai šyptelėjo. - Vakare gal.
 Žvilgtelėjo per petį. Reikėjo gerokai prisimerkti, kad pagautų savo (kaip jūrų liūto) atvaizdą. Garsiai nusikvatojo ir ,,apdovanojo'' klastuolę nešvankiu gestu.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
 Buvo kiek vėlus vakaras. Kaip tik atėjo laikas. Pagalvojo klastuolis ir kiek sukando lūpas. Šiandien jis buvo kiek drąsesnis nei ankščiau ir gal netgi kiek paslaptingesnis. Apsirengęs visiškai juodus drabužius išėjo iš klastūnyno berniukų kambario.
 Kiek lėtai ėjo ir dairėsi aplink. Kad tik manęs nepastebėtu.. Pagalvojo Robertas ir kiek subaimę, kad kažkas jį pastebės vis dar dairėsi ir kiek pergyveno.
 Jau netoliese buvo link išėjimo iš Hogvartso. Einant Kristoferiui buvo netgi toks, šioks palengvėjimas. Kad jį niekas nepastebėjo.
 Šiandien buvo pilnatis. Mėnulis atrodė gan įspūdingai. Giedras dangus, matėsi daugybę žvaigždžių. Kiek lengvai pakėlęs galvą Kristoferis pradėjo žiūrėt į tas žvaigždes. Taip žiūrėjo neilgai, nes šiandien ruošėsi veikti kai ką kitą. Bet žiūrint tada pamatė, kaip krenta viena žvaigždė. Robertas į tai žiūrint kiek išpūtė akis ir nustebo. Po to, kiek lengvai nusišypsojo ir pradėjo eiti toliau.
 Einant pradėjo dairytis. Šiandien Robertas medžiojo. O ypač tuos gyvūnus kurie yra kiek vertingi. Ir kaip tik tada, einant, pamatė vienaragį. Kristoferis kiek užmerkė akis, o po to jas atmerkė ir toliau matė vienaragį. Jis tiesiog stovėjo ir rodos, valgė žolę kurį tada buvo gan aukšta, Kristoferiui vos ne iki kelių, kuri dar ir šlapia. Taip pabandęs prieiti arčiau, Robertas atsistojo ant šakeles mažos, kuri ir suskilo ir lužo. Tą garsą magiškas gyvūnas išgirdo ir nedelsiant pabėgo.
 Krisas sugniaužė kumštį ir sukando lūpas. Pasidarė jam kiek pikta. Bet kiek nusiraminęs pradėjo giliai kvepuoti. Taip einant iš tolo Robertas pamatė kažkieno siluetą. Atrodė kaip kažkoks žmogus. Robertas kiek išpūtė akis, bet iškarto pagalvojo, kad tai kas nors iš Hogvartso darbuotojų ar profesorių. Rizikuot aš negaliu. Pagalvojo Robertas ir kiek pradėjo mažais žingsniais eiti atgal nugarą. Siluetas iškarto matėsi, kad buvo moters. Gal kiek žemesnio ūgio nei turėtu būti ir dar gan liesa. Kristoferiui atrodė, kad tai kokia nors gali būti mokinė. Bet dabar Hogvartso personale yra mokytojų kurios yra taip pat gan žemos ir lieknos, kurios jaunai atrodo. Robertas nenorėjo sau leist vis gi rizikuot, todėl pradėjo tolsti nuo to, ką matė.
 Klastuolis ėjo nugarą atgal, žiūrėdamas į tą žmogų. Jis matė tik juodą siluetą, visokias smulkmenas negalėjo pastebėt. Bet jam tai nerūpėjo, jis tiesiog norėjo pasitraukt iš ten. Taip eidamas atsistojo ant kažko slidaus, o padarės dar vieną žingsnį atgal kiek paslido ir lengvai nukrito šalia kažkokio krūmo. Robertas iškarto nepatenkintas atsistojo, bet pastebėjo, kad lyg po tuo krūmu kažkas yra. Klastuolis paėmė už to krūmo šakų ir jas kiek nulaužė. Ir pamatė. Ten tikrai kažkas buvo. Robertui pasidarė įdomu. Netgi labai.
 Krisas lengvai pradėjo ten eiti ir išvydė kažkas tokio neįprasto. Ten buvo gan daug veidrodžių ir netoliesė buvo dar kažkoks stalas. Lyg čia galima pietauti.. Pagalvojo Kristoferis ir pradėjo dairytis. Iš galo Robis išgirdo, kaip kažkas eina. Robertas neabejojo, kad tai ta mergina, kur matė Robertas ją. Jis kiek išpūtė akis, o širdis pradėjo daužtis nerealiai greitai.
  Atsisukęs pamatė, kiek nustebo..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Kristoferis Robertas Remarkas »

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 234
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
 Kaip ir kiekvieną vakarą Grifų Gūžtos globotinė Elena LoveGood žingsniavo link uždraustojo miško. Jai jau nebuvo baisu jog ją kas nors pamatys, Elenai tiesiog tai nerūpėjo. Tačiau dabar buvo vakaras, mėnulis apšvietė mišką, todėl Elena ir nemanė jog ją kas nors dabar pamatys. Įžengusi į uždraustojo miško ribas, mėlynplaukė pajautė tą keistą jausmą, kurį jaučia įėjusi į uždraustąjį mišką. Pakėlusi galvą į viršų, Elena iškarto pamatė tą mažą, bet labai šviečiančią žvaigždę, kuri jai priminė tikrai nuostabius prisiminimus. Grifiukė žiūrėjo į dangų gan ilgai, juk šiandien jis buvo nuostabus. Staiga pro ją prabėgo baltas it perlas vienaragis ir sustojo netoli jos. Raudonakė ne juokais išsigando. Tačiau greitai priėjusi prie vienaragio, Elena uždėjo savo mažą rankutę ant jo nugaros ir pradėjo jį glostyti.
 -Viskas gerai... Nurimk...- vis ramino gyvūna Elena. Beglostydama jį, Grifiukė pajautė, kaip vienaragis savo snukučiu perbraukia Elenai per veidą. Grifiukė nusijuokusi pasisuko į kitą pusę ir pajautė, kaip vienaragis nubėgo toliau. Staiga raudonakė pamatė siluetą. Jis aiškiai buvo vaikino. Išsiėmusi iš savo megztuko kišenės savo lazdelę, mėlynplaukė suspaudė ją rankoje ir pradėjo eiti link jo. Elena matė, kad jis traukiasi atgal. Jeigu jis jau taip bijo, kodėl tuomet čia ėjo? Paklausė savęs Grifiukė. Staiga pajautusi jog ji užlipo ant kažko slidaus, Elena paslydo ir pajautė, kad nukrito tiesiai ant kažkokio žmogaus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Buvo kiek tokia intriga. Krisas stovėjo ir girdi kai kažkas iš galo yra. Jam širdis pradėjo daužytis nerealiai greitai. Pradėjo bėgti toks kaip šaltas prakaitas. Bet kiek sugniaužęs kumštį lėtai atsisuko. Iš karto kaip ir nieko neišvydo, bet kiek ant sekundės mirktelėjo akims ir jau ant klastuolio nukrito kažkokia mergaitė.
 Aišku, kad mergaitė nukrito ant Roberto, tai jis irgi nukrito. Klastuolis gulėjo taip ant žemės kiek neilgai. Jis susimušė sau ranką. Kiek nepatenkintas, kad turi dar čia gulėti ant žemės atsitraukė ir pradėjo kiek piktai žiūrėti, kad kas ant jo nukrito. Ir išvydo mergaitę. Ji buvo gan liesa, su neįprasta plaukų spalva, raudonom akim. Kristoferis iškarto kiek buvo nepatenkintas. Jis pakėlė vieną antakį ir netgi truputi susiraukė.
- Auč! - Pasakė lyg jam skaudėti. Bet tai buvo toks kaip vaidmuo, kad ta mergaitė eitu atsiprašinėti. Jai reikėtu žinoti, ant ko dar nukrito.. - Ką čia darai? - Kiek nepatenkintas pasakė ir žiūrėjo į mergaitę. Bet kiek vėliau prisiminė apie mandagumą, kad jis neturi taip elgtis ir negėdyti savęs.
 Klastuolis atsistojo ir lengai nuvalė savo kėlius ir gūžtelėjo pečiais. Vėliau visgi nepatenkintas sukando lūpas ir pradėjo dairytis aplinkui. Buvo kiek neįprasta matyti tokį vaizdą. Kristoferis buvo pirmą kartą tokioje vietoje, todėl galima jo veide pamatyti nustebusį žvilgsnį.
 

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 234
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Negalėjai būti šiek tiek atsargesnė? Ne. Kodėl čia išvis ėjai? Nes norėjau. Pradėjo su savimi mintyse kalbėti Grifiukė. Mintyse save keikdama, Elena atsistojo ir nusivalė nuo drabužių purvą. Mėlynplaukė šiek tiek susimušė galvą, tačiau per daug dėmesio į tai nekreipė. Staiga išgirdusi nepatenkinto vaikino balsą, Grifiukė susiraukė.
 -Nu atsiprašau. Ten slidu buvo ir net nepajaučiau kaip nukritau,- kiek piktu balsu kalbėjo raudonakė. Aišku, kaip tokiam geram žmogui piktai kalbėti neišėjo gerai, tačiau Elena bandė kalbėti tokiu tonu. Prieš Grifiukę stovėjo aukštas, liesas, tačiau matėsi jog yra ir sportiško sudėjimo vaikinas. Geriau įsižiūrėjus į jo veidą, Elena pirmiausia pamatė lyg pilkai žalsvos spalvos akis. Jos mėlynplaukei atrodė labai gražios. Pasižiūrėjusi į jo plaukus, Elena išvydo ne dailiai sušukuotus plaukus, o pasišiaušusius taip, lyg jis būtų ką tik iš lovos išlipęs. Tačiau jos visus apžiūrinėjimus nutraukė vaikino klausimas.
 -Aš vaikštau po šias vietas kiekvieną vakarą. O ką tu čia veiki? Atrodo taip, lyg būtum čia tik pirmą kartą,- kalbėjo Elena kiek pašaipiu balseliu ir žiūrėjo tiesiai vaikinui į akis. Tačiau supratusi kad yra visiškai naujoje aplinkoje, Grifiukė apsižvalgė. Elena buvo lyg kažkokioje salėje, kurioje vietoj išdažytų sienų buvo vien tik veidrodžiai. Priėjusi prie arčiausio veidrodžio, raudonakė prisiminė kaip namuose stovėdavo prieš veidrodį ir keisdavo savo plaukų spalvą. Staiga Elena išsišiepė ir perbraukė ranka per veidrodį. Pakėlusi savo raudonas akeles, Grifiukė pasižiūrėjo į save ir kiek nustębo, nes net nepajautusi jos plaukai pasidarė pilki.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Mergaitė Krisui pasirodė kiek grubi ir nemandagi. Na, kaip pradėjai su manim elgtis, taip ir aš elgsiuos. Tikrai nebūsiu paklusniu ir draugišku šuniuku. Pagalvojo klastuolis ir jau pasiruošė būti pačiam kiek grubiam ir piktam..
- Žinai, tau čia negalima vaikščiot, kai dar esi per jauna tam. - Kiek atsigrežė ir toliau į ją nebežiūrėjo.
 Kristoferį sudomino tie veidrodžiai. Robertas priėjo prie vieno iš jų ir pamatė, savo gynėją - pelėdą. Jis lengvai su ranka perbraukė tą veidrodį, ir tuo metu pelėda dingo. Bet jis nuo to nenusiminė, jam buvo džiugu matyti visokius vaizdelius veidrodyje.
- Kiekvieną vakarą čia vaikštai? Tu gi žinai, kad tau negalima. Dar kartą kartoju, kad negalima. Ir dar kiekvieną vakarą.. Siaubas! Būtinai pasiskūsiu profesoriams ir tau tikrai bus nekažką. - Kiek su šypseną netgi ir pagrasino. Neveltui, esu iš klastūnyno.. Netgi malonu, kai kažkam blogai bus.. Pagalvojo klastuolis ir kiek netgi nusijuokė iš savų minčių.
 Mažoji mergaitė irgi priėjo prie veidrodžių ir į juos žiūrėjo. Ji veidrodyje irgi kažką matė. Ar tai buvo prisiminimai, ar jos svajonės, ar tiesiog kažkoks vaizdelis, klastuolis nežinojo. Bet jos veide buvo galima pamatyti džiaugsmą. Ką ji ir padarė, ji nusišypsojo. Ir tada atsitiko kai kas keisto. Jos plaukai tapo pilki. Robertas pažiūrėjo ir tiesiog nesulaikė juoką.
- Čia tu taip apžilai? - Juokdamas pasakė. - Sena močiutė. - Pakartojo ir toliau juokėsi. Su savo juoku Kristoferis kėlė didelį triukšmą, kad jį tikrai kažkas girdėjo..

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 234
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
 Išgirdusi jog vaikinas ją lyg bara, Grifiukė pradėjo juoktis. ,,Kas jis toks,  kad gali man įsakinėti?”
 -Žinai, tau čia irgi negalima vaikščiot,- atkirto Elena ir pažiūrėjo į napažįstamąjį,- ir išvis, kodėl tu man aiškini?- piktai paklausė raudonakė ir vėl pažiūrėjo į veidrodžius. Tačiau dabar juose ji matė ne save, o vilką. Grifiukė iškart suprato kodėl jį mato. Juk jis - jos mėgstamiausias gyvūnas, bei gynėjas. Ištikrųjų kaip Elena dar nebuvo gavusi laiško iš Hogvartso, visuomet eidavo į mišką. Ten sutikdavo vilkus, tačiau jie jos nepuldavo, o atvirkščiai, kaip tik meiliai lindo prie jos. Jie buvo gan draugiški, greitai prisileido Elena. Todėl Grifiukė eidavo ten kiekvieną dieną. O dabar ji kiekvieną dieną eina į uždraustajį mišką pamatyti testralius. Staiga jos visas fantazijas vėl nutraukė nepažįstamasis.
 -Patikėk, mane buvo čia užtikę du profesoriai, todėl už tai gavau du areštus. Jeigu pasiskūsi jiems, aš tikrai neišsigąsiu,- sukikeno raudonakė ir nusuko savo raudonas akeles į vaikinuką,- be to, patarčiau tau to nedaryti, nes Profesorius supras kad ir tu čia buvai, tada ne tik aš, bet ir tu gausi areštą,- nusišypsojo Elena ir vėl pažiūrėjo į veidrodį. Dabar ji jame tiesiog matė savo šeimą ir viskas. Grifiukė džiaugėsi tuo, tačiau jos visi džiaugsmai išsilakstė, kaip vaikinukas vėl prakalbo ir netrukus pradėjo juoktis. Šį kart Elena sugniaužusi savo kumščius laikėsi, kad nepradėtų ant jo rėkti. Pasisukusi visu kūnu į jį, pilkaplaukė priėjo prie jo ir pastebėjo, jog ji jam beveik iki krūtinės. Giliai įkvėpusi, raudonakė bandė nurimti, tačiau tas jai prastai sekėsi.
 -Klausyk, jeigu nesi nieko girdėjas apie metamorfmagija, tuomet patylėk. TU neturi teisės MANĘS įžeidinėti,- grifiukė kalbėjo normaliai, tačiau žodžius ,,tu” ir ,,manęs” pabrėžė garsiai,- jeigu nežinai ką gali metamorfmagai, eik pasiskaitysi, knygose yra apie tai daug prirašyta,- išsakė savo mintis Elena ir žiūrėjo pykčio pilnomis akimis tiesiai į nepažįstamojo akis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Mergaitė pradėjo juoktis iš Kristoferio žodžių. Robertui buvo visiškai nusispjaut ant jos, bet atsakė jai.
- Žinau, kad negalima. Tai kas? - Atsakė, - Kodėl aiškinu? Nes vis gi esu vyresnis. - Pasakė ir nusisuko nuo jos. Robertas prisiminė ją. Jis matė ją kai kuriose pamokose ir vaikštančia Hogvartse. Ji yra Elena LoveGood. Grifė.
 Krisui nerūpėjo ji visiškai, todėl jis toliau dairėsi į tuos veidrodžius. Bet Elena vis negalėjo nusiramint ir atsakinėjo į Robio žodžius.
- Nu tai gerai, trečią kartą iš vis tave gali išmest iš šios mokyklos. O ką aš? Jeigu mane pagaus, man nieko nebus. Ir išvis, man neįdomu su tavim vest dialogą. - Atsigrežė ir toliau nežiūrėjo į Eleną visiškai. Bet kai ji pakeitė savo plaukų spalvą į pilką, tai jau privertė Roberta juoktis. Nesąmonė visiška. Senelė.. Galvodamas juokėsi vos ne iki ašarų.
- Metamorgmagija? Esu girdėjęs, bet tu čia taip nori pasirodyti? Nesąmonė. - Pasakė ir toliau juokėsi. Bet kuo toliau tuo Elena vis labiau kiek nervino Robertą. - Žinai tu manęs visiškai nedomini todėl siūlau abiems patylėt ir viskas, nes tie bereikšmiai ginčai man neįdomus kaip ir tu pati. - Atsigręžė ir nusisuko.
 Kristoferis pažiūrėjo į vieną iš tų veidrodžiu ir matė save atvaizde. Taip jis ilgai nežiūrėjo, nes iš galo pamatė labai daug vorų. Netgi per daug. Kristoferis žiūrint tik galvojo, kad čia tik atvaizdas vienas iš veidrodžių, bet ne.. Robertas atsisuko ir realybėj pamatė vorus.
 Klastuolis išpūtė akis ir tiesiog sustingo. Tiesa pasakius, Kristoferis labai stipriai bijojo vorų. Nes kartą vienas nuodingas ir gan didelis voras vaikystėje ant jo užpuolė ir tai paliko tokią kaip vaikystės traumą...
 Robertas sustinges žiūrėjo į vorus, o po to ir į Eleną. Ir taips sukiojo savo galvą tai į vieną pusę tai į kitą.. Klastuolis visiškai pasimetė..   

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 234
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
”Elena, kas darosi su tavimi? Juk tu miela, gera, linksma mergina. Nustok tokia būti, tau taip netinka.” Vis nesustojo su savimi kalbėti Grifė. Labiau atitolusi nuo vaikino, Elena nusišypsojo.
 -Išmes tai išmes. Juk tau tai neturėtų rūpėti. Be to, tu už mane vyresnis vos vienais metais, tai nėra labai jau ir daug,- sukikeno pilkaplaukė ir vėl priėjo prie veidrodžių. Šiuo metu Elena matė tik save. Tačiau prie jos buvo galima įžiūrėti didelius vorus, tačiau Grifė per daug dėmesio į tai nekreipė.
 -Nenoriu aš čia pasirodyti. Mano plaukų spalva priklauso nuo mano nuotaikos, negaliu jos kontroliuoti, pone...- nutilo raudonakė, nes nežinojo jo vardo. Nagi El, prisimink. Hogvartso koridoriuose esi jį mačius su draugais. Nagi... Krisas... Kristas... Kristo... Kristoferis! Rem... Remar... Rema... Remarkas! Kristoferis Remarkas!”
 - Pone Kristoferi Remarkai,- pridūrė Elena ir nuo jo nusisuko. Vos nusisukusi Elena pamatė tuos pačius vorus, kuriuos matė veidrodyje. Išplėtusi akis ji mažais žingsneliais ėjo atgal ir nenuleido akių nuo akromantulų. Pajautusi jog ji jau stovi prie Kristoferio, Elena sustojo ir pažiūrėjo į jį. Šis buvo išsigandęs. Aiškiai matėsi jog jis bijo vorų. Na... Elena jų bijo ne ką mažiau. Pamačiusi jog vorų daugėja, pilkaplaukė sukaupusi visas jėgas ištiesė ranką ir drąsiai ėjo vorų link.
 -Mes jau išeinam... Nusiraminkit... Mes jums nieko blogo nedarysim, prisiekiam. Daugiau jūs mūsų čia nepamatysit...- priėjusi prie arčiausio voro, Elena padėjo savo delną ant jo snukučio ir pradėjo silpnai jį glostyti. Staiga voras kažką sušnabždėjo ir tuo metu vorai pradėjo išeidinėti iš veidrodžių menės. Pilkaplaukė atsisukusi į Kristoferį, vos vos nusišypsojo, tačiau nuo voro rankos neatitraukė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Kristoferis jau nebeatsakinėjo į Elenos visus žodžius ką jinai sakė. Robertui nelabai ir buvo įdomu. Jis tiesiog čia užklydo nors ir norėjo veikti kai ką kitą, kas pasidarė jo hobiu..
 Bet tada netikėtai atėjo vorai. Jų buvo daug. Kristoferis praryjes seiles į juos žiūrėjo ir tiesiog nejudėjo. Jam buvo baisu. Jis bijojo tuos vorus ir būtent kurie yra tokio dydžio kaip pats Kristoferis..
 Staiga Elena priėjo prie klastuoliuo ir pradėjo į jį žiūrėti. Robertas suprato, kad ji pamatė Krise baimę, todėl Kristoferis kiek pabandė pasirodyti drąsiu, bet prieš tai pats pažiūrėjo į Eleną su tokiu žvilgsniu ko čia žiūri?..
 Kristoferis pabandė būti drąsiam, užvedė dialogą su vorais..
- Ar jūs čia gyvenate? - Paklausė vorų, lyg jam tai būtu idomu. Vorai atsakė, kad ne. Robertas nebežinojo ką dar padaryti todėl patylėjo. Vorai niekur jau nebeėjo. Vienas iš jų pareiškė, kad seniai 'nežaidė' su žmonėmis. Klastuolis kiek išsigandęs, bet suprato, kad jie užpuls Eleną ir vakiną. Robertas paėmė Elenai už ranką ir užnorėjo ją čia išvesti. Bet vorai to neleido. Kristoferis greitai pažiūrėjo į grifę ir pasakė...
- Jaučiu jie mus užpuls. Siūlau bėgti arba kovoti.... Aš mažai burtažodžių žinau. - Prisipažino ir pasakė Elenai. Tuo metu vaikinas jau ir užmiršo apie pykčius, jis norėjo tik išsigelbėti, bet ir Elenos nepalikti. Todėl jis viską greitai jai pasakė ir galvot ką daryt.
 Netrukus vorai pradėjo artintis. Klastuolis praryjo seilės ir ištraukė burtų lazdelę ir atstatė ją priešais vorus...
- Ką jūs norit daryt? - Nedrąsiai paklausė vorų ir pats pradėjo daryti žingsnius atgal. Bet staiga veidrodžio atvaizde pasirodė gyvatė. Kristoferis žinojo, kad vorai labai bijo gyvačių, todėl jie nedelsiant pradėjo pamažu, po vieną, išeidinėti...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Kristoferis Robertas Remarkas »