0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Mergaitė vis dar buvo įsikibusi į Franko šviesų kaklaraištį.
Netrukus vaikinukas prisiglaudė labiau prie Anos ir privertė ją paraudonuoti.
Klastuolė jau ketino pasisukti ir atsakyti į švilpiuko bučinį, bet tas kaip paskutinis bailys atsistojo ir ėmė bėgti.
Betė bandė atsikelti, tačiau viena šukė buvo įsmigusi į mėlynakės koją. Tad ji su skausmu veide išsitraukė ją bei pasiėmusi savąja lazdelę tyliai ištarė:
-Laxus Dentus,- netrukus mažytė kraujo srovė nustojo tekėjusi ir žaizda užsitraukė. Atsistojusi ir perbraukusi žaliąjį sijoną, Anabetė išgirdo dar dužtančių indu garsą. Lėtai ir šiek tirk šlubuodama, ji išėjo iš labirinto ir jau stovėjo didžiojoje menėje. Vaizdelis buvo siaubingas:
Apverstas stalas, sudužę indai ir taurės. Žvakidėje išsiliejas vaškas jau įsitaisė ant , šaltų grindų besivoliojančios staltiesės.
Pamačiusi, jau spėjusio pabėgti vaikinuko, mantija paėmė ją į glėbį, o savąją užsivilko. Liūdnai apžvelgė menę ir pasuko tunelio link.
-Tiesiog beviltiškas.- juokėsi mergaitė, prisiminusi kaip Frankas greitai griūvinėdamas pabėgo.- Galbūt dar susitiksim, juk turiu atsilyginti, jog paliko mane vieną.....Bailiukas...Beviltiškai mielas bailys, na bet ko tikėtis iš švilpio,- visą kelią per mišką, Anabetė krizeno ir kalbėjo su savimi, ruošdama nedidelį mielą kerštuką.

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • III kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • I'm not bad. At least that's what I think
Su draugais gaudėme Bonie,kai staiga ji dingo.
-Išsiskirstom,-tarė Teris.-Bet aš vienas.
Česteris pasirinko būti vienas,nes jis matė kur nuklydo Bonie.Juk jis negali gaydyti jo geriausio draugo draugės.Tad Teris apsižvalgęs šmurkštelėjo į aviečių krūmą.Jis pažiūrėjęs į savo ranką nusikeikėNa Bonbon,laikykis...Jis žiūrėjo į šviesą tunelio gale kuri jį traukte traukė.Patraukęs link šviesos Teris jau žinojo kur Bonie.Tad peržengęs šviesą jis įėjo į menę,kurioje buvo pilna veidrodžių ir stalelis.Pasižiūrėjęs į veidrodį priešais jį Teris jame pamatė juodą kaip anglis katę.Gudrią ir ir mėlynomis akimis.
-Vau,čia tai geras.Auč,-jis pasižiūrėjo į savo ranką,kuri jam jau perštėjo,-Na,Bonbon, išlėsk aš ne tas kuriuo mane laikai,ar manai, kad aš leisčiau sau tave gaudyti,juk tu mano geriausio draugo draugė...
Teris nuėjo prie stalelio ir atsisėdo į vietą,kur tikriausiai sedėjo Bon,nes kėdė buvo išstumdyta.Jis atsiduso ir laukė išlįsiančios Bonie...

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • III kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • I'm not bad. At least that's what I think
Teris nuo pat pradžių kai Bon atsisėdo šalia jo jautė,kad jai kažkas negerai,ji kažką sumąstė arba ji nori kažką pasakyti,arba ne.Kas jai yra?
-O jeigu aš tau nepadedu,-atsakęs į jos klausimą šelmiškai nusušypsojo,-Na ir kas,kad kelios dienos,tu mano geriausio draugo draugė.
Kai ji pasijuto nejaukiai,Teris lygiai taip pat aip ir ji.Negi aš jai patinku,o gal ir ji man?Bet negi aš būsiu toks kvailys nuviliojęs geriausio draugo dragę.Išgirdęs kitą klausimą jis iškart suskub atsakyti:
-Juoda kate,mėlynomis akimis,o tu?-jis pamatė kaip Bonie jaudinasi,-Bobbon,nagi sakyk kas tau yra?Juk žinai,kad manim gali pasitikėti,aš Robio draugas,tavo draugas...
Jis nenorėjo,kad Bon jaustųsi kažkaip neįprastai,juk Teris lygiai toks pat žmogus,kaip ir ji.

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • III kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • I'm not bad. At least that's what I think
Česterio galvoje sukosi įvairiausios mintys,bet ai jis išgirdo Bon atsakymą nenustebo.Teris laužė galvą,kaip pasakyti Bonei jos neužgavus.
-Bon,viskas gerai aš tave suprantu,tu man irgi patinki,bet gal vertėtų likti draugais?Ar bent geriausiais draugais...
Teris susiėmė už galvos ir laukė Bon atsakymo.Teris girdėjo,kaip lauke vaikinai ieško jo,bet jam buvo nė motais.Jis žvelgė į įšėjimą ir laukė,kada visa tai pasibaigs.Ji nesakė,kad jam su jaunaja raganaite nepatinka,tiesiog,jis nežinojo kaip su ja bendrauti.
Dabar Teris keikė jau pats save.Kodėl?Na kodėl aš turėjau čia ateiti?Ar maža,kad tikriausiai kiti koledžo vaikinai manęs ieško?Koks aš kerėpla.Būkime darugais,tai taip lėkšta...Kol Teris keikė pats save jis matė,kaip ir pati Bonie mintyse žodžio kišenėje neieško...

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Iš lauko buvo galima pamatyti iš varno nago merginų miegamojo lango sklindančią silpną švieselę. Tai buvo žvakės šviesa. Miegamajame buvo staliukas, prie kurio sėdėjo varnė. Ant staliuko buvo žvakidė su degančiomis žvakėmis, pieštukas ir ateities būrimo vadovėlis. Eleizija ruošėsi artėjantiems egzaminams. Ji norėjo visus kuo geriausiai išlaikyti, bet, norint tai pasiekti, reikia sunkiai dirbti. Elė tyliai pervertė puslapį ir toliau skaitė. Jautė, kad akys jau buvo pavargusios. Tikriausiai ir paraudonavusios. Ji nurijo seiles ir toliau skaitė vadovėlį.
Citata
Būrimus su kristalais

Šis būrimas buvo paplitęs Pietų Amerikoje ir Indijoje. Būrėja įduodavo žmogui kristalą ir jis turėdavo jį nešioti visą savaitę, po to sugrįžti pas burėją ir įduoti jai kristalą. Ragana jį paimdavo ir stipriai suspausdavo. Jis sutrupėdavo į dulkes, kurias vėliau ji įmesdavo į gyvačių kraujo nuovirą. Tada kristalas susimaišydavo su krauju ir pasirodydavo džiuginančio įvykio vizija, kuri įvyks netolimoje ateityje...
Netikėta kažkas suniurzgėjo ir paragino varnę eiti miegoti. Ne, dar negaliu. Reikia pasimokyti. Ji užpūtė žvakes ir, prieš išeidama, pasigriebė džinsinį švarkelį.

Praėjo tik kelios akimirkos, o Eleizija pirmą kartą stovėjo uždrastojo miško gilumoje, rankoje laikydama vadovėlį ir lazdelę. Ji tyliai slinko pro medžius.
-Kaip čia tylu, - tarė ji.
Netikėtai suurzgė jos pilvas. Varnė net neprisiminė ar šiandien ji valgė ką nors. Jai svarbiausia buvo tas prakeiktas ateities būrimas, kurio ji niekaip neperprasdavo. Jei tai būdavo nelogiška, neparemta tikrais faktais, o tik gandais. Jei reikėjo skaičių ir formulių. Netrukus ji išvydo laukinių aviečių krūmėlį ir iškart prie jo pribėgo. Nuskynė kelias uogas ir iškart įsimetė jas į burną. Burnoje iškart švelniai apsalo. Iš to gardumo, Elė paleido savąją lazdelę, kuri šmurkštelėjo į krūmą. Varnė iškart pradėjo jos ieškoti. Lazdelę rado, bet aptiko dar kai ką. Požeminį akmenimis grįstą tunelį, kurio gale matė silpna šviesą.
-Kas tai? - tyliai sukuždėjo ji, kai buvo pasilenkusi pasiimti lazdelės.
Ją apėmė smalsumas ir ji pradėjo eiti tuneliu. Akmenys buvo slidūs ir vietomis apaugę samanomis. Priėjusi tunelio galą, iš šešėlio apžvelgė patalpą. Tai buvo veidrodžių menė, stūksanti po žeme. Joje nieko nesimatė. Tik viename veidrodyje ji išvydo tupintį sakalą. Ji nustebo, nes tame veidrodyje turėjo išvysti savo atvaizdą, bet vietui to pamatė plėšrųjį paukštį. Ji žengė žingsnį pirmyn, paukštis taip pat. Eleizija pašoko į viršų, sakalas suplasnojo sparnais ir pakibo ore akimirką.
-WOW. Sakalas ir yra mano atvaizdas. Ar tai reiškia, kad mano vidinis gyvūnas yra sakalas? Jei taip, tada tai yra labai faina, - nusišypsojo mergina.
-O dabar būrimas.
Ji atsisėdo prie milžiniško stalo ir pasidėjo ant jo vadovėlį, o šalia jo burtų lazdelę. Atsivertė knygą ir taip įsiskaitė, kad net neišgirdo tylaus šlamėjimo akmenimis grįstame tunelyje. Ji net nepajuto, kad kažkas taip pat čia atėjo.

*

Neprisijungęs Eleonora Maikelson

  • II kursas
  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Vidinis žmogaus gerumas - tai saulė.
Mokykloje tvyrojo įtampa ,kadangi nenuvaldomai artėjo egzaminai. Visi mokėsi - kas bibliotekoje,kas savo kambariuose ,kas dar kur nors. Tik Eleonora nors ir jautė baimę bimbinėjo koridoriais . Ji buvo nusprendusi ,kad šįvakar nesimokins ,kadangi ketino patyrinėti Hogvartsą. Mergina labiau mėgo būti viena ,nei draugijoje todėl ilgai vaikščiojo ,apžiūrinėjo kiekvieną paveikslą ,lietė kiekvieną plytą ,uostė gėles. Stengėsi viską įsiminti ,branginti kiekvieną tokią akimirką.Nusprendusi eiti miegoti grifiukė pamatė jauną merginą sprunkančią iš pilies .Reikia ją pasekti ! Labai įdomu kagi galima veikti lauke tokiu metu!pagalvojo Elė. Vos užsidarė durys ,mergina pasileido tekina iš paskos.Tyliai pravėrus duris pamatė ,jog panelė su mėlynu švarkeliu skubu link uždaustojo miško. Eleonora ant galų pirštų sekė figūrą ,kuri judėjo vis greičiau ir greičiau. Po velnių! Mes uždraustajame miške! Praradusi pusiausvyra merginą parkrito ,laimė tuo pačiu metu ,varnei nukrito lazdelė ir ji neišgirdo nieko įtartino . Kad ta panelė varnė Elė žinojo seniai mat ne kartą buvo mačiusi ją mokyklojo su uniforma ant kurios puikavosi varno ženklelis .Atsistojusi pirmakursė nieko neišvydo ir be galo išsigando Kur ji dingo? Ką daryt? Priėjusi link krūmo ji išvydo akmenimis grįstą kelią.Ledžiantis žemyn ją užklupo kvapų lavina - kvepėjo sąmanos ,pelėsis ir dar daugybė nesuprantamų kvapų.Staiga jai ir vėl pradėjo diegti krūtinę ir ji dar kartą suklupo O ne tik ne vėl ! Dabar tikrai išsidaviau.Pritūpusi prie įėjimo Eleonora pamatė sakalą ! Nieko nelauksi mergina iššoko iš už kampo ir sviedė peilį ,kurį visada nešiodavosi švarko vidinėje kišenėje į veidrodį .Jis iškart skilo ir tą pačią akimirką atsirado kitas vietoj to ,kuris buvo ką tik dužęs. Ji vėl žvilgtelėjo į veidrodį ,kur veidrodyje šalia sakalo stovėjo jauna tigrė su sužeista krūtine.Eleonoa atsisuko į šalią stovinčią merginą .
-Sveika ,aš Eleonora ,ištarė vis dar neatsigavusi mergina.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eleonora Maikelson »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Eleizija pakėlė galvą nuo vadovėlio ir vėl pažvelgė į savo atvaizdą. Sakalas žiūrėjo tiesiai Elei į akis. Mergina pakėlė vieną ranką, paukštis išskleidė savo sparną. Jis viską darė taip pat, kaip ir varnė. Mergina jau norėjo gręžtis ir vėl tęsti mokymus, bet netikėtai sakalo atvaizdas suskilo į daugybę šukių. Eleizija taip išsigando, kad net pašoko vietoj. Netikėtai šukės pradėjo skristi į savo vietą ir susijungė į vieną didelį veidrodį. Jame vėl ji išvydo sakalą, bet už jo buvo tigro, su sužeista krūtine, atvaizdas. Eleizija užsikišo plaukus už ausies ir atsigręžė. Menės pradžioje stovėjo pirmakursė grifė, kurios seniau mergina nebuvo sutikusi. Grifiukė pasisveikino.
-Labas, labas, Eleonora, - su nuostaba balse tarė varnė, nes išvydo prie veidrodžio peilį, kurį tikriausiai paleido grifė.
Eleizija giliai įkvėpė, nurijo seiles ir tarė:
-Kitą kartą, kai mėtysiesi aštriais daiktas, pažiūrėk ar toje vietoje nėra žmonių, gerai? Nes tu juos gali ne tik sužeisti, bet ir išgąsdinti, kaip ką tik įvyko, - tai pasakiusi ji vos vos šyptelėjo ir rankos mostu parodė grifei sėstis šalia.
-Taigi, kas su tuo sužeistu tigru, a? - laukdama atsakymo, ji pervertė ateities būrimo vadovėlio puslapį. -Oi, kokia aš nemandagi, -Ištiesė savo ranką. -Aš vardu Eleizija. Ir be to paaiškink, kodėl metei į mano atvaizdą ginklą, - pasakė ir pradėjo silpnai juoktis. - Nejau bijai paukščių?

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Daniela ėjo Uždraustojo miško takeliu, ieškodama to "magiškų veidrodžių salės", apie kurią jai pasakojo viena Klastūnyno ketvirtakursė. Merginai pasirodė, kad ta vieta turėtų būti įdomi ir kerinti, o vien iš pasakojimų sužavėti Kravitz nebuvo lengva.
Galiausiai Klastuolė rado tą užslėptą, žolėmis apaugusį kelią, vedantį į didžiulę lyg ir olą. Daniela apsižvalgė ir ėmė leistis žemyn, tada išvydo blausų veidrodžių švytėjimą.
Ta salė buvo be galo įspūdinga. Daugybė skirtingų veidrodžių, sukabintų menėje, atspindėjo merginą vis kitaip, kaip tigrę, katę, netgi kaip vampyrę.
Klastūnyno globotinė ėmė sukiotis priešais veidrodžius. Pirmasis ją pakeitė į liūtę, tamsaus aukso atspalvio ir skirtingų spalvų akių: mėlynos ir žalios, kaip ir tikrosios Danielos. Netoli buvo ir tigrės atvaizdas, taip pat su skirtingomis akių rainelėmis. O Dieve, kaip keista ir gražu.
Tada antrakursė išgirdo kažką įžengiant į salę. Ji atsisuko ir pamatė aukštą, tamsiaplaukį Klastuolį, kone juodomis akimis ir tiesiais plaukais.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Nikas nieko netrukdomas vaikštinėjo miške. Norėjo ištirti keletą retesnių augalų, tam tikslui buvo net iškaulijęs herbologijos profesoriaus leidimą. Per petį turėjo persimetęs drobinį kapšelį, kur dėjo nuskintus augalus.
 Ši veikla jį ramino, jam patiko būti tyloje, toliau nuo viso to mokyklinio šurmulio, nuo kurio pilies sienos net griaudėjo. Čia tylą griovė tik paskutinių dar neišskridusių paukščių čiulbėjimas bei rudeninių lapų šnarėjimas po jo batais.
 Net nepastebėjo, kaip priėjo keistą keliuką, už jo jau matėsi ola. Nuoširdžiai susidomėjęs patraukė jos link. Viduje buvo neapsakomai gražu - visa menė buvo apstatyta veidrodžiais. Keturiolikmetis neturėjo supratimo, ką jie čia veikia ir kodėl jų daug; pyko pats ant savęs, kam nepasidomėjęs šia keista vieta anksčiau. Priėjo prie pirmo veidrodžio - pamatė jame juodą vilką, tokiom pat juodom akim, kurios buvo keistai pažįstamos. Supratęs, kad mato save vilko pavidalu, net aiktelėjo.
 Ir iškart susigėdo, mat išgirdo kažkieno kvėpavimą. Buvo taip įsižiūrėjęs į atvaizdą stikle, kad pats pamiršo kvėpuoti. Nedrąsiai atsisuko - ten stovėjo mergina ir jau į jį žiūrėjo.
 Po minutės tylos suvokė, kad yra mažų mažiausia idiotiška taip viens į kitą žiūrėti ir tylėti.
 - Labas, aaam, - pagaliau pasisveikino, - tai, hm, kas čia per vieta? Pirmąsyk ją matau.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Daniela pasijuto keistai, kai vaikinukas įsispoksojo į ją, tačiau tada jis prabilo.
- Sveikas, - tarstelėjo ir staiga atmintyje jai šmėkštelėjo tie keli nejaukūs "pokalbiai" su Daniel. - Čia veidrodžių menė, bet jau taip ją vadina. Ją sukūrė lyg ir antrasis Hogvartso direktorius, Liuisas Kelenarto... - staiga Klastuolė užsičiaupė, nes nenorėjo atrodyti pasipūtusi visažinė. Iš kur aš visa tai žinau? Istorija man sekasi lygiai taip pat, kaip ir bendravimas - visiška nesąmonė. - Aš Daniela, pridūrė. - Nieko keista, kad apie ją nesi girdėjęs, aš ir sužinojau visai netyčia.
Kravitz užgniaužė norą nusižiovauti ir, bandydama užmegzti pokalbį, paklausė:
- Kuo tu vardu?
Mergina jau žiojosi sakyti savąjį, bet tada ją supurtė juokas prisiminus, kad tai jau darė. Dieve, pasirodyčiau ne tik kvaila visažinė, bet ir kvailiukė.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Linktelėjo.
 Jautėsi keistai, nes nėra nieko girdėjęs apie šią vietą, o jam nepatiko kažko nežinoti. Tikrai nepatiko - jautėsi esąs menkas ir nieko vertas. Tylėdamas klausėsi, kaip mergina pasakoja apie menę. Grįžus į pilį reikės nubėgti į biblioteką - turi išsiaiškinti viską apie naująjį radinį.
 Vėl prabilti privertė klastuolės klausimas.
 - Aš Nikas, - gūžtelėjo pečiais.
 Kurį laiką jiedu taip ir stovėjo, nejaukios tylos gaubiami. Aišku, trumpais klausimais pokalbį užmegzti ne taip jau lengva, o ypač jam - stokojančiam bendravimo įgūdžių. Galiausiai paauglys, atrodantis tikrai sumišęs, vėl pabandė kažką pratarti - ir, geriausia, nemikčioti, kaip jam kartais pasitaikydavo.
 - Keista, kad tokia graži vieta slepiama miške, kur net lankytis negalima... O, beje, ką čia veikei? Negi nežinai, kad draudžiama yra eiti į mišką? - smalsiai iškėlė antakius.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Po ilgokos tylos Niku prisistatęs vaikinukas paklasuė, ką ji veikia miške. Ir ar ji nežino, kad čia uždrausta.
Prašyčiau! O ką jis pats čia veikia? - pašaipiai pagalvojo Daniela ir kuo saldžiau nusišypsojo.
- Oi, net nežinau... Juk čia negalima... Niekam... Ir gal galėtum manęs neįskųsti? Ta prasme, juk draudžiama būti Uždraustajame miške, - sarkastiškai suokė Klastuolė ir pažvelgė į veidrodį, kuriame pasivertė į vienaragę - tamsinto sidabro atspalvio, su be galo blizgančiais karčiais.
Tada pridūrė:
- Kuris veidrodis labiausiai patinka tau? - Daniela žingsniavo sale ir žiūrėjo, kaip tampa kate, delfinu, lūšimi... Tada jos žvilgsnis užkliuvo už kiek platesnio ir žemesnio veidrodžio. Jame Klastūnyno globotinė tapo galinga, paslaptinga kobra. Jos žvynai buvo rusvai juodi, žvilgantys, akys - blyškesnės ir protingesnės nei įprastai. - Man šis, - susižavėjus pridūrė Nikui, o tik po to susiprato, kad galbūt jis jos nebesiklauso.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Vaikinukas nustebo nuo tokio pašnekovės įžūlumo. Na, taip - klastuolė. Kaip ir jis. Nutarė pats irgi pažaisti šį žaidimą.
 - Kad jau taip prašai, tai gal ir būsiu maloningas, - ne itin vykusiai pabandė atsikirsti.
 Jautėsi nejaukiai. Niekada nepalaikė taisyklių laužymo, bet galvon atėjo mintis, kad gal visgi tai visai smagu... Jeigu nepersistengiant.
 Sukluso. Hm, nespėjo apeiti visos salės, tad neturėjo supratimo. Nusisuko nuo Danielos ir žengė palei sieną, nukabintą veidrodžiais; kiekviename jų atsispindėjo vis kitoks gyvis, tačiau kiekviename galėjai atpažinti šį bei tą ,,nikiško": ar tai juodos akys, ar išdidus žvilgsnis ar dar kas. Apėjęs pusę salės grįžo prie pirmo veidrodžio - to, kur matė save juodakailio vilko pavidalu.
 - Turbūt šitas, - atsakė į orą ir apsisuko.
 Priėjo prie klastuolės, smalsiai palenkęs galvą. Iš veidrodžio į jį žvelgė dvi gyvatės - smauglys ir kobra.
 - Žinai, taip atrodai net geriau, - erzindamas burbtelėjo. - Nors labai į tave panaši, hm, įdomu kodėl.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Nikas išsirinko vilką. Aha, jam tikrai tinka, - pastebėjo Daniela. Vilkas buvo palyginti aukštas, juodaakis, tarsi pats Nikas. Tuomet jis priėjo prie Kravitz pasirinkto veidrodžio. Atsistojo labai arti ir pasakė, kad kaip kobra ji net gražesnė. Klastuolė šyptelėjo.
- Žinau. Kai esu be kojų, atrodau daug geriau.
Tada nuėjo toliau, menė, rodos, buvo begalinė. Sustojusi prie aukšto veidrodžio apstulbo. Priešais ją stovėjo įspūdinga vilkolakė.
Vilkolakė-Daniela buvo gan aukšta, tamsiai rusvu, lygiu, žvilgančiu kailiu. Akys buvo ryškesnės nei įprastai, tačiau išsaugojo mėlynosios sodrumą ir žaliosios blizgesį. Nagai buvo ilgi, tačiau netgi gražūs {ar įmanomi gražūs vilkolakio nagai??}, galva iškelta, truputį pasipūtėliška.
- Nikai? Ateik, pažiūrėk! - šūktelėjo Klastuoliui už nugaros. Jau elgiuosi, tarsi būtume kokios BFF.
 Atrodau
taip idiotiškai, bet koks skirtumas. Šis veidrodis tiesiog nuostabus.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Jis lėtai vaikštinėjo po didžiulę dalę, žiūrinėdamas tuos veidrodžius, kurių dar nebuvo apėjęs (jokiame iš jų atvaizdas nepatiko taip, kaip tas pirmasis - vilko), kai jį pašaukė Daniela. Instinktyviai atsigręžė, tačiau mergina buvo per toli, kad tamsiaplaukis galėtų pamatyti, ką šioji rodanti. Žvaliai priėjo prie jos - dabartinis veidrodis ją rodė kaip vilkolakę.
 - Hm, irgi neblogai, gal, sakau, pasiieškok kokio vilkolakio, kad tau įkąstų, - šyptelėjo.
 Ir pats irgi pažvelgė - jis kaip vilkolakis buvo labai panašus į vilką, tik kad labiau laukinis, labiau nesutramdomas ir ne toks išdidus. Ne, visgi vilkas geriau.
 - Kaip manai, kam tokia menė apskritai yra reikalinga? Na, realios naudos ji kaip ir neneša, - gūžtelėjo liesais pečiais.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you