0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Kai Ren pasakė , kad Emillia yra įdomi mergina, ji pagalvojo , kad jis yra kažkoks iškrypėlis , todėl pabijojo pasilikti kartu su juo. Jinai pažiūrėjo Renui į akis. Jis žiūri į Emillios lūpas. Emilliai pasidarė šiurpu. Ir kaip suprasti tai, kad esu gan drovi , bet mokausi klastūnyne? Emillia susigalvojo , dėl jo žodžių, ir todėl sutiko pasilikti. Ren dar kartą nusišypsojo, ir toliau žiūrėjo į Emillios lupas.
- Kodėl , tu į mane taip keistai žiūri? - neištvėrus paklausė Emillia.
Ren susidrovėjo ir nusisuko. Emilliai Ren pasirodė dar keistesnis. Ir kam aš sutikau pasilikti?Jisai kuom toliau tuom labiau primeną iškrypėlį. Bet gal pas mane tiesiog susidarė bloga nuomonė? O man pažinčių tikrai trūksta. Susigalvojus Emillia atsigulė. Ren nesuprato jos, ir prisėdo šalia. Kas per keista įtampa... Ren ir vėl pažiūrėjo į Emillios lupas.
- Labai tylu, gal papasakok apie save? - paklausė Ren.
- Kodėl gi ne. Na esu pirmakursė,mokausi klastūnyne. Turiu blogus pažymius , labai nesiseka astronomija . Mėgstu skaityti knygas, ypač romantines. Hogvarstę turiu mažai draugų,neteko dar taip su kažkuom susibendrauti .
 Ar ne per daug jam pasakoju? Susigalvojus Emillia ir vėl nutilo. Emillia pažiūrėjo į Reno akis.Jis toliau žiūri į klastuolės lūpas..

*

Ren Takashi

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
- Kodėl , tu į mane taip keistai žiūri? - paklausė Emillia. Vaikinas susidrovėjo ir nusisuko. Jam patiko Emillia. Labai. Nejaugi jis įsimylėjo?! Mergina netikėtai atsigulė. Švilpis nelabai supratęs tokį jos gestą, atsisėdo šalia ir vėl pamatė jos lūpas. Po velnių Ren. Baik galvoti apie bučinį su ją. Tu jai net nepatinki. subarė save mintyse pirmakursis. Norėdamas išsklaidyti šią keistą nuotaiką tarp jų ir šį kart vaikiną kankinančią tylą, jis paklausė:
- Labai tylu, gal papasakok apie save? - paklausė jis klastuolės.
- Kodėl gi ne. Na esu pirmakursė,mokausi klastūnyne. Turiu blogus pažymius, labai nesiseka astronomija. Mėgstu skaityti knygas, ypač romantines. Hogvarstę turiu mažai draugų,neteko dar taip su kažkuo susibendrauti. - tarė klastuolė ir nutylo. Vėl nejauki tyla. Mergina žiūri švilpiui į akys, švilpis žiūri klastuolei į lūpas. Ren susivokęs, kad pats dabar turėtų prisistatyti, nusprendė būti atviresniu, juk visai gali būti, kad mergina jo prisibijo.
- Na mano eilė. - šyptelėjo. - Taigi kaip sakiau, esu Ren Takashi. Mokausi Švilpynės koledže. Irgi esu pirmakursis. Pamokose dar neteko aktyviai dalyvauti, tad nežinau savo stipriosios pusės moksluose. Aš irgi labai mėgstu skaityti knygas. Atsivežiau su savim jų pusę lagamino. Daugiausia nuotykių romanai. Aš gimiau Japonijoje, Osakos mieste. Kai man buvo 6 - eri, su tėvais persikraustėme į Edinburgą. Esu vienturtis. Turiu katę. Tonkino katę Safyrą. - papasakojo švilpis. - Tikiuosi nebuvo nuobodu klausytis. Man daug kas sako, kad esu per daug plepus.

*

Ren Takashi

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Pradėjo lyti lietus. Visai ne laiku. Juk Emillia gali sušlapti ir susirgti. Vaikinas ieškojo vietos pasislėpti. Radęs tokią, jis pasikvietė jau sušlapusią klastuolę pas save. Vaikinas pasakė, kad greičiausiai šis lietus ilgam. Pirmakursė buvo laiminga ir šypsojosi. Turbūt mėgsta lietų. toptelėjo švilpiui. Ren pastebėjo, kad mergina dreba. Štai. Ji sušlapo ir sušalo.
- Eikš. - Tarė merginai. Nors ji buvo šlapia, jam tai nerūpėjo. Jis apkabino ją. - Tikiuosi taip sušilsi bent šiek tiek. - Rūpestingai tarė merginai. Klastuolė irgi apkabino jį ir prisiglaudė prie jo. Vaikinas šyptelėjo. Emillia DiLaurentis buvo pirma mergina kuri jį apkabino. Jo ankščiau niekada nebuvo apkabinusi jokia kita mergina. Na viskam yra pirmas kartas.
- Kiek suprantu mėgsti lietų. Bet būk atsargesnė. Sušlapsi ir susirgsi. - šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Ką?Kodėl jis mane apkabino? Nesupratus klastuolė jį atgal apkabino. Ren pasakė, kad Emillia yra pirma mergina kurią jis apkabino. Emillia pasimetė ir nutilo. Emilliai pasidarė šiltą , todėl atstumė Ren. Klastuolė labai susigėdijo .Jis labai keistai elgiasi, tokių dar niekada nebuvau mačius.Aš nesuprantu jo, įdomu ką jis ten galvoja.Visgi gal reikia eiti į hogvarstą. Nors ir buvo lietus , nieko nepasakius Emillia pradėjo eiti hogvarsto link.Buvo šlapia,šalta ir tamsu.Kad tik ir vėl nepasiklysčiau,ir taip labai tamsu. Tikiuosi Ren neeis paskui mane. Atsisukus klastuolė nieko nematė.Eidama klastuolė paslydo ir nukrito.Susižalojo koją . Kaip koją skauda..Dabar aš ir su sužalotą koją ir dar purvina visa.Įdomu kaip ten Ren..Nors kodėl aš apie jį galvoju? Reikia bandyti toliau eiti. Klastuolės ėjimo tempas tapo lėtesnis. Eidama Emillia iš tolaus pamatė ryškai žalias kažkieno akis. Išsigandus Emillia pradėjo bėgti kuom toliau nuo tų akių.Bet jos pradėjo artėti. Emillia atsisuko ir bandė įsižiūrėti kas ten toks. Pasirodo ten buvo katė.Iš kur čia katė? Dėl jos aš vos infarktą negavau.Negaliu patikėti , kad išsigandau katės.Pradėjo po truputį šviesėti, bet lietus vis ir liko toks stiprus.Eidama Emillia įlipo į balą, klastuolė jau pradėjo nekęsti viso pasaulio.Vėliau ji jau bandė eiti ir žiūrėti sau po kojom, kad nieko ir vėl neatsitiktų. Eidama atsitrenkė į medį.Ir ir vėl ji nukrito. Emilllia atsistojo , apsižiūrėjo ar ją niekas nemato,ir jau jos akyse pradėjo kauptis ašaros. Nusivalius ašaras, ji vos atsistojo, nes koją klastuolei dar labiau pradėjo skaudėti.Blogiau jau tikrai negali būti. Eidama Emillia pradėjo atpažint vietą, kur ji dabar randasi.Eidama pamatė tą pačią ežero pakrantę.Nejaugi aš ratais ėjau?Emilliai nuotaiką dar labiau susigadino.Nors kai jau pradėjo šviesėti, jinai buvo įsitikinus , kad nepasiklys kitą kartą.Eidama link hogvarsto pusės matė tą patį medį , kur ją apkabino Ren.Kaip nenoriu, čia sutikti Ren, jeigu jis mane dabar pamatys , turbūt gėdos turėsiu visiems metas, kol jis šito nepamirš. Ir eidama jį sutiko Ren. Dar galvojau , kad blogiau negali būti, bet aš buvau neteisi.Dabar man dar blogiau bus. Emillia stovėjo priešais Ren. Su susivėlusiais plaukais,visa apdraskyta,šlapia, purvina ir dar su sužalotą koją. Emillia pradėjo sakyt , kad blogesnės nakties jai dar nebuvo, ir pradėjo verkti.

*

Ren Takashi

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Keistuolė. Netikėtai atstūmė Ren. Vaikinas nesuprato, kodėl Emillia taip pasielgė. Mergina išėjo. Vaikinas dar šiek tiek pabuvęs nusprendė, kad turi pasivyti ją. Deja jos nerado. Jis nupėdino link Hogvarsto. Netoliese pamatė Safyrą. Jo katė labai mėgo pasivaikščiojimus po lietumi. Švilpis pastebėjo klastuolę, ši matyt pamačiusi Safyrą ir jos išsigandusi pradėjo bėgti. Po kiek laiko pašviesėjo. Pirmakursis vis dar buvo užburtoje ežero pakrantėje. Neužilgo jis pamatė ateinančią pirmakursę. Ji buvo susivėlusi ir purvina. Jos uniforma buvo apiplyšusi. Vargšelė. Vėl pasiklydo ir maža to sušlapo ir spėju pargriuvusi buvo. Nejaugi ji manęs vengti bando? susimastė vaikinas, tačiau pastebėjo merginos ašaras.
- Emillia? Na gi nurimk. Viskas bus gerai. Dabar aš šalia. Palydėsiu tave iki klastūnyno. Nors, manau tau geriau į ligoninę pirmiau patekt. - priėjęs arčiau pamatė, kad Emillia vos stovi ant vienos kojos, kuri greičiausiai sužalota. - Leisk man tave nunešti. Negaliu tavęs palikti vienos. - Ren pakėlė klastuolę ant rankų visai kaip nuotaką ir išėjęs iš užburtos ežero pakrantės, kuo greičiau nunešė Emillia į ligoninę.

*

Neptunica Ameshville

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Susirinkusi kuprinę knygų ir persirengusi iš uniformos į paprastus rūbus Maria išėjo iš pilies. Mergina žygiavo prie užburtos ežero pakrantės. Ji norėjo pabūti viena ir perskaityt bent vieną knygą per šiandien. Mokslo metai jau eina į pabaigą. Lygiai po savaitės bus atostogos. O vaikų namuose knygų nepaskaitysi. Jaunesni vaikai bėgioja koridoriais klykdami, vyresni juos drausmina ir dažnokai patys susimuša. Tikras balaganas. Tokioje atmosferoje nei vieno puslapio normaliai neįmanoma perskaityti. Tikiuosi ten nieko nebus išskyrus ramų ežero bangavimą ir medžių ošimą. Tokia atmosfera tiesiog kviečia paskaityt ten knygą mąstė klastuolė. Atėjusi ji pati sau šyptelėjo. Šioje vietoje ji buvo viena. Pirmakursė atsisėdo ir atsirėmusi į tvirtą medžio kamieną atsivertė knygą. Šaunumėlis džiaugėsi ji ir pradėjo skaityti knygą. Jos ramybę sudrumstė žmogaus žingsniai. Pakėlusi akis nuo knygos Maria pamatė artėjančią varnanagę.

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Panosėje tyliai niūniuodama dainingą melodiją, Adelaidė ėjo palei ramų kaip stiklas Ežero vandenį. Po kojomis girgždėjo smėlis ir žvyras, kairėje pusėje šnarėjo vėjo judinami krūmynai. Vis timptelėdama pablukusio melsvo megztinio rankoves, ji akimis sekė saulės diską, jau keliaujantį per dangaus skliautą į vakarus. Vėjas nepaliaujamai vėlė ilgas mergaitės garbanas, tad ši, pavargusi galynėtis su gamta, suėmė juos ir susikišo į megztinį pro skylę galvai. Atrodau kaip koks kiaušinis.
Adė paspyrė didesnį akmenėlį į vandenį, šis skambiai pūkštelėjo, sukėlė drumzles ir nugrimzdo kažkur į ežero dugną. Neatitraukdama akių ji stebėjo akmenuko sukeltas nedideles bangeles, atsiritančias iki kranto ar keliaujančias link ežero vidurio. Kai vandens paviršius vėl susilygino, pirmakursė apsižvalgė sau po kojomis, tarsi ko ieškodama. Radusi, ko reikia, ji pritūpė ir į delną pasiėmė dailų, iš abiejų pusių nugludintą akmenėlį, o tada atsistojo ir, keistai pakreipusi ranką, švystelėjo jį ant vandens. Šis porą kartų atšoko, o tada, kaip ir pirmasis, pradingo vandens gelmėse.
Adelaidė apsisuko ir ten, kur ežero krantas yra visai prie miško, pastebėjo sėdinčią žmogystą. Nenoras sutikti žmonių mergaitę skatino apsisukti ir geriau apeiti aplink visą ežerą, nei prasilenkti su paprasta mokine, bet logika vertė elgtis kitaip. Jei čia būtų kokia nors bala, tada būtų kitas reikalas. Dabar, panele Kondwani, eisi tiesiai ir lyg niekur nieko praeisi tą niekuo dėtą mokinę.
Ir ji užtikrintai priartėjo prie ryškiai žalių plaukų savininkės.

*

Neptunica Ameshville

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Nepažįstamoji vis artėjo, šioji buvo šviesiaplaukė garbanė. Norėčiau ir aš tokių garbanų. toptelėjo klastuolei. Jos plaukų neįmanoma sugarbanoti. O kaip grakščiai ji eina mąstė Maria. Varno nago mokinė kaip ėjo taip nuėjo. Lyg Marios čia net nebūta Nejaugi ji manęs nepastebėjo?
 O gal neturi nuotaikos? Arba bendrauti nenori?
atsiduso mergina.
- Hey. - ištarė ji kažką panašaus norėdama atkreipti dėmesį. Ji gal kurčia? - Girdi? - šūktelėjo klastuolė varnanagei. Gal dabar išgirs? Garbanė vistiek nekreipė dėmesio. Atsidususi Blackwood tingiai padėjo knygą į šalį ir atsistojusi pasivijo varnę. - Labas. Atleisk, kad sudrumsčiau tavo ramybę. Tačiau... Norėčiau su tavimi susipažinti ir sužinoti, kodėl nekreipi į mane dėmesio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Maria Blackwood »

*

Roana Amneta

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
 Be abejo - žiema buvo geriausias metų laikas. Kodėl? O kodėl ir ne? Šypsena puošė Roanos, šlapios nuo sniego šypseną. Ji ir Gaja lauke žaidė sniego mūšį ir gaudynes. Tai Roanai - pirma ir pati geriausia žiema.
 - Nepagausi! Nepagausi! - Juokdamasi rėkė seseriai ir bėgo nuo jos. Joms šia akimirka nieko netrūko. Viskas buvo taip nuostabu. Net ir tie patys kojų susipynimai ir kritimas buvo kažkas panašaus į "Oho". Seserų linksmybės atrodė taip lyg jos pabėgo iš vaikų darželio pietų miego metų ir joms ne motais, kad tuoj ateis auklė ir jas sudrausminusi nuvarys persirengti bei miegoti. Joms ne motais, kad gali susirgti ar kartą nukritus susižeisti - svarbiausia, kad dabar joms linksma ir taškas.
 Gal linksmybės būtų trūkusios ilgiau, jei Roana nebūtų atsitrenkusi į nepažįstamąją.

*

Gaia Cassandra Amneta

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
 Gaja šypsojosi. Roana dar niekad nebuvo tokia laiminga kaip dabar. Net baltaplaukės akys šypsojosi, o pati žaliaakė atrodė lyg žiemos angelas.
 - O vat tuoj pavysiu ir pagausiu. - Juokėsi ir Kasandra. - Ir būtinai tave dar labiau sniege išmaudysiu! - Šūktelėjo jai ir stengėsi pasivyti Ro, tačiau amžių skirtumas čia buvo aiškus - Roana bėgo greičiau už Gają. Drėgnas šaltis jau skverbėsi odos link, tačiau jas šildė buvimas kartu ir džiaugsmas. Švilpei nesunku buvo suprasti vieną - nuo šiol žiema ne tik Roanos, bet ir Kasės mėgstamiausias metų laikas.
 - Ro! - Nespėjo perspėti trečiakursės mergaitė, kai įvyko susidūrimas. Gaja pribėgo prie švilpės ir moters. - Atsiprašom labai, nemanėme jog čia dar kažkas vaikšto. - Tarė ji.

*

neptunica

Ats: Užburta vieta Ežero pakrantėje
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
 Beveik trys metai praėjo. Nors po mokslų baigimo ir lankėsi Kiauliasodyje, tačiau pasiilgo Hogvartso. Dėl teritorijos apsaugos, į pačią mokyklą Neptūnė patekti negalėjo, bet iš Kiauliasodžio iki Hogvartso tikrai nesunku nueiti pėstute, ką mergina ir padarė.
 Pasiekusi mokyklą nusprendė pirmiau pabūti apylinkėse. Retai žiema išeidavo laukan - dėl tuo metu nešiotų suknelių. Tad buvo įdomu pamatyti kaip viskas atrodo ne pro langą. Viskas atrodė nuostabiau nei ji manė. Blondinė nejučia šypsojosi. Dabar su malonumu grįžtų vėl mokytis Hogvartse. Nors turi proga kitiems metams įsidarbinti Hogvarste, tačiau to nedarys - ji jau priprato prie darbo ministerijoje ir žino, kad būdama ten suteiks žmonėms daugiau naudos nei dirbdama Hogvartse. Vienintelė tinkanti profesija jai būtų hilerės, bet kiek prisimena Hogvartse dirbo ir greičiausia dar ilgai dirbs Johanas Konstantinas Tvardovskis, nors jis jai ir atrodė keistu, bet savo darbą atliko puikiai - nebent Neptūnė kažko nežinojo.
 Jaunuolės tiek mintis tiek pusiausvyra sutrikdė smūgis. Ant kojų išsilaikyt sugebėjo, tad žvilgtelėjo į abi mergaites. Jau norėjo apsikabinti Roaną, bet prisiminė - šioji yra praradusi atmintį. - Nieko tokio, žaiskit atsargiau. - Nusišypsojo. - Jūs abi esat permirkusios, negi tai nepastebėjot? Susirgsit.   - Sudrausmino jas ir paėmusi mergaičių rankas, spragtelėjo pirštais bei perkėlė prie švilpynės bendrojo kambario. - Bėkit persirengt ir iki pasimatymo. - Kiek pasitraukusi pamojavo ir vėl spragtelėjusi pirštais dingo.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Užburta vieta ežero pakrantėje
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Rudeniniai lapai plevėsavo ant aukštų medžių šakų, o Gerda susimąsčiusi iš pilies žingsniavo ežero pakrantės link. Šiltas vėjelis plaikstė kaštoninius merginos plaukus, o žalsvai pilkose akyse žibėjo skaidrios ašaros, tapusios šios išsiblaškiusios trečiakursės simboliu. Dėliodama lėtus žingsnius, trylikametė po maždaug pusvalandžio prieš akis išvydo ežerą. Ryški saulutė spigino taip stipriai, kad Gerda pasigailėjo iš žiobariško pasaulio neatsivežusi akinių nuo daikto, esančio taip aukštai danguje. Debesys buvo maži, galima sakyti, jog danguje skraidė debesėliai. Varno Nago mokinė atsigulė ant žolės ir užsimerkusi galvojo apie mokslus, ateitį ir draugus, kurių ji beveik neturi. Valandėlę taip pagulėjusi, kaštonplaukė atsisėdo ir pažvelgė į tolį. Akyse vėl pradėjo kauptis ašaros, ir čia buvo kaltas galvojimas apie tai, ko ji neturi ir niekada neturės - tikrą draugą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Gerda Marqeen »
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Užburta vieta ežero pakrantėje
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
Ruduo, nauji mokslo metai ir išbandymai. Tai Martin jau atrodė įprasta, nes visgi švilpis jau nebebuvo mažas berniukas atvykęs su didžiuliu noru ir džiaugsmu į Hogvartsą, tikėdamasis susirasti draugų, jis buvo kaip niekad vienišas ketvirtakursis, knygų graužikas. Vienatvė jį nuolatos veikė, užpuldavo ir varydavo į neviltį. Taip buvo ir tą dieną, todėl Martin ir vėl nusprendė eiti prie ežero pakrantės, tačiau šį sykį ne su knyga rankose, o su dar praeitame sezonu gautu dovanų augintiniu, Pūga.
Žingsnis po žingsnio ir jis buvo prie pat ežero pakrantės, tačiau nežinojo kur atsisėsti, nes dauguma vietų buvo jau užimtos arba bent kelis kartus būtos Martin'o, todėl jis slampinėjo pirmyn atgal ir kalbėjosi su savo pelėda Pūga.
Staiga tolumoje, prie užburtos vietos, jis pamatė sėdinčią mokinę ant žolės. Ji buvo ne tokia kaip kitos jo sutiktos mokinės, ji atrodė labai nusiminusi ir sielvartaujanti, visai kaip Martin. Todėl, su savo augintine patraukė jos link, tikėdamasis, kad ji jo nenuvarys šalin. Kelios minutės ėjimo ir jis buvo visai šalia, tačiau pradėjo dvejoti ėjimu arčiau jos, nes galbūt ji laukė kažko kito, galbūt ji norėjo būti viena. Jeigu aš jai trukdysiu ir būsiu nuvarytas? Kaipgi bebūtų, jis priėjo ir tarė:
-Labas, galiu prisėsti čia pat ant žolės?
Martin'as stovėjo lyg sustingęs. Jis nežinojo kas jam darėsi ir kodėl širdis pradėjo plakti kaip patrakusi, tačiau jis nenorėjo pasišalinti iš vietos, todėl galvodamas ar viską pasakė tinkamai, toliau stovėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Užburta vieta ežero pakrantėje
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Mėgaudamasi nuostabiu saulės spindulių ir šilto vėjelio deriniu, Gerda už savęs pajuto tylius žingsnius ir švelnų pelėdos ūbavimą. Kai žmogus, ėjęs labai tyliai, priėjo prie jos, kaštonplaukė išgirdo įstabiai gražų balsą. Iš pradžių trečiakursė panoro net neatsisukusi pasiųsti balso savininką kuo toliau, bet greitai apsigalvojusi pasisuko asmens link. Prieš ją stovėjo smulkaus sudėjimo mokinys, turintis šviesiai rudus plaukus. Ant jo peties tupėjo sniego baltumo ketursparnė pelėda. Jis tikriausiai šiek tiek už mane vyresnis. Gerda dar kartą nužvelgė vaikinuką.
- Labas, - pasisveikino mergina kreivai šyptelėdama. - Žinoma, gali, - atsakė kaštonplaukė nebandydama paslėpti ašarų žalsvai pilkose akyse.
Trumpai pažvelgusi į pelėdą, trylikametė nusisuko.                                                                         
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Užburta vieta ežero pakrantėje
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Širdies dūžiai tik stiprėjo, tačiau tai buvo kažkas kito nei baimės jausmas, daug daugiau, bet kas tai buvo nesuprato nei viena Martin'o pusė. Tai buvo panašu į tipinį baimės jausmą, tačiau dūžiai buvo kiek lėtesni nei įprastai baiminantis. Jie atrodė susijungę su kažkuo, ko Martin'as niekada nejautė nei pats, nei šalia savo gan tuščios sielos, tačiau tai liko dar vienas klaustukas šalia nepasakiško grožio plaukų turinčios mergaitės.
Išgirdęs mergaitės atsakymą, jis atitirpo lyg po šaldančio ir atšiauraus šalčio, nors tai Marti'ui buvo labiau panašu į netikėtai užklupusią šilumą, kuri pasiskirstė jo viduje ir užpildė kiekvieną tuščią dalelę, leidusia pajudėti su dar niekados nejaustu jausmu. Tad jis atsisėdo ant žolės ir žiūrėdamas savo giliu žvilgsniu tiesiai mergaitei į akis tarė:
-Kod... Tačiau jo mintis nutrūko vos tik pradėjus tarti sakinį, jis nebežinojo ką sakyti, daryti ir kur iš viso dėtis. Viduje viskas darėsi nekontroliuojama, mintys pynėsi viena su kita, kaupėsi liūdnos ir linksmos emocijos, norėjosi verkti ir galvoti apie gyvenimą, tačiau tuo pačiu metu norėjo veikti kažką nepakartojamo, kažką kas atspindėtų jo mintis sapnuose, kai jis laksto po laukus ir pasileidžia skraidyti kartu su drugeliais. Kad ir kas dėjosi jo galvoje, jis suėmė save ir nužvelgdamas tokius jausmus sukėlusią mergaitę tarė:
-Kas nutiko? Kodėl tavo žalsvai pilkose akyse kaupiasi tokios nekaltos ašaros?
Martin'as klausė to, ko jam nederėjo. Jis puikiai žinojo, kad tai gali būti asmeniška, tačiau tuo pačiu metu jis jautė, kad jis žino atsakymą į jo pačio užduotą klausimą. Kaipgi bebūtų, jausmas susuko Martin mintis ir jis nebežinojo ar jis žino kas jis ir kas jį apsėdo. Kas čia darosi?
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”