[Frankas Stigleris]

Mergaitės žodžiai dar labiau sukrėtė Franką. Kas per? Ką ji čia paisto? Ir kodėl ji sakė, kad aš netoks jau ir nevykęs? Jaunuolis suraukė savo kaktą ir pradėjo ieškoti atsakymo. Jis žiūrėjo į besiartinančią pirmakursę ir galvojo. Ir tada jam į galvą šovė atsakymas. Anabetė. Mano klastuolė, iškrėtė šį pokštą. Frankas giliai įkvėpė ir jau ruošėsi tęsti Anos suorganizuotą spektaklį, bet susimąstė, kokius rezultatus gali tai iššaukti. Ji tikrai pagalvotų, kad ji man patinka, gal net, kad aš noriu būti jos vaikinu. O kas jei ji pasigirs savo draugėm, kad buvo pasimatyme ir tai sužinos visas Hogvartsas? Ne, negaliu rizikuoti, kad mane pavadintų mergišiumi. Turiu jai pasakyti tiesą ir, tikriausiai, sudaužyti jai širdį. Švilpis dar kartą giliai įkvėpė kankorėžiais kvepiančio oro ir tarė:
-Kodėl tu čia atėjai? Ar kas nors tave čia pasiuntė?
Frankui nepatiko, kad jis turėjo pats jai pasakyti visą tiesą, bet Anabetės Liz spektaklį reikėjo nutraukti. Jis atsistojo ir vienu lazdelės mostu užgesino žvakes ir išardė širdį.
-Nes aš tavęs, mergaite, čia nekviečiau.
Tai pasakęs, jaunuolis pasigailėjo. Jis per piktai ir grubiai tai pasakė. Bet ko buvo galima tikėtis iš vaikino, kurį išdūrė jo mergina? Štai tokių grubių žodžių protrūkio. Švilpis sugniaužė savo rankas į kumščius ir stipriai trenkė į medį, stovintį šalia jo.

[bernataviciute]

Karolaina sutriko išgirdusi tokius Franko klausimus. Kodėl jis man juos užduoda, kai pats mane pasikvietė? Mergina atsakė:
- Ką? Kaip suprasti kodėl čia atėjau ir kas mane pasiuntė? Aš gavau iš tavęs laiškelį. Štai pažiūrėk jeigu netiki. - Kerė išsitraukė iš kišenės lapuką ir davė ji Frankui. Ant lapuko buvo parašyta:
 

Jūsų, panele Karolaina, nevykęs Romeo kviečia jūs į pasimatymą. Jis jūsų lauks lauke. Tikslios vietos jis nesakys, nes jus pas jį atves jūsų širdis.

Jo atsakymas švilpei smogė į paširdžius. Jis jos nekvietė?! Tačiau kaip tai gali būti įmanoma, ji juk gavo tikrų tikriausia laiškelį ir puikiai žinojo, kad nevykęs Romeo tikrai turėjo būti Frankas Stigleris. Ji krūptelėjo, kai vaikinas trenkė į medį ir išsigandusi pravirko. Kokia aš idiotė! Neturėjau patikėti tokia nesąmonę. Kam aš tokia naivi ir kvaila patiksiu? Jam juk visada patiko klastuolė Anabetė, ir tai niekada nepasikeis. Roro pajutusi kad verkia, nusišluostė rankovėmis ašaras ir nusisukusi pradėjo bėgti atgal į mergaičių miegamąjį. Ji buvo labai įskaudinta. Mergina mintyse keikė save, kad yra tokia naivi ir kvaila. Ji bėgo iš visų jėgų. Deja pro ašaras Karo nematė kelio ir atsitrenkusi į medį prarado sąmonę.

[Frankas Stigleris]

Įpykęs Frankas pagriebė iš Lainos tą prakeiktą lapuką ir perskaitė. Jūsų, panele Karolaina, nevykęs Romeo kviečia jūs į pasimatymą. Jis jūsų lauks lauke. Tikslios vietos jis nesakys, nes jus pas jį atves jūsų širdis. Nieko nelaukdamas, Stigleris suplėšė lapelį į skiautes ir numetė ant žemės. Jaunuolis dar kartą smogė į medį, nes nesusivaldė, ir griuvo ant žemės. Susigriebė sau už galvos ir užvertė galvą aukštyn. Stebėdamas vakarinį dangų, jis tarė:
-Tavo pokštai kartais taip mane nervina, Ana.
Jis vėl pajuto vibravimą krūtinėje, bet tai nebebuvo ta pasimatymo baimė. Tai jau buvo pabaisos atsibudimas. Jaunuolis susiėmė už kaklo ir nesivaldydamas prasižiojo, išleisdamas chimeros riaumojimą į aplinką. Jis sudrebino medžio lapus. Frankas išsigando ir pažiūrėjo, kaip sureagavo švilpį. Bet ji ja nebestovėjo prie raudono pledo, ji gulėjo be sąmonės prie seno medžio, už poros metrų nuo Stiglerio. Jis pašoko ir pradėjo bėgti jos link. Bėgdamas jis vos neužkliuvo už šaknies, kuri buvo išlindusi iš žemės, lyg norėdama sukliudyti Frankui. Pribėgęs prie Karol, jis atsiklaupė prie švilpės ir pridėjo du pirštus ant kaklo. Pulsas buvo. Gan silpnas, bet buvo. Jis nukreipė magišką burtų lazdelę į pirmakursę ir ištarė burtažodį, kuris išlaisvina kerus:
-ENERVO.
Iš lazdelės išlindo maži žali spinduliukai ir apspito Karolainą. Po akimirkos jie pradėjo skverbtis į merginą, suteikdami jai jėgų. Sulindus paskutiniam, jis paėmė merginą ant rankų ir, nunešęs prie pasimatymo vietos, ją apsupo pledu ir padėjo jos galvą sau ant kojų. Oras atvėso ir jis apsidžiaugė, kad buvo pasiėmęs savąjį juodąjį megztinį.
-Dabar beliko laukti, kada tu pabusi, švilpe.

[bernataviciute]

Karo buvo be sąmonės apie 15-olika minučių. Jos kūnas atsigavo. Mergina pajuto kad guli ant kažko minkšto. Tai ir vėl pasikartojo. Aš vėl atsitrenkiau į kažką ir praradau sąmone. Įdomu kas manim pasirūpino. Švilpė tingiai atmerkė akis ir pamatė pažįstamą, ją įskaudinusio žmogaus veidą. Vaikino kakta buvo suraukta, akys sudrėkusios ir jis žiūrėjo kažkur į tolį. Laina greitai pašoko nusimesdama pledą ir pažiūrėjo į Franką, bei negalėdama suvaldyt savo emocijų, pravirko ir sukniubo.  Ji pyko ant savęs ir ant Franko, ant savęs todėl, kad nuo pat vaikystės buvo nevėkšla. Ji dažnai kur nors atsitrenkdavo, nugriūdavo arba paslysdavo. Ant Franko ji pyko už jo žodžius ir už tai, kad išvis sugebėjo pamilti tokį grubų penktakursį švilpį.

[Frankas Stigleris]

Frankas žiūrėjo į tolumą ir galvojo apie taip, kaip jis atrodė mergaitės akimis. Turėjau atrodyt, kaip koks ligonis, kuris įniršo dėl paprasto nesusipratimo. Švilpė nebuvo kalta, kad ją čia įvėlė klastuolė. Reikia jos atsiprašyti. Taip, kai ji pabus, aš taip ir padarysiu. Mergina netikėtai pakilo nuo Franko kojų ir nusimetė raudoną pledą, kuriuo ją apklojo jis pats, nenorėdamas, kad ji peršaltų. Ji pažvelgė į švilpį ir, pradėjus raudoti, sukniubo. Frankas išties pasijuto nepatogiai ir padėjo savo ranką mergaitei ant pečio. Jo ranka visa drebėjo, bet ne dėl jo, o dėl švilpės kūkčiojimo. Jis įsidrąsino ir tarė:
-Atleisk, prašau. Tikrai per smarkiai sureagavau bei nesusivaldžiau. Tu nekalta, kad tave čia įvėlė, - jaunuolio balsas suvirpėjo.
Oras dar labiau pablogėjo - pradėjo lyti bei žaibuoti. Nenorėdamas, kad juodu sulytų, Frankas su lazdelės pagalba sukūrė nematomą apsaugą nuo lietaus bei toliau tęsė savo pasiteisinimą.
-Na tu tikrai graži mergina, bet tikriausiai ne aš esu tavo tas vienintelis.
Nežinodamas ką dar pridurti, jis pridūrė:
-Nemanau, kad Ana šiandien pasirodys, o vaišės liko nepaliestos. Tai gal norėtai su manimi pasimėgauti maistu?
Belaukdamas  Karol atsakymo, jis į burną įsimetė kelias šilauoges.
-Tavo vardą aš jau žinau iš lapelio, o maniškio tu tikriausiai nežinai. Tai aš Frankas. Labai malonu susipažinti, Karolaina.

[bernataviciute]

Mergina pajuto kaip Frankas paliečia jos petį ir atsiprašo. Mane įvėlė? Jis turbūt juokauja? Karolaina išgirdusi žaibą išsigando. Ji visada bijojo žaibų. O dabar pati yra lauke ir gali tapti žaibo auka. Ji apsikabino savo kelius ir paslėpė juose savo veidą. Ji jau drebėjo nuo šalčio, o dar tas žaibas privertė jos kūną drebėti dar labiau. Ji išgirdo kaip Frankas ją pavadino gražią merginą, tačiau pasakė kad jis nėra jos vienintelis. Didesnės nesąmonės švilpė nėra girdėjusi. Ji puikiai žinojo, kad vaikinas tik bando ją paguosti. Jis paminėjo Aną. Švilpė iš karto suprato, kad jis turi omeny klastuolę Anabetę Lizert. Turbūt šioji ir yra jo mylimoji. Frankas pasiūlė pasimėgauti maistu ir prisistatė.
- Aš žinau tavo vardą, Frankai Stigleri. - tarė mergina ir atsistojo, ji stengėsi būti drąsi, bet jai tai nekaip sekėsi. - Neturiu nuotaikos mėgautis maistu. O tai tavo Anai mokykloje perduosiu apie tai kad kvieti ją į pasimatymą. - burbtelėjo Davies ir nusisuko išeiti, deja jos kūnas nebuvo pakankamai atsigavęs, todėl pirmakursė vėl sukniubo. Ji pati sau suurzgė ir vėl apsikabino savo kelius bei pati sau pasakė. - Nekenčiu savęs.

[Frankas Stigleris]

Jaunuolį persmelkė šiurpas, nes jis išgirdo mergaitės žodžius. Ji žino mano vardą ir pavardę. Na tai atrodo labai šiurpu. Ji mane šnipinėjo? O gal... O, Dieve, tik nesakyk, kad ji mane įsižiūrėjus. Švilpis nusekė Karolainą žvilgsniu, nes ji atsistojo ir paminėjo klastuolės vardą. Ji ruošėsi perduot Anai, kad Frankas ją kvietė į pasimatymą.
-Na gali net nesivarginti. Tikrai esu devyniasdešimt procentų įsitikinęs, kad tai ji ir suorganizavo šį spektaklį.
Mergina jau žengė žingsnį, bet ji dar nebuvo pakankamai atsigavusi po sąmonės netekimo, ir vėl sukniubo. Švilpė suurzgė ir, apglėbusi savo kelius, sau tyliai tarė:
-Nekenčiu savęs.
Frankui jau seniai buvo pabodęs šis spektakliūkštis, bet jis negalėjo tiesiog išeiti ir dar labiau įskaudinti švilpę. Švilpis vis suko galvą, ieškodamas nors lašelio pagalbos, norint paguosti mergaitę. Jam net įsiskaudo galvą. Stigleris nusprendė užtilti kelioms minutėms. Jis nusigręžė nuo jos, prieš tai užklodamas ją pledu ir pasakydamas:
-Tikriausiai dabar manęs nekenti, bet apsigaubk šiuo šiltos medžiagos gabalu.
Jis atsigulė ant šiek tiek drėgnos žolės į įsmeigė žvilgsnį į vakaro dangų. Jau buvo pasirodžiusios kelios vos vos žėrinčios žvaigždės, kurios iš lėto ramino jaunuolį. Jis paskendo jose, galvodamas tik apie vieną. Ach, Ana, ir kodėl tu tokio sudėtingo charakterio? Nesakau, kad tai blogai, bet kartais tai gali užknisti. Švilpis net nepastebėjo, kad vėl kartoja tas pačias mintis. Kodėl tiesiog negalėjai pati ateiti? Būtinai reikėjo atsiųsti kažkokią švilpę, kuri tikriausiai laiko mane savo simpatiją, ir sugadinti man visą vakarą ar net savaitę? Su tavimi vakaras būtų buvęs visai kitoks, o dabar? Sėdžiu su apsiverkusia pirmakurse švilpe ir mąstau apie tave. Frankas nutraukė kontaktą su žvaigždėmis ir užmetė akį į Karol. Vėl nusukęs akis, jis visas vaišes susikrovė į pintinę ir atsisėdo ant žolės, apglėbdamas savo kelius, kaip švilpė, laukdamas, kada ji prakalbės.

[bernataviciute]

Švilpė išgirdo vaikiną sakant, kad tai klastuolės spektaklis. Žinoma. Turbūt jis teisūs. Bet kam klastuolei organizuot tokį spektaklį. Uh, net negalvosiu kodėl . Mergina netikėtai pajuto, kad yra apglėbiama pledu ir kad vaikinas nusigrežia. Aš jo nekenčiu? Didžiausia nesąmonė pasaulyje, kuria tik galima buvo sugalvot. Nors jis ir įskaudino mane, tačiau vis tiek myliu jį. Karolaina juto, kaip Frankas atsigula ant šiek tiek drėgnos žolės ir tyli. Greičiausiai masto. Turbūt galvoja apie klastuolę Lizert toptelėjo Kerei. Stigleris netikėtai susikrovė daiktus ir atsisėdo ant žolės. Karo pajuto į ją spoksantį žvilgsnį, Franko žvilgsnį. Vaikinas aiškiai laukė, kol pirmakursė ką nors pasakys.
- Nesuprantu kam jai reikalingas šis spektaklis, bet sprendžiant iš to, kad ji klastuolė, numanau kad ji tiesiog norėjo iš manęs pasityčioti. - tarstelėjo Karolaina. - Aš tavęs nekenčiu? Atleisk, bet tu ką tik pasakei pačia didžiausią nesąmone pasaulyje. Kad ir kiek žmonės sakytų kad meilę nuo neapykantos skiria vienas žingsnis, mano pasaulyje viskas kitaip. - ji tarė, leisdama vaikinui suprasti kad vis dar jį myli. Ačiū už tai, kad nors ir nenorom, tačiau pasirūpinai manimi. - mergina padėkodama vaikinui jį apkabino ir atsistojusi išėjo. Tačiau vos po kelių minučių grįžo, pastebėjusi, kad dingo vienas iš jos auskarų. Matyt pametė atsitrenkdama į medį.

[Frankas Stigleris]

Išgirdęs, kad mergaitė vis dar jam jaučiu šiltus jausmus, nusivylė tuo. Kodėl aš? Kuo aš toks tau ypatingas, kad būtent mane įsimylėjai? Jaunuolis net nesureagavo, kaip švilpė padėkojo už pledą, jį apkabino ir išėjo. Jaunuolis nieko nelaukdamas, pledą greitai sulankstė ir, padėjęs prie pintinės, susprogdino apsauginį skydą, kuris saugojo abu švilpius nuo lietaus. Iškart tai padarius, ant jaunuolio nosies nusileido didelis lietaus lašas. Frankas nieko nedarė, tik stebėjo nuo lietaus prisilietimų banguojantį ežero paviršių. Vėjas neaprimo, o ežeras toliau bangavo, kviesdamas Stiglerį išsimaudyti jame. Jaunuolis nusiėmė savo batus, atsisegė kelnių diržą, atlaisvindamas kelnes ir iš lėtas jas nusimovė, žiūrėdamas tik į vieną ežero vietą. Nukritus kelnėms, atėjo eilė megztiniui bei marškinėliams. Megztinis buvo numestas ant žolės iš kart, bet jaunuolis šiek tiek užtruko ties marškinėlių sagomis. Dingus marškinėliams nuo kūno, Frankas atsistojo ir stovėjo šaltame ore kelias minutes, leisdamas vėjui taršyti jo plaukus bei pusnuogį kūną. Jis iš lėto artėjo prie ežero kranto. Žingsnis po žingsnio, kai netikėtai jis pajuto ledinį vandenį. Vanduo iškart apsėmė jo pėdas, o einant vis gilyn, ir blauzdas. Šaltis Franko nestabdė. Tikriausiai iš šono pažiūrėjus tai atrodė šiurpiai, nes pusnuogis jaunuolis, žiūrėdamas į vieną tašką, brido į ežerą, neskleisdamos jokių garsų, o tik tylėdamas. Veidas buvo be jokios reakcijos. Nei susiraukė, nei sukando dantis. Vanduo jau pasiekė jaunuolio klubus, o Frankas brido toliau ir toliau. Švilpio dėmesys buvo nukreiptas į vieną ežero vietą, kuri silpnai švytėjo. Tai ta šviesa traukė prie savęs jaunuolį. Frankas apie nieką negalvojo, tik vis artėjo prie tos vietos. Jis atrodė, kaip užhipnotizuotas. Kai jau liko tik kelios dešimtys centimetrų iki šviesos, vanduo suraibuliavo ir iš jo lėtai išlindo būtybė. Iš pradžių išlindo milžiniška kaukė, kuri neturėjo veido, po to padaro kaklas ir krūtinė. Būtybė šiurpiu balsu, kuris beveik buvo toks pat, kaip gyvatės šnypštimas, tarė:
-Smagu vėl tave pamatyti, Frankai.
Tas balsas prikėlė Stiglerį iš transo. Jis pradėjo visas drebėti iš šalčio ir baimės. Švilpis apglėbė save, norėdamas suteikti sau nors lašelį šilumos.
-Negali būti, tik ne tu. Tu juk mirei auto įvykyje. Aš juk mačiau tavo mirusį kūną. Tai netie, - švilpis užtilo, nes padaras nusiėmė kaukę.
Jaunuolis atpažino tas senas akis, veide įsirėžusias raukšles ir tą šiurpią šypseną. Vandenyje prie pat Franko stovėjo jo senelis, kuris ir pavertė savo anūką chimera. Senis sugriebė anūką už kaklo ir pradėjo stipriai jį smaugti. Per užspaustus kvėpavimo takus neprasiskverbė nė lašo deguonies ir jaunuolis pradėjo dusti. Jis pradėjo draskyti Stiglerių senelio ranką, norėdamas, kad jis jį paleistų, bet senis toliau jį smaugė. Pajutusi pavojų, chimera pabudo. Išdygo iltys bei nagai, akys sužėrėjo ryškia melsva spalva. Frankas stipriai suėmė seniui už rankos ir suleido nagus. Iš ką tik padarytų mažų žaizdų pradėjo tekėti žalias skystis. Kas per? Senis nė nesuvirpėjo nuo jaunuolio paliktų įbrėžimų ir toliau smaugė švilpį.
-Matau, kad mano eksperimentas pavyko. Kaip gerai.
Frankui pradėjo degti plaučiai, dėl deguonies trūkumo, ir jis jau buvo be prarandąs sąmonę, kai senelis ištirpo ir jaunuolis pamatė, kad jis panėręs po vandeniu. Jis kuo greičiau pradėjo kilti į viršų, trokšdamas įkvėpti nors truputį oro. Iki paviršiaus buvo likę keli metrai, kai Frankas neteko sąmonės ir pradėjo grimzti dugnan. Ir tada pasirodė melsvos elektros srovės, kurios realybėj prikėlė žvėrį. Jis stipriai suurzgė vandenyje ir pradėjo plaukti link paviršiaus. Tai jau nebebuvo Frankas, tai buvo chimera. Vandens tamsoje švytėjo jos melsvos akys. Visos žuvys plaukdavo kuo tolyn nuo Franko kūno, kurio valdymą perėmė chimera. Ir štai chimera pasiekė paviršių ir išlipusi ant kranto, pargriuvo. Pradėjo greitai kvėpuoti, žiūrėdama tik į smėlį. Ji kvėpavo išsižiojusi, tai tikriausiai matėsi jos iltys. Ji stipriai sugniaužė kumščius. Iš lėto pradėjo blėsti chimeriškos akys ir, kai jos vėl buvo beveik juodos, žvėris nusiramino ir kontrolę vėl atgavo Frankas. Jo kūnas iškart išsitiesė ant smėlio ir jis pradėjo kosėti, spjaudydamas ežero vandeniu. Jo plaučiai buvo pilni jo. Jis kosėjo ir užsimerkė. Haliucinacijos. Taip. Tai tikrai buvo haliucinacijos. Tai tikrai nebuvo realybė. Po galais, Frankai, tau reikia surasti kokią nors būtybę, kuri tau galėtų padėti. Iškosėjęs paskutinį vandenį, jis porą kartų giliai įkvėpė. Jo plaučiai tiesiog degte degė. Jam gėlė visą kūną. Frankas jautėsi, kaip sumuštas. Dėl šio įvykio Frankas tikrai greitai nesimaudys ežeruose. Jis pabandė rankomis įsirėmė į žemę ir pabandė atsistoti. Deja, jis buvo per daug nusilpęs ir rankos jo neišlaikė. Jis veidu krito į žemę. Jaunuolis išsitraukė burtų lazdelę ir įrėmė sau į smilkinį.
-ENERVO, -tyliai sušnabždėjo.
Netrukus jį užplūdo didelis jėgos srautas. Jis žinojo, kad tai ilgai netruks, todėl reikia kuo greičiau nusigauti iki savo miegamojo. Jaunuolis atsistojo ir apsigaubė pledu, nes neturėjo laiko vilktis drabužiais, plius jis buvo visas šlapias. Drabužius pasiėmė į rankas, o pintinę pradangino magijos pagalba. Žingsnis po žingsnio jaunuolis ėjo link Švilpynės koledžo bendrųjų kambarių.

[bernataviciute]

Mergina ramiai ėjo link vietos, kur neseniai buvo su Franku. Netikėtai vaikinas nusirengė ir įžengė į ežerą. Karolaina sutriko:
- Frankai! - šuktelėjo ji, bet vaikinas ją ignoravo, na arba tiesiog neišgirdo. Juk dabar stipriai lija ir vėjas siaučia.
Tai atrodė šiurpiai. Smarkiai lijo, siautė vėjas, o švilpis pusnuogis žengė į ežerą. Netikėtai vaikinas sustojo ir kažką pasakė. Ką būtent, Laina negirdėjo. Iš vaikino judesių ji matė kaip jis tuoj praras sąmone. Tik ne tai. Aš juk net plaukti nemoku. O pagalbos nespėsiu pasikviesti. sutriko mergina, o Frankas netikėtai dingo. Kerė priėjo arčiau ežero ir pamatė dugne sužybsint kažką melsvo. Karo pamatė kažką artėjant iš ežero dugno. Tas padaras turėjo melsvas akis ir artėjo prie kranto. Švilpė išsigando. Tas padaras išlipo iš vandens ir pargriuvo. Frankas?! Iš kur pas jį melsvos akys, iltis ir šie nagai? Pirmakursė stovėjo savo vietoje kaip įbesta ir žiūrėjo į tai, kaip Frankas grįžta į žmogaus forma ir pradeda kosėti. Vaikinas pabandė atsistoti, tačiau jam nekaip sekėsi. Jis krito veidu į smėlį. Ji matė kaip jis išsitraukia lazdelę ir kažką taria nukreipęs ją sau į smilkinį. Jis pradėjo stotis, o Karo greitai pasislepė už medžio. Stigleris apsigaubė pledu ir pasiėmęs rūbus į rankas, pradangino pintinę ir lėtai, sunkiai žengdamas pradėjo eiti link Hogvartso. Velniop mano auskarą ir tai kas iš tiesų yra Frankas. Jis yra jis ir privalau jam padėti. Mergina išėjo iš savo slėptuvės ir pribėgusi užsidėjo Franko ranką sau ant pečių.
- Leisk padėsiu. Tu per silpnas įveikti tokį kelia vienas. - tarė mergina.

[Frankas Stigleris]

Netikėtai iš kažkur išlindo Karolaina ir, priėjusi prie švilpio, užsidėjo Franko ranką sau ant pečių. Mergaitė pasisiūlė švilpiui pagelbėti, o jis žinodamas, kad švilpė neatstos, neprieštaravo. Jie lėtai slinko link magiškosios burtininkų ir raganų mokyklos. Visą kelią jie neištarė vienas kitam nė žodelio, na tiksliau Frankas, o ar ką nors Laina sakė, jis negirdėjo. Visą kelią jis mąstė, kas galėtų jam pagelbėti. Anabetė? Na ji gali pagelbėti morališkai, bet man reikia patyrusio tame reikale. Kokio vilkolakio ar vampyro, bet iš kur man jį ištraukti. Juk Hogvartse jie nesimėto ant kiekvieno kampo, o gal ir mėtosi. Tik aš jų neatpažįstu. Bet ne, nemanau. Netrukus pasirodė ledinio vandens šalutinis poveikis. Frankui smarkiai sutraukė pėdos raumenis, bet jis nenorėjo sustoti ir, sugniaužęs kumštį ir sukandęs dantis, ėjo pirmyn. Vis padėjus pėda ant žolės, švilpis vis stipriau sukąsdavo savo dantis. Jis vos pajėgė tą koją pakelti. Nutolę nuo ežero, švilpiai jau buvo beveik Hogvartse, kai netikėtai iš mokyklos šešėlių išlindo jo senelis. Jis labai šiurpiai šypsojosi, o kažkas už jo stovėdamas drebėjo. Pamatęs, kur nukrypo anūko žvilgsnis, senis pasitraukė ir tai, ką Stigleris išvydo, sustabdė jį kelioms akimirkoms. Už senelio slėpėsi jo mažoji sesutė Eleizija, bet visa išbalusi ir sugniuždyta. Tikriausiai Stiglerių senelis su ja taip pat eksperimentavo, nes jos oda keliose vietose buvo padengta mažais žvyneliais, o akys pilnos baimės. Vienas sesės skruostas buvo išpuoštas didelėmis mėlynėmis, o riešas - nutrintas sunkių, geležinių grandinių. Tai tik haliucinacijos, švilpi. Frankas vėl pradėjo eiti, nuleidęs galvą į žemę. Netikėtai kažkas sujudėjo ir prakalbo:
-Frankai, prašau padėk. Pažiūrėk į mane, ką jis man padarė.
Jaunuolis šiek tiek suvirpėjo, bet akių nepakėlė. Dėl haliucinacijų pasirodžiusi sesė pasiuto ir suriko. Jos riksmą girdėjo tik Frankas.
-Pažvelk į mane, tu ištižėli.
Frankas įkvėpė oro ir atsigręžė į sesę.
-Palik mane ramybėj. Tu netikra. Tai tik haliucinacijos.
Nebeištvėręs chaoso jo galvoje, jis atsikabino nuo Karol ir pasileido tekinas bėgti į savo miegamą.

[bernataviciute]

Karolaina vedė Franką tylėdama. Jis buvo susimastęs. Pirmakursė irgi. Štai tau ir pasimatymas. Kodėl Frankas išviso buvo įlipęs į vandenį? Tikiuosi jis nesusirgs. Vaikinui kuo toliau tuo sunkiau sekėsi eiti. Beveik prie mokyklos durų Frankas sustojo. Turbūt nori pailsėti. Vaikinas žiūrėjo į vieną tašką. Taip sustingęs jis stovėjo apie 5 minutes. Tada jis vėl pradėjo eiti, nuleidęs galvą į žemę. Stigleris netikėtai suvirpėjo. Kerė tarė:
- Nagi eime, tau šalta. - vaikinas trumpam atsisuko atgal ir tarė:
-Palik mane ramybėj. Tu netikra. Tai tik haliucinacijos. - Šie žodžiai sutrikdė Karolainą. Vaikinas atsikabino nuo jos ir tekinas nubėgo į mokyklą, matyt į savo kambarį. Mergina irgi grįžo į savo kambarį.

[Ren Takashi]

Ren bevaikščiodamas po Hogvartso apylinkes rado jo širdžiai malonią vietą. Užburta vieta ežero pakrantėje. Vieta, kur gali pailsėti nuo tave slegiančių rūpesčių. Vaikinas buvo laimingas, radęs tokią vietą. Jis čia buvo vienas. Tai buvo šaunu. Ramybė. Šalia vanduo. Tylus vos girdimas medžių ošimas, kas gali būti nuostabiau už tai? Manau čia pati nuostabiausia vieta žemėje. šyptelėjo pirmakursis. Švilpis atsigulė ant šiek tiek drėgnos žolės. Viskas čia buvo nuostabu. Atrodė, lyg jis ne šiame pasaulyje. Netikėtai jis išgirdo artėjančio žmogaus žingsnius. Atsistojęs pamatė, kad tai mergina, iš išvaizdos sprendžiat irgi pirmakursė. Ji dėvėjo klastūnyno uniforma.
- Labas, aš Ren Takashi. - tarė jis klastuolei ir šyptelėjo.

[Clementine Martes]

Emillia buvo nusprendus pasivaikščioti. Buvo tiesiog nuobodu tupėti mergaičių kambaryje ir nieko nedaryti. Buvo tikrai nuobodu. Juk ji ką tik buvo atvažiavus į Hogvartsą. Reikia ir pasivaikščioti po aplinkybes. Tik vat kur? Emillia yra kiek tinginė, todėl kažkur toli nenorėjo eiti. Bet visgi išėjo iš kambario ir ruošėsi eiti ten - kur jos akys veda.
 Besivaikščiodama aplink Hogvarstą, jinai pasiklydo.Nejaugi ir vėl? Buvo jau vakaras. Emilliai darėsi baisu. Netoli pamatė užburtą ežero pakrantę. Priėjus prie jo jau netoli matė Hogvarstą. Bet staiga ji pamatė kažkokį vaikiną. Jis prisistatė kaip Ren Takashi.
 - Labas , mano vardas Emillia Dilaurentis. O aš čia pasiklydau. - pasakė ji susidrovėjus.
  Ren pradėjo keistai žiūrėt į Emillia , nes nesuprato , kaip čia galima pasiklysti.Ir po minutės įtampos Ren nusišypsojo.Neretai pamatysi čia azijiečių. Bet visai atrodo neblogas vaikinas. Pagalvojo klastuolė .

[Ren Takashi]

Emillia DiLaurentis. Klastuolė bet labai drovi. Vaikinas keistai į ją pažiūrėjo, tačiau netrukus nusišypsojo.
- Ką gi. Emillia DiLaurentis. Malonu susipažinti. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjai pasiklysti. Esi gan drovi, nors mokaisi klastūnyne. Nors, matau esi čia pirmakursė kaip ir aš. - nusijuokė vaikinas. - Na, manau jau pati matai, kaip sugrįžti į Hogvartsą. Kitą kartą būk atsargesnė ir nepasiklysk. - nuoširdžiai tarė vaikinas. Ši mergina atrodė gan įdomiai. Tamsios akys, dideli skruostai, rožiniai trumpi plaukai. Ir lūpos, putlios lūpos. Kokio velnio aš galvoju apie jos lūpas? Jos tokios viliojančios. Norisi pabučiuoti. Užsisvajojo Ren. Po velnių, ramiau. Mes ką tik susipažinom. Negaliu galvoti apie bučinį su merginą, kurią pažįstu 10 minučių ir mažiau. Tuoj pat sudrausmino save švilpis.
- Ką manai, jeigu pasiliktum čia dar šiek tiek. Esi įdomi mergina. Norėčiau su tavimi pabendrauti. - tarė vaikinas.