[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas pasimokė. Jis pasižadėjo sau niekad nelandžioti po Hogvartso užkaborius ieškodamas ramybės, nes ten jos tiesiog nebus. Visada tarsi iš po žemių išlįs koks nors mokinys ar mokinė ir sugriaus tylą.
Tad šįkart šviesiaplaukis išsiruošė į lauką, kur šalta bei apniukusi rudens popietė priviliojo vos kelis žmones. Apsivilkęs šiltą striukę, jis tikėjosi nusigauti iki ežero ar net Uždraustojo miško. Deja, gamta sumanė kitaip.
Likus nemažai kelio iki vandens telkinio, pradėjo lyti. Grifas ketino nepaisyti šios stichijos, jis tik užsimaukšlino kapišoną ir kulniavo toliau. Bet su kiekvienu žingsniu pliaupė vis smarkiau, tad islandas, žinodamas, kad pilis arčiau negu ežeras, apsisuko ir ėmė grįžinėti, mintyse keiksnodamas tokį orą.
Jam pradėjus savęs klausti, ar nepasiklydo, pro šniokščiančią lietaus sieną mokinys išvydo kažkokias duris. Jos atrodė kaip išganymas, kaip maistas alkanam vilkui. Permirkęs iki paskutinio siūlelio, vaikinukas dar turėjo klampoti per purvynu spėjusią pavirsti žemę. Galiausiai jas pasiekęs, truktelėjo už rankenos ir atsidūrė sausoje vietoje. Nieko nelaukdamas Sigurdas nusitraukė striukę, nutrenkė ant medinės dėžės ir apsižvalgė.
Pasirodo, grifas pateko į šiltnamį, vieną iš tų, kuriuose augo gana pavojingi augalai. Tačiau jis nelabai išsigando. Šviesiaplaukis planavo pasilikti šiame stikliniame name tol, kol nurims liūtis. Be to, čia jis buvo visiškai vienas, o tai šiauriečiui labai patiko.

[Aurora Frydenlund]

Lijo kaip iš kibiro. Ar gal labiau kaip iš pilnos Merlino, kuris visas sudievintas burtininkų danguje, pūslės. Ir dar buvo šalta. Šaltis gal ir nelabai baisus Aurorai, bet lietingi Britanijos dangūs jos nedžiugino. Panosėj keikdamasi ir vilkindama paskui save mirkstančią mantiją, kurios vandens nepralaidumo kerai buvo bebaigią išsivadėti, paskutinio kurso klastuolė žingsniavo šlapia rudenine pieva link šiltnamių. Lietaus užuolaida buvo tokia didelė ir, rodės, vargiai permatoma, tad mergina dar apsuko ratą aplink stiklinius pastatus, kad įsitikintų, kad įeis į tą, kurio jai reikia.
Viduj šiltnamio lietaus lašai, barbenantys į stiklinį stogą ir mušantys neritmingą, vientisą ritmą, kėlė ausiai malonų ošimą. Kaip radijas, nustatytas ant neegzistuojančio dažnio. Įsirioglinusi pro duris, nusimetė mantiją ir spėjo iš tik šiek tiek drėgno apsiausto kišenės ištraukti dideles sidabrines žirkles, kai pastebėjo esanti ne viena.
- Ką čia darai? - užklausė baltaplaukio kaip ji pati, nugaros. Į šį šiltnamį paprastai mažiai nelenda, nors šis ir neatrodė toks nepaprastas mažius. Aurora čekštelėjo žirklėmis. Augaliukai, kurių pavadinimą užmiršo, laukė. Ir tai tebuvo tik dalis eksperimento, kurio kitą dalį slapta vis dėl to sugebėjo parsivežtii iš Neapolio. Anas vešėjo antrame šiltnamy, kampe, netrukdomas nei mažių, nei profesorių.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas mėgaujosi buvimu čia. Tik jis, kvaili augalai, jau tiesiantys susidomėjusius ūglius link grifo, ir lietaus lašų barbenimas į stogą. Tačiau per šį raminantį garsą jis išgirdo durų virstelėjimą, tokį patį, kokį šviesiaplaukis buvo sukėlęs vos prieš kelias minutes. Kas čia dabar? Jam buvo neįtikima, kaip dar kas nors liūties metu brautųsi į šiuos apmusijusius šiltnamius.
Vaikinukas nebuvo per daug nutolęs nuo įėjimo, nes būgštavo, kad pasiklys. Tad atsisukęs jis iš karto pastebėjo baltaplaukę merginą, laikančią milžiniškas žirkles. Lyg ji ketintų nuritinti mokinio galvą. Jis nejučia pasitrynė kaklą, tarsi tikrindamas, ar kūnas vis dar sujungtas su makaule. Laimei, viskas buvo savo vietoje.
-Slepiuosi nuo lietaus.- prabilo ketvirtakursis nekaltu balsu, kuriame slypėjo pasitikėjimas savimi.
Nežinia, kodėl Sigurdas taip pasakė, juk jis jo nebijojo. Tiesiog sušlapti buvo baisiai nemalonu. Dar ir dabar nuo kažkokiu būdu sumirkusių plaukų lašėjo vanduo. Grifas persibraukė juos ranka, tačiau po to jis tapo panašus į snobą sulaižytais plaukais. Vienintelis guodžiantis dalykas buvo tas, kad islandas toks iš tiesų nebuvo. Geriausiu atveju jį galėjai pavadinti žvejo sūnumi.
-O tu ko čia atėjai? Tikiuosi, kad nenučečkinti man galvos,-paklausė jis, žvilgsniu ieškodamas augalų stiebų, storumo sulig jo kaklu.

[Aurora Frydenlund]

Aurora linktelėjo. Žinoma, pro akis nepraslydo ir tai, kad berniūkštis permirkęs, tad negali būti labai didelė netiesa ta, kad jis slepiasi nuo lietaus. Bet galėjo būti ir nepilna tiesa - galbūt jis, kaip ir klastuolė, atėjo vogti augalų. Ties šia minitim Aurora dar kartą čekštelėjo savo didelėm žirklėm, o išgirdusi ir nerimastingą teiravimasį, išsišiepė ir žybtelėjo blyškiai žaliomis akimis.
- Žinoma, vijausi tave per visą kiemą. Tik ne galvos, o pirštelių, - linksmai pranešė vėl kelis kartu čekštelėdama aštriu įrankiu. - Matai, verdu eliksyrą, kuriam reikalingi... - akimirką patylėjo, svarstydama. - baltaplaukio grifo pirštai.
Kryptelėjo galvą vis dar šypsodama, nuo priekinės baltos sruogos nuvarvėjo šaltas lašas vandens. Šiltnamy buvo šilčiau, nei lietaus merkiam lauke (juk šiltnamis, jis toks ir turi būti). Bet ar mažiau drėgna - ko gero ne. Ant stiklinių sienų kaupėsi vandens lašeliai. Bet Aurora ilgiau stoviniuodama nebegaišo. Žingtelėjo žingsnį į priekį, prisiartinusi prie bernioko čiuptelėjo už delno ir kilstelėjo žirkles. Bet tuoj pat sukikenusi paleido, nes vis dėl to ne pirštų jai reikėjo.
- Pasislink pasislink - burbtelėjo ir prasispraudė pro grifą siauriam takely. Jos ieškomas augalas tamsiai žaliais lapais su raudonais ir juodais taškeliais laukė šiltnamio gale. Nukabinusi nuo apsiausto rankovės prielipą kažkokios gėlės čiuptuvą, nužingsniavo į šiltnamio gilumą.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Merginai pranešus, kokiu tikslu čia ji apsilankė, Sigurdas vos vos krūptelėjo ir pažvelgė į jos blyškias akis. Jam užteko proto ir patirties suprasti, kad baltapūkė tik juokauja, bet vis tiek sunerimo. O ką gali žinoti? Gal iš tiesų jai reikia pirštų? Vis dėlto grifas neleido tokiai minčiai išsikeroti ir papurtė galvą.
Kai klastuolė staiga priartėjo ir sugriebė delną, Sigurdas virptelėjo, bet nepuolė rėkti kaip skerdžiama kiaulė. Tik ledo mėlynumo akys išdavė, kad giliai širdyje yra pasėta mikroskopinė baimės sėkla. Jai paleidus ranką, šviesiaplaukis lengviau atsikvėpė.
O juk jis jau buvo pradėjęs nebebijoti. Ankstesnėje mokykloje islandas išmoko ne tik skaičiavimo bei rašymo meno, bet ir to, kaip ištverti grasinimus ir kitas patyčias. ,,Patrumpinsim tavo sparnelius, nupešim plunksnas, gaidžiuk."-sakė jie. Dėl to mėlynakis per daug neišsigando, kai pasirodė baltaplaukė su žirklėmis.
Jai braunantis pro grifą
kraugeriškumą ir pamišėliškumą kaip ranka nuėmė. O jam gal net šiek tiek ausys užkaito.
-O tai ką tu iš tikrųjų ruošiesi daryti?-pasidomėjo Sigurdas, nepaisydamas, kad jam priešais nosį gali būti čekštelėta žirklėmis.
Sekdamas klastuolę, vaikinukas žvalgėsi aplink. Čia tarpo įvairiausi augalai, kurių pavadinimus šviesiaplaukis žinojo tik kelis. Čiuptuvai, besitiesiantys ūgliai ir dar balažin kokios judančios krutančios augalų dalys... Visi jie buvo kuo nors pavojingi, todėl jis dėl visa ko susižvejojo lazdelę.
-Gal reikės pagalbos?-netikėtai išsprūdo ketvirtakursiui.

[Aurora Frydenlund]

Aurora iš šlapių žingsnių ant kietai suplūktos žemės, kuri ir buvo šiltnamio takelis, girdėjo, kad anas berniūkštis nusekė paskui ją į šiltnamio gilumas. Ir gerai, jeigu jam netrukdo gausėjantis čiuptuvų ir dantų būrys, tegul eina. Jai reikalingas augalėlis slėpėsi pačioj gilumoj, kur jau per aukštus kitų augalų stiebus ir kamienus bei plačius lapus, jis gaudavo nelabai daug saulės šviesos. Taip turbūt ir buvo geriausia.
- Kirpsiu tokio augaliuko lapus, - atsakė berniūkščiui neatsigręždama. Augaliukas iš tiesų buvo mielybinis vardas, mat kas nors, užtikęs vidury miško, tos bjaurios besiraitančios ir besisukiojančios, pažeme augančios gėlės augaliuku tikriausiai nepavadintų. Aurora vis dar negebėjo prisiminti, kaip ši vadinasi.
Šiltnamis nebuvo labai jau didelis, tad ir daugiau nei minutės į galą nueiti neužtruko. Nuo lietaus lauke ir taip buvo tamsoka, o štai čia tvyrojo tikrų tikriausia prieblanda. Merginos vyzdžiai išsiplėtė gaudydami kiekvieną šviesos trupinėlį, visai kaip tada Neapolyje, kai sukramtė aną lapą. Linksmybės, ne kitaip. Sulaukusi klausimo apie pagalbą, sustojo likus vo keliems dideliems žingsniams iki augalo, ir atsisuko.
Berniokas rodės, buvo nustebintas savo klausimo taip pat, kaip ir Aurora. Klastuolė prisimerkė akimirkai, tačiau ilgai nesvarstė.
- Žinoma. Jei tik nebaisu prarasti pirštą ar du, - sumirksėjo, o lūpų kamputį timptelėjo maža šypsenėlė. - Kuo tu vardu? - paklausė. Visai pravartu žinoti bendražygio, su kuriuo leidiesi į mirtinus nuotykius, vardą. Jeigu žus, žinos bent jau, kaip pavadinti žinią, kurią parveš namo giminėms.
Aurorai už nugaros kažkoks alkanas augalas ėmė tiesti į ją dantytą čiuptuvą.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Šviesiaplaukis linktelėjo. Bet suvokęs, kad klastuolė nieko nematė, pratarė:
-Aha,-mėlynos akys atidžiai klaidžiojo po augalų karalystę, spėliodamos, kurio augalėlio visgi merginai prireikė.
Jiems žengiant vis labiau į prieblandą, Sigurdas tvirčiau suspaudė savąją juodmedžio lazdelę. Nors vyresnė mokinė galėjo greičiau ir geriau apsiginti nuo šiltnamyje tykančių pavojų negu jis, islandas pilnai ja nepasitikėjo. Kurgi pasitikės, jeigu ta baltaplaukė vos prieš kelias minutes grasino nukirpsianti jam pirštus. Tegu ir juokais.
Vaikinukui dar nespėjus paklausti savęs, kodėl taip neapdairiai leptelėjo, klastuolė staiga sustojo ir atsisuko. Tvyrančioje prieblandoje grifas vos neužlėkė ant jos. Laimei, to pavyko išvengti.
Ką? Vėl pirštai? Kaip originalu! Tačiau supratęs, kad merginai iš tiesų ne juokai galvoje, vaikinukas rimtai pažvelgė į jos žodžius.
-Kaip nors ištversiu.-vis dėlto lyg juokaudamas tarė šviesiaplaukis,-Esu Sigurdas. O tu?
Netikėtai žvilgsnį pagavo keistas blykstelėjimas šalia klastuolės. Jis nebuvo tikras, ar jam tik pasirodė, ar ten iš tikrųjų kažkas sujudėjo. Blykst. Tai pasirodė arčiau mokinės. Blykst. Dar arčiau. Tačiau pakako varganos prieblandos, kad grifas išvystų dantimis apsiginklavusį čiuptuvą.
-Ehem...-atsikrenkštė jis, rodydamas į augalą jau ne pirštu, o lazdele.-Ten kažkas yra.
Keistas besirangantis čiuptuvas kėsinosi į baltapūkės kaklą. Nenumanė, ar tas grėsmingas augalas, buvo tas, kurio ieškojo klastuolė. Bet tai jau buvo nebesvarbu.
Nelaukdamas, kol ji susigaudys, šiaurietis prabilo:
-Diffindo.-jis vylėsi, kad kerai pataikys į čiuptuvą, o ne į mokinę.

[Aurora Frydenlund]

Šyptelėjo visais dantimis. Šiaurietis, kokia nuostabi malonė apklojo Auroros (Šiaurės šviesos?) pečius šią nuostabią, bjauriai lietingą dieną. Nuo šiltnamio lubų ant merginos kaktos kaptelėjo šalto vandens lašas. Klastuolė pasvarstė, kad nieko turbūt nėra geriau, nei du skandinavai tropiniam klimate, keliaujantys į mūšį su augalais, kurie jų gimtuose kraštuose neauga. Pats nuostabumas, ne kitaip.
- Aurora, - prasitarė lūpose tebelaikydama visadantę šypseną. Tačiau tą patį burnos iškreipimą it vėjelis nupūtė, kai išvydo lazdelę sau prieš nosį. Vos spėjo kilstelėti savas žirkles idant nukirptų stebuklingojo pagaliuko galą, jeigu į ją bus pasikėsinta, kai iš Sigurdo žodžių suvokė, kad grėsmė eina iš už nugaros.
Ir vėlgi, vos spėjo aiktelėti ir kryptelėti galvą link peties, berniūkščio paleisti kerai per plauką nenušniojo jai ausies, ir ak, nebūtų nustebusi, jeigu vietoj ausies pasiėmė vieną kitą jos baltą plauką. Už nugaros išgirdo dunkstelėjimą. Apsisuko iškėlusi savo žirkles, tačiau pavojus jau buvo praėjęs. Ant žemės dar gyvas tebesirangė dantytas čiuptuvas. Aurora atsiduso.
- Velniai jį - nusikeikė (daug stipriau, nei čia pavaizduota. Mes saugome jūsų akis nuo bjaurių žodžių). Viena ranka grybštelėjusi ant apsiausto skverno, idant jo neprimintų, atsitūpė ir kelis kartus čekštelėjusi žirklėmis sukarpė čiuptuvą į smulkias daleles. Atsisuko į baltaplaukį.
- Širdingai dėkoju už narsų išgelbėjimą, - kuo rimčiausiai tarė, tačiau žybčiojimas akyse ir pakilę lūpų kampučiai išdavė linksmumą. - Neabejoju, kad esi pasiruošęs išgyventi mūsų mirtiname žygyje. Eime.
Aurora pakilo ant kojų ir mostelėjusi sekti paskui, nužingsniavo tolyn siauru takeliu tarp augalų. Iki jai reikalingo augaliuko buvo likę nedaug. Kartais mergina pasvarstydavo, ar šiltnamis pastebuklintas išplėtimo kerais.
Tamsiausiame šiltnamio kampe, pačiame gale, kur jau net lietaus prieblanda nesiekė, neišvaizdžiam vazone augo neišvaizdus (magiškai neišvaizdus) augalas, kurį nenuovokus žiobaras greičiausiai palaikytų mandresne kambarine gėle. Ir išties, tokia kambarinė gėlė keistokai atrodė tarp velnio raizgų daigų ir kitokių augalų su dantimis, smaugiamaisiais stiebais ir nuodingomis žiedadulkėmis. Paprasti, tamsiai žali lapai su raudonais, tamsoje juodais taškeliais.
Aurora išsitraukė žirkles ir akies krašteliu stebėdama augalus aplinkui, atsisuko į Sigurdą.
- Augaliukas, kurio man reikia, pirštų nenukąs, - mostelėjo į kambarinę gėlę. - Bet šitie gali, - žirklėmis apvedė pavojingų augalų džiungles. - Tai būk atsargiai, nemink ant šaknų, nespardyk vazonų ir neliesk lapų, - rimtai, jau be jokio linksmumo aky ir lūpose, paliepė septintakursė. Truktelėjusi lazdelę iš kišenės, burbtelėjo burtažodį ir uždegė šios galiuką blausia šviesa. - Dabar aš ištrauksiu vazoną su savo augalu, - pranešė, kad nebūtų jokių netikėtumų ir jie viens ant kito neužvirstų. Su žirklėmis vienoj rankoj ir šviečiančia lazdele tarp dantų, Aurora atsitūpė ir kyštelėjusi pliką ranką į džiunglių gilumą, timptelėjo už neišvaizdaus vazono krašto. Šis buvo sunkus ir didelis, o bet tačiau jai reikėjo jo keliukyje, kur kiti augalai negožia. Taip bus mažiau pavojinga, žinojo ji.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Nė nesusimąstydamas jis puolė gelbėti merginą. O kam? Juk ji nieko gero Sigurdui nebuvo padariusi. Visa laimė, kad šviesiaplaukis nenurėžė jos ausies ar kokios nors kitos gyvybiškai svarbios kūno dalies. Nes priešingu atveju ši mergužėlė tikrai nebūtų padėkojusi. Arba išvis nebūtų likę kam piktintis. Todėl jis paprasčiausiai linktelėjo, priimdamas Auroros padėką kartu su visais šypsenos žaismais lūpose. Kiti jos žodžiai susilaukė klausiančio ir gal net nerimastingo žvilgsnio. Mirtiname žygyje? Tačiau ji jau ėjo tolyn.
Pagaliau atsidūrus prie baltaplaukės norimo augaliuko, grifui teko išklausyti jos pamokymus, į kuriuos vis tik ketino atsižvelgti. Jam iš galvos neišėjo tai, kad tuoj dalyvaus kažkokioje gyvybei pavojingoje kelionėje. Savo noru? Beveik.
Kai Aurora atsitūpė ir ėmė siekti savojo augaliuko, islandas suprato, kad jam čia nėra ką veikti. Matėsi, kad mergina pati puikiai susitvarkys. Kaipgi kitaip, jei ji vaikinukui liepė nieko nedaryti ir neliesti. Ką jau kalbėti apie smurtą prieš augalus.
-Sakei, kad eliksyrui reikia šitų lapų. O koksai eliksyras bus? Ar gal kokį profesorių ruošiesi nuodyti?-neatstojo mokinys.
Sigurdui vis dėlto darėsi nuobodu. Kol kas jis tik stovėjo prieblandoje ir bandė įžiūrėti atskirus augalus klaidžiose džiunglėse, nujausdamas, kad nuo kiekvieno nereikalingo judesio po vieną gali būti nukirpti pirštukai.
-Paeisiu kelis žingsnius į šalį,-pranešė, nenorėdamas sukelti Aurorai infarkto.
Tačiau vos tik grifas pasitraukė nuo klastuolės, kažkoks storas ir tvirtas ūglys apsivyniojo aplink jo koją. Greičiausiai šiaurietis tamsoje ant jo netyčia užmynė, o gal tik palietė. Kol mergina šio incidento nepamatė, jis nusprendė išsilaisvinti be niekieno pagalbos:
-Diffindo,-panaudojo tuos pačius kerus islandas, tyliai sumurmėdamas ir nukreipdamas lazdelę kažkur į apačią.
Vaikino laimė, kad pats sau nenusišniojo kojų pirštų. Bet ir į augalą nepataikė. Tad jis susierzinęs tūptelėjo bei pabandė nusitraukti tą įkyrų ūglį. Iš pradžių nieko neįvyko, augalas buvo lyg apmiręs. Ir šit jis staiga pasipriešino. Truktelėjo stipriai už kojos ir parvertė šviesiaplaukį. Iš netikėtumo jis net pametė lazdelę. Išsprūdo trumpas riktelėjimas, po kurio mokinys susitrenkė galvą į kietą žemę. Tačiau tai augalo visiškai nejaudino. Jis tik dar labiau tempė savo pusėn.
Nors ir beveik tamsoje, Sigurdas matė, kur buvo lazdelė. Deja, jis negalėjo pasiekti savo magiškojo pagaliuko. Beliko ieškoti, už ko užsikabinti. Artimiausias toksai kabliukas buvo... baltapūkės koja. Mintyse jos atsiprašydamas, vaikinukas greitai čiuptelėjo už kelnių klešnės.
-Auroraaa...-ne per garsiausiai sulemeno ketvirtakursis.

[Aurora Frydenlund]

Aurora, dar nepasičiupusi savo vazono, kreivai sau po nosim nusišypsojo. Ne, profesorių ji nenuodys. Ir eliksyrų turbūt nevirs. Tie lapeliai, sukombinuoti su anais, augančiais ant jos poežerinės palangės, turėtų sudaryti kažką, kas stipriau imtų smegenis nei piksių šūdukų milteliai. Bet Sigurdui nebuvo būtina to žinoti.
- Nee, - numykė ji neaiškiai. - Nieko nenuodysiu, man tik... šiaip. Mokymosi tikslais, - nelabai įtikinamai pamėgino įtikinti. Galų gale, gal ir nesvarbu, ar ja patikės, ar ne. Merginai teliko vieneri metai, tad ir išmesti jos už keistų substancijų turėjimą savo žinioje niekas nespės. Tuolab, kad kitų nuodyti ji neketina. Nebent paprašys. (O kad būtų žinojus, kad prieš keletą metų jos raudonplaukė priešingybė šiame pačiame šiltnamyje augino šiek tiek kitokius, bet irgi pasilinksminamuosius lapelius. Gal būtų nudžiugusi).
Vazonas buvo visai sunkus, bet ir dorai jo patraukti nespėjus už nugaros pasigirdo sujudimas, dunkstelėjimas ir kažin koks tai tylus kentėjimas bei panikuoti šnabždesiai. Aurora su lazdele dantyse atsiduso. Prisakai neliesti, ir neklauso, prakeikti merlino šiknaskylės uostytojai mažiai. Aurora nusprendė neatsisukti ir palikti Sigurdą likimo valiai. Gal, jeigu bus nedurnas, išsivaduos.
Tačiau nepraėjo nė akimirka, ir Aurora neceremoningai klestelėjo užpakaliu ant žemės, šis jos -avus judesys akompanuojamas į bėdą patekusio grifo šnypštimo. Mergina bjauriai ir nelabai artikuliuotai (dėl lazdelės tarp dantų) nusikeikė ir suktelėjo galvą per petį.
Lazdelės šviesoje ant žemės išsipleikęs baltaplaukis neatrodė žavingai, ypač su koja, įstrigusia kažkur pažemės džiunglių gilumoj. Aplinkui susijaudinusiai šlamantys augaliukai džiaugsmo irgi nekėlė. Aurora persivertė per save, patvarkė lazdelę burnoj, kad kyšotų kaip smilga šviečiančiu galu į priekį, ir besikeiksnodama ant kelių nuropojo po augalais gelbėti vargšelio baltaplaukio kojos.
- Nesimuistyk, - paliepė. Blausioj šviesoj atradusi ano čiurną, apraizgytą augalo, kurio pavadinimą tingiu sugalvoti, čiuptuvu, Aurora, vis dar su žirkle vienam delne, įvertino situaciją. Čiuptuvas vis dar įnirtingai traukė berniūkštį į save, kažkur gilumon, kur greičiausiai vešėjo jo virškinimo centras. Klastuolė ėmėsi darbo.
Čiuptelėjusi delnu už sigurdo blauzdos, smarkiai trūktelėjo į save, tačiau augalas nepasidavė. Žinoma, gal ir būtų buvę gana paprasta čiuptuvą tiesiog nukirpti, tačiau Aurora, visuomet didi augalų mylėtoja, visai nenorėjo taip daryti. Paskui augalas jos nekęs.
- Atpalaiduok koją, - suburbėjo vaikiščiui. - Atpalaiduok, subingalvi.
Kol anas mėginosi siaube kaip nors atpalaiduoti raumenis, Aurora graibstė aplinkui, ką galėtų čiuptuvui įduoti vietoj žmogaus kūno dalies. Akimirką, pirštais it geležim tebesugriebusi ano koją, išlindo iš po lapų ir pasidairiusi pastebėjo netolies gulintį kažin kokį, nepaprastai tiesų pagaliuką. Turės tikti. Sugrįžusi į tamsą, pirštu atsargiai paglostė glotnų čiuptuvo paviršių. Šiam akimirką sutrikus, staigiu judesiu atvyniojo nuo vargšės kojos ir vietoj jos įkišo rastą pagaliuką, nė nesusimąstydama, kad anas pagaliukas - šis tas daugiau, nei tiesiog šakelė. Čiuptuvas sulindo atgal į tamsą.
Aurora atsiduso. Išropojusi iš po lapų atsistojo, nupurtė žemes nuo apsiausto ir ištiesė ranką grifui, idant padėtų atsistoti.
- Velniai tave nuneštų, - suburbėjo piktokai. Susivėlusios baltos sruogos krito ant veido. - Ar gyvas? - šiek tiek susirūpinusi paklausė ir nužvelgė berniūkštį nuo galvos iki kojų.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Su kiekviena sekunde jis jautėsi vis labiau tempiamas į tuos tamsius kraugeriškų augalų brūzgynus. Situacijos nepagerino ir tai, kad klastuolė dribtelėjo ant žemės: Sigurdui teko paleisti koją. O kur dar tiesiai jam į akis nuo lazdelės galo sklindanti bjauriai blyški šviesa. Šviesiaplaukis prisimerkė, bet šviesulys greitai dingo kažkur už nugaros. Grifas pabandė pasisukti, norėdamas sužinoti, ką gi Aurora darys, bet buvo sulaikytas jos žodžių. Bent šį kartą paklausęs, jis nustojo spurdėti.
Tuomet keturiolikmetis galėjo pajusti, kaip mergina palietė koją ir patampė ūglį, kaip ką tik pats Sigurdas buvo padaręs.
-Neverta...-tyliai sumurmėjo, laukdamas dar vieno itin stipraus timptelėjimo.
Tačiau atrodė, kad augalas pasidavė. Tikriausiai vaikinukas pasirodė esantis per didelis užkandžiui. Bet ne. Grobuonis vėl kelis kartus jį patraukė savo pusėn. Sigurdas įsitempė. Gal todėl ir neatsikirto surūgusiai klastuolei, gelbstinčiai jo kailį. Tiksliau, koją.
Nors ir geriausių norų vedamas, jis neatsipalaidavo. Niekaip neišėjo, ir tiek. Kaip kitaip bus, jeigu čia pat augalas ketina tave pasitiekti vakarienei. Taigi, mokinys apsimetė miegąs. Užmerkė akis, pabandė įsivaizduoti, kad yra minkštoje lovoje, o ne ant kietos purvinos žemės. Gal kažkiek nurimo. To turėjo pakakti, kad klastuolė be reikalo nelaidytų gerklės ir dar kartą nepavadintų subingalviu.
Vis dėlto tokioje būsenoje jis suprato, kad Aurora iki šiol nepanaudojo burtų. Grifui beliko tik spėlioti, kaip jį išlaisvins iš augalo gniaužtų.
Netrukus šviesiaplaukis buvo išgelbėtas, jis stebėjosi, kaip greitai ir neskaudžiai visa tai praėjo. Paėmęs jos delną, akimirksniu atsistojo. Voliotis ant šiltnamio grindų nebuvo pats didžiausias malonumas.
-Gyvas, gyvas,-tarstelėjo, valydamasis drabužius.
Islandas persibraukė kiek pradžiūvusius, bet jau purvinus plaukus ir žvilgtelėjo į baltapūkę. Ji pati ne ką geriau atrodė.
-Ačiū,-trumpai tarė Sigurdas, nesileisdamas į kalbos vingrybes ir absiribodamas tik santūriu žodžiu.
Vis dėlto kilo įtarimas, kaip Aurora sugebėjo susidoroti su mėsėdžiu augalu, nenaudodama burtažodžio. Kaip tik to jis ir norėjo pasiteirauti, bet klausimui buvo lemta užsimiršti. Stebėdamas vis dar šviečiančią merginos lazdelę šiaurietis prisiminė, kad per sumaištį savają pametė.
Vaikinukas nužvelgė kietai suplūktą žemę, blausioje šviesoje ieškodamas bene svarbiausio daikto šioje pavojingoje vietoje. Jis buvo beveik tikras, kad Aurora lazdelės nepaspyrė, augalas nesuvalgė, o pats nesulaužė. Tačiau jos niekur nesimatė. Dėl viso pikto Sigurdas išnaršė kišenes, bet ten nieko gero nerado. Buvo likusi tik viena galimybė. Ta klastuolė bus ją pasiėmusi.
-Grąžink lazdelę. Kur ji?-nelauktai pareikalavo jis, nenutuokdamas, kad magiškasis pagaliukas pradingo (amžiams?) džiunglių glūdumoj.
Grifo šiandien greičiausiai nelydėjo sėkmė. Nepaisydamas Auroros draudimo, atsimokėjo su kaupu: neabejotinas išgąstis, vos nenutraukta koja (arba jis pats) ir galiausiai prarasta lazdelė. Deja, mėlynakis nematė, kas vyko: tuo metu buvo užsimerkęs. Teliko tik keikti savo silpnumą. Arba drąsą, kad be reikalo pasitraukė nuo klastuolės.
Pasigirdęs nerimą keliantis dejavimas privertė atsisukti ten, kur visai neseniai turėjo pradingti jis pats. Ten, tamsoje, tokius šiurpius garsus galėjo skleisti tik priešmirtinėje agonijoje besikankinantis organizmas.
-Kas ten darosi?-įsispoksojo į krutančius juodus šešėlius Sigurdas, nė nepajutęs, kad jau beveik įlindo į mišką. Trumpam primiršo ir savo pagaliuką.
Tos vietos nesiekė lazdelės šviesa, bet kažkas jį ten traukė. Kone užhipnotizuotas šviesiaplaukis žengtelėjo į priekį. Ir atsidūrė visai nedraugiškų laukinių augalų apsuptyje.

[Aurora Frydenlund]

Patenkinta, kad anas grifas, taip neprotingai sutrukdęs mirtiną alkanų augalų ramybę, gyvas ir sveikas, Aurora jau ruošėsi suktis atgal ir užsiimti savo haliucinogeniniais augalais. Tačiau taip nebuvo lemta. Kokia tai pikta likimo deivė, patroškusi klastuolei ant užkrauti atsakomybę už puskvailį baltaplaukį, grifą, patvarkė reikalus į visai kitą pusę. O gal tai buvo Fabiolos iš Neapolio kerštas, idant nugvelbė iš jos augaliuką.
Kad ir kaip ten bebūtų, mergina tik išpūtę akis išgirdusi susireikšminusį reikalavimą grąžinti lazdelę. - Kokią lazdelę? - tespėjo pusbalsiu paklausti, kai nelaimėlis, kurį ką tik didmoteriškai vadavo iš mirties gniaužtų, jau rodės ir nebesirūpinąs kažkokia lazdele, it tikras subingalvis, kokiu Aurora jį ankstėliau ir pavadino, žengė tiesiai atgal į tos pačios mirties gniaužtus. Ji tįstelėjo ranką delnu mėgindama sugriebti už apsiausto ir neleisti jam lįsti į šiltnamines džiungles, tačiau pirštai teperbraukė per išslystantį apsiausto audinį nespėję nė dorai suimti.
- Ei! Kur lendi? - susierzinusi ir susijaudinusi negarsiai šūktelėjo (ar greičiau sušnypštė) Aurora ir pasileido tuos keletą žingsnių jam iš paskos, tiesiai po milžiniškais tamsiais lapais. Jei prireiks, ištrauks už ausų, kad ją kur su visu jos seserišku (motinišku? ew) susirūpinimu. Be to, davus mirčiai į snukį, būtų negražu antrąjį kartą tiesiog numoti ranka.
Po lapais džiunglėse, antrąjį kartą įsitikino Aurora, buvo tamsu. Lazdelės galas vėl sužibo jai kone nesąmoningai mintyse paliepus (bežodžiai kerai yay). Keistas augališkas dejavimas pasiekė ir jos ausis, o priekyje boluojantis berniūkščio pakaušis švietė it kelrodė žvaigždė tamsią naktį. Prisiartinusi tiesiai šiam už nugaros, švelniai kepštelėjo per petį, idant suprastų, kad šalimais esą žmogaus, o ne visaėdžio augaliuko, ir suėmusi už alkūnės timptelėjo atgal.
- Aš nesu tikra, koks tiksliai tavo durnumo laipsnis, tačiau neabejoju, kad tikrai labai aukš... Merlino klynas, kas čia dabar? - Aurora priešais, pro vis dar vaizdą dalinai dengiančius lapus, išvydo besiraitantį ir besirangantį augalą, kažkas jo storo (delnais apimti negalėtai) kamieno vidury pulsuojančiai spalvotai švytėjo. Augalas rodėsi besikankinąs, dantyti čiuptuvėliai raitėsi it traukulių krečiami.
Klastuolė iškėlė lazdelę ir šiurkščiai stumtelėjusi Sigurdą, prasibrovė į priekį. Akimirką, vos akimirką žiūrėjo išsižiojusi, o tada bedė lazdele į augalą ir sumurmėjo:
- Finite Incantatem.
Tačiau nieko neįvyko, auksinė šviesa akimirkai blykstelėjo ir nugeso. Keistas švytėjimas ir augališkos dejonės nesibaigė.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas prieš save matė tik besirangantį augalą. Užėjus laikinam proto užtemimui jis negirdėjo, kaip klastuolė bandė jį sulaikyti. Nekreipdamas dėmesio į nieką, vaikinukas šliumpino toliau, pakelyje mindydamas visokius lapus ar šaknis. Mintyse buvo maloniai tuščia, tik sklandė kažkoks reiklus žūtbūtinis noras pasiekti dejuojantį augalą. Jo besiraitantys ūgliai atrodė kaip kvietimo mostai.
Jei Aurora nebūtų kepštelėjus ir kiek nusitempus šalin, jis būtų griuvęs tiesiai į to augalo glėbį. Tačiau dabar islandas jau tankiai mirksėjo ir purtė galvą, norėdamas suprasti, kas čia buvo. Išgirdęs merginos įžeidinėjantį balsą pakėlė akis. Sigurdas susiraukė, ketindamas atsikirsti, bet atsisakė šio savo sumanymo. Mat pastebėjo keistą švytėjimą, sklindantį iš augalo. Judantys čiuptuvai atrodė švelnūs ir glotnūs, bet tvirti, nušviesti lazdelės šviesos. Taigi jie priklausė kaip tik tam augalui, kuris jį norėjo paversti ištaiginga vakariene. Mokiniui pasirodė, kad ūglys vėl apsivijo koją, tačiau tai buvo tik jo vaizduotės vaisius.
Grifas prisiminė, kaip Aurora nustebo, kai jis pareikalavo grąžinti lazdelę. Regis, mergina tikrai jos neturėjo. Neleido abejoti jos akyse pasirodžiusi nuoširdi nuostaba.
Jis jau prasižiojo klausti baltaplaukės, ar kartais nėra tokios galimybės, kad ji per apsirikimą bus sušėrusi lazdelę augalui, kai buvo nustumtas. Tiesą sakant, gana šiurkščiai ir piktai, kad net Sigurdas pasipiktinęs sušuko:
-Ei!
Vis dėlto jis ėmė žiūrėti, ką darys Aurora. Beveik nenustebo, jai nesėkmingai pamėginus pašalinti kerus (kurių čia nebuvo). Jiems nepavykus, vaikinukas galutinai įsitikino, kad jo stebuklinga šakelė yra augalo viduriuose (kurgi daugiau, jei ne ten?).
Regis, grobuonis buvo nusprendęs lazdelę suvalgyti nevirškintą, bet užtai jam smarkiai atsirūgo. Šiuo metu augalas greičiausiai egzistavo paskutines savo gyvenimo minutes. Bet grifas neketino taip visko palikti, ypač kai suvokė, kad jis galėjo praryti lazdelę.
Šįkart šviesiaplaukis, netverdamas pykčiu, prasibrovė pro Aurorą ir ėmė spardyti augalo kamieną:
-ATIDUOK! MANO! LAZDELĘ! - su kiekvienu spirtelėjimu jis vis garsiau surikdavo.
Klastuolės pasišaipymai buvo paskutinis lašas, pripildęs jo pykčio taurę. Šiaip ji retai kada tapdavo pilna, bet palyginus greitai išsekdavo. Tad netrukus Sigurdas išsikrovė ir sustojo, giliai alsuodamas.
Jis pastebėjo, kad po paskutinio smūgio augalui kažkas nutiko. Šis pradėjo keistai banguoti, lyg ketintų vemti; švytėjimas jau buvo dingęs. Tačiau augalas vietoj glitėsių išspjovė lazdelę, kuri aukštu lanku įskrido į susipynusius tamsius krūmus. Beveik tą pačią akimirką nelaimėlis islandas susitaikė su lazdelės praradimu ir giliai atsiduso. Niekas jos iš ten neištrauks. Su kartėliu pagalvojo. Jau geriau pirksis naują, negu neteks rankos ar kojos.
Mėsėdis grobuonis kaipmat atsigavo, netekęs gerklėje įstrigusio pagaliuko. Jis vėl pasidarė plėšrus. Be to, prisidėjo ir kiti augalai, kuriuos Sigurdas buvo užmynęs ar kurie neketino praleisti progos pasmaližiauti žmogiena.
-Gal jau einam... - nerimastingai tarė Sigurdas, žvalgydamasis į bundančius augalus. - Mums čia ne vieta. Čia dedasi blogi...keisti dalykai...

[Aurora Frydenlund]

Ir nebūtų tikėjusis, kad tas bernelis nekaltu veidu ir dar nekaltesnėmis mėlynomis akimis, už pūkuotų plaukų slepiantis kvailokas, Auroros manymu, smegenis, šitaip ims ir pratrūks. Merginai atrodė jei jau ne pavojinga, tai bent nepagarbu šitaip užsipulti niekuo dėtą augalą, kuris viso labo buvo alkanas ir rijo, kas jam pasitaikė. Tačiau ji tik susvyravusi žingtelėjo atgal, tolyn nuo Sigurdo kumščių ir spyrių, kurie jam įsikarščiavus galėjo tekti ir jai. Galbūt būtų buve logišką berniūkštį sustingdyti, ar bent jau trenkti jam per veidą idant atsipeikėtų, tačiau šiaurietė tegalėjo tas kelias akimirkas stovėti netoliese iškelta lazdele, kitam kumštyje gniauždama savo žirkles. Iš burnos išsprūdo ir keletas keiksmų, kūnas irgi sutrūkčiojo it ketindamas prieš šeimininkės valią imtis veiksmų, tačiau greitai viskas baigėsi.
Ji aiktelėjo, kai augalas išspjovė pagaliuką, kuris buvo atsakingas už sumaištį. Suraukė nosį ties augališkais glitėsiais. Ir nebestoviniavo nė akimirkos - vos tik stebuklingoji lazdelė nuskriejo į tankumynus, o Sigurdas ėmė kažin ką vapėti apie blogus dalykus, kurie dėjosi prieš pat jo nosį, velniai rautų, Aurora smarkiai trūktelėjo jam už rankos ir net spirtelėjusi batu į šlaunį išstūmė lauk į šiltnamio prieblandą, ant žemėto, augalams neskirto takelio. Keletas vijoklių ir dantytų lapų bei čiuptuvėlių iš gilumos išsiraitė paskui, graibstydami kulnus.
- Aišku, kad ne vieta, nuo pat pradžių sakiau niekur nelįsti ir nieko neliesti! Kas tau, sumautas apatinių lope, nebuvo aišku? - pusbalsiu, o po akimirkos ir garsiau plūdosi mergina ant berniūkščio. Susitaršusios baltos sruogos skrajojo aplink veidą, o žalios akys šaudė žaibukais. Aurora sustojo švieselėsnėj šiltnamio vietoj, maždaug vidury, ir grėsmingai bedė lazdele berneliui į krūtinę. Išsižiojo lyg norėdama prakeikti, tačiau nieko nepasakė. Užsičiaupė, nuliejo baisiu žvilgsniu, tada švystelėjo lazdele sau už nugaros ir kažin ką suburbėjo. Po akimirkos jos užmirštasis vazonas trinksėdamas ir svyruodamas atčiuožė prie klastuolės kojų.
- Per tave neišėjo ištraukti jų tinkamai, - piktai sumurmėjo. Augalo lapai, atsidūrę kur šviesiau, ėmė kaip mat mažumėlę vysti, o raudoni taškeliai tamsiai žaliame fone pablyško. Aurora piktai atsidusi mostelėjo delnu idant sakydama "pažiūrėk, ką pridirbai". Širdis, vos prieš akimirką baladojusi krūtinėje, nurimo, o žalios akys nustojo žaibuoti. Ji akimirką pasvarstė, kartą čekštelėjo žirklėmis, nužvelgė susitaršiusį ir, rodės, išgąsdintą bernioką priešais. Kažkas vidujai sukirbėjo. Ji pasilenkė ir žirklėmis nukirpo mažą, prie stiebo kone prigludusį lapelį. Šis, palietęs sidabrinius žirklių ašmenis, rodės, nustojo vysti ir netrukus Auroros delne gulėjo standus ir šviežias. Mergina ištiesė lapelį Sigurdui.
- Sukramtyk, - tarė. Norėjo pažiūrėti, ar šie veikia bent kažkiek panašiai į tuos, parsivežtus iš Italijos, tačiau grifui to nesakė. Jam nebūtina žinoti jos eksperimentinių augalų savybių. - Nagi, pasijusi... kitaip, - nenorėdama meluoti, esą pasijusiąs geriau, numykė. Šyptelėjo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Vos tik Sigurdas užsiminė apie grįžimą atgal, jis buvo iškart atitemptas ir išspirtas ant siauro takelio. Tokio ,,paraginimo" tikrai nesitikėjo, todėl griuvo žemėn. Žinoma, grifui tas visai nepatiko, jis pamažu keldamasis dar turėjo klausytis Auroros burnojimo. Šiuo metu beveik pamiršo, kad pats visą tą nesąmonę užvirė ir per savo kvailumą (ar drąsą?) prarado lazdelę. Be to, iš galvos kol kas buvo pradingę tai, kad baltaplaukė jį visai neseniai išgelbėjo.
Kai jis pagaliau atsistojo, veide švietė kažkas panašaus į pyktį (jis dar niekad nebuvo taip greitai praradęs savitvardos). Dar įmantriau pavadinusi vaikinuką klastuolė dabar kone rėkė, o jai nutilus, prapliupo Sigurdas:
-Niekur nelindau ir nieko neliečiau, augalai kalti! - gynėsi jis, o balsas darėsi vis garsesnis, - Kad tave... - jis staiga nutilo, nes pajuto į krūtinę įremtą lazdelę.
Pažvelgęs į Aurorą pirmiausiai pamatė siaubingą žvilgsnį, ji lygtais ketino paleisti kokius nors baisius kerus. Akyse nenoromis šmėkštelėjo baimė. Bet, kaip ir praeitą kartą, ji savo grasinimo neįvykdė. Tik burbėjimu išreiškė savo nepasitenkinimą.
Nutvilkytas jos žaibuojančių akių, islandas stovėjo it mietą prarijęs. Bet pyktis niekur nedingo. Jis pavirto į susierzinimą. Vis dar suraukęs antakius, Sigurdas tylomis stebėjo, kaip šalia klastuolės atsidūrė augalėlis. Kaip ji rodė pasipiktinimo ženklus ir iš lėto rimo. Ir jis taip pat pamažu nusiramino. Nors vis dėlto liko priešiški jausmai jai.
Grifas puikiai matė, kad čekštelėjusi žirklėmis nukirpo vieną to augalo lapą ir ištiesė jam. Sukramtyti? Jis nepatikliai pažvelgė į Aurorą, tačiau paėmė lapelį. Vaikinukas jį pauostė, kelias sekundes pagalvojo ir tarė:
-Ne, ačiū, visokių nesąmonių aš nevalgysiu, - jis žengtelėjo atgal, link išėjimo, ir numetė lapą, nepaisydamas, kad už tai jam vėl gali būti pagrasinta. Balse girdėjosi tvardomas pyktis. Šviesiaplaukis suabejojo, nuskambėjus lapelio poveikiui, kad ir labai miglotam. Knietėjo sužinoti. Labai. Bet jis nustūmė tą poreikį kuo giliau.
-Ne, - pakartojo Sigurdas, - Man užtenka viso... šito. - mostelėjo ranka į džiungles, turėdamas omenyje prarastą lazdelę. Nors jis nebuvo pernelyg didelis materialistas, suspaudė širdį, praradus savąjį pagaliuką. Ką aš be jo darysiu?
Vis dar savyje gniauždamas blėstantį įniršį, pasisuko eiti link durų.