[Nico Maquet]

 Jos pirštai ant jo krūtinės jį nervino. Nežinojo, ko norėjo labiau - ar kiekvieną išbučiuoti, ar visus juo išlaužyti ir sutraiškyti, kad daugiau prie jo nesiliestų.
 - O man rodos, kad nė rakto nereikia, užtenka reikiamai į tave pažiūrėt ir visi užraktai patys atsirakina, - kimiai tarstelėjo.
 Išpūtė akis, pajutęs už savęs stiklinę šiltnamio sieną. Nikui nepatiko būti priremtam. Net jei nesiruošė niekur bėgti  - negalėtų jai leisti tokio malonumo pamatyti jį sprunkantį - gera buvo žinoti, jog turi tokią galimybę. Jos netekus pasijautė dusinamas.
 - Iš kur ištraukei, kad čia hormonai? - burbtelėjo, vengdamas jos žvilgsnio, kas tikrai reikalavo pastangų, turint omenyje juos skiriantį atstumą, - norėjau įsitikinti, kad tai tu - pabrėžė kreipinį, - vis dar kažką man jauti, net jei tai tiktai drėgmė tarp tavo kojų. - piktai debtelėjo, apdovanojęs ją labiausiai smerktinu žvilgsniu, kokį tik gebėjo išgauti.
 Kodėl ji taip arti - tai jį erzino. Galėtų jau ir atsitraukti, o tai tikrai elgiasi kaip kekšė.
 O tada ji ištarė tą pravardę. Pravardę, kuri kadaise jį erzino, nes rodė, koks jis pažeidžiamas ir nerangus šalia jos. Tačiau dabar - praėjus daugiau nei metams - ji kurstė ugnį jo viduje. Ir ne tokią atgrasią kaitrą, kaip tas visas pyktis, kurį jis juto, ne. Ji kurstė švelnią liepsnelę, skirtą jį sušildyti žvarbiausią naktį.
 Tik jis negalėjo to parodyti - koks pažeidžiamas ir priklausomas nuo jos yra. Tik ne dabar.
 - Man šlykštu, kai tokia kekšė kabinasi man ant kaklo, - išspjovė, bandydamas atsitraukti nuo jos, tačiau nugara jausdamas tik šaltą stiklą, - Suprantu, kad trokšti su manim permiegoti, tačiau pasieiškok kito kvailelio. Va, gal tas nelaimingasis laiškų siuntėjas tegu tavo poreikius tenkina, - su pasibjaurėjimu ryškai matomu veide dėbtelėjo į tamsiaplaukę.

[Eleizija Stigler]

-Visą vakarą į mane žiūri, o tarpkojis, kaip buvo užrakintas, taip ir liko. Kažkaip nemanau, kad tik žvilgsnio pakanka, - tikriausiai jo veide išvydo sumišimą. - Taip, taip. Mačiau kiekvieną tavo žvilgsnį lydintį mano veidą, klubus, mano visą kūną, klastuoli. Nemanyk, kad aš tokia nepastabi. Gal ir kekšė, kaip tu sakai, bet tikrai turiu sakalo akis, kurios matė kiekvieną tavo pasišlykštėjimo pilną žvilgsnį.
Varnė šaltai pažvelgė į vaikinuką ir atsitraukė nuo jo. Giliai įkvėpė ir galėjo girdėti tik vieną. Gilius Niko ir savo kvėpavimus. Ji net nustebo. Nejau aš jį taip myliu, kad galiu net vaidinti kekšę, kuri įsileidžia į save kiekvieną vyrą ir drėgsta nuo jų žodžių? Ele, kas tau atsitiko? Būk savimi. Nesižemink prieš vaikiną, gal jis to net nevertas. Kažkas suvirpėjo galvoje. Bet aš jį myliu, noriu būti su juo, susituokti, karštai mylėtis, o pasenus susikibus už rankų vaikščioti paplūdimiu. Netikėtai ranką, kuri buvo įsivėlusi į jo plaukus, pradėjo drebėti. Ji iškart pašalino ją nuo jo kūno ir stipriai suspaudė. Tramdykis, panele. Ranka drebėti nesustojo, bet ji vis tiek neketino pasišalinti pirma iš šiltnamių. Ir tada ji pamatė, kaip ta pravardė paveikė jį. Tikriausiai jis jam kartu atkūrė linksmas akimirkas praleistas kartu, priminė, koks pažeidžiamas šalia jos jis buvo, kokia trapi buvo ji šalia jo...
-Lindormas? Nu gal ir sutiktų, jei jau taip tu nenori to. Tikriausiai smagiai pašėlsti su Daniela.
Kaip ir liepta pačio mylimojo, ji nuėjo prie kito stalo galo ir išsitraukė tą sulankstytą lapelį. Rašalas jau buvo dingęs, tad pagriebė rašiklį ir pradėjo rašyti.

Turiu pasiūlymą. Nori prie manęs prisiglausti? Priversti mane sudrėgti, o tave sukietėti? Jei taip, tai parašyk kur ir kada.

Tada lapelis ištirpo ore ir ji pakėlė akis į jaunuolį.
-Nu va, parašiau. Laukiame atsakymo kartu, ar nori pasišalinti, nes tau nusispjaut į atsakymą?

[Nico Maquet]

 Jis tik linktelėjo.
 - Gerai nors tiek, kad žvilgsnius skaityt moki, - bejausmiu veidu tarstelėjo.
 Jam net palengvėjo jai atsitraukus. Vėl galėjo normaliai kvėpuoti ir judėti, vėl atsirado galimybė pabėgti. Puikiai žinojo nepasinaudosiąs ja, tačiau buvo gera žinoti, kad ji vėl egzistuoja.
 - Danielos tu nieliesk, - šaltai burbtelėjo, - ji ne tokia pasileidusi ir neleisiu nei vieno blogo žodžio apie ją pasakyti.
 Tiesą pasakius, nežinojo, kodėl ją gina. Jie buvo tiesiog geri draugai - net vargu, ar draugai: jų draugystės, pažinties pamatas buvo draugiški įžeidinėjimai ir tokie santykiai jį tenkino - buvo galima būti savimi, nesuteikiant nei vienam žodžiui rimtumo.
 Akies kraštelio stebėjo, kaip ji rašo laiškelį, kuris po akimirksnio pradingo. Buvo sunku apsimesti abejingam, nežinant, ką ji ten parašė - tai galėjo būti tik paprasta žinutė, skirta vien tik jam paerzinti, bet nebūtinai. Velnias težino, kas dedasi tos kekšės galvoje.
 - Taip, man nusispjaut į atsakymą, tikrai nenoriu žinot, ar duosies su juo šiandien ar rytai, - šaltai gūžtelėjo, atsisukdamas nuo jos.
 Bet išeiti nesiruošė. Išėjimas reikštų pralaimėjimą - o jis negalėjo sau to leisti. Be to, jam buvo smalsu, ar tikrai tas Lindormas - kad ji velniai - pasirodys. Atsigręžęs nuo Eleizijos, vėl nuėjo palei augalų lysves, nieko nematančiomis akimis žiūrėdamas į krūmokšnius, o mintyse vaizduodamasis Eleiziją su tuo vaikinuku. Nuo tų vaizdų jo pyktis tik dar labiau augo, bet buvo paprasčiau koncetruotis į agresiją, kurią dabar juto, o ne į tuos jausmus, kuriuos jam kėlė pati varnė.

[Eleizija Stigler]

-Gerai, gerai. Tik čia nesiputok, nes dar mane užkrėsi savąją pasiutlige.
Ji žengė kelis žingsnius link Niko ir, likus tik keliems milimetrams, pasuko dešinėn ir grakščiai, prieš pat jo nosį, atsitūpė ir nuo žemės apsiėmė savo šaliką - pledą bei į jį įsisupo. Iškart pasijautė pilnesnė, ne tokia pažeidžiama, lyg būtų apsidangsčiusi skydu, kurio niekas nesugebėtų pramušti. Na, gal tik Niko šiltas ir aistros pripildytas bučinys. Atsistojusi išgirdo, kad jam nerūpi ar varnė "dulkinsis" su Lindormu. Tai privertė ją nusišypsoti, bet lyg tyčia klastuolis nusigręžė nuo jos ir vėl nuėjo apžiūrinėti savo augaliukus ir piktžoles. Ji nusprendė laikinai paskelti paliaubas, nespjaudyti nuodų į jį ir, pasiėmusi knygą odiniu viršeliu, atsisėdo prie pat šalto stiklo ir atsirėmė į jį nugara. Iškart pajuto į stuburą, į nugarą, į nervus sklindančią vėsumą, lyg šerkšnas būtų padabinęs jos visą nugarą. Atsivertė reikiamą puslapį, kuris buvo pažymėtas žiobarišku skirtuku ir tęsė skaityti Lindormo padovanotą knygą.

...Prieš karalių Neapolą, karalystę valdė keturi princai - broliai. Vienas buvo tobulai įvaldęs transfigūraciją, antras žinojo kiekvieno augalo paslaptis, trečiasis - nuodus ir vaistus, o ketvirtasis - visas tamsiąsias magijos paslaptis. Visų keturių princų nuomonės, kaip reikia valdyti karalystę, skyrėsi, tad dažnai po rūmus sklido jų ginčų aidai. Vieną naktį princas, kuris žinojo kiekvieno augalo paslaptį nunuodijo vyriausiąjį brolį - transfigūracijos profesionalą, pasinaudojęs juodosios kiros lapų sultimis. Jį iškart ištiko greita ir skausminga mirtis. Ant lavono kūno atsirado juodos gijos, kurios rodė, kad jį pražudė juodoji magija, tad visi įkalčiai atsigręžė į jauniausiąjį brolį - juodąjį magą. Jis iš visų buvo stipriausias, bet tik princas, gebantis naudotis nuodais ir vaistais, prilygo jam galia, tad tik jis galėjo jį nužudyti. Herbologijos profesionalo planas pasiteisino. Nuodų brolis pamanė, kad jauniausias brolis nužudė vyriausiąjį, tad vieną dieną jie pradėjo kautis, tol, kol nors vienas mirs. Kova baigėsi tuo, kad abu broliai mirė ir visa valdžia atiteko augalų žinovui broliui. Jis buvo tokioje palaimoje, kad jo planas nusisekė, kad net nesusivokė, kai į savo haremą paėmė šimtus moterų, o jo numylėtinė buvo vyriausiojo princo dukra. Ji jau seniai buvo supratusi dėdės klastą, tad tą naktį, kai jis pasikvietė ją į savo kambarius, kad galėtų ją "išdulkinti" kaip princas, ji jam į vyną įpylė paralyžiuojančių nuodų. Nuodams suveikus, ji nupjovė jo vyriškumą ir sugrūdo jį dėdei į burną. Jam dūstant, ji žiauriu žvilgsniu pažvelgė į jį ir tarė:
-Kitą kartą apsižiūrėk, ką dulkini, dėde.
Princo akys išsiplėtė, nušvitus tiesai.
-Taip, prince. Aš esu tavo brolio dukra.
Ir tada princas užduso savo vyriškumo įrodymu.

Netikėtai šalia jos atsirado laiškelis. Ji greitai jį pastvėrė ir perskaitė.

Ką tu čia rašinėji?

Atrašiau.

Tiesiog žaisk šį žaidimą. Vėliau viską paaiškinsiu.

Lapelis dingo, o garsas tikrai turėjo pasiekti klastuolio ausis.

[Nico Maquet]

 Norėjo dar ką nors pridurti, tačiau joks gudrus - ar pakankamai įžeidžiantis - atsakymas nenorėjo ateiti jam galvon, tad tik sugriežė dantimis, teatrašliškai pavartęs akimis. Ir nuleido jos žodžius negirdomis.
 Nors stovėjo tiesiai prieš kažkokį krūmokšnį, apie kurį mokėsi prieš metus ar dvejus, tačiau jo nė nematė. Jo akys - kad ir tik krašteliu, paslapčia - stebėjo varniukę. Jam buvo įdomu, ką jis darys; gal keliaus iš čia, pamačiusi, kad jis nebekreipia į ją jokio dėmesio - būtų visai neprošal. Net mintyse sukalbėjo visiems dievams maldelę, kad taip atsitiktų. Deja, matyt, dievai turi svarbesnių užsiėmimų nei rūpinimasis paaugliais ir jų kivirčais, nes tamsiaplaukė ramiausiai praėjo pro jį ir įsiskaitė į knygą.
 Klastuolis nenuleido nuo jos žvilgsnio. Neišsidavė ją stebįs.
 Viskas buvo puiki iki to laiko, kai ji gavo tą nelemtą laiškelį. Varniukės veide sužaidė šypsena - jam pasirodė, visai nuoširdi - ir tai buvo paskutinis lašas jo kantrybės taurėje.
 - Kad tave velniai išneštų, kol krušies su tuo savo puspročiu, - burbtelėjo sau po nosimi ir, nieko nelaukęs, greitu žingsniu pats išsinešdino iš šiltnamio, nepamiršęs garsiai trinktelėti durimis, kad net viso šiltnamio stiklas sudrebėjo.

[Eleizija Stigler]

Laiškelio dingimas ir varnės šypsena tikriausiai pripildė Niko kantrybės taurę, nes jis tik atsigręžė įtūžusiu veidu ir spjovė merginai tokius nepykantos, bet tuo pačiu metu ir pavydo kupinus žodžius. Ji jau ruošėsi stotis, nes manė, kad vėl reiks su juo ėstis, bet deja jis nusigręžė ir patraukė link išėjimo. Prieš užsitrenkiant durims, ji dar spėjo ištarti netyčiai išsprūdusius žodžius:
-Nikai, palauk...
Ir tada visus šiltnamio langus sudrebino galingas ir stiprus durų trenksmas. Elė akimirkai apšalo, prisispaudė prie apšerkšnijusio stiklo ir pradėjo giliai kvėpuoti. Akyse pasidarė tamsu, bet rūkas greitai išsisklaidė ir tada ji viską suvokė. Jis išėjo, jam aš įkyrėjau. Jis susinervino, neteko kantrybės, klausytis mano šlykštynių, pažeminimų ir viliojimų... Tada dar kai kas nušvito jos galvoje. O Dieve. Aš jam dar rūpiu. Jis man dar kažką jaučia. Juk nebūtų išėjęs pirmas ir pasidavęs šitame žaidime man - merginai. Ir tas bučinys... Bandymas suprasti ar aš jam dar neabejinga buvo tik priedanga. Jis taip pat norėjo to bučinio... Tada vėl šalimais susprogo oras ir atsirado lapelis. Elė jį lėtai išlankstė ir perskaitė.

Na, gerai. Tai kodėl seniau neprasitarei, kad taip nori manęs, mano pirštų, sukančių ratus aplink tavo krūtis, mano liežuvio tarp tavo saldžių, šiltų šlaunų?

Mergina net nepajuto, kaip pradėjo verkti. Ji verkė ne iš skausmo, o iš laimės, kad Nikas kažką jai dar jautė, kad buvo jai vis dar neabejingas. Ji greitai pasiėmė užkerėta rašiklį ir parašė trumpus, bet viską pasakančius žodžius.

Žaidimas baigėsi.

Prieš dingstant lapeliui, ant jo užlašėjo sūri ir karšta ašara, šiek tiek suliedama paskutinįjį žodį.

[Kajus Arno Wintersas]

Ketvirtadienio ryte Kajus, kaklą, begyjantį nuo chimeros nagų, apsisukęs su Švilpynės šaliku, ramiai nužingsniavo link Hogvartso šiltnamių. Būsimas šeštakursis nesižvalgydamas aplinkui, iš karto patraukė į trečiajį šiltnamį, kuriame ir augo tai, ko jam reikėjo.
Kajus padėjęs krepšį ant medinio stalo šiltnamio centre, išsitraukė dėžutę, burtų lazdelę.
Jo veide galėjai išvysti susikaupimą, nerimą, susierzinimą.
-Girdėjau, kad tave užvakar paleido iš Ligoninės sparno,- ant stalo šoktelėjo Sniegas, baltas Kajaus katinas. Augintinis mėlynomis akimis nužvelgė šeimininką, tarp stalčių ir dėžių beieškantį mandragoros lapų.
Kajus nė neatsisko į savo draugą-augintinį ir toliau ieškojo.
Sniegas išsirietė ir šoktelėjo ant grindinio. Uodega brūkštelėjo per švilpio koją.
-Jis viską taikliai pasakė apie tave. Tu nemoki kautis.
Kajus toliau ieškojo mandragoros lapų. Su kiekvienu Sniego žodžiu, Winterso judesiai pagreitėdavo,  tapdavo kampuoti, tapdavo pilni pykčio.
Sniegas atsisėdo.
-Kajau, pyk nepykęs, bet tai-
Staiga, prefektas atsisuko, pilna dėžė kažkokių pakuočių, kurią dabar peržiūrėjo, su visu garsumu trenkėsi į grindinį.
Švilpynės šalikas nuslinko, kakle pasirodė trys skersi rėžiai.
Sniegas nuleido savo baltą galvą ir nutilo.
Kajaus akyse blizgėjo ašaros. Skausmo ašaros. Sielvarto ašaros.
-Aš silpnas, Sniege...Aš silpnas...!- su sielvartu, skausmu ir įtūžiu persismelkęs balsas nugriaudėjo šiltnamyje, vos Kajus susmuko ant kelių,- Aš nesugebėjau išgelbėti Adelės! Jei ne tas vyras, mes abu būtume negyvi!- Kajus patrūko,- Kupidonas.... - rudos garbanos užkrito ant akių. Ašaros nuslinko skruostais.
-Aš silpnas, niekam netikęs prefektas...
Gumulas spaudė švilpio gerklę, jo rankos nusviro.
-Aš....- Sniegas prisiglaudė prie Kajaus, ramindamas,-Aš...nesu kaip kiti...kaip Igoris...Mela...Džeimsas...Aš nemoku kovoti...Aš tik liurbis, kuris-
-Užteks,- ramiu balsu pertraukė Sniegas, pažvelgdamas į tamsias Kajaus akis, - Tu tai gali pakeisti. Tu gali išmokti kovoti. Ir baik save graužti. Tu nesi kaip jie, tad ir būk savimi. Tu esi tu. Tu gali tobulėti, gali būti geresne versija negu vakar buvai. Negi pamiršai, kam išsitaturiavai visas tas dešimt runų?

-

Trečiasis šiltnamis atrodė taip kaip ir vakar - nepaliestas, tvarkingas, lyg niekas prieš valandą nebuvo užėję ir neišėjęs su mandragorų lapais, skirtais dar vienam animagus eliksyrui.
Kajus stovėjo tolėliau nuo šiltanmių, ant peties permestu krepšiu ir šalimais sėdinčiu Sniegu.
-Kaip sakao, tai tasai vyras buvo Myša Lorijanas, mano globėjo senelis?
Sniegas linktelėjo.
-Taip, aš jį buvau sutikęs netoli Hogvartso apylinkės ribos. Nežinau ko jis ten buvo, bet kiek supratau, kad su nereiškšminga priežastimi išėjo pasivaikščioti,- nutilo,- Tada pajutau, kad kažkas tau nutiko.
Kajaus antakiai išsirietė iš nuostabos.
-Pala...ką?
Sniegas patenkintas sumurkė, pasidžiaugdamas, jog pavyko nustebinti Kajų.
-Tai mano vienas iš sugebėjimų, kiek numanau. Aš galiu pajusti, kada tu esi bėdoje.
Kajus Arno įsižiojo.
-Nieko sau.
Sniegas pasisuko į draugą-šeimininką.
-Tačiau, tikiu, kad tai ne vienas iš mano sugebėjimų. Tik turiu gan kvailą prašymą: pats susižinok mano rūšį.
-Geras,-Kajus įsišiepė,o tada susiraukė. Galėjo prieštarauti, bet Kajui patiko pačiam aiškintis dalykus,-Gerai, išsiaiškinsiu. Nepergyvenk, bet tu tada, padėk man surasti, asmenį, kuris man padėtų išmokti kovoti.
Sniegas sutiko.
-Pateiksiu sąrašą, galėsi pats išsirinkti,- sumurmkė baltasis katinas, patraukdamas link Hogvartso pilies.
-Susitiksim Švilpynės kambariuos! - šūktelėjo Kajus. Sniegas pakėlė uodegą, it sakydamas, kad suprato.
Vos tik augintiniu pradingus iš akių, prefektas atsiduso.
Pasitvarkęs šaliką,  pats nukulniavo iš šiltnamių apylinkės bet kiek kitur.
Kita stotelė: biblioteka.

[Matthew Turner]

Iš to, ką girdėjo iš kolegės Melijandros Julijos Lorijan, Matthew puikiai suprato, kad areštas Aleksui Gilbert nebus pats lengviausias užsiėmimas. Dėl to vyriškį labai viliojo mintis tiesiog nepaisyti mokinio elgesio. Vis dėlto jis suprato, kad jeigu nebus skirta jokios nuobaudos, varnius ir toliau darys ką tik panorėjęs ir nejaus visiškai jokios pagarbos profesoriui. Tiesą sakant, Gilbert, ko gero, pagarbos ir taip nepradės jausti, tačiau Matthew norėjo bent jau pabandyti pastatyti mokinį į vietą. Tad galiausiai Matthew išsiuntė raštelį Varno Nago pirmakursiui su žinia, kur ir kada jam reikia ateiti, kad atliktų areštą.
Turner nebuvo tikras, ar mokinys ateis. Kiek suprato iš žiobarotyros profesorės, jis buvo vienas iš daugiausiai problemų keliančių paauglių. Vis dėlto pačiam reikėjo ateiti į paskirtą vietą ir tikėtis, kad mokinys teiksis pasirodyti. Nors, reikia pastebėti, Matthew visai tikėjosi, kad Aleksas raštelį ignoruos ir nepasirodys.
Grifų Gūžtos vadovas mokinio laukė prie šiltnamių. Viename iš jų augo herbologijos pamokos projekto augalai. Tačiau kiti šiltnamiai buvo seniai nenaudoti, kas reiškė, kad jie nėra ir itin tvarkingi. Pats Matthew ten nieko netvarkė, tiesą sakant, jis nė nosies ten nebuvo įkišęs. Tad kodėl nepasinaudoti proga, kad kažkam yra paskirtas areštas?
Areštą Matthew paskyrė dienos metu. Žinojo, kad dabar nevyksta jokios pamokos, tad Aleksas šituo dalyku negalės pasinaudoti. Nors kas ten žino, ar jis vaikšto į tas pamokas? Juk akivaizdu, kad į herbologiją jis atėjo tikrai ne mokytis. Turner svarstė, ką darys, kai pasibaigs šitie itin nemalonūs mokslo metai ir paskendęs mintyse laukė pasirodant Varno Nago mokinio.

[Aleksas82]

Kad ir kaip ilgai Aleksas svarstė galimybę ignoruoti išsiųstą laišką, vis dėl to rudaplaukis pėdino iki šiltanių. Na vis dėl to bus gaimybė pasišaipyt iš profesoriaus - mąstė pirmakursis, lėtu kaip sraigės vėžliu eidamas iki jam paskirtos arešto vietos. Jau prieš einant čia, varnius nusistatė, kad jokių šiltanių jis netvarkys ir augalų nepersodins. Juk jis aiškiai tada pasakė profesoriui, kad eina iki ligoninės. Ko tas Turner nesuprato?
 Galiausiai atėjęs iki vietos, Aleksas vietoj įprasto "laba diena" nusižiovavo ir piktai nužvelgė profesorių:
-Einam prie reikalo, - tarė šis, - koks mano areštas?
 Varnius nuobodžiai žvelgė į mokytoją su didžiule pašaipa ir nepykanta. Vis dėl to kruopelytės gerumo jam užteko, kad nesukeltų patyčių.

[Matthew Turner]

- Laba diena, ponaiti Gilbert, - maloniai pratarė Matthew, nors nieko panašaus į pasisveikinimą neišgirdo. Žinojo, kad to galima tikėtis, tad nutarė šį faktą nuleisti negirdomis. Matthew labai nuoširdžiai tingėjo ilgai terliotis su neklaužada mokiniu. Nutarė, kad pasakys, koks areštas, palauks, kol vaikis jį atliks, ir nešdinsis sau. Turner nė nepagalvojo, kad mokinys gali išdrįsti neatlikti arešto, tačiau dėl visa ko pasiruošė visiems gyvenimo atvejams.
- Tikiuosi, kad supranti, kodėl esi čia, - griežčiau pratarė profesorius. - Jeigu ne, aš tau paaiškinsiu. Visų pirma, neturi jokios teisės išeiti iš pamokos be leidimo. Net jeigu būtum sužeistas, tave turi palydėti profesorius ar bent jau vyresnis mokinys. Tuo labiau, kad man melavai. Buvau ligoninėje, kur man pranešė, kad tavęs ten ir kvapo nebuvo. Toks elgesys Hogvartse yra netoleruojamas. Jeigu tai kartosis, keliausime pas direktorę.
Turner nutilo. Jis leido kelias akimirkas Aleksui pagalvoti, nors įtarė, kad mokinys nė nesusimąstys, kad galbūt elgiasi negerai. Tokie jau tie paaugliai, o šitas tikrai nebuvo iš lengvųjų.
- O dabar pereisime prie tavo arešto, - galiausiai pratęsė Matthew. - Nesistengiau būti originalus. Keliausime į nenaudojamus šiltnamius, kuriuos tu, ponaiti Gilbert, turėsi sutvarkyti. Ten yra nenaudojamų vazonų, kuriuos išplausi, organinių trąšų, kurias nuneši į kompostą ir iššluosi grindis. Jokios magijos. Viskas aišku?
Dabar atėjo pati sunkiausia dalis. Matthew tam ruošėsi visą vakarą prieš tai, tačiau vis tiek nebuvo tikras, kad jam pasiseks. Jis išsitraukė lazdelę ir atsuko ją į vaikinuko pusę.
- Accio lazdelę, - ištarė Matthew ir, jo nuostabai, varniaus lazdelė atskrido tiesiai į delną. Puiku. Beliko padaryti dar vieną dalyką ir galbūt ši diena bus visai pakenčiama. Turner dar kartą atsuko lazdelę į Aleksą ir ištarė: - Silencio.
Pavyko! Buvo akivaizdu, kad vaikis nepatenkintas, tačiau jis negalėjo ištarti nė žodžio. Matthew maloniai nusišypsojo:
- Kai baigsi užduotį, atgausi lazdelę ir būsi atkerėtas.
Jeigu aš sugebėsiu tą padaryti. Jeigu ne... Ką gi, visiems bus ramiau.
Turner priėjo prie artimiausio šiltnamio ir paslaugiai atidarė duris.

[Aleksas82]

Galiausiai Aleksas kaip ir tikėtasi gavo pylos.
-Man buvo per daug bloga eit iki ligoninės,-rimtu veidu badė išsisukti jis. Po kelių akimirki jo nuostabai Turner išsitraukė savo lazdelę. Ką? Gal muses vaikysi? - norėjo pasakyti jis, bet vis dėl to nutylėjo. Po kelių akimirkų jo burtų lazdelė jau buvo pas profesorių. Gal paplot? Išmokai pirmoko burtą? Aleksas nusijuokė iš savo minčių, bet išgirdus areštą, jo veidas apniuko.
-Nieko aš nedar,-tik spėjo pasakyti vaikis, bet jau nebegalėjo pratarti nei žodžio. Puikumėlis, pažanga, profesoriuk - pagalvojo mintyse. Kad ir be lazdelės ar balso, vaikis nesiruošė nieko daryt. Sunėręs savo rankas jis tiesiog atsisėdo ant žemės ir žiūrėjo, kaip Turner paslaugiai atidaro duris. Nori, kad kažkas sutvarkytų tavo jovalą? Nieko nebus. Tau reikia - tu ir tvarkyk

[Matthew Turner]

Matthew labai tingėjo užsiimti šituo areštu. Jis jau prakeikė save, kam iš viso rašė Aleksui. Ar tai ką nors pakeis? Ko gero, ne. Varno Nago mokinys ir toliau darys nesąmones, o Turner bus sugaišęs visą dieną. Ir nežinia kokiam laikui visiškai susigadinęs nuotaiką.
- Kažkoks kvailys, - labai tyliai sumurmėjo Matthew. Žinoma, nutildytas Gilbert į tai atsakyti negalėjo, tačiau jeigu išgirdo, tikėtina, kad Turner tai gražiuoju nesibaigs. Tas vaikis nepraleis progos paskleisti tokią žinią po mokyklą. Nebent... Galbūt yra kažkokia bent menkutė vilties kibirkštėlė, jog Aleksas pamanys, kad Matthew tai sako apie save. Kas irgi tiesa negirdimai atsidusęs pasakė sau Turner.
- Jaunikaiti, čia sėdėdamas tikrai nieko nenuveiksi, - nepiktai, tačiau su juntama griežtumo gaidele pasakė Grifų Gūžtos vadovas. Jis nenorėjo imtis drastiškų priemonių, tačiau žinojo: jeigu reikės, pakels varnių už pakarpos ir tikrąja to žodžio prasme įmes į šiltnamį.
- Neturiu visos dienos, - pridūrė Turner.

[Aleksas82]

Aleksas pavartė akis ir vis dėl to teikėsi atsistoti. Nuėjąs į šiltnamį varnius stipriai užtrenkė duris ir nužvelgęs vazonų primėtita ir žolėm apaugusį šiltnamį atsiduso. Tu rimtai? Vis dėl to vaikis puolė į dirbą ir pradėjo rinkti vazonus, bei dėti juos į vieną, gražią kruvelę. Kai vazonai buvo surinkti, reikėjo išravėti visą žemę. To jis visiškai nenorėjo daryt, bet nežinia ko paskatintas pasilenkė ir išrovė vieną žolę. Toks darbas erzino jaunajį mokynį, bet šiuo metu viską ką galvoja išsakyti profesoriui jis negalėjo. Kaponės arba pirštinių niekur nesimatė, tad viską teko daryti pačiu nemaloniausiu būdu. Parklupęs ant žemęs Aleksas sparčiai rovė žoles ir dėjo jas į vieną gražią kruvelę. Galiausiai kai darbas buvo baigtas, jis jau sokosi į profesorių ir pakėlė antakį. Ar dabar patenkintas? Vis dėl to nusikeikti ir pasišaipyti iš mokytojo, varnius vis dar negavo progos. Kad ir kaip dabar norėjosi jį išpeikti ir garsiai nusikeikti, kol kas kalbos dovanos pirmakursis neatgavo

[Matthew Turner]

Matthew žiūrėjo, kaip Aleksas Gilbert darbuojasi ir paslapčia tuo mėgavosi. Jis, nevykėlis profesorius, privertė dirbti šitą nesukalbamą vaikiščią. Turner stengėsi to neparodyti, tačiau jautė, koks viduje yra laimingas. Jeigu taip ir toliau, galbūt per keliasdešimt metų jis netgi išmoktų užsidirbti mokinių pagarbą. Savaime aišku, Turner to nesužinos - jau kitais metais šioje mokykloje jo nė kvapo nebus.
Kai Aleksas atsisuko ir išraiškingai pakėlė antakį, Matthew nuėjo iš arčiau apžiūrėti atlikto darbo. Matėsi, kad jis atliktas skubotai ir tik tam, kad nebereikėtų daryti nieko daugiau. Na, tinginys tas Varno Nago moksleivis, nieko nepadarysi. Deja, tinginys buvo ir Matthew, tad jis nutarė daugiau nesiterlioti ir paleisti Aleksą.
- Kaip matai, nebuvo taip jau labai sunku, - apsimestinai draugiškai pratarė Matthew. Jis puikiai suprato, kad jam reikia atlikti du itin nemalonius darbus: grąžinti mokiniui lazdelę ir grąžinti kalbėjimo dovaną. Turner ilgokai svarstė, kurią iš šių užduočių atlikti pirmiau. Tad jis stovėjo ir tylėjo. Ir, ko gero, atrodė itin apgailėtinai. Deja, juodaplaukis jau buvo pripratęs prie tokio savo įvaizdžio, tad jau buvo pramokęs nekreipti į tai dėmesio.
Galiausiai Matthew išsitraukė iš kišenės Alekso lazdelę ir grąžino ją mokiniui. Tai buvo nemaloni užduotis, taip. Tačiau ji nereikalavo magijos. O štai antroji... Turner buvo pasidomėjęs, kokio burtažodžio jam reikia, kad atkerėtų Aleksą. Deja, jis jo nesitreniravo - paprasčiausiai apie tai nepagalvojo. O turint omenyje Matthew magijos sugebėjimus, ko gero, negalima tikėtis, kad jam gali pavykti burtažodis, kurio profesorius nė nepabandė anksčiau. Tačiau bandyti reikėjo. Ir labai tikėtis, kad pasiseks. Kad ir kaip naivu būtų tikėtis tokio neįmanomo dalyko, Turner neturėjo kito pasirinkimo. Jis išsitraukė savąją lazdelę ir, ją nukreipęs į berniuką, ištarė užkeikimą.
Tiesą sakant, Matthew net nesuprato, ar jam pavyko. Aleksas nepradėjo keiktis ar rėkti, o Turner kuo greičiau atidarė šiltnamio duris ir pratarė:
- Laisvas. Keliauk.

[Aleksas82]

Gilbert pabaigęs visą darbą net nusipurtė. Šiltnamio tvarkymas jį erzino kaip niekad. Ačiū aukščiausiems Dievams dabar Turner nusprendė su juo nebesiterlioti ir Aleksas galėjo džiaugtis, kad areštas neužsitesė. Atgavęs lazdelę, Gilbert jau norėjo taip pat užkeikti profesorių, bet prisiminė, kad burtažodžiu be kalbos dovanos garsiai neištars. Panašu, kad mokytojo burtas gražinti balsą nebuvo sėkmingas ir Aleksas pliaukštelėjo sau per kaktą. Nežinojau, kad tokie idiotai priklauso Hogvartso personalui - pagalvojo vaikis. Dabar jo tikslai nueiti į uždraustajį mišką buvo sugadinti. Vietoj to vienuolikmetis turės apsilankyti ligoninės sparne. Jau ko, bet tokių patalpų Aleksas nemėgo. Geriau jis būtų nukraujavęs ar miręs, bet ligoninei apsilankyti tikrai nenorėjo. Gal man padės Milla ar kitas daug protingesnis profesorius. - pabrėžė mintyse žodį varnas ir su tokiomis mintimis dingo nuo šiltnamių ir geriausio profesoriaus Hogvartse.