0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Šiltnamyje buvo įvairiausių augalų. Nuo paprasčiausių žiobariškų pienių iki gluosnio galiūno sodinukų. Elė priėjo prie stalo, ant kurio buvo padėtos kelios medinės dėžės su žemėmis. Vienose buvo pasodinti keistai atrodantys kaktusai, kurie vietoj spyglių turėjo mažas pūsleles. Varnė jų nelietė, nes numanė, kad gali iš jų ištrykšti ne kaip kvepiančios gleivės. Priėjusi prie sekančio stalo, išvydo magiškuosius hiacintus. Iš kur ji žinojo, kad jie magiški? Na, gėlių žiedai lėtai keitė spalvas. Elė pasilenkė link gėlės ir įkvėpė jos žiedų kvapo. Jis buvo labai gaivus, raminantis. Staiga mergaitės rankose atsirado momentinis fotoaparatas. Varnė prisidėjo jį prie veido ir spragtelėjo kažkurį fotoaparato mygtuką. Kažkas sutraškėjo ir iš fotoaparato išlindo nutrauką, kurioje buvo hiacintai. Apžiūrėjusi ją padėjo ant medinio stalo, kai netikėtai kambaryje atsirado jaukios šviesos šaltinis. Varnė atsigręžė ir išvydo ant staliuko padėta keksiuką su degančia žvakute. Mergaitė pasimetė, nes nežinojo, kaip žvakute buvo uždegta. Ji įsitempė ir pradėjo įdėmiai klausytis, gal ką nors išgirs vaikštant. Elė priėjo prie keksiuko ir viską suprato. Keksiukas buvo aplaistytas baltu kremu ir papuoštas šilauogėmis - jos mėgstamiausias. Apie tai žinojo tik jos geriausia žiobarė draugė ir jos šeima. Frankas, tai jo darbas. Kieno gi daugiau, jei ne jo? Netrukus pasigirdo šnabždesys. Iš už kampo išlindo gelsvas spindulys, kuris lėkė tiesiai į lubas. Pasiekęs savo tikslą, susprogo ir pavirto į tūkstantį ( jei ne daugiau) spalvotų lapelių. Iš savo slėptuvės išlindo jos brolis ir priėjęs ją pabučiavo. Varnė išraudo ir stipriai apglėbė Franką. Jį buvo apsikabinusi kokias dešimt minučių ir ašarojo iš laimės, kad švilpis ją taip pasveikino.
-Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū. Tik tu taip gali mane nudžiuginti.
Nieko nelaukus, užfiksavo šį kadrą su fotoaparato pagalba, nuotrauką padėdama ant to pačio stalo.  Brolis tikriausiai nežinojo, į kokį koledžą ji papuolė, tai ji sumanė pasigirti.
-Nepatikėsi, bet aš papuoliau į Varno Nagą, kaip ir norėjau, - tai pasakiusi sukrizeno. - Tai ką veikiam?

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
 Jam pačiam buvo keista, kad jis jau trečiakursis. Rodos, dar tik vakar buvo išsigandęs pirmokėlis, pirmąsyk gyvenime laikąs burtų lazdelę - kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Tiesa, dabar jautėsi ne ką geriau. Nors įgavo pasitikėjimo savimi, kalbant apie magiją, vis dar jautėsi nepritampąs prie aplinkos ir daugumos mokinių. Na ir kas - nė nesiruošė daryt iš to problemos. Ypač, kai pirmavo daugelyje dalykų. Sunkų graužtis dėl žiobariškos prigimties, kai, nepaisant jos, esi vienas iš geriausių. O jis puikiai suprato savo vertę.
 Nors dauguma pamokų dar nebuvo prasidėjusios, jis nelaukė pirmųjų namų darbų. Reikėjo iš anksto pasiruošti naujiems mokslo metams. Savo name prie Londono mokytis per daug negalėjo - tėvas liepė bene visą vasarą kalti chemiją - tad reikėjo dabar vėl grąžinti savo smegenis į priešatostoginę būseną. Kodėl gi nepradėjus nuo herbologijos ir trumpo pasivaikščiojimo po mokyklos šiltnamius?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Pasitaisiusi šiek tiek ilgesnius plaukus, ji pasigriebė knygą su odiniu viršeliu, kurią jai padovanojo Lindormas, bei paliko Varno Nago koledžo bendruosius kambarius.
-Reiktų susirasti tylią ir nelankomą vietelę, -  tyliau sau tarė ji.
Patogiai įsisupo į pilkšvą šaliką, kuris sulig dydžiu labiau priminė pledą, ir lėtai ėjo vėsiais Hogvartso koridoriais. Žmonių nebuvo nė matyti. Nė vienos gyvos ir negyvos dvasios. Gal į biblioteką? Ne, ten dažniausiai būna daug žmonių ir labai tvanku. O gal į kiemą? Tik taip apsirengus tikrai ne. O kaip... O kaip šiltnamiai? Ten tylu, gardžiai kvepia ir paprasčiausiai žmonės ten nesilanko, jei nevyksta kokia nors pamoka. Taip, ten ir eisiu.
Greitai susiradusi reikiamą vietą, stumtelėjo duris ir žengė vidun. Jis buvo taip pat, kaip ir pirmąjį kartą kartu su Franku, tik šįsyk nebuvo taip tamsu. Baigusi apžiūrinėti mėgstamiausius augalus, naujas jų rūšis, veisles, ji įsiskverbė į mažą kampelį, iš kurio ji galėjo viską matyti, bet jos, vijoklių dėka, niekas. Atsisėdusi ant grindų, varnė atsivertė knygą, kurios visi puslapiai buvo apklijuoti Lindormo darytomis nuotraukomis, prirašinėta įvairiausių jo šalies faktų, net keli puslapiai ir apie Animagiją. Iš užančio išsitraukė lapelio skiautę kartu su užkerėtu rašikliu ir ėmė ant jo rašyti.
Citata
Lapas, Lindor. Ką veiki? Kas geresnio?
Laiškelis iškart ištirpo ore, sukeldamas tam tikrą tylų garsą. Elė, laukdama atsakymo, jau ketino skaityti jo knygą, kai netikėtai išgirdo, kad kažkas ką tik įžengė į šiltnamį. Nuo šiol ji nebebuvo viena toje patalpoje. Iš pradžių ji pamatė žmogaus batus, o, pakėlusi akis į veidą, sustingo. Nikas. Tai jis. Ką jis čia veikia? Nesirodysiu aš jam. Palauksiu kol išeis. Tikrai nenoriu net žodeliu persimesti su juo, su tuo, kuriam kažkada kažką jaučiau. Jautei? Eleizija, ką nori apkvailinti? Pati save? Tu jam ir dabar tai jauti. Varnė net nedrįso pajudėti iš savo vietos, bijojo net giliau įkvėpti, kai staiga šalia jos atsirado Lindormo atsakymas. Patalpoje buvo labai tylu, tad laiškelio atsiradimo garsas atrodė toks kurtinantis, kad net dramblį prikeltų. Ji išsigandusiomis akimis pažvelgė į popiergalį. Velnias. Tikiuosi nesupras iš kur atsklido garsas.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
 Jis lėtai slankiojo palei augalų lysves, stengdamasis pats sau pasakoti kuo daugiau apie augalus. Vis dėlto žmogau atmintis nėra tobula ir net Nikui kaskartėm tekdavo dirstelėti į lentelę, stovinčią prie gėlės ar krūmo. Rodos, praėjo tik atostogos, o jis jau spėjo tiek daug prisiminti. Nuoširdžiai apsidžiaugė čia atėjęs, tikrai nenorėtų per artimiausią pamoką apsikvailinti - juk bene pusės dalykų negalėjo prisiminti.
 Tamsios trečiakursio akys buvo įbestos į metro aukščio krūmą, kurio lotyniško pavadinimo niekaip negalėjo prisiminti, kai jo ausis pasiekė duslus garsas. Nors duslus, tačiau garso jam nestigo - niekas negalėtų jo praleisti pro ausis. Instinktyviai atsigręžė ton pusėn. Žinojo, kad šiltnamiuose esti augalų, mėgstančių sproginėti ir leisti keistus garsus, tad pernelyg nekvaršino sau dėl to galvos.
 Keista, bet pasijautė stebimas - tas jausmas kėlė nerimą, buvo dar sunkiau sutelski išsidraikiusias mintis ties matomais augalais. Greičiausiai pasivaideno; prieš tai buvo įsitikinęs, kad be jo patalpoje nieko nėra. Ar bent jau nesimatė. Tačiau tas keistas pojūtis jam nedavė ramybės.
 Nutarė save nuraminti - prieis prie to vijoklio, įsitikins, kad čia jis sproginėjo ir galės toliau ramiai mokytis.
 Įsivaizduokit jo nuostabą, kai už vijoklio pastebėjo žmogystą. Jau norėjo žengti atatupstas ir mauti velniop iš čia, kai jo žvilgsnis užkliuvo už tos būtybės akių - pažįstamų akių. Galėjo prisiekti savo gyvybe, kad tą akimirką širdį galėjo justi prie gerklės. Tačiau neišsiduos.
 - Labas, - abejingai pasisveikino su varne, kandžiai šyptelėdamas.
 Šypsnis nebuvo nuoširdus - ir neturėjo toks būti. Nors puikiai suprato, kad tai jis iniciavo skyrybas (ar galima vartoti žodį "skyrybos", jei jie net nebuvo pora? nebuvo tikras), tačiau pyko ant jos. Kažkur giliai širdyje vylėsi, kad ji neleis jam to padaryti, supras ir kaip nors kartu ras išeitį. Tačiau ne.
 - Keista matyti čia tave, maniau, kur nors tampysies pakampėmis, - karčiai burbtelėjo, - Ak, tiesa. Tu gi ir tūnai kampe, pasislėpusi nuo visų. Ką, žmonių bijai?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Nikas lėtai atsigręžė ir pažvelgė į tą patį kampą, kuriame ji slėpėsi nuo žmonijos. Jau manė, kad jis neis patikrinti iš kur sklido garsas, bet deja... Po kelių sekundžių jis vis tiek atėjo pažvelgti, kas sukėlė garsą. Praskleidęs vijoklius išvydo Elės akis, o ji - jo tobulą veidą. Sunkiai nurijo seiles. Kaip seniai aš tave mačiau, Nikai. Jis su ja pasisveikino. Iš jo lūpų išskridęs "Labas" nuskambėjo taip abejingai, šaltai, kad pasijautė, kad būtų jam, kaip nepažįstama. Žinoma, to neparodė jam, o kaip tik, taip pat šaltai ir skaudžiai išspjovė.
-Labas, - viduje kažkas suvirpėjo.
Į glėbį pasiėmė ji ir knygą, ir rašiklį, ir Lindormo laiškelį. Jau ruošėsi išeiti iš tamsaus kampo, kai netikėtai Niko žodžiai lyg antausis išsprūdo jam iš burnos.
-Seniai tampymo pakampėse estafetę perdaviau tau, ponaiti Maquet, - pastaruosius žodžius ji tyčia sumurkė.
Ir tada ji, visu savo grožiu ir ūgiu, išėjo į šviesą. Saulės spinduliai iškart apšvietė jos įdubusius skruostikaulius, gražią nosį ir tas tamsias akis. Vėliau ir pašviesėjusius plaukus. Išsiskyrusi su klastuoliu, ji net nesistengdama numetė porą kilogramų, nors to net nereikėjo, bei leido plaukams šiek tiek ataugti, bet ne per daugiausiai.
Ji net nemanė palikti šiltnamių, nenorėjo leisti Nikui suvokti, kaip ji nenori būti vienoje patalpoje su juo. Laukdama, kol Nikas, ką nors tars, ji pasinaudodama ta proga perskaitė Lindormo laiškelį.
Citata
Labas. Gerai, o kaip tau? Ką veiki?
Lapelį greitai sulankstė ir įsidėjo į kišenę. Užsikišo plaukų sruogą už ausies ir be jokių emocijų, jausmų pažvelgė į vaikiną, kuriam dabar norėjo jausti tik nepykantą, pasišlykštėjimą, bet jautė visai priešingus jausmus.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
 Tamsiaplaukė lėtai, lyg tyčia bandytų jo kantrybę, atsistojo visu ūgiu. Jo skvarbios akys įdėmiai perbėgo visu jos kūnu - pro tamsias akis neprasprūdo jokia detalė. Tiesa, pasistengė, kad ji pasijaustų it apžiūrimas muziejaus eksponatas. Varnanagė sulieknėjo - net sulyso - ir jis turėjo sau pripažinti, kad tai jam nepatinka. Nors pats save tikino, kad jam nusispjaut į tai, kas vyksta jos gyvenime ir apskritai į ją. Tačiau nepatiko ne dėl to, kad ji dėl kelių numestų kilogramų prarado savo žavesį ar grožį, ne: ji atrodė ne tokia sveika ir kažkoks kirminas graužė jo smegenis, tyliai šnabždėdamas, jog tai jis dėl to kaltas.
 Tyliai tikėjosi, kad ji išsinešdins - tikrai nedegė noru būti su ja vienoje patalpoje, ypač, kai šalia nebuvo jokios kitos gyvos dvasios. Tačiau ji niekur nejudėjo, o ir jis tikrai nenorėjo parodyti, jog dėl to jautėsi nejaukiai. Lyg jos čia nė nebūtų, praėjo pro Elę prie kito krūmo aukštai iškėlęs galvą, nė akimirksniui neužkliūvęs už jos žvilgsniu.
 Tik susikaupti - daugiau ar mažiau - jau nebepavyko. Jautė esant ją netoliese ir jam pačiam to nesuvokiant, tamsios akys nejučia nuklydo jos pusėn. Pastebėjo jos rankose raštelį. Nors neturėjo jokio supratimo, nuo ko jis - gal tėvai parašė laišką ar dar kas - pajuto savyje kylantį pyktį. Ir šleikštulį, nors pastarojo net negalėtų paaiškinti.
 - Oho, kaip greitai peršokai ant kito, - iškėlęs antakius kandžiai sumurmėjo, pagavęs jos žvilgsnį, - Truputį negražiai, ką? Ir kas tas laimingasis ar, būtų tiksliau sakyti, nelaimingasis?
 Juto, kaip kaista ausys - ir tikėjosi, kad krentančios sruogos jas uždengs. Pats nesuprato, kodėl staiga patapo toks irzlus. Neturėtų ant jos pykti dėl tokio menkniekio, bet - visada yra kažkoks „bet“ - negalėjo sulaikyti savo liežuvio.
 O kadangi jau šiaip ar taip ištartų žodžių nesugrąžintų, nutarė dar pridurti.
 - Maniau, kad tvarkingesnė esi. Keista, net džiaugiuosi, kad išsiskyrėm, - pernelyg draugiškai ir džiaugsmingai šyptelėjo.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
Jis žengė porą žingsnių link išėjimo. Nejau jis išeis? Prašau, Dieve. Išvesk jį iš šios patalpos. Ir tada jis pasuko prie augalų, nepalikdamas šiltnamių. Kad tave nukankintų septyni velniai. Jis vos pastebimai atsigręžė ir išvydo, kad jis pastebėjo laiškelį. Tada prasidarė jo srėbtuvė. Peršokau ant kito? O Dieve. Jis mano, kad aš susiradau kitą. Mintyse pradėjo ji juoktis, net dusti nuo juoko. Jei taip manai, taip pažaiskime šį žaidimuką. Ji viliojančiu žvilgsniu pažvelgė į Niką ir tarė:
-O koks tavo reikalas, ar peršokau ant kito? - saldžiu balseliu paklausė ji. - O kas tas "Nelaimingasis" irgi ne tavo reikalas. O kam tau rūpi? Eisi pasakyti jam, kokia aš niurzga, nevala, pasikėlusi mergšė, kekšė, a?
Eleizija nepastebimai nurijo seiles. Ojė. Greičiau Nikai dink iš šiltnamių, antraip aš tave sudraskysiu į gabalus, o vėliau sušersiu juos vilkolakiams, klaidžiojantiems uždraustajame miške.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
 - Koks man skirtumas, su kuo tu duodiesi, - abejingai gūžtelėjo pečiais, net nepažvelgęs į ją.
 Skirtumas buvo. Tačiau ne dėl to, kad jam itin rūpėjo, su kuo ji susirašinėjasi - į tai jam buvo nusispjaut. Jam nepatiko, kad ji apskritai su kažkuo susirašinėjo ir tai, kad ji nepaneigė to fakto, tikrai nepadėjo. Reiškiasi, tikrai kažkas yra. Jis nebuvo tikras, ar viskas rimta ir ar apskritai kas yra, tačiau dabar tai buvo mažiausiai rūpestis.
 Gal ir gerai, kad nerado jėgų perkelti savo žvilgsnio į ją. Vien jos saldaus balso užteko, kad pajustų dūrį viduriuose. Jei dar tektų matyti jos prakeiktą - kad ir labai gražų - veidą, ne tokie žodžiai išsprūstų. O pragaran patekti netroško.
 - Bet taip, esi teisi, norėjau perspėti, - neįtikėtinai rimtai atsakė po minutėlės tylos, - žinai, gaila vaikinuko, patampysi ir po to vėl ant kito peršoksi. Norėjau jam bėdų sutaupyti, - karčiai nusijuokė.
 Juodos akys pastebėjo jos nervingą seilės nurijimą. Piktdžiugiškai išsišiepė - reiškiasi, jai ne tas pats, kad jis čia ir jo žodžiai ją žeidžia. Bent jau jis jo tikėjosi - tikrai neleis jai pamiršti apie viską. Nors šiaip tikrai nebuvo kerštingas, tačiau, turėjo sau pripažinti, matyti jos sumišimą jam net labai patiko.
 - Tai visgi pripažįsti, kad esi kekšė? - abejingai burbtelėjo.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Netikėtai jis piktdžiugiškai nusišypso, bet Elės tai neišmušė iš vėžių. Ji grakščiai padėjo ranką sau ant klubo ir jau ruošėsi ką nors atkirsti, kai netikėtai Nikas tarė, kad ji neneigia fakto, kad yra kekšė. Ji atsainiai rankomis įsirėmė į medinį stalą ir dailiu žvilgsniu pažvelgė į jį.
-Tavo akimis tikriausiai esu pati didžiausia kekšė, taip? Žinai kodėl? Tikriausiai ne, nes neigi tą faktą. O aš žinau. Tau esu pati didžiausia kekšė, nes tik su manimi esi ir draugavęs. Nesi niekada bendravęs su kita mergina, nesupranti jų. Na, tiksliau, draugavęs su dvejomis. Bet tikriausiai Daniela ne tokia kekšiška, pasileidusi, kaip aš...
Išgirdusi tokius savo žodžius, ji šelmiškai nusišypsojo. Šypsojosi ne jam, o pačiai sau, nes nesijautė ta bailia, drovia mergaite, kuri užaugo žiobarų pasaulyje. Ten ji net nebūtų išdrįsusi net pikto žodžio pasakyti, o čia jau taškosi visais sakiniai, pripildytais keršto ir pykčio. Laukdama švilpio reakcijos, ji smalsiai į jį pažvelgė. Nieko neįžvelgė. Tik šaltą, bejausmį jo veidą. Ji net nepajuto, kaip jos akys pradėjo lakstyti aplink jo tobulą veidą. Tie tankūs, juodi ir tiesūs plaukai. Jų kvapas. Taip ir norisi juose paskandinti savo pirštus, įkvėpti jų kvapo. O akys... Onikso juodumo. Taip norisi prie tavęs prisiliesti, apsikabinti, nevaidinti, kad man nesvarbu, kad mane metei, nevaidinti tokios Eleizijos, kuri kalba lyg būtų paskutinė kekšė. Nikai. Kad tave kur septyni dievai. Aš noriu tavęs, trokštu būti su tavimi, bet... Bet negaliu. Kol galvoje sukosi visos šios mintys, veidas išliko ramus, šaltas. Tada ji vėl prasižiojo:
-Gal ir man perspėti Danielą apie tave, tikrąjį tave?

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
 Jis nesitikėjo tokio pykčio protrūkio.
 Visada manė, kad blogiausia reakcija, kokios galima tikėtis, tai ašaros. Niekada negalėjo ramiai reaguoti, matydamas moters ar merginos ašaras. Jei jos buvo su isterika - nieko tokio. Blogiausios buvo tos tylios, slepiamos, kuriose slėpėsi galybė skausmo, netelpančio į trapų moterišką kūną.
 Tačiau suprato klydęs. Net jei Eleizijos žodžiai jo nežeidė - buvo pratęs prie patyčių mokykloje, tad mokėjo atsiriboti nuo žodžių, pasistatyti aplink save didelį ir stiprų mūrą, kurio jokie žodžiai negalėjo sugriauti. Tad ir varnės žodžiai nedarė jam jokios įtakos. Tai tas žvilgsnis... akys, perpildytos neapykantos ir pykčio, net skausmo, slepiamo po agresijos šydu, tačiau vis dar įžvelgiamo. O gal ten ne skausmas, gal jis buvo toks desperatiškas, kad pats įsivaizdavo matąs tą skausmą. Velnias žino.
 Iškėlė antakius nebyliame klausime. Iš kur, kad ją perkūnas, ji sužinojo apie Danielą? Nors gal neturėtų stebėtis - pastaruosius metus jie tiek daug laiko praleido kartu, kad tikrai tai negalėjo prasprūsti pro kitų akis. Net jei jie tebuvo geri draugai - laiko kartu jie praleido neįtikėtinai daug.
 Turbūt turėtų džiaugtis, kad Eleizija tą pastebėjo - reiškiasi, ji vis dar jam neabejinga. O gal tik nori jį įžeisti. Nutarė pasinaudoti tuo koziriu - ne visiems gi reikia žinoti detales.
 - Taip, ji ne tokia paleistuvė, kaip kai kurie, - pašnairavo į tamsiaplaukę.
 Jos šypsena jį trikdė - nežinojo nei kam, nei kodėl ji šypsosi.
 Jį nervino jos pašaipos ir tas keistas tonas, kurio anksčiau joje nepastebėjo - tokio perdėm saldaus, lyg su kiekvienu sutiktu flirtuotų. Gal taip ir yra.
 Staigiu ir greitu judesiu priėjo - net prišoko - prie jos ir stipriai ją pabučiavo. Sudėjo į tą bučinį viską - slepiamus jausmus ir pyktį, netikėtai atsiradusią neapykantą - viską, ką jai jautė dabar ar anksčiau. Penkiolikmetis ją bučiavo karštai ir piktai, net grubiai, be jokio švelnumo. O po kelių akimirkų - kurios jam pasirodė neįprastai ilgai - taip pat staigiai atšlijo.
 - Jei apie tai nori ją perspėt, tai prašom, - kone išspjovė, - telefono numerį duot? Ar pati susirasi?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Netikėtai suvirpėjo šalia Niko akies esantis raumuo. Sutrikdžiau? Tikriausiai nustebai, kad žinau apie tą merginą. Cha, šaunu. Elė dar kartą nusišypsojo ir tada pamatė, kad ir jos šypsena trikdė jaunuolį. Ji į stalą pradėjo barbenti savo trapiais, smulkiais piršteliais, norėdama Nico dėmesį nukreiptį nuo jos šypsenos, kad jis pamanytų, kad tyčia šypsosi, kad sutrikdytų jį. Tada jos pirštai sustojo. Ranka pakilo ir pirštas perbraukė savo švelnų skruostą. Tada Nikas ir tarė.
-Tada sveikinu suradus ne tokią pasileidusią, kaip aš. Linkiu jums sėkmės, - pasakiusi nusišypsojo dar kartą. - Gal per anksti vaikų neprisidarysite, nors koks mano skirtumas.
Netikėtai Elė jo veide akimirkai išvydo skausmą, o gal jai tik pasivaideno. Jo akys akimirkai pavargo meluoti, vaidinti šaltą, bejausmį ir jose atsirado skausmo atspindys. Eleizija iškart tai pastebėjo ir net mintyse nustebo. Nejau aš jam rūpiu? Nejaugi jis taip pat dar kažką man jaučia, kaip aš jam? Bet ne... Jis juk turi kitą, tai negali būti tiesa. Stipriai prie krūtinės ji prispaudė Lindormo dovanotą knygą ir jau suko galvoje mintis, kad gal pats laikas pasišalinti iš šiltnamių, kai netikėtai Nico suvirpėjo ir staigiai priskrido prie jos. Jis ją taip stipriai pabučiavo, kad Elė net sustingo. Praėjo tik kelios sekundės ir tada ji, jausdama iš jo tik abejingumą, šaltį, pasišlykštėjimą, atsakė į jo bučinį su milžiniška aistra, kaitra ir meile, tyčia priversdama jį pasimesti visai. Tada jos pirštai pradėjo žaisti ant jo krūtinės ir lėtai kilo kūnu. Ji viliojo jį, erzino ir tada, pasiekus kaklą, varnė stipriai sugriebė už jo ir, pritraukusi prie savęs, jam į ausį aistringai pašnabždėjo:
-Jei dar kartą prie manęs taip prisiliesi, tai bus paskutinis kartas, kai jausiesi tikru vyru.
Tada, dar kartą skaudžiai spustelėjusi jo kaklą, paleido ir iškart nuo jo atsitraukė. Netrukus ranka nusivalė savo lūpas, kurias apdovanojo Nikas savo lūpomis.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #26 Prieš 6 metus »
 To jis tikrai mažų mažiausiai tikėjosi. Manė, kad ji bandys išsiveržti iš jo glėbio, purtysis, gal net skels kokį antausį. Galiausiai, galėjo būti abejinga ir stovėti kaip ledo statula, tikėdamasi, kad jis tuoj atšlis.
 Bet ji atsakė į jo bučinį. Ir tai, tai buvo geriausia, ką jis gyvenime juto. Jos lūpos - tokios minkštos ir švelnios, burnoje jos skonis... Tai buvo neapsakoma, netruko pajausti, kaip pradeda jaudintis, kaip viduj sukyla karštis, norintis išsiveržti iš jo.
 Ir jos balsas - toks saldus, iki skausmo viliojantis.
 O tada vėl viskas griuvo.
 - Tada esi tikrai kekšė, - garsiai šnopuodamas vos įstengė išspjauti žodžius, visas virpėdamas: iš susijaudinimo ir pykčio, kuris tik dar labiau sukilo.
 Nesitikėjo to iš jos: tokios drąsos, net įžūlumo. Ir tokių įgūdžių. Po velniais, jai tik trylika.
 - O tu, žiūriu, nesnaudei visą tą laiką, - prisimerkė, įsistebeilijęs į ją, - bučiuojies kaip elitinė prostitutė, - meiliai sumurkė.
 Neturėjo supratimo, kaip jos bučiuojasi ir ar iš viso bučiuojasi. Jam tai buvo pirmas toks potyris gyvenime, net neturėjo su kuo jo lyginti. Tačiau tą akimirką jautė tik nevaldomą norą ją įžeisti, nesvarbu, kokia kaina.
 Su pasišlykštėjimu stebėjo, kaip ji nusivalo lūpas, dedamasi abejinga - o gal visai ir nevaidindama.
 - Turi pripažinti, kad tau tai irgi patiko, - šaltai atkirto, - vadinasi, vis dar nesi man abejinga, kad ir ką besakytum.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #27 Prieš 6 metus »
-Esu kekšė, nes grasinu tau? Nežinojau, kad tik paleistuvės grasina.
Nurijo seiles ir tik tada suvokė, kad savyje vis dar jaučia jo kvapą, skonį, vėsumą. Jai tai patiko ir ji net pasigailėjo, kad suėmė jį už kaklo, nutraukė jo pirmąjį bučinį. Ji pasitaisė nuo aistros išsitaršiusius plaukus ir mielai pažvelgė į vaikinuką.
-Tikrai nesnaudžiau. Kas naktį praktikuodavausi su vis kitu vaikinu, norėdama tapti ta kekše, kuria tu manai aš esu. Taip ir išmokau "laižytis", kaip elitinė prostitutė. Malonu, kad pastebėjai mano pastangas. Beja, nejaugi šis nedrąsus berniokas žino, kaip bučiuojasi elitinė prostitutė? Nejau jau bučiavaisi su viena? - trumpa pauzė. Ji įkvėpė oro ir toliau spjaudė šlykščius žodžius. - Tikriausiai tarp berniukų patyriai patyčias, kad esi vis dar nekaltas ir nusprendei permiegoti su mergina. Deja, neradęs tokios, kuri to taip pat norėtų, pasisamdei prostitutę, taip? Bet spėju, tik jai prisilietus, ejakuliavai ir raudonu veidu pabėgai iš viešnamio.
Išgirdusi savo žodžius, ji patenkintai nužvelgė Niką ir mirktelėjo jam akį. Tada stipriau įsisupo į šaliką ir priėjo arčiau Niko ir vėl pradėjo žaisti ant jo kūno bei, nuleidusi akis, murkdama tarė:
-Nepatikėsi, bet tikrai man patiko tas bučinys. Aš taip to troškau. Pirmąkart pamačiusi tave, net viduje išsilydžiau, norėjau taip ir įsitverti į tavo lūpas, bet dar nedrįsau tau atskleisti, kokia aš esu paleistuvė, kekšė bei prostitutė, - ji beveik nieko nemelavo, sakydama šiuos žodžius, bet tikrai nemanė, kad yra kekšė ar prostitutė. Tai pasakė, kad žaidimas nesibaigtų, nes jis jau jai pradėjo patikti.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 200
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #28 Prieš 6 metus »
 - Kažkaip net nesistebiu, - sausai atsakė, jau spėjęs atsitokėti nuo ką tik patirto šoko ir kiek apsiraminęs.
 Ji neišsidavė pajutusi jo susijaudinimą ir tai jį ramino. Tik to dar betrūko, kad galutinai prieš ją apsikvailintų. Vėl užsidėjęs ledinę ir abejingą kaukę pažvelgė į ją su neslepiamu išdidumu ir viršumu, tačiau labai greitai buvo priverstas vėl raudonuoti. Tiksliau, tikrai būtų paraudonavęs įprastomis aplinkybėmis, tačiau dabar pyktis buvo perėmęs kontrolę virš jo smegenų, tad nė galėjo būti nė kalbos apie mikčiojimą ar kitokį sutrikimo parodymą - kaip tai būdavo beveik visada prie Eleizijos. Ir tikrai negalėjo pasakyti, kad tai jam nepatiko - atvirkščiai, buvo dėkingas dangui, kad bent šį vieną sykį elgėsi normaliai.
 Gūžtelėjo pečiais. Dar neteko girdėti, kad penkiolikmečiai rungtyniautų tarpusavy, kuris labiau patyręs lovos reikaluose.
 - O tu, matau, jau pažįstama su tokiais. Ką gi, pagirtina, kad trylikametė mergaitė duodasi su kiekvienu pasitaikiusi, užuot kontroliavusi savo tarpvietę, - piktai atsikirto.
 Aplink jo matomą vaizdą kone galėjo matyti raudoną rūką; turbūt dar nė sykio nebuvo toks piktas. Nesileisdavo taip paprastai užvaldomas emocijų, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
 Prisimerkė žiūrėdamas tiesiai jai į akis. Negalėjo - o gal net nenorėjo - suprasti, ar ji melavo, ar tikrai tą jautė.
 - Visad maniau, kad moterys yra savo hormonų vergės ir tu esi puikus to patvirtinimas, - neparodė, kaip jos tariami žodžiai ir balsas, kuriuo ji juos sako, veikia jį, - Džiaugiuosi, kad pagaliau radai savo pašaukimą, - saldžiai nusišypsojo prie pat jos veido.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Šiltnamiai
« Atsakymas #29 Prieš 6 metus »
Netikėtai klastuolio veidas suraibuliavo, jis vėl užsidėjo tą prakeiktą jausmų skydą, kurio dėka ji jo visai nepažino. Ji net negalvojo nuo jo trauktis, nes ją taip suviliojo jo kvapas, jo šiluma. Nikas kvepėjo muilu ir skalbinių minkštikliu. Ji lėtai nuslydo prie jo krūtinės ir ten tęsė pirštų žaidynes. Akis išdrįso pakelti į jį akis. Nusišypsojo savo akinančia šypsena.
-Oi, dėl mano tarpkojo net nesijaudink. Jis užrakintas po devyniais užraktais, bet keli vaikinai turi po raktą, atrakinantį vis kitą užraktą ir kartu susirinkę jie galėtų atrakinti juos visus, o kas toliau, turbūt, nereikia aiškinti, taip? - pasakiusi tyliai sumurkė.
Jai pasidarė labai karšta, tad ji nusivilko nuo pečių šaliką, kuris buvo sulig pledo dydžiu. Jį sulankstė ir gražiai padėjo į kamputė, o tada išsitiesė visu savo ūgiu ir... Ir netikėtai prirėmė vaikiną prie šaltos sienos bei tarė:
-Hormonų vergės? Cha. Įdomu man pasidarė, kas ką tik hormonų veikiamas mane pradėjo bučiuoti, a? Ar tiesiog norėjai įsitikinti, kad man jau nieko nebejauti, o gal išvis man nieko nejautei, tik norėjai pažaisti su manimi? - Ranka stipriau, bet ne skaudžiai įsikibo jam marškinių apykaklę ir prisitraukė arčiau savęs. -Tai kaip dėl to bučinio, beja? Jaučiau, kad iš pradžių buvai šaltas, bet... Bet kai atsakiau į jį, pajutau šylant tavo jausmus, burokėli.
Ji taip į jį seniai nesikreipė. Paskutinį kartą taip sakė, prieš jiems išsiskiriant. Tada net nepajuto, kaip ji priartėjo prie jo veido ir tarp jų lūpų liko tik keli milimetrai. Ji lėtai pirštais pakilo iki jo juodų plaukų ir švelniai įpynė savo pirštus į juos. Švelniai timptelėjo ir tyliai atsiduso.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eleizija Stigler »