[Mirta Dobkins]

Išsitraukusi aplamdytą rusvą pergamentą Mirta šiek tiek jį palygino dėl estetinio vaizdo ir ištiesė ant stalo. Taip pat nepamiršo savosios automatinės plunksnos. Nuolat ja rašydavo, kadangi geriausiu atveju naudojant paprastas plunksnas Mirta savo nerangumu papildavo rašalą.
Varniukė pasilenkė virš pergamento ir pačiu gražiausiu kokiu tik galėjo nupiešti burbuliuku pažymėjo Saulės sistemos valdovę pačiają Saulę. Po to, dvi minutes kramtydama rausvą apatinę lūpą galvojo kaip čia tiksliau pažymėti Žemę - planetą kurioje vis dėl to vandens žymiai daugiau nei pačios žemės. Galvojo ir sugalvojo, lygiai tokiu pačiu tik šiek tiek mažesniu kaip Saulės burbuliuku pažymėjo ir Žemę. Pagal darbo seką Mirta dabar turėtų pergamente atrasti Uraną. Čia jau sunkiau... - pamanė pirmakursė vėl spoksodama į stiklinį planetų modelį.

[Engel Böhler]

  Pasakojimas apie kentaurus, geriausius pasaulyje astronomus, rodėsi jau šimtus kartų girdėtas, todėl Angelo praleidžiamas pro ausis. Ant kiek apglamžyto pergamento lapelio, laikyto kelnių kišenėje, vaikinas juoda kreidele nubrėžė dar vieną penkiolikos centimetrų (vadinasi, per visą pergamento ilgį) netiesią liniją. Mokytojai paskelbus individualią užduotį, mintyse Engel sarkastiškai pamanė: pusė darbo jau padaryta - tuo pačiu metu išsitraukė daugiau spalvotų kreidelių, dažniausiai pasitarnaujančių piešiant kraštovaizdžius bloknote. Šiandien, po ilgos pertraukos, vėl pasitaikė proga mėgstamiausią darbo įrankį panaudoti mėgstamame užsiėmime. Piešime.
  Ne paslaptis, kad tai, kas mistiška bei nesuprantama, visus traukia it magnetas. Dėl šios priežasties daugumą žavi ir iki galo neištyrinėta astronomija. Išlikę begalė klausimų apie Mėnulį, Saulę, NSO, skraidančias lėkštes, į kuriuos nei žiobarų mokslininkai, nei burtininkai neturi atsakymų. Galbūt taip netgi geriau. Kad nėra atsakymų. Jei viskas būtų aišku, astronomija kaip mokslas  nebežavėtų, jokiais būdais nebebūtų įmanoma sudominti kietaširdžių, apsimetančių, jog jiems ničniekas nerūpi. Kai išvysti tokius kaip Angelą, susikūprinusius sėdint, iškišus liežuvio galiuką piešiant Merkurijų, Venerą, Saulę ir Žemę, sukirba krūtinėj, pats užsimanai prisėsti ir pasinerti į svajas. Ir visai nesvarbu, kas atgaivina tąsias svajas; menas ar astronomija.
  Po poros minučių piešinys su pora pagražintų detalių jau perkeltas iš vaizduotės ant rusvo popiergalio. Patį darbo autorių nustebino, kaip meistriškai parinkta ruda spalva Merkurijui derėjo prie kitų. Parinkti tinkamą atspalvį kartais užtrunka ištisas valandas, o štai Angelui pavyko iš pirmo karto. Visgi užduočiai užbaigti dar reikėjo išsirinkti bei pažymėti Zodiako ženklą. Angelas apvertė stiklinį Saulės Sistemos modelį. Jeigu gerai prisimena, anksčiau tokie modeliai būdavo plastikiniai, pritvirtinti metaliniais varžteliais. Matyt, mokykla tobulėja. Ilgi dešinės rankos pirštai perbėgo per permatomą pagrindą, įvairiai išraizgytus dvylika ženklų. Apsispręsti, ar piešti aviną, ar liūtą sunku. Vienas simbolizuoja užsispyrimą, ryžtingumą, o kitas drąsa ir bebaimiškumą. Pasirinkęs aviną, tampi bailiu, o pasirinkęs liūtą, privalai užmiršti žmogišką prigimtį, skelbiančią, kad visi privalo mokytis iš praeities klaidų. Ką reiškia šitokios mintys? Suprasti gali tik tie, kurie mėgsta dramatizuoti ir kurti naujas savotiškas pasaulio teorijas.
  Galiausiai klastuolis išsirinko liūtą, greitosiomis jį pažymėjo lape vietoje kryželio. Didžiam nusivylimui, liūto pasirinkimas buvo nesėkmingas. Išaiškėjo, kad žvaigždėlapyje Žemė pažymėta dešinėje pusėje, nors turėjo būti kairėje. Velnias. Lapas suglamžytas, ištrauktas naujas. Engel vėl palinko prie darbo ir pradėjo iš naujo, trokšdamas ištaisyti klaidą.

[Amika Bela Lordess]

Amika nepastebimai atsistojo iš klasės galo ir lėtai priėjo pilną stalą planetų modelių. Purpurinių plaukų savininkė dailiai perbraukė ranka per savo garbanas, bei perkėlė nenaudėlę sruogą už ausies.
Stypriai sulipino savo blaktienas ir ištiesė ranką.
Užčiuopusi tris plastmasinius rutuliukus, vieną padėjo atgal ant stalo, o likusius pakėlė bei atsimerkusi ėmė apžiūrinėti.
Ehh Marsas ir Skorpionas...- atsiduso varniukė ir grįžo į savo suolą. Išsitraukė nedidelį grafito gabaliuką ir ėmė paišalioti ant seno, apjuodavusio pargamento lapo. Gelsvaakė šiek tiek nervingai prikando lūpą ir įnirtingai judino ranką.
Taip čia bus saulė, čia žemė... kalbėjosi su savimi Lordess. Kažką pašešėliavo, ištrynė ir vėl brėžė. Aghghg! Tas Skorpionas. Kad jį kur Merlino barzda ir barzdaskučiai! Pūtojosi Bela, o mergaičiukės akys žibėjo užsidegimu.
-Taip!- šūktelėjo Mikusia, pagaliau padariusi užduotį.
Tada raustelėjo nuo savo nemandagu ir išsišokimo.
-Atsiprašau,- tyliai tarstelėjo ji, bet turbūt nieks net nekreipė dėmėsio, ir įsijautę tęsė savuosius darbus.
Bela nuleido akis į savo piešinį. Tai nebuvo kažkas fantastiško, tačiau keleri metai praleisti žiobarų meno ir dailės mokykloje pravertė. Pakraipiusi galvą, varnanagė dar keletą sykių pajudino grafito gabaliuką.
Na dabar tikrai viskas, šyptelėjo gelsvaakė ir sunėrė rankas.