Renginiai
  • Rugpjūčio 14 d. - Atostogos
  • Rugsėjo 03 d. - Mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #30 Prieš 2 mėnesius »
Paskutinių Vasaros atostogų metu Beatričė Džordžiana Ridl negrįžo į vaiknamį, tegu pasisiunta vadovybė, gausi iškrypėlių ir visokio kitokio plauko biesų. Dabar merginos gyvenimas buvo kitoks, žinoma, kartu viskas galėjo baisiai komplikuotis, tik ne dabar, kai svajonė jau taip arti. Nuosavi namai, na tai kas, kad požemyje, gal kada geresnius įsirengs, tačiau šiuo metu nei vienas neturėjo anei jokių pajemų. Kita vertus, požemyje gyventi daug vėsiau, o norint pakvėpuoti grynu oru išlendi į lauką. Taip taip, jau du vasaros atostogų mėnesius jiedu su Tomu šičia daro perestroiką: vingiuoti koridoriai virsta dailiais kambariais, kurių kiekvienas inventorizuojamas. Miegamasis, vaiko kambarys ir svetainė jau galutinai įrengti. Keliems vonios kambariams taip pat greit bus pabaiga, beliko tik kanalizaciją normaliai suorganizuoti. Ne bėda, vamzdžių čionai pakako, juk jais kadais šliaužiojo basiliskas. Gera buvo būsimai abiturientei žinoti, jog galės gimdyti ant nuosavos lovos, blogiausiu atveju ant dailaus raudono kilimo, o ne ant pridvėsusio čiužinio šalia Klastuolio statulos, kurios čionai neliko nė padujų, vis Viljamo dėka. Nabagės našlaitės gyvenimas kito reaktyviniu greičiu. Šią minutę Tričė, apsikabinusi didžiulį pilvą kaip tik triūsė atsitūpusi prie vamzdyno. Taip taip, gal kam ir keistai atrodytų nėščia merga su pora varštų tepaluotuose naguose besisukaliojanti aplink vamzdžius, bet tik ne Beatričei. Tai jos namai ir ji nori prisidėti. Tik staiga visas rįžtas pasitarnauti chatos gerovei išgaravo, tamsiaplaukė suklikusi iš skausmo griebėsi už pilvo, ant grindų pasipylė vandenys. Dar vienam klyksmui perskrodus patalpą iš tepaluotų nagų barkštelėdami išlakstė visi varštai. Grifė sukniubo.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • *
  • 71
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #31 Prieš 2 mėnesius »
Tomas Viljamas Ridlis kaip tik leidosi naujutėlaičiais laiptais žemyn į savo būstą, norėdamas pranešti žmonai džiugią naujieną, kai išgirdo josios klyksmą. Tučtuojau supratęs kame čia šuva pakastas sustugo iš sielvarto ir puolė riksmo pusėn visu greičiu. Vėjui švilpiant pro ausis, per tas kelias akimirkas ligi suklupo šalia parkritusios Beatričės spėjo daug ką suvokti. Pirma, kaip jis ištrauks kūdikį nenužudydamas grifiukės? Juk buvo tik metinis vampyriokas, o kito burtininko šalia nėr, jog jį sustabdytų. Antra, jeigu ir pasikviestų Natalie... šitas antras skaldosi dar į du: „Bet“ pirma, Natalie irgi metinė, netgi pusmetinė, antra, sužinojusi kas jis toks, ir ką padarė jos dukteriai, sudraskytų į mažiausius skutelius, atomais, nedalomomis dalelėmis,  paverstų ir paleistų su Hogvartso židinių dūmais lauk. Kraujo kvapas apsupo vaikiną nuo galvos iki kojų, nors ir buvo užvakar surijęs pora įsimylėjėlių, kad jiems linksmiau būtų, tai abu drauge surijo. Ir kodėl gyvenimo polėkis toks beprotiškas? Čia jau žiūrėk skuodi pasigirti mylimai moteriai, jog gavai devyniasdešimt metų labiausiai trokštą darbą: apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo vietą, ir šia tau, gimdymas. Melsdamasis, kad iš yščių išsigraužtų sūnus, o vėl ne kokia silpnavalė mergiūkštė, klastuolis pasielgė žiauriausiai, kaip tik galėjo, nors jam atrodė, kad daro atvirkščiai, kaip tik, geriausia, ką dėl jos šią minutę galėtų, ir jei įsigilinsime į jo psichologiją, iš dalies tai būtų tiesa. užspaudęs nosį Ridlis spruko lauk iš patalpos kur skausmuose bei vandenyse raitėsi feniksė ir perbėgo į gretimą. Čionai mitalo kvapas taip nebesijautė, todėl esant beveik sočiam buvo galima tverti. Viljamas nusprendė taip: palauks, leis padarui pačiam išsigraužti iš motinos kūno be jokios magijos, o paskui įvykdydamas susitarimą įkąs merginai, taip kartu ją dar ir išgelbėdamas, argi jis ne didvyris? Kol klausėsi laužomų kaulų bei mažučių dantukų grikšėjimo, prisiminimai skriejo pro akis. atsiminė kaip vedė feniksę, gavęs vizengamoto emansipaciją, kuri leido pilnametei šaliai tuoktis su nepilnamete nuo pastarosios besilaukiančia šalimi, o kiti dar nieko nežino ir nesupranta, mat Tričės pavardė tai nepasikeitė. Kažkodėl, tarp tokių gražių prisiminimų iškilo Greywindo snukis: toks truputėlį patysęs, su varvančia ciūciko nosimi ir aptrupėjusių dantų trobesiais. „Fe, bent tu dink iš mano prisiminimų.“ Pamintijo tamsiaplaukis pagaliau išgirdęs mažylio verksmą, pranašaujantį, jog viskas baigėsi. Šiaip ne taip sutramdęs krūtinėje kylančia paniką per sekundę atsidūrė gimdymo vietoje. Vaizdas buvo kraupesnis negu kraupus, bent jau vyriškai akiai, todėl nieks čia apie jį nekalbės, paskui dar neduok Die, naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos  mokytojas gaus infarktą ir paliks vaikučius ant ledo. Paspyrė koja pusiau žmogišką padariūkštį, ropojantį aplink motiną ir beieškantį kur suleisti dantis: ir vėl Džeimso Greywindo snukelis į trasą. Suklupęs prie tamsiaplaukės sugriebė pulsą, sugavo jos besišypsantį žvilgsnį. „Sūnelis...“ perskaitė žydrose akyse ir perpildyta meilės bei džiaugsmo širdimi puolė kandžioti žmonos. Apie sustojimą nepagalvojo, tačiau vis dėlto sustojo, kūdikio klyksmas grąžinęs į tikrovę privertė pačiupti jį ant rankų ir išnešti kudašių. „Donaldas Rokas Ridlis“ pamąstė tėvas ir pasijuto taip, kaip niekada gyvenime dar nebuvo jautęsis. Galutinai laimingas...?
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Marina Lilė Grindelwald

  • III kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 60
  • Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #32 Prieš 1 savaitę »
Šaltis žnaibė skruostus, vėjas plaikstė klastuolišką uniformą, tamsius plaukus. Nuostabus laisvės jausmas apėmė trylikmetę, o adrenalinas užpildė kūną. Marina vis krito ir krito, Mirtos tualetas dingo iš jutimo zonos. Aplinkui buvo tik sienos su juoda bedugne. Netikėtai krytis pasibaigė ir juodaplaukė šlumštelėjo ant grindinio, persivertė kūliais ir liko gulėti gaudydama kvapą po tokio nuotykėlio. Lėtai atsisėdo, ranka persibraukdama per suveltus plaukus. Tylėtulėlis juokas, sustiprintas aido, nuskardėjo kažkokiame koridoriuje, ko gero vedančiame į Paslapčių kambario pagrindinę menę. Mergaitė apsidairė, kojas nerangiai pasikišdama po savimi, o rankas paslėpė uniformos kišenėse. Buvo šaltoka.
- Donai!- sušuko. Aidas kelisyk pakartojo grifo vardo trumpinį. Palaukusi kelias minutes atsako, patraukė pečiais ir lėtai išsitraukė sveikutėlę lazdelę,- Lumos- sušnabždėjo ir lazdelės galiuke įsižiebė švieselė. Tik dabar pastebėjo, kad yra apsibrozdinusi rankas, kojas, kai kur matėsi kraujo užuomazgos, bet nieko baisesnio daugiau nebuvo. Matyt dėl adrenalino nesuvokė mažo, pulsuojančio skausmo, vešiančio tose žaizdelėse. Prikando lūpą. Deja, ji nemokėjo gydomųjų kerų, iš vis, antrakursiai to net nesimoko. Iškvėpė anglies dioksidą pro nosį, taip savotiškai atsidusdama. Pasišvietė aplinkui. Pakankamai švaru, tad, infekcijos kokios gal nepasigaus.
- Kur tas velnio neštas Donas,- sumurmėjo, palengva atsistodama. Paspyrė pasitaikiusį akmenėlį. Nestipriai, bet taip, kad aidas iš to padarė akmenų griūtį.
Melas gali apkeliauti pusę pasaulio, kol tiesa apsimaus batus.
- Markas Tvenas

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • III kursas
  • *
  • 15
  • Taškai: 70
  • Lytis: Vyras
  • Quilibet fortunae suae faber.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #33 Prieš 1 savaitę »
Nusileido dailiai, ant kojų, grakščiai kaip gulbė. Atliko savo įprastą ritualą, papurtė gaurus, ir valiūkiškai šyptelėjo bendrakursei.
-ką nori, Rine? – jam daug labiau patiko, kai ji kreipėsi į jį „Donai“ o ne „Užkandine“ tačiau nieku gyvu jai to nepasakos, dar ko? Kad paskui tyčiotųsi? Na jau ne! Vaikinukas nužvelgė juodukę nuo galvos iki kojų.
-susižeidei? Nieko tokio. Mama išgydys. – jis nepasakė „mano mama“ specialiai, tarsi duodamas jai suprasti, nors iš tokios menkutės užuomenos nieks nesuprastų.
-beje, prigriebiau tavo vadovėlius, nereiktų taip apleisti pamokų. Bet tu eik, aš panešiu, ne damoms su krepšiais tampytis. – galantiškai pareiškė bei liepęs sekti paskui, nuėjo gerai sutvarkytu koridoriumi tolyn. Nesiūlė Marinai parankės, žinojo, vis tiek atsisakys, tai kam švaistyti laiką, o tuo labiau džentelmeniškumą tam, kas jo nesupranta? O gal supranta, tik nepriima iš principo? Juk ji Grindelvaldo duktė, o logiškai mąstant, šis burtininkas žuvo tais pačiais metais, kaip gimė jo motina, taigi ši mergiotė turėjo būti gimusi daug anksčiau, ir tik laiko kontrolieriaus dėka nukelta čia. Tik įdomu, iš kur Gelertas galėjo gauti laiko kontrolierių? Girdėjo, jog toks tebuvo vienas, jį sukūrė Izolda Seir, tai kaip tada? O gal šita gatvinė pajuodėlė ir pačią Ilvermornio įkūrėją yra mačiusi? Kad taip baisiai neužsitęstų tyla, eidamas vis kalbėjo, pratęsė  tūlike pradėtą temą.
-na, kepurė rinkosi kur mane paskirti, ar į klastūnyną, ar į grifyną, bet galiausiai nusprendė, jog aš per daug panašus į liūtą ir kvarktelėjo ant visos salės: Grifų Gūžta. O šiaip tai mano tėvai: tėtis klastuolis, bet tai tikriausiai jau žinai, o mama grifė, nors šito greičiausiai nežinai. – baigęs kalbėti vėl sukikeno. Jam patiko jo paties sąmojis. Žinoma, iš kur gi kas nors gali žinoti, o tuo labiau, savo akimis nematę patikėti, jog Tomas Ridlis/Voldemortas vedė? Ir ne bet ką, o grifiukę? Gerietę? Nelabai kas galėtų patikėti, jog tas žmogus apskritai vedė, tuo labiau puskrauję, visai ne savo skonio merginą. Su palengvėjimu susitvarkė savo akis, mokykloje būdamas niekada nenešiojo auksinių, čia Marinos laukė dar vienas siurprizas, bet gal kiek vėliau, o tai dar paskui pabėgs klykdama. Prieblandoje ji nepastebės jo akių spalvos, o gal ir apskritai nežiūrės, bet vis vien, berniuką tie žalsvi bei melsvi žmogiški atspalviai vargino, su jais matė kiek prasčiau. Jiedu žingsniavo žaliais kilimais išklotais vingriais koridoriais, kurių šonuose buvo durys į skirtingus kambarius. Keista, kaip kadaise buvusi purvina landynė pavirto prabangiais namais. Priėjęs dvivėres duris, vos pastumė, šnypšti nereikėjo, kadangi tėvai jau buvo viduje ir laukė jų. Nekreipdamas dėmesio į Marinės nuomonę, pasiėmė ją už rankos ir įsitempė vidun. Svetainę puošė raudonas kilimas bei auksiniai apvadai visur ant sienų. Berniukas pastatė bendrakursę greta savęs ir sužiuro į tėvus, draugiškai susėdusius ant dvivietės raudonos sofutės, padabintos žaliais metaliniais raižiniais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Donald Rock Riddle »
"Ir jeigu aš teisus – tai menininkas niekada neturėtų vesti."

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • *
  • 71
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #34 Prieš 1 savaitę »
Tomas Viljamas Ridlis sėdėjo ant dvivietės raudonos sofutės, dabintos žaliais raižiniais, apkabinęs savo gražuolę žmoną. Jiedu laukė sūnaus, sūnaus, kuris turėjo su savimi atsivesti kažkokią antrakursę klastuolę, Grindelwaldo dukterį. Tričė kelis mėnesius ūžė jam smegenis, kol įtikino, kad šią mergaitę priglausti naudinga. Šiaip jau jis pats tai neturėjo įkvėpimo užsiiminėti lapdaringa veikla, bet jei mergiūkštė grynakraujė, tebūnie. Nors ji buvo didžiausio jo jaunystės konkurento duktė, duktė, kurios tėvą  jis nužudė prieš gimstant žmonai. Tomui nepatiko ir kitas faktas, kad jų namuose gyvens žmogus, silpnutė būtybė, kuriai reikės miegoti, valgyti, ilsėtis... žinoma, ir vampyrams reikia valgyti, na o jeigu tiksliau: gerti. Vyras neatsisakė žmonių kraujo ir dabar nedidukė mergaičiukė namuose... bet ko nepadarysi dėl meilutės žmonos, kurios esi apsėstas. taip, būtent taip buvęs klastuolis manė, juk puikiai žinojo, jog gimė meilės eliksyro dėka, todėl negalėjo mylėti, tačiau jam jos reikėjo, reikėjo feniksės, reikėjo sūnaus, judviejų liūtuko. Ridlis švelniai paglostė žmonai plaukus.
-gaila, kad išprašiau iš tavęs tik vieną vaikelį. – klastingai sušnabždėjo į ausį, nors kambaryje daugiau nieko nebuvo. Vampyras išgirdo ateinančiųjų žingsnius, žmogaus kvėpavimą, užuodė gardų kvapą.
-dar sekundėlė, ir jie bus čia. – sumurmėjo neatsitraukdamas. Tris tebekvepėjo gardžiai, nors ir virto vampyre, jos savotiškas kvapas vertė vaikiną glaustis dar arčiau. Akimirkai įsikniaubė į grifės plaukus, O Dieve, ji baigė Hogvartsą. pagalvojo.
-tu tebekvepi rožėmis. – aštriais dantimis tarsi gąsdindamas sukando marmūrinės odos lopinėlį. Jie buvo namie, ir ji priklausė jam, todėl galėjo elgtis kaip panorėjęs. Deja, deja, netrukus teko žaibiškai atsitraukti, kad sūnus nepastebėtų ko netinkamo ir nepakartotų ant mergiotės, mat vaikiščiai įžengė vidun. Buvęs tamsos valdovas ėmė narstyti naujokę nuo galvos iki kojų, tarsi skanuodamas, pirmiausiai patikrino išvaizdą: juodi banguoti plaukai priminė Belatriks, bet didelės juodos akys žvelgė ne taip kvailai ir toli gražu nepataikaujamai, veikiau aristokratiškai, kilmingai, iššaukiančiai. šaunuolė, mąstė Ridlių galva, net atsidūrusi visiškame purve sugebėjo išlikti tokia tiesi. po to, įsiskverbė į atvykėlės akis, ir ėmė tyrinėti jos vidų. Jis jai nieko nesakė, paliko šitą dalį savo žmonai, ji moteris, tegul ir kalbasi su moterim, tegul sprendžia vvisą šį reikalą. Tačiau skvarbaus žvilgsnio nuo juodaplaukės nenuleido.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #35 Prieš 1 savaitę »
Sėdėjo tvirtai apkabinta vyro ir truputėlį drebėjo, dar vis niekaip nepavyko atsikratyti prievartos scenos vaizdo, iškylančio ir iškylančio galvoje, nors tokio blyškaus ir gaubiamo rūko, kadangi tai buvo žmogiškas prisiminimas. Jai patiko jausti šalia šaltą Tomo alsavimą, jo lūpas ant savo kaklo, ypač po visų metų, per kuriuos jiedu tik lakstė su reikalais. Jis miegodavo savo mokytojo apartamentuose, ji grifų gūžtos bendrąjame kambaryje. nieko, daugiau taip nebebus. pagalvojo sau gerdama vyro tyliai tariamus žodžius it didžiausią brangenybe.
-myliu tave, ar sakiau? – valiūkiškai šyptelėjo, tada šiltai kimiai nusijuokė. – todėl, kad aš išsitepiau rožių ekstraktu, ereli. – ir dar labiau ėmė kvatotis, tačiau išgirdusi žingsnius apsiramino.
-tuoj tuoj, turėsi ir antrą vaiką, neverk. – pašaipiai įgėlė šalia sėdinčiam vampyrui ir nukreipė žvilgsnį į duris, pro kurias išdygo Donaldo galva. Moteris ištrūkusi iš vyro gniaužtų šiltai šypsodamasi priėjo prie vaikų. Pirmiausiai pačiu švelniausiu žvilgsniu apdovanojo sūnelį, puikiai žinojo, jog dabar jam nepatiktų apkabinimas, juk jis stovėjo su dailute panele. iš jų išeitų nebloga porelė slapta pamanė, tada kreipėsi į juodaplaukę:
-Sveika, Marina, mano vardas Beatričė, aš Donaldo mama, be galo malonu čia tave matyti. Kaip prabėgo mokslo metai? – jos mecosopranas skambėjo gražiai, akys taip pat žvilgėjo meile. Vampyrė iškart pamilo šį vaiką kaip savo, kartu permatydama, jog su ja bus nelengva. Tačiau kad ir ką kas bekalbėtų, bet kuriai mergaitei labiausiai reikia motinos, jų tarpusavio ryšys tampa nepamainomu. Tik dabar ilgaplaukė susiprotėjo, kaip keistai draugo tėvai atrodo klastuolei, abu jauni, maždaug dvidešimtmečių veidais, kai berniukas tuo tarpu jau ruošėsi eit į trečią kursą, tačiau kad ir kaip žiūrėtum, Roko veido bruožai neleido paneigti jo esant jų sūnumi.
-klausyk, galbūt išalkai? O gal nori ko nors atsigerti? Aš tuč tuojau atnešiu. – susirūpino jaunoji ponia Riddle, ir tada jai dingtelėjo dar vienas dalykas. Toji mergaitė gyveno su savo tėvu lygiai dešimt metų, per tiek metų, ji turėjo nors kartą išvysti Albą Dumbldorą, žinant jų ryšius bei istoriją su Grindelwaldu, todėl dabar ne tik jos veido jaunumas, bet ir bruožai galėjo sukelti vaikui nežinia kokius prisiminimus bei jausmus.
-žinot, vis dėlto einu atnešiu visiems ko nors atsigerti, mat mūsų laukia be galo rimtas pokalbis. Donaldai, sūnau, pasodink viešnią, Tomai, gal nesėdėsi ten kaip stabaras? – o taip, ji turėjo teisę į jį, visus bauginusį tamsos valdovą, taip kreiptis, valdingai, nepriklausomai, nebijodama. Išeidama iš svetainės, visa savo 170 cm povyza būtent tai ir parodė. Būdama virtuvėj dar šūktelėjo:
-na, tai kas ką gersit?
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Marina Lilė Grindelwald

  • III kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 60
  • Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #36 Prieš 1 savaitę »
- Rina,- pataisė,- mano vardas Marina, o ne Marinė, Užkandine, su atmintimi susipykai? - rodos berniūkščiui patiko kaip ji į jį kreipėsi "Dono" kreipiniu. Bet nebūtų ji, jei specialiai grifiuko nepakankintų. Atsiduso. Sumurmėjusi "Nox" "išjungė" švieselę.
- Kam tokius kvailus klausimus uždavinėti? Ar susižeidei. Dievaži, jei matai, kad taip, tai taip, negi dar nori raštiško patvirtinimo? - nepatenkinta įgėlė. Tas Donaldo perdėtas- bent jau taip atrodė mergaitei- šokinėjimas aplink ėmė tikrai gręžti smegenis,- kas aš tau, berankė? Turiu tas rankas, pati pasinešiu,- taip tarusi iš berniuko rankų išlupo vadovėlius ir kitą mantą,- mat, kažkoks džentelmenas atsirado. Aš su tavim į lovą nelįsiu,- tyliai subambėjo, suraukdama nosytę ir akis nusukdama į šalį. Knygas prispaudė prie klubo, norėjo apsivyti rankomis ir priglausti prie krūtinės, šitaip kūnui suteikti menkutę šilumą. Bet nenorėjo atrodyti kaip maža mergaičiukė, primenančią varniukę ar švilpiukę, kuri net per žingsnį nesiskiria su knygomis, kad net šias spaudžia prie širdies. Neketino, kad kiti ją tokia ir palaikytų. Duok, Die, nusišaus su durų rankena!
- Jo, tu tikrai panašus į liūtą. Gal net pas jį mažiau pasipūtimo palyginus su tavim. Tavo mama grifė,- suraukė antakius, taip, kad visas veidas ėmė panašėti į senukės fizionomiją,- jau žinau iš kur tą pasipūtimą paveldėjai,- patraukė pečiais, tačiau šis Lilės nuosprendis buvo nei į mietą, nei į tvorą, bet ką galėjo žinoti trylikmetė mergaitė, kuri tik dabar išgirdo apie Roko tėvus?... Pervertė akis šiam sukikenus.
- O taip, metų sąmojis. Pasiplok sau, nes aš tingiu.
Kol bendraamžis kuitėsi su savo akimis, klastuolė nunarino galvą ir ėmė skaičiuoti žingsnius, bato galais dailiai sudarydama raukšlę žaliuose kilimuose. Tyla įsivyravo tarp abiejų vaikų ir tuo Marina ėmė džiaugtis. Toks jausmas ėmė, kad Donas tikra mergička kalbėjimo reikaluose- tauzija ir tauzija, galo nematyti. Kaip jam liežuvis nepavargsta, kaip jam makaulė nesusuka kiekvieną kartą pakratant galvą idant tos jo garbanos sugultų dailiai? Klausimas buvo tik retorinis.
Jie žingsniavo kažkokiu koridoriu, visiškai kitokiu, negu buvo girdėjusi kalbant apie Paslapčių kambarį. Kur ta basilisko išnara, kur tamsios plytelės, kur kaulai ir baisus dvokas? Aplinkui buvo tik švari, nors ir šaltoka aplinka- gražūs kilimai, šonuose durys, rodos į kažkokius kambarius, gal net miegamuosius. Juodaplaukė galva pakilo ir ėmė dairytis, šaudyti akimis. Kur mes einame?- pagalvojo, vos priėjo dvivėres duris ir pažįstamas Donas ją griebė už rankos įtempdamas į stulbinančią svetainę. Norėjo vožti bendraamžiui, muistytis, bet nuojauta liepė to nedaryti. Tėvas klastuolis, bet visur raudonos kaip prišikta. Antras Grifų Gūžtos bendrasis kambarys- sumojo atsidūrus patalpoje. Juodos akys išsiplėtė iš tokio grožio, pripažino, buvo tikrai gražu. Gražu kaip tokiai valkatėliai kaip jai, kuri matė tik purvinas gatves ir degino vadovėlius naktiniam lauželiui ar vogė uniformas iš kitų. Toliau akys nuslydo prie sofutės, ant kurios susiglaudę sedėjo mergina ir vaikinas- abu nuostabiai gražūs ir tobuli, kaip ir visa ši aplinka. Iškart atpažino, kad tai Donaldo Roko tėvai, kad ir kokie jie jauni buvo- bruožai tai puikiai sakė. Ji stovėjo Ridlių irštvoje. Tačiau tas visas grožis dingo kai ponas Ridlis ėmė varstyti mergiūkštę. Marina pakėlė smakrą lyg kilmingoji ir nutaisė žvilgsnį: "aš ne žaislas. Galiu kąsti". Vyras liko kiurksoti sofoje, o tuo tarpu visu džiaugsmu spinduliuojanti ponia Ridle priėjo prie vaikų. Apdavanojo šiltu žvilgsniu, kuris rodos ir ledą ištirpdytų, savo sūnų ir kreipėsi į Mariną, pačiu skambiausiu balsu.
- Aaha, jau girdėjau,- primerkė juodas akis,- iš kur žinot mano vardą?- įtariai paklausė,- ko jūs norit iš manęs? Ar tai susiję su mano tėvu, manot mane apsuksit šia gražia nesamone ir,- užsikirto Beatričei paklausus ar alkana,- Ne, nenoriu,- numykė ties paskutiniu sakiniu. Bet vis tiek moteris, susakiusi saviškiams vyrams ką reikia padaryti, dingo pareiškus, kad laukia rimtas pokalbis ir trūkt plyšt vis tiek reikia atsigerti. Mergaitei liko pavartyti akis ir sunerti rankas ant krūtinės. Atsirito šūktelėjimas iš virtuvės kas ką gersiąs.
- Juk sakiau, kad nieko nenoriu,- subambėjo, nors mintyse pamanė: O visgi norėčiau vynuogių sulčių. Deja, to nepasakė, įtarumas ir patiklumas neleido to ištarti, bijojo, kad ko ne to įpils,- Visgi Ridliai,- pridūrė. Tik dabar prisimindama į ką tokia baisiai panaši toji Beatričė. Nors vaikiški prisiminimai apsiblausę, mergaitė galėjo dėti galvą kieno dukra stovėjo jai prieš akis.
Albo Dumbldoro.
Melas gali apkeliauti pusę pasaulio, kol tiesa apsimaus batus.
- Markas Tvenas

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • III kursas
  • *
  • 15
  • Taškai: 70
  • Lytis: Vyras
  • Quilibet fortunae suae faber.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #37 Prieš 1 savaitę »
Donaldas Rokas Ridlis džiaugėsi, kad mama tik taip meiliai pažiūrėjo į jį, tikrai netroško, jog prie Marinos akių apkabintų, juk tada toji juodukė klastuolė būtų nenustojusi šaypytis, jog jis, ne tik užkandinė, bet ir mamytės nuglostytas lepūnėlis. Berniukas nesuprato, kodėl jai taip smagu šaipytis iš jo, o gal tai dėl to, kad ji klastuolė? Galbūt ji iš visų šaipos? mintijo sau patyliukais, kol ką tik Hogvartsą baigusi ilgaplaukė grifė sukosi aplink mėgindama kažkaip sušvelninti atmosferą. Vaikis buvo laimingas dėl tėvų sprendimo priimti Grindelwald į savo šeimą, tik truputį bijojo, jog ji nepridarytų jo nepriekaištingam elgesiui gėdos, nors ką, Marina buvo tokia, kaip ir jo tėvas, tik tiek, kad Ridlių galva  išmanė aukštas manieras. Ką norėt, juk dvi vasaras prasitrankė gatvėmis, girdėdama tik keiksmus, matydama tik alkoholikus, užuosdama tik bomžų tvaiką. Ji negali suvokti, kas yra asistavimas, kas yra tikra dama, tačiau ji yra dama ir privalės su tuo susitaikyti po velnių! sukosi mintys Ridlių atžalos galvelėje.
-mama, Marina sužeista, matyt susižeidė šokdama žemyn. – šūktelėjo berniukas po naujokės, kai ši pareiškė, jog sakė, kad nieko nenori. Tada, vėl pasičiupęs pasiutėlę raganaitę už rankos privedęs pasodino į žalia oda aptrauktą fotelį.
-gyvatės oda, tau tiks, visai kaip tavo. – nepraleido progos ir jis neįgėlęs tai mergiūkštei. Pats atsisėdo į mamos vietą, ant sofutės, šalia tėčio. Visus metus buvo be galo pasinėręs į mokslus, todėl šį matė vos vieną kartą, kai atėjo liepti Donaldui lankyti ateities būrimą, tą beprasmį, nesąmoningą dalyką. bet ne, vis jo užmačios, jam reikėjo stebėti tą jauną gražutę profesorę Lordess purpuriniais plaukais, ir žinoma, ne dėl to, jog būtų norėjęs padaryti savo meiluže. ech, jei kas žinotų, apie ką sukasi šiuolaikinių dvylikamečių mintys... motiną liūtukas matydavo dažniau, ką ten dažniau, beveik kiekvieną dieną, kai šioji sėdėdavo prie židinio bendrąjame grifų gūžtos koledže ruošdama namų darbus arba šiaip mokydamasi. Donaldas juto laimę, laimę, jog visa šeima vėl kartu, savo dideliuose, prabangiuose, jaukiuose namuose, kuriuose dar yra ir mergaitė. Žinoma, be galo erzinanti, bet kas trukdo jam atsakyti tuo pačiu? Galbūt jos grožis? Nieko, vieną dieną užknis juodai. pamanė nusižiovaudamas ir atsilošdamas kiek tik leido raudonoji sofkutė.
-aš gersiu pomidorų sultis mam! – dar šūktelėjo, o tada palaimingai užsimerkė, atlošė galvą ir mažumėlę prisnūdo. Labai jau išvargina ta mokykla, ypač jei reikia gauti gerus pažymius...
"Ir jeigu aš teisus – tai menininkas niekada neturėtų vesti."

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • *
  • 71
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #38 Prieš 1 savaitę »
Jam patiko tas, kaip didelės juodos akys įžūliai žiūrėjo, tai nebuvo paklusni tarnaitė, tik mergiūkštė, šiek tiek neišmananti bufetinės kultūros. na nieko, dar tik dvylika metų, galima perauklėti. pamintijo ramiai, grįždamas iš jos akių gelmių. Žinojo, jog Beatričė užmuš jį už tai, ką ruošėsi šią minutę pasakyti tai pajuodėlei, tačiau negalėjo susilaikyti, juk ji gyvens jų namuose.
-panele Marina. – kreipėsi jis mandagiu švelniu tenoru, - jeigu nori vynuogių sulčių kodėl nesakai? Mes tau nepadarėme nieko blogo, jog galėtumei įtarti noru tave nunuodyti. Galų gale, aš dirbu toje pačioje mokykloje, kurioje tu mokais, apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi, kas ir būtų, jei staiga imčiau nuodyti vaikus ar leisčiau tai daryti savo žmonai, kuri yra grifė, kas reiškia sąžininga, teisinga. – išrėžęs pradinį moralą pažvelgė į sūnų. Didžiavosi turėdamas tokį dailų berniuką. Sutaršė ir taip netvarkingus rudus gaurus Donaldui prisėdus šalia. Nevarė vaikio, puikiai žinodamas, jog grįžusi žmona sėsis ant kito žaliojo fotelio, esančio priešais Mariną. Tada vėl pažvelgė į naująją atvykėlę.
-juk esi svečiuose, pakviesta kaip viešnia, kas gi žudo savo svečius? – jo raudonos akys mažumėlę prisimerkė, jog nebūtų tokios ryškios bei taip pastebimos.
-mūsų pokalbis tikrai suksis ne apie tavo tėvą, gerbiamą Gelertą Grindelwaldą, kurį beje, asmeniškai pažinojau. – tą dalį, jog jį nužudė, nutylėjęs tęsė toliau – pokalbis jaunoji panele, bus tik apie tave, tačiau labai rimta tema, todėl mano žmona ir pasiūlė atsigerti, bijau, jog tikrai norėsi suvilgyti gomurį išgirdusi žinias, na, bet daugiau aš tau nieko nesakysiu, paliksiu šį malonumą Beatričei. – jau šiltėliau nusišypsojęs Tomas garsiau riktelėjo:
-Triče, Marinai vynuogių sulčių atnešk! – tada ranką, kuria laikė ją neseniai apkabinęs, pasidėjo ant sofutės atlošo, atsisėsdamas panašia poza kaip sūnus. Išvydęs liūtuko auksines akutes lėtai merkiantis, švelniai pirštais užspaudė vokus. Juk Donaldas ir taip žinojo, apie ką jie kalbėsis, negi būtina šitaip jį varginti? Švelniai pažvelgė į tamsiaplaukį. aaa, jis tebenori miego, tebepavargsta. tėviška meilė pripildė šaltą kraugerio širdį, jis tai juto, juto silpnumą, kurio visą laiką taip vengė, tačiau dabar nebūtų į nieką iškeitęs ir už tai turi būti dėkingas feniksei. Juk būtent jos dėka išmoko ggyventi truputėlį kitaip.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #39 Prieš 1 savaitę »
Triūsdama virtuvėje Beatričė klausėsi kas ką gers ir po truputėlį rankaliojosi sulčių pakelius. Marinai vynuogių, Donaldui pomidorų... kalbėjo mintyse rinkdamasi šaldytuve ką pasiimti. Vyrui prigriebė moliūgų sunkos, žinodama, jog be šio Hogvartso skanumyno jis negalėdavo pradėti nei vienos darbo dienos. Neatsisakė to gėrymo net tapęs vampyru. Galbūt todėl ir nepasakė ką gers, gal manė, jog jai ir taip bus aišku. Sau pasičiupo apelsinų sulčių butelį, tada iš  pakabinamos spintelės ištraukė keturias taures aukštomis  plonomis  kojelėmis ir viską oru nusivarė atgal į svetainę. Taures sudėjo ant stalo, vieną jų pastūmė juodaplaukei mergaitei, pripildydama ją vynuogių sulčių prie pat jos akių, kitą, kupiną moliūgų sunkos ištiesė vyrui, trečią pripylusi apelsinų sulčių pasidėjo sau, o ketvirtą paliko tuščia, kadangi matė sūnų prisnūdusį. kažin, kai pasakysiu naujieną, nuo Marinos emocijų jis neatsibus? kikendama pamąstė, tačiau garsiai nieko nepasakė. Prisėdusi ten, kur Tomas ir galvojo ją atsisėsiant, tiesiai priešais klastuolę, pirmiausiai piktu žvilgsniu apdovanojo vyrą.
-nereikia girtis savo legilimantijos žiniomis Tomai, bei gluminti vaiko. – pareiškė, o tada jau sutelkė dėmesį į viešnią, - o tau nereikia gėdytis pasakyti ko nori. – pratarė dailiai šyptelėdama.
-klausei iš kur žinau tavo vardą, nagi Donaldas apie tave daug pasakojo. – ilgaplaukė vėl nusišypsojo, tačiau tada iškart surimtėjo.
-brangioji Marina, mes ilgai kalbėjome su sūnum apie tave, žinom visą padėtį, kurioje esi atsidūrusi. Žinom, jog esi paieškoma vaikų namų, žinom, jog mokyklos direktorė šiemet nori jiems tave atiduoti, kad nelakstytum gatvėmis, nemiegotum rūsiuose, nedegintum vadovėlių, nevogtum, na, tiesiog, kad būtųm prižiūrėta. Nesmerk ponios Evenstar, ji paprasčiausiai trokšta to, kas tau būtų geriausia. Marina, mudu su vyru pamanėme, - ji vėl metė piktoką žvilgsnį Tomo pusėn – kad tau ne vieta vaikų namuose, supranti? Bet ne vieta ir gatvėje. Esi be galo graži ir protinga mergaitė, nusipelnei, jog tavo gyvenimas taip pat būtų gražus. Marina. – vėl ištarusi Grindelwaldo dukters vardą mergina sekundėlei pritilo, tarsi mąstydama kokiais žodžiais geriau išreikšti visą tą reikalą. – aš noriu tavimi rūpintis, mes... mūsų šeima nori tavimi rūpintis. Na... tau nebereikės daugiau grįžti nei į gatvę, nei lakstyti nuo policijos, kad išvengtum vaikų namų. – tamsiaplaukė vėl padarė menkutę pauzelę nugerdama gurkšnelį iš savosios taurės. Bijojo tai pagaliau ištarti, juk nekiekvieną dieną vaikams pasakoma, kad jie yra įvaikinti. Ponia Riddle įkvėpė oro. – mes sutvarkėm dokumentus Marina, dabar tu mūsų duktė. – viskas, aš tai padariau, padariau.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Marina Lilė Grindelwald

  • III kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 60
  • Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #40 Prieš 1 savaitę »
Klusniai atsisėdo ant gyvatės odos sofos (tai tik negyva gyvatė, negyva. Ji tau nieko blogo nepadarys- šitaip save ramino Marina sėsdamasi) ir jau ketino kojas susikelti pas save, taip pačiai kaip tąsyk traukinyje kur ir susipažino su Donu, bet išgirdusi Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus moralą, susilaikė it nuplikyta. Tas mandagus tonas mane pribaigs negyvai. Ar jie gali kalbėti žmogiškai? Patraukė pečiais ir kiek pamąsčiusi atsakė:
- Štai ir visas svetingumas? Naršyti po kito mintis?!- priblokšta šūktelėjo keliomis oktavomis per aukštai, greičiau spygtelėjo,- jo, net matosi, nieko blogo neturite. Aha.
Grįžusi Beatričė irgi papeikė savo vyrą, o už tai, Marina jai davė papildomus karmos taškus. Ši vis labiau ėmė patikti. Bet susiraukė kai ir maža moralo dalelytė atsitrenkė į ją. Minus vienas taškas.
- Visi gali. O tai ką pasakėte gali būti tik uždanga. Aš jumis nepasitikiu,- tiesmukiškai išrėžė. Staiga užmerkė akis, kad tik nematytų to tėviško gesto. Kad tik nematytų prisnūdusio grifo, tų visų švelnių žvilgsnių ir poelgių, simbolizuojančių meilę ir atsidavimą. Bandė ignoruoti, šaipytis  mintyse, visus juos vadinti lėpūnėliais, nemačiusiais tikrojo pasaulio veido. Nesisekė. Tik dar labiau užsimerkė prispaudama vokus tvirčiau. Matė akliną tamsą, bet vis tiek prieš akis išnirdavo tie vaizdiniai. Ir suprato. Ir suprato, koks jos gyvenimas buvo tuščias, kaip dabar trokšta to švelnumo. Visas principingumas, pašaipumas buvo išgaravęs kaip vandens lašelis. Liko tik sužeistas vaikas, nematęs nė trupinėlio gėrio. Aš niekada to neturėjau,- liūdnai suvokė. Bet neverkė, nekūkčiojo. Atmerkė juodas akis. Netyčiomis pro ausis praklausė  ką pasakė vyras, primerkę akis, net akių spalva nesimatė, tad mergaitė tik numykė.
- Apie mane?...- sutriko,- kas apie mane?- sukilęs bėjėgiškumas su melancholija pabėgo, o vietą užėmė visagalis įtarumas. Vėl. Vis labiau ir labiau ėmė nemėgti pono Ridlio, uh, kažkoks nesusipratimas. Antras po Dono,- ak, taip, na žinoma, kad Donas papasakojo, pleputis trys tūkstančiai, - leptelėjo, nors tai turėjo likti minčių zonoje. Supratusi, kad pasakė garsiai, apsimetė- jai nerūpi, bet ausys iš gėdos nuraudo. O tolimesni žodžiai privertė išvalyti tą raudonį, greičiau paliepė sumišti, pasimesti. Mergaitės širdis ėmė smarkiau daužytis, o gerklę užspaudė gumulas. Rodos, trūko oro, rodos, pro gerklę išoks širdis.
- Kaa...- užsikirto, Beatričės kalba, lyg uždaryti paukšteliai narvely, daužėsi juodaplaukės klastuolės ausyse,- aš jūsų duktė?! - net pašoko iš vietos, nė nepajuto kaip rankos mostu užkliudė šalia jos esančią vynuogių sulčių taurę. Ši skambiai sudužo ir pažiro ant stalo, sultys išsiliejo it mergaitės nervai,- kaip, kodėl?! Galėjot bent pirma paklausti ar aš to noriu! O tik, po to tvarkyt...- sukūkčiojo, akis užpylė ašaros, krūtinė desperatiškai kilnojosi bandydama sugauti paskutinį oro gurkšnį. Pasimetusi sudribo atgal sofon. Žinia sutriuškino Mariną. Ji to nesitikėjo. Ji yra įvaikinta. Ji turi tėvus. Aš turiu įtėvius, - pataisė save mintyse, lyg per miglą žiūrėdama į šiuos,- Aš turiu įbrolį?! Ne, ne, tik ne Donas!.
- Tai sapnas,- trūkinėjančiu balsu sau sušnabždėjo, vargiai tuo patikėdama. Rankos nusviro. Žvilgsnis apsiblausė ir liko spoksoti į sudaužytą stiklinę.
Melas gali apkeliauti pusę pasaulio, kol tiesa apsimaus batus.
- Markas Tvenas

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
« Atsakymas #41 Prieš 1 savaitę »
Kažko panašaus ir tikėjosi, dūžių, riksmų, šoko. Juk tai buvo tik vaikas, tik maža, tuoj tuoj į paauglystę įžiangsianti mergaitė, o jai pasakoma, jog yra įvaikinta, jog turi tėvus, jog daugiau nebereiks grįžti į gatvę. Ir ta vieta, kai ji mėgina suvokti, kad gyvenimas verčiasi visais trim šimtais šešiasdešimt laipsnių, padaro ją be galo pažeidžiamą. Ta akimirka, kai ateina suvokimas, kad viskas bus kitaip. Beatričė kuo ramiausiai atsistojo nuo savojo fotelio, išsitraukė iš kišenės lazdelę ir nukreipusi ją į taurės šukes, sutaisė. Su išsiliejusiomis sultimis buvo kiek sunkiau, teko atsinešti skudurėlį iš virtuvės ir pilant iš lazdelės vandenį išvalyti, o po to dar ir išdžiovinti šlapias vietas. Visą tą laiką Marina, rodės, pasinėrusi į savotišką transą, sėdėjo ant savojo fotelio suglebusi, apsiblaususiu žvilgsniu, nusvirusiomis rankomis. Vyrams ponia Riddle davė ranka ženklą nesikišti, atseit susitvarkys pati, tai dabar ir tvarkėsi, kol jiedu tebekiurksojo ant raudonosios sofutės. Panaikinti mergaitės protrūkio pėdsakus užteko mažiau nei penkių minučių. Tada, nenorėdama išgąsdinti ir taip jau šokiruotos juodaplaukės, Tričė pažvelgė į vyrą ir pasakė jam mintimis: „Judu likite čia, svetainėje, o aš palydėsiu Mariną į jos naująjį kambarį.“ Po to nusuko žvilgsnį ir lėtai priėjo prie klastuolės, palinko virš jos ir apkabinusi rankomis pasičiupo į glėbį.
-eikš. – tyliai tarė – parodysiu tau tavo naująjį kambarį. – švelniai nusišypsojo, - be to, reikia sutvarkyti tavo žaizdas, nes paskui dar gausis kraujo užkrėtimas. – taip kalbėdama, su mergaite ant rankų, paliko svetainę. – ir ne, Marina, tai ne sapnas, dabar viskas bus gerai, pamatysi. – ji žinojo, ko tuo metu reikia palūžusiam vaikui, paprasčiausios meilės, švelnumo. Moteris atidarė vienas, koridoriaus sienoje esančias duris, kurių užrašas skelbė: Marina Lilė Grindelwald. Jiedvi pateko į gana erdvų kambarį, kurio sienos buvo išmuštos žaliais apmušalais su sidabro spalvos ornamentais, o ant tamsžalio parketo patiestas apvalus ilgaplaukis kilimas, taip pat sidabrinis. Prie lango puikavosi plati klasicizmo raižiniais padabinta lova, užtiesta pūkine antklode, tolėliau stovėjo darbo stalas bei pora kėdžių. Prie kitos sienos, arčiau durų, buvo spinta. Grifė paguldė dukterį į lovą, o tada nuėjusi atnešė iš spintos minkštutėlius šilkinius naktinius.
-nusivilk šitus, - parodė į sukruvintą mokyklos uniformą, kurią klastuolė tebevilkėjo – aš išskalbsiu, be to, turiu tave apžiūrėti. – Beatričė išsitraukė lazdelę ir pasiruošė ilgam lopymo procesui, juk gatvės gyvenimo sąlygos ne pačios maloniausios silpnam, dar tvirtėjančiam kūnui.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017