0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Žvėris be jokių pastangų galingais šuoliais prisivijo bėgikę. Mergaitė lėkė link Uždraustojo miško, link vampyrų dvoko. Vilkolakis nesistengė dar labiau prisivyti auką ir greitai pabaigti šį žaidimą, mat vilkiški inkstintai troško pavaikyti šią mergaitę, kuri prilygo kiškiui.  Gyvūnas pažvelgė į pilką masę bėgančią priešais jį. Auka kvepėjo gundamai. Igoris  tiesiog paprastų paprasčiausiai norėjo pašokti ir įleisti savo iltis į bėgikės kaklą, pajusti kraujo skonį...Pajusti, kaip auka suklykia, kaip ji suspurda nuo šoko, kaip mergaitės  gyvybė
užgęsta...
Vilkolakis išsisuko iš menko medžio kamieno ir sustojo. Užvertęs juodą it kaip ši naktis galvą, sukaukė ir įsisteibilijo tolumoj stoviniuojančią Elną. Pilnatis apšvietė visas ežero apylinkes, tad mergaitę pasmesti iš akių buvo neįmanoma. Igoris suurzgė iš pasitenkinimo- kaip gera būti laisvam ir pačiam nuspręsti ką daryt, o ypač jei ta liečia žudymo klausimą.
Juodakailis girdėjo greitą aukos alsavimą., o tai reiškė, kad pastarioji buvo pavargusi ir nusilpusi. Pastebėjęs kai Elna ištraukia medžio gabalą tai yra burtų lazdelę, žvėris žaibiškai įsirėmęs užpakalinėmės kojomis į sniego padengtą, įšalusią žemę, galingai atsispyręs, vilkolakis bėgte nubėgo link varnangės. Igoris girdėjo, kai auka išgąstingai klausia, kas jis, tačiau sulaukėjusiose mintyse tik nusiprunkštė. Juk vilkolakiai nekalba.
It akis išdegęs Igis čiupo antrakursę už apykaklės. Nagai įsirėžė į žmogaus drabužius, sukeldami skausmą, vilkolakio nagai galiausiai nusidažė krauju.
Igoris paleidęs apykaklę, iš savisaugos inkstinto įkando į aukos ranką, kurioj laikė burtų lazdelę ir nusviedė auką ant šaltos žemės. Kadaise buvęs žmogumi, dabar- laukiniu, pavojingu, nekontroliujančiu savęs žvėrimi, švilpis įšiepė dantis, suraukė snukį ir mosikavo uodega į šonus, rodydamas savo viršenybę. Žvėris lėtai artinosi link aukos. Jo uosę užgulė kraujo kvapas...

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
  Kad ir kokia ledinė buvo Jekaterina, Margareta jos akyse išvydo tą patį jausmą, nuo kurio norėjo nutolti kuo toliau - baimę. Tai albinosę kiek sutrikdė, mat ji neabejojo, jog bet kokie jausmai, atsispindintys blogio vadės veide, yra neleistini. Meilė taip pat.
  Staiga Margareta suvokė, jog būdama su mylimąja, ne tik ji išduoda saviškius. Jekaterina, ta pati, kuri turėtų nesigailėdama ir nė nemirktelėdama atimti šviesiaplaukės gyvybę, dabar ją glaudė kuo arčiau savęs.
  Kad ir kaip skaudu bebūtų, albinosė ignoravo tamsiaakės pasiūlymą.
 - Aš tau trukdau, tiesa? - liūdnai sumurmėjo ir susigūžė. - Nenoriu tavęs sulaikyti nuo tavo pareigų, - dar viena ašara nuriedėjo josios skruostu. Staiga moteris pasiryžo kai kam, kas suteikė jai drąsos bei privertė atsitiesti - pasiaukojimui. - Juk supranti, jog niekada nebegalėsiu gyventi be tavęs? Ar supranti? - švelniai palietė mylimosios skruostą, o pirštų galiukais perėjo elektra. - Negaliu gyventi be tavęs lygiai taip pat, kaip ir negali gyventi su manimi, - Margaretos tonas surimtėjo. Ji atsitraukė nuo Jekaterinos, nurijo seilių gumulą bei kaip galėdama tvirčiau tarė. - Nužudyk mane.
  Išdavikė ašara nutiško ant šaltos žolės.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
   Kad ir kaip gražu tai buvo tą akimirką - dvi visiškai skirtingos sielos, ištirpstančios viena kitos glėbyje - tamsiaplaukė visu savo kūnu jautė, kad nutiks kai kas labai blogo, tik niekaip negalėjo suprasti, kas. Dabar ji norėjo spjauti į visą šitą reikalą ir išnykti kartu su mylimąja, tačiau... ji jautė, kad kažkas negerai. Žinojo, kad tai nesitęs amžinai, bet to nenorėjo pasekmių. Tik ne dabar.
   Kodėl tai turėjo būti uždrausta? Mylėti žmogų, kuris buvo visai kitoje moralės pusėje? Nejaugi viskas negalėjo būti paprasčiau? Mylėti, negalvoti apie nieką ir pasikliauti jausmais, širdimi? Širdimi, kuri niekad iki šiol taip stipriai nemylėjo?
   Jekaterinos pirštai švelniai bėgiojo mylimosios liemeniu, akys žvelgė tiesiai į josios raineles ir viltingai laukė atsakymo.
   Tolesni Margaretos žodžiai tarsi visa naikinantis sprogimas skaldė juodaplaukės širdį į milijonus dalelių. Šaltas, nematomas, emocinis durklas lėtai pervėrė jos krūtinę. Moteris galėjo jausti jo šaltus ašmenis.
 - Nekalbėk taip, - prikimusiu balsu tarė Jekaterina. Net nepastebėjo, kada įprastai bejausmiame jos veide pasirodė atviras skausmas ir akys sudrėko. - Be tavęs aš negalėsiu gyventi lygiai taip pat, kaip ir tu be manęs. Niekada nieko taip stipriai nemylėjau ir nenoriu šio jausmo netekti. Aš negaliu tavęs sužeisti ar ką nors tau padaryti. Negaliu. Ir niekada negalėsiu. Aš... tu... išplėštum mano širdį, sunaikintum ją ir tai tebūtų maža dalelė skausmo, kurį patirčiau, nes... tai nutiko taip greitai, tačiau aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs.
   Moteris atsidūrė šalia mylimosios ir švelniai laikė jos drėgnus nuo ašarų skruostus. Ji pati drebėjo tarsi šoko ištikta, karštos ašaros pabiro iš juodų, žvilgančių akių. Juodaplaukė negalėjo atsitraukti. Žinojo, kad taip bus. Žinojo, kad negalės patraukti rankų, tačiau nenorėjo to daryti.
 - Prižadėk, kad manęs nepaliksi. Prižadėk.
   Tvirtai ištarė Jekaterina, tačiau intonacija buvo kupina įvairių jausmų. Skausmas, agonija, meilė, geismas, net pykčio užuomazgos. Ji negalėjo to kontroliuoti, negalėjo valdyti savo emocijų.
   Akimirkai ji užmerkė akis. Svaigo galva, nežymiai krūpčiojo pečiai. Ji gyveno taip ilgai, net per ilgai, tačiau šitokius stiprius jausmus jautė pirmą kartą.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
  Elna atrodo lyg ir po trumpo laiko tarpo pajuto didžiulį skausmą, turbūt kaklo srityje. Varnės lūpas paliko skardus klyksmas, o šiltas skystis siauria srovelė tekėjo kaklu. Vos pajutusi, kad jos apykaklė atlaisvėjo  Klumpė pridėjo savo drebančią ranką prie žaizdos, lyg tikėdamasi, kad taip sustabdys kraujavimą. Su likusia ranka trumpaplaukė dar vis laikė lazdelę nors žinojo, kad prireikus nieko nepadarytų. Vilkas atrodo to nesuprato arba norėjo sukelti dar didesnį fizinį skausmą. Susivokusi, kad iš jos rankos taip pat bėga kraujas rudaakė šaižiai sukliko iš tos pačios baimės ir iš visą kūną silpninančio fizinio skausmo. O tuoj pat ji pajuto, kad guli ant šaltos nakties žemės. El akys jau temo ir atrodo ji tuoj atsijungs, nebejus to išgąsčio, to šlykštaus skysčio ant savo kūno...Bet kita jos dalis liepė nepasiduoti, neparodyti savo silpnumo. Šiek tiek kilstelėjusi akis varnanagė pastebėjo vis dar tą patį didžiulį vilką, kuris atrodo lyg ir kažkuo patenkintas artinosi prie bejėgės žmogystos, kuri tysojo ant žemės.
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Apylinkę sudrebinus aukos klyksmui, žvėries širdis pradėjo dar greičiau plakti iš pasitenkinimo. Juk taip gera...
Artindamasis link Elnos, Igoris matė kaip ši bando kovoti su skausmu. Kaip ji bando kovoti su mirtimi. Tačiau juodasis žinojo kuo tai baigsis- jo sprendimu. Vilkolakis turėjo nuspręsti ar mergaitę palikti gyvą kol pati nugaiš, arba kol ji pavirs vilkolake, arba sau pačiam antrakursę nudėt nenorint, kad pastaroji taptų tokia kaip jis. Nors... Būtų gera turėt draugę šviečiant pilnatims...
Tai begalvojant Igis artinosi prie antrakursės, kurios kraujas nudažė sniegą. Šis vilkolakio regoj  buvo pilkas. Tik nosies šnerves kuteno saldus žmogiškas kraujo kvapelis, primindamas vilkiškams inkstintams apie žvėries prigimtį.
Galiausiai Igorio snukis išsilygino, dantys vėl buvo paslėpti nasruose. Aišku nevisma laikui. Tik kol kas.
Pakėlęs galvą ir pažvelgęs iš aukštybių į Elną, pilkaakis suurzgė patenkintas vilkų kalba:
-Juk aš tau sakiau, kad pridarysiu daugiau bėdų, nei viena maža antrakursė. Tačiau šiąnakt svarstyklės nulems kitaip...
Ir taip pasakęs juodakailis vilkolakis nužvelgė į mergaitę.
Medžiojamasis tuoj virs medžiotoju.
Auka virs vilkolake.

*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
  Elna bijojo. Baimė ir skausmas atrodo surakino ją. Vilkas daugiau nepuolė daugiau net pasirodė, kad jis kažką mąsto. Staiga Klumpar ausis pasiekė kažkoks balsas. Varnė sukluso, tikėjosi, kad kažkas atėjo jai padėti. Išklausiusi balso Klumpei galvoje užvirė daug klausimų. Kokios svarstyklės? Kas čia bus? Ir daug panašių.
  Trumpaplaukė pajuto kaip skausmas rankoje mažėja, o kakle ji nejuto daugiau nieko. Kas čia dabar? Vis dar iš išgąsčio judančia ranką varnanagė pridėjo prie kaklo. Nieko. Jokios krauju srūvančios žaizdos, tik jau pradėjęs džiūti kraujas. Jos alsavimas patankėjo dar labiau. Ar tai reiškia, kad žvėris vėl puls ir varnė iš naujo turės viską pajusti? Bet greit visą mišką užpildė baisus riksmas. Elnai atrodė, kad jos visus kaulus kažkas be jokio pasigailėjimo sulaužė. Ji galėjo prisiekti, kad girdi kaip jos kauleliai traška. Per akimirką Klumpar rankos ir kojos pavirto letenomis. O visas kūnas apėjo pilkais gaurais. Dar vienam riksmui palikus jos lūpas antrakursė netvirtai atsistojo ant keturių kojų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elna Klumpar »
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
Kaip ir tikėjosi Igoris, Elna pavirto tuo kuo turėjo. Žvelgdamas į pilku kailiu apsidabinusią varnanagę,  ketvirtakursis pajuto, kad galįs šiek tiek žmogiškai protauti, tačiau visgi vilko norai ir inkstintai niekur nepradingo, tik "apsiblausė". Igoris priėjo prie naujai iškeptos vilkolakės, įdėmiai pažvelgė į jos rudas akis. Greitai šių akių savininkė susiteps krauju letenas...
Juodakailiui tai nebuvo svarbu kada tai atsitiks, jam nebuvo svarbu, kad ką tik su savo sprendimu sužlugdė ar kitaip sunaikino, sudaužė į šipulius Elnos gyvenimą. Igoriui tai nebuvo svarbu. Svarbu buvo tai, kad ši pilkakailė vilkiūkštė bus švilpiui atsakomybė ir tik dėl to varnę saugos, gins, puls dėl jos, kuri dabar tapo Lorijano-Greywindo netikraja seserim, kurios niekada neturėjo. O gal ir turėjo? Bet šito Igoris nesužinos, mat jis jau nebeturi tikros šeimos apart Greywindų. Nors vargu ar juos dar galima vadint šeima, kaip ponas ir ponia Greywindai išsiskyrė...
Igoris sukando dantis. Nesvarbu, kad prieš karą Igis aprėkė varnę, kad ši vos neužmušė profesorės su savo prakeiktais, velnio neštais ,pamestais akmenimis, kaip troško ir siūlė antrakursę numest nuo Astronomijos bokšto, nesvarbu, kad  jai kažkiek sutrugdė pakankint grifę Bethany, nesvarbu, kad Elną sužalojo, pavertė vilkolake, pamynė jos gyvenimą, nesvarbu, kad ji yra kitoj pusėj, nei pats Igis, nes dabar varnanagė tapo kažkuo daugiau- ne tik našta, rūpesčiu, bet ir netikra seserim, kurią reik rūpintis. Paskui netyčia-ups iškrės šūnybę ir visas Hogvartsas pavirs vilkynu.
Bet visada lieka bet ir reik kažkaip įsitvirtinti hierachijoje, mat paskui nesuvaldysi tos mažosios Elnos- to mažo pilkų gaurų kamuoliuko.
Ir greitai pačiupęs už pakarpos vilkę, tėškė dar kartą į  žemę. Žaibiškai paleidęs puolė vėl, bet dabar- stipriai papurtė it kokią skudurinę lėlę. Igoris guldė galvą, kad virš Elnos galvos skraidžiojo ratu paukštukai.
Galiausiai paleido ir aršiai, piktai suurzgė ant varnės:
-Iki pat mirties patalo tylėsi, kas šiąnakt atsitiko. Tylėsi, nesakysi kas tave pavertė. Tylėsi, kad esi vilkolakė antraip ar nori būt atskirta ir, kad tave visi laikytų pavojinga? Jei ne, būk šalia manęs. Ir nepamiršk: aš čia vadovauju...Parūpinsiu per kitą pilnatį tau ir sau Antivilkinio eliksyro, kad nesikankintume, bet klausyk manęs, kad nemirtum.
Pilkaakis dėbtelėjo į Elną. Nutilęs vėl suurzgė:
-Nesvarbu, kad mes iš skirtingų pusių. Kai pakils saulė, galėsi keliaut pas saviškius. Juk dabar nenori jų sudraskyt į skutelius? Ar ne? Bet nepamiršk, kad kai vėl užeis naktis virsi tuo kuo dabar esi. Tai tęsis iki tol, kol pilnatį pakeis kita mėnulio fazė...

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #37 Prieš 7 metus »
  Dar prieš kelias sekundes buvusi džiaugsmo pripildyta širdis atsidavė priešingam jausmui - skausmui. Margareta nebegalėjo. Jai visko buvo per daug. Treniruotės, karas, pirmieji profesoriavimo metai, o dabar dar ir uždrausta meilė, kuri, priešingai nei žiobariškuose serialuose, išties buvo nepasiekiama. Šviesiaplaukė nebegalėjo viso to pakelti. Klausėsi mylimosios žodžių lyg per miglą, o ašaros nepaliaujamai tekėjo jos skruostais.
  Iš lūpų išsiveržė tik vienas žodelis:
 - Pažadu, - sunkiai alsuodama išlemeno albinosė. Tuomet pažvelgė į Jekateriną, nežymiai šyptelėjo ir susmuko ant žemės. Jautėsi bejėgė ir bedvasė, nebeturinti nė lašelio energijos.
  Silpnai širdžiai šįvakar teko patirti per daug.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #38 Prieš 7 metus »
   Kurį laiką Jekaterina jautėsi atitrūkusi nuo savęs. Galva pulsavo tarsi atskira širdis, vaizdas liejosi prieš akis, juodumos atspalviai maišėsi vieni su kitais, krūtinė sunkiai dunksėjo, o kvėpavimas buvo sutrikęs. Viskas persivertė taip staiga ir netikėtai, kad moteris negalėjo supaisyti, kas tiksliai įvyko. Ji norėjo atitrūkti ir pasikliauti džiugiais jausmais, tačiau realybė užklupo smarkiai per anksti.
   Jai užteko to vieno žodžio, išsprūdusio iš mylimosios lūpų, kad galėtų lengviau atsikvėpti. Galva nežymiai apsvaigo nuo patirto šoko, skruostai vis dar buvo drėgni. Keista, ji net nepastebėjo, kaip ašaros sruvo iš akių.
   Atokvėpio akimirka netruko ilgai. Margareta ėmė ir susmuko ant žemės taip, lyg kažkas būtų išsiurbęs iš jos paskutinius energijos likučius. Dalis tamsiaplaukės akimirksniu apkaltino save, tačiau kita dalis troško tik apsaugoti mylimąją.
   Jekaterina priklaupė ant vieno kelio. Juodasis gobtuvas vėl uždengė jos veidą nuo svetimų akių. Blogio vadė švelniai paėmė ant rankų šviesiaplaukės kūną ir priglaudė prie krūtinės. Čia jai pagelbėjo nežmogiškosios galios, tačiau kol kas tai nebuvo svarbu. Ilgai nelaukusi moteris apsižvalgė, ar nieko nėra arti, kas galėtų sukliudyti ir apsisukusi ant kulno išnyko oru kartu su mylimąja ant rankų.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #39 Prieš 7 metus »
   Viskas taip greitai atsitiko. Atrodė lyg neseniai pati grasino tai nenaudėliai pirmakursei, o dabar kybo ore raižoma Nedovanotinų kerų. Prisižaidė. Aišku, tai buvo Elnos darbas. Kai grifė su klastuole vaidijosi, varnė it kokia klastinga gyvatė puolė ją - Bethany - su šiais pavojingais kerais. Ne veltui yra posakis - du pešasi, trečias laimi.
   Per skausmo miglą, klykdama Grifų gūžtos mokinė matė kaip alpinėdama iš nuovargio El skubiai pasitraukia link Uždraustojo miško. ,,Bailė mat atsirado'' - dingtelėjo mintis Betei jos plyštančioj iš agonijos galvoj. Antrakursė grifė stebėjo, kaip Nikita gan smarkiai silpsta, stengiasi išgauti baisias grimasas, bet jai nesisekė. Bethany suprato, kad šios pirmakursės gyvenimas jau suskaičiuotas ir sukliko ne iš gailesčio, o iš Nedovanotinų kerų keliamo žiauraus skausmo. Mergaitė pajuto, kad jei jos nieks neišgelbės - pati mirs, kaip ir Nikita. Per apsiblaususią regą grifukė pastebėjo kaip klastuolė aikčiodama iš skausmo, nevilties prašo, kad ją kažkas nužudytų. Antrakursė per nepakeliamą agoniją šyptelėjo. Bethany džiaugėsi, kad prieš savo mirtį pagaliau išgirs maldavimą, o tai kaip vaistai nuo skausmo, šiek tiek suteikė jėgų kovoti su mirtimi vardan gyvenimo. Tačiau, Betės nuostabai, netikėtai tarsi tolumoj išgirdo kelis tylius burtažodžius ir pajuto, kad ją kažkas išlaisvina nuo baisaus skausmo. Bet, mergaitės nevilčiai, viskas jos akyse aptemo, kai iškankintas kūnas palietė šaltą žemę, padengtą akinamu sniegu. Visgi apalpimas pradingo ir dvylikametė pamatė šalia savęs rudaplaukį garbanių jaunuolį. Šis buvo ketvirtakursis švilpis. Tačiau pastarasis buvo kažkoks keistas, išsigandęs. Bandydama atsistoti Betė išgirdo kaip šis atsiremdamas į medžio kamieną, minėdamas jos vardą prašo pasirūpinti klastuole ir dar kažkuo, bet nespėja pasakyti, nes suklykia iš skausmo. Išsigandusi grifė atšoko nuo švilpio ir išbalo. Prie jos kojų gulėjo vaikino burtų lazdelė. Pasimetusi Bethany pažvelgė į išgelbėtoją - tą patį, kuris perspėjo dėl „tai“. Mergaitė išsižiojusi iš nuostabos, žengė kelis žingsnius atgal ne tik išsigandusi nuo jaunuolio tono, mat ką ji pamatė, privertė netekti žado. Antrakursė pagaliau suprato apie ką kalbėjo švilpis. Juk pastarasis yra vilkolakis, o kaip tik šią naktį švietė pilnatis... Pamiršusi ketvirtakursio prašymą nerodyti baimės, nes ji mirs, Bethany apmirė iš tos nelemtos baimės. Priešais ją stovėjo juodo kailio vilkolakis su pilkomis akimis. Matėsi, kad šis padaras tvardosi nečiupti išbalusios ir visa baime atsiduodančios Betės ar krauju pasruvusios Nikitos, kurią grifė buvo jau pamiršusi. Tačiau, antrakursės nuostabai vilkolakis nupuolė nė vienos iš dviejų mergaičių, ir sukaukęs nulėkė link Uždraustojo miško. Link Elnos.
   Betė vis neatsigaudama iš patirto siaubo ir išgąsčio stovėjo kaip stabo ištikta. Tik po kelių gerų minučių mergaitė pasilenkė ir paėmė dar šiltą švilpio burtų lazdelę. Juk jis buvo saviškis, o gi reikia saugoti savų turtą - tiek gyvybę, tiek daiktus, nesvarbu ar jie vilkolakiai ar ne. O taip pat ir tesėti pažadus. Nusilpusi grifiukė atsisuko į Nikitą. Laikas veikti. Nė nemąstydama ji medinėmis kojomis priėjo prie pirmakursės. Antrakursė nė neragavo į visą bjaurų vaizdą. Bethany jautėsi tokia pavargusi, kad net nefunkcionavo jokia smegenų kertelė. Bejausmiu veidu mergaitė pagriebė numestą Nikitos peilį, mat naudotis kerais ir burtais būtų bergždžias darbas.
   - Vardan Hogvartso ir keršto. - sušnypštė Betė su panieka bei nežinia iš kur atsiradusiu pykčiu, ir padarė savo darbą.
   Antrakursė nematė kaip užgesta klastuolės gyvastis, tik pabudusi it iš kokio transo, suklykusi, numetė kruviną peilį. Dvylikametė nė negalvodama nulėkė kur akys užmatė. Link Uždraustojo miško - kaip ir visi kiti.

*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #40 Prieš 7 metus »
  Elna pasijuto keistai. Jos protas negalėjo to suvokt. Ji vilkolakė? Ir taip Klumpar buvo gan karšto būdo, o dabar prisidės ir vilkiškoji pusė. Ji negalėjo tiesog suprasti. Kaip? Tai tiesiog neįmanoma. Bet štai ji stovi vilko kailyje. O dar varnės tėvai visada peikdavo tokius padarus ir sakydavo, kad jie gadina burtininkų pasaulį. Kokia bus jų reakciją, kai jie sužinos kas tapo jų dukra? Nors dar neaišku ar sužinos, nes turbūt jos tėvus jau pasiekė žinia, jog ji nestojo ginti Hogvartso pilies nuo blogio jėgų. Bet ne tik nestojo, bet ir kovojo už juodąją pusę! Reikia pamiršti. Dabar ji vilkolakė ir visiškai skirtingas žmogus.
  Trumpaplaukė pajuto vėl esanti ant žemės. Auč! O po nugriovimo sekė ir balsas. Viską išklausiusi El nesusilaikė nesuurzgusi:
-Aš nekenčiu, kai kažkas man aiškina, bet jei kalba eina apie mano gyvybę ar apie tavo saugumą... Gerai. O kiek dienų tęsis tai? Ir viskas ko aš dabar noriu, tai kažką sudraskyti.
Vėl šiaip ne taip atsistojusi ant savo keturių kojų vilkė nepatenkinta, kad yra pasaulinio lygio bailė suurzgė:
-Bet aš bijau. Ir kur tu tu gausi to eliksyro? Ir kiek trunka šis reikalas?
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #41 Prieš 7 metus »
Igoris susiraukęs stebėjo Elnos reakciją, o tai nieko gero nereiškė. Bet velniop tai.
Šiai piktai atkirtus, juodakailis mintyse prunkštelėjo.
-Greičiau reikėjo klaust kiek naktų, o ne dienų,-pataisė Igis.-Sakiau, tau, kad kol pilnatį pakeis kita mėnulio fazė. Taigi naktį- vilkolakė, dieną-žmogus,-aiškino dar sykį pilkajai vilkei.
Ir taip pasisukęs nužvelgė kraštovaizdį. Pilkaakio klausą pasiekė silpni žmogaus bėgimo žingsniai. Kažkas artinas link jų. Lorijanas-Greywindas "pakarpė" ausimis. Jo klausą pasiekė garsai iš Uždraustojo miško. Ten vyko mūšis... Galbūt tam miške yra Džeimsas...
Igis atsisuko į Elną.
-Gausi sudraskyti, tik nešiandien. Turim laikytis atstumo nuo saviškių. Antraip lavonų padaugės. Nebijok, kol gyvas aš būsiu- ginsiu tave. Gausiu eliksyro iš profesoriaus von Sjuardo...-juodasis vilkolakis nutilo, mat paignoravo paskutinį varnės klausimą. -Beje kreipkis į mane vardu.-pridūrė žvėris.-Ir tau reikia išmokt medžiot, kovot, mąstyt kaip vilkolakė. Taaaiigiii....-nutesė šis įdėmiai pažvelgdamas į vilkolakę.-Pilnatys būna kartą į mėnesį.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #42 Prieš 7 metus »
Nikita jau pasidavė, bet žinojo, kad mirs ne šiaip sau. Ji laukė tos akimirkos, kai taps vaiduokle ir galės laisvai vaidentis grifei kiekvieną dieną, ir drumsti jos kol kas saldų gyvenimą. Staiga pakėlė galvą ir pažvelgė į Bethany akis, savosiom padėkojo, kad jos vėlė išsilaisvins. Nagi...noriu mirti... Skausmas buvo pakeliamas, bet ir tas liepė piratei vis susitraukti ar išleisti keistoką garsą, skausmo išreiškštą garsą. Vos antrakursei paruošus durklą ir bepradedant jį naudoti prieš ją, Nikita bandė neužsimerkti ir drąsiai žvelgti į mirties nasrus, tampant vaiduokliu. Staiga pajautė gilų dūrį arti širdies ir pro kraujo ašaras pažvelgė į išsigandusią Beth, neseniai pabėgusią iš nusikaltimo vietos. Klastuolė kankinosi dar ilgai, bet galiausiai susileido, užsimerkė ir...mirė. Baltai pilkšva vėlė lėtai pakilo ir perkreiptu veidu pažvelgė į bejėgę mergaitę.
-Ačiū, Bethany. Ilsėkis ramybėje, Nikita Emmily Swerstling ir gerų dienų, naujasis aš!- skardžiu balsu nusijuokė, stengdamasi, kad šie žodžiai pasieks grifės ausis. Tą naktį, po jos mirties, vėlė skraidė Hogvartso koridoriais, stebėjo mūšį ir vylėsi, kad laimės josios pusė.
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #43 Prieš 7 metus »
 Elna nepatenkinta klausėsi Igorio.
-Tai galbūt žinai kiek laiko turėsiu būti vilko kailyje?
Pasekusi vilkolakio žvilgsnį El pažvelgė į Uždraustajį mišką. Jos ausis pasiekė, atrodo toks pats garsas koks pasiekė švilpio ausis. Tik vilkės mintis pertraukė vaikinas.
-Na ačiū už gynybą. Manau man jos prireiks. Na aš irgi jei reiktų galėčiau padėti. Taigi, kad...Tai mes kartą į mėnesį susitiksim ir tranformuosimes į vilkus? Smagus laisvalaikis., - eilinį kartą subambėjo Klumpar. 
  Atrodo ji jau turėjo apsiprasti, kad šitas vilkolakiškumas seks ją visą gyvenimą, bet jos pasąmonė visiškai atsisakė tai priimti. Varnė tyliai tikėjosi, kad arba ji pabus mergaičių miegamaje po košmaro arba čia bus vienintelė naktis kuomet ji tampa ne žmogumi. Bet pilkakailė privalėjo susitaikyti su tuo. Nieko nepakeisi, taip jau atsitiko. O kas būtų atsitikę jei ji nebūtų keršijusi Bethany? Jei ji nebūtų apipylusi Bethany? Ką šiuo metu veiktų Elna? Tiek daug klausimų, o atsakymų apskritas nulis. Rudaakė pakėlė savo akis į Igorį ir išsišiepė vilkiška šypsena.
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #44 Prieš 7 metus »
Vis dar neatitraukdamas žvilgsnio nuo  rudų Elnos akių, Igoris pasipurtė, mat visdar snaigės neketino sustoti kristi iš dangaus ant jau ir taip apsnigtos žemės.
Igoris dar sykį pasipurtė. Niekada nemėgo kai jo juodas kailis sušlampa. To niekada nepakęs-juk tada sunku bėgti. Bėgti nuo pavojų, nuo ugnies, nuo žmonių, kad pastarųjų nesudrakytų į pačius mažiausius skutelius.
Juodakailis vilkolakis tyliai atsakė į Elnos klausimą:
-Maždaug liko kokios trys- penkios valandos. Galbūt meluoju, nes tiksliai dabar nežinau kiek laiko yra. Taigi. -atsiduso net nepastebėdamas vilkiško vilkolakės šypsnio,-Ir taip, Elna, transformuosimės į vilkolakius kiekvieną pilnatį.- Ir taip pasakęs mintyse įsišiepė, mat jei tai padarytų vilkolakio formoje, vietoj šypsnio būtų gan kraupi grimasa.
Bet visgi kodėl švipis džiūgavo? Paprastas paaiškinimas- antrakursė vis dar nesusiprotėjo, kad juodakailis vilkas yra pats Igoris Lorijanas-Greywindas, tas pats jaunuolis, kuri aprėkė Elną ketvirto aukšto koridoriuose, vien dėl to, kad pastaroji vos neužmušė profesorės su akmeniu.
Tačiau Igis mintyse neilgai džiūgavo, mat jo jautrią uoslę pasiekė silpnas, bet aštrus dūmų kvapas, kurį atginė nestiprus žiemos vėjas. Kažkas degė, o tai reiškė tik viena- gėris arba blogis jau laimi. Ketvirtakursis lėtai atsisuko į Uždraustąjį mišką. Greywindų įsisūnytas vaikis/vilkas įsitempė. Mat Igoris būdamas vilkolakio pavidalu paniškai bijojo ugnies. Ir tada būtent pakvaišdavo iš išgąsčio...
Tramdydamasis iš baimės nelėkti į ežero pakrantės apylinkių gilumą netik dėl ugnies bijojimo, bet ir dėl to, kad blogis gali pasinaudoti jo- kaip vilkolakio sugebėjimais, Igoris tyliai suinkštė. Reikia nešdintis iš čia. Juk rytas artėja, tad niekas negali pamatyti, kaip aš su Elna atvirstame.-nusprendė pilkų akių savininkas ir atsigręžė į pilkąją vilkoliukę.
-Per kitą pilnatį mokinsiesi to ko tau reikia, kad išgyventum, bet dabar turime nešdintis kuo toliau nuo Uždraustojo miško. Blogis arba gėris laimi. Ir..jei ištikrųjų tavoji pusė laimės, Elna, už tai, kad tau duosiu Antivilkinio eliksyro, pažadėsi, kad aš liksiu gyvas, ir man nepakenksi joks blogietis.-  nutilo Igoris, svarstydamas ar varnanagei pasakyti, kad blogiečiai taip pat nepakenktų Džeimsui, bet nusprendė nesakyt, mat mergaitė gali susiprotėti kas gi jis yra.
Netrukus Igoris nustojo kvėpuot, mat prisiminė kitus geriečius- kaip jie? Ar gyvi? Kaip Bethany, Hannah, Sorenas ir visi kiti? Sutrikęs ir išsigandęs dėl saviškių gyvenimo lemties, švilpis su sunkia iš sielvarto, baimės širdimi, kad negali padėti draugams, nė nelaukdamas savo atsakomybės -Elnos, nušuoliavo į priešingą pusę, nei kur bolavo tamsus miškas, nei kur kruvinos ugnies liepsnos siekė dangų...
Ir Igis mintyse vylėsi, kad visi pažįstami žmonės išgyvens ir išliks....