0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #15 Prieš 7 metus »
-Puikus būdas prisivilioti grobį,- nepiktybiškai sušnypštė Elnai ir pastebėjusi keistokai atrodančią grifę, tarsi su kažkuom bendrautų, kalbėtų, Nikita paleido kažkokius pirmus į galvą šovusius kerus. Šie dar nepasiekę gerietės kūno, atsimušė tarsi į nematomą skydą ir tiesiu taikiniu lėkė į piratę. Klastuolė pasilenkė ir išvengė jų, bet vis dar nedrįso pakelti galvą ir apsižvalgyti. Staiga išgirdo kraupų balsą ir žalią blykstę priešaky ir įsidrąsinusi pažvelgė į besismaginančią varnę. Dar labiau suklupusi ir atsirėmusi į medį, pajautė, kad silpnumas paėmė viršų ir Emmily išleido keistą garsą, panašų į atodusį. Ji visada jautė, kad netenka jėgų, bet stengėsi to neparodyti ir išlaikyti grėsmingas ir žiaurias grimasas, bet šįkart jai nepasisekė. Nikita žinojo, kad šiandien mirs, juk atrodė ir jautėsi kaip gyvas numirėlis, o grifė tuo ir pasinaudos. Turėdama progą ir sukaupusi jėgų prieiti bent prie Elnos, apsikabino jos kojas ir akimis prašė, kad suteiktų jėgų, nes net žodžio negalėjo ištarti. Viduje jautė stiprų skausmą, tarsi milijonas bičių avilių būtų įstrigę jos pilvę ir bandytų ištrūkti. Tarsi milijonas durklų badytų jos visus organus. Tarsi milijonas vaikų spardytų ir daužytų jos kūną, kol ši nukraujuos. Man galas... Bet piratė taip ir nesulaukė draugės pagalbos, likusi tik su gėrio pusės atstove, susirietė ir garsiai suinkštė.
-Nužudyk mane! Prašau! Nebegaliu daugiau taip kentėti! Paskandink, padurk mano durklu, panaudok burtažodį, uždusink ar dar kažką padaryk, bet nužudyk! Noriu mirties! Čia ir dabar!- mergaitė nežinojo ar toliau jos nekankins, bet ji tenorėjo mirti ir nebekentėti to skausmo užgožusio ją. Nikita apvylė visus, net save, bet tai nebuvo svarbu,- žudyk!- jos akys buvo ašarotos, kraujas plūdo iš visų įmanomų vietų, o jėgos vis seko ir seko. Numetusi savo durklą kažkur toli, greičiausiai į ežero dugną, o lazelės nepajėgus sulaužyti, numetė ją tolyn ir susigūžusi užmerkė akis ir pažvelgė į mirtį, nors greičiausiai  į pasaulį vaiduoklio akimis.
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #16 Prieš 7 metus »
  Pirmoji Margaretos gyvenime kova prasidėjo. Kažkur miške sukarkė varnas. Jo skleidžiamas garsas puikiai įsiliejo į šiurpią atmosferą. Albinosės kūnu perbėgo šiurpuliukai.
  Panašu, jog juodaplaukė taip pat prisiminė tą vakarą bare, tai buvo galima spėti iš nuostabos, šmėžuojančios tamsiose kaip naktis akyse. Ir jei anksčiau profesorė turėjo abejonių dėl to įvykio tikrumo, dabar visos jos išnyko. Riestanosė trumpam nugrimzdo prisiminimuose. Tačiau jiems laiko nebuvo. Reikėjo veikti.
  Margareta nesunkiai išsisuko nuo jos pusėn paleistų kerų. Šviesiaplaukė paleido kitus, bet dėmesio į juos kreipė mažai (turint omenyje, kad kovojo dėl savo gyvybės, tai nėra labai gerai). Albinosė negalėjo atitraukti akių nuo gražios ir šaltos kaip ledas nepažįstamosios veido. Margaretai norėjosi savo šiltomis plaštakomos apglėbti jos skruostus. Tiek mažai ir tereikėjo - prisiliesti. Tačiau kova yra kova, o ji jau pradėta.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #17 Prieš 7 metus »
   Negalėtum net įsivaizduot, kaip smarkiai Jekaterina norėjo nutraukti šią kovą jai nespėjus net prasidėti ar įsibėgėti, nes pradžią parodė pati. Kaip keista, kad jai taip patinkantis kraujo ir mirties tvaiko troškimas privedė iki atgailavimo dėl savo pačios veiksmų. Kodėl būtent dabar?
   Moteris ganėtinai nesunkiai atmušo jos pusėn pasiųstus kerus, tačiau tuo pačiu negalėjo atitraukti akių nuo, rodos, taip seniai liestų baltų plaukų, įsimintinų veido bruožų ir judesių, kuriuos juodaplaukė galėjo pažinti iš toli, net jei ir beveik nepažinojo šios žavingos baltaplaukės.
   Įprastoje kovos situacijoje greičiausiai kažkuri iš jų pultų, o kita trauktųsi, arba bent jau palaikytų atstumą, tačiau dabar nebuvo poreikio pulti, bėgti, laikytis atokiai. Beveik prievarta Jekaterina paleido stipresnius kerus. Jau galėjo atimti josios gyvybę užbombardavusi gausybe kerų ir durklais, tačiau prieš tai buvusi energija, kuri prilygo gamtos katastrofai tiesiog... dingo.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #18 Prieš 7 metus »
Igoris stebėjo kaip mergaitės vieną kitą kapoja su kerais. Matė, kaip Elna pabėgo, paleisdama į Bethany Nedovanotinius kerus, matė, kaip klastuolė isteriškai prašo nudobti ją, matė, kaip grifė pakylą į orą...O baisiausia tai, kad nespėjo įsikišti, sutrugdyti šiems žiaurumams. Žaižaruodamas iš pykčio, dėl savo klaidos, keturiolikmetis save atkerėjo nuo savo paties užsikerėtų kerų, bei tapo lygiai toks pats matomas ir atpažįstmas. Ketvirtakursis nejautė baimės, kad sužinos jo paslaptį. Igoriui į tai buvo nusipjauti. Išlindęs iš savosios slėptuvės, iškėlęs burtų lazdelę tyliai sumurmėjo, nedėdamas daug vilčių, kad šis burtas pavyks:
-Finite Incantatem.
Visgi kaip tikėjosi švilpis -nepavyko. Sukandęs dantis Igoris pabandė kitą burtą, stengdamasis kuo greičiau nuleisti saviškę ant žemės. Vaikinui nebuvo svarbu, kad jį pamatė toji pirmakursė klastuolė. Švilpiui nerūpėjo, kad ši mergaičiukė pamatys tai. Juk vėliau ar anksčiau klastuolė mirs. O Bethany? Igis buvo ramus dėl šios antrakursės. "Tai ką pamatysi, tegul lieka mūsų  dviejų paslaptimi..." Prisiminė tai mėlynai pilkų akių savininkas. Liūdnai šyptelėjo.
Vargais negalais, švilpis kaip įmanydamss nuleido mažąją raganą ant žemės, bet nespėjo jai nieko pasakyti, nes netikėtai Igis sudrebėjo. Ne iš žiemiško šalčio... Pilnaties  visą ažminybę negali uždengti debesys. Suvokė švilpis ir išsigando. Ne.. Ne, ne čia, ne dabar..  Meldė Igoris lėtai pažvelgdamas į nakties dangų. Kvėpavimas, ir širdies plakimas pagreitėjo,  trachėja tarsi užsikimšo, vaikiniui tapo sunku kvėpuoti, kai pamatė ,kaip iš debesų glėbio išsivadavo pilnatis. Šaltis ir skausmas sugniaužė vaikino kūną.
-Bethany,- kimiui balsu sušvokštė Igoris atsiremdamas į medžio kamieną, o paskui galiausiai suklupęs,-Pasirūpink ta klastuole, ir pasaugok mano...
Tačiau švilpis nepabaigė sakinio, tik skubiai numetė savo burtų lazdelę grifei prie kojų. Miško tylą perskrodė klyksmas, kuris reiškė, kad tuoj pasirodys dar viena atgamtiška būtybė. Vilkolakis. Igis sugniauždamas delnus, kaip įmanydamas tvardėsi nerėkauti iš skausmo, baimės ir užkerėto pykčio. Bet lieka bet ir pasigirdo dar vienas riksmas. Vaikis pritraukė kelius prie savęs ir suleido vis dar žmogiškus nagus į kojas.
-Traukis nuo manęs, Bethany!-iš įniršio ir baimes suriko vaikinas.
Neilgai trukus, Igorio žmogiškas protas ir kūnas pradėjo keistis. Po kelių akimirkų  švilpis pradėjo virsto savo tikruoju pavidalu. Igoruo kūnas su galva pradėjo tįsti, rankos tapo žvėries letenomis, kaip ir pėdos. Lorijano-Greywindo nugara išsirietė. Tuojau pat juodais it kaip ši naktis apėjo veidas ir visas keturiolikmečio kūnas. Po kelių minučių riksmas su agonija pasitraukė...  Ežero apylinkes sudrebino, jau ne be mokinio riksmas, o žvėries urzgimas. Vietoj Igio stovėjo juodo kailio, pilkų akių vilkolakis, didesnis už patį vilką. Žvėris buvo panašus į tuos savo netikrus "giminaičius" iš žiobariško filmo  "Saulėlydis"- koks apgailėtinas palyginimas...
Švilpio regėjimas pasikeitė.  Tapo netoks svarbus, žvaigždės, kurios pasišvietė pro debesis, viršum Igio susiliejo. Pasaulis tapo plokščias ir nespalvotas. Garsia iki šiol negirdėti žmogaus klausa pagarsėjo, o kai kurie virto riaumojantys-  ultragarsai. Tas pats atsitiko ir su uosle.  Švilpis galėjo užuosti įvairiausus kvapus-menką dūmų dvelksmą, atsklendantį nuo Hogvartso pusės, vampyrų dvoką, kurio epicentras buvo Uždraustasis miškas, bei žmogišką kraują, kuris kvepėjo beveik prie pat nosies. Švilpio žmogišką protą pakeikė vilko inkstintai ir norai...
 Igis įšiepė aštrius dantis, pažvelgdamas į Bethany. Įsitempęs vilkiškus raumenis, stebėjo žmogaus akis, ieškodamas baimės, tvardydamsis neprišokti tiek prie šios, tiek prie kitos mergikės, kuri buvo kruvina. Netikėtai jautrias vilkolakio ausis pasiekė čežėjimas. Kažkas bėgo link vampyrų dvoko. Vis dėl to.... Vilkolakis sukaukė pažvelgdamas į pilnatį. Geriausia rinktis sveiką ir stiprią auką... Ir šuoliais nulėkė link bėgikės.
Igoris lėkė link Elnos.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #19 Prieš 7 metus »
  Norėjosi visa tai pabaigti. Norėjosi verkti taip, kaip raudojo tą naktį bare. Norėjosi pulti ant kelių ir pasiduoti, baigti trumpą kovą. Tačiau to profesorė sau leisti negalėjo, neturėjo teisės apvilti Hogvartso. Vėliau nebūtų išdrįsusi žiūrėti žmonėms į akis. Tad tik tvirčiau suėmė burtų lazdelę ir pasiruošė atremti jos pusėn skriesiančius kerus. Be to, žinojo, jog užnugaryje turi slaptą ginklą, jei kartais prireiktų pagalbos. Tačiau artimiausiu metu to panaudoti nesiruošė.
  Nors sveiku protu suvokė, kad arba ji, arba žavioji tamsiaakė, kaskart pažvelgusi į šviesiaplaukę priverčianti ją virpėti, mirs, tuo albinosė nenorėjo tikėti. Atrodė, jog tai tiesiog negali įvykti... Juk turi būti kokia nors išeitis, tiesa? Margareta, susikoncentruok, priešais stovi tavo priešė, - priminė sau.
  Profesorė užsigalvojo bei vos spėjo išsisukti nuo šįsyk jau stipresnių kerų. Šie kliudė moters riešą. Netoli plaštakos ant pilko palto pradėjo plisti tamsiai raudona dėmė. Žaizda nebuvo rimta, tačiau Margaretos skruostu nuriedėjo smulkutė ašara. Ir tik ji viena žinojo, jog pastaroji neturėjo nieko bendro su riešo trauma. Viskas tik dėl tos tamsiaplaukės. Tos pačios gundančios ir kažkuo sugebėjusios pavergti albinosę tamsiaplaukės.
  Margareta pakėlė lazdelę ir netrukus nepažįstamosios pusėn jau lėkė violetinis pavojingų burtų kamuoliukas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Margareta Givens »

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #20 Prieš 7 metus »
   Kiekvieną akimirką kautis buvo vis sunkiau. Ji norėjo kristi ant žemės, pasiduoti, galbūt leisti tai nepažįstamajai save nužudyti, tačiau nebesikauti, tik ne dabar. Visi aplinkui mirė. Tiek daug netekčių žmonėms, tiek karčių ašarų ir kovos. Broliai kovėsi prieš seseris, draugai išdavė vieni kitus. Tai buvo pasibaisėtina, neatleistina, žiauru. Nežinia, kodėl tokios mintys lankė šaltakraujės žudikės galvą, tačiau taip buvo.
   Ir ji buvo ne ką geresnė už tuos visus išdavikus, nevertus pasigailėjimo žemės kirminus. Ji nužudė mergaitę, kuri prašė pagalbos. Ji žudė, žudė, trypė savo draugų kūnus ir juokėsi, šoko grojant muzikai tame mirties teatre. O dabar jautėsi blogai.
   Ne dėl visų tų aukų, tikrai ne. Jautėsi blogai dėl to vieno kraujo lašo, pasiekusio žemę. Jis ištekėjo iš baltaplaukės riešo ir tai buvo paskutinis lašas, galėjęs priversti ją kažką daryti. Jekaterina lengvai atmušo jai pasiųstus kerus ir sustingo bereikšmiu žvilgsniu žiūrėdama į tą moterį. Net nežinojo, ką turėtų padaryti. Galbūt pasprukti, palikti viską?
   Ne, ji taip negalėjo.
   Juodaplaukė sparčiu žingsniu prisiartino prie albinosės ir suėmė jos veidą delnais.
 - Daugiau niekada, - sukuždėjo ji prieš pat aistringai įsisiurbdama į jos lūpas.
   Tai buvo nuodėmė. Mirtina nuodėmė, dangiškas jausmas, jos laimės sparnai. Tos vėsios, širdies skausmo paveiktos lūpos buvo tokios saldžios... moteris negalėjo atgauti savitvardos. Viena ranka apsivijusi albinosės liemenį prisitraukė arčiau.
   Nenorėjo jos paleisti nė akimirkai.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #21 Prieš 7 metus »
  Kai išgirdo gandus apie artėjantį karą, Margareta apsidžiaugė. Ne dėl paties mūšio, o dėl to, jog čia, burtininkų pasaulyje, neturi ko prarasti. Ji su užuojauta stebėjo kasryt į Hogvartsą paštą atskraidinančias pelėdas, kurių nešuliai dėl susirūpinusių tėvų laiškų padaugėjo gal penkiagubai. Profesorė sunkiai įsivaizdavo, koks jausmas žinoti, jog tavo vaikas mokosi viename svarbiausių magijos pasaulio objektų, kuris, jei karas tikrai kiltų, neabejotinai būtų paliestas. Būtent todėl kažkur širdies gelmėse albinosė pirmąkart dėkojo sutverėjui, kad buvo purvakraujė, tad visi jai svarbūs žmonės toli nuo burtininkų pasaulio ribų. Jiems negrėsė pavojus, na, bent jau ne toks kaip čia.
  Visgi dabar kai kas pasikeitė. Atsirado žmogus, kuris Margaretai rūpėjo. Ir nors sunkiai galėjo šį jausmą išreikšti žodžiais, tačiau dėl moters, kurios net vardo nežinojo, ji pametė galvą. Dar tą akimirką, kai paleido pavojingus kerus, norėjo pulti bei pati juos sulaikyti, apsaugoti juodaplaukę nuo galimo poveikio. Albinosė suprato, jog nepažįstamoji gali kuo puikiausiai apsiginti pati, tačiau jos širdis norėjo būti tuo tikra. Bet kokia kaina.
  Minėtam organui krūtinėje suspurdus, riestanosė žengė trapų žingsnį pirmyn, tačiau tuoj pat atsitraukė. Laukė tuoj iš priešininkės lazdelės išsiveršiančių kerų. Tačiau sekundės lėkė patrakusiu greičiu, o nieko taip ir neįvyko. Įtampai dėl kovos nors akimirkai prislopus, Margareta išsyk pajautė dilgčiojimą kairiojo riešo srityje, tačiau tuoj susitelkė į keistą reginį ir ignoravo skausmą.
  Tamsiaplaukė spėriai artėjo jos link. Albinosė kiek susigūžė, bijodama, jog tuoj sulauks stipraus smūgio ar kažko panašaus, tačiau... Dailios ir šaltos it ledas plaštakos. Ant putlokų profesorės skruostų. Ką tai...
  Lūpos. Tik dvejos vienos kitų pavojingai geidžiančios lūpos, susiliejusios ir taip išsiilgusios. Margareta dešinės rankos delnu palietė juodaplaukės petį. Tenorėjo įsitikinti, jog šioji tikra, jog tai - ne iliuzija. Užčiuopusi švelnią odą ir viliojantį raktikaulį, pajuto truktelėjimą liemens srityje. Moterys prisišlijo viena prie kitos.
  Atsitraukusi įkvėpti oro, riestanosė trumpai viską apsvarstė. Balsas viduje rėkė, kad to daryti negalima, tai nuodėmė, išdavystė, neapsakomas naivumas ir silpnumas. Tačiau Margareta tik liepsnojančiu žvilgsniu pažiūrėjo į geidulingą veidą.
  - Atleisk man... - sušnibždėjo. Norėjo tiek daug pasakyti, tačiau tik švelniai nubraukė sruogą nuo tamsių akių ir palinko arčiau. Pamiršusi viską pasaulyje, tenorėjo dar vieno bučinio. Bijojo dėl pasekmių, tačiau nieko negalėjo padaryti - kūnas jai nebepriklausė. Atrodė, jog jį valdo tik noras būti kuo arčiau nepažįstamosios.
  Margareta juto aplinkinių žvilgsnius, tačiau nekreipė į juos dėmesio.
  Ir lūpos vėl susijungė.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #22 Prieš 7 metus »
   Kodėl tai buvo taip painu ir sudėtinga? Vieną akimirką Jekaterina troško žudyti ir naikinti, paleisti viską pelenais, o kitą jau beviltiškai spaudėjo išsiilgtą kūną prie savęs ir negalėjo atitraukti lūpų nuo moters, kurios net vardo nežinojo. O jai ir nereikėjo. Būtų pardavusi sielą už daugiau laiko su ja net nežinodama jos vardo. Jos abi buvo tokios išskirtinės ir ryškios. Tarsi šviesiausios žvaigždės jos galėjo surasti viena kitą ir dabar tai įvyko.
   Viskas, ko juodaplaukė troško buvo laikyti šią nepažįstamąją glėbyje. Ji tai ir darė. Nebuvo jokios abejonės - šiandien ji nesugebės patraukti rankų ar atsitraukti. Mintis, kad ji ją sužeidė ir kad kas nors gali ir vėl tą patį padaryti kirto skaudžiausiais rimbais. Įprastai šaltos it ledas jos rankos dabar sušilo ir ilgesingai glaudė prie savęs moterį.
 - Neturi dėl ko atsiprašyti... ne tu pradėjai kovą, žudei tuos žmones dėl savo interesų... aš atsiprašau...
   Juodaplaukė švelniai glostė moters skruostą ir priglaudė savo kaktą prie josios mėgaudamasi kiekvienu prisilietimu. Jų lūpos darkar susilietė. Šįkart bučinys buvo kitoks, jausmingesnis, įsimintinesnis... jis kvepėjo tikrove.
   Jekaterina sugebėjo atplėšti lūpas tik tuomet, kai abejoms pritrūko kvapo. Ji vis dar tvirtai glaudė baltaplaukę prie savęs.
 - Žinai, aš tave myliu, - tiesiog ištarė ji ir darkart karštai pabučiavo šią merginą.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #23 Prieš 7 metus »
  Kuomet išgirdo juodaplaukės prisipažinimą, Margareta krūptelėjo. Nekalti žmonės, mirę nuo jos rankos... To pateisinti negalėjo niekas. Visgi, kad ir kokia dorovinga albinosė būtų, šiuo metu šią mintį į šalį ji nuvyti galėjo neįtikėtinai lengvai.
  Įstrigusi tamsiaakės glėbyje, riestanosė jautėsi trapi ir pažeidžiama. Tačiau to nebijojo. Atvirkščiai - buvo pasirengusi šiai paslaptingai moteriai atiduoti visą save. Neaiškus lengvas jausmas užpildė ir giliausias Margaretos ertmes, todėl ji tapo visiškai neabejinga prieš ją stovinčiai personai.
  Vos atsiplėšusi nuo juodaplaukės, profesorė pajuto krūtinėje esant nematomą magnetą, traukiantį ją šios viliokiškos moters link. Jau norėjo prisitraukti ją dar arčiau, nors tai vangiai bebuvo įmanoma, kuomet sustingo. Ji išgirdo tris žodžius, suvirpinusius visą kūną. Aš tave myliu - ar klausa Margaretos neapgavo?
  Žadėjo perklausti, tačiau juodaplaukė vėlei užvaldė jos lūpas. Visgi šįkart albinosė pasipriešino ir atsiplėšė.
 - Ar gali būti, kad pamečiau galvą? - pakuždomis pasiteiravo ji. - Myliu. Jei tai vadinama meile, tuomet myliu visu kūnu, kiekviena savo molekule myliu. Myliu tave, - šis saldus žodis tiesiog raitėsi šviesiaplaukei ant liežuvio galo.
  Palinkusi virš moters ausies, tyliai išdavė:
 - Aš esu Margareta.
  Smulkūs albinosės pirštai perbėgo mylimosios nugara.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #24 Prieš 7 metus »
   Jekaterina jautė mylimosios krūptelėjimą ir žinojo, dėl ko jis. Tik šią akimirką ji norėjo prikelti visus, kuriuos nužudė ir tik dėl to, kad neskaudintų šios moters, dėl kurios sugebėjo pakvaišti ištisą armiją aukų keliu vedusi juodaplaukė. O albinosė atrodė tokia silpna, trapi ir pažeidžiama... galbūt todėl ji sugebėjo pasibelsti į šios šaltakraujės širdį, jei ji tokią tikrai turėjo - kas čia žino.
   Toks geismas ir aistra, noras būti kartu pervėrė skausmo kupiną esybę. Būtent tą naktį, kai visi aplink žuvo ir niekas negalėjo jos sustabdyti. Tą naktį, kai ji lemtingai sužeidė savo mylimąją ir dėl to viskas pasikeitė. Dėl mažyčio kraujo lašo, palietusio žemę.
   Šitaip neturėjo nutikti.
 - Galbūt aš nežinau, kaip turi atrodyti meilė, tačiau galime spjauti į visus stereotipus ir susikurti tai, ką galėtume pavadinti meile kartu. Ir niekas negalėtų jos atimti, - ryžtingai pasakė juodaplaukė. Taip, ji buvo pamišusi ir šiuo metu tuo mėgavosi. O kodėl gi ne? Tai viskas, ko troško jos širdis.
   Ir tuomet ji išgirdo šios nuostabios moters vardą.
   Margareta... kaip gražu.
   Juodaplaukė švelniai suėmė Margaretos riešą ir užgydė žaizdą. Žiūrėdama jai į akis atsargiai pabučiavo.
 - Jekaterina.
   Švelnus mylimosios prisilietimas sukrėtė iki gelmių... ir vėl.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #25 Prieš 7 metus »
  Elna vos pradėjusi bėgti galėjo prisiekti, kad išgirdo riksmą, o po vieno sekė ir antras. Kažkas darbuojasi. Šmestelėjo mintis Klumpar galvoje. Šiek tiek pasukusi galvą jos akys pagavo rudų plaukų kupeta. Igoris? Tai buvo pirmoji mintis atėjusi El į galvą. Ji jau buvo visai arti miško, kai pajuto kažką bėgant už nugaros. Pasistengusi tai ignoruoti trumpaplaukė toliau bėgo. Priartėjusi prie Uždraustos vietovės ji dar grįžtelėjo ir išvydo artėjantį vilką. Tas vilkas buvo kažkoks per didelis. Nieko nelaukusi rudaakė įbėgo į mišką, bet to žvėries ar kažko kas ten yra neatsikratė. Nusilpusi ir padususi nuo bėgimo Klumpė su virpančia ranka išsitraukė lazdelę. Elna lėtai išslinko iš miško šešėlio.
-Kas tu? Pasakyk arba, - čia ji pritilo, nes neįsivaizdavo kuo galėjo pagrasinti, - arba bus blogai.
Varnė drebėjo iš silpnumo, nuovargio ir dar viską karūnuojančios baimės. O jei čia vilkolakakis? Ne, negali būti. O gal?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elna Klumpar »
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #26 Prieš 7 metus »
  Margareta negalėjo atitraukti akių nuo juodaplaukės. Nebematė mūšio pažeistos aplinkos, nebegirdėjo kovų skleidžiamų garsų, nebeužuodė nieko, išskyrus specifinį mylimosios kūno kvapą, kurį uosti būtų galėjusi amžinai. Viskas aplink jas išnyko, laikas sustojo ir pasaulyje liko tik dvi širdys, plakančios vienu ritmu.
 - Ir niekas negalėtų jos atimti... - sutikdama pakartojo albinosė.
  Putliaskruostė nebuvo jautusi nieko švelnesnio nei tamsiaakės prisilietimas... Nors žaizda netrukus buvo dingusi, Margareta jokio skirtumo nepajautė - jau prieš tai jį buvo numalšinę mylimosios žodžiai.
  Moters žvilgsnis sužadino giliausius riestanosės sielos kampelius. Tos akys... būtų galėjusi jas stebėti visą parą, ne, daug daugiau. O bučinys, sekęs po to... Margaretai jis kažkodėl priminė "ilgai ir laimingai" pabaigą. Profesorė aiškiai suvokė, jog, deja, ilgai jų laimė netruks, mat dvi visiškai priešingos asmenybės negali taip lengvai būti kartu, tačiau ši akimirka buvo nepakartojama. Jei reikėtų, dėl jos albinosė būtų galėjusi iškęsti šimtą kančios metų.
  Nuostabesnio vardo baltaplaukė nebuvo girdėjusi... Jekaterina..., - štai kas nuo šiol be perstojo sukosi jos mintyse.
  - Ką dabar turėtume daryti? - tyliai pasiteiravo putliaskruostė.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #27 Prieš 7 metus »
   Iš pradžių Jekaterina dar juto nustebusius, pasibaisėjusius ir suglumusius žvilgsnius, smaigstančius tokią galingą blogio vadę, ilgesingai spaudžiančią trapiai atrodančią moterį, žinomą kaip ta, kuri kovoja gėrio pusėje. Bet tai truko tik akimirką, nes viskas aplink susiliejo į spalvų ir garsų chaosą, kerų žybsniai nutolo, galbūt  viduje susipainioję jausmai net palaikė juos stebuklingais fejerverkais, šaudančiais šio netikėto, tačiau nepakartojamo susitikimo proga.
   Moteris net nebuvo pastebėjusi, kaip tvirtai, tačiau švelniai viena ranka laiko Margaretos liemenį ir glaudžia ją prie savęs ir niekas aplink nerūpėjo. O kam kvaršinti galvą, kai viskas, ko šiuo metu nori, yra tavo rankose? Juodaplaukė nežinojo, ar jos mylimoji jaučiasi taip pat, tačiau tuo tikėjo. Tikėjo jos nuoširdžiu žvilgsniu, į kurį nedvejodama pasinerdavo vėl ir vėl, tikėjo jos žodžiais ir deginančiais prisilietimais. Galbūt pirmą kartą gyvenime tikėjo.
   Paklausta, ką jos darys, Jekaterina vos nekrūptelėjo, truputį prisimerkė. Dabar ji norėjo atsidurti kokiame tamsiame, šiltame kambaryje ir įsukusi Margaretą į savo nuodingą glėbį lėtai šokti pagal svajingą nakties muziką, arba klausytis jos švelnaus balso, arba...
 - Žinoma, tu supranti, kaip viskas sudėtinga, - galop ištarė ji ir priglaudė savo kaktą prie josios. Taip buvo lengviau. Atsiremti į ją, stebėti kerinčias akis ir liesti šiltą odą vėsiomis rankomis.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #28 Prieš 7 metus »
  Prisilietimai. Kaskart jų norėjosi vis daugiau ir daugiau. Šią akimirką Margareta troško būti kitame pasaulyje. Tokiame, kuriame nėra magijos, nėra pykčio, nėra gėrio ir blogio. Tiek tetrūko iki visiškos laimės.
  Albinosės viduje virė visokiausio plauko emocijos: nuo euforijos iki baimės. Kodėl euforijos, aiškinti nereikia - juk kaip niekada spurdančią širdį buvo apglėbęs mylimas, iki skausmo mylimas žmogus. Baimė... Šioji riestanosės kūne dauginosi itin sparčiai. Margareta bijojo ir, kas blogiausia, žinojo, jog visi šie nuogastavimai, tūnantys mintyse, pagrįsti - moterys tikrai išsiskirs, jų nuostabi akimirka nesitęs amžinai. Kartu jos pamiršdavo, jog yra iš skirtingų barikadų pusių, tačiau pasaulis negailestingas, tad pesimiste pratusi būti albinosė pamažu bandė prisijaukinti mintį apie atšlijimą nuo Jekaterinos. Sekėsi sunkiai.
  - Suprantu. Todėl ir klausiu, - niūriai sumurmėjo. - Nežinau, kaip elgtis. Neturėčiau čia būti, neturėčiau tūnoti blogio vadės glėbyje. Turėčiau kovoti prieš tave - mano tikslas turėtų būti tave nužudyti... Turėtų... - pradėjo sakinį Margareta. - Kiek daug "turėtų". Užtat žinau ko neturėčiau daryti - galvoti apie tai, jog myliu tave, džiaugtis, pajautus tavąją kūno šilumą ir melstis, jog sutikčiau tave sykį, - albinosė pažvelgė tiesiai Jekaterinai į akis ir pravirko. - Dabar jaučiuosi gerai, tačiau ar tai ilgai tęsis? Noriu būti su tavimi, noriu kasryt prabudusi išvysti tavo šypseną, kartu su tavimi gaminti pietus bei vakare žiūrėti kvailus filmus, kramsnojant spragėsius! Aš noriu būti su tavimi! - skruostais srūvant ašaroms šnibždėjo moteris, iki ausį įsimylėjusi juodaplaukę.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Apylinkės prie ežero // HB2
« Atsakymas #29 Prieš 7 metus »
   Jekaterinos galva buvo tokia prikimšta įvairiausių minčių apie tai, kas greičiausiai net neįvyks, kad paširdžius degino dar nepatirti jausmai, liepsnojo it kaitriausia ugnis ir vertė jaustis tarp debesų. Tirštų, tamsių, tačiau euforijos ekstrakto pripildytų debesų. Velnias... suskambo balsas galvoje.
   Aplink vyko karas ir sąmoningoji moters dalis tai puikiai suvokė, tačiau vos prisiminus karą prieš akis iškildavo vaizdas, kaip raudoni kraujo lašai teka baltu it sniegas mylimosios riešu ir širdį pervėrė skaudus dūris. Juodaplaukė žinojo, kad nuo dabar pat iki tol, kol jausmai vešės jos viduje ji norės apsaugoti Margaretą. Jei reiktų, dabar ji vestųsi ją priglaudusi prie savęs nors ir per patį mūšio įkarštį pilies koridoriuose ir ignoruotų pasibaisėjusius kitų blogio pusės narių veidus. Jei jie triumfuotų ir užimtų Angliją, Jekaterina laikytų baltaplaukę šalia savęs ir neleistų niekam jos paliesti.
   Tuo pačiu dar didenis skausmas apėmė pagalvojus, kad tokiu būdu ji priverstų savo mylimąją stebėti daugybę mirčių, kurios būtų dėl blogio vadės kaltės. Ji elgtųsi barbariškai, tai būtų galima prilyginti psichologiniam kankinimui.
   Juodaplaukei apkarto burnoje.
   Vos tik Margareta pravėrė burną ir ėmė kalbėti, Jekaterina mėšlungiškai suspaudė ją glėbyje ir klausėsi neritmingo mylimosios širdies plakimo. Kiekvienas jos žodis ėmė draskyti jai širdį, ašaros, srūvančios skruostais vertė jaustis tarsi įtraukiamai po žeme ir smaugiamai šviesiųjų gaivalų energijos.
 - Pabėkime iš čia kur nors, - tyliai sukuždėjo moteris ir švelniai nuvalė mylimosios ašaras. - Pabėkime dabar pat. Kur nors, kur mūsų nerastų. Kur nors, kur būtume dviese... jei tik tu to nori. Prašau.
   Jekaterina lūpomis beveik lietė Margaretos lūpas. Jas skyrė vos keli milimetrai ir ši nuodėmė buvo gundanti. Juodos akys tyrinėjo šviesias ir trauka kibirkščiavo aplink jas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Yecatherine Delilah Lutterworth »
Clever as devil and twice as pretty